Julius Kaupas

       BRADŪNO DEVYNIOS BALADĖS

       1. Laiko tėkmės nepaliestas ūkininkas
       2. Mistiška žemės gyvybė
       3. Mirties problema
       4. Lietuviškoji buitis ir kalba
       5. Pagarba literatūrai
       6. Praeitis ir aktualiosios problemos

       Devynios baladės yra šeštasis Kazio Bradūno poezijos rinkinys. Poetinis autoriaus credo yra mums žinomas iš ankstyvesnių leidinių ir jo literatūrinis stilius turi užėmęs aiškią poziciją mūsų poezijoje. Dėl to šios recenzijos uždavinys bus ne vien tik paliesti Bradūno kūrybos koloritą apskritai, bet kartu ir paanalizuoti šios pastarosios knygos santykį su jo ankstyvesne poezija bei įvertinti kelis naujus elementus, įvestus į šį paskutinį rinkinį.

Į viršų

       1. Laiko tėkmės nepaliestas ūkininkas

       Bradūno kūrybą galime charakterizuoti kaip su žeme suaugusio ūkininko žodį. Jo poezijos pagrindinis bruožas yra jos artimumas artojo galvosenai ir buičiai su visais jos rūpesčiais ir džiaugsmais. Bradūnas yra augte suaugęs su arimais ir javų laukais. Žagrė ir kirvis jam nėra vien šalti ūkiški įnagiai, bet tartum gyvi broliai, gyveną tą patį artojišką gyvenimą, padedą jam triūsti, kentėti, džiaugtis ir laukti vaisingo derliaus. Bradūnas yra giliai suaugęs su senobine tradicija. Kai jis kalba apie Lietuvos ūkininką, jis nekalba vien tik apie šios dienos artoją, bet kartu vaizduoja ir ūkininką, gyvenusį žiloje senovėje, tokį, koks jis buvo prieš šimtus metų. Jis subtiliai pagauna pačią ūkininko dvasią, kuri nepakito per šimtmečius ir kuri yra pati esmingiausia ir amžina jo žymė. Tuomi jo ūkininkas yra belaikis simbolis ir žodžiai, kuriuos jis taria apie dabarties ūkininko darbą, lygiai tinka ir viduramžių artojui. Jo meilė žemei yra išlaikiusi tuos pačius bruožus, kuriuos turėjo senovės lietuvio meilė žemei. Naujųjų laikų elementai jo poezijoj nefigūruoja, nes tai būtų svetimas ir neesminis elementas, nieko bendro neturįs su amžinąja lietuvio dvasia ir buitimi. Ši senobinė tradicija yra persunkusi Bradūno poeziją ir yra viena iš svarbiausių jos žymių. Devynios baladės toliau vysto šį Bradūnui charakteringą bruožą.
       Tik vienoj kitoj vietoj Bradūno poeziją paliečia egzotiškos ar bendrai kultūrinės įtakos. Taip skaitydamas „Kažkur mėnesienoj sala“, kur „kaip lijanų sėkla miškuose / krinta žodis iš Dievo burnos“, prisimeni Böcklino paveikslą „Mirusių sala“. Arba atsivertęs „Sruvena vėjelis pavasario“, išreiškiantį saulėto ir kitoniško gyvenimo ilgesį, prisimeni Hölderlino eilėraščius apie Graikiją. Šie bendri kultūriniai motyvai tačiau neskamba svetimai, nes jie yra bradūniškai perkeisti, gyvi ir nenutolę nuo bendro knygos kolorito.

Į viršų

       2. Mistiška žemės gyvybė

       Bradūno pasaulėžiūra yra giliai tikinčio ir visur prasmę įmatančio ūkininko pasaulėžiūra. Jis įžiūri Dievo pirštą kiekvienoj gyvenimo smulkmenoj. Žemė jam nėra šalta materija, bet Dievo išminties kūrinys, pilnas keistos ir paslaptingos gyvybės:

       Ūkininko darbas jam yra šventas. Jo ūkininkas, tiesa, valgo duoną savo veido prakaite, bet tas prakaitas nėra kokia prakeikimo žymė. Jis yra greičiau kelias į Dievą ir ryšys su Kūrėju:

       Jam „molio krantas kvepia rūgščia duona“, parodydamas, kaip iš žemės išauga gyvybė, čia išreikšta duonos simboliu. Net ir kritusių kovotojų kraujas tarsi toliau gyvena slėpiningą gyvenimą maitindamas žemę, iš kurios vėl išaugs naujų kovotojų kartos. Labai retai kur Bradūnas išreiškia žemės tragiškąjį nepakankamumą, pavyzdžiui, tardamas, kad „žemė visa per ankšta sparnais angelų pamojuoti“. Iš esmės žemė jam yra šventa vieta.
       Tas žemiško gyvenimo prasmės pajautimas turi gilias religines šaknis, siekiančias pagoniškus laikus. Kartu su senovės lietuviais jis pasisako:

       Pagoniški dievai jam tad susilieja su dirvožemiu, priduodami žemei savotiškos paslaptingos vertės. Kai Bradūnas rašo: „Ir ąžuoliniame altoriuj / Pragydo skroblo angelai“, – jam skroblo medis nėra koks lentpjūvės išdirbinys, bet šventa, kažką dvasiško turinti substancija. Iš čia tad ir paaiškėja, kodėl Bradūnui žemė yra palaiminta ir gyvastinga. Dievas yra visur, ir gamta yra tartum Jo apsiaustas ir Jo didybės simbolis. Per gamtos mistiką poetas pajunta Dievą.
       Čia būtų įdomu paanalizuoti pagonybės ir krikščionybės santykį Bradūno poezijoje. Bradūnas yra giliai tikintis krikščionis. Tačiau ir primityvioji religija jam nėra atstumtina. Ji nėra tamsi stabmeldystė, bet greičiau vaikiška tikėjimo forma, kai žmogaus dvasia dar nebuvo pakankamai išsivysčiusi, kad sugebėtų pamatyti ir priimti didesnę šviesą. Ji iš esmės nėra priešinga krikščionybei, bet greičiau yra etapas pakely į ją ir į Dievą. Tuomi Bradūnas gerai pavaizduoja senovės lietuvį, kuris dar buvo įtakojamas pagoniškos tradicijos, bet jau pamažu budo krikščionybei.

Į viršų

       3. Mirties problema

       Suprantama, kad kiekvienam žemės grumstui alsuojant gyvybe ir pati mirtis negali būti baisi. Per visą savo poeziją iki šiol Bradūnas buvo šviesus ir optimistiškas, mažai tepaliestas mirties tragizmo. Ir šioje knygoje jis dažnai tęsia tą pačią tradiciją. Ši darbo dienos pabaiga kartu simbolizuoja ir ramią žmogiško gyvenimo pabaigą:

       Vietomis tas rimtingas mirties priėmimas, rodos, net pereina į mirties ilgesį:

       Devyniose baladėse tačiau daug kur suskamba liūdnesnė ir tragiškesnė gaida, skirtinga nuo senosios rimties ir giedrios rezignacijos. Tėvo mirtį poetas pavaizduoja kaip liūdną praregėjimą, kad jau nebeliko kartos tarp mirties ir sūnaus. Prieš rugiapjūtę poetas įspėja laukus:

       Šios eilutės skamba melancholiškai nelyg tolimas mirties nujautimas. Kai kurie eilėraščiai tačiau skamba lyg sielvartinga šermenų rauda, apraudanti nuo šilumos, duonos ir šviesos atskirto mirusio žmogaus dalią:

       Bradūnas čia puikiai perduoda senovės liaudies galvoseną, kai buvo tikima, jog mirusiam žmogui ir pomirtiniame gyvenime reikia žemiškų gėrybių, ir kai šalia jo būdavo padedama duonos ir gėrimo, kad jis neišalktų pakeliui į Anapus. Lygiai giliu tragizmu skamba ir eilėraštis „Kai atokaitoje sprogo sausas medis“. Tuo būdu į Devynias balades Bradūnas įveda naują mirties liūdesio motyvą, kurio jis iki šiol nelietė.
       Šioje vietoje yra įdomu Bradūną palyginti su Mykolu Vaitkum. Vėlesnėje Vaitkaus lyrikoje mirties problema yra vaizduojama su tokia giedra, šiluma ir ramumu, kokių mes niekur mūsų poezijoje nerandame. Vaitkus kalba išmintingo, gyvenimą pažįstančio ir gėriu tikinčio kunigo lūpomis. Jis jaučia Dievą šalia savęs ir jam žingsnis į Anapus nėra baisus. Jo eilėraščiai apie mirtį yra reto tyrumo, įkvepia stiprybės abejojančiam ir skatiną pasitikėti Dievu.
       Bradūno Devyniose baladėse tuo tarpu yra žymi įtampa tarp liūdesio ir vilties, tarp rimties ir tragizmo.

Į viršų

       4. Lietuviškoji buitis ir kalba

       Bradūno poezijoje ryšis su senove ir su protėviais yra nepertrauktas. Jis nesijaučia vienas ir, būdamas dvasioje su protėviais, jis yra ramus ir užtikrintas. Ta pati lietuviškoji dvasia, gyvenusi Mindaugo laikų lietuvyje, yra išlikusi ir jame. Epišku išdidumu ir ramia tiesa skamba poeto žodžiai:

       Poetas yra tikras savimi, nes didžioji praeitis jam nėra mirusi ir gyvena kone betarpiškai su juo. Kai jis kviečia skaitytoją eiti „pėdų kūdikystės ieškoti“, mes jaučiame, kad tas vaikystės pasaulis yra čia pat, ranka pasiekiamas. Ir iš tiesų, tuoj pat mes išvystame skurdų, bet kartu ir didingą peizažą:

       Bradūnas yra ištikimas tėvų žemei. Jis didžiuojasi lietuvių kalba, kuri jam yra šventas ir mistiškas ryšys su slėpiningais gamtos reiškiniais. Lietuvos ūkininkas visiškai neabejoja, kad žemės daiktai kalbasi tarp savęs tik lietuviškai. Taip ir poetas yra išdidus, kad jis rašo lietuvių kalba.

       Dėl to kai jis taria: „Aš meldžiuosi mėnulio tarme“, mes žinome, kad jis meldžiasi savo gimtąja kalba, nes mėnulis, šviečiąs virš tėvų kiemo, negali kalbėti kitoniškai. Kitos, vėliau išmoktos kalbos gali būti naudingos ir tarnauti mums praktiškuose reikaluose, bet su motinos pirma lopšine išgirsti lietuviški žodžiai yra patys esminiai, atskleidžia gyvenimo pilnumą. Lietuviški vardai yra lietuviui tikri daiktų vardai, ir daiktai prabyla tik lietuviškai pašaukti. Poetas čia giliai pagauna gimtosios kalbos paslaptį. Ji nėra išaiškinta, nes niekas iki šiol nėra atsakęs, kodėl gimtąja kalba pavadinti daiktai yra gyvesni negu svetimąja, nesvarbu, kaip gerai ją mokėtume. Ar tai nebus dėl to, kad vaikystėje vadindami medį medžiu, mes jį pergyvendavome konkrečiai ir įsivaizduodavome realų, gyvą kieme augusį medį visoje jo pilnatvėje? Dėl to gal jis buvo dvasingas, personifikuotas ir turintis visas žmogiškas ypatybes.
       Tas artimumas lietuviškai dvasiai turbūt ir bus ta pagrindinė priežastis, kodėl „Variacijų“ skyriuje randame visą eilę eilėraščių, primenančių liaudies dainas, kurių „Vai gano gano“ yra vertas atskirai paminėti.

Į viršų

       5. Pagarba literatūrai

       Devyniose baladėse pastebime įdomų reiškinį. Kaip nuo savo žemės atplėštas lietuviškų dirvų sūnus pradeda ieškoti naujų vertybių, taip šalia meilės gimtajai žemei lygiagrečiai ateina didžiulė pagarba literatūrai. Tai yra naujas motyvas Bradūno poezijoje. Tarpinė grandis šiame perėjime būtų gimtoji kalba. Lietuvių kalba nėra vien aukščiau aprašytas slėpiningas ryšys su žemės daiktais. Kartu ji tarnauja ir naujų pasaulių kūrybai. Knyga ir skaitytojas šiame rinkiny figūruoja kaip savaimingi veikėjai. Knygos pasaulis trokšta įeiti į skaitytojo dvasią: „Noriu tavojoj širdy sutirpti kaip sniegas ant žaizdro.“ Knyga neša „ramybės, tylos po darbo kietos kasdienybės“. Knygos skaitymas poetui nėra nei pareiga, nei pastanga, bet atsigaivinimas ir pragiedrėjimas: „Troškuliu elnio išgersiu gaivią šventadienio rimtį.“ Poeto „Skaitytojas“, įsigilinąs į knygos puslapius, taria: „Mano dvasia kupina balsų nuo gyvenimo plausto“, tartum kūrybinis pasaulis jam būtų gyvesnis ir tikresnis už kartais blankią ir nuobodžią kasdienybę. Literatūra poetui tampa šviesus spindulys, įprasminąs niūrų gyvenimą.
       Šiame sąryšyje įdomu pastebėti, kaip kartu su atsikreipimu į literatūrinę tikrovę ateina ir grynai estetiniai motyvai:

       Atrodytų, kad akcentuojant kaip savyje prasmingą apraišką autoriui pasidaro artimesnis estetizmas. Gražus palyginimas tampa vertingas dėl paties jo grožio.

Į viršų

       6. Praeitis ir aktualiosios problemos

       Kaip minėjome, Bradūnas sugeba gerai perduoti belaikę, senovėje šaknis turinčią lietuvio ūkininko galvoseną ir tradiciją. Ši jo stiprybė galbūt geriausiai išryškėja lyginant tradicinius poeto eilėraščius su keliais silpnaisiais, aktualijas vaizduojančiais eilėraščiais. Aprašydamas dabarties problemas, sukeliančias stiprias emocijas, autorius nenorom pasirenka stiprius epitetus ar palyginimus, kurie yra perforsuoti ir nustoja estetinės vertės. Bandydamas pašiepti dabarties ydas, poetas rašo:

       Šis posmas skamba kaip publicistinė retorika ir yra griežta priešingybė mistiškam Bradūno lyrizmui. Panašus iš knygos kolorito iškrentą eilėraščiai yra „Paklausa neribota“, „Anno Domini“, „Hidrogeninio velnio nagai“ ir „Džentelmenai“. Šiuose posmuose autorius nutolsta nuo lietuviškos buities ir nuo savo kolorito. Čia jis nebekalba savo pamilta mistiška mėnulio tarme, bet pliekia įvairias modernaus gyvenimo negeroves. Satyra ir aktualijų diskusija tačiau nėra Bradūno stiprybė ir jis turėtų šios srities vengti.
       Ši pastaba liečia ne vien tuos kelis silpnesnius eilėraščius, bet lygiai tinka ir poeto pasirinktiems motto. Kai Tacito ar tautosakos fragmentai puikiai įsilieja į knygos visumą, ištraukos iš dienraščių ar skelbimų čia mažai tetinka. Išleidus šiuos kelis silpnesnius eilėraščius ir motto, leidinys būtų vientisesnis.
       Viktoro Petravičiaus estetinis knygos apipavidalinimas yra malonus, šriftas netikėtai aiškus ir ryškus ir viršelio spalvų derinys patrauklus.

       [1956]

       Kaupas, Julius. Raštai. – Chicago, Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt