Tomas Venclova

       AKMENS KALBA

       Alfonsas Nyka-Niliūnas. Žiemos teologija. Eilėraščiai. (Chicago, 1985).

       Neseniai rašydamas apie Joną Aistį, Alfonsas Nyka-Niliūnas prasitarė: „Aistis visuomet buvo daugiau skaitytojų negu kritikų poetas“. Pačiam Nykai-Niliūnui turbūt derėtų pritaikyti šios formulės atvirkščią variantą. Išeivijos kritikai ir mąstytojai, pirmiausia Rimvydas Šilbajoris ir Vytautas Kavolis, yra nuodugniai išnagrinėję tiek Nykos-Niliūno filosofinę sistemą, tiek ir jo poetikos bruožus: taip nuodugniai ir taip entuziastiškai, jog prie jų svarstymų nelengva ką nors bepridurti. Tuo tarpu poeto santykis su skaitytoju yra tikrai nevienareikšmis. Alfonso Nykos-Niliūno kūryba buvo svarbi jo bendraamžiams, drauge su juo atsidūrusiems pokario ir tremties bevaisėje žemėje. Ji padėjo formuoti jų pasaulėžiūrą, santykį su tradicija, netgi patį jų žodyną. Lietuvoje jau nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos Nykos-Niliūno tekstai ėjo iš rankų į rankas, dažną žavėdami, dažną tiesiog stulbindami savo kitoniškumu. Šiandien Lietuvos skaitytojai viešai reikalauja, kad poeto kūrybos pilnatvė būtų jiems prieinama. Bet Nyka-Niliūnas visuomet – ir ne be pagrindo – buvo laikomas sunkiu, hermetišku, ezoterišku autoriumi. Viena iš labiausiai krintančių į akis temų – vienatvė, nekomunikabilumas, užsisklendimas savo unikalios kalbos pasaulyje, įvarąs ir neviltį, ir savotišką puikybę. Ta tema ne sykį plėtojama ir naujausiame Nykos-Niliūno rinkinyje:

       ...silurinis akmuo kieme,
       Krisdamas į šulinį,
       Kalba taip, kaip mes (p. 13).

       Neilgai trukus
       Aš būsiu
       Karalius be valstybės,
       Valstybė be teritorijos,
       Vienintelis pasaulyje valdovas,
       Gyvenąs ir puotaująs
       Sienoje (p. 91).

       ...norėčiau,
       Kad mano poezija būtų
       Kaip žiedas, išsiskleidęs
       Totalioje vienatvėje,
       Į kurį težiūri
       Nieko nematančios
       Vabalo akys (p. 106).

       Čia kryžiuojasi du skirtingi motyvai: rašymas emigracijoje, svetimoje kalbinėje aplinkoje, kur tavo potencialių skaitytojų ratas kas akimirka siaurėja – ir rašymas kaip toks; juk jis visada yra problematiška veikla, jungianti tave su adresatu, bet nuo jo ir atribojanti. Abu šiuos motyvus Alfonsas Nyka-Niliūnas mūsų literatūros istorijoje bus giliausiai išreiškęs.
       „Žiemos teologija“ – tik penktoji Nykos-Niliūno knyga per keturiasdešimt metų. Bet ji neginčijamai patvirtina jo poezijos vertę ir reikšmingumą. Ankstyviausias rinkinio eilėraštis – „Wellfleet Bay“ – pažymėtas dar 1966 metų data, vėlyviausias – „Mokyklos fotografija“ – rašytas 1984 metais, tačiau didžioji dauguma išsitenka aštuntojo dešimtmečio rėmuose. Tiesa, autorius visiškai nesilaiko chronologijos: įvairių laikotarpių tekstai pašomi tarsi kortų talija, gretinami ar atskiriami vienas nuo kito remiantis neaiškiais (nors intuityviai juntamais) prasmės ir vaizdo kriterijais. Juos jungia aidai ir kontrastai (kontrastas yra aido rūšis). Istorinės kronikos ištrauka atsiduria šalia privataus, tik pačiam poetui suprantamo prisiminimo; ilgas, painus pasakojimas – šalia minimalistinės penkių šešių eilučių, net penkių šešių žodžių formulės; nykios žiemos peizažas šalia slegiančios vasaros peizažo. Pažeisdamas ir drauge išsaugodamas, netgi pabrėždamas chronologinį principą (juk visų eilėraščių datos stropiai sužymėtos knygos turinyje), Nyka-Niliūnas siekia savotiško efekto: jo eilėraščiai tuo pačiu metu yra į r a š y t i  į  l a i k ą  i r  b e l a i k i a i. Visa knyga – ir visa poeto kūryba – yra drauge epochos liudijimas ir metafizinis tekstas turįs aprėpti bet kurios epochos patirtį.
       Jau ankstesniuose rinkiniuose Alfonsas Nyka-Niliūnas susikūrė vientisą, iš karto atpažįstamą poetinę sistemą, kuri labai nutolsta nuo įprastinių lietuvių lyrikos modelių, su jais sąmoningai ir kietai polemizuoja. Ta sistema išlieka ir „Žemės teologijoje“: gal šičia ji darosi labiausiai kondensuota ir išbaigta. Beveik visur vartojamas vers libre, eilučių bei strofų ilgį diktuoja natūralus minties ir alsavimo ritmas; „normalios“ penkiapėdžio jambo baltosios eilės atsiranda tik kaip išimtis („Soma sema“). Dažniausios, veiksmingiausios priemonės, susiejančios eilėraščio išraišką bei turinį, čia yra elipsė, enjambement, staigiai įsiterpianti pastaba skliaustuose. Tai bemaž moksliška, tačiau savaip muzikali, darni – ir, žinoma, labai keista kalba. Jos amplitudė plati – nuo sušukimų, užkeikimų, inkancijų ligi blaivaus protokolinio stiliaus; nuo chaotiško sąmonės srauto ligi griežtai organizuoto filosofinio traktato. Atsitiktinių detalių, vaizdo nuotrupų, tolimų asociacijų griūtį atsveria santūrus ir logiškas dėstymo būdas. Tolydžio peršokama iš gamtos erdvės į kultūros erdvę ir atgal. Abstrakcijos netikėtai virsta konkretybėmis, o konkretybėse prabyla abstrakcija („įmantri čiobrelio/Valstybė žlunga“, p. 49; „Smuklėje baigė gerti/Šviesos taures“, p. 51; „Gramatikos laukuos/Mūsų laukia Klitemnestra“, p. 64).
       Lygiai taip pat bandomos įveikti ribos tarp kalbų. Į lietuviškus sakinius įsiterpia „ex Ponto“, „pays lointains“, „blaue Ferne“, „beth, kaph ir zayin“, „Hydropique“, „Morpho cypris“, „L'ete sera fini“ ir dešimtys panašių dalykų. (Net Nykos-Niliūno rinkinių pavadinimai, įskaitant šį paskutinįjį, paprastai neišsiverčia be kitakalbio, tarptautinio žodžio). Pasekmės būna dvejopos. Poeto kalba įgyja translingvistinę dimensiją, suvokiama kaip aukšta, paslaptinga, sakralinė ir visa apimanti. Antra vertus, svetimieji žodžiai stabdo dėmesį, „iškrinta“ iš teksto, ardo jo sintagmatinę plėtotę, versdami eilėraštį ne tiek linijiniu, kiek daugiamačiu, ne tiek laiko, kiek erdvės fenomenu. (Pridursiu, kad ta praktika būna ir pavojinga. Kartais Nykos-Niliūno eilės padvelkia kone barokiniu makaronizmu, perdėtas mėgavimasis kitakalbiais aristokratiškais intarpais virsta pretenzija. Manding, nepavyko eilėraštis „Insomnium“, kur keliolikos ezoterinių, tarpusavyje neitin susijusių vardų serija palieka beveik komišką įspūdį).
       Einama netgi toliau. Daiktas persilieja į žodį, žodis – į daiktą; pati distancija tarp kalbos ir pasaulio ima nykti. Pagaliau – kiekvienas – ar beveik kiekvienas – poeto žodis turi tapti svarus, uždaras, neperregimas, užimąs apibrėžtą vietą erdvėje, nelyginant daiktas. Tuo pačiu poetinis tekstas įgyja emblemos, signatūros, hermetiško ženklo vertę.
       Nyka-Niliūnas yra labiausiai erudicinis mūsų poetas. Jis naudoja netikėčiausių amžių ir geografinių platumų medžiagą: ima ją ne tik iš Viduržemio tradicijos, iš antikos ir Renesanso (nors tos sritys jam turbūt artimiausios), bet ir iš Babilonijos („Rytas nel mezzo del camin di nostra vita“), Kinijos („Li Po kelionėje“), XII amžiaus Konstantinopolio („Bizantijos imperatoriaus Andronikos Komnenos I mirtis“), iš kabalistinių knygų. Šiuo požiūriu „Žiemos teologija“ turbūt išsiskiria net jo paties kūrybos fone: dažnai jautiesi, tarsi skaitytum beviltiškai sumišusius kažkokios didžiulės enciklopedijos skutus. Kartais – ir neypatingai retai – į tekstą įsiterpia tautosakos atgarsiai. Bet tai anaiptol nėra tradicinė lietuviška tautosaka, nuvalkiota tiek XIX amžiaus, tiek XX amžiaus poetų. Nyka-Niliūnas nebepriklauso kartai, girdėjusiai dainas ir pasakas dūminėje pirkioje. Jo tautosaka – vaikystėje, gal gimnazijoje skaitytų Haufo, Anderseno, „Tūkstančio ir vienos nakties“ reminiscencijos, neaiškios, tačiau nuostabiai gyvos; o anapus jų švyti pirmykščiai mitologiniai žmonijos archetipai. Jie jungiasi ir susiduria su asmeniniais, individualioje pasąmonėje gimusiais, nesuprantamais sugestyviais simboliais („Iš neapykantos akmens istryškusioj versmėj / Gėrę trys vilkai staiga / Krito negyvi sniege“, P– 44; „Prieangyje mūsų laukė / Mergaitės kūnu mintąs vilkas; / Jam ant kairiojo peties / Tupėjo kruvinais sparnais balandis“, p. 66; „Žemaičių giriose sugautas / Raudona kamža raišas velnias / Ir Vytauto padovanota / Vilkė su keturiais vilkiukais“, p. 100). Poezija taip pat intymiai bendrauja su kitomis meno rūšimis. Neveltui tarp Nykos–Niliūno lyrikos „personažų“ yra Gesualdo ir Amati, yra Georges'as de la Touras, Claude'as Lorrainas, Magnasco; nors neminimi, bet aiškiai svarbūs jam dailininkai siurrealistai, sakykime, Chagallas („Žiema vaikystėje“). Spalviniai, tapybiniai epitetai jo eilėraščiuose priklauso prie rafinuotų, – kobaltas, auksas, koralas, – bet vyrauja turbūt trys: gelsva sausų žolių ir nuodingo vandens, raudona kraujo ir juoda nevilties spalva.
       Poeto asmeninė biografija – jo dvasinio brendimo, praradimų, pralaimėjimų, prisiminimų ir užmaršties etapai – vaidina knygoje didžiulį vaidmenį. Bet ji užšifruota, nustumta giliai anapus teksto, be to, sulydyta su istorine ir kultūrine simbolika. Ąžuolų ir alksnių ošimas, kuosų klyksmai artėjant žiemai Aukštaičių sodžiuje ar miestelyje gretinami su Didžiuoju tautų persikraustymu, su kautynėmis Katalaunų laukuose, su apokaliptinėmis pranašystėmis („Žiemos mūšiai“). Iš gimtosios Utenos (?) vardo lieka tik pirmoji raidė, o už jos iškyla „Magelano / Kelionė ir plaukiančios salos“ („Laukiant traukinio U. stotyje“). Nuostabiai autentiškas, neliteratūriškas gyvų ir negyvų vaikystės pažįstamų būrys – „bažnyčios / Frontono Mykolas Archangelas / Kareiviškai bintuotom kojom, / Petras, Juozapas, įdubusia kakta Kovynės / Kaziukas ir pamišėlė Uršulė / Su kultuvu ant perkreipto peties“ – dalyvauja Paskutiniojo Teismo dramoje – žinoma, niliūniškai transformuotoje („Prisikėlimo vizija“). Realios moters laidotuvių scena (tos moters vardą gali atspėti geriau susipažinęs su išeivių kultūros istorija) virsta archaizuota meditacija apie praeinamumą ir kitabūtį („Ballata per una donna defunta“).
       Ši poetika, su pavydėtinu nuoseklumu ir ištverme kurta daugelį dešimtmečių, jau virto vienu iš klasikinių lietuvių lyrikos modelių – šalia tokių pat vientisų modelių, kuriuos savo metu pasiūlė Maironis, Putinas, Salomėja Nėris. Nykos-Niliūno poetinę kalbą – kaip ir anųjų kalbą – būtų beprasmiška versti į mūsiškę, kasdieninę ar į kokį kitą, netgi poetinį subkodą. Ir tie, kurie po Nykos–Niliūno ateis į tikrąją literatūrą, negalės rašyti neatsižvelgdami į jo patirtį, neatsistumdami nuo jos.
       Nevisada lengva pasakyti, kas yra Nykos-Niliūno poetiniai mokytojai ir bendrakeleiviai. Lietuvių literatūroje jo kalba vienkartinė, su nieku nesupainiojama, nors jos tolimosios ištakos glūdi nepriklausomybės laikotarpio simbolistų ir estetų kūryboje. Esama sąlyčio su Aisčiu, su Radausku – bet nuo jų veikiau atsispiriama, negu jais sekama. Tarp savųjų bičiulių žemininkų poetas atrodo labai individualus (ir, be abejonės, iš jų stipriausias, sąmoningiausias). Kiek paprasčiau įrašyti Nyką-Niliūną į pasaulinės poezijos kontekstą. Jis priklauso linijai, prasidedančiai nuo Baudelaire'o ir Rimbaud – kaip sakant, bene svarbiausiajai XX amžiaus lyrikos linijai. Ankstyvojo (kartais ir vėlyvojo) Nykos eilėraščiai – bent man – akivaizdžiai siejasi su Eliotu, su Czesławu Miloszu, gal dar daugiau su italų hermetistų mokykla – Quasimodo, Montale. Skaudi emocija ir sąžinės balsas, nepermaldaujamos gamtinės kaitos reginiai ir mitologinės bei metafizinės vizijos – visa tai artima šiems poetams, kurių visuomeninė patirtis (karas, totalitarizmo pavojai, šaknų praradimo pojūtis) daug kur sutampa su Nykos–Niliūno patirtimi. Perskaitykime iš naujo kad ir Quasimodo „Dialogą“, kurį 1954 metais išvertė Juozas Kėkštas (jį lengva rasti neseniai Lietuvoje išleistoje Kėkšto rinktinėje „Dega vėjai“): koks jis „niliūniškas“ – ar, tiksliau, koks „quasimodiškas“ to laikotarpio Niliūnas! „Žiemos teologijoje“ pasigirsta ir kitokių aidų: gal pirmiausia Kavafis („Zenono laiško Antigonui Gonatos komentaras“, „Imperijos žlugimas“, bizantiškieji eilėraščiai), kartais Lorca, Jimenezas („Cante jondo“), kartais Ezraezas Poundas, imagistai ir jų pamėgtoji orientalinė poezija („Vasaros herbas“, „Nature morte II“, „Clair de lune“). Esti eilėraščių, skambančių nelyginant Dzen meditacijos („Rytmečio mintys“). Šiaip ar taip Nyka-Niliūnas iš visų XX amžiaus lietuvių poetų – išskyrus nebent Radauską – yra tarptautiškiausias, sąmoningiausiai bandąs įveikti – ir dažnai įveikiąs – mūsiškio kampo provincializmą. Jis savaip siekia to visuotinumo laipsnio, kurį Lietuvoje kitomis sąlygomis ir kitomis priemonėmis buvo pasiekę Donelaitis, Baranauskas, Maironis.
       Griežta, santūri, rafinuota, bet valinga Nykos poetinė kalba išreiškia griežtą, santūrų ir valingą pasaulėvaizdį: išreiškia pačia savo materija ir sandara, kiekviena garsų samplaika, kiekvienu žodyno savotiškumu, kiekvienu sintaksės lūžiu. Visoje savo kūryboje poetas kalba apie tremtį. Ankstesniuose rinkiniuose ji dažnai būdavo suvokiama kaip konkreti asmeninė ir istorinė patirtis žlugus apibrėžtai civilizacijai ir apibrėžtai bendruomenei – nepriklausomai Lietuvai; vėliau – kaip situacija, iš viso būdinga mūsų amžiaus žmogui, išblokštam iš savosios dirvos, iš senųjų tradicijų ir vertybių pasaulio, „Žiemos teologijoje“ tremtis gal aiškiau negu kitur atsiveria kaip metafizinė kategorija. Žmogus – tarsi Hiobo knygoje, gnostikų, senųjų Krikščioniškų mistikų ar Safedo atsiskyrėlių sistemose – pačiu savo buvimu pasaulyje yra ištremtas, atskirtas nuo ontologinės pilnatvės, į kurią jis gali ir privalo veržtis, neturėdamas garantijų, kad ją pasieks. Nebelieka mitų, kurie galėtų paguosti ar palengvinti atsakomybę, slegiančią mūsų pečius („kraujas niekad nepavirs / Duona ir vynu, altorius – / Stalu ir temstant niekados prie jo / Nebesusės keleiviai“, p. 44; „Teisėjas, / Kurio jūs laukiat, niekad neateis, / Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs“, p. 128). Istorija suvokiama kaip košmariška giesmė, kaip nebūties plūsmas, „šunų ir baubiančių galvijų triukšmo lydima, / Kraujuotom nuo arklienos lūpom Aukso Orda“ (p. 37). Tolimų šalių ir epochų įvykiai virsta amžinos egzistencinės situacijos modeliu ar formule. Kultūra šiame pasaulyje paprastai tėra pairusi sinchronija („Tryliktoji naktis“), o gamta – abejingas žmogui, neigiantis ir žlugdantis jį ritmas, nebent retkarčiais dovanojęs ekstazės mirksnį („Svetima šalis“, „Neišsipildymo istorija“. „Enchiridion Epicteti“). Dažniausiai minimas knygoje vardas – Heraklitas, filosofas, palikęs mums nedžiuginančią maksimą pantą rhei. Šio pasaulėvaizdžio žodžiai raktai – išnykimas ir nihil arba nyka ir nil (gal iš čia truputį per status poeto slapyvardis). Dažnai kalbama nelyginant jau iš anapus, iš mirties karalijos, kuri, anot kito didelio lietuvių poeto, „nebus nugalėta“. Vienintelis atsakymas į šį pasaulį – beviltiška kova, ištikimybė sau ir artimui, atsparumas ir ištvermė be iliuzijų; vienintelė žmogaus atsakomybė – stoiškai atstatinėti ir artinti būties pilnumą, kuris kartais – be jokių garantijų – blyksteli spindulyje, linijoje, žodyje. Pirmiausia žodyje.
       „Žiemos teologijoje“ yra eilėraščių, kur filosofinė dimensija transponuojama į istorinę ir net į politinę. Ne vienas iš pažiūros abstraktus istorinis ar mitologinis motyvas gali būti suvoktas kaip Lietuvos likimo paradigma („Termopilų kareivis rauda po Letos topoliais“). Rimvydas Šilbajoris iš politinių Nykos eilėraščių ypač įvertino „Recenziją“ – trumpą, kandų publicistinį traktatą apie išdilusius mūsų emigracijos mitus (manding, dar kandesnį dėl to, kad jame esama ir autorecenzijos elemento). Tuo tarpu man – tikriausiai todėl, kad mano gyvenimo patirtis skiriasi nuo Šilbajorio patirties – geresnis, bent artimesnis atrodo eilėraštis „Užgavėnių kaukės“. Praleidusiam Lietuvoje paniekos ir veidmainystės dešimtmečius – kurie, duok Dieve, artėja prie galo – sunku įsivaizduoti tikslesnį ir blaivesnį jų aprašymą negu Nykos-Niliūno:

       Šalia kitų keistų ir nesuprantamų dalykų
       Bei įvykių, mus ypač prislėgė šisai: po neramios
       Kankinančio atodrėkio nakties, miestus ir kaimus
       Užplūdo šiurpios Užgavėnių kaukės.
       Dabar jos tyko mus visur, visur mus seka:
       Jų pilnos gatvės, medžiai ir langai. Jos sėdi
       Už mūsų stalo, valgo mūsų duoną, ir mes žinom,
       Kad jos netruks apsigyventi mumyse; jų balsas
       Skamba mūsų žodžiuose ir sunkiai
       Išsikovotame rašte (p. 99).

       Galima, aišku, suminėti Nykos poezijos silpnąsias vietas. Jos gana akivaizdžios. Vengdamas trafaretinių lietuviškųjų poetizmų, Nyka-Niliūnas vis dėlto susikuria naujovišką retoriką, savo ruožtu linkusią stingti ir stabarėti. Ankstesniuose jo eilėraščiuose nesunku būdavo pastebėti tam tikrą balso forsavimą, norą pabraukti, rėkte išrėkti egzistencines ir filosofines kategorijas, kartais netgi žymimas didžiosiomis raidėmis – Kūryba, Tiesa, Nebūtis, Amžinybė. „Žiemos teologijoje“ to nebėra, bet ir joje kartkartėmis pristinga saiko, atsiranda skonio „duobių“. Tikrai per dažnai linksniuojamas daiktavardis skausmas. Kad ir kokia absoliuti, įtemptai ir nuoširdžiai išgyvenama būtų ši sąvoka Nykos-Niliūno sistemoje – ar nederėtų paieškoti jai „objektyvių koreliatų“, ką taip gerai mokėjo daryti Radauskas (arba, sakykime, Achmatova)? Nuolatinis jos kartojimas visuose įmanomuose kontekstuose padvelkia infliacija: „bežadžio / Skausmo signatūra“ (p. 11), „Rytas skausmo išraižytom rankom“ (p. 12), „Sunkiai krito paskutinis / Dar neišgerto laiko lašas / Į skausmo vandenį“ (p. 13), „Diena įrašė savo skausmą / Visur: rankose, tyloj ir grindyse“ (p. 16), „...nėra vilties, tik vienas / Šaltas, epiderminis ir nesibaigiąs skausmas“ (p. 34), „...ar skausmas yra žodis, / Ar žodis yra skausmas“ (p. 46), „Neaprėpiamas, absoliutus / Ir nebejuntamas skausmas“ (p. 89), „...valgė / Sužiedėjusią skausmo duoną“ (p. 105), „Palubėj – / Besidalinančios būties skausmu / Pasenę musės“ (p. 107) ir t.t. ad infinitum. Vienas eilėraštis po kito baigiasi nevilties ir negacijos formulėmis, kurios pradžioje yra įspūdingos, bet tolydžio darosi lengvai nuspėjamos ir slysta pro akis nebeužgaudamos gilesniųjų sąmonės sluoksnių: „Ir nebegrįžom – / Nei aš, nei tu. Mes niekad nebegrįžom / Ir niekad nebegrįšim. Nuo to laiko / Nebesam, nebebuvom ir nebūsim. / Net nežinodami, kur mūsų kapas“ (p. 61), „Bet mes negrįšim niekados“ (p. 81), „Niekas nebeįeis ir niekas / Neims dejuoti“ .(p. 107), „Neradęs kelio tavyje ir savyje“ (p. 118), „Aš norėjau / Kad tu žinotum, jog ir manęs nebėr“ (p. 123) – tai, žinoma, tik dalis pavyzdžių. Tokia pat monotonija atsiduoda dažnai atsikartojantis, bene iš Vytauto Mačernio paveldėtas būties „lygčių“, „teoremų“ ir „nežinomųjų“ įvaizdis. Kartais Nyka–Niliūnas nukrypsta į precioziškumą, pernelyg išgražintus arba dirbtinius, stokojančius vidinės dermės palyginimus bei metaforas: „Rytas išdavė tave, įrašęs / Paskutinę M raudonu / Atsiminimų rašalu į skausmo knygą“ (p. 62), „Su astronominėm sekundėm / Ir milijonais paukščių, / Atlėkusių iš skausmo sužalotos / Nykaus vidurdienio tokatos“ (p. 66), „Nitokridės soduos / Tuščius lizdus per naktį / Sutepdavo langinių klyksmo kraujas“ (p. 81), „Naktis / Safyro pirštais žarstė / Nesuskaičiuojamus lobius“ (p. 92), „Žiema, logiška kaip Hegelio / Phaenomenologie des Geistes“ (p. 96). Poetinė elegancija kartkartėmis išvirsta saloniniu literatūriškumu; etiniai imperatyvai – didaktika; autentiškas filosofinis ieškojimas – iš pažiūros giliaminčiu, bet nedaug tepasakančiu sąvokų dėstymu („Skausmo geometrija“, „Gnoseologija“). Du stiprius eilėraščius – „Chalkidės kunigaikščio vaikai“ ir „Bizantijos imperatoriaus Andronikos Komnenos I mirtis“ – gal truputį gadina baigiamosios eilutės, kuriose primygtinai aiškinama tai, kas aišku daugmaž savaime.
       Ir vis dėlto apie šiuos poetinės tekstūros svetimkūnius nesinori daug kalbėti. Nykos-Niliūno élan, per daug dešimtmečių nei kiek nesusilpnėjęs, tik subrendęs, juos be vargo ištirpdo ir nusineša. „Žiemos teologijoje“ esama eilėraščių, kurie be abejonės liks mūsų poezijoje amžinai. Juose atsistota ant pačių peilio ašmenų ir išsilaikyta, o tai literatūroje didžiausia retenybė, kuriai negana erudicijos, darbštumo, netgi talento – reikalinga aukštesniosios jėgos parama. Esu agnostikas, todėl būčiau linkęs sutapatinti tą jėgą su kalba, kurios įrankiu geriausiomis savo gyvenimo akimirkomis virsta kiekvienas tikras poetas. Prie tokių eilėraščių priskirčiau jau minėtus „Žiemos mūšius“, „Užgavėnių kaukes“, „Prisikėlimo viziją“ – o taip pat „Pasaką“, „Mirtį“, „Pavasarį Vašingtone“, „Maldą“ (ypač „Maldą“!), „Mokyklos fotografiją“, „Aukštaitiją“. Kiti skaitytojai tikriausiai pasirinks kitus. Bet, „Žiemos teologija“ turbūt visiems liks viena klasikinių mūsų lyrikos knygą. Anot Nykos-Niliūno, „poezija yra geologinis procesas / Akmens ir laiko dialogo / Žodžiuose“ (p. 132); tačiau ji yra dar ir organinis procesas, dialogas tarp autoriaus ir kaskart naujų generacijų. Šitam procesui nelemta nutrūkti.

       1989

       Venclova, Tomas. Vilties formos: Publicistika, esė. – Vilnius: LRS leidykla, 1992

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt