Algirdas Verba

       Eilėraščiai iš knygos „PLAŠTAKĖS PLEŠKA“

Į viršų

       Nei šis, nei tas apie katarsį

       Kai man paskambino ir paprašė parašyti esė apie savo kūrybą, ir apsidžiaugiau, ir išsigandau. Apsidžiaugiau, nes vis dėlto dar nesu išmestas į sąšlavyną ir kažkas mane tebeprisimena. Išsigandau, nes niekada nesu rašęs apie savo kūrybą ir nemoku. Argi tai ne tas pats, kas apžiūrinėti savo varganą kūną veidrodyje? Ir tai nebus esė, o kažkokie sapaliojimai apie katarsį.
       Pradžioje vis dėlto reikėtų grįžti į praeitį. Pridursiu, kad jaunystėje, kai pradėjau reguliariai rašyti, karaliavo tokie terminai kaip socialistinis realizmas, socialinis angažavimasis. O kur dar N. Chruščiovo sukurpto dešimt moralinių komunizmo statytojo punktų! Regis, tuo viskas ir pasakyta.
       Rašyti, kaip ir dauguma, pradėjau dar vaikystėje – Šilutės vaikų kaulų ir sąnarių tuberkuliozės sanatorijoje. Kokia lektūra tuomet mane supo? Skaitinėjau Maironį, Salomėją Nėrį. O jau A. Venclovos knygų buvo ligi kaklo. Komentarų turbūt nereikia. Negaliu pamiršti vienos situacijos. Sanatorijoje lietuvių kalbos mokytoja kaip didžiausią paslaptį man pašnibždėjo V Krėvės vardą ir davė pasiskaityti „Sakmę apie arą“.
       Buvo ir linksmesnių dalykų. Kaip ir dera pienburniui, įsimylėjau. Lovos buvo su ratukais, ir mus nuveždavo į pasimatymus. Mes abu beprotiškai mėgome Lermontovą. Taigi aš sukurpdavau kokį savo paistalą, o mylimajai deklamuodavau kaip naujai surastą Lermontovo eilėraštį.
       Arba dar. Atvažiavo aplankyti tėvas. Aš jo ir prašau, kad nupirktų A. Puškino raštų penkiatomį. O jis – ar būtinai, sūneli, reikia? Būtinai, sakau. Rodos, anokie čia pinigai, tomas kainuoja tik 50 kapeikų. Bet ir tos pokaryje šiaip sau nesimėtė. Gaila, nesugebėjau išsaugoti tų Puškino raštų.
       O dabar rimčiau. Nėra prasmės pasakoti, kaip gimsta eilėraštis. Čia prisimenu kitką. Vienu metu gyvenau pas savo pusbrolį amžiną atilsį kino dokumentininką Robertą Verbą. Daug laiko studijavęs Rusijoje, jis mėgdavo į savo leksikoną prikaišioti ir rusiškų žodelyčių, taigi jis man nuolat kartodavo: „Sdelaj sam“. Atseit jokių svetimų autorių, jokių filosofijų. Atseit remkis tik savo patirtimi, ką išgyveni ir matai. Didžiai gailiuosi, kad tuomet jo paklausiau. Ilgai, per ilgai teko vytis tai, kas praleista.
       Arba vėl. Pamenu, kaip daugelis kreivai šypsodavosi, kai per Rašytojų sąjungos susirinkimus pasisakydavo Paulius Širvys. Atseit savamokslis. O juk jis buvo tikrų tikriausias inteligentas. Ir išsilavinęs.
       Iš savo kelio pradžios prisimenu tokį lyg ir anekdotą. Tėviškėje, pas motiną, lovoje rašiau eilėraštį. Matyt, nelabai sekėsi, nes plėšiau popierius, blaškiausi. Pamačiusi motina ir sako:
       – Sūneli, būtum verčiau negimęs, jeigu tokį kelią išsirinkai. Išmoktum siuvėjo amato, duonos amželiui užtektų...
       Turbūt ji buvo teisi...
       O šiaip kone visi mano eilėraščiai – beveik autobiografiniai. Pirmiausia tai – meilė, tėviškė Žemaitija, jos žmonės. Priminsiu, kad niekada negalėjau rašyti be įkvėpimo, uždegimo, įtūžio. Tai tarytum kokia palaiminga girtumo būsena. Žinoma, paskui iš naujo tenka viską „perarti“ su parkeriu.
       Labiausiai mėgstu klasikinį ketureilį. Tiesiog jis jau įsiėdė į sąmonę. Rimas tarsi šuo akląjį mane sergsti. Nors šitaip kartais ir paklaidina. Žinoma, ne viską galima įsprausti į ketureilį ir rimą. Ypač kai didesnė minties koncentracija, griozdiškesnė sakinio konstrukcija. Tuomet tenka griebtis laisvesnės eilėdaros. Nors tokių eilėraščių, tiesa, nedaug tesu parašęs. O šiaip aš tolerantiškas visokiai poetinei technikai. Kiek žinau, mane vadina tradicionalistu ir kaimiečiu. Neįsižeidžiu, kad ir kaip verstumeisi, per galvą nepersiversi.
       V. Majakovskis rašė: „Ateina pati baisiausia amortizacija, kūno ir sielos amortizacija...“ Žinau, ką tai reiškia. Tuo labiau kad jau greitai įsirašysiu į pagyvenusių žmonių armiją...
       Dabar jau mažai berašau. Išvėso meilė, nuslūgo įtūžis. Pabėgo katarsis. O automatiškai konstruoti nenoriu. Jeigu jau pačiam neįdomu, tai skaitytojui – juo labiau.
       Tik noriu pasidžiaugti, kad didelis būrys jaunų talentingų kūrėjų sėkmingai kopia į Olimpą. Tegul skaito įvairiausius autorius, studijuoja moderniausias filosofijas, keliauja į Tibetą ar Indiją, nakvoja apgriuvusių vienuolynų celėse. Nuo to lietuvių literatūra tik praturtės, ras vietą pasaulyje.
       Tai tiek mano sapaliojimų apie katarsį.

      
       Algirdas Verba

       1999 m. pabaiga

Į viršų

Į viršų

       PAAIŠKINIMAI

       Knygos pagrindą sudaro paties poeto parengto rinkinio variantai: pirmasis – „Trieiliai lūpinei armonikėlei“ (46 eilėraščiai) – buvo įteiktas „Valstiečių laikraščio“ leidyklai, gautas iš buvusio redakcijos darbuotojo L. Juršos. Antrąjį – „Eilės lūpinei armonikėlei“ (41 eilėraštis) – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai pateikė poeto draugas, gydytojas ir rašytojas G. Aleksa. Iš esmės tai du to paties rinkinio variantai, antrasis esmingiau papildytas tik netikėtos poetikos ir niekur kitur nesutinkamais tekstais „Raidės ir grūdo rauda“ ir „Vargonų išvarymas“. Ne viskas šioje knygoje iš minimų variantų spausdinama: daug ką vėlyviausioje poeto kūryboje tenka vadinti juodraščiais, kuriems teks palaukti pilnesnės poeto rinktinės, nes be priedų skyriaus ir platesnių komentarų jie paprasčiausiai kompromituotų puikų poetą. Likusioji knygos dalis surinkta iš periodikos ir poeto archyvo, saugomo jo našlės N. Verbienės. Tai patys vėlyviausieji A. Verbos eilėraščiai. Jie mažiausiai redaguoti. „Eilių lūpinei armonikėlei“ problema yra jų juodraštiškumas. Vien jau pirmojo varianto pavadinimo nuoroda „trieiliai“ (rankraštyje nėra nė vieno trieilio, nesilaikoma net trijų strofų eilėraščio kanono) gali motyvuoti, kodėl rankraštis taip ir neišvydo dienos šviesos, o vėliau pasklido įvairios tekstų redakcijos. Tai, beje, ne tik dabar, bet ir vėliau sudarys nemažai problemų A. Verbos kūrybos leidėjams, nes atsirado nemažai kiekvieno eilėraščio paties poeto aprobuotų versijų, ir dažnai sunku pasakyti, kuri iš jų geresnė. Tad čia vėl būtų reikalingi platesni komentarai.
       Redaguoti stengtasi labai atsargiai. Neliestos kai kurios abejotinos formos, posakių neaiškumai. Didesnės redaktūros reikalaujantys tekstai laikomi juodraščiais ir atidedami į šalį. Kai kur dėl kirčio rikto žodžiai sukeisti vietomis. Remiamasi tuo, kad sudarytojas, skaitęs tik ką parašytus šio ciklo eilėraščius, tokiai redaktūrai buvo gavęs paties poeto leidimą. Kai kur, kur tai įmanoma nesunkiai padaryti, eliminuojami piktybiškai, vien dėl ritmo per skubą atsiradę žodelyčiai „ir“, „ten“ ir pan. Tokie redagavimai aptarti su poeto žmona N. Verbiene. Ji neslepia, kad ir pati, perspausdindama vyro eilėraščius, tokių korektūrų nevengdavo, ir poetas tam neprieštaraudavo. Į kai kuriuos tekstus įvestos „Poezijos pavasario“, literatūrinių leidinių pataisos, kai kurie tekstai lyginti su poeto archyve išlikusiais originalais, kurių, beje, iš vėlyviausiojo poeto kūrybos laikotarpio tikrai nėra gausu. Redakcijų žmonėms poetas dažnai atiduodavo nepadaugintus tekstus, kitaip tariant, pačius rankraščius. Tad ir šią knygą turėtume laikyti neišbaigta, negalutine. Rankraščių dar gali atsirasti.
       Tekstas „Nei šis, nei tas apie katarsį“ rašytas „Poezijos pavasariui 2000“, į kurį dėl įvairių priežasčių nepateko ir iki poeto mirties išgulėjo knygos sudarytojo archyve. Vėliau paskelbtas „Literatūroje ir mene“.

       Sudarytojas

Į viršų

       Algirdo Verbos katarsiai

       Per daug laimingas poetas, kad būtų laimingas žmogus: taip turbūt įmanoma pasakyti apie Algirdą Verbą, praėjus daugiau nei metams nuo jo mirties. Jo žmonos klausimas laidotuvių dieną – ar jis taip gyveno, kad buvo poetas, ar buvo poetas todėl, kad taip gyveno – nėra atsitiktinis. Iš šalies žiūrint, jis turėjo būti laimingas žmogus: jį nuoširdžiai globojo redakcijų vadovai ir ne tik vadovai, paskutiniaisiais gyvenimo metais jam neturėjo stokoti bent jau formalaus valdžių dėmesio, o ir bičiuliai, ypač gydytojas G. Aleksa, nebuvo apleidę; šeimoje turėjo pagalbininkų buityje ir prie kortų kaladės. Įsiskaitę į visą jo kūrybą, turbūt nesunkiai perskaitysime ir vieną kūrybos psichologijos maksimą: laimingas kūrėjas dažnai tiesiog nenori, o ir iš prigimties negali būti laimingas žmogus. Todėl ir jo stipriausieji eilėraščiai dažnai yra tiesiog kova su laiminga meile, su savo įprasta kasdiene Žvėryno apsuptimi, todėl tos aplinkos aprašymai dažnai prisodrinti drastiškų, dažnai šokiruojančių įvaizdžių bei ištarmių, todėl ir gyvenime, būdamas iš esmės „didelis vaikas“, su aplinkiniais mėgo kalbėti „valkataujančio chuligano“ tonu. Neretai išties jo aplinka buvo tokia. Bet poetas jis buvo laimingas: nepaisant vėlyvo debiuto, iškart buvo pripažintas ir įvertintas, gerbiamas vyresnių ir (kas ypač reta) bendraamžių. Reto kurio kūryboje taip lengvai pinasi kasdieninės buities, akimirksnio įspūdžio ir praeities, sakralizuotos gimtinės bei šeimos, meilės ir neapykantos, ištikimybės, prieraišumo ir nusivylimo ne tik konkrečiu žmogumi, bet ir tėvyne motyvai. A. Verbos kūryba – vienas didelis didelio gyvenimo patyrimų laukas, nors, paradoksalu, ir nemaitinamas itin reikšmingo kultūrinio podirvio (bet nereikia pamiršti, kad visur, kur yra mokęsis, net technokratinių specialybių, jis buvo mažne kiauras penketukininkas).
       Pristatydamas savo rinktinę „Praėjęs amžius“, kaip vieną iš jos pavadinimo kodų J. Strielkūnas nurodė ir grynai literatūrinį: šiame amžiuje niekas daugiau taip neberašys. Postmodernistinė estetika skaido, aižo ne tik nuoseklesnes mąstymo lytis, bet ir poetinę kalbą, poetines formas, ir ketureilio kanonas pamažu virsta vis atsainiau vertinamu literatūros praeities reliktu. Iš jo vis dažniau pasišaipoma, nenorint pripažinti, kad moderniosios, dažniausiai itin amorfiškos poetinės formos taip ir nesuranda, kuo pakeisti pasaulį, lyrinius išgyvenimus tarsi savaime harmonizuojančias ketureilio galias. Kol kas tik klasikinė poezija pajėgia į trumpą teksto atkarpą „suspausti“ tiek daug skirtingiausių erdvių, pasaulio ir žmogaus patyrimo klodų. Tiesa, A. Verbos kūrybos situacija net ir šiame kontekste ypatinga. Gal dėl to, kad žemaitiška pasaulėjauta beveik iš esmės priešinga aukštaitiškajai, strielkūniškajai, jo ketureilis sugeria iš esmės vien žemiškuosius kosmosus – agrarinės kultūros, žemės darbų ir tragiško asmeninio išgyvenimo ir gyvenimo, nesiverždamas į jokias anapusybes, nepasitikėdamas jokiomis abstrakcijomis, jokiomis nuogomis lyrizmo intonacijomis. Pagal pasaulėžiūrą, pasaulio matymo ir išgyvenimo būdą jis būtų kone klasikinis postmodernizmo poetas – drastiškas, agresyvus, liudijantis nuolat skylantį ir jau suskilusį pasaulį, susidvejinimo, neprisitaikymo laužomą ir jau sulaužytą žmogų, ir galbūt todėl jam labiausiai reikalingas klasikinio kanono rimas, suveržiantis, disciplinuojantis tirštą, pilną prieštaringumų pasaulėvaizdį. Dar įdomiau, kad su šia poetika, su šia pasaulėjauta į mūsų poeziją A. Verba atėjo tuo metu, kai lyrikoje vyravo gamtos ir meilės idilė, kai daugiausia buvo rašomi „gražūs“ eilėraščiai, ir tai apsunkino jo debiutą spaudoje, paliko visą gyvenimą jį lydėjusius kūrybinius ir žmogiškus kompleksus; net pirmąją knygą leisdamas jis atsidūrė visai kitame kitos kartos kontekste, kuriame jo šokiruojanti įvaizdžių sistema jau nieko nebešokiravo (šiandieniniai poetinių vulgarizmų mėgėjai galėtų pasidomėti, prieš kiek metų lyrikoje, ir dar „klasikinėje“, tai išbandė ir įteisino A. Verba). Ir iki šiol iš inercijos jis tebetituluojamas kaimo poetu, akcentuojant, suprantama, pirmiausia formą: jei jau rašo ketureiliais, vadinasi, yra ir tradicinės problematikos tęsėjas. Nors tas kaimas, kūrybos pradžioje gal kiek svarbesnis, maždaug nuo trečiosios knygos nuosekliai virto vis menkiau ir menkiau akcentuojamu gyvenimo ir poetinio išgyvenimo fonu, jį nurungė Žvėrynas, ir ačiū Dievui, kad būtent Žvėrynas, visu savimi primenantis mažą, žalią provincijos miestelį („Tu gyveni many tarsi provincijos / Miestelio gatvė dideliam mieste“). Vien jau todėl prie A. Verbos kūrybos reikia iš naujo grįžti – su ypatinga atida, pagarbiu dėmesiu, kad ir kaip tai būtų nemadinga, kad ir kokia neparanki ta kūryba moderniesiems literatūros tyrinėjimo metodams skleistis.
       Pasirodžius antrajai A. Verbos knygai „Aprišu obelį“, jo pavardės staiga prisipildė visa literatūrinė spauda: beveik kiekviename leidinyje po dvi recenzijas, yra dar ir atsiliepimų, jo kūryba ir jo literatūriniu likimu remiamasi apžvalginiuose ir probleminiuose straipsniuose, ne vienu atveju jis tampa vienokiu ar kitokiu argumentu, savotiška emblema literatūrinėse ir metaliteratūrinėse diskusijose (palyginimui: kiek daug kartų A. Verbos pavardė minima rinkinyje „Literatūros kritika ir dabartis. 1981–1983“ ir kaip staiga ji dingsta analogiškoje kitų trejų metų knygoje). Pasirodžius bene geriausiai poeto knygai „Ugnies ūgis“, jis jau yra tapęs „normaliu“ poetu, apie kurį rašoma tiek, kiek privaloma parašyti apie knygą. Nors bendresniais klausimais būtent ši knyga ir „Orkestro duobė“ kelia įdomiausių minčių, būtent čia ima rėžtis likimiškoji A. Verbos gyvenimo ir kūrybos linija: keičiasi įvaizdžių sistema ir atraminiai žodžiai, žiaurėja, drastiškėja intonacijos, „pasūdomos“ miesto aplinkos žargonu, nors ši aplinka taip ir liko poetui svetima. Semantinį, stilistinį poetinio teksto nuoseklumą ir vientisumą ardo urbanizuotos aplinkos neatpažįstamai pakeičiamas, iškreipiamas didžiųjų meilės, gėrio, gerumo, pagaliau tėvynės sąvokų turinys:

       Ko gero, šita kylanti patirties ir išgyvenimų intensyvumo kreivė negalėjo „neužlūžti“, taigi iš naujo „neperskaitę“ senų knygų negalėsime paaiškinti ir dažnai gana silpnų jo paskutiniųjų metų (išskyrus pačius paskutiniuosius) eilėraščių genezės: kodėl? kaip? kas nutiko? Galvojant ne tik apie A. Verbos kūrybą, bet ir jo gyvenimą, savaip pranašiškai skamba prieš penkiolika metų autobiografijoje parašyti žodžiai: „Lyg tave būtų pastvėręs nešti didelis paukštis ir, kad nenumestų virš bedugnės, turi jį šerti savo kūnu.“ Tiesa, tai pasakyta apie gyvenimiškesnius dalykus, tačiau, retrospektyviai žiūrint, pirmiausia šią metaforą norėtųsi interpretuoti kūrėjo likimo prasme. Atrodo, kad A. Verbos atveju būta kiek per ilgo skrydžio virš įvairiausių bedugnių, ir kūno, kuriuo maitinamas milžiniškas talento paukštis, liko vis mažiau ir mažiau. Ir daug žodžių nusinešta į tylą. Sunkoka motyvuoti antrojo šios knygos skyriaus – „Eilių lūpinei armonikėlei“ – kai kurių eilėraščių poetiką: net ankstyviausioje poeto lyrikoje tokio gauliško–žlibiniško lengvabūdiškumo nebuvo. Galvodamas apie poeto kūrybos visumą, jo žmogiškąjį likimą, šio skyriaus atsiradimą motyvuočiau dvejopai: prie lovos prirakintas poetas, nelabai tiesiogiai bendraujantis su pasauliu, bando rekonstruoti savo audringos jaunystės prisiminimus (tai liudytų ir gausūs vietovardžiai, susiję su poeto biografija, ir autobiografinės reminiscencijos, ir romanso intonacija). Kita vertus, asmeniškai galiu paliudyti labai konkrečią poeto nuostatą: šitiek metų esu poetas, o knygų išleidau tiek mažai. O štai žmogus, literatūroje pradėjęs vos reikštis, savo archyve turi jau keliolika rinkinių. Ir staiga, bene per kelias savaites, A. Verba pripliekia kalnus estradinių tekstų, apskambina bene tris leidyklas, didžiuodamasis, kad štai parašė tris naujus rinkinius. Klausydamasis skeptiškų draugų vertinimų, iš pradžių labai piktinasi, paskui susitaiko su „nuosprendžiais“ ir ima kartoti: nebijok, viską atrinkau. Bet pats tos atrankos procesas gana paradoksalus: ir atrinktieji 40–50 eilėraščių susižavėjimo nekelia; o kur dingo maždaug toks pat pluoštas eilėraščių, kuriuos vieną dieną matė šių eilučių autorius? Artimieji liudija, kad savo rankraščius poetas dalijo į kairę ir į dešinę. Kita versija – įrašas viename A. Verbos rankraštyje: „P. Sventiskai, / Atsiprašau, pamečiau (ei kam / arba neįskaitoma) rankraščius. Jei čia praeis, darašysiu praneškit. Su pagarba A. Verba“. Šiuo atveju kalba specialiai netaisyta, bet tai būtų motyvas, kodėl gali neatsirasti kai kurie puikaus poeto tekstai. Šeimos archyve jų nėra. Vieša jų paieška (skelbimas „Literatūroje ir mene“) nieko nedavė.
       Bet kokiu atveju ši knyga nėra A. Verbos kūrybos vainikas. Ji svarbi poeto kūrybos raidai, psichologijai suvokti. Galima sakyti, kad geriau padėti plunksną anksčiau, negu baigiasi gyvenimas, kaip tai padarė P. Širvys, tačiau lygiai taip pat galima tarti, kad niekas kitas, be paties poeto, nesudėlios savo kūrybos probleminių, teminių akcentų, tegu ir gana formaliai. Vertėtų įsižiūrėti, kaip šioje knygoje – tiek pirmajame, tiek antrajame skyriuose, tiek įžanginiame esė – kartojasi kai kurie motyvai, kai kurios biografinės, emocinės atramos. Keičiantis stilistikoms, poetikoms, nesikeičia poeto kūrybą maitinanti esmė.
       Reikėtų keletą žodžių tarti apie A. Verbos rankraščių faksimiles. Jos nėra specialiai suglamžytos, suplėšytos. Taip išties gyveno A. Verbos kūrybos reprodukcijos. Kaip dabar matau ankstesnį jo kambarį (vėliau, paguldytas į lovą, buvo kitame): sofa, stalelis, priešais – rašomasis stalas, po juo krūsnis į gniužulus sulamdytų popierių. Ir tie gniužulai dažniausiai buvo A. Verbos rankraščiai. Gniužulais jie virsdavo taip: poetas atėjusiam svečiui perskaito naujai parašytą savo eilėraštį ir klausia: „Na, bl... Kukuti, kaip?“ Pasakai pastabą, rankraštis sulamdomas ir metamas į pastalę. Po keliolikos minučių ištraukiamas, ištiesinamas ir vėl skaitomas. Ir taip be galo. Šiandien sunku įsivaizduoti tokį azartišką eilėraščių skaitymą vienų kitiems, tačiau A. Verbos kartai tai buvo neatimama savastis nuo tų laikų, kai jie burdavosi Vilniaus universiteto teatro salėje. Ir šiandien net baugu spėti, kiek autentiškų šio kūrėjo eilių mūsų jau niekad nebepasieks – vien todėl, kad jie panašiu būdu virto popieriaus dulkėmis.

       Valdemaras Kukulas

       Verba, Algirdas. Plaštakės pleška: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2001.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt