TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Henrikas Radauskas

       HENRIKO NAGIO SAULĖS LAIKRODŽIAI

       Nedidelė grupė mūsų poetų: Nyka-Niliūnas, Bradūnas, Nagys ir dar vienas kitas jau senokai yra vadinami „jaunųjų“ vardu. Sakant „jaunieji“, turima galvoj „jauniausieji“, nors jie visi šiuo metu persirito per trisdešimt, spaudoje pasirodė prieš keliolika metų ir yra išleidę po kelis eilėraščių rinkinius. Šito šiandien jau lyg ir ne visai jiems tinkamo vardo įsipilietinimą iš dalies pateisina tai, kad nuo jų išėjimo į viešumą mūsų poezijoje maža tepasirodė figūrų, vertų kiek didesnio dėmesio. Faktų nepakeičia nei „oficialiųjų sluoksnių“ optimizmas, nei daug popieriaus reikalaują Rašytojų draugijos sąrašai, nei labai storos poezijos antologijos.
       Henrikas Nagys, kaip poetas debiutavęs bene prieš trylika metų, neseniai išleido trečią savo eilėraščių rinkinį vardu Saulės laikrodžiai.
       Mūsų spauda jau ne kartą buvo pabrėžusi, kad Nagys yra vokiečių poeto George'o Traklio įtakoje. Ta pačia proga prisimintina, kad savo ankstybesniuose eilėraščiuose Nagys yra panašią duoklę atidavęs kitam, žymiai didesniam vokiečių poetui – Raineriui Maria Rilkei.
       Ekspresionizmas vokiečių literatūroje, kilęs kaip reakcija prieš natūralizmą, į savo kūrybos centrą buvo pastatęs žmogų ir daug dėmesio skyrė metafizinėms problemoms. Traklis yra vienas iš ankstybųjų jo atstovų (miręs 1914 metais) – ekstatiškų vizijų, gilaus pesimizmo, baimės, mirties ir nuopuolio dainius. Jau jo eilėraščių antraštės: „Žlugimas“, „Žmogaus liūdesys“, „Prakeiktieji“, „Apreiškimas ir žlugimas“, „Blogio pasikeitimas“, „Žiurkės“ ir pan. – rodo jo mėgstamus motyvus ir labai jau atvirai, net kiek per naiviai, demonstruoja jo palinkimą į tam tikrą – gana siaurą – tematinį ratą.
       Viena Traklio ir iš viso vokiečių ekspresionistų mėgstamų temų: miestas kaip žmogaus priešas, kaip pikta ir grėsminga jėga, – užtinkama Nagio eilėraščiuose „Rudenio laužai“, „Karalaitė“, „Pergalės šventė“ ir kt. Specifiškai trakliška melancholija spalvingo rudens peizažo fone ypač ryškiai suskamba tokiuose Nagio dalykuose kaip „Ruduo“ ir „Rudens diena“. Vienur bei kitur rinkiny tie tonai daugiau ar mažiau juntami atskirose eilutėse arba strofose. Visumoj Nagio pesimizmas yra kiek sušvelnintas, tragizmo jutimas nėra toks aštrus kaip Traklio – tiek savo pasaulėjauta, tiek grynai poetinio pasisakymo prasme.
       Pagrindinis Nagio poezijos motyvas yra žmogaus būties tragizmas, jo absoliuti ir nepaguodžiama vienatvė žemėje – tuo jisai siejasi ne tik su Trakliu, bet ir beveik su visų vokiečių ekspresionistų poezija, kurios antologija, išėjusi 1920 metais, turėjo charakteringą antraštę Žmonijos sutemos.
       Kaip kad sultys pripildo visą medį, pradedant jo šaknim ir baigiant smulkiausiom šakelėm ir lapais, – taip pat ir liūdesys užlieja visą Nagio knygą, eidamas ne tik pagrindiniu jos motyvu, bet ir įsiskverbdamas į pačias mažiausias sudėtines eilėraščio dalis, į vaizdo detales, į palyginimus ir epitetus. Keli kiek giedresni rinkinio eilėraščiai laikytini veikiau išimtimis. Pažymėtina tačiau, kad ir toks džiaugsmingos nuotaikos dalykas kaip „Grįžimas“ baigiasi „klaikios prakeikimo nakties“ prisiminimu, kad eilėrašty „Kaimai vasaros vidudienį“ spalvingą vasaros peizažą apniaukia tokios eilutės:

Ir upokšnių skaidriais kaspinais jie
savo ilgesį pilką išklosto;
ir į kūdras jie išverkia ašaras savo karčias.

       Kaip tolimiausiose šiaurės ašigalio srityse, saulė Nagio knygoje pasirodo tik labai trumpam laikui, šiaip jau joje viešpatauja šaltis ir kuone amžina tamsa. Liūdesys yra apėmęs ne tik poeto sielą, jis reiškiasi gamtoje ir visuose daiktuose, nes jie niekuomet negyvena nepriklausomai, o tėra paties autoriaus nuotaikų atspindys: „negyvų garvežių grandinės“, „numirusi saulė“, „palaidoti sodai“, ugnis, kuri „užgęsta verkdama“, upės, kurios „šniokšdamos miršta“, „merdinčios gėlės“, „reklamų ugnis negyva“ ir daugybė panašių vaizdų dominuoja visoje knygoje. Kaip jau skaitytojas pats bus pastebėjęs, visi tie vaizdai ne tik koncentruojasi aplink mirtį bei nebūtį, bet jie ir išsakomi beveik tais pačiais žodžiais, rodydami autoriaus nenorą paieškoti skirtingų poetinių formulavimų panašioms temoms ar pergyvenimams.
       Nagiui patiko kaimų ėjimo vaizdas, ir jis jį beveik nepakeisdamas kartoja net keturiuose eilėraščiuose: „Kaimai ateina į ežerų pakrantes“, „Kaimai vasaros vidudienį“, „Kaimai išeina“ ir dar sykį prisimena eilėrašty „Upės“.
       Dar daugiau kartojamas tekėjimo, liejimosi vaizdas: „teka rudenio purvinas kraujas“ (p. 14), „tėviškės medus...; jis teka...“ (p. 15), „teka kraujas bruknienojais“ (p. 21), „teka pavasario vandenys“ (p. 33), „teka šalto vėjo ašaros“ (p. 48), „teka ir teka ir teka... karštas medus“ (p. 61), „žolė... teka į aptemusį akiratį“ (p. 63), „baltas kraujas teka“ (p. 68); „liejos lūždama vilnis“ (p. 9), „į kraują įsiliejo... dangūs“ (p. 23), „vėjas lieja mums į veidą lietų“ (p. 24), „liejot vyną ir juoką“ (p. 27) „išsilieję... spengė bėgiai“ (p. 45), „liūtys liejasi“ (p. 49), „vandenys užlieję slėnius“ (p. 63), „dūmais užlieja vieškelius“ (p. 68), „liejasi ugnis“ (p. 68), „kraujo dėmės užlieja jam veidą“ (p. 76)...
       Vienoj vietoj Nagys net rašo: „permerkti rudens lietaus liūčių“ (p. 15), kas jau visai neturi prasmės, nes juk liūtis yra ne kas kita kaip stiprus lietus.
       Necituoju čia visos eilės vietų, kur ne sykį kartojamas lašėjimas, sunkimasis, tvinimas, srovenimas ir panašios „vandeninės“ sąvokos. Nagys nejaučia, jog tų pačių poetinių priemonių nuolatinis kartojimas ilgainiui ne tik nustoja estetinės vertės, bet veikiau sukelia priešingą efektą.
       Iš viso pažymėtina, kad kuone visi knygos eilėraščiai – vis vien, ar autorius rašo apie save, ar apie kareivį, ar kalba apie miestą, ar vaizduoja kaimo peizažą – yra tokie panašūs, juos jungia tokios giminingos nuotaikos ir – kas svarbiausia – tokie panašūs vaizdai, kad, užvertus knygą, jie, išskyrus vos kelis dalykus, susilieja į vieną uniforminę masę. Temų ar nuotaikų kartojimas poezijoje pateisinamas tik tuo atveju, kai poetas moka surasti joms skirtingas išraiškos formas, – tik tuomet eilėraščiai gali egzistuoti kaip atskiri organizmai, kaip individualūs kūriniai.
       Viena ryškiausių Nagio poezijos ypatybių yra perdėtas jausmingumas, žiūrėjimas į jausmą ar nuotaiką kaip į estetinę vertybę, nesistengiant jų įvilkti į poetinę formą. Pavyzdžiui cituoju trumpą eilėraštį „Rudenėjančioj žemėj“, dedikuotą seseriai:

Neverk, vaikuti,
dar medžiai ne visi,
ir gėlės dar ne visos mirusios –
pavasarį daug medžių ir gėlių žydės...
Neverk, paduok rankutę,
ir juokis, ir kalbėk!
Pavasarį žydės visi, visi nuliūdę medžiai, –
tik vienas – nežinau, ar jis žydės...

       Ta prasme ypač charakteringi eilėraščiai „Karalaitė“ ir „Lapkričio migloj“. Pirmasis tėra ištisa sentimentalių banalumų grandinė: „praėjo ji kaip spindulys pro mano langą“; „ir paskandink savų akių žvaigždes / manų ištroškusių akių gelmėn“; „...ir sminga man širdin, lyg juoko geliantys ledai.“ Antrąjį sudaro tokie posakiai kaip: „man taip šalta, šiurpu be žmogaus“, „baisi tuštuma mus užtvinsta“ ir pan. Tokių sakinių, lyg paimtų iš sentimentalaus prozaiko raštų, surastume daugely rinkinio eilėraščių.
       Mažiau negu minėtųjų banalybių knygoje randame tokių manieringų, neįtikimų vietų:

Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis
giliam tvenkiny... (P. 46)

       Arba:

Tiktai kartais šešėliai greiti
debesų arba paukščių padangėj
jų širdin nukrinta kaip rūškanos mintys. (P. 71)

       Neįtikinamas ir manieringas pačia savo koncepcija yra eilėraštis „Medžiai ateina“, kur „užkalbinusių nekaltą priemiesčio mergaitę“ valkatų „purvinos šypsenos“ „stingsta“, pamačius, kad paskui mergaitę eina medžių procesija, nešanti degančias kaštanų žvakes. Visas situacijos dirbtinumas čia kyla iš to, kad tokias procesijas mato tik poetai ir kad autorius savo vizijas priskiria valkatoms, turintiems – kaip jis pats eilėraščio pradžioj pasako – visai nepoetiškus palinkimus.
       Kaip į grynai „technišką manierą“ reikia nurodyti į Nagio bandymą reformuoti skyrybos ženklus, vietoj normalaus daugtaškio įvedant gulsčią dvitaškį (..).
       Savo eilėraščiuose Nagys dažnai atsisako nuo klasikinio metro, rodydamas palinkimą į laisvą ritmiką, daugiau atitinkančią jo poezijos pabrėžtai jausminį charakterį, kurią jis, išskyrus retus atvejus, yra įvaldęs visai gerai. Žymiai blogiau jam sekasi su rimu: čia jo „laisvės“ nueina taip toli, kad apie daugelį strofų negalėtume iš viso pasakyti, ar jos rimuotos, ar ne, jei neišvestume analogijos su kitom to pat eilėraščio strofom. Tokie „sąskambiai“ kaip: beržus – pamažu, fontanas – reklamoj, laivo –apsvaigęs, los – paklajot, migloj – sustok, rudens – šalta, vaisiai – žvaigždės ir daugybė panašių, be abejo, nei rimais, nei pusrimiais nelaikytini ir kad tokie savo tikslo, žinoma, nepasiekia. Neaišku, kodėl Nagys apskritai mėgina rimuoti, o ne rašo nerimuotom eilutėm, – ta technika pastaruoju metu yra paplitusi daugelio kraštų poezijoj.
       Geriausiai pavykę yra tie Nagio eilėraščiai, kur natūraliai reiškiamas jausmas yra radęs atitinkamą poetinę formą, kur poetui pavyko išvengti sentimentalumo ir banalumo, kur vaizdų drąsumas nekvepia maniera, kur autoriaus nuotaika organiškai susilieja su dinamišku ir paslaptingu, beveik žmogišku gamtos gyvenimu. Tokiais dalykais laikytini: „Pavasaris ir vaikai“, „Tvenkinys“, „Pavasaris užima didmiestį“. Tenka apgailestauti, kad tokį eilėraštį kaip „Epitafija“, kupiną tikros tragikos ir nuoširdaus patoso, gadina sentimentalus posakis „nebaigta svajoti svajonė“ ir poroj vietų nevykęs metro laužymas.
       Paprastam ir gražiam eilėraščiui „Grįžimas“ kenkia banali pabaiga:

Ir nuo raudančių rankų nukrinta klaiki
prakeikimo naktis.

       Reikia atminti, kad poezijoje daugiau negu bet kur kitur galioja sena išmintis, jog šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Tuo tarpu Nagio knygoje –iš vienos pusės – maža tėra ištisai gerų eilėraščių, kurių negadintų atskiros nevykusios vietos; joje, antra vertus, terastume vos kelis visiškai blogus eilėraščius: beveik kiekviename puslapy greta silpnesnių eilučių užtinkame tikrai gražių strofų. Autokritikos stoka ir pripažinimas autonominės vertės kūrybiškai neapipavidalintam jausmui daro Nagį, turintį aiškių talento žymių, didžiąja dalimi fragmentiniu poetu.

       1952.VII.30
       _______________________
       Henrikas Nagys, Saulės laikrodžiai: Poezija, Chicago, 1952, 80 p.

       Radauskas, Henrikas. Apie kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas rdauskas atsiminimuose ir kritikoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt