Julius Kaupas

       ORFĖJAUS MEDIS FILOSOFINĖS LIETUVIŲ POEZIJOS PEIZAŽE

       Filosofija ir literatūra
       Filosofinė poezija lietuviuose
       Niliūno kelias
       Dvasinio gyvenimo amžinumas
       Niliūno žemė
       Idėjų giminingumas
       Santykiai su Dievu

       Antroji Nykos-Niliūno poezijos knyga Orfėjaus medis turi eilę ypatumų, skiriančių ją nuo pirmojo Praradimo simfonijų rinkinio, tačiau juos jungia bendras filosofinis koloritas ir autoriaus bandymas išsakyti savo pasaulėžiūrą. Dėl tos priežasties nagrinėjant Niliūno kūrybą ir jos reikšmę lietuvių poezijoj dėmesys savaime krypsta į savotiškai filosofinį tos poezijos charakterį. Mus domina ne vien originalus filosofinis turinys, bet jau ir pats autoriaus pasiryžimas kultivuoti šią palyginti naują dirvą lietuvių poezijoje. Kai kurie daugiau konservatyvūs senosios kartos atstovai tą filosofinį motyvą tarė esant per daug akcentuotą ir jį laikė Niliūno poezijos trūkumu. Šie atsargūs pasisakymai tačiau tik įrodo, kaip reikalinga mūsuose yra kaip tik tokio pobūdžio poezija, jei mes neketiname stagnuoti senose meno sąvokose, bet žengti kartu su gyvenimu. Filosofinė poezija, tegu kol kas ir mažai vystyta lietuvių literatūroje, yra išsikovojusi labai reikšmingą poziciją Vakarų pasaulyje.

Į viršų

       Filosofija ir literatūra

       Analizuojant filosofijos mokslų istoriją lengva pastebėti, kad po Hegelio filosofija daug kur pametė grynai racionalų, teorinį ir abstraktų charakterį ir įgavo literatūrinį atspalvį. Jau pirmieji pohegeliniai Nietzschės ir Kierkegaard'o veikalai yra labai skirtingi nuo tradicinių filosofinių studijų. Jie yra gyvi, neramūs, pasižymį stipria menine forma ir poetiškumu. Riba tarp filosofijos ir literatūros Šiame amžiuje yra mažiau ryški negu praeitame. Literatai yra įnešę daug naujumo į filosofinės minties sritį, savotiškai atgaivindami ją ir priartindami ją prie kasdieniškos žmogaus egzistencijos. Kraštutiniai asmenys net teigia, jog šių dienų filosofijoje literatai yra kur kas įdomesni už pačius filosofus. Šis filosofijos ir literatūros suartėjimas yra abipusis, nes ir filosofinė mintis daug kur įžengia į literatūrą ir yra čia vystoma. Šie faktai tad ir nurodo, kad reikia įnešti tam tikrų pataisų į mūsų senąją meno koncepciją ir poezijoje pasitaikančios filosofijos nebelaikyti svetimu elementu. Šiandien mažai kas bereikalauja, kad poezija būtų gražių gamtovaizdžių panorama ir asmeninių nuotaikų dienoraštis. Poeto filosofinis individualumas ir jo pasaulėžiūros naujumas yra priskiriamas prie svarbiausių teigiamų jo poezijos žymių. Kad šios tendencijos yra universalios, matyti jau vien iš to, kad, pavyzdžiui, Valéry, Rilke ir Eliotas yra trys žymūs filosofinės poezijos atstovai trijose ilgą literatūrinę tradiciją turinčiose tautose.

Į viršų

       Filosofinė poezija lietuviuose

       Šis filosofinis motyvas lietuvių poezijoj iki šiol buvo retas, tačiau negalima teigti, kad jo visiškai nebūtų. Nereikia net griebtis grynai poetinės, vaizdais ir nuotaika perduotos pasaulėžiūros, kuri nusileidžia į metafizinės problematikos gelmes. Ji ryški kiekvieno įtakingo mūsų poeto kūryboj, pradedant Donelaičio būriška mąstysena ir baigiant Aisčio nostalgiškumu ar Bradūno ūkiška rimtim. Vietomis mūsų poezija visai akivaizdžiai gvildena metafizinę problematiką. Tokį ryškesnį filosofinį akcentą užtinkame Putino poezijoje. Poeto intelektualizmas čia yra įdomiai susijęs su giliu emocingumu ir filosofinė problema yra perduota šiltų, iš kasdienybės paimtų poetinių simbolių pagalba. Tuo būdu Putinas yra ne vien lyriškas dainius, bet kartu ir savitas mąstytojas. Putino kova su žmogaus kasdienėjimu ir su gyvenimo pilkuma yra išreikšta paprasta, lyriška ir lengvai suprantama forma. Nesigilinant į kitus Putino atsiekimus, neabejotina, kad jis yra reikšminga figūra mūsų poezijoje jau vien tuo atžvilgiu. Tam tikra prasme jį galėtume laikyti filosofinės poezijos pradininku lietuvių literatūroje.
       Filosofinis motyvas yra ryškus ir eilėje Brazdžionio eilėraščių. Šis mūsų poetas yra plačiausiai skaitomas ir turbūt pats įtakingiausias skaitančiųjų visuomenėje. Brazdžionis nėra originalių tiesų skelbėjas ir naujų kelių ieškotojas, tačiau jis yra geras tradicinės pasaulėžiūros interpretatorius ir skleidėjas. Jisai nėra panašus į naujus pasaulius atrandantį Kolumbą, bet greičiau į vėlesnį pionierių, sėjantį gerą sėklą toje naujai atrastoj ir vaisingoj dirvoj. Jo religinės ir patriotinės temos yra patraukliai perduotos, gerai įformintos, sugestyvios, skaidriai aiškios ir dėl to noriai priimamos. Brazdžionis yra konservatyvus, ir tas jį išvaduoja iš nemalonaus pavojaus būti nesuprastu dėl paties skelbiamų idėjų naujumo. Brazdžionio kūryba dėl to gal bus daugiau reikšminga plačiai visuomeniniu negu grynai filosofiniu požiūriu.
       Savitas pasaulio supratimas spindi Mačernio poezijoj, ypač jo „Vizijose“, ir tenka apgailėti, kad ankstyva mirtis nutraukė tą talentingą kūrybinę giją. Mačernis jaunatviškai reikalauja didelio ir pilno, tegu ir negailestingo gyvenimo, o savo giedriose vizijose jis tapo ramius peizažus, kur skirtumo tarp sapno ir tikrovės jau nebėra. Mačernio kūryba skelbia visatos harmoniją ir žmogaus gyvenimo prasmingumą nežiūrint juodų šešėlių, kuriuos keisti erdvių paukščiai meta ant saulėtos žemes.
       Nagio poezija yra didelė Mačernio priešingybė, nes ji yra nerami, audringa, kovojanti už nepasiekiamą idealą suskilusioje realybėje. Nagys skelbia amžiną konfliktą tarp ilgesingo žmogaus sapno ir tarp nuviliančios materijos, kurs amžinai žadins žmoguje nerimą, skatinantį ieškoti tobulų, tikrovėje neatrandamų šalių. Nors jo poezija yra ir labai emociška, čia yra ryškūs amžinų metafizinių problemų atspindžiai ir individualūs atsakai į juos. Emocinis Nagio kūrybos pobūdis priduoda savotišką koloritą jo filosofijai ir ją gal tikslingiau galėtume pavadinti pasaulėjauta.
       Šis filosofinių motyvų suminėjimas lietuvių poezijoj butų nepilnas, jei užmirštume už Lietuvos ribų gyvenusius poetus Baltrušaitį ir Milašių. Baltrušaitis skelbia darnią visatos harmoniją, dievišką žmogaus paskirtį žemėje ir mažiausio objekto ar įvykio didelę metafizinę vertę. Pati gyvenimo buitis jam buvo šventa, pagarbą įkvepianti Dievo manifestacija realybėje. Dėl to ir maža gėlelė pakelyje Baltrušaičiui atrodo verta didelės meilės kaip Dievo išminties ir Jo slėpiningų planų simbolis.
       Milašių reiktų charakterizuoti kaip svarbią figūrą prancūzų poezijoje ir pasaulio literatūroje apskritai. Jo įtaka yra tarptautinio masto ir yra ypač ryški lotynų pasaulyje. (Man teko susipažinti su Kubos poetais, dideliais Milašiaus gerbėjais, žinojusiais eilę jo poemų atmintinai.) Milašius yra didelis eruditas, plačiai susipažinęs su literatūra ir kultūros istorija, savo poezijoje nagrinėjęs žmogaus santykį su amžinu ir nepraeinančiu dvasiniu gyvenimu. Milašius sprendė mirties ir amžinybės problemą ir skelbė, kad Tenai bus viskas kaip ir čia, nes kasdienybė, kaip ir ta kimi žuvų pardavėjo daina, bus įamžinta. Jis akcentuoja keistą gyvenimo paslaptį ir savotišką mirties gyvumą, kur ir lietūs Lafontaino kapinėse dvelkia nesuprantama mistika.

Į viršų

       Niliūno kelias

       Jau vien prabėgom suminėję tuos kelis svarbiausius filosofinės poezijos atstovus mūsų literatūroje lengvai pastebime, koks įvairus ir margaspalvis yra tas dvasinis peizažas. Tad mums ir kyla klausimas, kokia yra jame išdygusio Orfėjaus medžio rolė ir kokie vandenys maitina jo šaknis. Orfėjaus medis, lygiai kaip ir Praradimo simfonijos, yra originalus leidinys ir vargiai duodasi įjungiamas į kokį nors platesnį sąjūdį. Galima būtų įžiūrėti tam tikrą Niliūno artimumą Milašiui, nes abu poetus domina dvasinio gyvenimo amžinumas, dėsniai ir metafizinė vertė. Tačiau nors Niliūnas vietomis ir sprendžia Milašiaus spręstas problemas, jis visur išlaiko savo individualumą ir atstovauja savo susikurtai originaliai pasaulėžiūrai. Vietomis Niliūno ir Mačernio poezija aidi gimininga gaida, tačiau ir šis ryšys yra labai labai trapus ir sunkiai apčiuopiamas. Vertinant šiuos literatūrinius saitus mus tad ir domina šis Niliūno poezijos naujumas ir autonomiškumas. Tai yra originali, savaiminga, mažai įtakota pasaulėžiūra, perduota giliai poetiniais vaizdais. Vietomis, tiesa, mes užtinkame grynai filosofinių terminu, kurie čia tarnauja kaip priemonė galimai tiksliau išreikšti skelbiamą mintį. Milašius ir Niliūnas turbūt bus patys ryškiausi intelektualinės ir filosofinės poezijos atstovai mūsų literatūroje. Filosofinis motyvas čia yra išvystytas iki paskutinių konsekvencijų. Šis Niliūno atstovaujamas poetinis žanras, kad ir labai vertingas ir įdomus savyje, pastebiu, kartais buvo nesuprastas dėl savo naujumo ir neįprastumo. Grinius ir vėliau Girnius yra giliai įsijautę į Niliūno poeziją savo recenzijose ir essay. Daugelis rimtų recenzentų yra akcentavę vieną ar kitą charakteringą jo kūrybos aspektą, duodami įdomių interpretacijų, kai kur sutikdami šį žanrą palankiai, kai kur atmesdami recenzentui nepriimtinus elementus. Kai kurie mažiau mąstyman linkę asmenys, iš kitos pusės, vadovavosi, sakyčiau, tam tikru utilitariniu principu ir pasisakė prieš Niliūno poeziją dėl to, kad ji jiems rodėsi mažai suprantama. Dėl tos priežasties, atrodytų, būtų visai ne pro šalį šioje vietoje patiekti Niliūno idėjų interpretaciją. Nemanau čia gilintis į subtilesnius bruožus, skiriančius Orfėjaus medį nuo Praradimo simfonijų, bet stengsiuos pabrėžti kai kuriuos ryškesnius Niliūno poezijos leitmotyvus.

Į viršų

       Dvasinio gyvenimo amžinumas

       Kaip minėjau, poetas didelį dėmesį koncentruoja į dvasinio gyvenimo amžinumą ir į to fakto konsekvencijas. Realioji gyvenimo tikrovė ir patys medžiaginiai objektai jam tėra mažai svarbūs. Jų egzistavimas yra mažai vertingas savyje. Savo vertę jie įgauna tik santykyje su žmogumi. Žmogaus išgyventa tikrovė tampa jo dvasios dalimi ir tuomi įgauna skirtingą vertę. Čia ji praranda savo materialinį pobūdį ir tampa dvasine, žmogui egzistuojančia tikrove. Tuo būdu išgyventa realybė tampa brangus prisiminimas ir svarbus mūsų dvasios komponentas. Jei žmogaus dvasia yra amžina ir nepraeinanti, tai ir sudvasinta kasdienybė yra amžina, kaip nesunaikinamas prisiminimas, kaip nostalgiškas šauksmas atgalios į kadaise išgyventą ir mylėtą kasdienybę. Galbūt vienas tik Milašius yra nagrinėjęs šią problemą mūsų poezijoje iki šiol. Nuo Milašiaus tačiau Nyka-Niliūnas skiriasi savo koncentravimusi į tikrus, konkrečiai matytus ir išgyventus vaikystės epizodus. Tuo būdu Niliūno vaizdai yra labai subjektyvūs ir individualizuoti. Iš kitos tačiau pusės, jie kartu yra ir simboliniai, reflektuoją bendras žmogiškas problemas ir idėjas. Objektų sudvasinimas priduoda kasdienybei ypatingą reikšmę. Ji jau nebėra kažkas atokaus, stovinčio šalia žmogaus. Ji nebėra aplinka, su kuria reikia grumtis, bet vidinis žmogaus dvasios fenomenas.
       Jau pats šis kasdienybės sudvasinimas dalinai paaiškina autoriaus meilę pilkai kiekvienos dienos buičiai. Nors ji ir nepatenkina didžiausių žmogaus aspiracijų, ji yra mūsų egzistencijos pagrindas ir bet kokių dvasinių siekimų išeities punktas. Joje mes kovojame už amžinus idealus, kurių mes galbūt niekados pilnai neįgyvendinsime. Šis Niliūno santykis su kasdienybe yra savotiškas. Kaip kontrastą galime pacituoti skirtingai pasaulį išgyvenančio Nagio poeziją. Nagys aštriai akcentuoja tą idealo ir tikrovės dvilypumą. Realybės pilkumas ir žmogaus nepajėgimas gyventi šviesių sapnų karalijoje Nagiui yra kančios ir audringo maištavimo šaltinis. Niliūnas tuo tarpu kasdienybę priima be rezervų kaipo vienintelę galimą kovos areną.

Į viršų

       Niliūno žemė

       Niliūno žemė yra persunkta bekraščio ilgesio ir kankinančios nykumos. Čia sielvartingai šlama drėgni medžiai, lyja šalti lietūs ir aidi už širdies stverianti samdinės mergaitės daina. Liūdesys ir skausmas yra kasdieninė mūsų duona, tačiau poetas negali atmesti mus supančios tikrovės, nes tik joje mes galime realizuoti save ir kovoti už sau pasistatytus tikslus. Tik šiuose tuščiuose rudens laukuose mes galime kovoti už Dievą savyje. Neramus, kovojąs žmogus ir yra tikrasis gyvenimo herojus. Jis yra vienišas žmogus, Dievo paliktas šaltoje ir negyvoje tikrovėje, ieškantis kelių į amžinybę. Žemėje viešpatauja laikas, tarsi rūstus ir nesvetingas valdovas. Šios žemės daiktai ir įvykiai yra praeinami ir epizodiniai. Galutinis jų likimas, atrodo, yra užuomarštis ir mirtis. Tačiau jų reikšmė pakinta, kai juos paliečia žmogaus ranka ir meilė. Pats faktas, kad žemėje gyvena nemirtinga dvasia apdovanotas žmogus, nepalyginamai pakelia kiekvieno objekto metafizinę vertę. Jei žmogaus dvasia yra nepalenkta laiko despotijai, ir žmogui brangūs gimtieji namai, pergyvenimai, siekimai ir draugai išsivaduoja iš laiko valdžios ir tampa amžini. Tegu realūs objektai ir paskęsta nuolat tekančioje laiko upėje ir amžinam pasaulio veido kitime, sudvasinti daiktai išlieka. Popierėliais padabinta lempa, šnekantis laikrodis, margi tartum kaliniai paukščiai ilgisi žmogaus, nes tik per jį jie tegali įžengti į amžinybę. Laikas negali jų sunaikinti, kai jie yra įamžinti nemirtingame ir nepraeinančiame dvasios pasaulyje.

Į viršų

       Idėjų giminingumas

       Nors žmogus yra ir vienišas, ir su realybe susijęs, kaip tie rudenio dalim pavirtę sėjikai, besiblašką prigesusiuose rudenio laukuose, jis išsivaduoja pasiryždamas kovoti už savo individualybę ir idealistinius tikslus. Idėjų giminingumas riša žmones daug tampriau negu bendras profesinis darbas ar priklausymas praktiško pobūdžio organizacijai. Kol žmonės sieks bendrų metafizinių ar kūrybinių tikslų, jie nebus vieniši, nes juos jungs pati siekiamo tikslo didybė. Jų kova nuolat apeliuos į kitus ir šauks juos kovoti su kasdienybės praeinamumu. Praeities egzistavimas kūrybiniame pasaulyje mums yra labai akivaizdus jau ir dabar. Donelaičio vežimai vis dar tebepleška per neišbrendamus kaip kisieliai rudens purvynus, Aisčio karavanas vis dar tebeveža pasakišką karalaitę per tyrų smėlį ir Sirijos Giros smuikas vis dar tebesiskundžia pustuštės verandos lankytojams, kad jisai neranda mylinčios širdies. Tačiau Niliūnas tęsia savo nepraeinamumo idėją dar toliau, už mirties, kurios juodas šydas slepia nežinomą pomirtinio gyvenimo paslaptį. Poetas netiki mirties galybe. Jis skelbia, kad mirtis sunaikina materiją, bet nepažeidžia žmogaus dvasios. Ji išvaduoja mus iš kasdieniškos realybės, bet nesunaikina mūsų individualybės ir mūsų dvasioje egzistuojančių prisiminimų. Kaip nesunaikinamas yra kūrybinis pasaulis, taip dar daugiau nesutrupinama yra pati žmogaus dvasia. Šis žmogaus egzistencijos dvilypumas ir yra svarbiausias žmogaus bruožas. Nors žmogus ir gyvena laiko tėkmėje, nors jis ir kinta, ir miršta, jis nežūna, ir kiekvienas jo gyvenimo įvykis turi amžinumo bruožą. Tuo būdu žmogus yra vienintelis kiekvieno daikto amžinumo laidas. Žmogaus mylimas daiktas yra nemirtingas per žmogaus dvasią.

Į viršų

       Santykiai su Dievu

       Pasisakydamas už savo išjaustą kasdienybę, Niliūnas kartu pasisako ir už žmogaus individualumą ir jo dvasios nepriklausomumą. Ši autoriaus kova įgauna didžiausių dimensijų jo santykiuose su Dievu. Šiame punkte Niliūnas išlaiko savitą poetinį veidą. Tas ypač ryšku lyginant Niliūną su svarbiausiu mūsų religinės poezijos atstovu Brazdžioniu. Brazdžionio santykį su Dievu įtakoja amžiais nusistovėjusi tradicija ir tas gražus nuolankumas Transcendencijai. Jo poezijoje ryški nusižeminimo dvasia, nes jis giliai pergyvena savo mažumą santykyje su Dievo begalybe. Realybė jam vertinga tik tuomet, kai joje mes vykdome Dievo valią. Akcentuoti savo individualumą Brazdžioniui atrodytų pavojingas maištas prieš išbandytą ir nusistovėjusią tradiciją. Niliūnas tuo tarpu gina savo individualumą ir Dievo akivaizdoje. Jis nori būti laisvas ir kurtis savo pasaulį. Kai kas čia gali įžiūrėti tam tikrą maištavimą prieš Dievą, tačiau įsigilinus į šią problemą lengva pastebėti, kad iš esmės taip nėra. Niliūnas skelbia žemiškosios buities metafizinę vertę ir jos prasmingumą, nes, jo nuomone, žmogaus kova joje už transcendentinę tiesą yra pats pagrindinis mūsų uždavinys. Kodėl Niliūno kova už savo individualybę Dievo akivaizdoje nėra kova prieš Dievą? Kiekvienas žmogus savaip supranta Dievą ir turi skirtingą Dievo sąvoką. Dievas yra per daug didelis, kad galėtume Jį įsprausti į ribotos sąvokos rėmus ir kad mūsų santykį su Juo galėtume išsiaiškinti kokia nors žemiška analogija. Mes Jį vadiname Tėvu, nes šis santykis yra tobuliausia iš žemėje išgyvenamų analogijų tarp dviejų būtybių. Nereikia pamiršti tačiau, kad net ir tėvo sąvoka nepilnai teišsako tą neišsemiamą mūsų ryšį su Dievu, nes Dievas reiškiasi ir mumyse pačiuose. Mūsų kūrybinė galia ir individualumas yra dieviškos manifestacijos mumyse. Tuo būdu kova už save, už savo individualybę ir kūrybinę laisvę yra pasisakymas už dievišką pradą žmoguje. Žmogui bręstant, jis kuriasi skirtingą ir platesnę Dievo sąvoką, atmesdamas seniau susikurtąją kaip išaugtą kiautą. Kova prieš Dievą yra iš esmės neįmanoma, nes tai būtų kova prieš save. Galima yra tik kova prieš pasenusią ir nepatenkinamą Dievo koncepciją ieškant naujo ir platesnio Dievybės supratimo. Dėl to ir Niliūno kova už savo individualybę yra metafizinė kova už aukštesnę Dievo sąvoką, tartum realizavus, kad Dievas negali būti šalia mūsų egzistuojanti Jėga, bet pats mūsų individualumo ir laisvės substratas.
       Labai mažai kas mūsų poezijoje bus svarstęs metafizinę problematiką visoje jos platybėje ir lietęs tiek daug skirtingų jos aspektų. Per abi knygas Niliūnas mums duoda gilią ir plačiai išvystytą pasaulėžiūrą, duodamas eilę originalių sprendimų ir statydamas eilę filosofinių klausimų. Reikia manyti, kad lietuvių literatūros istorijoje šis jo poezijos aspektas bus laikomas vienu svarbiausių jos žymynių.

       [1954]

       Kaupas, Julius. Raštai. – Chicago, Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1997.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt