Henrikas Nagys

Eilėraščiai iš poezijos antologijos „ŽEMĖ“

Į viršų

PAVASARIO VAKARAS

Per drumstą dangų atskrenda paklydęs paukštis
ir sunkiai supa ilstančius sparnus...
Ir aš einu – į sąnarius atplūsta skausmas –
ir aš einu – ir ieškau, kaip ir jis, namų.

Namų! Bet argi turi elgetos namus?
Ar turi jie mergaitę, juoką, guolį?
Juk jie, kaip ir anas, kur plakas po skliautus,
ir nesuradęs savo lizdo žemėn puola...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

VASAROS NAKTIS

Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės:
lėtai praviro dideli, balti žiedai,
ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų
rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai,
juodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių
šalti, lediniai atspindžiai.

Jos suposi visai, visai lėtai... jos žaidė
sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės...
Per taures ritosi lašai kaip žvaigždės,
ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė.

Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo,
galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje.
Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs,
nustebintas keistų žiedų tvenkinyje,
ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo
ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo
kur nors juodam šakų šešėlyje
ir verkė mirusios dienos.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

RUDENS DAINA

Šiąnakt nuvyto pirmos gėlės,
Išskrido paukščiai klykdami –
Juodas šakas dangun iškėlę,
jiems mojo medžiai naktimis
į žydinčias šalis –
į žydinčias šalis –

Dabar lietus – kaip didelės ir liūdnos rankos –
srovena mirusiom šakom ir mirusiais veidais
keistų žmonių, –
kurie klajoja vieniši, sapnuos paskendę,
ir laukia saulėtų dienų –
ir laukia saulėtų dienų –

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

DIDŽIOJI NAKTIS

Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis –
dangus su žvaigždėmis jose paskendo...
Ir Jis žiūrėjo: –
kaip Motinos ir Tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiais, nes naktis
buvo šalta ir didelė:

joje sutilpo bokštai miegančiais varpais,
ir aukštos, trapios palmės,
sutikusios atjojančių karalių eiseną:
ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno
padėjęs nešė dangumi...

... Tokia didžiulė buvo ta naktis!
Bet Vaiko akys buvo dar didesnės:
ir tokios naktys – kaip žuvis gelmėn – jose paskęsta.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

BROLIUI

Šią naktį aš jaučiu – jis iš namų išeina:
– o rudenio audra ir lietūs plakas į stiklus –
jis šlitinėja gatvėmis, apglėbęs rankom veidą,
ir verkia. Aš žinau. Ir jam kalbu:

Kai aš rašau apie medžius, kurie dangun grūmoja,
kai apie pranašą, paniekintą minių,–
aš tau kalbu, nes tu tikrasis mano brolis,
aš tau kalbu, kad ant drėgnųjų akmenų
tu nesukluptum, kad pakeltum liūdną galvą,
nes tu turi gyventi, mano broli – tu!

Ir tu žinai: kada tamsių namų palėpėj,
vidurnakty – kaip didelė nakties žaizda –
liepsnoja langas – ten yra atėjus,
pas vieną žmogų, tavo brolį – ta pati kančia,
kuri tave naktim, kaip juodas sapnas,
kankina, degina, bet žodžių jai tu nerandi; –
ir jis, jis ieško jų šitoj nakty,

šituos tylos atodūsiuos ir maišaty
audros dejavimo, šakų šniokštimo ir lietaus, –
ir tu norėtum glostyti šito žmogaus
pavargusias rankas: jis tavo žodžius rašo...

Aš tau kalbu. Mano tylusis broli.
Kai tu verki, ir aš verkiu kartu.
Kai aš sakau: esu, kaip medis – vienas, išdidus, –
ir tu kalbi: aš vienišas ir išdidus, kaip mano brolis.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

DIDELIS MEDIS PRIE TURGAUS AIKŠTĖS

Mane čia žmonės pasodino. Kažkada: seniai,
prie šios dulkėtos turgaus aikštės.
Dabar aš didelis. Ir jų, šitų žmonių, namai
po mano šakomis tokie maži ir baikštūs:
jie, prisidengę pūvančiais pilkais stogais,
drumstom langų akim nedrįsta į mane pažvelgti.

O aš išaugau lig dangaus. Mane perkūnai skaldo.
Mano viršūnėn įsikimba vėtros kruvinais nagais
ir drasko žiedus ir šakas. Ir šaltis
žiemos naktim man kraują stingdo šakose, –
bet mano rankos tvirtos: lyg iš akmenio nukaltos:

audringom naktimis aš paneriu jas į žvaigždynus
ir aš jaučiu, kaip žvaigždės srūva man per pirštus
ir debesys drėgni, ir tirštos
pajuodę ūkanos, iš vandenynų
ir jūsų milžiniškų miestų dūmų gimę...

O! aš jaučiu tada, kaip mūsų žemė
erdvėj pašėlusiai ir kaip apsvaigus skrieja!
Aš paneriu rankas – ir mano kraujas dega...
Aš paneriu rankas – mane migla užlieja –
ir aš nenoriu niekad vėl matyti turgaus aikštės.

Ir kai žaibai kaip kraujo srovės srūva dangumi,
Ir kai ateina debesys, dusliai dundėdami, erdve
ir paskandina dulkių sūkuriuos ir žmones, ir gatves,
keliu rankas – ir šniokščia jos juodiesiems debesims:
ateikite! aš nuo padangių žaibo nebijau numirt!

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PAVARGĘS FABRIKO DARBININKAS

Kasdien grįžtu namo pilkom, dulkėtom gatvėm –
Širdis sunki ir visiškai tuščia.
Mano kraujuj įsisunkė didžiųjų plieno ratų
duslus ir amžinas plakimas ir kančia.

Kai užmerkiu akis, naktim sapnuos jis skamba,
kai pabundu – jis aidi medžių šniokštime:
skausmingas ritmas milžiniškų plieno rankų –
jos lankstosi, jos keliasi, jos puola ant manęs, –

ir man atrodo, kad širdies nebeturiu jau,
kad plaka ji tarp plieno ratų negyvųjų,
kaip geležis sustingus ir šalta.

Ir noriu aš praplėšti geliamą krūtinę,
ir pažiūrėt prieš savo žingsnį paskutinį,
ar srūva dar nors vienas kraujo lašas ten.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PAMIŠĘS LAIKRODININKAS

Jie neturi širdies, nei vienos širdies,
Jie – tie žmonės – kiekvienas krūtinėj –
aš girdžiu, kai klausau vidury nakties,
ir prispaudžiu ausį prie savo paties
sudraskytos odos – geležinį
didelį laikrodį plakant.

Jie neturi širdies! Jie neturi širdies!
Jie ateina kaip mėlynos šmėklos
ties mano langais – bet šitos paslapties
neatims, nepavogs, nesuplėšys: –
ją nešioju tvirtai prie krūtinės priglaudęs
ai, kokia ji švelni ir kaip glaudžias –

Nesakysiu... bet žemė plačioji, žalia,
ji paslėpus paslaptį tyli...
Nuėjau į laukus šito miesto gale
ir ten iškasiau duobę gilią;
ten padėjau laikrodį švelniai dugne
ir užklojau velėnom, ir niekas
nesuras jo dabar be manęs –

Nesakysiu... bet laikrodis grimzta gilyn,
ir jis auga, ir auga, ir auga...
Ir tyliom, ir šviesiom mėnesienos naktim,
kai išėjęs aš priglaudžiu ausį
prie grindinio drėgno: taip aiškiai girdžiu.
kaip ten skuba rateliai pamažu, pamažu,
ir kaip plaka pavargęs ir senas
didelis laikrodis žemėj...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŽEMĘ PRARADĘS ŽEMDIRBYS

O žeme, aš girdžiu, kaip tu verki po mano kojom –
tavo akis užklojo kietas grindinio akmuo,
tavo krūtinę slegia miestų milijonai,
ir žaizdos, prakirstos ligi širdies, tau kūną kloja,
ir tavo drumstas kraujas trykšta bokštuos purvinuos.

Kaip sielvartingai tu po mano kojom raudi!
Kaip plaka tavo mirštanti juoda širdis! –
Ją geležis, akmuo ją prislėgė taip skaudžiai,
man rodos, kad ir mano širdį akmenys labiau vis spaudžia,
ir ji pirmųjų paukščių grįžtant jau nebegirdės.

O, taip norėtųsi į lygumas plačias dar grįžti,
ir brist per žolę šlamančią, ir naktimis klausytis,
kaip skrenda vėjas, lenkdamas medžius...
Ir ramų vakarą pro langą žemės kvapas sklistų,
ir į juodąsias ąžuolų viršūnes žvaigždės kristų,
tarytum kibirkštys iš didelių laužų...

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, –
po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais...
Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti,
o tu turėtum vilnyti javais prieš saulės šviesą
ir mūsų pilkas pirkeles nešioti amžinai.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

SUŽEISTAS KAREIVIS

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis,
pro aprūkusį vagono langą: –
vilnija laukuos javų auksinės bangos
ir sužvilga miestai klony saulės nušviesti...

Ir mergaitė moja tau mažoj stoty...

Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis...
Ir staiga gelsvų javų laukai prasmenga –
styro lygumose miestų skeletai nuogi,
medžiai nuplėštom viršūnėm dengia dangų,

ir sublyksi tarpe dūmų ir ugnies veidai,
prakaito prausti, lietaus srovių ir kraujo;
rankos virpančios, sugniaužusios ginklus kietai,
dulkini veidai, dulkėtos rankos, kraujas –

ir tyla. Tartum per pakylėjimą – tyla.
Kažin kur dar šūvis vienišas nuaidi.
Ant juodos žolės nusvirusi šviesi galva.
Rankos kruvinos, apglėbusios dulkėtą veidą...

Tu žiuri, plačiai pravėręs skaudančias akis: –
skrenda miestai pro tave, ir žmonės, saulės nušviesti.

Ir mergaitė meta tau gėlių mažoj stoty.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MANO ŽEMĖS RUDUO

O kaip man užrašyti rudenį ir savo juodą kraują,
kad vieną kartą popieriuje atsivertų, kaip negyjanti žaizda –
lietaus ir vėjų nukankintos lygumos ir iškraipyti skaudžiai
mediniai kryžiai vakaro skliaute.

Ak, kai ateina sutemos ir paukščiai draikosi viršum miškų,
ir skamba liūdnas tolimos kapų koplyčios varpas,
ir eina vienišas žmogus su žiburiu per vakarą kažkur, –
tada esi tokia skurdi, tu mano žeme, skurdi, tarytumei pats vargas.

Tada pabunda širdyje nauji ir nuostabūs – kaip sapno gėlės – žodžiai,
tada norėčiau glostyti tave, parpulti ir tave bučiuoti,
ir kaip tavęs tada, pilkoji žeme, nemylėt!
Juk pajuntu, kad ir many tas pats skurdusis kraujas
ir ta pati skurdžioji ir bekraštė pilkuma –
ir noriu užrašyti visą mūsų rudenį ir mūsų skausmą,
ir tai turėtų būti ašaras išspaudžianti, liūdna daina –
O Dieve mano, Dieve – kaip dabar sunku tylėt!..

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MEDŽIAI VĖJUOSE

b e r ž a i

Kaip žalias lietus jų liaunom
ir ilgom, ir plasnojančiom rankom
srovena pavasario vėjas;
ir atrodo: alėja atėjo
vaikai; ir staiga neberanda
kelio namo. –
Ir jie stovi abipus alėjos,
ir verkia,
ir glosto pavargusiom rankom
vienas kito švelniai garbanotas
galvas šviesias.

 
p a j ū r i o  p u š y s

Vakaro saulėj, kaip liepsnos –
jūsų kamienai liekni.
Vakaro vėjuos jūs vienos,
jūs vienos drėgna smiltimi

brendate jūron ir barstote
spyglius vilnims.
O kai ateina naktis
ir bangos pavargsta,

jūsų kamienai juodi,
kaip didelės rankos,
supa žvaigždynus ir dangų.

 
e g l ė s

Liūdnos, rimtos mano žemės moterys,
šiurkščiai austą rūbą užsidėjusios,
einat lygumomis, einat ir sustojat vis –
ir ilgieji jūsų rūbai supas vėjuose...

Begalinį ilgesį širdy pabudina
jūsų tylios raudos ir atodūsiai,
kai jūs einate, svyruojate ir skubinat,
ir pravirkstate saulėleidy sustojusios.

 
ą ž u o l a i

Jie ateina: didžiulė, rūsti minia.
Lėtai svyruoja jų sunkios viršūnės,
ir kaip tolimas griausmas, kaip būgnai
aidi keista ir šiurpi jų daina:

– mes nešame dangų –
– mes nešame kruviną dangų –
– mes nešame mirusį dangų –
– mes atnešam vakarą...

Jų didelės, tamsios rankos,
Žaizdų iškraipytaisiais pirštais apglėbusios
laiko sustingusį debesį;
kaip didelį, juodą karstą.

Jie ateina. Jie neša saulėleidį:
lėtai svyruoja didžiulė, rūsti minia.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PAVASARIO MINIATIŪROS

p a v a s a r i o  n a k t i s

Nebijok –
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty.–
Nebijok –
tai pabudo kalnai –
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę...
Nebijok –
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.

 
v i d u d i e n i s

Ledinės žvakės puola nuo stogų –
ir sutrupa skambėdamos ant kelio...

Po sniegu girdisi mažų upelių
srovenimas. Ir saulėtu dangum
jau skraido dideli, pavargę paukščiai:
ilgos kelionės vėjai plazda jų sparnuos –

Maži vaikai, akis pridengę, stebi juos –
ir jų laiveliai užmiršti per kūdrą plaukia.

 
v y t u r i a i

Vieną rytmetį vėjas svaigus –
jaunikaitis plaukais palaidais –
siautė vienas šaltaisiais laukais
ir išmetė jus į skliautus!

Dabar jūs plazdate baugščiai
pilkais sielvartingais sparneliais –
ir padangė skamba taip skaudžiai,
lyg stiklo varpeliai.

 
g a n d r a i

Baltos, plazdančios džiugesio vėliavos –
mano žemėn sugrįžta gandrai!
Ant spindinčios upės andai
krinta ir krinta šešėliai jūs!

Tai jūs atnešat ilgesį tolimą
ant plačių, ant sidabro sparnų!
Ir kartu su šešėliais nupuola jis
ant pilkų mano žemės namų!

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MANO ŽEMĖS PAVEIKSLAI

ž i e m a

Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas – juodas, kaip naktis...
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės,
tartum mišių varpeliai, sidabriniai ir balti...

Tada tu palietei man ranką ir parodei tyliai –
ir sapnas man iš lėto mirė širdyje: –
mačiau tiktai mažas, vargingas lūšneles,
tartum mažus našlaičius, klūpančius pusnynuos...

Ir giedras, didelis dangus pridengęs jas,
ir dideli liepsnojantys žvaigždynai, –
jie buvo ir per puošnūs, ir per dideli šiai žemei:
mažiems pilkiems kaimams ir šniokščiantiems eglynams...

Žiūrėk: kokia skurdi ji ir pilka. – Per tavo veidą ašaros sroveno.

 
p a v a s a r i s

Kaip dideli, balti sidabro paukščiai
plasnoja debesys nušvitusiu dangum –
ir jų šešėliai skrieja lygumomis,
kaip dideli, balti laivai jie plaukia
baltom, šviesiom, lininėm burėm, ir lengvu
skambėjimu palydi juos bažnyčių bokštai...

Ir iš plačių, juodų ir nelaimingų ąžuolų
pasikelia dar silpnas kaip plaštakė vėjas
ir puola prūdo vandenin... Tada pakyla išdidus ir skrieja
per lygumas, ir glosto stogus šiaudinius, ir didelių
klojimų atplėšia plačiai duris,
ir per pabudusių beržų alėją
jisai nubėga siausdamas... Ir keturi
seni sparnai užsnūdusio malūno vėjo sūkury
dejuodami iš lėto ima suktis ir mirgėt saulėteky...

Ir šviesiaplaukė moteris iš tolo artinas keliu –
auksinė jos galva tai suliepsnoja, tai užgęsta saulėj –
ji rankoj neša puokštę mėlynų mažų gėlių.
Staiga sustoja ji. Prisidengia akis. Ją šaukė?
Ak taip! Ji mato, kaip per lygumas klampiu keliu
žmogus ateina: vėjas taršo rūbus jam ir plaukus,
ir akyse jo atsispindi skrendantis pavasario dangus!

 
v a s a r a

Į debesis artėjančios audros
nuklysta mano žvilgsnis, pridengtas dulkėtos rankos:
kaip supasi javai, javai! javų auksinės bangos –
kaip vilnija jos nuo kalvos anta kalvos!

Ir bitės dūzgia pakelės žieduos. –
Ir paukščiai plazda žvilgančiais sparnais viršum beržynų. –
Bet jau iš tolo artinas pavargusios audros
atsidūsėjimai ir sunkūs žingsniai – akmeniniai...

O taip tylu aplinkui! Tik šešėliai slenka vis arčiau kamienų,
ir virpančios aguonos nulenkia atokaitoj sunkias taures...
Ir į sodybą iš toli atklysta piemenio
šauksmai ir skubančios bandos maurojimas; ir kibirai
triukšmingai skamba jau tyliam kieme...
Sugirgžda svirtys, ir vanduo sidabro čiurkšlėm liejas, ir būriai
balandžių plazda virš galvų drėgnais sparnais...

Tada ir vėl tyla,
lengvai skambėdama vabzdžių sparneliuos,
apkrinta žmones, gyvulius, gėles –

Bet jau iš tolo atskrenda pakilęs pirmas vėjo sūkurys per kelią,
ir dunda jau griaustinio žingsniai temstančiam skliaute.

 
s a u l ė t a s  r u d u o  l y g u m o s e

Tarytum uždegtos didžiulės vaško žvakės,
šventoriuj spindi saulės nuplieksti klevai:
ir tarpe jų maža bažnyčia klūpo, kaip mergaitė
baltais rūbeliais, – ir visai visai lengvai,
kaip mintys jos – melsvi ir skaidrūs dūmai sklaistosi ir plakas.

Visuose lygumų kraštuos liepsnoja smilkstantys laužai –
ir dainos skamba ilgesingos ir bekraštės. –
Atrodo, kad dainuoja lygumose vieniši liekni beržai,
linguojančiom šakom apsvaigusios jų dainos teka, –

Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos, –
bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

NAKTIS

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
Paniro į drėgnų, juodų plaukų vilnis. –
Tu nieko nesakai... Už mano lango
ir mano širdyje naktis... Palaiminta naktis.

Nusviro sunkios pasakų karalių galvos...
Kaip pro miglas – matau karūnas skęstančias tamson...
Ištrykšta paskutinis spindulys – toks šaltas
ir kruvinas, lyg kalavijas po nuožmios kovos...

Tu atėjai... Ir mano karštos rankos
paniro į juodų, drėgnų plaukų vilnis –
bedugnius ir drumstus užsimiršimo vandenis. –
Girdžiu, kaip plaka ir žėruoja saulėj bangos,
bet mano širdyje naktis... palaiminta naktis...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

BERŽAS MIESTE

Tarp aukštų, išblyškusių namų,
žiūrinčių beprasmiškom langų akim į tolį,
svyro vienišas ir liūdnas mano brolis –
nuogas beržas, nukankintas darganų...

Skurdžiai supasi jo lieknos, liūdnos rankos –
niekad jos nemojo paukščiams, grįžtantiems
šiaurėn iš atogrąžų tolios šalies,
skaisčiai žalios, ir viliojančios, ir lengvos...

Ir nekrito šviesios žvaigždės jam į plaukus,
kaip kitiems jo broliams lygumų ir upių pakrašty –
tiktai dulkės, sniegas ir rudens naktim
lietūs purvini, šalti ir skaudūs...

Bet pavasariais, kai pravertų langų stikluos
atsispindi kartais žydriai mėlyna padangė,
sušlama jo šakos, užsimiršusios ir lengvos,
lyg kvapus gegužio vėjas iš gilios tylos
būtų prisikėlęs ir palietęs jas... Ir plazda
skurdūs jo lapeliai, lyg mažytės liepsnos
tylų vakarą ant vienišųjų šiaurės pelkių...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

LAIŠKAS IŠ VIENO RUDENS

Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos –
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas...
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis...

Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos
tokių akių liūdnų... ir rankos, kurios moja
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos. –
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt... lauke ruduo...

O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs...
Ir lapai širdį mano apkrenta... ir skaudus, ir šalti.
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto
pavargę bokštai... debesys... keliuos, einu... nakty
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, –
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

KAIMAI ŽIEMOS NAKTĮ

Begalinė ir žvaigždėta tyluma.
Sidabriniai pasakų miškai tolybėj klūpo.
Begalinė ir skaidri kaip ledas tyluma.
Tvenkiniuose miega spindinčios, didžiulės žuvys...
Miega žemė, žmonės ir kaimai...

O pusnynuose pabunda žingsniai duslūs:
juodą karstą lydinčių pavargus eisena.
Paukščių plazdantys, išgąsdinti sparnai
barsto sniegą mirgantį į šaltą pusnį.

Tai ateina iš miškų tankmių kaimai,
pasiilgę lygumų erdvių ir vėjo,
pasiilgę kerinčio žvaigždžių spindėjimo,
tamsumos ir sopulio pritvinkusiom širdim kaimai.

Ir sustoja jie ties miegančiais sidabro tvenkiniais.
Pakelia akis užšalusias po ašarų pluta:
klūpo pasakų miškai tolybėje... Bekraštė tyluma...
Miega žuvys, spindinčios gelmėj, ir aukso akmenai.
O kaip degančios vilyčios puola spinduliai
nepasiekiamų žvaigždžių į jų širdis liūdnas.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

VĖJŲ ŠVENTĖ

Su dainuojančiais, lieknais beržais
rudeniniai vėjai šiąnakt žais.
Degs laužai prie ežero skaidraus,
ir mergaitės šviesiaplaukės siaus –
lūpom pravirom, liepsnojančiais veidais.
Šiąnakt vėjai rudeniniai žais.

Žiežirbos ir lapų auksas kris
į bedugnes ežero akis,
į palaidus plaukus ir liaunas,
šėlstančias, apsvaigusias rankas...
Tai pakilo rudeniniai vėjai žaist
su merginom ir lieknais beržais!

Vėjų šventės siautuly pačiam
verkiantis žmogus atėjo ten:
valkata iš šalto sielvarto šalių...
Ir nutilo dainos, juokas. Nuo salų
skrenda paukščiai ir dejuodami sparnais
tupia po nuliūdusiais beržais.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

RUDENS LIETUS

Drėgnoje alėjoj atsispindi
susigūžę medžiai milžinai;
apkabinę verkiančius žibintus,
šnabžda jie ir supasi liūdnai.

Drumzlini šaligatvių upokšniai
neša peteliškes ir lapus.
Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia,
sukdami putojančius ratus...

Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai,
ir mergaičių juokas pasroviui...
Miesto akys pilkos ir nuobodžios,
sklidinos lietaus lašų gelsvų...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MERGAITĖS RANKOS

O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!
Apsvaigę drugiai tupia ant jų ir užmiega.
Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis
tavo blakstienų šešėly, kaip kvepiančiam sniege.

Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt –
Sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą...
Tokia tyla po klajonių, audros ir žaibų,
Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!

Leisk man užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,
ak, tegu ilsis – paimk ją – mano širdis.
Ir teužpusto taip tuščią mano krūtinę
svetimo krašto lekianti marių smiltis.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

UPĖS

Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios,
srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų,
per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi
šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė;
ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais,
tarytum žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos,
per tankumynų pavėsius, šaknis ir per baltus akmenis,
kol išsiliejate mirgančiom čiurkšlėm į saulėtus slėnius.

Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį,
bėgate jūs, plaukiate vingiuos sesers ir, padavusios ranką,
vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Tamsūs malūnai stovi
prie jūsų krantų. Neramių jų sparnų šešėliai krenta į srovę...
Pilkos lyg moterys lūšnos šiaudinės jūsų šlaitais klajoja.
Ir neria medinius kibirus jūsų gelmėn šviesiaplaukės merginos.
O jūs vis skubat ir skubat į tolį. Ir užmiršti laiveliai rypuoja
skaidriam vandeny, lyg drugiai dideli, sidabriniai...

Taip pamažu platėja jūsų slėniai ir vagos,
drumsčiasi tyras vanduo, ir dangus vis daugiau atspindi,
debesys, saulės pilni, virš gelmių sūkuringų dega
baltos, tvaskančios liepsnos... Ir sodai žydintys sninga
žiedlapius jūsų tėkmėn... Horizontuose miestai marguoja.
Jūs srūvate plačios, išdidžios pro juos, pro bažnyčias,
supate atspindžius kryžių auksinių, supate luotus,
ir praplaukiat tiltus lengvus iš plieno ir pilko granito.

Durnai juodom ir pilkom virvėm ima driektis virš jūsų,
ir atsispindi aprūkę, rausvi kaminai verpetuotam paviršiuj.
Kartais tik didmiesčių purvino kraujo dėmės, plačios ir tirštos
sumirga ant jūsų veido. Ir kartais atplūsta
bangos putotos skaisčiom vėliavėlėm pramirgančio
garlaivio ir baltaburių, gražiai prašuoliuojančių jachtų.
Kartais, lėtais ir juodais vairais surakinti, pragirgžda
pavandeniui sunkūs, smaluoti laivai, kaip naktys...

Jau virš galingos tėkmės vis dažniau žuvėdros nardo;
riksmas jų ir plazdėjimas kelia jums ilgesį keistą:
užmirštate miestus, mažuosius upokšnius bevardžius,
kurie įsilieja į jus, kaip juostos mėlynos skaisčiai,
jūs tekate plačios, kap potvynių vandenys tekat,
saulėleidžiai tamsiai raudoni žėruoja jūsų paviršiuj
ir taip įsiliejat į ūžiančios jūros putotus verpetus,
ir vilnyti imat bekraštėj platybėj ir šniokšdamos mirštat.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

FRAGMENTAI IŠ VAIKYSTĖS

Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai.
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą.
Iš tolo aidi skausmingi koplyčių varpai.
Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža
davei Tu manajai kelionei per žemę. Kas kartą,
kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė –
pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė...

Ak, bet užteks man ir jos. Ji brangesnė už saulę,
žvaigždynus, marias. Nes ji mano. Tik mano.
Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis:
žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė –
jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas
plakančios mano širdies; nes be jos, kur jūs eisit, našlaitės?

Mes nulipdėme molio pilis. Mes stiklu išraižėm
ant dulkančio kelio namus ir gyvenom laimingi
juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai
praeivių juos sutrypė, užpūtė – aikštėj
statėme vėl karalystes, miestus, pasaulius iš smėlio...
Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais.

 
*
Negyvų garvežių grandinės. Migloj surūdiję bėgiai.
Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos.
Mažos purvinos rankos jas renka ir neša namo.
Už aprūkusių rūsio langų senelė šypsodamos miega.

Verkiančios moterys neša kraujuojančių vaisių pintines
ir krūpčioja, kai traukiniai surinka... Topolių minios
dauboj susirinko numirusios saulės palaidot.
Klausau jų raudos ir laukiu tėvo pareinant:
raudonas žibintas jo spindi toli naktyje.
Sunkūs pažįstami žingsniai! Ranka prakaituota, grubia
glosto jis plaukus man... Už upės dainuoja kareiviai...
Liepsnojančioj durų angoj mūsų laukia motina.
Tyliai traškėdama dega namų židinyje naktis.

 
*
Mažytė liūdna geležinkelio stotis ant žemės,
gimtinės laukų begalybėj – pabudo mano kraujuj...
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas –
migloti jo ratai aptiškę dumblotu lietum –
ir atveža pilką, apniukusį rudenio vakarą.

Į stulpo viršūnę užtraukia dejuojantį žiburį
kažką švebeldžiuodamas sargas. Jo akys šviesios ir geros.
Tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios,
ir paneria galvas eglynai į degantį debesį.
Žmonės. Nuliūdę ir šypsantys žmonės: moterys, vyrai.
Užlieja akimirksniui stotį ir širdį man klegesio
bangos. Susiliečia lūpos. Kažkas susitinka ir skirias.
Ir vėlei sudrėkę nakties ir tylos skudurai
sukrinta ant kosinčio sargo, negyvo žibinto,
kuprotos stotelės akių suodinų. Tik dar aidi
iš tolo dejuojančio žydo vežimo ir sutemų žingsniai.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

SŪNŪS PALAIDŪNAI

Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė kruvinom žibintų ugnimis į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių
keiksmų: apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių...
Įeikit, valkatos! jie šaukė mums. Jie mus įleido

į gimtą miestą, metų metais širdyje nešiotą...
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų....
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj...

Ligi vidurnakčio... Ak, tai naktų lietus ir bokštų
ledinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša...
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias
jis teka... Kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras!
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti!

Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės. Mes medžiai – tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės,
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais...
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.

Iš tolo dusliai jau putoti marių būgnai dunda...

Vėliau mes sėmėm sūrų vandenį suprakaitavusiais šalmais.
Ir jūrų smėly – kaip grabuos – užmigome po apvožtom valtim:
su valkatom šunim ir sutrupėjusiais geltono gintaro žvaigždynais.

Ir glaudėm juos nuvytusiais, pilkais delnais
prie išrašytų pervertom širdim ir burlaiviais nuogų krūtinių...
Ir nepabudom rytmetį, ir niekad nepabudom gimto marių miesto
                                                                          lekiančiuos smiltynuos.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MEDŽIAI ATEINA Į DIDMIESTĮ

Gatvių sankryžose tingiai stoviniuoja valkatos.
Į skylėtus puspadžius degioja degtukus.
Ir kvatoja pragertais balsais užkalbinę nekaltą
priemiesčio mergaitę, nešančią žibuoklių krepšiukus.

Purvinos jų šypsenos iš lėto stingsta,
kai jie mato, kaip per vakaro miglas tirštas
brenda šlamančiais, didžiuliais žingsniais
paskui mažąją mergaitę nuostabiai keista,

tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus
užskleidę ant apsamanojusių kaktų,
neša jie drėgnais delnais suskliautę
tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų...

Auksas už stiklų ir miegančios alėjos suliepsnoja,
žalvario karaliai ir poetai pramerkia akis;
ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam,
kai juos paliečia klajojančių deglų ugnis...

Medžiai atėjūnai padegė jau visą miestą:
stovi rūstūs jų sargybiniai prie rūmų, smuklių, fabrikų. –
Veidus jiems, suaižyto ir trupančio akmens, nušvietę
žemės amžinu krauju, liepsnojančiu iš pumpuro sakų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ELEGIJA

Nesakyk, kad kraujas nepavargsta...
Vidury gilios, tylios nakties
duslūs dūžiai tavo skubančios širdies
skamba tartum gruodas, beriamas ant karsto.

Nesakyk, kad akys neužgęsta...
Pažiūrėk – giliai kiekvieno akyse
tyvuliuoja amžinų naktų tamsa,
ir anų pasaulių keistos žvaigždės plazda.

Nesakyk, kad žmonės nesudūžta...
Ten – girdi?.. Kažkas lyg rauda tamsoje...
Židiny sušvitusi užgęsta žarija,
ir šiurpi drėgmė vidun pro langą plūsta.

Nesakyk, kad kraujas nepavargsta...
Kad negęsta akys ir žmogus.
Krenta karčios ašaros ant karsto,
kaip ant žemės rudenio naktų dangaus.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

IŠSIGELBĖJUSIEJI

Jūs išsigelbėjot visi.
Jūs verkėte ties jūra.
Ant kranto liejos lūždama vilnis
ir plovė jūsų laivo sudraskytą burę.

Troški atogrąžų naktis jus pridengė ranka.
Nuo medžių puolė sunkūs vaisiai
ir dusliai dužo ant uolų. Ugnim klaikia
į jūsų veidus švietė svetimos ir piktos žvaigždės...

Jūs glaudėtės parpuolę į pakrantės smėlį
ir vilgėt lūpas žemės vandeniu gėlu.
Sala miegojo šniokščiančius medžius dangun iškėlus.
Jūs laukėte stebuklo. Laukėte iš rytmečio miglų

didingo laivo, brendančio su saule ir su vėju
stiebuos ir jūrininkų akyse į jūsų
negyvą salą ir į širdis. Laukėte... bet niekas neatėjo.
Jūs išsigelbėjot visi ir verkėte ties jūra.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

RUDUO

Rūstūs rudenio trimitininkai, vėjai, trimituoja
liūdną maršą žemėj merdinčių gėlių.
Miesto aikštėje mergaitės jiems į taktą rankom ploja,
ir kareivis aklas krumpliais muša būgnelius.

Iš skliautų gelsvųjų, skambančiais ugnies lašais
krisdami ant grindinio, suaižėja kaštanai.
Gatvėmis prarieda saulės ir grūdų pilnais maišais,
kažin ką murmėdamas, vežikas senas.

Užmirštas visų, šešėly kukčioja fontanas.
Susigūžę skuba niūrūs žmonės į namus.
Tik plakatų stulpo saulėtoj reklamoj
supas vasaros gėlėtos valtys ant vilnių.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MANO NAMAS GIMTINĖJ

Dulka vieškeliai balti pro mano namą,
ir nusidriekia tolybėsna lyg dainos,
ir beržų žaliasai rūbas jau plevena;
vasaros vidudienių palaima
supa mano tėviškės gimtinį namą...

Ir draugai mani – bastūnai šviesiaplaukiai,
iš kažin kurios šalies atnešę juoką
ir kelionės lazdą, ties langinėm šaukia,
šaukia mano vardą. Klausosi. Ir juokas
lūpose jiems miršta... Stovi jie ir laukia...

Driekias vieškeliai tolybėsna pro mano namą.
Ir beržai dainuodami į tolį eina...
Ir draugai prasibastydami klebena
uždaras langines... Niekas neateina,
durų niekas jiems neatveria į mano namą...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

NAMAI

Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti...

Taip prieisiu kelią į namus...
Tolumoj suvirps varpeliai – ir skambės, skambės...
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės –
didelis, liepsnojąs, neramus...

Ir praversiu aš namų duris –
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris...
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

KARSTAI

Tylūs karstai, balto ąžuolo lopšiai,
gera jumyse bus kartą užmigt,
medžiams lopšinę, lyg pasaką ošiant,
ir kopiant žvaigždėms dangumi.

Dar pasūpuosite, juostos lininės,
mylimos rankos, mane virš duobės –
grįžusį valkatą sūnų gimtinėn,
ir paguldysite amžiams ilsėt.

Ašaras krintant ant dangčio girdėsiu,
smėlį ir lietų... Apklostyk mane,
žeme: sapnuojančią širdį ir šviesią,
pavargusią galvą... Man šalta... Seniai

laukiau švelnių tavo motinos rankų,
jau nepaliksiu tavęs niekada...
Supk savo sūnų, sugrįžusį amžiams,
miegantį ąžuolo lopšy–karste.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt