VARTAS

ARCHKLUBO DOLMENRAŠTIS

1996 BALANDIS NUMERIS UNO

VIETOJ AKMENŲ

Ir net ne vieta, tai erdvėpalaikis. Žmogaus žvilgsnis aušros vartų, širdies apostricho link. Nereikia ašarų, nereikia nuoskaudos, juodai baltų A4 formato lapų. Ir net aiškint neverta – posenovei išmaldos prašantys apeliuoja ligotom kojom, po arkom stabmeldiško išganymo.
Mūsų ligos istorija, atvedusi prie varto atskiria išgyventą tikrumą nuo išprovokuoto. Ir tai paprasčiausiai viešas nusistatymas tradicijos pozityvan. Ir tai nėra šventa kažkam iš mūsų, net šventvagiška. Dolmenraščio gyvavimas mumyse neigiantis negriaunantis. Slaptas išsisakymas viešumon apriorinėm horizontų sąveikom – koks šauksmas tyruose neišgirstas? Ir net ne laikas kalbėt jog per daug dar nenuveikta, ir net ne klausimas, koks akiratis būtinas, kokia teisė, palikta oponuojančiam visuomenės žavesiui, kokia privilegija ženklui, liudijančiam relikvijų nuospaudas. Juk perauga tyrlaukių gilumas ne tik iškrypę skroblai, auga akmenys, negailestingai keldami ant savo keterų spoguotas žmonijos viltis

KATEKIZMAS dienotiems architektams arba architektūriniams bedieviams / Manto Gimžausko interviu su Viešpačiu Dievu

m. g.: Visa Jūsų Šventoji istorija, užrašyta vienų ar kitų autorių Biblijoje turi savą architektūrinę raidą, tiek profesine, tiek metafizine prasme. Nuolatinis Šventosios Istorijos motyvas – šventykla. Tai be abejonės ir yra pagrindinis visų architektūrinių interpretacijų objektas. Tačiau pirmieji incidentai Biblijoje susiję ne su dieviškąja, o su žmogiškąja architektūra... Tad kaip prasidėjo tas pirmasis architektūrinis incidentas?
v. d.: Eidami iš rytų jie rado plynus laukus Senaaro žemėje ir čia apsigyveno. Jie kalbėjo vieni kitiems: Eikime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime. Ir jie naudojosi plytomis vietoj akmens ir žemės sakais vietoje kalkių .(Pr 10, 2–3)
m. g.: Atsirado nauja technologija. O po to – ir dar pretenzingesnės idėjos ?
v. d.: Jie kalbėjo: Eiva, pasistatykime sau miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų, ir padarykime savo vardą garsų pirma negu išsiskyrstysime į visus kraštus. (Pr 10, 4)
m. g.: Ir kokia buvo jūsų reakcija ?
v. d.: Nuženkime ir sumaišykime tenai jų kalbą, kad nebesuprastų vienas kito. (Pr 10, 7)
m. g.: Ar Viešpats įvykdė šį sumanymą?
v. d.: Viešpats juos išsklaidė po visas šalis, ir jie liovėsi statę miestą. (Pr 10, 8)
m. g.: Po šio incidento Šventojoje Istorijoje eina ilgas laikotarpis, kuriame randame klajoklių palapines, tokius miestus, kaip Sodoma ar Gomora, kurie architektūriniu požiūriu niekuo neišskirtini. Taigi beveik nė žodžio apie architektūrą, kol Jūs nepasakėte Mozei...
v. d.: ...Sakyk Israelio sūnums, kad man atneštų priemones: jas imsite iš kiekvieno laisva valia aukojančio žmogaus. Ir padarys man šventyklą, – ir gyvensiu tarp jų (Iš 25, 2;8).
m .g.: Tuomet Jūs labai detaliai nupasakojote, kaip reikia padaryti šventyklos reikmenis: sandoros skrynią, stalą žibintą ir kt. Tačiau paaiškėjo, kad pirmoji šventykla – palaptnė. Kaip Jūs Mozei liepėte ją įrengti?
v. d.: Padangtę gi padarysi taip : prirengsi iš plonos suktinių siūlų drobės, mėlyno ir raudono purpuro ir dusyk dažyto karmazino dešimtį siuvinėtų dangalų. Padarysi taip pat padangtei iš akacijos medžio lentų, kurias reikės pastatyti stačias. Padarysi ir užkabą iš mėlyno ir raudono purpuro, dusyk dažyto karmazino ir iš plonos suktinių siūlų drobės su išsiuvinėtais gražiais vaizdais.(Iš 26, 1;7;15;31)
m. g.: Tačiau minėjote ir papildomus šventyklos elementus.
v. d.: Padirbinsi dar iš akacijos medžio altorių penkiais mastais ilgą ir tiek pat platų, tai yra keturkampį, ir trimis mastais aukštą. Padarysi taip pat padangtei prieangį, kurio pietiniame šone, atgręžtame, į pietus, bus užkabos iš baltos plonos suktinių siūlų drobės.(Iš 27, 1;9)
m. g.: Be abejo, tuomet viską išvardinote dar detaliau, negu čia. Tokia šventyklos struktūra išsilaikė iki pat galutinio jos sugriovimo. Tad kuo gi visdėlto pasižymėjo garsioji Saliamono šventykla ?
v. d.: Karaliaus gi Saliamono statomi Viešpačiui namai buvo šešiomis dešimtimis mastų ilgi, dvidešimčia mastų platūs ir trimis dešimtimis mastų aukšti.O šventyklos priešakyje buvo prieangis dvidešimčia mastų ilgas, tiek kiek šventykla turėjo platumo ir buvo dešimčia mastų platus ties šventyklos priešakiu. Jis padarydino aplinkui paviečių, prie namų mūro aplink šventyklą ir žinyną, ir padarė šoninius butus aplinkui Kuomet gi statyta namus, jie buvo statomi iš nutašytų ir galutinai prirengtų akmenų. Plaktuko, kirvio ir jokio geležinio įrankio negirdėta namuose, kuomet jie buvo statomi. Vidurinio, šoninio buto anga buvo dešinėje namų šalyje ir suktais laiptais buvo užeinama į vidurinį pavietį, o iš vidurinio į trečiąjį.(3 Kar 6, 2–5;7–10)

m. g.: Vėliau, kaip mes žinome, šventykla buvo sugriauta, o pasibaigus Išrinktosios Tautos tremčiai į Babiloną, atstatyta. Paskutinysis ją rekonstravo Erodas Didysis. O štai nuo čia prasideda ezoterinė šventyklos istorija. Jos pradininkas – Jėzus. Kaip Jis suformulavo šį pasikeitimą ?
v. d.: Ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar
Ir pats Tėvas tokių garbintojų, ieško.(Ju 4, 2123)
m. g.: Bet didžiausią skandalą sukėlė ne ši frazė. Ką gi pasakė Jėzus, kas taip užrūstino to meto visuomenę ?
v. d.: Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“ (Ju 2, 19)
m. g.: Ką jis turėjo omenyje?
v. d.: Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius mietus šventovę statė, o tu atstatys ją per tris dienas?“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno Šventovę.
m. g.: Po prisikėlimo Jėzaus kūnas įgavo metafizinę reikšmę. Analogiškai, kalbėdami apie šventyklą, susiduriame su dvasine analogija. Apreiškime Jonui Jūs parodėte šventyklą su visomis simbolinėmis detalėmis. Tad kokią gi šventyklą tiksliau šventąjį miestą pamatė evangelistas Jonas?
v. d.: Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. Nuo saulėtekio pusės treji vartai ir nuo žiemių treji vartai, nuo pietų treji vartai ir nuo saulėlydžio treji vartai. Miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai. Miestas išdėstytas keturkampiu, jo ilgis ir plotis lygūs. Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į vaiskų stiklą. Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas.
m. g.: Tokia architektūrinė vizija ir baigsime interviu. Dėkoju už informaciją – ačiū Dievui.
Tiesa sakant, jaučiuosi gana kvailai rašydamas laikraščiui, kurio dar nėra? O tema, dėl ko rašau, yra Vilniaus plėtros perspektyvos (štai kaip). Kiekvienas žinome, jog Vilniuje yra gana daug neracionaliai išnaudotų plotų, tačiau niekas negali pasakyti kaip jie bus toliau naudojami. Vilnius plečiasi, palikdamas savo centre griuvėsių krūvas kaip labai vertingą praeities palikimą, todėl aš kviečiu visus diskusijai na kad ir apie Vilnių per artimiausius 10–15 metų. Koks jis bus? Artėja laikas, kai bus atitarnavę Žirmūnai (jie projektuoti 25 metams). Kas bus toje vietoje? Ką daryti su Šiaurės miesteliu? Kokia yra miestelių aplink Vilnių („Didžiojo Vilniaus“) perspektyva? Pagaliau galima kelti klausimą ar Vilnius galės būti sostinė? Aš jokiu būdu neagituoju perkelti sostinę į Kauną, tačiau reikia įvertinti ir politinę padėtį bei šio regiono istoriją. Ko aš siekiu šia rašliava? Pirmiausia, tai sukelti reakciją. Nesvarbu, teigiamą ar neigiamą, svarbiausia jog ji būtu. O jeigu kam bus įdomu, tai tikiuosi surasti bendraminčių apžvelgiant kiekvieną „Didžiojo Vilniaus“ dalį.

E.J. ad. MCMXCVI.II.14
PS. Manau jog atsiliepimus geriausia palikti VARTUI. Iki

Keletas rašybos klaidų apie Lukiškių aikštę

Konkursai devalvuojasi, jų lygis krenta, nes konkursuose vyrauja „nesusitupėję jaunikliai“ – viena nuomonė, – o nuosaikūs seniai, seniai atsisakę „specefektų“ (o gal ir nebandę), atrodo solidžiai, bet blankiai. Pastarieji gali didžiuotis subtiliu realybės jausmu ir su tuo jausmu likti autsaideriais. Skamba nuomonės, kad konkursai Lietuvoje yra pati neefektyvinusia projektavimo forma, ir rengti tokių neapsimoka. Blogiausiu atveju – tebūnie tik uždari, kviestiniai konkursai, – štai taip samprotaujama.
O kodėl nesudraudus ir nesudrausminus konkursų destabilizatorių, galima būtų studentams griežtai pasakyti nesikišti į kolegų reikalus ir užsiimti, švelniai tariant, mokslais (blogiausių atveju – tarptautiniais netapusiais SIKON'ų, ŠIKON'ų ar kitais, kad ir tarptautiniais studentų konkursais). Šitokių nurodymų visi klausėsi ir klausys. Klausiate, kokie dar gali būti konkursai, kuriuose gali dalyvauti studentai? Atsakau: studentai gali dalyvauti korum–puotuose konkursuose, kur jų nuo–taikingų darbų niekas net neišpakuos. „Nusipirkti“ konkursai yra patys geriausi, nes ten parodoma teisinga ir tikra visų dalykų ir dalyvių padėtis, kitaip sakant, vieta.
Teko dalyvauti Panevėžio Hermio banko filialo konkurse. Visi likome patenkinti. Bet nereikia aušinti dėl pastarojo reikalo burnos, verčiau pakalbėkime apie Lukiškių konkursą, nes jis pats geriausias. Jei būna disciplinuotų konkursų, su specialiais dalyviais ar aukščiau paminėta specialia tvarka, tai būna ir atvirkščiai – anarchija... Kai kas gal anarchiją pavadins aukščiausia demokratijos for–ma, bet štai aš, mielieji, pasakysiu, kad taip nėra. Yra kiek kitaip, tai yra taip, kaip mes visi gerai žinome, ir apie tai rašyti neverta. Senų žmonių reakcija į jaunus „arkitektus“ arba, kaip sakant, „geležinio dangčio“ pozicija yra išpruovuokuota jaunat–viškos betvarkės, panašios į tą betvarkę, kuri būna vaikų lopšelyje–darželyje ar aštunto aukšto hole1.
Prieš nepamenu kiek laiko organizavome (orgkomas „MAMA“) labai nuotaikingą tarptautiniu netapusį konkursą, pavadinta „ŠIKON“ (šiuolai–kinių idėjų konkursas). Tema – „GEDIMINO SAPNAS“. Tai amžinoji tema, kuri nepraras populiarumo ir po penkių metų, o gal ir po šešių. Dalyvių ir labai svarbių priklausomų ir nepriklausomų arbitrų buvo tris kart mažiau nei lukiškių aikštės konkurse, bet šie abu renginiai gavosi nuostabiai panašūs. Tema pasirodė abiem atvejais difuziška, tokia pat difuziška, kaip ir abiejų konkursų nagrinė–jama erdvė (ir laikas, taip sakant). Praktiškai Lukiškių aikštė ir Gedimino sapnas yra vienas ir tas pats (turiu galvoje principinę schemą, nes smulkmenos šiems konkursams buvo pabrėžtinai neįdomios). Abu konkursai negalėjo ir neturėjo bent ką nors išaiškinti. Ydinga negalia buvo užprogramuota pačiose Lukiš–kių aikštės konkurso sąlygose. Nepaisant visko ŠIKON'as baigėsi triumfu Gedimino pilies bokšte ir nugalėtojas buvo pilnavertiškai indenti–fikuotas ir apdovanotas, o aikštės koncepcija pakibo ore ir susipainiojo. Kaip tai įvyko? Kokiu, tad keliu buvo eita ŠIKON'e ir kokiu neeita Lukiškių konkurse? Atsakau : po orgkomo ( kai kas mano, kad žodis orgkomas nebūtinai reiškia organizacinis komitetas, o gali reikšti ir netikėtą orgazmo ir komos sintezę), taigi, po orgkomo MAMA konkurso buvo tokia pat sumaištis, bet buvo pasielgta vyriškai (moteriškai – kam patinka) ir buvo durta pirštu į krutinę pirmam pasitaikiu–siam, kitų beprasmiškas pa–stangas nuleidžiant vėjais. Būtent tokio beatodairiškumo ir principingumo pritrūko Lukiškių konkursui. Pastarajame penkios skirtingos komandos buvo pažymėtos vienodai. Taip ir neapsispręsta ką daryti su šia gamykla. Įvertinti kas yra geriau: mėlyna, trikampis ar kokia nors sublimacija, yra nepro–duktyvus užsiėmimas.
Lukiškių konkurse buvo pasiūlymai daryti pačius netikėčiausius dalykus, pavyzdžiui: pastatyti didelį didelį kryžių... Vienas mūsų fakulteto auklėtinis, tikras magistrantas savo giminėje, pastatė tokį kryžių etnografiniame Dubininkų kaime, ir ten jis tinka, nors lėktuvų pilotai praskrisdami kliudė ir numušo J.K. nuo kniedžių. Nepaisant visko, panašus principas teisėtai rado raiškos vietą Vilniaus centre. Tai tik vienas požiūris į labai svarbius dalykus. Tvenkinys per visą aikštę – tai visai kitas pasiūlymas. Kai kas bandė statyti Lenino didžio „neįmanomą figūrą“ ir, taip sakant, ir taip toliau. Visų sprendimų aprašymas yra aprašymo reikalas, o mano reikalas yra neaiškus ir painus, visai toks pats, kaip ir mus dominantis konkursai. Jei, tarkim, po konkurso labai solidi komisija būtų dūrusi smiliumi į bet kurį sprendimą ir pasakiusi: „šitas!“, konkurso istorijos raida būtu atpažinusi save, o dabar pirmasis etapas neatliko savo paskirties – neišaiškino kuris aikštės tipas bus detali–zuojamas: parkinis, pamin–klinis, memorialinis ar urbanizuoto visuomeninio centro.
Kelios pikantiškos detalės: aš su Audroniu darėme darbą ir užmiršome užrašyti kodą. Mes dar netyčia sumaišėme aiškinamojo rašto medžiagą, o dar mes nespėjome padaryti brėžinį ir iš jo nieko negalima buvo suprasti, nes nieko nebuvo paaiškinta. Dar viena pikantiška detalė: kai kurie darbai, tarp jų ir mūsų, buvo recenzentų net nežiūrėti ir, be abejo, niekaip nepristatyti visuomenei. Taip atsitiko dėl visiems teisingai suprantamų objektyvių priežasčių, – susirgo recenzentas (gripas). Teko iškart eiti į „Tauro ragą“, o po to teko eiti į „Savą kampą“ (dirba iki 2 val.).
Iš visų aukščiau minėtų aikštės tipų VTU arch. fakulteto darbai priklausė visuomeninės, gyvos, teisingai urbanizuotos aikštės pogrupiui. Sveikinu visus teisingai mąs–tančius. Konservatorių, Krik–sčionių demokratų ar Tautos Pažangos partijos, sakau jums atvirai, yra šūdas (pyp)2. Jų pažiūros mužikiškos ir ne iš tolo ne konservatoriškos ar dešiniosios. Konservuojama „Gedimino sapno“ ideologija. Šitie Lukiškių aikštės projektavymą baigtų gigantiško rūpintojėlio pastatymu tiesiog į Lenino batus. Į tai ir buvo bandoma kreipti reikalą. Visų pirma reikia skelbti ne Lukiškių aikštės (ploto) sutvarkimui, o kvartalų aplink ją sutvarkimui (iš visų pusių, ypač – šiaurinės ir vakarinės). Dar vienas architektų priešas yra paminklosauga. Visi architektūros fakulteto studentai nuo pirmo kurso turėtų būti užkoduoti kautis su šia blogybe. Paminklosaugininkai dar vieni pseudo konservatoriai, be atodairos konservuojantys viską, kas pakliuvo. Vilniaus centras pasmerktas blogai 20 amžiaus pabaigos architektūrai, priverstai būti beveide mase, skirta užpildyti per stebuklą paminklinėmis netapusias dykros, esančias tarp spėjusių tapti paminkliniais tvorų ir sandėliukų. Dabartinės aikštės išraiška (su želdinių ir takų struktūra) suformuota Leniniu pastatyti. Manau neverta abejoti, jog ši struktūra, kuo toliau – tuo labiau, darosi paminkliška ir radikalūs urb. sprendimai darosi neįmanomi: belieka projektuoti gėlynų išdėstymą ir rūšį bei gazonų skutimo aukštį. O štai drąsūs (nebūtinai drastiški) projektai galėtų išspręsti aikštės erdvės dydžio, formos, erdvių santykio problemas, transporto judėjimo ir stovėjimo problemas, didelio ploto efektyvaus funkcinio, socialinio užpildymo problemą, reprezentacijos savitumo poreikius, galu gale Lietuvėlei turinčiai iliuzijų tapti modernios Europos dalimi, sveika būtų turėti nors vieną moderniai sutvarkytą aikštę. Tokia aikštė skirtingai nei rupintojėliška, atsipirktų ir būtų teisinga tiek ekonominių, tiek urbanistiniu–struktūriniu požiūriu. Bet, kaip visi gerai žinome – tai ne studentų reikalas. Studentų reikalas – popieriniai rankdarbiai, seksas, smurtas, alkoholis ir roko3 muzika. Kaip sakant karavanas loja, o šunys eina.

A.Kavaliauskas 1996.03.
________________________
1 bendrabutis Nr.4
2 LDDP yra šūdas dėl kitų priežasčių
3 perkeltine prasme

Reklaminis biuletenis

„vario burnų“ leidykla

Pagrinde šventykla, leidžianti netiražuotus, neartikuluotus poetinius rinkinius. Sutverta švietėjišku tikslu, kurių new kurių architektų studentų protais ir pastangom. Pelno siekianti organizacija (turbūt) .Buriasi po LR valstybiniu herbu iš brangaus metalo. Jaunuomenės ir ne jaunuomenės palaikomas nepalaikomas. Plinta. Apolitiška – apoloniška. Nekenksminga. Kreiptis:
Adresas: Slombogradas, Ksavero 18-811

Menininkų bastionas

APNOĖGENEZĖ – apsėstasis V. Van Gogh
Pabiros Mintys Vienišam Monologui

Ir jau niekada nepažinsi meilės, nes jos nėra... Priešistorės kadrai paliudiję mums didįjį aistros žaidimą švenčia šimtmečio jubiliejų. Ar pakitus masinio vertintojo koordinacija, naujų išgyvenimų amplitudė santykyje, apimančiam ligšiolinį Van Gogh kūrybos procesą (mes besąlygiški jo dalyviai). Jei pradėsite skaityti rudojo genijaus biografus, prieis iš susižavėjimo nusiplauti sau ausį (vieno autoriteto pastebėjimas).Dabarties atomazgoje neišsakytos poleminės mintys apie apsėstųjų nardymą į šaltą vandenį galėtų duoti ezoterinio pelno. Bet ar viskas po paslapties trauklapiu gyja? Tiek fiziologinės, tiek energetinės šio reiškinio ribos gan stipriai jaučiamos Vincent laiškuose Teo. Subjektui (dalyvaujančiąjam kūrimo–atkūrimo procese) gimsta jausmas, panašus į dūstančiojo angliarūgštės kraujuje stygių. Ir mes galime dabar mesti pašaipą, akmenį, abejingumą, ignoruoti mum nesuprantamus reiškinius, užimti ranka kvėpimtakius taip, kad pašaliniams kiltų dusinimo įtaiga. Pabandykim.
sustojus laikui
Merginos portretas ir portretas moters, dvidešimčiai metų išbraukęs iš istorijos laikotarpį, vadinamą pranašystės išsipildymu .Pamišėlis, vaikiščių grumstai į langus, besilydančius kūrybos karštligėj. Ausis, tik užuomazga būsimos katastrofos, kuri šiaip jau kaip ir pats gyvenimas.
Nejutimas – pirmas ir tvirčiausias įspūdis, kylantis iš Van Gogh litografijų. Skirtingos knygos – skirtingas spalvų sodrumas (kaip daugelis ekspertų sakė, po geroko laiko spalva ėmė blukti). Žiūri į kiekvieną vis per kitus akinius. Savitas šio meto retro...Van Gogh nuogas ir tyras, bet be prasmės, sugertos ištiso amžiaus rašliavos, žodžio molio.
Paryžius. Birželis
Menas – jį kuriantys, vėliau praaugantys, įrėminti arba suvynioti į ritinius paveikslai. Kažkur palėpėse jau nebeatlaiko vienos epochos žurnalistinių fotokamerų švitinimo.
Todėl nupučiam dulkes, išvyniojam ritinius, vėl džiaugiamės naujom litografijom, naujais pokalbiais tarp autoriaus ir jo biografijos naujais įrėminimais... Bet dulkės amžinos. Nupūstos vėl sėda – glemžiasi dar didesnį plotą. Van Gogh teismo koplytėlėje laukia marijos atleidimo; paleisti akmenys išdaužė stiklą, strigtelėjo į paširdžius. Vidury didelio miesto stovi apskretus, išdaužtu stiklu jėzusėlio ramovė. Dieviškai tikra susinaikinimo šventykla tiems, kurie dar tiki jog iš pirmo šūvio galima nenusišauti.
Ir tiesa čia naiviai dviprasmiška. Kas nesuprantama, tas vertinarna. Bet kodėl birželis? Vasarop kviečių laukus, rudas miestų prieigas užplūsta absurdas, pusnuogių žmogelių įsiklausymas į dieviškos visatos skambesį alaus skardinėje. Ateina noras juoktis. Būti sumuštam savo kumščiais. Nei vienas smūgis atgal širdies neįstatys. Saulė dar atokaitoj. Žmonės valgo, didoki kąsniai stringa gomuryje, paveikslai nuo valgyklos sienų priešingai – išsiblaškę meno stebėtojai garma savo atžagarios ideologijos susirūpinime. Visaliaudinė patologija, apėmusi sielos sąrangą, susirūpina nauju paieškos objektu. „Dauguma Paryžiaus drobių ir piešinių dingo...“
paslaptis kurios nėra
Įtariu, kaltinimai Van Gogh'ui tais laikais už nesuprantamą formalų turinį buvo pateikti atlaužus žaislinio šautuvėlio gaiduką – gyvam esant parduotas vienas paveikslas (Čiurlionio parduota, žymiai daugiau). Bet matyt menininko emblema sukuriama iš to amžiaus dogmatyvios sampratos, kitaip nesuprastumėm uždelsto veikimo bombos, sprogusios tik dvidešimt metų po Van Gogh'o mirties. Iki tol būta kuklaus, impozantiško menininko–pamišėlio biusto. Tiesa, ir iki šiol neaiškus nervinės sistemos „kūrybinis“ užsiangažavimas. Bet kas ta paslaptis? Tikrasis geismas, erozija, suardžiusi egzistencijos, etatinės savižudės pamatus. Ant ko laikosi mūsų kurtas ne mūsų pasaulis. Van Gogh'o pasirinkto kelio – čanbudistinio egzistavimo, sekusio čan estetiniais ir etiniais principais kūryboje, įvaizdis žmonėse – apnuoginto kūrėjo refleksas kasdienybei. Visuma to, kas užpildo vos ne mitinį paveikslų žibesį tėra tik Van Gogh'o išorinis kiautas. Giluminiai rezonansai – šalia olandijos lygumų, paryžietiškų abscentinių pagirių ar Arlio skustuvų atsiveriantys išgyvenimai, patirti išvien su prapuolančiu širdies ritmu. Tokie rezonansai veda į prabudimą. Paslaptis, kurios nėra deda tašką sudėtingos asmenybės biografijai. Nors tie dalykai apdainuoti iš kartos į kartą, kartu su cholera taip sakant įvaizdžiu, paliktu šalia autentiškos kūrybos, kuri realybėje netekus pozityvios galios verčia permąstyt ne kūrybos pabaigą, bet pauzę.
Aliskanai
Prarastas rojus Van Gogh'o merdinčiose regos struktūrose ima ryškėti kaip esminis kalvagūbris, kaip kūrybos laidininkas tarp žemes ir kosmoso. Mūsų grįžimas euforijon – analogiškas miesčionybės nuosprendis 1863 m. E.Mane „Pusryčiams ant žolės“. Kistelėjęs santykis nėra nauja regimybė, kurios nė joks ankstesnis amžius negalėjo nuspėti, tik panašūs „prarastųjų“ likimai, minios, vedančios apsėstuosius į dar didesnį egzilį. Ir paryžietiškas Van Gogh‘as po keleto mėnesių pergali pauzę. Paskutinis kūrybos etapas – geltono namo erzalynė („Pietų“ galerija su nuskriaustuoju P.Goguin'u), ateities dievonaša. Ir šitoks rojus – atseikėjimas savęs pačiam sau; tad kaipgi – paslaptis, kurios nėra; kaip meilė, kurios taip pat nėra; kaip rojus, kuris prarastas.
P S
Mūsų laikas sudėliojo mirusiųjų įnašą į pasaulio auksinį meno fondą taip, kad nekiltų klausimų, iš kur tai atsirado, ką įtakojo, su kuo sąlyčiavo ir t.t. Tai preciziškų meno istorikų bei vertintojų ir kintančios meno vertės reikalas
Tik nedaugelis apsėstųjų rado saugų užkampį nuo skausmingų būties pasistumdymų. Kiti iki šiol kraustosi mumyse, nerasdami mūsų atsakymo patiems sau.
Slombas T.Butkus

ŽMOGIŠKUMO ŽUVIS
(HUMANISTINIO EMBARGO APTARIMAS )

Darau prielaidą: Dabarties ikrai nešiojami vėjo. Tai ne populiacija. Tremtis. ?
Sakytum prie ko visa ta žvejyba, pakeli galvą – stebi, sėdi – tik nujauti, užčiuopi besimezgančią dalyko tąsą. Ir čia procesas, gink dieve, ne koks šešiabalis žemės drebėjimas. Vyksta tai tyliai – racionaliam protui pritariant. Nereikia stebėtis ir tuo, jog dar brežnevizmo metu delikatesas turėjo kultinės reikšmės mūsų skrandžiams (juodoji ikra palangoj ar kur kitur). Dabartinė mūsų laisvosios liaudies, studentijos, vadinkit kaip norit, stovėsena dirbtina kiek – neturim alibi. Žuvį paliekam gerokai prieš nerštą.
Problematiška ta stovėsena, laikysena – nesaugu nei kojom remtis, nei galva į debesis. Nors – vėjas prineša dabarties į burną...Stop, užsičiaupkim. Stovėjimas kažkur ties „...energijos ir dvasinių jėgų įtampos viršūne...“(A. Schopehauer). Šlaito slydimas iš po kojų – vieniems įtikinamesnė viršūnė, kitiems papėdė (sveikatos sumetimais ar aukščio baimė)...
Gali atrodyti pernelyg desperatyvus noras varijuot jaunystės žydėjimo ir žaliavimo motyvais.Bet juk instinktas daug greičiau už sąmonę sumeta meškeres į upę, kur žuvys tiesiog iš pažinimo sotulio ne iš motiniškos meiles leidžiasi valgomos. Tai nelyg bandymas slėpti įkalčius. Migloj, dengiančioj sunkiasvorę ateitį ir perlamutrini praeities ledą. Ir prigimtis, prieštaringa kiekvienos asmenybės sąmonės–intuicijos lygiagretėj, ironiška žuvies likučiams.
Iki beprotybės leidžiamės į jauno žmogiškumo (jaunos utopijos) abstrakcijas. Nes nėra laiko, – to išorinio impulso, kuris įveiktų tuštumą, dar ir be miglos mus supančią. Po to A.Camus klausia ar galima gyventi be prasmės, be to izotopo, gaunamo saviraiškos būdu. Jaunomis dienomis beatodairiškai į viską pasineriant, į viską gilinantis, kol randamas dabartinis „savęs“ atitikmuo. Šiuo momentu tarsi: taip, gyventi galima, bet be prasmės...
Juk taip mūsų išgriautos visos tvoros, per kurių plyšius susidarydavai vienokį ar kitokį pilną vaizdą. Liko arba neaptvertos teritorijos, arba – vietos, atitvertos gelžbetoniu.
Abejos be menkiausio vilties persišvietimo. Ir tai ne pažinimo džiaugsmas, greičiau antrintoji kančia, žmogiškumo baimė, perfiltruota imliu proto sietu. Vienok sugebėjimas asmenybę demontuoti pasaulio suvokimo tęstinume yra antroji jaunos egzistencijos savybė. Svarbiausia, jog sugebėjimas būtų vienas iš jauno žmogaus valios vystymosi ekvivalentų. Galima ir kitaip žvilgtelt – anapus mechanizmo, dirbančio mūsų naudai ir mūsų sąnaudai, esama giluminių, buitinių skrupulų.
Bet grįžkim prie jaunojo žmogaus. Blaiviai vertinančio, analiziuojaničio amžino žmogiškumo (dievybės santykyje) vertybės skalę. Jis susiduria su tiesa.
Beviltiškai spurdančia, rezgiančia intrigą savo išsigelbėjimui; mirusi tiesa – neištarta. Savo išsigelbėjimui? Tiesa, lyg žuvis, perdurta šakute, prisikelia naujam gyvenimui taip mūsų. Ir nors trintis yra ji nekelia tokio skausmo, kaip vėjuje dūlantis žuvies skeletais.
Valios pastangos imt užkoduotą patirtį neršto metu esti vaisingos. Nors privalu būtų neapsirikti – pagal charakterį žūklės tempai tampa strategiškai ribotu įstatymo pažeidimu. Vėl tapati trintis. Šiek tiek papildyčiau V.Pekel, jog buities–būties stovėseną ar kitaip charakterį formuoja pirma ir antra. Ir tik per pastaruosius (paveldimumą, visuomeninę aplinką) esant tinkamai „klimatinei pusiausvyrai“ įsijungia trečias, efektyviausias veiksnys – saviaukla. Trečia savybė užimtų bene svarbiausią vietą asmenybės kūrybiniame procese. Ne tiek meninių tiesų kūryboje (nesamoningoje žmogiškumo realizacijoje), kiek pačiame mene gyventi (sąmoningoje žmogiškumo realizacijoje). Išryškėtų artimiausios ribos pasitenkinimo ir nusivylimo išraiškos. Stabtelkim. Ribos, kai gali pasirinkti – ne tai, jog aš šiuo momentu žinau dvi išeitis. Viena iš kurių subjektyviai neigiamą, kita, reikia tikėti, teigiama.
Pasaulis, koks bebūtų mumyse, nesitenkina dviišeitiškumu. Egzistuoja paantraštė (nepuolu įrodinėti – taip visuomet buvo, kiek pasakų, istorijų, kad ir meninių filmų, įkvėpti realybės, konstatuoja trikampį, dar vieną alternatyvą (kaipo žmogaus apsisprendimo plokštumą, realiam pavidale).Viename trijų atskaitos taškų, vandens, ugnies, oro brolijoj. Trečia išeitis, gyvybiškai svarbiausia terpė, saviauklos saugumo garantas (jei norit, galiu duoti įvaizdį – plūduras, leidžiantis saugiai transplantuoti vandens tradicijomis). O klausimas ar vieną ar keletą kartų tektų apsispręsti kils savaime. Tą pačią dieną, kai seni ikrai nustos trešę dirvožemį, anapus gelžbetoninių sienų.

Rupija Ghiuntas

LAIŠKAS IR TEKSTAS JAUNUOMENEI SKYRIUM

Ortodoksiškos sąžinės kraujomaišoj, sietinoj su vyraujančių šių laikų studentišku nihilizmo silosu randasi vis stipresnis, nukreiptas visų pirma į egocentriški, phallomanijos taifūną (kitaip dėjimą). Negalima absoliutinti būsenų, kurios reikštų tik tai, jog visuotinumo dėlei būtų galima abejot ar phallomanijos oksidacijos procesai atspindi tik stiprėjanti postkomunistinės visuomenės imunitetą. Civilizuojančioj gėrybinės–gėrimybinės–narkotinės sąmonės regresijoj akivaizdūs potvynio ir atoslūgio paūmėjimai. Tai lyg priešdėlinių kontempliacijų (SĄ žinės, SĄ menės, SĄ jūdžio) metonimijos, leidžiančios keist vietomis intelektą, intuiciją ar intonaciją. Visa tai neabejotinai džiuginanti degeneracija. Džiuginanti, visų pirma, dėlto, jog kaip reiškinys phallomanija saulėtekiuos ir mėnulėtakiuos plinta nesąmoningu – regresyviniu keliu. Kaipo absoliutinanti saviraiškos priemonių kompensacija. Galima klaust – kodėl. Ar tai mūšy desperatyvios būties dėka radosi kartos, nepateisinusios vilties vien dėl to, jog asocialioji sufozija buvo pakirtusi ištisas plačialapių virtines, savitos karmos retrospektyvas. Vargu, jau pačiam vidurvasary uždraudėm žengt koja į koją savo gentainiams, pasirinkusiems kietesnę ekshibiciją – polinkį į bešališką prosovietinio rūpintojėlio dergimą. Ir tai išryškėjo, visų pirma, etnochemiškai. Tik mūsų inkrustuotų akinių rėmeliuose švytėdavo kalantų ir vičiulių juodalksniai (daugelio iki šiol nežinom). Mirties užgaidom, gyvenimo parsidaveliškumu.
Ir todėl rašau atvirą laišką, jums – auskarėtieji postarijai, tebūnie dar ilgai nebūna nukrapštytos jūsų tėvų ir prabočių memorialinės lentos. Ten dar liko pakantumo kalėms, visiems parijams, paleidusiems savo sąmonę klejot bedieviškumo drapanom sumyžtais monmartrais ir sanžermenais, klejot ir viltis, jog aerozoliais galima išsispalvinti savo užpakalius, gal nepažinsim... Darbeliai lieka navikei ir per vėlu jau mums atgailai, per vėlu palikt ziguratuotas lietuvas, į kurias iš tolo badot pirštais ir mėtot prakeiksmus .Ir todėl rašau atvirą laišką paskutiniam puntuko dunkstelėjimui prarūkytuos plaučiuos, puikiai suprasdamas, jog anksčiau ar vėliau seimas privers jus krikštytis iš naujo, dalyvaut balsavimuose ir mokesčiuose – juk už mūsų peršalusią širdį nieko nėra geriau. Nieko nėra geriau už apsivalymą politinėm priemonėm – narciziniu tautos padažu, ambulatoriniu ministro pažadu ir davatkišku prezidento zapadu. Ir todėl nesiviliu, jog jūsų dievas phallomanas išgirs paskutinį mano atodūsį, nesiviliu jog šlakstysite mano lavoną tris mėnesius sidabrinėm ašarom – jos bus surinktos dar iki atsisveikinimo. Iš kur tiek pasiaukojimo – jūs net sau nepadėtumėt pasiekti erodo šlovės, apsirengt žvilgančia kaligulos oda, ir dar blogiau – pelnytos ovacijos suprematiniuose jūsų paveikslėliuose būtų tik melagystėj atsivėrusios burnos. Abejingai mylėt savo patriarchus, kurie jus nulipdė ir sutvėrė, kurie jumyse įpūtė gailestį ir pasigailėjimą, maldą ir pasišlykštėjimo Tad

Mygirdas Brakolas

Į viršų