Alfonsas Nyka-Niliūnas

Eilėraščiai iš poezijos antologijos „ŽEMĖ“

Į viršų

VAIKYSTĖ

Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!
Ir aš radau pavasarį su vėju vaikštant po namus.
Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

VAKARO FANTAZIJA

Saulės salės kristale
Dainavau giliai laimingas.
Kol liepsnojantis flamingas
Juodmedžio brangaus stale

Ištiesė sparnus raudonus.
Ir šešėlis išdidus
Pro saulėlydžio kardus
Palietė tamsos vargonus.

Kol gimton tėvų pilin
Atnešė tylos amforas
Ir gaivus fontanų choras
Sunkėsi krauju gilyn.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ELDORADO

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas,
Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.
Dėl jo aš viską šioje žemėje paniekinau,
Norėdamas ten vieną valandą klajot!

Yra ten namas mėlynom langinėm, vienišas;
Name gyvena palikti vaikystėje žaislai;
Giliai vidudienio tyloje miega mano dienos,
Ir budi vėjas palaužtais sparnais.

Ant stalo vaza užmirštų gėlių; paveiksle senas Noe;
Išblyškusiam lange išpjaustyti balandžiai šalia jo;
Kilnus pavasaris erdve su paukščiais atplasnoja,
Ir sutemų varpai išeina platuma klajot.

Ten aš, menkutis padaras, nubudęs pakeliu akis į aukštį
Rasoj įmirkęs ąžuolas ir mėlyna dangaus gelmė.
Ten šypsos rasoje sušlapęs plunksnas paukštis
Ir šaukia vėl nubust gimtam name.

Tenai aš paimu ranka saulėlydį,
Ir senį vėją, tartum šunį, prie šalies vėduos,
O sienos laikrodį vėl prie savęs glaudžiu kaip lėlę.
Žadėdamas jų nepalikti niekados.

Ten užkeikti ir mano begalinių, kaip sapnai, svajonių lobiai;
Basi draugai, mergaitė, kas pavasarį atbėgdavus kieman;
Ten šimtametis vėjas, rudenio lapus pagrobęs,
Kaip ištikimas šuo pareinant laukia
Ir saugo juos, kad atiduotų man.

Tenai mane namų vaiduoklis senas sau ant kelių pasodinęs,
Kai tamsiaveidė sutema pareina iš toli,
Lyg sūnų rankom didelėm vėl apkabina
Ir prašo sunkiai vienumai jo nepalikt.

Aš taip norėčiau vėl kelius namo surasti,
(Nes senis vėjas nebepakelia rudens naštos),
Nuvest pagirdyti dienas, kaip gyvulių bandas, prie brastos
Ir amžinai miegoti apkabintas vasaros karštos.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

NAKTYS

Skaisčias ir dideles akis uždengęs rankom,
Aš sapnavau paklydęs giliame namų džiaugsme.
Lauke kalbėjo milžinai; buvau toks menkas;
Ką lietė motinos ranka – ištrykšdavo versmė.

Ir miegant jau namams, į mano kambarį užeidavo
Pasenęs vėjas, lyg keleivis, mylimo sūnaus – manęs pasupt...
Nutildavo audra, sulėkdavo pro langus žvaigždės,
Ir, lyg nuo motinos akių, darydavos šviesu.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MOTINA

Gesdama paslaptingoj šviesoj Eldorado,
Begalinių laukų apkabintam name,
Tu klausai, kaip vaikai, Tavo šviesą praradę,
Lyg apakę klajoja naktim neramia.

Ir tada suliepsnoji nors vienai sekundei
Paskutinėm ugnim jiems kelius šviesdama,
Ir užgęsti tenai, lyg šešėlis, be skundo,
Kaip žvaigždė, begalinėn naktin krisdama.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

NAMELIAI PRIE UPĖS

Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius
Prie upės, šniokščiančios krauju,
Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst,
Ir vieną valandą sapnuot tyloje jų;

Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius,
Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai,
Po to palikt prie upės šniokščiančios krauju tuos namelius
Ir tik numirt į juos pareit.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

VĖJAS

Kaip Renesanso dievas, mėlyno aksomo mantija,
Ritmingai papuošta prastais žiedeliais geltonais,
Su palydovais ir juodais, kaip jo plaukai, varnais
Erdve kilnus pavasario benamis vėjas skrenda,

Uždegdamas mažytes mėlynas liepsnas pakrantėse,
Atimdamas namus švilpimo tonais, liūdesio pilnais,
Jis pasirodo nesuvaldomas ties miestais ir kalnais
Ir kaip karalius žengia priemiesčio vaikų benamių šventėj.

Jos milžiniškos akys liejas iš kaktos į erdvę,
Su paukščiais maišosi jo padriki plaukai juodi;
Jam pasiduoda be kovos aistringa žemė išdidi

Ir, lyg mergaitė netikėtai pabučiuota, sverdi.
O aš, užmiršęs viską žemėje, net savo vardą,
Pavasario laukais išsinešu Tave širdy.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PAVASARIO SIMFONIJA

P i r m o j i  d a l i s

Kai vėjo neramaus šiurenamas vanduo virpėdavo,
Ir upė šnioksdavo dangaus skliaute išlauždama ledus,
Tuomet pavasaris – iš svetimų šalių atėjęs juodaplaukis išdidus
Nedrąsiai pastatydavo ant kranto basą pėdą –
Ir žemė krūptelėdavo, lyg moteris, ją gundančia ranka palietus;
Suošdavo aistringai susispaudę liepos,
O jis ten ilgas valandas sėdėdavo,
Pirštus panėręs sau į plaukus, drėgnus ir juodus.

Pačiam vidurnakty senajam medyje kažkas pradėdavo judėti,
Ir iš toli, lyg pro miegus, jam atsiliepdavo giria
Patetiška simfonija niūria,
Kadaise užmirštam sapne girdėta.
Ir gaivalingas, jaunas vėjas atplasnojęs
Kalbėdavo mums per naktis: „Te kraujas suliepsnoja!“
Kol šaukiama jo nekalta mergaitė, niekieno dar nemylėta,
Pavirsdavo aistringa moterim žiauria.

O aš įsiklausydavau, kaip kraujas šaukia žmones,
Kaip ilgesingai švilpauja pavasaris, lyg dievas išdidus,
Kaip gyslomis sruvenanti keista srovė, lyg upė pro ledus,
Skandina juos į nesuvaldomas svajones;
Kaip iš fantastiškų kelionių grįžęs vėjas
Dainuoja tolimų šalių dainas atėjęs,
Į kraują liedamas laukinio nerimo nuodus.

 
A n t r o j i  d a l i s

Namai išblyškusiais langais; ir vėjas ūžia skrisdamas iš tolimos kelionės.
Vienaplaukiai vaikai rankytėm prisidengia mėlynas akis,
Ir liūdesingoje tyloje girdisi, kaip vaikšto jų dalia sunki.
Ten veria daržinės duris ir eina kosėdamas senis Jonas,
Klausydamas, kaip žemės kraujas kaista
Ir bėga neramiai žaliais laukais ištrūkę vėjai kaip vaikai basi,
Prikeldami mus ir skandindami bekraštin ilgesin;
Pakluonėse beržai užsimeta žaliomis skraistėmis.

Tyli sesuo išeina, motinos siųsta, parnešti vandenio.
Bet švilpaujančių laukuose pavasario girtuoklių vėjų užburta,
Apsvaigusi nuo jų giesmės, girta,
Ji visą dieną kelio į namus neranda
Ir klaidžioja viena, lyg mylimo netekusi laukuose,
Tartum Ofelija. Ir tik nubudinta vėl sutemų,
Lyg užkeikta miegojusi, į motinos namus
Ji grįžta su žiedais, kaip akys mėlynais, plaukuose.

Bet greit prasideda sunki, svaiginanti naktis. Pilka lakštingala,
Dainavus Kinų Imperatoriui kadais,
Užlieja naktį nerimo aidais –
Ir sudreba jos tonų paliesta giria maištinga;
O mano tėvas vėl sapnuoja, kad jaunystė grįžta...
Kad eina aplankyti metų prislėgtos, o mylima, Tavęs...
Nuo jos dainos neramūs pumpurai kaip širdys plyšta,
Ir prie fontano nimfos kelia fauno vestuves.

 
T r e č i o j i  d a l i s

Rami pavasario diena, ant slenksčio nusileidus,
Ir beržas susirūpinęs šlamėjimu kimiu
Užnuodijo mane ligi pačių gelmių,
Kai aš sėdėjau ir klausiau priglaudęs veidą
Prie lango, nuo vaikystės man norėjusio parodyti kažką.
Nyki pavasario diena, kaip paukštis nusileidus
Į sprogstančias juodas šakas,
Sugundė tolimais laukais paklaidžiot.

Ir vieną kartą, sutemai balandžio vėjuos sverdint,
Aš atdariau senų namų duris:
Pavasario simfonijoje blaškėsi galingas beržas,
Norėdamas į mėlynas erdves išskrist,
O aš stovėjau lyg mažytis taškas prieš bedugnę erdvę
Ir pirmą kartą nenorėjau grįžt,
Nes niekas žemėje nebuvo dar manęs pavergęs.

Ir bėgau. Vėjas su manim patempdamas už rūbų bėgo
Kartu nuo imančios žaliuot kalvos;
Margi drugeliai nusileisdavo ant jo karališkos galvos,
O pėdose žibuoklės kėlėsi iš miego,
Ir žvilgčiojo mažyčiai pumpurai iš už šakelės negyvos;
Toli šviesiai žaliais laukais, purienų vainiku ant suveltos galvos,
Klajojo vienišas pavasaris, kaip vaikas, iš namų pabėgęs.

 
Š e š t o j i  d a l i s

Yra vienam pasaulyje gilus ir mėlynas bekraštis skliautas,
Kur nerami pavasario audra klajoja vieniša lauku;
Tenai yra nublukęs kaimas; jam vienam ten neišsakomai nyku,
Todėl šiandien aš ir norėčiau ten keliauti.
Nes aš žinau: jis pasmerktas sunykti laukia grįžtančio manęs.
Aš atsisėsiu ten prie mėlynos ir virpančios ugnies,
O šaltas vėjas, beklajodamas po gyslas, vandenio išplautas,
Giliai po žemėmis nenuraminamai šauks mus.

Ir šauksmo sukrėsti peizažo šio nykaus gyventojai,
Nubus, net nežinodami, kieno tas riksmas, šaltas ir gūdus,
Aštrus lyg durklas, kaip daina skaudus;
Pavasario lietus ir vėjas ims jų gyslomis sruventi.
Ir kraujui susimaišius su pavasario girtuokliais vėjais,
Žaliem ir mėlyniem aidam erdves užliejus,
Ateis lyg Botticelli nupiešta skaisti pavasarinė šventė
Ir, tartum sapnas žaisdama, ji lėks per tolimus laukus.

Ir vėl staiga nubus fantastiškas peizažas, šių laukų gyventojo veide užsnūdęs,
Ir vėl, pakluonėmis, po ūžiančiais beržais
Su žlugtu ant pečių išeis
Palinkę moterys ir kultuve išlies bekraštį liūdesį...
Ir mėnesienai danguje blyškius takus ištiesus,
Jos eis vėjuota naktimi virpėdamos kaip tie dangaus klajūnai šviesūs,
O slėnyje pavasaris tartum pamišėlė dainuos ir žais.

 
S e p t i n t o j i  d a l i s

Pirmi pavasario lašai, nukritę ant galvos, mane taip sunkiai sužeidė
Ir tirštoje nakties migloje glūdinčius namus,
Kad aš nebegaliu klausyt, kaip židiny liepsna iš skausmo ūžia,
Kaip sunkiasi širdin lietaus šlamėjimas kilnus
Ir paupy su vėju blaškosi pavasaris įtūžęs,
Nes aš dabar žinau, kad nepakilsiu po sunkia jausmų našta palūžęs,
Kol slėgs dvasia siaubingu platumu.

Todėl nueisiu, kur aistringai šlama sužeistos pavasario lietaus, kaip aš, neramios
                                                                                                              liepos,
Kur dunkso sulyti namai, prikandę skausmą ir liūdni –
Ir imsiu šaukt. (O, Viešpatie! Jie atsiliepia!)
Krūtinėje vėl suliepsnos aštri pavasario ugnis,
Sueis aplink mane visi namai ir žiburiai išblėsę,
O medžių šakomis pavasaris kaip nesuvaldoma srovė galingai liesis,
Ir švies pavasario nakty jų pumpurai drėgni.

Į mano kūną vėl sugrįš iš kaži kur vaikystės laimė.
Paimsiu juos visus už rankų kaip silpnus vaikus –
Ir pasikels pavasario nakties tamsoje kaimas,
Ir eis su manimi plačiu pavasario lauku
Į saulę. O keliai bus nesuprantamos, bekraštės erdvės...
Ir man nebus sunku, kad jie kažkur, prikandę skausmą, palikti vieni pasauly
                                                                                                               merdi,
Nerasdami iš begalinės nykumos kelių.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ILIŪNĖ

Kažko įnirtęs blaškos vėjas,
Ir snaudžianti šviesa ant stalo krinta...
Aš tik pabūt ir paklausyt šitam name norėjau,
Ir miegančius jaunystėje sapnus gaivinti.
Už lango medis. Susimąstę šakose varnai,
Lyg gedulo skraiste paslėpę liūdesį sparnais.

Man atneša tave, lyg rankos, medžių šakos,
Tave, jaunystei amžinai sunykusią.
Aš su tavim vaikystėje klausiau, ką liepos šneka,
Lyg laumės padrikais plaukais ir ant galvų vainikais.

Varnai pabunda ir liūdnai kranksėdami pasikelia į naktį,
Lyg niaurūs pranašai, atnešę sunkų nerimą.
Ten tu eini, kuri galėdavai žvaigždes uždegti,
Ir medžiam liepdavai draskyt šakas iš nerimo.

Aš galvą pakeliu ir vėl klausausi išsigandęs,
Kaip medžiai, už langų šakas draskydami,
Įtūžę blaškosi, aistringam liūdesy paskendę,
Ir tiesia į mane šakas pagrobt norėdami
Ir keršyt man, kad ji iš šių namų išklydo
(Jie saugojo vaikystėje kiekvieną josios pėdą).

Parėjęs vėjas iš kažkur vėl ima šaukt: Iliūne!
Iliūne! lyg mane ramindamas.
(Už lango debesys per dangų griūna,
Ir pro šakas mėnulis spindi.)
Iliūne! šaukia vėjas, pasirėmęs ant šakos,
Iliūne! kas tave man suieškos?

Ir jis pabudina sapnus. Tenai krantai ir daubos,
Kur gilios naktys bėgo, vėjui draskantis iš džiaugsmo,
Ir milžiniškas skliautas, vienišus mus užmirštam pasauly gaubęs,
Kur aš tau, žaidžiančiai drėgnam smėly, meldžiausi.

Ilgai dar jis taip blaškosi, liūdėdamas už vartų,
Ir pasakiškos laimės dainą ūžia,
O aš, vaikystės knygą atsivertęs,
Klausau, kaip medis sunkiai verkia,
Lyg kūdikis, mėginantis sudėt žaislus sudužusius.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

NERAMŪS RUDENS PAUKŠČIAI

Rudens ir kraujo šaukiami, nuliūdę renkas
Ir klysta ledine erdve, lyg lapai, vėjo nuplėšti.
Kada išdidūs ąžuolai prieš rudenį ant žemės lenkias,
Ir nesuprantamo jiems liūdesio pilni laukai tušti, –
Jie laužomais sparnais niauriam danguj bejėgiai krankia
Ir skrenda ledine erdve, lyg lapai, vėjo nuplėšti.

Atėjus nakčiai, nusileidžia ąžuole senam už sodo,
Liūdni ir rūstūs, lyg palaidoję, kas buvo likę jiems brangaus.
Lėtai plasnodami sparnais, lyg vėliavos skausmingai juodos,
Jie klausosi fantastiškų melodijų rudens dangaus.
O vėjas geidulingą fugą ūžia
(Ir aš gerai atsimenu: jo balsas šiltas ir be galo nuostabus),
Kaip jūrininkų dvasios iš laivų sudužusių
Per dangų nešasi audrų sulaužytus stiebus.

Sapnuojasi jiems pasakiški ir keisti sapnai. Todėl jie amžinai neramūs.
O ąžuolas, kaip motina, niūniuodamas lopšinę, supa juos ant virpančių šakų.
Jis girdi, kaip juos šaukia kažin kas (kaip mus tušti laukai ir žemė).
Ir daros ąžuolui senam taip neišsakomai nyku.
Pačiam vidunakty šiurpiai suklinka vienas jų nubudęs:
„Ji šaukia mus!“ Ir vėl kaip paslaptinga ir keista minia baisi,
Kaip amžini klajūnai keliasi į naktį gūdžią
Ir išlekia kurčiai klegėdami visi.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

DAINELĖ

Neliūdėk, kad tau daina vaikystę primena,
Ir prie durų neraudok: grįžai!
Greit sėdėsi rudenio šviesoj aprimęs,
Ir lapus pačion širdin tau pūs beržai.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

KIRMINUKO LAIDOTUVĖS RUDENĮ

Kai saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Praskambančius rudens tokatomis vienodai
Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis,

Atsineša ruduo mažytį stiklo karstą,
Kaip žalią vabalą ant raudonų delnų –
Ir radęs ten mane laukų sidabrą žarstant,
Nunešti liepia jį ant debesų kalnų.

Aš nueinu tylus į debesynų sniegą
Ir užkasu liūdnai raudoname lape,
Ir jis tenai, jau amžinas, ramiai sau miega,
Kaip maharadža Indijos kape.

O saulės vėliavas iškėlę sodai švilpia,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Kurie, rudens skambėjime nusilpę,
Paskęsta į fantastiškas miškų vilnis.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

RUGSĖJO NAKTIS

Po rudenio skliautais naktis rugsėjo
Ir liūdesį lieja laukai skausmingai platūs.
Kas taip giliai žvaigždžių prisėjo
Ir soduose auksinių lapų?

Didėjančiu skausmu užlieja
Platus, kaip naktys jo, rugsėjis,
O aš einu begaline alėja,
Nakčiai žvaigždes po kojų sėjant.

Dar žemė saulės vaisiais trenkia,
Ir šalnos sodus lapais sėja.
Aš ištiesiau į saulę ranką,
Bet paliečiau tiktai rugsėjį.

Aš nežinau, ko toks skausmingas
Be krašto mėlynas dangus rugsėjo.
Ko tylūs sodai lapais sninga
Ir dangų žvaigždėmis apsėja,

Aš nežinau, kas šitą naktį
Pro liūdinčius skliautus praėjo
Ir skundės negalėdamas uždegti
Žvaigždžių vaikystėj, prie namų, rugsėjy.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

SIDABRAS

Aš nuėjęs pajutau, kad sidabru pavirto laukas,
Ir palinkęs jį ilgai žarstau sau tarp delnų,
Kol, pilkam dirvožemy panėręs plaukus,
Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų.

Ir nustebęs pamačiau, kad sidabru pavirto akys:
Taip norėčiau žaist paėmęs tarp delnų,
Nesuprasdamas rudens giesmės, apakęs,
Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų.

Tik liūdnai geltonos liko tavo kasos...
Aš žaidžiu jomis, lyg lapais, tarp delnų,
Ir kaip pilkas smėliaplaukis vaikas basas
Tau nešiau sidabro miestus tarp delnų.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PRINCAS XVIII AMŽIUJE

Panėrusi į milžiniškus rūmų langus
Akis, prikritusias liūdnų rudens spalvų.
Ji mato, kaip lėtai vilnija ant kalvų
Galingų ąžuolų raudonos bangos.

O širdį veriantis skausmingas rago balsas,
Ištryškęs, lyg fontanas, aidi po miškus,
Sužeisdamas medžiotojus ir skalikus,
Kol girių lūžtvėse raudodamas nualpsta.

Išjoja pamiškėn nuliūdęs Princas;
Skalikų ir arklių klyksme laukai patvinsta –
Ir sminga žodis, kaip strėla širdin: Ruduo!

Pro šalį pralekiant, beržynas jam po kojų
Fantastišką auksinį kilimą pakloja –
Ir sminga šauksmas, kaip strėla širdin: Ruduo!

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ŽIEMA

Žiemos rytais, pažadintas iš miego,
Lyg vaikas iš gilių sapnų nubudęs
Ir už langų išvydęs sniegą,
Trinu akis, kaip ir kadais, dar kūdikis,
Pro langus pirmą kartą apsnigtus laukus regėdamas:
Asla ir sienos spindi akinančia ir liūdna šviesa;

Atsikeliu ir prieš laukus tuščius ant suolo atsisėdęs,
Slepiu nuo šalčio kojas po savim basas
Ir laukiu, kol įeis snieguota motina su viedrais,
Spindėdama, kaip sienos ir asla, niūria šviesa.

Dar ir šiandien išplėtęs mėlynas akis iš džiaugsmo šauktum
Ir vėl, pamatęs, kad visi namie, ramiai užsnūstum,
Bet už langų dabar skausmingai tuščias laukas,
Ir mes jau nepajėgiame nubusti.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PRARADIMO SIMFONIJA

Varnų kranksėjime vėl skendi rudenio laukai prigesę, nykūs,
Keistos tamsos, kuri taip širdį spaudžia, kupini.
Pavirtę rudenio dalim, laukuose blaškosi sėjikai.
Ir sunkūs rudenio lašai, kaip akmenys, atsimuša many.

Tenai, pačiam gale laukų, ant mano kraujo žemės, stovi didelė beržų
                                                                                            šeima,
Pasaulyje vienintelė man artima palikusi.
Ant kalno, lyg būrys vienuolių, geltonais apsiaustais apsigaubusių nuo
                                                                         saulės ir lietaus.

Sušalęs paukštis girdi, kad laukai yra bekraštis klyksmas,
Kurį aš vėl šiandien, po daugel melų, pajutau.

O buvo toks tamsus pavakarys vėjuotas. Šaltai geltoni medžiai virš
                                                                            galvos šakas išskleidę.
Arba gilus vidudienis. Ugnis. Ir aš sulytas, purvinas šalia žemėtų
                                                                                           akmenų...
Bet žemė man tuomet sava aistra šio liūdesio pajust neleido –
Ir man priminė dabar viena šaltai skaidri rudens diena, tartum taurė
                                                                                            prikritusi
Laukų, namų, dangaus ir sodų lapų geltonų.

Kadais aš ten miegojau tuščiame lauke, su vėjais susijungęs,
                                                                           vienišas
Dangaus bedugnėse; sapne kalbėjo žemė: „Nieks tavęs man
                                                                           neatims!“
O grįžusį namo pradėjo šaukti sienos,
Ir durys vesti iš namų naktin,
Ten, kur tamsoj žiurėjo alkani šviesos veidai ir metafizinėje nevilty paskendę
                                                                                                             akys,
Kur miegančiais laukais sunykusių vaikų būrys su knygomis, lyg su žibintais
                                                                         bėgo nužudyti sutemų.
Bet jie, kelionėje herojiškai kovoję su tamsa, apako –
Ir parvedė, ilgai ieškojęs, ištikimas brolis skurdas į namus.

Tik aš pabėgau, tolimus laukus palikęs,
Su lapkričiu ir jam po kojų gęstančia ugnim.
Šiandien blaškausi, kaip netekęs rudenio laukų sėjikas,
Nes nepabėgau iš savęs ir liūdesio, kurs gimė su manim.

Kažką man jau nebesuprantamai vėl kalba takas,
Kuriuo aš su kitais iš kaimo bėgau per laukus,
Kuriuo mane lydėjo tėvas, motina ir liūdesys, kaip šuo pėdom atsekęs,
Atnešęs man padrąsinimo ir vilties žodžius.

Aklam akiraty parpuolęs žemėje medinis miestas, toks nublukęs, tartum
                                                                          motinos plaukai, toks artimas.

Pirmuosius išdidžius žingsnius stebėjo liūdesys, slypėjęs kiekvienam name.
O aš buvau Kolumbas. Buvau karalius Spartos.
Ir imperatorius triumfo vežime.

Prie miesto varpinės tebėr nuleidę galvas senosios septynios liepos,
Supuvęs tiltas ir žilvičiai palaidais plaukais, subridę vandenin,
Apakęs šulinys, po medžiais pasislėpęs,
Ir alksniai nudraskytais lapais paupy vieni.

Suraukę kaktą kniūbo žemėje paslėpę veidą kapinės,
Žiūrėdamos ir laukdamos kažko į tolimus laukus vogčia,
Ir su keistu džiaugsmu tikėdamos, kad kris ir tau, sūnau, greit ant krūtinės
                                                                                            lapai,
Ir senas ąžuolas šlamės nakčia.

Aplink šventorių metų palenkti kaštanai tūno,
Su pagieža ir priekaištingai man lapus po kojų šviesdami...
Ir nusiminę, rūstūs, tartum vienoje simfonijoje Schumannas,
Prikandę ašaras man rauda: „Tik dabar tu pareini...“

Namai, smėlėtos gatvės, nulyti lietaus ir saulės laiptai...
Tik Marc Chagallo smuikininkas jau nebesmuikuoja, tragiškom akim šiandien.
Bet mano dvasioje tebedega jo akys klaikios,
Ir baisiai slegia lapas, dar vaikystėje nukritęs ant širdies.

Atėjus vakarui, žiūrėdavau, kaip spindi miesto žiburiai po juodu šydu –
Svajonėse sužibęs Eldorado nuostabiu regėjimu skaisčiu.
Tuomet keliais sudrėkęs vilkosi namo išvargęs senas žydas,
Su duona, liūdesiu ir panieka ant sulenktų pečių.

Dabar mane sutinka svetimas ruduo ties dvaro vartais
Ir milžinai klevai, kadais šlamėję bėgančiam viršum šviesios galvos.
Šiandien jie rūsčiai ūždami vėl ima bartis,
Pamatę grįžtantį po pralaimėtos paskutinės šiam gyvenime kovos.

Kas pasakys, kas man išaiškins, kam nešiausi iš namų su knygom liūdesį

Ir skaudų džiaugsmą iš rudens į šviesą prasimušt?
Dabar aš tejuntu tiktai aną beviltišką, beprasmį kūno judesį,
Klajojantį po tuščius, kaip rudens laukai, jausmus.

Šiandien man šaukia kažikas: „Dainuoja Saulė! Netikėk! Iliuzija!“
Jei aš esu galingas žiburys – žinau, kodėl į amžinas tamsybes dar šiandien
                                                                                           krintu.

Dainuoja Saulė. Taip! Tai jos daina – ne jūsų!
Ir mano kūnas pilnas jos galingų spindulių!

Kas prigesins manyje troškulį ir džiaugsmą,
Kurį aš pajutau kadais nubudęs ir išgirdęs rudenį gimtam name,
Kuris apsikabinęs rankom nešėsi mane, o aš meldžiausi
Su pasigirdusia būties melodija, kaip sodo ūžesys ramia.

Šiandien norėčiau iš tuštybės valandų sugrįžti,
Nors ir žinau, kad Tau ant kelių pasiliko mano atnešti sapnai šilti.
Parėjus bus ugnis, asla. Nedraugiška ir svetima. Kaip mirus motina išblyškus.
Ir prarastų dienų šviesoj, kaip ąžuolas, šlamės galinga neviltis.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

KUOSOS

Pakyla virš kaimų kažin ko aikščiodamos rudenio migloje kuosos,
Lyg nuskriaustos nuo pat vaikystės marčios.
Ir pasakojasi ritmingai kukčiodamos beržyne senam,
Ir susijungia jų daina su rudenio choralu, aidinčiu laukuose,
Ir darosi taip liūdna, kaip kadais vienam.

Jos sukasi viena šalia kitos klegėdamos, kaip seserys,
Raudodamos, lyg amžinai reikėtų iš namų išeit,
Kaip dukterim benamėm. Kur jūs motinas surasit.
Jei rudeniu patvino akys ir visi kraštai?

Joms ūžia kažin ką skausmingo vėjas – iš kelionių grįžęs brolis;
Jos nulenkia į žemę galvas ir sparnais užsiima ausis.
Žinodami jų skausmo paslaptį laukai, keliai, apniukę tolumos
Ir kaimas ima vėl jų klegesio klausyt.

Išblyškęs beržas, galvą ant šventoriaus rankomis parėmęs
Ir žaisdamas minkštais šviesiais plaukais, joms sako: „Ko į tolimas šalis
                                                                                            neskrendat?“
Jos barasi tada, kažin ko ginčijasi ir po to ilgai jam klykia: „Ne!“
Bet aš žinau; jas riša prie šitų laukų, kaip ir mane, galingos kraujo grandys,
Ir šviesios, nematytos šalys šaukia rudenio naktų sapne.

Iš žemės kūno už ištikimybę joms palaiminti išauga rankos;
Virš sodų geltonų, kaip aklas paukštis, skrenda rudenio dangus,
Ir sklinda klyksmas šių sparnuotų dukterų, kasdien namų netenkančių.
Ir gęsta akys ir veidai už apsiniaukusių langų.
Atsimenu, kadaise su šiurpu klausiau šio mistiško koncerto,
Paskendęs, kaip ir jos, giliausiai lapkrity, –
Ir pamačiau pro kambario duris pravertas,
Kad gelstančios dienos skruostai, tartum mergaitės, užverkti.

Taip klaidžioja laukais šitų laukinių paukščių, kraujo pasmerktų, tragedija,
Savyje ieškančių nežinomo jų gimto krašto, kurs vadinas Lietuva.
Bet ne jūs vienos! Ir ne jus vienas šis skausmas ėda!
Dėl to nerimsta medis kaimo pakrašty naktim nubudęs,
Išgirdęs rudenio ir žemės šauksmą gūdų,
Ir daug jau metų loja pririštas skausmu šuva.

O tolimi laukai nublukę ir pilki tartum ražienos.
Ir žemė norinti kažką man pasakyti lapais geltonais.
Kadaise, prisiglaudęs prie šaltos gimtos bažnyčios sienos,
Aš pamačiau, kaip pasirodė sunkūs debesų kalnai,
Ir kuosos į nuogas klevų viršūnes pailsėti nusileido.
O buvo vakaras. Praėjo senos moterys šventorium, tartum krisdamos su lapais
                                                                                              geltonais.
Po to, sugrįžęs į namus, žiūrėdamas į nykstančias tamsoj ražienas,
Norėjau šaukti, lyg man širdį būtų liūdesys sužeidęs.

Net ir dabar girdžiu šią amžinojo praradimo ir vilties sonatą;
Laukuose šnerančius alksnius, šventoriuje žingsnius, sumišusius su šaltu
                                                                                           rudenio lietum,
Ir kuosos skrenda į mane klegėdamos labai toli už metų,
Bet nepasieks manęs nei jos, nei jūs, nei Tu.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

PIRMOJI ELEGIJA

Aš neturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Mano gyvenimas yra užgesęs laužas be liepsnos.
Nuostabios šalys, į kurias aš jus nuvest žadėjau,
Dabar jau miega praeities lede įšalusios sapnuos,
O į mane įnirtę žiūri milžiniškos žvaigždės,
Sustingę, kaip ir aš, klastingoj begalybėj visatos,
Vaikystėje, pavasario naktimis, vėjo pučiamos beržų šakose žaidę
Ir kritę į kasas jaunystėje vienos moters keistos.

Šiandien yra negailestingai šaltas vakaras Kalėdų,
Ilgai manęs ieškojęs po pasaulį ir suradęs čia,
Skausmingai raudąs, kad turėjęs eit, sulaukti negalėdamas,
Ir kad pasauly likus mums abiems tiktai kančia,
Kurios visiems šioj žemėje, deja, pakanka:
Kovojantiems ir mirštantiems tuštybėje ramiai,
Kol nepaklaus rūstus likimas, apkabinęs rankom,
„Kam tu, žmogau, šiai skausmo valandai gimei?“

Ant žemės rauda mėlyna akis, palaidojusi idealą šviesų. Mano kūnan
Kaip viską laužantis ledynas šliaužia gyslomis žiema,
Ir dienos užgula, lyg akmenys su skausmo runom,
Kurių nežinomos prasmės mįslingos slegiama,
Mano dvasia pradės pavasariu nebetikėti.
O jo tikrai nebuvo niekados
Pasauly! Bet many jis amžinai sparnus išskėtęs
Plasnoja skambančiais laukais, pilnais judėjimo gaidos.

Šiandieną mano kraujuje sušalti baigia Dievas
Ir sunkiose konvulsijose miršta kūno akmeny;
Galingos laiko ir tikrovės srovės nešasi užlieję,
Ir nieko nebelieka už manęs – viskas many:
Nykūs laukai, didingi skausmo miestai ir valstybės,
Ir medžiai, ūžia vėjo persunkti ligi šaknų.
Bet kas užpildys žemėje palikusią tuštybę
Ir atgaivins svajones ir sapnus?

Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos.
Nei vieno artimo, nei vieno tolimo žmogaus.
Mano draugai: vaikystės vakaras širdyje suledėjęs,
Pilnas langinių šauksmo ir šešėlių šnabždesio nykaus,
Ir monotoniškas ant kelių laikiusio mane lietaus žliogimas,
Sukniubę kambary, prie gimto stalo klausosi manų minčių.
Ir pasigirsta vėl rauda negyvo namo mėlynų langinių,
Nes paskutinis jų vaiduoklis guli miręs po slenksčiu.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ANTROJI ELEGIJA

Naktis, kaip milžiniškas kontrabasas skambąs,
Apleistas, vienišas tikrovėje palikusioje už manęs, rūstus,
Užlieja pastoraliniais akordais mano kambarį,
Kuriam aš, susinešęs neramias svajones ir sapnus keistus,
Stebiu, kaip spindi tamsoje sušalęs miestas,
Lyg paslaptingo rudenio orkestro pultų žiburiai,
Kaip laikas, lyg žiaurus fantomas, negalėdamas manų sapnų paliesti.
Su vakaru įsikabinęs lango grotų žiūri į mane niauriai.

Kaip milžiniško skausmo skundas man šis gundantis skambėjimas,
Įtempiąs mano dvasios alkanos ir smegenų stygas,
Nes mirė paskutinis gimusių aklų svajonių vėjas,
Ir tamsoje liepsnojusi nežinoma jėga,
Kurią paslėpus saugojo tikrovė,
Kaip trykštančius šaltiniais švyturius mirtingoj paslapty,
Kuriuos aš išvaduodavau, visus kalėjimus sugriovęs,
Kad spinduliuotų mano metafizinėj nakty.

Tik jau nei vakaras, nei skausmas, nei grįžimas nepatenkins,
Nes aš žinau, kad grįžus mano troškulys didės.
Kai aš ant tavo nespalvingo veido pasilenkęs,
Parodysiu savų erdvių bedugnėse sapnuojančias žvaigždes
Ir pasakysiu tavo liūdesio ir skausmo paslaptį,
Kuri čia atvedė ir tarė tau kadais: „Gyvenk!“ –
Niaurūs veidai, vaikystėje tamsos prikaustyti prie aslos,
Pakils ir kaip laimėję maišto vėliavos plevens.

Todėl aš atsiversiu kūnus gundančiu skambėjimu,
Žmonėms ir rudenio laukų platybėj šnerantiems klevams,
Kuris skambės pasaulyje išsivadavimo idėja
Ir priekaištingu himnu būčiai ir dievams.
Riksmu to, kurį aklą netikrom iliuzijom tikrovėje prikaustė,
Kuris ilgai blaškysis po laukus ir po gatves.
Po to aš jau nebenorėsiu nieko jausti
Ir niekados nebeateisiu šalia jūsų ir savęs.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

Aš niekad nemačiau tavęs be riksmo ir be skundo,
Kurs trykšta iš visų pasauly mirštančių daiktų –
Tiktai ironiškai kovojančią dėl egzistencijos sekundės,
Kurią praslankiosi tarpe šešėlių, šimtą kartų prakeiktų,

Ieškodama sunkesnės formo savo kančiai,
O meilė gatvėm ir namam kasdien giliau įsišaknys
Ir prirakins gyvenime, kaip parblokštą herojų pančiai,
Kol ją sudegins amžinosios Laisvės ir Tiesos ugnis.

Tavo riksme yra visa sunki žmogaus vienatvė,
Kuri apimdavo vaikystėje, tarp negyvų žaislų,
Nes vieną dieną ten tave Likimas atvedė
Ir taip paliko kambary, apsikabinusią su meškiuku aklu,
Ir pasodino dvasioje nuodingą medį, kurs vadinasi tikrovė,
Kurio šlamėjime dar ir dabar gyvenimą žaidi...
Tai jį tu gaivini krauju. Ir kada nors išrovusi,
Nemirtingumo spinduliuose persodint žadi.

Dažnai tavo dvasia išsimuša iš šio dienų kalėjimo
Ir vėl nuėjus sėdi tarp išmėtytų žaislų,
Kur guli švino kareivėlis paskutinę kovą pralaimėjęs.
Ir nepasiekęs, kaip ir tu, čia iliuzorinių tikslų,
Žadėjęs, kaip ir tu, parnešti saulę
Ir nuostabios šviesos visiems atnešti į namus...
Dabar naktis (po pralaimėjimo) jau visame pasauly,
Atėjusi išlaisvinti (deja!) iš žemiškojo skausmo mus!

Todėl tegu dar kartą amžinos Tiesos siekimui kyla rankos
Ir lūžta, neišlaikę viso žemės liūdesio sunkaus;
Tegu idėjų audros blaško tavo kūną melodingai lankstų,
Tegu jis pasirodo ringuose šalia kovojančio žmogaus
Ir tik tada tegu ant žemės krinta
Ir miega supamas vėlyvo rudenio naktų giesmės...
Tada Tu būsi Saulė tiems, kurie pasauly niekad nenurimsta,
Ieškodami gaivinančios ir amžinos Šviesos versmės!

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

KETVIRTOJI ELEGIJA

Žiemos Šviesa ateidavo ir šaukdavo,
Lyg atsisveikinti norėdama ir vėl išeit toliau.
Aš įsisupdavau į drabužius skurdžius giliau
Ir nesuprasdavau, kodėl taip skauda
Man trapią dvasią nuo to ilgesio ir šalčio;
Atidarydavau išblėsusiam stale paslėptą stalčių,
Ieškodamas, kas man padėtų iš šio nerimo keliaut,
Ir jausdavau, kad ir mane gyvenimas yra nuskriaudęs.

O kambary sėdėjo motina, piktos šviesos kankinama;
Ant sienų ir daiktų palinkęs Laikas rašė nesuprantamus ženklus.
O jie liūdėjo tylūs, baisiai nusiminę,
Įsmeigę veidus į mane aklus.
Bet aš jų nemačiau. Tik klaidžiojau savyje pasinėręs,
Kol nubudau, užlietas nerimo sunkaus.
Pakėlęs galvą pamačiau, kaip laikas mano motinos akių šaltiniuos gėrė.
Ir išsigandęs baisiai surikau.

Po to ilgai žiūrėjau į jos mėlynas akis, dar išsigandęs,
Sėdėdamas ant kelių jai –
Ir pamačiau ten paslėptą jos mėlyną svajonių dangų,
Pusnuogį vėją bėgant nesibaigiančiais laukų keliais,
Gimtus namus, dabar iš jos jau atimtus,
Nykiam peizaže, ant pavasario kalvos ramios,
Ir mažą ūžiančio vandens spalvos akių mergaitę su žibuoklėmis,
Rankytėse sugniaužtomis, pareinančią namo.

Ir tik tada aš supratau, kaip baisiai ir beviltiškai
Gamta apleidžia žmogų, gimusį ant aslos purvinos.
Ant suledėjusios vasario upės kruvinos
Stovėjo didelis, lenktomis arkomis, sidabro tiltas.
Ašigalio saulėleidis ant rankų laikė juodą karstą – dangų;
Iš lauko bėgo medžiai prie namų, lyg kankinių minia basa,
O kambary sėdėjo motina niūri prie lango,
Ir, šaukdama mane, žiūrėjo virpanti žiemos šviesa.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

ODISĖJAS PAS FEAKUS

Atsiminimuose įšalęs miega vakaras, ir sniegas krinta;
Mes rymom ten abu prie Swedenborgo knygų tau ant lango paliktų.
Arba su gruodžiu klaidžiojame vakaro šešėlių labirinte,
Ieškodami pažįstamų namų ir klausdami daiktų, tamsoje sutiktų,
Kaip būtų galima sugrįžt. Bet sniegas tyliai krinta
Ant juodo namo ir išmėtytų kieme daiktų,
Ir nieks neatidaro mums nei durų, nei langų piktų
(Tai gal todėl širdis nebegalės šį vakarą nurimti).

Tiktai beržai, sustingę kraują deginančiam šalty, rūstūs,
Šėmais veidais ir apsnigtais pečiais, prieina prie manęs
Kaip ūkininkai temstant grįždami sušalusia žeme.
Man atsišliejus, virpa nepajėgdami nubusti...
Ir tik kai žemėn atsitrenkia mano apsnigta galva,
Atsikelia vidugatvyje užsnigtom akim šuva
Ir pasilenkęs mano mėlynas akis ir plaukus uosto...

Užuodęs artimo jam kraujo kvapą, mano veidą atpažįsta
Ir staugdamas skausmingai nešasi vidun
Ir šaukia, kol atsikelia šviesa, langai skaisčia liepsna pražysta,
Ir pasigirsta jos artėjančių pėdų klapsėjimas gūdus.
Senoji auklė (tai tiklai Šviesa) įeina pro duris, o jis atsigula ir saugo
Ir, nebijodamas, kad geltonplaukis bernas vėl į pūgą išvarys,
Ramus užmiega ant aslos, kur mes abu išaugom...
Tik susapnavęs kažin ką, staiga liūdnai ligi mirties sustaugia
Ir puola nešt mane pro apšerkšnijusias duris.

Bet jis nebepajėgia jau manęs išnešti.
Rūsti materija sustabdo, atsistojus pas duris,
Ir vėl jis turi grįžt į praeities žiemų skambėjimą bekraštį,
O apkabinusi pečius savų namų turėjimo iliuzija žiauri
Parsiveda mane į šaltą didmiesčio palėpę
Su danų vėliavėlėmis šaltų spalvų šviesių,
Ir aš imu raudot, kaip Odisėjas, ašaras paslėpęs,
Virš mano tėviškės – Sodomos griuvėsių.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MIRUSIEJI ANGELAI

Taip liūdna man, nes dingo tolimasis
Šiltų svajonių ir vaikystės ilgesio dangus,
Kuriam žadėjo paguldyti mano dvasią.
Po žemės vargo degantis sunkia viltim žmogus
Puošniam ir dideliam jo amžinybės sarkofage,
Kurin likimas guldo mirusius vergus,
Kur spindi milijonais žiburiai sudegę
Ir miega šalimais ir Dievas, ir žmogus.

Ir aš tenai, kaip vakarą į kambarį, užeidavau,
Ir būdavo Jisai ten su manim,
Ir mes abu tenai apsikabinę žaidėm
Su miegančiu prie veidrodžio šunim,
Kol nirtulingas žiemos vakaras užplūdęs
Sugriovė dangų, ištrėmė kažkur dievus
Ir tavo nemirtingus angelus išžudė,
Ir man paliko juos ant kelių negyvus.
Aš surinkau, kaip šypsena lengvus, jų kūnus
Ir skambančius keistais karališkais vardais,
Ir išnešiau pro saulėj spindinčius vandens malūnus
Su švino kareivėliais, nulaužtais kardais,
Ir vidury plačių laukų palaidojau
Mažytėm rankom iškastam kape, smėly,
Kur skamba senas mano draugas aidas
Ir mėlyni varpeliai saulės spinduly.

Dėl to ir liūdna man, kad dingo tolimasis
Šiltų svajonių ir vaikystės ilgesio dangus.
Ne tas, kuriam žadėjo paguldyti mano dvasią,
Po žemės vargo degantis sunkia viltim žmogus,
Kuriam spindėčiau, tartum žiburys šviesoje,
Liepsnojąs su kitais, save praradusiais vergais,
Bet tas, kur mano angelai pėdoj, smėly sapnuoja
Ir švino kareivėliai nulaužtais kardais.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MARCHE FUNEBRE
Vytautui Mačerniui

Šiandien laimėjo išdidus Toreador, ir Tu, sudėjęs ginklus,
Eini į amžinos tamsos nelaisvę po beprasmiškos kovos.
Nes puldamas jis Tau nebesuriko „Ginkis!“
Ir užmetė rūsčios tamsybės tinklą ant galvos.

Bet netiesa naktis! Herojams amžina šviesa ir paslaptys!
Kalėjimas baisus jiems amžinybė! Nebūtis – tiktai vergams!
Todėl ir taip sunku atplėšti kojas nuo gimtosios aslos
Ir troškulį palikti žemėje tebekovojantiems draugams.

Stovėdama prieš nemirtingą Dievą, liepusį išvest į naktį,
Tavo dvasia su pagieža nuplėš ir mindžios žemės skausmo vainikus,
Ir eis į nebūtį galingu kūno troškuliu per amžius degti,
Ir amžinybę griaus kūrybos šauksmas neramiai nykus!

Bet kūną žemė paskandins savy, pasupusi ant rankų:
Pavasarį parpuolęs žemėn vėjas, senas valkata, dar šauks Tave,
O rudenį klausysi, kaip varnai laukų platybėj krankia,
Ir vėjas neša mus, kaip krintančius lapus, gatve.

Bet neilgai mus vėjas neš! Ir lapui purvinam Dievai pavydūs!
Išves iš miesto žiburių naktis, atėjusi užpūsti mus.
Ir mes užgesime. Užgesime, kaip žiburiai išdidūs,
Ir milijonai grumsis su tamsa, praradę mus!

O Tu ištrykši spinduliuot šalia galingųjų šviesos fontanų –
Arthur Rimbaud, Lautreamont, John Keats!
Ir sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė,
Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

MELANCHOLIŠKAS MANO DRAUGAS
PURVINOSE PAVASARĖJANČIO PRIEMIESČIO GATVĖSE
IEŠKO MANĘS

Vidudienį ant griūvančios kalvos juoduoja kapinės,
Ir žalsvų liepų šakos pilnos debesų,
Tik mano liūdesys tamsioj krūtinėj slepias,
Apakintas galingų vėjų ir šviesų,

Tik aš esu kaip medis, sutrūnijęs ir tuščiaviduris,
Kurs neša žievėje kadais išpjaustytų raidžių žymes,
Tik aš esu akmens šventorius ir nevarstomos jo durys,
Tik man ir žemė šypsos pro ištirpusias sniege dėmes.

Svyruodami namai išeina gatvėmis iš miesto,
O aš, mąstydamas apie išblyškusį kelionių draugą, purvynu seku,
Norėdamas man artimą jo dvasią rankomis paliesti
Ir dovanoti jam visus pavasario takus.

Aš atsisėdu ant drėgnos kapų tvoros, kap mokinys prie knygos
Su iliustracijom aštrių pavasario spalvų:
Tai tavo liūdesys su bokštais danguje įsmigęs.
Ir alkanos, tapybiškos gatvelės gęsta tarp kalvų.

Gimtasis mieste! Taip. Tai tu. Paslėpęs sename Talmude upę,
Ištroškęs bėga surūdijęs žydas. Taip. Tai tu. Ir smegenim jo atvirais
Čiurlena nuostabi pavasario srovė, o kruviną jo veidą supa
Apokaliptiški namai langais siaurais.

Ir aš atsimenu, kai tarp šitų žalsvų namų skenduolio veidu
Mes buvome savi, kaip dėmės sienoje,
Kaip spalvos laiko nutapytam tavo gatvių reginy;
Ir grindinys kiemų mums buvo paslaptingos knygos raidės;
Bet tu dabar ten tik vaiduoklius augini.

Tai ten, sugrįžęs iš kankinančios nelaisvės,
Į priemiestį pas burtininką eina melancholiškasis mano draugas.
Užmiršęs kambary save, liepsnodamas kaip mėlyna ugnis,
O jo širdy, kaip ir manoj, gatvelių akmenys įaugę,
Ir miestas akyse atsimuša kaip vandeny.

Jo gyslomis, kaip kraujo upė, dar tebeteka draugystė,
Tik veidas nebeatpažįstamas ir balsas toks kimus!
Bet jis šiandien, nors klupdamas, pajėgia bristi
Į vėjų dar nepaliestus senamiesčio namus,

Ieškoti magiškų raidžių, kurias rėpliodami ant žemės skaitėm,
Įaugusių krūtinėn su gyva knyga.
(Bet tavo gatvė, jei tu kuomet nors pareitum,
Ant žemės guli, kaip pavasarį moters plaukai, nuoga.)

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

IŠDUOTAS MEDIS

Pradėdavai šlamėt vos juntamai, ramiai ir tyliai;
Girdėdavos lyg bildesys kanopų tolimų.
Alkūnėm pasirėmęs ant galvos gimtų namų
Tu man dainuodavai, kad jau pavasaris kaip žalias paukštis kyla,
Ir paupėse renkasi būriai purienų geltonų.

Po tavimi prabėgo sidabrinės naktys.
Blaškydavais toks nenumaldomai rūstus,
O aš sėdėdavau po tavimi, kaip milžino namuos, ir man širdis pradėdavo iš
                                                                                            džiaugsmo degti,
Lopšinėje šlamėjimo melodijų keistų.

Tiktai dabar, sugrįžus iš kelionės, lyg nebepažįsti
Ir, nusigręžęs nuo manęs, raudodamas šlami.
Aš išdaviau tave. Seniai turėjau grįžti.
Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt