<< Atgal
Henrikas Nagys, kuris nemėgsta
budistiškai kilnių recenzentų bei teisėjų, yra nusižengęs
literatūrinės kritikos žaidimo taisyklėms tuo, kad kartą Santaros suvažiavime pats
pakalbėjo apie savo poeziją ir apibūdino jos pagrindinę tematiką bei emocinę
įtampą. Pagal Nagį, jo poezijoje svarbu du momentai: prisiminimas vaikystės, kaip
prarasto, arba tikriau, niekad nebuvusio rojaus, ir ieškotojo kūrėjo kova su naktim.
Vaiko santykis su pasauliu poetui svarbus todėl, kad vaikas išgyvena tikrovę
poetiškai, t. y. tiesiogiai, nežiūrėdamas pro metafizinės nežinios aprūkusį
stiklą: Vaikystės pasaulis yra, mūsų manymu, tikrasai pirminės ir nesuinteresuotos
žmogiškosios būsenos šaltinis, poeto dvasios stovis par excellence, kai gebama
stebėtis ir išgyventi, kaip pirmąkart žemėn atėjęs žmogus išgyveno pirmąjį
kartą vandenį, vėją ir paukščių skridimą. Kai apvalios vaiko akys buvo veidrodis
ir indas, sutalpinęs septynių kūrimo dienų nuostabą.
Bet kai mes šitaip vaikystės rytą prisimenam, visuomet jau būna vakaras, ir nieko sugrąžinti nebegalima; paskutinė saulės laikrodžio šešėlio linija susilieja su nepermaldaujama tamsa. Šitą tamsą Nagys suvokia kaip žmogaus baimę prieš jam nesuprantamą nykimą. Baisu yra stovėti veidu prieš naktį ir dar baisiau išeiti paskendusios saulės ieškoti vienam, be draugų ieškotojų, draugų poetų. Iš čia kyla tamsi ir tragiška draugystės heroika, kurią Nagys apibūdina kaip ...aktyvią jaunosios poetų kartos laikyseną nakties atžvilgiu. Nakties, tai yra: nebūties, nežinios, kasdienybės ir praradimų. Taip nusigręžia poetai nuo prarastojo rojaus transfigūracijų ir atsigręžia į patį ieškojimą. Ieškojimą atsakymų į savo būties mįslę. Ieškojimą pačios šviesos versmių. Tos minties poetinę išraišką, cituojant tiktai vieną pavyzdį, randame eilėraštyje Naktis:
Iš tam tikro taško žiūrint, Henriko
Nagio poezijos tematiką galima susumuoti dviem žodžiais: būtis ir nebūtis.
Vaikas dėl savo nekaltumo ir nežinojimo yra tikras, kaip Alice Lewis Carroll knygoje,
savo paties ir visų daiktų buvimu. Laikui einant sužinome, kad esame tik juodojo
šachmatų karaliaus sapnas ir maištaujame, protestuojame prieš savo egzistencijos
netikrumą ir laikinumą. Tada, papildę prometėjišką tiesos ieškojimo nuodėme, už
prarasto rojaus vartų susitinkame belaukiančią nebūtį. II Pirmam Lapkričio naktų rinkiny dėmesį patraukia įvairūs tamsos ir nakties pavidalai, bendras būties juodumas. Mus ten pasitinka juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių /šalti, lediniai atspindžiai, ten po juodom šakom, už lango, vaikščioja naktis, ir šitam juodam pasauly matome, kaip centrinę figūrą, patį poetą:
Tai yra pirmas poetiškas vaizdas,
perduodąs tą metafizinę nuotaiką, kurią vadiname stovėjimu prieš nebūtį. Tačiau
nebūtis nėra tiktai fonas, kuriame matome tikrovę; ji yra taip pat ir visų daiktų, ir
gyvybės, ir pačios žmogaus sąmonės užslėpta esminė savybė. Dėl to Nagiui tas
juodumas įsisunkia į vakaro debesį, paversdamas jį į didelį, juodą karstą,
skverbiasi į kraują: mano kraujas juodas, ir / mano širdis / plaka vėjuos, kaip
medis nakty ir žiūri iš žmogaus akių kaip baisi gelmė.
Nebūtin einančio laiko ritmas jaučiamas ir kituose dviejuose Nagio poezijos rinkiniuose, kur jis pavirsta pagrindine mirties metafora. Mėlyname sniege, pavyzdžiui, girdime alsavimą, kapojantį ritmingai amžinybę / į dabarties smulkias sekundes (Mors atomica, p. 49); kitam eilėrašty Apokalipsė (p. 43): Naktį ir tylą kapoja dejuodami klaikiai / seno genties kapinyno suaižyti vartai. Šitoms įvairioms amžinybės ritmo apraiškoms yra giminingi ir organiškos gyvybės sudraskymo arba daiktų sutrupėjimo vaizdai. Kartais jie dalyvauja viso pasaulio laidotuvėse: Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus / ir sudaužytus saulės gabalus migla užklojo (Saulės laikrodžiai, p. 21), o kartais išreiškia tik vieno individo mirties agoniją: Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas / per rėkiantį grindinį (ten pat, p. 32). Eilėrašty Akmenys (Mėlynas sniegas, p. 53) tas sutrupėjimas paliečia ir aukščiausias žmogaus nemirtingumo pastangas religiją ir meną:
Visi šie vaizdai ir metaforos nejučiom kelia pagundą Nagio poeziją pavadinti pesimizmo himnais, pražūties simfonijomis. Tačiau svarbu atsiminti, kad ta juoda, trupanti amžinybė nėra poeto pergyvenimo pabaiga, paskutinis jo žodis, o tik pradžia visos kūrybinės įtampos šaltinis. Kalbėdamas apie ieškojimą atsakymų į savo būties mįslę Nagys suvokia jį supančią naktį ne kaip galutinį pralaimėjimą, bet greičiau kaip kovos iššūkį. Tamsios metafizinės kovos nuotaikos aštriai jaučiamos anksčiau cituotoj prakeiktų ieškotojų maldoj iš Lapkričio naktų. Tame rinkiny yra ir daugiau panašių minčių, net ir visas skyrelis Kovos būriai skirtas ieškojimo ir draugystės temoms. Yra žemėj kovotojai poetai, vieniši, išdidūs, sujungti brolystėn slaptais ilgesio, maišto, vilties ryšiais. Į tuos savo brolius poetus pirmiausia ir kreipiasi:
Tarp tų draugų Nagys randa sau poilsį, šilumą ir dvasios gyvybę:
Tų nuotaikų šviesoj reikia suprasti Nagio pasisakymą, kad mūsų visa poezija gimė ir mirė prie draugystės ugnies arba jos pelenų. Tai yra kilnus ir pagarbos verti jausmai, bet skaitytojui jie tenurodo autoriaus įkvėpimo versmę. O pati nerimo, ieškojimo ir maišto poezija gimsta ir miršta kur kitur poetiškuose vaizduose, kūrybingai apvaldyto žodžio magikoj. Kada poetas kalba apie skliautų lavono veidą, mes tikrai suprantame, kai gali žiūrėti sielon nebūtis. Kada medis grūmoja bevaisiu liemeniu dangun lyg mirusia ranka, mes pajuntame, kad yra toks pasiryžimas kovai, kurio ir mirtis nesunaikins. Ilgesingo ieškojimo tragiką paliečia skaitytojo dvasią, kada jis ją poeto vizijoj pamato kaip paukštį gyvą būtybę, kovojančią pakilti nežinion; Viršūnėse dar plazda spinduliai, / kaip vario paukščiai degančiais sparnais, / kurie į erdvę nebegali pasikelt. Kitur tie paukščiai kaip juodos ugnys, kaip poeto sielvarto deglai juodi neša jo juodąją ilgesio liepsną širdy. Šičia parinkti vaizdai emocinės poeto logikos ryšiais sujungia juodumą, ilgesį (paukščiai) ir ugnį, tuo būdu išsakydami tai, ką gali išsakyti tik poezija, būtent pačią paslaptį, kodėl poeto sieloj pabunda troškimas kovai tik tuo momentu, kada užeina nebūties naktis. Pačioj tamsoj yra kažkas degančio, kažkas skrendančio, kažkokia ypač tragiška poetiškos aistros ugnis, kurios pašvaistė nušviečia visą Nagio poeziją:
Lapkričio naktų juodosios ekstazės įvairiais aidais nuskamba ir antrajame rinkiny Saulės laikrodžiai. Ten gana dažnai poetas kalba ne tiek savo vardu, kiek poetiškai, transfigūruotos tikrovės vardu, ar tai būtų vaikystės prisiminimų pasaulis, ar dabartis. Nuo to praturtėja ir pats išgyvenimas, nes privati poeto vizija daugialypiai pakartoja jį supančiam pasauly, išauga į svarbesnę paslaptį ir didesnę tiesą. Pavyzdžiui, eilėrašty Tvenkinys (P 47) aistringi poeto ilgesio sapnai pavirsta pasakų pilimis, kurias vaikai svajotojai mato giliai tvenkinio dugne, ir laukia, kol žvejai jas išneš į krantą. Bet žvejų laimikis yra šiurpus, juodas nusivylimas:
Ir vis tiek toje juodoj, ropojančioj; su
aštriom žnyplėm tikrovėj glūdi užburta ugnis, kuria dega ir pats poetas. Čia ypač
svarbu vaizdo tikroviškumas: jei vėžiai naktį žibintų šviesoj iš tikrųjų
neatrodytų taip, kaip jie čia aprašyti, tai mes netikėtume, kad pasauly tikrai
egzistuoja Nagio juodoji ilgesio liepsna, ir todėl nemylėtume nė jo pasakų
karalių su juodom mantijom ir degančiom karūnom.
Kartais mirtis ateina vaikų pasaulin švelniai, nejučiom, kaip ruduo: statėme miestus vėl; karalystes, pasaulius iš smėlio... / Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais, o kartais ji, nepermaldaujama, palaidoja vaikus jų pačių svajonių karste:
Ton mirtin nueina ir Nagio kovos broliai svajotojai. Tada dažnai būna, kad už sunkaus poeto skundo: Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega... slepiasi vos ne apokalipsinių dimensijų asmeniška katastrofa:
Viena iš geriausiai pasisekusių temų Saulės laikrodžiuose yra vaikystės prisiminimai, kuriuose tikrovė yra išgyvenama lyg per dvigubą prizmę per vaiko ir per poeto sąmonę. Nors Nagys ir sakė, kad vaiko dvasios stovis yra poeto dvasios stovis par excellence, skirtumai tarp tų dviejų išeities taškų aiškiai jaučiasi. Visų pirma jau minėtas mirties dvelkimas vaikiškuos eilėraščiuose išduoda suaugusio žmogaus susimąstymą, nes vaikas negali įsivaizduoti, kad jo gyvenimas baigtųsi. Antras ir galbūt svarbesnis skirtumas yra tai, kad visuose vaikystės peizažuose jaučiama organizuojanti, poetiškų efektų siekianti autoriaus ranka. Pastangos vaiko svajones ir jausmus perduoti metaforine kalba matosi jau ir Lapkričio naktyse, eilėrašty Kumečio vaikas (p. 33):
Visi mes atsimenam vaikišką norą skristi
kartu su debesimis, kurie vaizduotėje įgydavo keistas formas; bet užaugę mes bematome
tiktai paprastus debesis, ir reikia būti poetu (ir dar gerokai pažinusiu gyvenimo
skausmą), kad aprašytum saulės spindulį kaip kruvino, ilgo, sunkaus botago
virvę'.
Abi pagrindinės metaforos susijungia šitam
vasaros dūzgiančiam ir didžiuliam name, kada: užgauna šakas obelies
skambėdami debesys tie patys, kurie vaikui į delnus laša ir kada
balandžių sparnų švilpimas pažadina vaiką kartu su saulės potvyniu. Galima
dar iš šalies pažymėti, kad grasus myrioj einančio laiko ritmas yra ir čia slapčia
įpintas: Parpuolu į žolę; klausau, kaip iš lėto plaka mano širdis.
Tarp kitko, Nagio akimis žiūrint, metų laikų pasikeitimai neretai ateina mirties, žudynių pavidalu. Pavyzdžiui, rudens liepsnojančios spalvos iššaukia vaizdą didžiulio žemę apėmusio gaisro:
Dar vienas naujas elementas yra mėlyna spalva. Aistringas poeto ilgesys, kuris anksčiau dažniausiai kalbėjo liepsnos, vėjo ir vienišų, grūmojančių medžio šakų paveikslais, dabar lyg sušvelnėja ir apsigaubia mėlynumo skraiste. Tada prisimena Maeterlinck'o Mėlynoji Paukštė visų poetų, ieškotojų slapčiausių troškimų mistinis įsikūnijimas. Jinai, atrodo, Nagiui reiškia beveik tiek pat, kiek Nykai-Niliūnui reiškė Eldorado. Mėlynas, kaip dangus, ilgesys, balta, kaip sniegas, mirtis, ir žmogaus siela balandis susijungia kartu ir sudaro naująjį Nagio gamtovaizdį:
Vaikiškos vaizduotės sapnų kūrimas mėlynųjų sniego balandžių lipdymas paskutiniame Nagio eilėraščių rinkiny Mėlynas sniegas pavirsta į savotišką kūrėjo credo, į naujos, sukilnintos poetų žemės kūrimą:
Išrinktieji tos žemės gyventojai maišosi kartu su minia, ir tik poetas mato, kad kavinėse ir karčiamose šoka ne tik juodi bei balti, bet ir mėlyni angelai (Los Angeles, p. 78). O pats tų angelų pasaulis atrodo štai kaip:
Ant šitos tuščios lentos Nagys parašo du svarbiausius savo žodžius: tikėjimas (į Kristų arba į amžiną šviesos versmę, kurios ieškome) ir poezija (poetiškas tikrovės supratimas):
Bet kaip tik čia ir iškyla centrinė problema: ką poetas žino apie savo naująjį pasaulį? Ar jo iš tiesų reikia ieškoti kur nors už žmogaus egzistencijos horizonto, ar galbūt jis yra čia pat kiekvienam žemės grumste, kiekvienoje gyvo organizmo ląstelėje? Kūrėjui gresia didelis pavojus, kad jo įkvėpimo vaisiai nebus kasdieninės tikrovės praturtinimas, o greičiau tik negyvi blizgučiai, tuščia retorika, muilo burbulai. Pats Nagys lyg ir suvokia šitą nuo realybės atitrūkimo pavojų:
Mėlynas sniegas gal net daugiau negu kiti du rinkiniai aiškiai parodo Nagio pasiryžimą pasilikti konkrečioj, tik poetiškai pergyventoj tikrovėj, užuot nuo jos nusisukus statytis debesų pilis. Kada jam tai pasiseka, jis yra aukšto lygio, visiems (ne tik romantiškiems svajotojams) svarbus poetas. Eilėrašty Rauda ir vaikystės fuga matome ištisą seriją stiprių vaizdų, sujungtų juodžemio, kaip visos gyvybės versmės, buvimu. Tai įvairūs juodžemio persimainymai į geltoną medų, baltus vyšnių žiedus, sniegą, balandžių sparnus. Su tomis metamorfozėmis ateina ir poezijos burtai, ir mes staiga pajuntame, kad viskas, kas yra ir gyvena, sudaro vieną daugialypį, nuostabų organizmą, lyg meno, meniškos kalbos įstatymai ir lemtų tą esminę visatos paslaptį, kurios veltui ieškoma griežtųjų mokslų laboratorijose. Tam pačiam žemės pasauliui priklauso ir žmogaus kūnas, ir jo dvasia:
Poetas mus paliečia šitoj meno stebuklo atnaujintoj žemėj visuomet, kada jam pasiseka prabilti sparnuotu, bet taip pat ir tiksliu žodžiu, išreiškiančiu tai, kas iš tikrųjų yra, ir tuo pat metu padarančiu tą tikrovę turtingesnę, negu ji buvo prieš poetui ateinant. Mes išgyvename šita shock of recognition, kada skaitome, kad Kūčių vakaras kvepia eglių sakais ir sniegu, arba kada pilki akmenys eina per pievą, kaip banda senų dramblių, nučaižytų vėjo, lietaus, arba vėl kada gurgėdama/verčias tamsa pro palinkusius kaminus į apledėjusį dangų. Panašiai gyvų vaizdų yra ir Saulės laikrodžiuose. Štai puikus meškeriotojų paveikslas:
Traukinio švilpukas mums pasidaro keistai
poetiškai reikšmingas, kada tolybėje surinka išgąsdintos traukinio girios, o
vargano žmogaus likimas ypač skaudžiai suprantamas, kada mūsų klumpės, / kaip
sausas kosulys, nuaidi skersgatviais tamsiais. Lapkričio naktyse taip pat
nemaža gyvų, skaitytojo dvasioj pasiliekančių vaizdų; apie kai kuriuos iš jų jau
buvo kalbėta.
Eilėraštis baigiamas kaip tik tuo švelnučiu supamos lėlės vaizdu, tik šį kartą vietoj sesers ateina balta mirtis, o vaiko veidas pavirsta į mums jau pažįstamo mėlyno angelo svajotojo poeto veidą:
Panašiai, tik viena detalė sukaupia savy tiek vaikystės dienų mokykloje prisiminimą, tiek ir savo paties jaunystės besiilgstančio, kadaise mylėto mokytojo nuėjimą į praeitį, į mirtį:
Smėlis ir eglėšakiai ant tako
laidotuvės. O patys savaime jie dar apima ir abu pagrindinius žemės elementus: negyvą,
sutrupintą akmenį ir žalią, sudraskytą gyvybę.
Saulės laikrodžiuose, eilėrašty Sūnūs palaidūnai (p. 1516), pasiekiama šiurpaus dramatiško efekto, kada švelnių, džiaugsmingų vaizdų pynė: Viešpatie, kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras! Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti! staiga nutrūksta ir su žiauria, iškrypusia šypsena į mus pasižiūri prostitučių ir skurdo miestas: Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas. / Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa. Kitas eilėraštis Medžiai ateina (p. 69) prasideda panašiu, bet kartu ir priešingu vaizdu; ten valkatos užkabina nekaltą priemiesčio mergaitę, nesančią purienų krepšiukus. Bet užgauti nekaltybę, jaunystę ir grožį, vadinasi, paniekinti visa, kas švenčiausia žemėj, ir tada pati žemė sukyla ir ateina, kaip nuostabiai keista tylinti medžių minia, kuri užima visą šį valkatų miestą ir paverčia jį stebuklinga šalim, kurioje žalvario karaliai ir poetai atveria akis. Eilėraštis baigiasi dramatiška ugnies ekstaze, kada vakaro šviesa padega visą miestą ir žemės amžinas kraujas liepsnoja iš pumpuro sakų. Kitos rūšies dramatiškas įtempimas pasiekiamas Mėlyno sniego eilėrašty Pastoralė (p. 2728) tuo, kad po kiekvieno idiliško svajonių, muzikos ir sapnų kupino posmelio negailestingai pasikartoja keliais variantais vienas garsas dalgio plakimas, lyg mirties beldimasis į duris; iš pradžių toli, už ežero, anapus sodo, o paskui staiga čia pat už gyvatvorių. Epitafija draugystei (p. 1819) vidury eilėraščio staiga persilaužta iš ilgų, turtingais žemės vaizdais žėrinčių posmelių į standžius, simboliais persunktus dvieilius, kuriuose, kaip maldos atodūsiuose, išsakoma visa ankstyvesnių paveikslų prasmė poetui ir visa praėjusio laiko mirties tragedija. V Poetas, kaip Anteus, tol galingas, kol tvirtai stovi ant žemės, kol visi jo kūrybos polėkiai yra tiktai realybėje glūdinčio stebuklo išsipildymas. Kada poetas, apkartęs ir nusivylęs motina žeme arba jos tikrai nesupratęs, pradeda kurti sau naują, grynai asmenišką pasaulį, jo žodžiai, kad ir kiek jie būtų jam pačiam brangūs, skaitytojui nustoja gyvybės, nes gyva yra tiktai tas, kas mums visiems (ne vien išrinktiesiems) priklauso. Kartais nuo tikrovės nutrūkimu nusikalsta ir Nagys. Kai pasiduoda romantiškai pagundai piešti kažkokius didingus, į žemės kirminus nepanašius žmones, per pasaulį einančius kaip Verdi operos herojai:
Šita melodramatiška figūra nieko bendro
neturi su tikru Nagio poetu, kuriam slapčia šnabžda žemė ir naktis. Čia
prisimena Pasternako pasisakymas, kad poezija visuomet bus žolėj ir kad visuomet reikės
pasilenkti tam, kad ją išgirstum. Panašia melodrama dvelkta ir Ekeby pasaka
(Lapkričio naktys, p. 50), tik dabar jau ne operos milžinas, o švelnutė
mergaitė bėga (plaukai lietuj ir vėjuj plakės) per tą scenoj sukurtą
pavasario audringą naktį. Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: Lietuvių literatūra namuose ir svetur: Str. rinkinys. Vilnius: Vaga, 1992. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |