|
<< Atgal
Virginija Balsevičiūtė
Naujosios literatūros studijos iš knygos
VYTAUTAS MAČERNIS IR JO KARTA
Išvados
Kas yra žemininkai?
Tai Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi poetų karta,
savo kūrybinį kelią pradėjusi ketvirtajame dešimtmetyje. Karta, siejama biografinių
paralelių ir literatūrinių užmojų, prieškario ir karo metais studijavusi filosofiją
ir filologiją, svajojusi apie studijas Vakarų Europos universitetuose. Išaugusi ant
neoromantinės poezijos pamatų, bet pasiryžusi ją atnaujinti. Daug dėmesio skyrusi
pasaulėžiūros klausimams, ypač poezijos ir filosofijos sąveikai. Susiformavusi
ribinėje karo metų situacijoje. Tuoj po karo išsklaidyta Lietuvoje, bet
realizavusis išeivijoje, joje gavusi savąjį žemininkų-lankininkų vardą.
Žemininkų karta lietuvių lyriką praturtino keletu
aspektų. Pirmasis yra susijęs su valstietiškąja kultūra, jos gilumine recepcija.
Egzistencinių prasmių išryškinimas žemės temoje, jau turinčioje stiprią tradiciją
lietuvių lyrikoje, galutinai perkelia ją iš liaudiškosios kultūros plotmės į
individualiąją. Pajusta galia universalizuoti, pačioje žemės temoje įžvelgiant
egzistencines dimensijas (kasdienybės ir amžinybės, prasmės ir beprasmybės, sakralumo
ir profaniškumo). Einama gilyn į mitų ir ritualų sritį, įjungiant baltiškąjį
ir Senosios Europos paveldą. Mitologinis ir krikščioniškasis podirvis itin platus
Bradūno poezijoje. Nyka-Niliūnas ryškina ne tiek valstietiškosios kultūros saugumą,
kiek jos nepakankamumą, stoką, beprasmybę, žiaurų žemės vitališkumą. Mačernio,
Vizijų cikle pateikusio universalią prasmingos būties formulę, kūryba priklauso
saulėtajam poliui. Žemininkų kūryboje pajusta brandi valstietiškoji kultūra,
duodanti prasmingos būties pamokas, paruošianti subjektą išėjimui į pasaulį. Per
nuolat plėtojamą išėjimo iš namų ir sugrįžimo siužetą kalbama apie žmogaus
situaciją pasaulyje ir namų prasmę.
Dar didesnis įnašas į lietuvių lyrikos raidą
egzistencinės problematikos stiprėjimas. Žemininkų poezijoje nuolat teigiama, kad
prasminga egzistencija negalima be kovos, asmeninės laimės atsižadėjimo, amžinybės
geismo. Tų pačių temų (pažinimo, kūrybos, kovos, Dievo ieškojimo) branduolys
ryškėja visame šios kartos kūrybos kontekste. Stipriausias intelektualinis dramatizmas
Mačernio ir Nykos-Niliūno poezijoje. Aktualizuota kovos, kaip svarbiausio būties
principo, paradigma, siekiant patirti žemiškosios egzistencijos pilnatvę ir
išsipildymą. Taip pat svarbi yra kūryba, duodanti galimybę įprasminti gyvenimą,
sustabdyti akimirką, fiksuoti poetinės sąmonės nutikimus. Kūrybos, kūrėjo, žodžio
motyvai įjungia Bradūną į poetų žemininkų tarpą, dar kartą paliudydami
problematikos bendrumą. Pasaulio problematikos kontekste Mačernio Metų ciklo
sonetai vėlgi yra centras, maksimaliai atskleidžiantis faustiškojo žmogaus dvasios
ieškojimus. Apie juos Nyka-Niliūnas yra rašęs: Viską jis tais
laikais darė, <...> save bandydamas, stengdamasis logiškai išaiškinti naujų
patirčių prasmę ir suvokti, kaip reikia gyventi: visa jo prigimtis ir interesai
<...> linko tik į galiojančius tikrovės aspektus. Dėl to jo mintys visuomet
atrodydavo kiek per elementarios, nes lietė pagrindinius būties klausimus <...>1.
Destruktyvaus pasaulio vaizdų, absurdo situacijų,
kai susiduria žmogus ir pasaulis, daugėja karo metu rašytuose eilėraščiuose (tai
liudija ir nebaigti Mačernio ciklai) bei Vokietijos laikotarpio kūryboje. Ryškėja
skepticizmas būčiai. Agnostiškoji paradigma itin akivaizdi to meto Nykos-Niliūno
eilėraščiuose.
Lyrinio subjekto statusą poetų žemininkų
kūryboje daugiausia lėmė iš egzistencinės filosofijos perimtas neigiamas minios
žmogaus ir nuasmeninto kasdieniškojo buvimo vertinimas. Dažniausiai pasirenkami
keliautojo, užkariautojo, kūrėjo tematiniai vaidmenys. Nykos-Niliūno, Nagio ir
Mačernio lyrikos subjektai yra pasirinkę prometėjiškąjį, būties būdą, suvokdami
visą laisvės teikiamą tragizmą, galimą pralaimėjimą ar nuopuolį. Tuo paaiškinamas
sūnaus palaidūno archetipo dažnumas ir svarba jų kūryboje. Bet autentiškosios
egzistencijos ilgesys atsispindi ir herojiniuose, ir antiherojiniuose subjekto vaidmenyse.
Pačia plačiąja prasme žemininkų poezijoje
pastebima romantinė laikysena vienišo, išdidaus, kenčiančio, valingai
apsisprendžiančio žmogaus laikysena. Nebėra žmogiškosios būties trapumo metaforų,
kurias buvo pamėgę neoromantikai.
Žemės pasirodymo metu lyrika kaip niekad iki
tol buvo užsiangažavusi savajai dabarčiai, savajam laikui, ieškodama jo ontologinio
įprasminimo. Vėliau ši nuostata bus prarandama ir išeivijos, ir Lietuvos poetų
lyrikoje. Nykos-Niliūno kūryboje, ypač nuo rinkinio Vyno stebuklas, versis Nieko
praraja, būties tragizmą keis ironija būčiai, atėjus nužemintųjų generacijai ims
plėstis Niekieno žemės valdos. Taigi žemininkų poezija aprėpia platų
žmogiškosios būties spektrą nuo šviesiųjų pragiedrulių vaikystės vizijose iki
pačių sunkiausių žmogaus buvimo žemėje pagrindų.
Žemininkai sujungia Nepriklausomybės metų ir
egzodo poeziją. Jos poetiką atpažįstame ne tik iš ypatingo poezijos suartėjimo su
filosofija, bet ir iš pamėgtų žanrų (dominuoja sonetas, elegija, vizija, simfonija).
Esminis žemininkų įnašas į lietuvių literatūrą amžiaus viduryje įvykdyta
poetinės kalbos reforma, suardžiusi dainingąjį eilėraščio tipą, pakeitusi jį
modernaus teksto struktūromis, semiantis patirties daugiausia iš prancūzų ir austrų
vokiečių lyrikos, kuriant (dabarties požiūriu) modernaus teksto klasiką. Žemininkai pratęsė neoromantikų pradėtą lietuvių lyrikos
modernėjimo procesą, kurio pačią bendriausią kryptį yra nusakęs H. Friedrichas:
Nuo Novalio, Poe ir Baudelaire'o vystėsi mintis apie tokį kūrybos metodą, kurio
lyrinis tekstas atsiranda ne tik iš temų ir motyvų, bet taip pat (ir labai dažnai) iš
kombinacinių kalbos garsų galimybių ir žodžių reikšmių asociatyvinio bangavimo2.
Ką reiškia Mačernio kūryba jo kartos kontekste?
Jo poetinė lyderystė akivaizdi ir lygintina tik su Nagio ankstyvu ir ryškiu debiutu. Jo
poetinė sistema liko atvira, besiformuojanti, o kalba neapvaldyta, kampuota, kiek
archaiška, joje esama padėvėtų poetizmų. Stipriausi ciklai yra Vizijos ir
Metų ciklo sonetai. Pirmajame jų pateikta išbaigta žmogiškosios būties
koncepcija, sintetinanti žemės kulto pirmapradiškumą, Šarnelės peizažų mistiką ir
pasaulinės kultūros dvasios būklę, ritualų gelmę ir ekstaziškus regėjimus.
Metų ciklo sonetai ir kiti nebaigti ciklai atskleidžia jos tolimesnę
žmogiškosios būties plėtotę ir sklaidą, kurios negalima rekonstruoti iki galo, o tik
nujausti bendrąją ieškojimų kryptį.
Ieškodami žemininkų santykio su ankstyvesne
tradicija, sugrįžtume prie V. Mykolaičio-Putino, F. Kiršos, J. Baltrušaičio, gal dar
prie M. Gustaičio ir Maironio. Žemininkų poezijoje beveik nėra moderniųjų
literatūros sąjūdžių patirties; jų literatūrinio kelio pradžioje ir patriotinė,
ir intymioji lyrika jau buvo praeityje. Žemininkų konfrontacija su antrąja
neoromantikų karta kilo iš jaunatviško maksimalizmo. Konfrontuoti vertė baimė
netapti šios, tuo metu dar itin stiprios, tradicijos epigonais, noras atnaujinti
poeziją, išvengti dainingo ketureilio ir sentimentalaus santykio su tikrove.
Su neoromantikais žemininkus sieja prasmių linija,
vienijanti, įprasminanti, idealizuojanti žmogiškąją egzistenciją, neleidžianti
lyrikoje įsigalėti absurdo vaizdiniams. Tos idealistinės nuostatos ateina iš
prieškario gimnazijų, iš Šatrijos, iš universitetų. Tai net ribinėje
situacijoje skatino priešintis nuovargiui, destrukcijai, chaosui.
Konfrontacija su neoromantikais paaštrėjo
išeivijoje, nuolatiniais oponentais tapus J. Aisčio ir B. Brazdžionio kartai,
išryškėjus skirtingoms pažiūroms į literatūrą ir jos paskirtį. Tada konfliktas
įgavo ideologinį atspalvį.
Jau šeštajame dešimtmetyje žemininkų-lankininkų
karta ėmė skaidytis. Nagys ir Nyka-Niliūnas prisidėjo prie nužemintųjų A.
Mackaus, Liūnės Sutemos, V. Bogutaitės. Dar anksčiau nuo jos buvo nutolę J. Mekas, A.
Gricius, V. Šlaitas ir kt. Ištikimiausias šiai tradicijai liko K. Bradūnas.
Lietuvoje likusių šios kartos poetų kūryba buvo
nutildyta, aktyvesni buvo tik E. Matuzevičius, P. Drevinis, dar vienas kitas. Bet
sovietmečiu į Lietuvą paslapčia patekdavo išeivių knygos, nebuvo pamirštas
Mačernis, ir žemininkų kūrybos patirtis buvo svarbi jau kitai, pokaryje debiutavusiai
Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio, J. Juškaičio, J. Strielkūno ir kt. kartai. Just. Marcinkevičius yra prisipažinęs: Man Mačernis davė
tragišką kaimo gyvenimo, jo kultūros suvokimą3.
Dvasinę ir kūrybinę bendrystę su žemininkų karta galima atpažinti J. Juškaičio
eilėraščiuose. Jų kūryboje septintajame dešimtmetyje ėmė ryškėti, o aštuntajame
iškilo žemės kultas ir itin stipri, gryna etinė refleksija. Joje galima atpažinti
poetų žemininkų kūrybos pamokas. Ir tas poveikis nusitęsė į dar vėlyvesnių
autorių kūrybą. Jis juntamas iki šiol. Iš laiko perspektyvos žemininkų kūryba
vertintina kaip ženkli lietuvių lyrikos dalis, praturtinanti ją, palikusi savosios
tradicijos ženklus.
___________________________
1 A. Nyka-Niliūnas, 1998,
330. (Atgal>>>)
2 Hugo Friedrich,
Struktura nowoczesnej liryki, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1978,131.
(Atgal>>>)
3 Poetas, kuris lietė
pasaulį nervais: 50 metų kai žuvo poetas V. Mačernis, Panevėžio balsas
196, 1994, 8. (Atgal>>>)
Balsevičiūtė, Virginija.
Vytautas Mačernis ir jo karta: Naujosios literatūros studijos. Vilnius, Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|