Henrikas Nagys

       JUOZO KĖKŠTO POEZIJA

       Šiandieniniam poetui charakterizuoti vargiai betinka anas, maždaug šimto metų amžiaus palyginimas apie dramblio kaulo bokšte nuo minios užsidariusį kūrėją, negalintį pakelti nei gatvės triukšmo, nei čia pat po kojomis verdančio gyvenimo. Kadaise poetai bėgo nuo žmonių, bet jų žodžiai buvo ieškomi ir laukiami. Šiandien poetai, kaip niekad, dalinasi tuo pačiu likimu, bet jų žodžių maža kas klausosi ir ieško. Tie, kurie kiekvienam įvykiui atranda lengvą sprendimą, tvirtina, esą poetai nebemoką kalbėti šios gadynės kalba: atominiam amžiam reikią ir eilių apie technikos triumfą, svajonių apie tarpplanetinius žygius ir nuostabų žmogaus pajėgumą. Tačiau pats gyvenimo vyksmas rodo, kad paprastas tematikos kurso pakeitimas stebuklo nepadarys. Šiam kontinente randama daug tokių atominio amžiaus kalba prakalbusių poetų, bet poezijos tiražai mažėja kaip mažėję. Atrodo, kad su Vakarų pasaulio fizine ir dvasine katastrofa neišvengiamai yra žudomas ir tas žmogus, kuris tiki kūrybinio įsikūnijimo galia, kurio egzistacijai būtina tūkstantinė europietiškoji kultūros ir meno tragedija. Neapsakomoj politinėj maišatyj, lengvabūdiškai prekiaujant žmogumi ir tautom, poeto balsas pasidarė nebereikalinga prabanga. „Ne vietoj surinkąs“ sąžinės balsas. Nedisciplinuotas eilinis tuštybės paraduos.
       Liudvigas Frydrichas Bartelis (Barthel), vokiečių poetas, labai trumpai nusako dabartinio poeto likimą: „Niemand singt mehr. Die einen zusaetzlichen Laerm brauchen, tragen Koefferchen ins Freie. Alles geht heute sehr rasch, sogar die Liebe, und jeder Dichter hat eine Chance, der letzte zu sein“¹.
       Rezistencija, atmiešta karčia ironija, belieka – viltis tapti paskutiniuoju mohikanu.
       Jeigu tokia nuotaika užliejusi tautas, savo poetinę tradiciją kildinančias iš minezingerių ir trubadūrų gadynės, negalime net stebėtis, rasdami savo emigrantiniam benamių gyvenime tokius pat poezijos žlugimo ženklus. Iš tiesų šiandien, kaip niekados, ir mūsų poetams yra – anot Bartelio – pernelyg daug šansų tapti paskutiniaisiais, jeigu laukiami politiniai posūkiai neįvyks artimoj ateityj.
       Tokiame prieblandų fone tebekalbančiųjų žodžiai įgauna savotišką baigtinumo spalvą. Tokiame mechanizuotam, negyvos materijos triumfališkai keliamam alase tebekalbančiųjų žodžiai aidi tarytum vieninteliai gyvybės garsai. Todėl tų žodžių reikšmė nepalyginti svarbesnė, jų svoris daugeriopai didesnis, jie mums brangesni. Bet ir rašančius tokia ypatinga situacija dar labiau įpareigoja: atrasti žodį, garsesnį už metalo žvangesį, gyvastingesnį už siaubiančią tuštumos tylą, tokį, kuris būtų nemeluotas, stiprus, pajėgiąs sutrupinti kasdienybės kietąją plutą ir atrasti kitame žmoguje dar nemirusius pojūčius ir tebegyvą sąmonę.
       Šiandieniniai poetai yra angliakasiai, turį prakasti dulkių sluoksnį, dumblo klodus ir kietą akmenio dangą, kad atrastų ieškomą brangios medžiagos gyslą: gyvą kraujo arteriją, ištroškusią sapnų, svajonės ir tiesos. Šiandieniniai poetai nebėra tie pranašai, kurių klausėsi iš pagarbos nutilusių žmonių miniom užtvenktos aikštės ir salės; dabar jie stovi skersgatviuose ir dūmais užakusiose tavernose, jie stovi stotyse ir uostų krantinėse, ieškodami akių su nenužudytu ilgesiu ir lūpų, pasiilgusių komerciniam žargone išlikusios  t i k r o s i o s  žodžio šerdies.
       Šiandieniniai poetai  t u r i  gyventi kartu su pažemintaisiais priemiesčių kvartaluose, stovėti su tūkstančiais kartu prie mašinų ratų, žygiuoti kartu su pilka kareivių greta į frontų pragarą ir mirtį. Tiesos, laisvės ir laimės kaina šiandien yra tokia neapsakomai didelė, kad jos nebegalima nusipirkti kitaip, kaip tiktai savo paties gyvenimu. Kadaise dramblio kaulo bokšte gyvenęs poetas ir dainavęs tiktai save yra miręs.

       Taip  J u o z a s  K ė k š t a s  pradeda savo rinktinių eilėraščių knygą „Etapai“ (Juozas Kėkštas. Etapai: Poezija 1933–1953. – Išleido „Venta“, 1953. Aplanką piešė Kazys Janulis. Tiražas 500 egz.). Joje dedamos eilės iš penkių anksčiau skyrium išleistų rinkinių („Toks gyvenimas“, 1938; „Rudens dugnu“, 1946; „Staigus horizontas“, 1946; „Diena naktin“, 1947; „Ramybė man“, 1951), dvidešimties metų kūryba, pakankamai ilgo laikotarpio, kad galima butų rasti joje poeto portretą, jo kelią ir credo. Tikriausiai neatsitiktinai Kėkštas pavadino savo rinktinę „Etapais“, sugestijuodamas stotis, keliaženklius ir nelaisvėn varomojo klupimą ir kėlimąsi.
       Mūsų įžanga ir išvada yra priešpastatytos dviem Kėkšto posmams, – tokia mūsų pasikalbėjimo pradžia. Trubadūras, salonikas puošeiva, bohemietis, estetas ir save kontempliuojantysis – jie visi mirę. Mūsų amžiaus poetas yra vėl Fransua Vijono (Villon) brolis, tiktai be patoso, įrašyto pirmojo didžiojo karo jaunų poetų didvyriškon mirtin. Mūsų amžiaus poetas yra paprastas pilkas kareivis, miegantis pakelėj su savo draugais neilgą taiką, kad vėl pakiltų į naują žygį.
       Prasmingai pradeda Kėkštas savo atsakymą: Jei kartais apie save aš dainuoju... tarytum teisindamasis, paaiškindamas, norėdamas užtikrinti mums, kad lyriškoji Aš forma nebėra jo nuosavybė, kad ja galime kalbėti kiekvienas, skaitydami jo eiles, nes „žemę sunkūs šešėliai užklojo“, nes „žemė nuo liūdesio linksta“, nes „beržas, netekęs šakų, nebeturi kuo verkti“. Kiekviena daina apie save iš tiesų yra daina apie savo artimą, nes kiekvienas poeto žodis iš tikrųjų tėra žodis to, kuris nemoka surikiuoti jų eilėsna, kuris nemoka jais savo sielvarto, savo džiaugsmo pasakyti.
       Nors daugumas Kėkšto eilėraščių yra parašyti pirmuoju asmeniu, jie tačiau neturi forsuotos didybės manijos, didaktinio kalbėtojo fanatizmo nei miesčioniško pasigrožėjimo savimi. Juos visus jungia giliai neasmeniška ir žmogiškai plati ir šilta nuotaika; daugiau nei nuotaika – išgyvenimo autentiškumas, teikiąs poetinei frazei visuotinį galiojimą. Sakydami visuotinį galiojimą, nesugestijuojame pasiektos tobulumo kulminacijos arba pretenzijos į amžinumą, tenorime akcentuoti vieną iš Kėkšto poezijos – mūsų manymu – pačių pagrindinių žymių. Dažnai, vartydami Kėkšto knygas, klausėme savęs: kas verčia mus tikėti, kad po šitais, dažnai rupiai suskaldytais ir tiesiogiai patiektais sakiniais dega tikras ir vienkartinis žmogiškasai patyrimas. Tokio katarsio buvimu niekad neabejojome, nes Kėkšto poezija neatsiduoda egzistenciniu melu, bet klausėme savo pasitikėjimo ir tikėjimo priežasčių. Ir atrodo, kad atsakymas randamas „Etapuose“, skaitant rinkinį po rinkinio, palaipsniui atsiskleidžiančioje vis sąmoningesnėje poeto laikysenoje: intensyvumas, ilgesys pasiekti savo artimą ne tiktai žodžiais, bet visu savo gyvenimu. Du momentai, Kėkšto poezijai tokie savaimingi, čia iškeliami – amonologiškumas ir socialumas. Vienas ir antras glaudžiai siejasi ir išaugę iš įsitikinimo, kad kūrybinis žodis nėra hermetiška formulė, bet tiltas, suvedąs žmogų su žmogum. Todėl „Etapuose“ nerandame balso, šaukiančio į minias, nerandame neklaidingojo tonu apreiškiamų tariamų aksiomų, nesutinkame narciziško gėrėjimosi savo paties šauniai sueiliuotom ir pedantiškai sušukuotom eilutėm nei intelektualaus surikiavimo slaptingų šifrų, turinčių nuduoti gilesnę gelmę už esamą. Panašiai kalbėjo mūsų poezijoje Kazys Boruta – paprastaisiais žodžiais paliesdamas daiktų ir žmonių sielą, neįmantrių vaizdų polėkiu uždegdamas visą eilėraštį skaisčiam švitėjimui, po grubiu savo eilių paviršium slėpdamas brolišką rūpestį kenčiančiu žmogum. Ir Borutos eilių knygas šiandien prisiminę, galime tvirtinti jų pagrindine stiprybe buvus tą patį – mūsų jau minėtą – išgyvenimo ir įforminimo autentiškumą, ilgesį pasidalinti visa savo žmogiška patirtimi.
       Juozo Kėkšto pirmajame rinkiny („Toks gyvenimas“), išleistame 1938 metais Vilniuje, visai ryškiai skamba borutiškos poezijos tonas, labai gyvai atsekama beveik analogiška laikysena. Tiesa, jųdviejų (kaip ir daugelio kitų mūsų poetų tuo metu) mokytojais buvo Sergejus Jeseninas, Aleksandras Blokas ir kiti (paties Kėkšto žodžiais tariant) „kairiajai barikados pusei“ priklausę poetai kovotojai, kurie savo damose dainavo laisvę beteisiam žmogui ir, pamatę jį vėl išduotą ir kariamą porevoliucinėse kartuvėse, arba pasitraukė iš gyvenimo, arba pakėlė balsą prieš naująją tironiją. Tokia tragiška dalia paženklinti, jie buvo tikri benamiai – neišdavę savo kovos tikslų ir nepardavę savęs, jie kovojo prieš diktatūrą, išniekinusią žmogaus žmogui meilės įstatymą, ir prieš suburžuazėjusį pasaulį, nenorintį to paties įstatymo iš įstatymo knygų perkelti ir įgyvendinti kasdieniniam gyvenime.
       Nebuvo tačiau Kėkštas niekad mūsajam „Trečio fronto“ kadrui prilygintas revoliucijos dainius. Jo eilėse išsakytasai socialinis rūpestis nėra politinis plakatas, tinkamas kuriai nors partijai. Juozo Kėkšto socialinis motyvas išlieka  v i s i š k a i  i r  v i s u r  grynai literatūrinėje plotmėje. Šioje vietoje jis skirtingas nuo visų kitų vadinamųjų tuometinių „kairiųjų“ poetų, taip pat ir Kazio Borutos. Ieškant „Etapų“ autoriaus poezijoje pačios pradinės priežasties jos giliai socialiniam pobūdžiui, anos mūsų pastabos palietė, taip mums atrodo, vieną pagrindinių versmių. Naujojoj Kėkšto knygoj iš pirmo rinkinio atrinktieji eilėraščiai kaip tiktai patvirtina tokį mūsų įsitikinimą – jie visi skelbia meilę pažemintam žmogui, laisvės ilgesį, nenužudomą už kalėjimo grotų, tikėjimą meilės ir teisybės pergale. Šiandien tie posmai ne tiktai kad nėra praradę savo galiojimo, bet pasidarę dar prasmingesni ir aktualesni. Jų aktualumas nepraeinantis, nes poetas neskelbia čia programos bei manifestų, bet pasako vieną iš amžinų žmogaus siekimų.

       „Rudens dugnu“ knygoje Juozas Kėkštas ne tiktai kareiviškosios buities išgyvenimui yra ieškojęs savito, naujo žodžio – jis paliečia taip pat kitas žmogiškąsias problemas, tarytum įvardindamas esmingąsias tematines galimybes, kurios vėliau moduliuojamos vėlesniuose rinkiniuose. Tiesa, Kėkšto poezijoje nerasime vadovėliuose vardinamų tematinių šablonų visumos, nes „Etapų“ autorius nuolat grįžta prie vienos, jį labiausiai traukiančios ir sopulingos motyvų grupės, sudėstytos (kaip anam mūsų liaudies Dievo Motinos paveiksle – septyniais kalavijais) aplink paniekos kirčius patyrusią, išsiilgusią saulės šviesos ir meilės žmogaus širdį. Nėra Kėkšto poezijoj vidudienio skaistaus žėrėjimo, tiktai ilgesys, kad baigtųsi tamsuma; nėra Kėkšto poezijoje džiaugsmo, apsėmusio žmogų ir žemę, tiktai tylus tikėjimas, kad vieną kartą pro kartų skausmo skundą prasimuš, bent akimirksniui, juoko gaida; nėra Kėkšto poezijoje apgaulingos ir palaimintos meilės ramybės, tiktai aštri savisąmonė, kad užsimiršti tegali gimę po laimingom žvaigždėm.
       Kaip Kėkšto poezijoje išauga broliškosios meilės motyvas iš vienagatvio laisvės–nelaisvės poliariškumo į tragingos epochos žmogaus kryžiaus kelią, matome tolesniuose keturiuose rinkiniuose, išleistuose, oficialaus karo giltinės dalgiams nutilus, ištrėmime. Jau mūsų cituojamuose pavyzdžiuose iš pirmojo eilių rinkinio randame užuominų, ženklų, leidžiančių tokį posūkį nujausti. Po aštuonerių metų, autoriui asmeniškai pergyvenus pažeminimus, kalėjimus ir kareivio likimą, pasigirdo ilgai nešiota rauda ir šauksmas už žuvusį žmogų. Nepalyginamos katastrofos fone ta pati laisvės idėja įgavo grandiozinių dimensijų: beteisių žmonių, benamių žmonių, nužudytų žmonių milijonai tapo šiurpiu liudijimu apie pasaulį, žengiantį pražūtin, apie epochą, sprendžiančią visų žmonių likimą. Socialinė neteisybė tapo tiktai vienu aspektu visuotinės melo ir tiesos, neapykantos ir meilės, žmoniškumo ir bestiališkumo kataklizmos. Poetas, matęs pro kalėjimo grotas savo gimtojo miesto nukankintą beržą, pamatė spygliuotomis vielomis išvedžiotą visą Europos peizažą, miestų griuvėsius ir sudegusiais kamienais (lyg pajuodavusiom grotomis) išraizgytą kontinento dangų. Poeto žodžiai prarado jaunystės lyriškai ilgesingą ir nostalgišką gaidą – pasidarė kieti, aštrūs, kartėlio ir gėlos kupini. „Rudens dugnu“ pavadintas antrasis Juozo Kėkšto eilėraščių rinkinys, niūrus dienoraštis kareivio, praėjusio pragarą ir tik ką nukėlusio žemėtą ir sunkų šalmą.

       Šiam rinkiny Kėkšto poezija tikrai paliečia lietuvių poezijoj dar negirdėtą temą. Kareivio buitis mūsuose buvo užrašyta savanorių, pasididžiavimo verta legenda tapusias kovas prisiminus, bet tai buvo kitokia dalia, tikrai herojinė: jie parnešė laisvę savo žemei. Buvo oficialioji kareivio buitis – laisvos šalies kareivinėse, kur buvo mokoma, kaip vartoti ginklą ir skiepijama drąsa mirti už savo žemę (kad istorija kitaip lėmė – ne šitų svarstymų tema), tenai buvo rašoma oficialioji poezija apie tai, oficialiuose leidiniuose. Mažai tepaminėta atėjo antroji savanorių gadynė, kai moksleiviai ir darbininkai išėjo su ginklais ir mirė sukilimo džiaugsmu apsvaigę. Ir pastaroji, dar nepasibaigusi epopėja – miškuose, prieš tūkstančius pavergėjų ir prieš patį laiką... Daugiau mažiau, bet apie tai buvo ir tebėra rašoma mūsų poezijoj. Tuo tarpu Kėkšto kareiviškoji tematika nauja, daugeliui mūsų tiesiogiai nepažįstama, daugeliui ir žinoma, ir pažįstama, bet pirmą kartą taip betarpiškai žodžiu perduota: fantastiška savo susipynimu – iš kalėjimų nelaisvės į kareivių gretas, nešant laisvę kitiems ir, laimėjus laisvę, tiktai dar kartesnė širdgėla, kad nelaimėjai jos nei sau, nei savo žemei. Ir žmogiškas skausmas, ėjus tiek metų greta su mirtim, užkasus draugus ir svetimuosius, milžiniškam amfiteatre buvus pilku aktorium, – kareiviu, išalkusiu „laisvės ir laimės... kaip vargšas kasdieninės duonos“.

       Cituojame čia, mūsų nuomone, vieną pačių stipriausių Kėkšto eilėraščių „Maioli žydi aguonom“, kuriame visa kareiviškoji buitis sukaupta šiurpulingai aidinčiam monotone, kur tarp paprastų ir beveik proziškų posakių, tarp pompastikos ir tuštybės išvengusių vaizdų atsiveria uniformuoto žmogaus tragika, jo pilkumas ir bejėgiškumas, jo fatališkas žengimas pražūtin po neaprėpiamu, laisvės šauksmo drebinamu, žydru Italijos dangumi. Nesistengdami plačiau interpretuoti, perrašome ir antrąją to eilėraščio pusę:

       Šiame eilėraštyje Kėkšto poetinio žodžio charakteris atsiskleidžia visais savo įdomiausiais ir būdingiausiais variantais: vienkartiniam išgyvenimui čia surastas vienkartinis šifras – paprastas, statiškas situacijų ir vaizdų ir žmogiškosios būsenos greta nustatymas, nepasimetant pašalinėse puošmenose ir nenugramzdinant tyro, pirmykščio išgyvenimo saldžioj, glazūrinėj metrikoj. Pro rupų ritminį skandavimą ir sąmoningai santūrų žodį Kėkštas cituotajam eilėraštyje yra pasiekęs norimo tikslo – kalbėti į skaitytoją pačiu gyvenimu.
       Augančių kryžių ir nužudytų svajonių pasaulyje kalba mums pats „likimas laisvės armijos kareivio, kurį mušė ir ant kryžiaus korė“.
       Iš Juozo Kėkšto antrojo eilių rinkinio („Rudens dugnu“) norime išskirti dar vieną eilėraštį, būtent „Ant Kaspijos kranto“. Jeigu „Maioli žydi aguonom“ palygintume su plačia, skausminga panorama, tai pastarasis mums atrodo kondensuotas grėsmės pajautimas, vienišojo riksmas, žemyno ir vergijos surakintos jūros aimanai atsimušant bangų smūgiais į tokio pat nelaimingo žmogaus veidą:

       Tokia būsena „Etapų“ puslapiuose yra nuolatinė poeto išeities situacija; kiekvienas eilėraštis cikliniu pasikartojimu fiksuoja epochos žlugimo ženklus, įrėžtus žmoguje, išskaptuotus žemės ir jos gyventojų veiduose, kalba apie būtinybę piktą ir blogį pamiršti ir nugalėti, bet baigiamuosiuose akorduose vėl skamba liūdnoji minorinė nuotaika, jei ir nepasakyta konkrečiu vaizdu ir kreipiniu, bet nujaučiamai prasiskverbianti pro eilėraščio tėkmę. Tragiškai tamsus yra visas „Etapų“ autoriaus pasaulis. Žvaigždės tenai tešviečia šiurpesniam kontrastui – tarp dienos ir nakties, tarp meilės ir neapykantos, tarp dieviško prisikėlimo ir žmogiško parpuolimo – išryškinti:

       Cituojamais posmais Kėkštas pabaigia vieną („Rudens dugnu“) ir pradeda kitą („Staigus horizontas“) rinkinį. Iš tiesų trečiajam rinkiny Kėkštas pirmą kartą taip aiškiai pabando atrasti spalvų šviesesniam peizažui. Ištisas miniatiūrinis ciklas čia skiriamas žaismingai grakštiem eilėraščiam, – erotiškai lyriškas pasažas nuskamba niūrioj Kėkšto poezijoj. Bet čia pat, tarytum fugoje, pro lengvesnių žodžių plazdėjimą girdisi ir tamsusis leitmotyvas, pulsuojąs pro sidabrinį mirgesį ir užliejąs drumsta gėla staigų užsimiršimą.

       Ir epilogas šito nušvitusio motyvo, niekados negrįžtančio tokiu aiškumu Kėkšto vėlesnėj kūryboj, yra tipingas mūsų anksčiau paminėtai kreivei: kylantis kritimas, grįžimas į neviltį, į tikruosius namus.

       Charakteringas Kėkšto poezijai visų motyvų labai apibendrintas pobūdis; nesistengia poetas padaryti mus savo tiesioginės laimės arba nelaimės liudininkais. Mes esame kartu ir draugai, ir svetimieji, mums duodama absoliuti galimybė pasiimti viską taip, lyg tai būtų mūsų išgyvenimas, mūsų nuosavybė, ir palikti visa nepalietus, lyg tai būtų kalbančiojo, jo vieno dalia ir nuosavybė. Kėkšto poeziją skaitydami, niekad nepasijuntame nejaukiai, tartum per prievartą padaryti intymių detalių bendrininkais; nesame sentimentaliai užangažuoti gailėtis besiliejančių ašarų potvynio arba nulenkti galvas su adoracijos priepuolin patekusiu eilininku. Jeigu apie poeziją kalbant iš viso įmanoma tokį posakį naudoti, tai Kėkšto poezija yra tikrai  v y r i š k a  poezija. Ne arogantiško šūkavimo prasme, ne bohemiško „man spjaut į viską“ prasme, ne dėl jos miesčioniškos pašaipos ir nuduoto indiferentiškumo, – „Etapų“ poeziją galėtume pavadint vyriška todėl, kad joje žvelgiama į save ir tikrovę  t i e s i u ,  t v i r t u  ir  a t v i r u  žvilgsniu ir kalbama tokiu pat žodžiu.
       Formaliai, lyg paprastas tvirtinimas, iš esmės tačiau sukaupiantis Kėkšto poetinės laikysenos kvintesenciją, „Staigiam, horizonte“, eilėraštyje, skirtam (žr. atskirą knygos laidą) „visų tragiškai žemėje žuvusių poetų atminimui“, randamas toks dvieilis:

       Tiesioginės interpretacijos bandymas, mūsų manymu, būtų netikslus. Netikslus būtų taip pat bandymas suteikti šiam dvieiliui pasaulėžiūrinės deklaracijos (šiuo metu taip išpopuliarėjęs literatūros vertinimas!) svorį. Atsisakius tačiau kokio nors linijinio lukštenimo, šiose eilutėse galime išskaityti ir įžiūrėti du pagrindinius polius, tarp kurių (kaip laikrodžio švytuoklė) kildamas ir puldamas ir vėl kildamas pulsuoja poetiškasai ir žmogiškasai „Etapų“ autoriaus pasisakymas.
       Paskutinis Kėkšto poezijos tarpsnis – rinkinys „Ramybė man“ ir eilės, spausdinamos „Etapų“ paskutiniam skyriuje, pavadintam „Negyvo angelo daina“, leidžia pasekti dar kelių, svarbių paminėti, temų išvystymą ir jų naują akcentavimą.
       Asmeniškoji poeto giesmė paskutiniuose eilėraščiuose, laimėjusi laiko distanciją, tolydžio, atrodo, panyra į rezignacijos tylą. „Nugalėjęs audras vandenyno, laimėjau tylą“ (p. 105). Didžiosios įtampos poliai tarytum susverdėję, tamsioji, saulės nebeapšviečiama mėnulio pusė skrieja kaskart dažniau ir arčiau statiškojo poeto pavidalo, į platųjį gamtovaizdį ir ramybės ištroškusią sielą žiūri gęstanti delčia. Liūdesys, skausmas, kančia pasidarė bendro kelio draugai, broliai. Daug žingsnių susilieja į vieną monotonišką ritmą: valandų kalimą, nuplaunantį atsiminimus, sutrumpinantį ateities iliuzijas. Vienon vieton Kėkštas surinko šitą patirtį, eilėraštin „Užrašas“: vaikystės sapną, kuris niekad nepavirsta realybe, jaunuolio ilgesį, kurį visados sugriauna realybė; kartų patyrimą, kad praregėta gelmė nesumažina patyrimo skausmo; praeinamumo alsavimą, žadantį ramybę, bet taip pat ir nebūtį.

       Vienatvės motyvas išsikristalizuoja visu savo dramatiškumu, ir sąmoningai sunkus bei kampuotas Kėkšto žodis (ypatingai dviejuose eilėraščiuose – „Ramybė man“ ir „Negyvo angelo daina“) mums pasakoja apie paskutinės audros artėjimą („Aš vėl krentu širdim žemyn...“), apie skaudų nusivylimą, kai visi žemės veidrodžiai rodo nuogą žmogaus sielą, kai poetiškasai žodis tartum praranda savo meniškąją prasmę prieš skambantį jame išpažinties balsą, savo paties balsą, lyg pirmą kartą girdimą taip aiškiai tuščioj erdvėj.
       Nekeldami vien specifiškų meniškojo galiojimo normų, norėjome parodyti, kaip nuosekliai ateina poetas į save ir kaip tiksliai jis mums geba pasakyti, kur jis stovi: savo žemėj tarp medžių ir žvaigždžių, toli nuo mūsų. Paprasti įvaizdžiai, paprastai pasakyti, bet žmogaus kelionės etapuose jie kalba į mus tikra tiesa.

       Tiktai dabar, kai mūsų pastabos apie „Etapų“ poeto kelią pasiekė paskutinįjį knygos puslapį, jaučiame, kaip sunku atrasti tikslų apibūdinimą poetinės tikrovės kilimui, posūkiams ir tiems momentams, kurie atrodo esminiai, kaip sunku susemti vienumon atskiruosius pasisakymus, iš kurių turėtų išryškėti autoriaus vienakartiškumas, kaip sunku būti tuo pačiu metu kalbamam pasaulyje ir šalia jo. Ne veltui taip dažnai skaitome, kad poezija nesileidžia interpretuojama, kad iš visų literatūros žanrų ji yra uždariausia nuošalės prisilietimui.
       Daug paprastesnis kelias ateiti prie poezijos kūrinių, kalbą pradedant apie įforminimą. Sąmoningai palikome šias pastabas pabaigai, nes mums atrodė tikslinga pirmiausia įsisąmoninti „Etapų“ poezijos versmę, jos pirmykštį šaltinį, atskleidžiant Kėkšto kūrybinę raidą taip, kaip ją supratome. Aptarimo planą diktavo didžia dalim mūsų įsitikinimas, kad Juozo Kėkšto kūrybos pirminiu rūpesčiu yra buvęs pasisakymo autentiškumas ir tiktai antriniu – formos ieškojimas. Pats autorius yra sąmoningas tokiu pasisakymo ir įforminimo pastangos santykiu, kaip tai rodo vienas jo eilėraščių, pavadintas reikšmingu vardu – „Kodėl eilės nelygios“. Jame tarp kitko sakoma:

       Visai suprantame, kad toks poeto sąmoningumas jo nė kiek neatpalaiduoja nuo kardinalinio reikalavimo, keliamo kiekvienam poezijos kūriniui, būtent – kūrybinei tiesai atrasti vienkartinę formą. Suprantame taip pat, kad tiktai abiejų minėtų komponentų laiminga darna suteikia eilėraščiui jo nelygstamą vertę.
       Norėdami tinkamai suprasti Kėkšto poezijos formalines savybes, turėtume dar kartą, nors trumpam, sugrįžti atgal į literatūrinę aplinką, formavusią pačioj jo kūrybinio kelio pradžioj „Etapų“ autoriaus žodį. Tuometiniam Vilniuje šalia senesniosios kartos lenkų rašytojų savarankiško žodžio ieškojo jaunieji lenkų poetai. Jų kūryboj šalia tradicinio, lenkų literatūroj išlikusio ligi šių dienų romantizmo atsispindėjo ir socialinės revoliucinio ir porevoliucinio laikotarpio rusų poezijos įtakos ir iš Vakarų Europos vis stipriau įsiveržiantis poekspresionistinis kosmopolitizmo ir humanizmo sąjūdis. Pastarosios įtakos turėjo paveikti ir Kėkšto besiformuojantį poetinį žodį. Todėl Kėkšto pirmojoj knygoj daugelis naudojamų įvaizdžių, palyginimų, epitetų, hiperbolių atrandami ir vėlesnėse knygose arba bent labai analogiškas tų priemonių panaudojimo  b ū d a s . Vieną kartą jiems suteikta šifrinė reikšmė nusistovėjusi įgauna tradicinio štampo kokybę ir skaitytojo nebeveikia taip šviežiai kaip savo pirmojo pasirodymo metu. Konkrečiai čia galvojame apie poetų, kovojusių prieš netiesą ir nelygybę, vaizdinę simboliką, apie mūsų jau minėtos kairiosios barikados pusės žodyną. Tiesa, „Ramybė man“ rinkinyje ir pastaruosiuose eilėraščiuose Kėkštas tolydžio jo vis mažiau bepanaudoja, bet pastebimai į  s a v o  eiles yra prisiėmęs šių dienų siurrealistinės poezijos kai kurių atributų, ne visur skambančių įtikinamai ir turinčių taip pat daug šansų virsti neišraiškiais štampais dėl per dažno jų panaudojimo.
       Jeigu, norėdami rasti schematinį apibendrinimą, poetus sugrupuosime į du griežtai priešingus frontus (pagal turinio arba formos, pasisakymo arba įforminimo primato akcentavimą): tuos, kurie pirmiausia ieško skaitytojuje atviro žmogaus, t. y. žmogiškosios komunikacijos šilumos, ir tuos, kurie pirmiausia ieško skaitančiajame rafinuoto estetinio ir intelektualinio priimtinumo, t. y. komunikacijos nesuinteresuotoj plotmėj, – tai Kėkštas būtų ryškus pirmosios grupės atstovas. Jį ir lydi visi tos grupės atstovus persekioją pavojai ir pasitinką tokių kely neišvengiamai pasitaikančios kliūtys. Tokie poetai turi įstengti pasisakymo tikrumą perteikti ir lygiai tokiu pat tikru ir vienkartiniu formalinių priemonių mediumu. Nepaprasta koncentracija, nuolatinis kiekvieno palikto žodžio patikrinimas pagal jo prasmės, vaizdo ir skambėjimo koeficientus ir svarbiausia atradimas šviežios ir originalios poetinės formulės, – tokia yra pirmųjų kūrybos rutina. Nesame pasiryžę čia duoti nei receptų, nei patarimų, nes dvidešimtį metų einančiam savo keliu poetui tokie pamokymai nereikalingi. Tenorėjome iškelti kelis, kiekvienam poetui svarbius klausimus ir tuo pačiu nurodyti į „Etapuose“ sutinkamas, visiems sunkiai nugalimas medžiagos apvaldymo ir nuvalymo ligi galutinio spindesio problemas.
       Juozo Kėkšto poezija ligi šiol mūsuose nebuvo plačiau aptarta. Norėjome iš dalies – nors ir įmatydami savo rašinio fragmentiškumą – tokiems svarstymams padėti pirmą kertinį akmenį. Savo jaunystėje dėl mums visiems gerai žinomų politinių sąlygų (Vilniaus krašto okupacija) Juozas Kėkštas mūsų literatūriniam gyvenime buvo tikras prašalaitis. Užėjusios kitos okupacijos jį dar toliau nunešė – jį ir jo žodį. Kai po praūžusio karų ir nelaimių viesulo tremties stovyklose išgirdome jį kalbantį mums savo liūdnose eilių knygose, jis mums vis dar tebebuvo svetimasai, atėjęs pasidalinti ne tiktai šiurpiu žmogiškuoju patyrimu, bet ir naujai, neįprastai skambančiu kūrybos žodžiu. Tie, kurie jo ir tada negirdėjo, galbūt net šiandien gali savo širdyse atrasti pasiteisinimą ir moka apginti savo (sakykime: užtarnautą?) ramybę; tie tačiau, kurie jį pasitiko kaip draugą ir skaudųjį kelią pasiryžo eiti kartu, nesijaučia ištiesę ranką svetimajam: šiandien po vis pikčiau susiklostančiom likimo žvaigždėm gera girdėti šalia žingsnius poeto, draugo ir brolio, praėjusio pragarus ir ieškančio tvirtai ir atkakliai „spinduliu žėrinčio rytdienos kranto“.

       1955

       _______________________
       ¹ Niekas daugiau nebedainuoja. Tie, kuriems reikia siaubingo triukšmo, paprasčiausiai nešasi lagaminėlius. Šiandien viskas vyksta labai greitai, net ir meilė, ir kiekvienas poetas turi šansą būti paskutiniuoju (vok., pažod. vert.). (Atgal>>>)

       Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt