Henrikas Radauskas

       ALFONSO NYKOS-NILIŪNO POEZIJA
       Jo Orfėjaus medžio pasirodymo proga

       Nykos-Niliūno pirmas eilėraščių rinkinys, išėjęs prieš aštuonetą metų Vokietijoje, įvedė mus į tragišką ir nerealų autoriaus pasaulį, jokiame žemėlapy nesurandamą kraštą, kuriame viešpatauja amžinas nerimas, kur daužosi niekad nenurimstantis vėjas ir benamiai paukščiai blaškosi rudeniniame danguje virš niauriai ūžiančių girių. Jau pati knygos antraštė – Praradimo simfonijos – priminė mums Milašiaus puikiąją „Lapkričio simfoniją“ (o taip pat jo „Rugsėjo simfoniją“), ir iš tikro – tarp abiejų poetų esama tam tikro panašumo. Milašius ypač aštriai jautė žmogiškosios būties tragizmą – tiek jos visumoj, tiek ir visose jos apraiškose, jis buvo amžinų praradimų, praeinamumo, skurdžių šios žemės daiktų, mirties ir vienatvės poetas. („Rugsėjo simfonijoje“ jis vienatvę vadina savo motina: „Solitude, ma m?re...“) Ta prasme mums tuojau krito į akis Nykos-Niliūno panašumas į Milašių – galbūt liūdniausią iš visų XX amžiaus prancūzų poetų.
       Tačiau tarp juodviejų esama ir nemažų temperamento ir pasaulėžiūros skirtumų. Milašius yra nuovargio, rezignacijos, blyškių spalvų, pustonių poetas. Jis netiki jokiom kovom, negarbina herojų ir audrų nešamas nesiblaško po žemę, ieškodamas šviesos ir egzistencijos prasmės, kaip tai daro Nyka-Niliūnas. Savo simfonijas Milašius groja sąmoningai ribotu orkestru, išgaudamas nepaprastai pilną, didingą ir tragišką toną, tuo tarpu Praradimo simfonijoms reikia didelio (pasakytume: neoromantiško) orkestro, kurį ne visuomet lengva suvaldyti.
       Nykos-Niliūno pirmame rinkiny randame daug žodžių, reiškiančių blaškymąsi, lėkimą, daug vienas paskui kitą skubančių palyginimų (keturi palyginimai aštuonių eilučių eilėrašty „Nature morte“, penki palyginimai penkiose eilutėse pagret – „Mergaitė, bėganti paskui drugelį“). Didžioji daiktavardžių dalis turi epitetus – jausminius ir nuotaikinius palydovus, nuspalvinančius eilėraščio piešinį. Iš Nykos-Niliūno mes pirmą kartą patyrėm, kiek daug skausmą ir liūdesį reiškiančių būdvardžių turi lietuvių kalba.
       Nesimetriškos eilutės, dažnai ir strofos, netikslūs rimai, sąmoningas „klasiškosios harmonijos“ vengimas buvo autoriaus besiblaškančios minties, nuolatinių jausmo prasiveržimų išraiška.
       Praradimo simfonijų vienoj tonacijoj išlaikytos giliai pesimistinės nuotaikos (jų esama net ten, kur mažiau atidus skaitytojas tarsis radęs „giedrą“ ar „šilimą“) daro įspūdį, kad didžioji knygos eilėraščių dalis surišta tarpusavy nematomais siūlais, kad jie parašyti viena pagrindine amžino prasmės ieškojimo, nuolatinio nerimo ir „benamiškumo“ tema.
       Įdomu pažymėti, kad poetas, nerasdamas atsakymo į svarbiausius klausimus, „nesiorientuodamas“ priešingame jam pasauly, tatai išreiškia dažnu vartojimu neapibrėžto įvardžio „kažkas“ („...daužė mano sielą varpas, / kažko man nesakydamas...“; „kažkas taip baisiai smaugė mano dvasią“; „mane lydėjo medis ir pamišęs varpas, negalėdami kažko suprasti“; „...su rudenio gamta, paslėpusia kažką riksme varnų“, – visi šie pavyzdžiai imti iš vieno ir to paties eilėraščio).
       Praradimo simfonijose Nyka-Niliūnas gyveno savo „metafizine neviltim“ pažymėtame pasaulyje, į kurį jis teperkėlė bendriausius ir abstrakčiausius (bet jam visų svarbiausius) žmogaus egzistencijos bruožus. Jo pasaulyje ne tik daiktai yra skurdūs ir nelaimingi, jaučia ir kenčia kaip žmogus, bet net ir šviesa ir vienuma, pasirėmę alkūnėmis, skaito knygas. Nors kitur poetas, suliedamas žmogų ir daiktus dvasinėj sferoj, sudaro vientisą poetinį įspūdį, šiuo kartu tačiau, atvirkščio proceso dėka, abstrakčias sąvokas apdovanojus žmogaus kūno dalimis, nukenčia estetinis efektas. Šį pavyzdį čia paėmiau dėl to, kad tokių atvejų pirmoj knygoj buvo ir daugiau. Šiaip ar taip, fantazija turi nerašytą logiką, kuri valdo meno kūrinį savo kaprizingais, vaiduokliškais dėsniais.
       Praradimo simfonijose dalinės paguodos Nykai-Niliūnui teikė nuolatinis grįžimas mintimi į vaikystę, į motiną (šis motyvas irgi primena Milašių), į mitinės laimės šalį, bet ir ši kelionė pažymėta gilia melancholija, nes neįmanoma visiškai grįžti į buvusį nerūpestingumą ir saugumą, o pagaliau ir ant vaikystės jau buvo kritę pirmieji skausmo šešėliai.
       Toji pati vaikystės tema nepaprastu atkaklumu kartojama ir ką tik išėjusiame iš spaudos antrame Nykos-Niliūno eilėraščių rinkiny – Orfėjaus medyje. Pažymėtina tačiau, kad dabar šitas motyvas teikia poetui daugiau paguodos, ir kartais net atrodo, kad toji kelionė, atlikta prarasto laiko beieškant, gali atnešti jam kuone visišką ramybę („Dainelė“, p. 53). Ta tema rašytų eilėraščių pati konstrukcija ir pats pasisakymo būdas šiuo kartu jau rodo lengvą posūkį į paprastumą, į klasiškesnes formas, iš dalies atsisakant nuo buvusių neoromantizmo ir ekspresionizmo žymių.
       Tačiau keliuose Orfėjaus medžio didesnės apimties eilėraščiuose, kur Nyka-Niliūnas atsistoja akis į akį su žmogaus egzistencijos ir mirties problemom, pesimizmas vėl suskamba visu stiprumu. „Septintojoj elegijoj“ poetas nedviprasmiškai pasisako:

       Šios citatos pirma eilutė yra ne kas kita, kaip variantas egzistencializmo tėvo Kierkegaard'o minties, kad Dievas savo prigimtimi absoliučiai skiriasi nuo žmogaus, kad žmogus jaučia, jog jo individualybė yra griežtai priešinga Dievui. Citatos antroj pusėj Nyka-Niliūnas vysto Kierkegaard'o idėją, kad objektyvios tiesos iš viso nėra, kad tiesa yra subjektyvi. Toji pati mintis skelbiama kitoj tos pat elegijos vietoj:

       Čia dar aiškiau negu Praradimo simfonijose formuluojama ano danų filosofo mintis, jog žmogaus asmenybė nėra visumos nuolauža pasaulio sistemoj, jog žmogus turi būti pats suinteresuotas savo likimu, turi pats jį kurti, kad ir jausdamas visada netikrumą pasaulyje ir savyje, tačiau turėdamas laisvę ir pareigą apsispręsti. Dėl tos pareigos atlikimo, be abejo, kyla ir žmogaus išdidumas, apie kurį kalba Nyka-Niliūnas, dėl to ir netikėjimas turi tą pačią vertę kaip ir tikėjimas, nes svarbu pats asmenybės žygis, jai suteiktos laisvės pilnutinis išnaudojimas, o objektyvi tiesa žmogui neprieinama – „Dievo saugoma“. (Gerai, kad Jakštui neteko skaityti šitų sakinių.) Ir gal dar daugiau negu Kierkegaard'as šitoj elegijoj girdimas jo pasekėjas Jaspersas, tvirtinąs, kad žmogus pilnutinai realizuojasi „kraštutinėse situacijose“ – mirties, skausmo, kaltės akivaizdoj, – nors jam ir tenka į jas sudužti. Nykos-Niliūno garbinimas tų, kurie, kovodami su naktimi, be paliovos ieško šviesos, kovotojų, kurie lieka herojais, nors jiems ir tenka neišvengiamai pralaimėti, yra aidas tos pačios Jasperso minties, o taip pat jo tvirtinimo, kad absoliutas savo visuma mums neprieinamas, kad jis mums pasirodo tik paskirais švystelėjimais ir kad žmogaus mintis, ieškodama sprendimų, pasineria naktyje.
       Kad ir be didelio noro, turėjau čia su jauno docento drovumu išdėstyti tą „trumpą egzistencializmo istoriją“, nes tik tos filosofinės srovės idėjos įgalina mus suprasti pagrindines Nykos-Niliūno mintis, kurios užima labai svarbią vietą jo poezijoje.
       Paskutinėj „Septintosios elegijos“ daly po klaikaus stebuklo, kada vietoj naujagimio lopšy atsiranda „besišypsanti ironiškai vaškinė mumija“, Nyka-Niliūnas padaro tragišką, bet visiškai aiškią išvadą, kad „nei gimimo, nei prisikėlimo nebėra“.
       Elegijos klausimas:

       o taip pat jos paskutinės strofos tvirtinimas: „Ir apėmė mane sunkus patriotizmas žemei“ eina paraleliai su Rilkės septintosios (irgi septintosios!) Duino elegijos garsiąja formule: „Hiersein ist herrlich.“ Tačiau Rilke šiuo klausimu užima dar aiškesnę poziciją, atsistodamas Nietzschės pusėj, visiškai paneigdamas bet kokį „anapus“, o dainuojantį, garbinantį žmogų – poetą pastatydamas Dievo vietoje.
       Ilgiausi Orfėjaus medžio eilėraščiai – jau minėtoji elegija ir „Inferno“, kurių pagrindą sudaro filosofinė refleksija, menišku atžvilgiu nėra visiškai vientisi kūriniai. Jau vien dėl jų apimties juose sunku išlaikyti lyrinę liniją, vietomis tenka pereiti į pusiau epinį pasakojamąjį toną ir greta lyrišku jausmu nudažytų vietų duoti atvirai filosofinių, iš „grynojo proto“ gimusių eilučių.
       Kas daugiausia nustebino mus antroje Nykos-Niliūno knygoje – tai protrūkis vadinamojo estetizmo ar net kuone klasicizmo kryptimi, kas būtų buvę visai neįtikima, jei anksčiau nebūtume skaitę kelių tos rūšies eilėraščių, paskelbtų periodinėj spaudoj. Praradimo simfonijose Nyka-Niliūnas buvo beveik išimtinai egocentrinis poetas, o antrojoj jo knygoj randame nemaža eilėraščių, kuriuose autoriaus asmuo visiškai dingsta arba pasitraukia į antrąjį planą: poetas surado naują temų ratą ir naują jų traktavimo būdą, žymia dalimi atsisakydamas nuo kankinančios autoanalizės, naudodamas šviesesnę spalvinę gamą, kuriam laikui užmiršęs „baisųjį pasaulį“.
       Šitas naujas temas ir naują estetinę pasaulėžiūrą Nyka-Niliūnas reiškia labiau disciplinuotom vaizdinėm ir metrinėm formom, kurių neribotas galimybes yra parodžiusi visa eilė didžiųjų mūsų amžiaus poetų. Tokiais Nykos-Niliūno eilėraščiais, kurie, mūsų nuomone, priklauso knygoje prie pačių geriausių, laikytume visų pirma šiuos dalykus: „Vakaro fantazija“, „Motinos daina“, „Vasara“ (kurioj girdėti tolimi Vergilijaus Georgikų aidai), „Džiaugsmingos laidotuvės“, „Dainelė“, „Otilijai“, „Emaus keleiviai“, „Orfėjaus medis“, „Vaza“, „Kirminuko laidotuvės“, „Princas XVIII amžiuje“, „Peizažas“, o – taip pat eilėraščius: „Fragonard“, „Pesimizmas“, „Rudens elegija“. Įdomu pažymėti, kad pastarasis dalykas parašytas klasiškuoju lotynų eleginiu distichu – forma, labai retai benaudojama šių dienų Europos poezijoje.
       Dažnai pačios temos savo grynai estetiniu turiniu rodo naują kryptį Nykos-Niliūno poetiniame kely: Praradimo simfonijų stiliumi butų buvę visai neįmanoma rašyti apie Fragonard'ą, galantiškų scenų meisterį, žaismingą rokoko genijų, kurio peizažuose patys medžiai, paneigę savo žemiškąją prigimtį, virsta grynai estetiniais fenomenais, įmantriais fontanais, trykštančiais elegantiškom žalių putų kaskadom.
       Bene geriausiu rinkinio eilėraščiu tenka laikyti „Džiaugsmingas laidotuves“, kuriam temą davė vienas Tiziano paveikslas. Nežiūrint į visiškai laisvą, fantastišką temos traktavimą, šitame Nykos-Niliūno eilėraštyje aiškiai jaučiame Venecijos genijaus meną, visą tą pagoniškai džiaugsmingą, triumfuojančią Renesanso dvasią, kuri iki šių dienų tebegaivina didžiąją Vakarų kultūrą.

       [1954]

       Alfonsas Nyka-Niliunas, Orfėjaus medis: Eilėraščiai, Chicago: Vytautas Saulius, 1953,128 p.

       Radauskas, Henrikas. Apie kūrybą ir save / recenzijos ir straipsniai / Henrikas rdauskas atsiminimuose ir kritikoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1994.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt