Julius Kaupas

       ILGESIO IR VAIKYSTĖS MOTYVAI HENRIKO NAGIO POEZIJOJ

       Plati jausmų skalė
       Ilgesio motyvas
       Palyginkime
       Vaikystės motyvai
       Eilė priežasčių

       Nevienodai sutinkame pirmąsias ir tolimesniąsias kūrėjų knygas. Debiutuojančiame veikale mes ieškome pagrindinės autoriaus pasaulėžiūros, stengiamės pajusti jo santykį su realybe ir išsiaiškinti, kuo jis yra naujas, individualus ir nepakartojamas. Sekančiuose leidiniuose, kai autoriaus kūrybinis charakteris mums yra žinomas, mes sekame jo progresą, jo pasaulėžiūros vystymąsi ir tolimesnį brendimą.
       Panašių sumetimų vedamas aš vertinau antrąjį Henriko Nagio poezijos rinkinį Saulės laikrodžiai. Henrikas Nagys nėra naujas poetas ir jo pagrindinės poetinės tendencijos mums yra žinomos iš Lapkričio naktų. Stengiausi dėl to sugretinti abu rinkinius ir pajusti naujai iškilusias tendencijas, nes man pasirodė, kad toks palyginimas, būdamas daugiau dinamiškas, yra įdomesnis negu vienos knygų nagrinėjimas. Dėl to ir nenuostabu, kad pasirinkau daugiau psichologinį priėjimo būdą.

Į viršų

       Plati jausmų skalė

       Saulės laikrodžiuose, lygiai kaip ir Lapkričio naktyse, mes užtinkame plačią jausmų skalę, svyruojančią tarp giedro vaikiško naivumo ir protesto prieš realybę. Nežiūrint to emocinio turtingumo, vienas pagrindinių Nagio kūrybos bruožų, manyčiau, būtų tobulo pasaulio ilgesys ir reakcija prieš panašiu tobulumu nepasižyminčią kasdienybę. Tuo būdu Nagys pirmoje eilėje yra ilgesio poetas, ir visai neapsiriko kritikai, premijuodami jo Lapkričio naktis už vienišo žmogaus kančios apdainavimą. Nestokojame to ilgesio ir Saulės laikrodžiuose, nors čia jis ir yra daugiau apvaldytas ir šviesesnis. Antroji knyga tačiau turi ir grynai savitų bruožų. Naujas elementas čia būtų „Už vaikystės langų“ skyrius, kuris liudija neišnaudotą autoriaus potenciją lyriškai apdainuoti vaikystės konkretybę. Dėl tos priežasties ilgesio ir vaikystės motyvai, būdami patys įdomiausi, ir pasirinkti čia analizuoti.

Į viršų

       Ilgesio motyvas

       Nenuostabu, kad ilgesio motyvas, būdamas tipingas visai Nagio kūrybai, yra lygiai ryškus abiejuose rinkiniuose. Vaizdumo dėlei pasirenku du eilėraščius: „Beržą mieste“ ir „Mažo uosto švyturį“, kurie, kad ir patalpinti skirtingose knygose ir stovi atokiai chronologiška prasme, vis dėlto sukelia identišką nuotaiką, kupiną savotiško ilgesio, sapnų ir nepasitenkinimo rutina. Idėja abejur ta pati, tegu ir išreikšta skirtingais poetiniais simboliais: vienur autorius save identifikuoja su beržu, norinčiu ištrūkti iš dulkinos priemiesčių rutinos ir išklysti į plačias lygumas, kitur su švyturiu, prirakintu prie dumblėto kranto, trokštančiu išplaukti į putojančią jūrą. Abiem atvejais konkreti aplinka yra nepatenkinama, nusibodusi, dvasią gniaužianti rutina. Abiem atvejais autorius ilgisi to paties: plataus ir polėkių pilno gyvenimo, nesuvaržyto kasdienybės, socialinių varžtų ir smulkių rūpesčių. Toksai pakilus idealas, praktiškai neįmanomas žemiškoje realybėje, suprantama, negali būti konkrečiai pavaizduotas, tačiau meistriškai patiekti lygumų ir jūros simboliai palieka mumyse savotišką laisvės ir beribės platumos įspūdį.
       Nors nepasiekiamo idealo ilgesys yra iš esmės tragiškas, reikia pabrėžti, kad autoriaus koloritas yra skirtingas abiejose knygose. Galbūt tik tuose dviejuose minėtuose eilėraščiuose autoriaus reakcija yra tolygi. Visumoje tačiau pasaulėžiūrinė evoliucija yra lengvai įžiūrima. Mažiau bejuntame jaunatviškos nerimasties ir romantinio skausmo ir daugiau pastebime brandžios rimties. Autorius lyg ir įžiūri daugiau prasmės gyvenimo realybėje, prieš kurią jis taip jautriai protestavo anksčiau. Jei prieš tai jis tarsi troško sugriauti seną ir sukurti naują pasaulį, tai dabar jis pradeda save tapatinti su istoriniu momentu ir prisiimti būtinybės diktuojamas pareigas. Iš prometėjiško maištautojo prieš gyvenimą Nagys gravituoja į to gyvenimo atstovą, savanoriškai prisiėmusį egzistencinę savo rolę. Anksčiau jis buvo vienišas žmogus. Jisai buvo nelyg anas „Valkatos“ personažas, ieškantis saulėto miesto beviltiškuose rudens lietuose ir niekur nerandantis artimo žmogaus. Dabar gi jis sugeba įsigyventi į vieną ar kitą žmonijos grupę ir pajusti, kad subjektyvus jo skausmas nėra iš esmės skirtingas nuo kitų. Taip, pavyzdžiui, „Tvankioje valandoje“ poetas giliai įvaizdina skausmą ir vienatvę pasiliekančiųjų širdyse, pražvangėjus triukšmingam į frontą žygiuojančių paradui. Tai nebėra skausmingas vienišo žmogaus šauksmas, bet objektyvus pavaizdavimas vienos iš žmonijai bendrų tragedijų. Dėl to ir jo skausmas yra mažiau aštrus ir daugiau apvaldytas.

Į viršų

       Palyginkime

       Palyginkime du to paties „Rudens“ vardo eilėraščius viename ir kitame rinkinyje ir pastebėsime, kad antrojo rinkinio rami melancholija yra skirtinga nuo pirmojo juodos rezignacijos. Tuo būdu idealo ilgesys, pametęs savo gaivališką, realybę griaunantį charakterį, dabar liejasi daugiau konstruktyviomis kūrybiškomis vagomis. Mažai berandame paniekos banaliai kasdienybei, taip ryškios pirmame rinkinyje, kur žmonių namai jam atrodo maži ir baikštūs ir, prisidengę pūvančiais stogais, net nedrįstą pažvelgti į nieką didesnio savo drumstais langais. Atrodo, kad realybė poetui tapo vertingesnė ir brangesnė. Jis nebegali jos atstumti. Kiekvienas žmogus, kad ir neturįs transcendentinių siekimų, sakysim, vagabundiškas senamiesčio meškeriotojas, jam yra tapęs mielas. Vaizdas, kaip plonos lietaus virvės krinta ant jo basų kojų, mumyse palieka šiltą ir jaukų įspūdį. Dėl to atsigręžimo į gyvenimą mes mažai berandame prometėjiškų motyvų, kaip juodų medžių, grūmojančių dangun, ar didingų personažų, kaip pranašų ar poetų, rūsčių kitoniško pasaulio skelbėjų.
       Iš viso to atrodytų, kad aštrus autoriaus dualizmas ir neišsprendžiamas konfliktas tarp nuobodžios kasdienybės ir idealaus svajų pasaulio yra žymiai aprimęs, tarsi autorius būtų sugebėjęs abi žmogiškosios patirties plotmes suderinti į harmoningesnę visumą. Nenoriu tuo pasakyti, kad abiejų pasaulių įtampa būtų visiškai išnykusi, tačiau noriu pabrėžti, kad autoriaus reagavimas yra skirtingas. Jei anksčiau jis smerkė vieną ir besąlygiškai kovojo už antrą, tai dabar jis yra daugiau santūrus ir pripažįsta abi tikrovės, nors jos yra ir nevienodos kokybės ir turi kitonišką paskirtį žmogaus egzistencijoje.

Į viršų

       Vaikystės motyvai

       Ištisas „Už vaikystės langų“ skyrius yra netikėtas ir įdomus savo naujumu. Lapkričio naktyse eilėraščiai vaikystės motyvais buvo sporadiniai ir reti, nors šviesiosios miniatiūros rodė, kad poetas turi neišnaudotų resursų šioje srityje. Tačiau net ir čia vaikystė tebuvo fonas išreikšti kitonišką idėją. „Kumečio vaikas“ yra tarsi beržo arba švyturio ilgesio motyvo variantas skirtingoj tonacijoj, vartojant vaikiškus motyvus. Lygiai ir „Vidudienis“, tegu ir nutapytas šviesiam kolorite, turi panašią simbolinę prasmę. Tad vaikystė pirmoje knygoje yra atsitiktinis dalykas. Saulės laikrodžiuose tuo tarpu ji užima ištisą skyrių, suteikdama saulėtesnį atspalvį visam rinkiniui. Įdomu, kad „Piemenėlio mirtyje“ autorius tarsi pats būtų nesąmoningai nuvokęs vaikystės motyvo rolę savo kūryboje. Jo žodžiai mažajam piemenėliui: „tavo daina nuskaidrindavo jų niūrias mintis, / ir lyg linksmiau suplakdavo jų grubios širdys“ arba „Be tavo tošies rago paprastos, linksmos dainos / atrodė sodžius tuščias ir išmiręs“ – tartum pranašauja būsimo vaikystės siužeto skaidrinantį charakterį. Atrodytų, tartum skaidrusis pradas jau slypėjo autoriaus dvasioje ir tada, tačiau dar mažai tebuvo panaudotas kūryboje, nes autorius sprendė skirtingas problemas ir gyveno kitais interesais.
       Sunku atspėti, kodėl tie poeto tolimos ir beveik užmirštos praeities atsiminimai nuteikia skaitytoją taip šviesiai. Kiekvienu atveju tai nėra grynai siužeto nuopelnas. Poetas pats prisipažįsta: „kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė – / pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė...“, tačiau vis dėlto jis sugeba mumyse sužadinti gilią senųjų dienų nostalgiją. Dviejuose eilėraščiuose poetas aprašo laidotuves, tačiau net ir mirties motyvas yra apsiaustas savotiško graudaus šiltumo ir yra toli nuo tragikos, randamos pirmojo rinkinio eilėraščiuose.

Į viršų

       Eilė priežasčių

       Galima būtų surasti eilę priežasčių, kodėl nuotaika šiame skyriuje yra tokia skirtinga ir giedri, tačiau nei viena jų negali jos pilnai išaiškinti. Viena priežasčių būtų tai, kad poeto vaikystė yra laisvas ir varžtų nežinantis gyvenimas. Gyvenimo uždėtos pareigos dar nevaržo vaiko ir jam nereikia eiti į kompromisą tarp savo asmeninių troškimų, visuomenės sankcijų ir praktinio gyvenimo reikalavimų. Dėl to vaikystės buitis yra kitoniška – asmeninė, artima, neturinti banalumo atspalvio.
       Antra priežastis būtų ta, kad autoriaus vaikystė stokoja to neišsprendžiamo konflikto tarp konkrečios ir idealinės tikrovės. Sapnas ir realybė jam yra vienas ir tas pats. Visi jo troškimai magiškai išsipildo iliuzorinėj žaismo plotmėj. Jis stiklu išraižo namus ant dulkėto kelio ir miesto aikštėse stato didžiules karalystes iš smėlio. Vaikystėje žaidimo tikrovė yra ne mažiau reali už medžiaginę. Žaidimas vaikui turi tą pačią paskirtį ir tas pačias priežastis kaip suaugusiajam kultūra. Tiek viena, tiek antra papildo ir pakeičia gamtinę tikrovę. Taip poeto vaikystėje rūdžių suėsti kibirai tampa pikto priešo laivais, sudužusio butelio šukės – paslaptingais ledais ir juodos skruzdėlės – greitakojais žirgais. Tuo būdu ir visa kasdienybė įgauna stebuklingą prasmę. Idealioji būtis nėra nepasiekiamoje tolybėje, bet čia pat, tėvų kieme, po sodo usnim, dumblėtam griovy, ant dulkino kelio. Skausmingo ilgesio čia nėra, nes visa yra išsipildę. Tuomi tad vaikystės pasaulis yra panašus į tą šniokščiančią jūrą, į kurią norėtų išplaukti mažo uosto švyturys.
       Trečia vaikystės gyvumo ir šilumos priežastis būtų skirtingas gyvenimo reiškinių pergyvenimas. Neturėdamas geresnio vardo jį apibūdinti, norėčiau jį pavadinti betarpišku ir visapusišku pergyvenimu. Vaikas kiekvieną daiktą pajunta konkrečiai ir individualiai, neįjungdamas jo į sąvokines kategorijas. Smaluotos geležinkelio dirbtuvių pienės autoriui neturi nieko bendro su likusiomis pasaulio pienėmis, nes jos yra smaluotos, taigi turi kažkokį paslaptingą ryšį su geležinkeliečio gyvenimu, traukinių ūkavimais ir vaikų žaidimais tarp surūdijusių bėgių. Kiekvienas įvykis, ar tai būtų galandamo peilio riksmai, ar čirškiantis geležinkelininko švilpukas, vaiko pergyvenamas pilnumoje ir dėl to turi savotišką mistišką charakterį. Suaugusis nebeturi tos pilnumos. Jis pastebi tik vieną įvykio aspektą, kuris jį tuo metu interesuoja dėl vienokių ar kitokių sumetimų. Dėl to vaikystės pergyvenimai, neorientuojami į kokį nors utilitarinį tikslą, yra daug gilesni ir visapusiškesnį. Baltai išplauti, saulėje garuojantys virtuvės laipteliai nėra vien švaros palaikymo įrodymas, bet turi daug gilesnę ir platesnę prasmę, neišsakomą praktine suaugusiųjų kalba. Dėl to ir nenuostabu, kad Nagio vaikystės vaizdai yra gyvi savyje. Jie neturi aiškios simbolinės inerpretacijos, bet yra savimi – vaikiško pasaulio dalimi. Autobiografinis jų tikrumas tik didina jų ryškumą, gyvybę ir nepamainamumą. Maža ir liūdna geležinkelio stotis autoriui turi gyvą autobiografinę prasmę ir iš esmės skiriasi nuo visų pasaulio geležinkelio stočių. Kadangi tą savo pergyvenimą jis puikiai sugeba perduoti skaitytojui, norėtųsi konstatuoti, kad šie vaikystės eilėraščiai ne vien tik stebina mus savo naujumu, bet kartu yra ir vieni geriausiųjų visame rinkinyje.

       [1953]

       Kaupas, Julius. Raštai. – Chicago, Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt