|
<< Atgal
Henrikas Radauskas
HENRIKO NAGIO SAULĖS LAIKRODŽIAI
Nedidelė grupė mūsų poetų: Nyka-Niliūnas,
Bradūnas, Nagys ir dar vienas kitas jau senokai yra vadinami jaunųjų vardu.
Sakant jaunieji, turima galvoj jauniausieji, nors jie visi šiuo metu
persirito per trisdešimt, spaudoje pasirodė prieš keliolika metų ir yra išleidę po
kelis eilėraščių rinkinius. Šito šiandien jau lyg ir ne visai jiems tinkamo vardo
įsipilietinimą iš dalies pateisina tai, kad nuo jų išėjimo į viešumą mūsų
poezijoje maža tepasirodė figūrų, vertų kiek didesnio dėmesio. Faktų nepakeičia
nei oficialiųjų sluoksnių optimizmas, nei daug popieriaus reikalaują Rašytojų
draugijos sąrašai, nei labai storos poezijos antologijos.
Henrikas Nagys, kaip poetas debiutavęs bene prieš
trylika metų, neseniai išleido trečią savo eilėraščių rinkinį vardu Saulės
laikrodžiai.
Mūsų spauda jau ne kartą buvo pabrėžusi, kad
Nagys yra vokiečių poeto George'o Traklio įtakoje. Ta pačia proga prisimintina, kad
savo ankstybesniuose eilėraščiuose Nagys yra panašią duoklę atidavęs kitam, žymiai
didesniam vokiečių poetui Raineriui Maria Rilkei.
Ekspresionizmas vokiečių literatūroje, kilęs kaip
reakcija prieš natūralizmą, į savo kūrybos centrą buvo pastatęs žmogų ir daug
dėmesio skyrė metafizinėms problemoms. Traklis yra vienas iš ankstybųjų jo atstovų
(miręs 1914 metais) ekstatiškų vizijų, gilaus pesimizmo, baimės, mirties ir
nuopuolio dainius. Jau jo eilėraščių antraštės: Žlugimas, Žmogaus
liūdesys, Prakeiktieji, Apreiškimas ir žlugimas, Blogio
pasikeitimas, Žiurkės ir pan. rodo jo mėgstamus motyvus ir labai jau
atvirai, net kiek per naiviai, demonstruoja jo palinkimą į tam tikrą gana siaurą
tematinį ratą.
Viena Traklio ir iš viso vokiečių ekspresionistų
mėgstamų temų: miestas kaip žmogaus priešas, kaip pikta ir grėsminga jėga,
užtinkama Nagio eilėraščiuose Rudenio laužai, Karalaitė, Pergalės
šventė ir kt. Specifiškai trakliška melancholija spalvingo rudens peizažo fone
ypač ryškiai suskamba tokiuose Nagio dalykuose kaip Ruduo ir Rudens diena.
Vienur bei kitur rinkiny tie tonai daugiau ar mažiau juntami atskirose eilutėse arba
strofose. Visumoj Nagio pesimizmas yra kiek sušvelnintas, tragizmo jutimas nėra toks
aštrus kaip Traklio tiek savo pasaulėjauta, tiek grynai poetinio pasisakymo prasme.
Pagrindinis Nagio poezijos motyvas yra žmogaus
būties tragizmas, jo absoliuti ir nepaguodžiama vienatvė žemėje tuo jisai siejasi
ne tik su Trakliu, bet ir beveik su visų vokiečių ekspresionistų poezija, kurios
antologija, išėjusi 1920 metais, turėjo charakteringą antraštę Žmonijos sutemos.
Kaip kad sultys pripildo visą medį, pradedant jo
šaknim ir baigiant smulkiausiom šakelėm ir lapais, taip pat ir liūdesys užlieja
visą Nagio knygą, eidamas ne tik pagrindiniu jos motyvu, bet ir įsiskverbdamas į
pačias mažiausias sudėtines eilėraščio dalis, į vaizdo detales, į palyginimus ir
epitetus. Keli kiek giedresni rinkinio eilėraščiai laikytini veikiau išimtimis.
Pažymėtina tačiau, kad ir toks džiaugsmingos nuotaikos dalykas kaip Grįžimas
baigiasi klaikios prakeikimo nakties prisiminimu, kad eilėrašty Kaimai vasaros
vidudienį spalvingą vasaros peizažą apniaukia tokios eilutės:
Ir upokšnių skaidriais kaspinais jie
savo ilgesį pilką išklosto;
ir į kūdras jie išverkia ašaras savo karčias. |
Kaip tolimiausiose šiaurės ašigalio
srityse, saulė Nagio knygoje pasirodo tik labai trumpam laikui, šiaip jau joje
viešpatauja šaltis ir kuone amžina tamsa. Liūdesys yra apėmęs ne tik poeto sielą,
jis reiškiasi gamtoje ir visuose daiktuose, nes jie niekuomet negyvena nepriklausomai, o
tėra paties autoriaus nuotaikų atspindys: negyvų garvežių grandinės,
numirusi saulė, palaidoti sodai, ugnis, kuri užgęsta verkdama, upės,
kurios šniokšdamos miršta, merdinčios gėlės, reklamų ugnis negyva
ir daugybė panašių vaizdų dominuoja visoje knygoje. Kaip jau skaitytojas pats bus
pastebėjęs, visi tie vaizdai ne tik koncentruojasi aplink mirtį bei nebūtį, bet jie
ir išsakomi beveik tais pačiais žodžiais, rodydami autoriaus nenorą paieškoti
skirtingų poetinių formulavimų panašioms temoms ar pergyvenimams.
Nagiui patiko kaimų ėjimo vaizdas, ir jis jį
beveik nepakeisdamas kartoja net keturiuose eilėraščiuose: Kaimai ateina į ežerų
pakrantes, Kaimai vasaros vidudienį, Kaimai išeina ir dar sykį prisimena
eilėrašty Upės.
Dar daugiau kartojamas tekėjimo, liejimosi vaizdas:
teka rudenio purvinas kraujas (p. 14), tėviškės medus...; jis teka... (p.
15), teka kraujas bruknienojais (p. 21), teka pavasario vandenys (p. 33),
teka šalto vėjo ašaros (p. 48), teka ir teka ir teka... karštas medus (p.
61), žolė... teka į aptemusį akiratį (p. 63), baltas kraujas teka (p.
68); liejos lūždama vilnis (p. 9), į kraują įsiliejo... dangūs (p. 23),
vėjas lieja mums į veidą lietų (p. 24), liejot vyną ir juoką (p. 27)
išsilieję... spengė bėgiai (p. 45), liūtys liejasi (p. 49), vandenys
užlieję slėnius (p. 63), dūmais užlieja vieškelius (p. 68), liejasi
ugnis (p. 68), kraujo dėmės užlieja jam veidą (p. 76)...
Vienoj vietoj Nagys net rašo: permerkti rudens
lietaus liūčių (p. 15), kas jau visai neturi prasmės, nes juk liūtis yra ne kas
kita kaip stiprus lietus.
Necituoju čia visos eilės vietų, kur ne sykį
kartojamas lašėjimas, sunkimasis, tvinimas, srovenimas ir panašios vandeninės
sąvokos. Nagys nejaučia, jog tų pačių poetinių priemonių nuolatinis kartojimas
ilgainiui ne tik nustoja estetinės vertės, bet veikiau sukelia priešingą efektą.
Iš viso pažymėtina, kad kuone visi knygos
eilėraščiai vis vien, ar autorius rašo apie save, ar apie kareivį, ar kalba apie
miestą, ar vaizduoja kaimo peizažą yra tokie panašūs, juos jungia tokios
giminingos nuotaikos ir kas svarbiausia tokie panašūs vaizdai, kad, užvertus
knygą, jie, išskyrus vos kelis dalykus, susilieja į vieną uniforminę masę. Temų ar
nuotaikų kartojimas poezijoje pateisinamas tik tuo atveju, kai poetas moka surasti joms
skirtingas išraiškos formas, tik tuomet eilėraščiai gali egzistuoti kaip atskiri
organizmai, kaip individualūs kūriniai.
Viena ryškiausių Nagio poezijos ypatybių yra
perdėtas jausmingumas, žiūrėjimas į jausmą ar nuotaiką kaip į estetinę vertybę,
nesistengiant jų įvilkti į poetinę formą. Pavyzdžiui cituoju trumpą eilėraštį
Rudenėjančioj žemėj, dedikuotą seseriai:
Neverk, vaikuti,
dar medžiai ne visi,
ir gėlės dar ne visos mirusios
pavasarį daug medžių ir gėlių žydės...
Neverk, paduok rankutę,
ir juokis, ir kalbėk!
Pavasarį žydės visi, visi nuliūdę medžiai,
tik vienas nežinau, ar jis žydės... |
Ta prasme ypač charakteringi eilėraščiai
Karalaitė ir Lapkričio migloj. Pirmasis tėra ištisa sentimentalių
banalumų grandinė: praėjo ji kaip spindulys pro mano langą; ir paskandink
savų akių žvaigždes / manų ištroškusių akių gelmėn; ...ir sminga man
širdin, lyg juoko geliantys ledai. Antrąjį sudaro tokie posakiai kaip: man taip
šalta, šiurpu be žmogaus, baisi tuštuma mus užtvinsta ir pan. Tokių
sakinių, lyg paimtų iš sentimentalaus prozaiko raštų, surastume daugely rinkinio
eilėraščių.
Mažiau negu minėtųjų banalybių knygoje randame
tokių manieringų, neįtikimų vietų:
Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis
giliam tvenkiny... (P. 46) |
Arba:
Tiktai kartais šešėliai greiti
debesų arba paukščių padangėj
jų širdin nukrinta kaip rūškanos mintys. (P. 71) |
Neįtikinamas ir manieringas pačia savo
koncepcija yra eilėraštis Medžiai ateina, kur užkalbinusių nekaltą
priemiesčio mergaitę valkatų purvinos šypsenos stingsta, pamačius, kad
paskui mergaitę eina medžių procesija, nešanti degančias kaštanų žvakes. Visas
situacijos dirbtinumas čia kyla iš to, kad tokias procesijas mato tik poetai ir kad
autorius savo vizijas priskiria valkatoms, turintiems kaip jis pats eilėraščio
pradžioj pasako visai nepoetiškus palinkimus.
Kaip į grynai technišką manierą reikia
nurodyti į Nagio bandymą reformuoti skyrybos ženklus, vietoj normalaus daugtaškio
įvedant gulsčią dvitaškį (..).
Savo eilėraščiuose Nagys dažnai atsisako nuo
klasikinio metro, rodydamas palinkimą į laisvą ritmiką, daugiau atitinkančią jo
poezijos pabrėžtai jausminį charakterį, kurią jis, išskyrus retus atvejus, yra
įvaldęs visai gerai. Žymiai blogiau jam sekasi su rimu: čia jo laisvės nueina
taip toli, kad apie daugelį strofų negalėtume iš viso pasakyti, ar jos rimuotos, ar
ne, jei neišvestume analogijos su kitom to pat eilėraščio strofom. Tokie
sąskambiai kaip: beržus pamažu, fontanas reklamoj, laivo
apsvaigęs, los paklajot, migloj sustok, rudens šalta, vaisiai
žvaigždės ir daugybė panašių, be abejo, nei rimais, nei pusrimiais nelaikytini
ir kad tokie savo tikslo, žinoma, nepasiekia. Neaišku, kodėl Nagys apskritai mėgina
rimuoti, o ne rašo nerimuotom eilutėm, ta technika pastaruoju metu yra paplitusi
daugelio kraštų poezijoj.
Geriausiai pavykę yra tie Nagio eilėraščiai, kur
natūraliai reiškiamas jausmas yra radęs atitinkamą poetinę formą, kur poetui pavyko
išvengti sentimentalumo ir banalumo, kur vaizdų drąsumas nekvepia maniera, kur
autoriaus nuotaika organiškai susilieja su dinamišku ir paslaptingu, beveik žmogišku
gamtos gyvenimu. Tokiais dalykais laikytini: Pavasaris ir vaikai, Tvenkinys,
Pavasaris užima didmiestį. Tenka apgailestauti, kad tokį eilėraštį kaip
Epitafija, kupiną tikros tragikos ir nuoširdaus patoso, gadina sentimentalus
posakis nebaigta svajoti svajonė ir poroj vietų nevykęs metro laužymas.
Paprastam ir gražiam eilėraščiui Grįžimas
kenkia banali pabaiga:
Ir nuo raudančių rankų nukrinta klaiki
prakeikimo naktis. |
Reikia atminti, kad poezijoje daugiau negu
bet kur kitur galioja sena išmintis, jog šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Tuo
tarpu Nagio knygoje iš vienos pusės maža tėra ištisai gerų eilėraščių,
kurių negadintų atskiros nevykusios vietos; joje, antra vertus, terastume vos kelis
visiškai blogus eilėraščius: beveik kiekviename puslapy greta silpnesnių eilučių
užtinkame tikrai gražių strofų. Autokritikos stoka ir pripažinimas autonominės
vertės kūrybiškai neapipavidalintam jausmui daro Nagį, turintį aiškių talento
žymių, didžiąja dalimi fragmentiniu poetu.
1952.VII.30
_______________________
Henrikas Nagys, Saulės
laikrodžiai: Poezija, Chicago, 1952, 80 p.
Radauskas, Henrikas. Apie
kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas rdauskas atsiminimuose ir
kritikoje. Vilnius: Baltos lankos, 1994.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|