TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Juozas Kėkštas

Eilėraščiai iš poezijos antologijos „ŽEMĖ“

Jei kartais
Motinai
Beržas už mūro
Naktis
Rudens dugnu
Kodėl tu toks sunkus
Vasara miršta
Ant Kaspijos kranto
Liūdno vėjo alėjoje
Žodis
Maioli žydi aguonom
Alkanos gatvės
Eilės nenaujos
Šiaurės sonata
Užrašas
Žemės užtekėjimas
Žmogus
Diena naktin
Paukščiai
Los rinde el Sueno
Žuvėdra
Pieta
Argentinai
Tolimoji
Tolimosios skundas
Ramybė man
Mano kelias į lygumas
Epilogas

Į viršų

JEI KARTAIS

Jei kartais apie save aš dainuoju,
ir liūdesys eilėraščiuos virpa –
brolau, tai todėl, kad žemę sunkūs šešėliai užklojo,
kad medžių šakas, vos žaliuoti pradėjusias,
budelio kirvis pakirto.

Liūdžiu, nes žemė nuo liūdesio linksta.
Verkiu, nes beržas, netekęs šaknų, nebeturi kuo verkti.
Todėl kraujo ašarom akys man tvinsta,
todėl negaliu jų užmerkti.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MOTINAI

Žinau, kad naktimis nemiegi,
kad skausmas ašarom akis tau čiulpia,
žinau, kad soduos paukščiai tau (taip kaip ir man)
linksmų dainų jau nebečiulba.

Žinau, kad motinišką tavo širdį peiliai raižo,
juk paėmė nevalion sūnų.
Prisimenu, kai ėmė, ašaras stengeis paslėpt nuo to,
kurį pavadinai tu palaidūnu...

Aš jas mačiau, ir tu tai pastebėjai.
Nusisukei. Paskui nusišypsojai.
Kai išvedė – ilgai prie lango tu stovėjai,
atsigrįžau – dar skarele šlapia pamojai...

O motin, motin mano:
tavo sūnus taip sunkiai serga!
Širdy jo meilė dega didelė kaip saulė!
Taip noris jai išsprukt, nuvyt šešėlį sargo,
priglausti prie savęs išniekintą pasaulį...

Neverki, motin, ir nekeik sūnaus,
jis grįš, jis, mama, grįš,
jei tik rūsy drėgnoj nežus, jei nepamiš...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

BERŽAS UŽ MŪRO

Už mūro beržas jau žaliuoja,
plonutės kasos driekiasi pavėjui,
o mėlynas dangus ir debesys balti, kuriuos akim bučiuoju,
pavasarišką nuotaiką krūtinėn lieja.

O berže, liūdnas berže mano:
tu vienas težinai, kaip laukiau aš pavasario;
tu vienas tejunti, kad kai linguoji savo galvą –
linguoji širdį mano, linguoji kraują gyslose sukepusį
ir iš akių išspaudi ašarą...

Aš saulei tekant ir dienai vakarėjant
matau tave už mūro, berže.
Širdis pro grotas ir vielas spygliuotas
pavasarin ir laisvėn veržias...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

NAKTIS

Varnas debesyse susukė guolį.
Mėnesio pjautuvas stengias praskinti nakties tankumyną.
Dangus užtemo, žvaigždės nemirga,
akių nevilioja jau mėlyni toliai.

Žvilgsnis ledinis plakasi, plakas į krantą.
Prieplaukos nėr: jis pakyla –
ir vėlei perblokštas krenta.

Pakrantėj gluosnis nuliūdęs svyro.
Neliūski, gluosni. Praeis žiema,
praeis naktis,
ir šakos tavo, kurios liūdesio pilnos styro –
pavasarį vėl pražys.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

RUDENS DUGNU

Kai pavasario saulę grandim surakino
ir grotos suraižė melsvąjį skliautą –
liepė naktį žiaurią iš taurės kaip vyną gerti
ir rudenio dugnu keliauti.

Tragingos epochos tragingą dangų
akyse nešioju,
o akys neranda
spinduliu žėrinčio rytdienos kranto.

Ne tau juk, ne tau dar gulti į guolį,
kurį rudenio šiurpas mirčia nuklojo,
ant pečių surakintų pavasarių svorį neši,
todėl linksta nuvargintos kojos.

Palūžę namai ir belapiai medžiai
tylon nulinko ir klausosi žingsnių
keisto ateivio iš būsimo laiko.
Žiūri nustebę, linguoja bežadžiai,
į veidą praeivio baisiai nelinksmą
žiūri ir plikėmis kraipo.

Tragingos epochos tragingą dangų
akyse nešioju,
o akys neranda
spinduliu žėrinčio rytdienos kranto.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

KODĖL TU TOKS SUNKUS

Kodėl tu toks sunkus, o rudeni,
kodėl nelengva tave nešt,
kodėl tu stingini versmes,
širdy tik liūdesį ir skausmą grūdini?

Aš noriu eiti ten, kur moja
žalių pavasarių kasom beržai,
kodėl man žvilgsnį suvaržai,
kodėl rūdis pakojin kloji?

Kai akys saulės pasigesta –
palūžta žingsniai, viltis gęsta,
o skausmas keršto jausmą budina.
Manai sausais kerais užgniaužti
vasarą, pavasarį palaužt?

Damoklo kardas ties tavim, o rudeni.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

VASARA MIRŠTA

Krenta, krenta mirštančiais paukščiais
rudenio lapai –

skausmas kremta širdį nelanksčią,
giedrai rausdamas kapą...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ANT KASPIJOS KRANTO

Stoviu liūdnas pakrantėj,
bangom dangų šaukianti Kaspija.
Tau ir man tamsūs vėjai sukramtė
laisvę. Nežinom, kur rasti ją.

Tau ir man keliai uždaryti
visam kruvinam pasaulyje,
tave ir mane lydi viltys nuvytę,
rasos ašarom žiba saulėje.

Graudi jūra, duok bangų valtį!

Savo dainą mėlynoj valtyje
į temstantį aukštį noriu pakelti
ir danguj, kaip kryžiuj, prikalti ją!

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

LIŪDNO VĖJO ALĖJOJE

Liūdno vėjo alėjoje, drauge,
lūžta žingsniai, sunki kelionė.
Kur pažiurau – vis kryžiai auga,
o po jais – nužudytos svajonės.

Ruduo gelstančiais lapais kloja
žemę, siaučia vėjai įnirtę,
kapų aidą žemė kartoja,
liepia laimę pamiršti ir mirti.

Nepamiršt liepia tik ir žinoti:
lange grotos ir aštrios vielos.

Gal todėl dangaus mėlyną plotį
taip myliu, mano drauge mielas.

Gal todėl negaliu nurimti,
einu tolin dantis sukandęs.
Juk iš naujo man nebegimti.
Nenukris jau nuo rankų grandys.

Reikia skirtis. Paspauskime delnus,
nors drauge kovojom ir ėjom.
Tu ryt eisi žibančiais kalnais,
aš – liūdnom kiparisų alėjom.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŽODIS

Kai juodo teismo dienos ateis,
dienos kraujo pilnos ir alkio –
nakties dievai mane teis,
tribunolas, išaugęs pelkėj.

Jie norės širdies gaisrą pamint.
Nežinos, kodėl širdy vėjo
neturėjau jėgų nuramint
ir krūtinė nurimt negalėjo.

Jie širdies audros nesupras
ir dainų, kurios naktį sklaido.
Pasmerkimo žodį man mes
triumfatoriai tamsūs, be veido.

Kietą žodį jiems šiandien siunčiu,
žodį kietą, aiškų ir tvirtą,
nors klajoju, blaškaus ir kenčiu,
nors svajonės bedugnėn nuvirto:

teiskit sūnų laisvosios dainos
ir jo dalią, kaip akmenį sunkią.
Iš dainos kruvinosios žaizdos
paskutinį lašą išsunkę,

priklokit mane pelenais.
Ant gyvenimo akmenio kieto
įkaitusių vėjų sparnais
sudužusią širdį poeto

pridenkit. Pameskit mane
kely, kuris veda bedugnėn.
Palikit tik ilgesį, audrą many
Ir Prometėjaus ugnį,

kad galėčiau po amžių ją mest
žmonėms. Ji nušvies jiems
takus, kurie saulėn nuves,
gaivų vėją pasiųs gyviesiems.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MAIOLI ŽYDI AGUONOM

Kalnų šlaitai – amfiteatras, kareivis – aktorius pilkas,
dekoracija – uolos ir dūmai, alyvos ir kraujo aguonos.
Einame tamsūs klajūnai gyvenimo lūžtančiais tiltais
laisvės ir laimės išalkę, kaip vargšas kasdienės duonos.

Maioly mirtis ir kraujas, aguonom žydi Maioli.
Aguonos raudonos kaip kraujas, krauju žydi kalnai ir lankos.
Ilgos lavonų eilės: bendran čia sugulė guolin
anglas, prancūzas, italas, indas, graikas ir lenkas.

(Tie, kurie krito, karą pamiršo ir nieko nežino,
laimingi, negirdi vaitojančio draugo, granatų sprogimo,
Cairo, Mass Albanetta, San Angelo, Monte Cassino –
jiems žuvo kaip sapnas, kaip jie.)

Keliai, kuriais einam Ryman,
be tiltų ir kelrodžių lūžta, akmeniu, dūmais ir dulkėm
smaugia lakštingalų dainą ir vyšniom žydinčius sodus.
Drauge, bedalis kaip aš, neklupk kely ir nepulki,
nors nuovargis kerta tau kojas ir naktys užgula juodos.
Mums kantatų ir himnų nereikia, nereikia patoso ir melo,
mirtis prasta ir gyvenimas prastas. Laukt ilgiau negalėjom,
vagabundų dalia nebemiela. Reikia antro galo
nakties Pompėjai! Todėl čia ne gyventi, bet mirti atėję,
karo Vezuvijaus laivą ant tanko ir šautuvo nešam.

Maioly mirtis ir kraujas, aguonom žydi Maioli.
Krauju, kaip aguonos raudonu, keistą lakštą istorijai rašom
ir laisvę sapnuodami šaukiam: liberta vedi e muoi!

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ALKANOS GATVĖS

Aptemę einame keliais dienų
praėjusių, o dienos tos neaiškios ir nelygios.
Blaškaus tarp jų ir gatvių alkanų
be lyros rankoje ir knygos.

Einu aušros žavingos nepažinęs,
beldžiu duris graudus ir neprašytas,
pačiam dugne palūžusios krūtinės
nešu eiles neparašytas.

Saulėtos dienos nebegrįžta,
jas laikas pridengė nakties bangom.
Dabar nei Šubertai, nei Vagneriai, nei Listai
jų neprikels gaisrų audrom.

Gal dar ilgai nakty man ūžčios
garsai simfonijų baigtų ir nebaigtų –
aukštų teatrų scenos tuščios
nebepagydys kruvinų žaizdų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

EILĖS NENAUJOS

Norėjau aš eiti keliais, kurie kyla
į dangų šviesų ir mėlyną.
Keliai palūžo, o žingsniai nudilo.
Kas kelią parodys man vėl?

Ieškau tolio, ir žingsniai palūžta.
Toliai nutolo nuo temstančio aido.
Ilgai dar jie ūš tau
ir duš ugny sugruodusio žaibo.

Auga palangėse gėlės nematomos,
skinam ir nešam jas moteriai mylimai,
gėlės subyra žiedais nesuskaitomais,
sodai nuliūsta, ir mes juose tylime.

Neišaugusių medžių šakos palinksta,
tolių žibintai nyksta,
liūdna. Baisiai nelinksma žemėj,
kai audros nuvysta.

Ugnį krūtinėse skelkim.
Širdis aukštai pakėlę neškim
tolyn ir meskime jas neįžiūrimon pelkėn,
lai kraujo liepsnos nelaimės sienas aptaško!

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Krenta ir gula ant veido snaigės
vėsios, plaukia ramumas baltas kaip vėjas.
Taip klausomės pasakų apie pavasarius, kurie baigės,
ir apie džiaugsmą praėjusį.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŠIAURĖS SONATA

Neklausk manęs, kodėl graudus aš,
kodėl suiro nepadegtas laužas
ir balso liepsnos bąla nepražydusios.
Pajūrio bangos mušas,
įtūžusi jėga akmens pakrantėj daužos.
Uolas užklojo šaltas šydas.

Apie pavasarį nepasakok ir žiedą,
per rudenį nukritusį,
nes jį nužudė šiaurėj tolimoj...
Baltųjų vėjų chorai sniegų sonatas gieda,
baltoji dykuma bedugnėm ritas,
danguj-bedugnėj miršta mylimoji...

Kodėl tu vis, kodėl siunti man
akių žydrumą negirdėtą?
Pro audrą, pusnį ir sniegų siutimą
jų dangų melsvąjį matau,
o juk žinau,
kad tu ne man ir aš ne tau.

Per tokią baltų vėjų vėtrą,
kai miršta ne viena tauta,
dainos linksmos nereikia aido.
Baltųjų vėjų pragare,
baltų laukų baltam ore,
užgeso gėlės, žiedų rytas,
vaizdai praėję išsisklaido,
bedugnės auga nematytos.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

UŽRAŠAS

Pamėgau tolimus, klaidžius kelius,
Kuriais negalima begrįžt išėjus....
V.  M a č e r n i s

Lydėjo jį kančios ir skausmo dienos vėsios,
todėl dainų nerūpestingų nedainavo ir nerašė
poemų saule žydinčių. Į dangų pro širdies griuvėsius
juodieji kiparisai augo – raudulingos našlės.

Pakalnėn plaukė jo rauda, o vėjas,
praūžęs su audra, tyliuos arimuos dingo.
Taip sunku be audros, nes krist audroj norėjo,
o čia šiurpios nakties tyla krūtinėn sminga...

Suprato liūdesio ir skausmo būtinumą,
skausme ir liūdesy pamatė prasmę gilią.
Kančioj ir liūdesy – sakydavo – širdis nežūna:
ji myli dar tvirčiau, nors meilėj tyli.

O nežinojo, liūdnas, kad, audras palikęs,
nužengs į tylą, nykią ir beviltę.
Pamiršo, liūdnas, kad, tylon nuvykęs,
dienon jau nebegrįš, sugriuvus paskutiniam tiltui.

Paskendo sodų glūdumoj ir alpo
jis po tamsos našta. Po svoriu jos parkritęs,
tylos kiekvieną jautė dūžį šaltą
ir nykią prarają aplink:
sudužusių dienų šešėliai jam po kojų sviro,
o kelrodžiai ir kryžiai nyko pakely.

Taip naktyje ir dingo jis. Alėjų numylėtas,
svajonių ir sapnų nerealių meilužis.
Praėjo liūdnas ir žmonių nepastebėtas,
ir vėtroms, ir audroms tylon nulūžus.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŽEMĖS UŽTEKĖJIMAS

Skara, dėmė ant juodo krūmo.
Po kojų išsprogdinti bėgiai.

Ko aš sustojau vėl papėdėj
nerealaus ir balto rūmo?

Nuo saulės juoko aikštės bąla,
lyja viršun fontanų lietūs –
plaukiu į melsvą žolių salą,
dangaus gelmes akim palietęs.

Tarp ežerų kalnai mažyčiai
susėdę stebi mane lekiant –

aš žemėn pažvelgiau netyčia
ir pamačiau krauju ją tekant.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŽMOGUS

Čia atėjo žmogus vakar miręs,
todėl tiek žemės jo veide,
O žvilgsniu baisiu ir tragingu mintys taip sunkiai iriasi.

Iš paskutinės kamionetės, važiuojančios saulėtekin
naktį,
išmestas šaligatvin
staigiai atsikėlė
ir ėjo pėsčias ir mėlynas tramvajų šviesoj,
neprotingai ir graudžiai pašėlęs.

Į artėjantį dangų ištiesė žvilgsnį
ir norėjo pagauti paskutinę gęstančią žvaigždę.

Į viršų

DIENA NAKTIN

Imk aštrią žvaigždę įkaitusiom akim
ir padainuok lopšinę mirusiems nakty,
aukštoj kaip sielvartas,
kaip juodas Paukščių Takas.

Dienon negrįždamas priglausk
kiekvieną pėdą nykstančią – praėjusią –
priglausk ją meilėj taip,
kaip glaudi ranką mylimosios prie širdies.

Tuomet tu dieną pamatysi
už lūžtančių kalnų palinkusią
žmonių nuvargintų kančioj –
ant švintančio pasaulio delno.

Kiekvieną žingsnį savo
prisiminsi pakely, suklupęs
prieš aukštą karsto mišką,
sausą kaip pušis.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PAUKŠČIAI

Toks rytas, kai nubundu
ir akis pilnas nebaigto miego
praplėšia paukščiai skambūs ir įvairūs –
toks rytas brėkšta man kasdieną,
kai noriu eiti pro rasų šakas
į švintantį pasaulio kraštą.

Sapnais įkaitintą neramią galvą pasidėjęs
ant mylimos moters baltųjų kelių,
kurie man brangūs ne mažiau nei visas švintantis pasaulis,

žiūriu į platų langą
kolibrių ir lakštingalų mansardoj.

Taip čiulba paukščiai čia kiekvieną netikėtą rytą.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

LOS RINDE EL SUENO

Juos gaubia miegas.
G o y a–L o s  C a p r i c h o s

1.

Šiltuose pataluose, sapnų pūkuos laimingi,
kietais veidais ir žvilgsniu, kurs nemato nieko,
mums kalba apie žemės laimę melagingą,
atbukusiom širdim saldumą miego siūlo,
bejausmį patogumą ir tūpčiojimą vietoj.

Nutolk nuo jų, keleivi. Tavo šešėlis sienoj
jų saldų sapną blaško.
Los rinde el Sueno.

 
2.

Tamsiose celėse, prigniaužti grotų svorio,
gūdžioj nakty be maišto sugulė ir snaudžia,
paklodėm prisidengę, audron grįžt nebenori:
beminčio ir beširdžio sapno surakinti,
apkurtę ir apakę, negirdi laiko griaudžiant.

Palik ir juos, keleivi. Tavęs bedalio, vieno
audra ir kelias laukia.
Los rinde el Sueno.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŽUVĖDRA

Į kurį krantą mane mes
migla ir jūra ši nelygi?

Miglom žuvėdra mane lydi.
Žuvėdra, nelydėk manęs.

Tamsioj migloj, verpetų jūroj
žuvėdra blaškoma suklinka –

pro naktį kranto neįžiūrau,
ir horizontas dar nešvinta.

Manęs, baltoji, nelydėk,
žuvėdra, nelydėk manęs.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PIETA

Nurimo šviesiaveidis kaip dangus po griausmo,
žaibo ir lietaus, pranešęs žemei gerąją naujieną,
savo kančią ir savas žaizdas;
sustiprinęs visus, ištroškusius pavasario ir džiaugsmo,
palaiminęs praėjusias ir būsimas kartas.
Jam nebereikia jau paguodos, ašarų nereikia,
lai puošia jį žaizda ir kraujas, ir mirtis.

Šiandieną, nukankintas kaip ir jis,
kraujuojančia, sudužusia širdim norėčiau eiti nebūtin.

Paduok, geroji, stiklą man gaivinančio
gyvybės ir mirties vandens.
Visas ietis savin surinksiu aš, beginklis.
Paliks paminklas:
širdis ir ašaros ant kruvino akmens.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ARGENTINAI

Laisvos, bekraštės tavo lygumos.
Mano širdis taip pat laisva ir meilėje bekraštė.
Bet šiandien rauda ji ir kuria dainą
apie jūreivius per audras nelydimus,

nepasitinkamus, kurie ant rankų sužeistų
saulėtekių degėsius neša;
sužeistos šalyje užgesusių aušrų,
tos rankos skausmą rašo.

Koks tragiškai gražus saulėlydis many!
Koks tamsus vėjas plaukia pro mane į tavo plačias lygumas...
Klausyk, kaip manyje ledų suskaldytom, palūžusiom
šakom tėvynės mano medžiai ūžia...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

TOLIMOJI

Tėvynė tolima, miškai, laukai, dirvonai –
sukaustyti grandim sunkiom kaip mūsų amžiaus dienos.
Ten mirė džiaugsmas ir artojų dainos
ir viešpatauja ledo žiemos.

Svajonių kapinės mintis mums kausto.
Todėl taip neramu širdy ir liūdna būna.
Todėl gyvenimas apkarsta.

Ieškom šviesos nakty. Dienos užtektų
ir rytmečio rasos gaivios gal būtų mums gana,
kad vėl pabustum, prisikeltum ir užtvenktum
visas naktis širdin beplaukiančias, ir dingtų nykuma.

Tik tolimosios žvilgsnio reikia, mylinčio ir gero...
Beklaidžiodami po audras šaltas mes saulės pasiilgom.
Todėl dažnai taip skaudžiai šnera
pajuodę upės mirties dainą,
ir ašaros akis suvilgo.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

TOLIMOSIOS SKUNDAS

Aš gyvenu dabar tokiam vaiduokliškam name,
kurio visi langai žvaigždynų šviesai uždaryti
ir pasaulio džiaugsmui. Pro mane
nematomos praeina dienos, o kiekvienas rytas
švintantis švininių debesų prisiminimais –
man drasko surakintą mintį.

Ir taip atgyja viskas:
matau svajas ir vizijas šviesias, dėl kurių metė
manieji sūnūs visa deginantin aukuran save. Sapnai
sustoja prieš akis kaip didelis liepsnojąs miškas,

kuriame jau nebeatskiriu detalių. Viskas susilieja
į didžiulį gaisrą. Smilkiniuose šlama
tragiškas žuvimo himnas. Dega vėjai,
nužudytas rytas ir širdis benamė.

Sapnų nenoriu jau ir džiaugsmo nebenoriu.
Vaiduokliškų namų tamsa ties širdimi parimo
plačiu šakotu voru
ir laša į mane nuodai šiurpaus nusiminimo.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

RAMYBĖ MAN

Aš, vergas nepriklausomos dainos,
dainuodamas audras ir laisvą, platų vėją –
dainavau save.

Dabar, dienų griuvėsiuose sustojęs
(po nurimstančios erdvės dangum),
stebiu save pro skausmo spektrą,
pro pėdsakais manais paženklintą jaunystės kapinyną,
ir jaučiu: kad man praėjusių dienų paliko žymės aštrios;
kad jų spygliuotos užtvaros
kiekvieną mano mintį gelia.

Dangaus ir žemės užtemimo ir žmogaus nematantiems:

jeigu neturite jėgų pakelti žvilgsnio į mane
(praėjusį ir einantį), nutilkite, palikdami
mane žvaigždėms ir medžiams:
ties tamsiom upėm stovi medžiai rūstūs,
ir aš, jų artimas.

Ramybė jums, šešėlių medžiai,
sausas šakas panėrę į slaptingą upių naktį.
Prieš naują nerimą ramybė man.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MANO KELIAS Į LYGUMAS

Lysandrui Z. D. Galtier

Aprašė jas kiti
keleiviai, gimę čia ir augę, nelaimingi, nesudužę,
ne taip, kaip jos many gyvena.

Kai mano gyslomis visų kovų ir mūšių sugriauti,
audrų suplėšyti (kaip vėliavos ant vėjų),
dienų miglotų – neramių – vaizdai sruvena –
aš priimu kitaip tas lygumas, kitaip į jas einu:
juk niekados aš, niekad iki šiolei negalėjau
(kaip kiti keleiviai) gimti čia nei augti, nei mirštančias dienas
                                                                             žymėti
švininiais sužeistojo žingsniais...
Plačios lygumos, oi plačios, begaliniais tyrais
sunkiasi į širdį man ir niekur, niekur išsigelbėjimo tau.
Tolimos tėviškės manos beržyno, nei pušies pasvirusios,
vienatvėje ir saulėje apakęs, nematau.

Naktyje gimęs, mėtytas ir plaktas
į visus žemės šios bedugnių akmenis,
aš vėl krentu širdim žemyn ir tirpstu begaliniuos horizontų tyruos,
ir žemei šiai, ir dangui svetimas.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

EPILOGAS

Kai atėmė man viską:
ramumą, saulę ir pavasarį,
ir kai pasakė – niekas, niekas jau tavęs nesužavės,
žinojau:

užtiksiu slėnius tarp kalnų, medžius ir paukščius,
tarp kurių
pamiršiu savo sielvartą ir įkalbėtą pražūtį.
Tuomet išaugsiu ant stačios uolos audroj,
kuriai praėjus žydi laumės juostos.
Pamiršiu praeitį negerą,
kurią man davė žmonės negeri;
pamiršiu tuos, kurie man skausmo pavydėdami
(ne patys juo gyventi niekad nemokėjo ) sakė,
jog mano kelias vien tik pražūtis, žiauri mirtis
kapų dienoj. O ją mirtingu žvilgsniu išmatuoti sunku
ir be galo pavojinga.

Leiskit pakilti man į kalną,
kuris siekia trijų tūkstančių ir šimto metrų
virš žemyno žmogaus lygio,
kur guli ledas ir žmonių neliestos uolos.

Stovėsiu aukštas ten ir nepasiekiamai status akmuo.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt