KAZYS BRADŪNAS
       g. 1917

       KELI LEMTINGI SUSITIKIMAI SU POEZIJA IR ŽMONĖMIS

       Šio leidinio sumanytojų buvau paprašytas autobiografijos. Ir buvo nelengva greitai ir dar su kokia nors išdava atsiliepti. Turbūt dėl to, kad, mano galva, kiekviena autobiografija vienaip ar kitaip siejasi su savęs apsirašymu, lyg tu čia būtum kažin kas. Tuo tarpu kiekvieno žmogaus gyvenimas yra nepakartojamai įdomus ir visko kupinas. Bet kas parašys to didžiojo Buvimo autobiografiją?
       Todėl ir būgštauju, kad šitas autobiografinis mano brūkštelėjimas nebūtų suprastas kaip išskirtinis savęs rodymas, juo labiau pretenzijos į kažkokį aukštesnį suvokimą. Tebūna tai visai atskiri kone buitiniai pabrėžimai kitų kelių žmonių ir kelių įvykių, kurių dėka aš visą gyvenimą neatsirišau nuo poezijos.
       Už pirmapradį žodžio gražumo pajutimą dar ikimokykliniais metais esu dėkingas mūsų šeimos visų mažųjų nešiotei bei auklei Onai Šulinskienei. Tai buvo senutė našlė, mums visai ne giminė, pati neturinti jokių kitų artimųjų, visai beturtė, tad prisiglaudusi ir pasilikusi mūsų sodyboje ir šeimoje kaip šeimyninis žmogus iki pat savo mirties. Ji mokėjo daugybę dainų, pasakų, visokių legendų iš aplinkinio krašto tolimų praeities laikų. Nesuprasdamas dar jokio rašto, dabar net stebiuosi, kaip aš tada pajutau, jog Šulinskienės dainose ir pasakose žodis pasidaro daug gražesnis, ne toks kasdieniškas kaip visų kitų šnektoje. Niekas man tada, bambliui, nepasakė, – o būčiau vis tiek nesupratęs, – kad tas pagražėjęs žodis jau yra kūryba. Užteko ir to, kad jis man buvo labai labai gražus. Ir auklė Šulinskienė, mes ją vadindavom teta, viso to gražumo kasdien į savo dainavimus ir pasakojimus mums, mažiesiems, tiesiog pilte pildavo.
       O rašytiniu poezijos žodžiu iš karto pagriebė ne bet kas! Alvito mokyklos pirmajame skyriuje, artėjant Kalėdoms, jau buvome pradėję žodžius suregzti į sakinius ir šį tą paskaityti. Kalėdų Eglutės programai mokytojas liepė kiekvienam išmokti po eilėraštį, bet ne iš mūsų turimo elementoriaus, o susiieškoti patiems jį laikraščiuose ar kitokiose knygelėse. Paprašiau mamos, kad ji man Virbalyje nupirktų kokią nors eilėraščių knygutę. Netrukus, grįždama iš turgaus, ji man ir parvežė ten Degučio visa ko krautuvėje suradusi ir nupirkusi knygą, į kurios viršelį pažiūrėjus man tiesiog akys apraibo. Jis buvo spalvotas, ir jame žydėjo įvairiausiais žiedais nuokalnio pieva, virš kurios skrajojo drugeliai, šone siūbavo didžiulio medžio šakos, kitoje pusėje stiebėsi berželiai, už kalnelio kilo sodybos stogas, dar toliau, turbūt piliakalnyje, vos matomi dunksojo pilies griuvėsiai, po dangų plasnojo paukščiai. Ir tai buvo Maironio-Mačiulio „Pavasario balsai“, penktasis 1920 m. leidimas su Kazio Šimonio viršeliu. Žinau, kad šios knygos apipavidalinimas vėliau visokių gudrių estetų ir dailės išminčių buvo sukritikuotas. Bet man iki šiol ji pasiliko gražiausia knyga pasaulyje. Turbūt ir dėl to, kad tai buvo pirmoji mano nuosava knyga šalia mokyklinių vadovėlių, pirmoji perskaityta (ne viską tada ir besuprantant) poezijos knyga, pirmoji mano bibliotekėlės knyga. Na ir dar paties Maironio!
       Kalėdų Eglutės programai iš jos pasirinkau bene ten patį trumpiausią eilėraštį „Suolelis miške“. Ir turbūt ne visai dėl to, kad trumpą lengviausia išmokti. Man eilėraštukas iš karto sutapo su kaimynystėje esančios giraitės suoleliu, kuris, žalumynų užgožtas, ten stovėjo šalia aukšto medinio kryžiaus, priešais Pirmajame pasauliniam kare žuvusių rusų ir vokiečių karių kapus. Grybaudamas visada ant suolelio sėsteldavau. O dabar va jį kone radau net tokioj puikioj knygoj.
       Sąmoningą ir, sakyčiau, „mokslinį“ suvokimą, kas yra literatūra, ypač poezija, atskleidė man Vilkaviškio gimnazijoje mokytoja ir pati rašytoja bei poetė Petronėlė Orintaitė per literatūros teorijos pamokas. Ji taip įdomiai viską aiškino ir iliustravo puikiais pavyzdžiais, kad mes kone visi pradėjom rašyti eilėraščius, o lietuvių kalbos ir literatūros dvejetukininkai ėmė gauti visai gerus pažymius.
       Paskutinėse gimnazijos klasėse savo eilėraščius jau spausdinau Ateityje ir Ateities spinduliuose. Tai buvo labai literatūriškos Vilkaviškio gimnazijos mokinių užsiėmimas tarp daugelio kitų, visai dar negalvojant, jog, laimei ar nelaimei, bus prisirišta prie literatūros visam gyvenimui. Susimąsčiau rimčiau tik tada, kai Bernardas Brazdžionis nusiųstą Ateities spinduliams mano eilėraštį išspausdino rimtame trimėnesiniame poezijos žurnale Pradalgės (1935). O kone visai susižiedavęs su literatūra pasijutau, kai pirmaisiais mano mokslo metais universitete Židinio redaktorius dr. Ignas Skrupskelis užsiminė redakcijos darbuotojui Antanui Strabuliui apie kokį nors mano eilėraštį žurnalo puslapiams. Žinoma, po kelių dienų aš vieną tokį redakcijai ir įteikiau. Tai buvo 1938 metais Židinio balandžio mėn. numeryje išspausdintas keturių posmų mano eilėraštis, pavadintas „Žeme, žydėkim“. Dabar, pakartotinai jį skaitydamas, net krūpteliu: juk čia mano sąmoningai ar nesąmoningai užpėduota jau ant kone žemininkiško kelio, kuriuo daugiau ar mažiau eita visoje mano gyvenimo literatūrinėje kelionėje.
       Jei ne Brazdžionio ir Skrupskelio parodytas dėmesys, vargu ar aš būčiau taip įsikniaubęs visam laikui į literatūrą, ypač į poeziją. Visa tai čia užsiminiau ne kaip nors girdamasis bei rodydamas save, o tik pabrėždamas tai, kaip kartais poros žmonių sąmoninga ar nesąmoninga paskata nulemia kito žmogaus gyvenimo kryptį. Mano atveju prisimenu tai su dėkingumu abiem minėtiem redaktoriam.
       Visa kita, kas klostėsi po to, jau nebūtų vien tik siaurai asmeninė istorija. Tai būtų jau visos poetų žemininkų literatūrinės kartos istorija. Aprašas tragiškos kartos, kuri neturėjo galimybių normaliai atsiskleisti, o buvo okupacijų suniokota, ištremta, išžudyta, išsklaidyta po viso pasaulio kraštus pačiuos pirmuosiuos savo kūrybinio kelio žingsniuos. Vis dėlto ir šitokiame košmare ši karta ir svetimuos pasviečiuos, ir Sibire, ir tėvynės giriose, ir sunkiai įmanomo literatūrinio gyvenimo viešumoje kūrybinius pėdsakus yra palikusi ir dar palieka. Ir tie pėdsakai dabar iš visur gręžiasi į tėvynę. Visus juos pamatyti, o ir kitiems parodyti tai jau turbūt ne šios kartos bendraamžių ir bendražygių ir ne vieno žmogaus darbas.
       Ir pabaigai į tam tikrą asmeniškumą aš dar norėčiau grįžti. Labai abejoju, ar mano poezijos kelias būtų buvęs toks, koks buvo, ir su tokiomis išdavomis, jei prie to kelio tiesimo ir lyginimo nebūtų prisidėjusi ir mano gyvenimo bendrakeleivė Kazimiera. Abudu drauge buvome lituanistikos studentai Vilniuje, abudu sėdėjome tose pačiose auditorijose, kartu klausėmės Putino, Sruogos, Maciūno, M. Biržiškos, Krėvės, Salio, Skardžiaus, Jonyno, Galaunės ir kitų, lankėme kūrybingus jų seminarus bei literatūrines popietes. Ji ir buvo paskui pati pirmoji mano vos tik parašytų eilėraščių kritikė. O linksmiau kalbant – tokia kritikė, kuri nė apie vieną mano eilėraštį nepasakė „prastas“. Kategorijos buvo tik tokios: „geras“ ir „šiaip sau“. Ir aš puikiai žinojau, ką reiškia tas „šiaip sau“. O kad neiškentęs vieną kitą tų „šiaip sau“ eilėraščių į savo rinkinius vis tiek įspraudžiau, tai šiandien tiktai gailiuosi.

       Chicago, IL (USA)
       1991 m. spalio 10 d.

       IŠLEISTOS KNYGOS

       VILNIAUS VARPAI. Sonetai. – Vilnius, leid. m. nepažym.; Tübingen, 1947;
       PĖDOS ARIMUOS. Eilėraščiai. – Kaunas, 1944;
       SVETIMOJI DUONA. Eilėraščiai. – München, 1945;
       MARAS. Poema. – München, 1947;
       APEIGOS, Eilėraščiai. – München, 1948;
       ŽEMĖ, Naujosios lietuvių poezijos antologija. – Red. ir koaut., Los Angeles, 1951; Vilnius, 1991;
       DEVYNIOS BALADĖS. – Chicago, 1955;
       MORENŲ UGNYS. Eilėraščiai. – Toronto, 1958;
       Vytautas Mačernis. POEZIJA. – Red., Chicago, 1961;
       SIDABRINĖS KAMANOS. Eilėraščiai. – Chicago, 1964;
       SONATOS IR FUGOS. Susitikimai su Čiurlioniu. – Chicago, 1967;
       LIETUVIŲ LITERATŪRA SVETUR 1945–1967. Literatūros istorija. – Red., Chicago, 1968;
       DONELAIČIO KAPAS. Eilėraščiai. – Chicago, 1970;
       LIETUVIŲ POEZIJA IŠEIVIJOJE 1945–1971. Antologija. – Red., Chicago, 1971;
       POKALBIAI SU KARALIUM: Anno Domini 1323–1973. – Chicago, 1973;
       ALKANA KELIONĖ. Eilėraščiai. – Chicago, 1976;
       UŽEIGOJE PRIE VILNIAUS VIEŠKELIO. Eilėraščiai. – Chicago, 1981;
       PRIERAŠAI. Eilėraščiai. – Chicago, 1983;
       KRIKŠTO VANDUO JONINIŲ NAKTĮ. Eilėraščiai. – Chicago, 1987;
       PRIE VIENO STALO. Poezijos rinktinė. – Vilnius, 1990;
       ĮAUGOM NEMUNO UPYNE. Poezijos rinktinė jaunimui. – Vilnius, 1990;
       DUONA IR DRUSKA. Poezija. – Vilnius, 1992;
       LIETUVIŲ EGZODO LITERATŪRA 1945–1990. Literatūros istorija. – Red. (su R.Šilbajoriu) ir koaut., Čikaga, 1992;
       LIETUVIŠKOJI TRILOGIJA: Sonatos ir fugos. Donelaičio kapas. Pokalbiai su karalium, – Vilnius, 1994.

       Eilėraščių išspausdinta metraščiuose, almanachuose, chrestomatijose, antologijose, išversta į kitas kalbas. Spaudoje paskelbė straipsnių rašytojų sukakčių ir kitokiomis progomis, literatūros kritikos straipsnių, recenzijų, atsiminimų. Sukūrė libretų operoms, tekstų kantatoms ir dainoms. Pasirašinėjo ir Kazio Priešpylio, Broniaus Inkratos, k. brd. slapyvardžiais.

       Egzodo rašytojai: Autobiografijos. – Vilnius: LRS leidykla, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt