Alfonsas NYKA-NILlŪNAS

       HENRIKAS NAGYS ARBA „SAULĖS LAIKRODŽIAI“

       Apie 1939 metus spaudoje ir literatūros vakaruose pasirodė naujas poetas, kuris savo pilnu ir sugestyviu balsu skelbė naujo poezijos žodžio atėjimą, „naują Dievą“, naują daiktų pavidalą ir šviesą, brandišką individualizmą ir žmogaus vienišumą. Jo balsas tikrai buvo didžiulis kontrastas to meto poetinės kasdienybės fone: tarytum būgnas idiliškoje švilpynių pastoralėje. Tas naujas poetas buvo Henrikas Nagys – vienas iš nedaugelio naujų naujausioje lietuvių poezijoje. „Valdžioje“ esanti poetų karta tuo laiku buvo jau beatsižadanti jaunystės nuodėmių ir benukrypstanti į ramų vidudienio akademizmą – be nervingos linijos, be riksmo ir be skausmo. Poezijos sodai dvelkė šilta, šeimyniška, kaip Piuvi de Šavano (de Chavannes) paveiksluose, amžinai besitęsimo „aukso amžiaus“ idilija. Poezijoje, kaip rūpestingai surežisuotame veikale, buvo išryškėjusios rolės ir mizanscenos. Kiekvienas turėjo savo aiškiai apibrėžtą vaidmenį ir buvo aišku, kas choristas ir kas solistas, kas meisteris ir kas jo epigonas: kieno uždavinys apdainuoti lietuvišką pajūrį, kieno Vilnių, kieno šaulius, kieno jaunalietuvius ir jaunuosius ūkininkus. Žodžiu, iš poezijos buvo galima susidaryti tada jau susikristalizavusios nepriklausomybės epochos vaizdą, epochos, kurią jos ryškesnieji poetai nelabai jau šiandien vadina „aukso amžium“ literatūroje. Tačiau faktas, kad Henrikas Nagys ir kiti jo kartos poetai savo balsais atkreipė publikos dėmesį, rodo, jog minėtos idilijos auksas publikai buvo pasidaręs per sunkus. Tiesa, iš pradžių naujųjų poetų auditorijoje tesimatė moksleiviai (studentai ir gimnazistai). Bet tai nieko stebėtino, nes pas mus ši publikos rūšis suvaidino, galima sakyti, lemiamą vaidmenį reliatyviai nemažo susidomėjimo poezija istorijoje. Ir galimas daiktas, kad ši jaunimo masė, kaip tvirtina Stefanas Cveigas (Zweig) knygoje „Vakar dienos pasaulis“ („Die Welt von Gestern“), instinktyviai ir žymiai anksčiau negu oficiali kritika pajunta, kas turi pastovesnės reikšmės.
       Henriko Nagio dalis mūsų naujausios, t.y. poaistinės, poezijos evoliucijoje yra labai didelė. Jis yra vienas iš pagrindinių jos iniciatorių ir reprezentantų. Nagys vienas iš pirmųjų suprato arba, teisingiau, pajuto pavojų nuskęsti J.Kossu-Aleksandravičiaus, B.Brazdžionio, A.Miškinio ir t.t. epigonų potvynyje ir džiaugsmą nuo jų atsiplėšti. Aišku, ši paklydimo „baimė“ nebuvo pagrindinis akstinas kitaip kalbėti. Čia sprendžiamos reikšmės turėjo poeto intelektualinės kultūros linija, jos giminystės ryšiai, nes Nagys nebeturi aiškaus kontakto su tais šaltiniais, kurie gaivino ankstyvesniąsias poetų kartas. Jo šaltiniai, kultūros požiūriu, yra daugiau internacionaliniai negu lietuviški. Kai dauguma iš mūsų atkakliai tebesilaikė priešvakarietiškos apsaugos slėptuvėse, Henrikas Nagys savo poezijai atramos ir perspektyvos taško ieškojo savo paties intelektualinės kultūros židiniuose, suformavusiuose jo santykio su tikrove liniją ir estetikos sąvokas. Nagio iniciatoriais pasaulėžiūrine ir estetine prasme aš laikyčiau Frydricho Nyčės (Nietzsche) filosofiją ir daugiau ar mažiau šios filosofijos poveikio epochoje išaugusią ponatūralistinę vokiečių poeziją su Hugu fon Hofmanstaliu (Hofmannstahl), Stefanu George (George) ir Raineriu Marija Rilke (Rilke) priešaky. Tačiau visi šie faktoriai turėjo daugiau auklėjamos reikšmės ir daugiau pasaulėžiūrinės negu formalinės įtakos. Mano įsitikinimu, daugelio kritikų akcentuojama R. M. Rilkės įtaka Nagiui yra gerokai perdėta. Aš net manau, kad, nežiūrint kai kurių tematinių ar žodyno atošvaistų, tiek Rilkė, tiek Georgė ir ypač Hofmanstalis yra griežti Nagio poezijos antipodai. Visų trijų vokiečių autorių poezijai esmingos intelektualinės metaforos ir tokio paties rango simbolikos Nagio eilėraščiuose beveik nėra. Skiria ir anų poetų asketiškai griežta forma. Stefano Georgės germaniškoje geležyje iškalti eilėraščiai, intelektualinis Rilkės marmuras ir porcelianas, Hofmanstalio piešiniai venecijietiškam šilke mažai kur atsimuša Nagio poezijoje, kurioje, kaip dominuojantis tonas, skamba emocinis betarpiškumas ir formalinis laisvumas, autoriaus valia nueinantis iki „beformiškumo“ išorine prasme. Ir šis faktas Nagio estetiką stato diametrališkai priešingoje pozicijoje. Visi trys vokiečių poetai, ypač Rilkė ir Hofmanstalis, savo epochoje tėra rafinuoti žiūrovai, ieškantys kuo papildyti savo erlesene Kultur¹, tuo tarpu Henrikas Nagys stovi basa koja ant žemės ir gamtoje. Skaitytoją, ypač silpniau pažįstantį epochos literatūrą, apgauna tiek Nagiui, tiek aniems poetams bendras palinkimas prie galingų simbolių bei parabolių á la pranašas, švyturys etc. Bet tai yra laikmečio nuosavybė, kaip laikmečio nuosavybė yra ir poeto pavidalo iškėlimas virš minios bei pavertimas antžmogio vizija, pasitaikantis Nagio poezijoje. Be Nyčės ir minėtų poetų Nagio formavimesi turėjo reikšmės ir egzistencinė filosofija, kurios introdukciją pas mus atliko Antrojo pasaulinio karo priešžaismyje Juozas Girnius.
       1946 metų vasarą Insbruke išėjo pirmasis Henriko Nagio poezijos rinkinys „Eilėraščiai“, kuris sudaro pagrindinį šio poeto kūrybos kapitalą. Tai yra iki šiol reikšmingiausia ir jo poezijai charakteringiausia knyga. „Lapkričio naktys“, apimančios visą Nagio poeziją ligi 1947 metų, nebėra toks vieningas kūrinys, nes šios knygos branduolį sudarantys pirmojo rinkinio dalykai yra atmiešti visai kitokios nuotaikos eilėraščiais.
       „Eilėraščiai“ yra labai savotiška daina jaunystei, tik nebe kaip erotinių išgyvenimų uvertiūrai, bet kaip vienkartinei ir pilnutinei būčiai, jaunystei, atsakingai už Dievo ir žmogaus likimą. Šitame taške Nagys atsiplėšia nuo ankstyvesnės mūsų poezijos, kuri beveik išimtinai buvo erotinė. Henriko Nagio, kaip ir visos poaistinės lietuvių poezijos, genetiniame taške stovi i n t e l e k t u a l i n ė  a v a n t i ū r a  ir likiminių žmogaus problemų sprendimo troškulys kaip reakcija prieš senąjį mūsų poetų santykį su pasauliu. Nežiūrint grynai emocinės Nagio prigimties, abu šie momentai raudona gija tiesiasi per visą Nagio jaunystės poeziją. Pradžioje kaip dominuojantis tonas pasirodo avantiūros ir troškulys apskritai, kraujo šauksmas „nesvarbu kur ir kada eiti“ („Poeto vizija“, „Didelis medis prie turgaus aikštės“, „Vasaros vėjuose“, „Didžiojo Molno rauda“), kuris vėliau tampa intelektualinės avantiūros troškuliu („Broliui“, „Nerimo valandos“, „Pranašas“, „Dvidešimtojo amžiaus pamišęs laikrodininkas“). Taigi „Eilėraščiuose“ Nagys aiškiai stovi savo generacijos poetų ekipoje, kuri atliko lemiamą posūkį, ligšiolinėje poezijoje dominavusią erotinę, o kartais ir socialinę avantiūrą pakeisdama intelektualine arba, kaip Juozas Girnius „Žemės“ antologijos įvade sako, „metafizine žmogaus žemėje likimo problema“.
       Pastebėtina taip pat, kad Nagys beveik visur pasiliko ištikimas savo prigimčiai – impulsyvus, betarpiškas, šiltas – bet taip pat jis pasiliko ištikimas ir savo kartos siekimams.
       „Eilėraščių“ poezija turi dar vieną labai įdomų bruožą: ji yra esmingai jaunuoliška. Jaunuoliška ne blogybine prasme, bet ta pačia prasme, kaip Helderlyno (Hölderlin), Hofmanstalio, Traklio (Trakl), Heimo (Heym) ar Rembo (Rimbaud) poezija: tyra ir idealistinė. Jos šaknyse glūdi kovos su Angelu arba kovos su Likimu džiaugsmas, kovos su Likimu, kuris akinančioje jaunystės šviesoje nuolatos pasirodo kaip Šešėlis iš Rodeno „Les Portes de l'Enfer“².
       „Saulės laikrodžiuose“ (Henrikas Nagys. Saulės laikrodžiai. Poezija. – Chicago, 1952) maža bėra jaunystės periodo žymių. Mažiau palinkimo suvesti pasaulį į paraboles ar simbolius. Pirmasis knygos skyrius „Išsigelbėjusieji“ baigiasi eilėraščiu „Sūnūs palaidūnai“, kuris yra tarytum paskutinis jaunystės epizodas. Pats eilėraštis skausmingas ir sunkus. Poetas grįžta su simboliniais herojais, kurie dabar jau nebėra anie patetiški A. de Renjė (H. de Régnier) karžygiai, išdidžiai daužantys auksines duris „du pommeau rude de leurs glaives“ ³, arba romantiški jo paties klajūnai iš vasaros dulkančių kelių – Gestui Berlingui ir Meaulnes – bet paprasti valkatos, apdriskę, permerkti liūčių, tikrovės palaužti, nuromantinti, praradę viską ir užmiegą po valtimis gimtose smiltyse. Iš šių žodžių trykšta sunki avantiūros žlugimo gaida – paskutinis veiksmas ir atomazga. Poetui jos ir nebegaila. Ivona de Galė (de Gallais) mirė. Paslaptingasis domenas tuščias, nes visiškai atrastas.

       „Saulės laikrodžiuose“ idėjiškai, tematiškai ir gal net formališkai poetas stovi kryžkelėje. Tarytum, baigęs vieną savo likimo etapą, ieškotų kelio, kur pasukti. Šioje knygoje jis blaškosi tamsos ir šviesos dialektikoje ir svyruoja tarp akinančio džiaugsmo ir Georgo Traklio „Raudos“ arba „Grodek“ pesimizmo. Tai yra ne kas kita, kaip ano milžiniško hiperbolinio jaunystės pasaulio žlugimo agonija: poeto realizavimosi linija niekur nesutapo su tikrove ir nykimo bei blukimo nesulaikė. Agonijos nuotaikas pabrėžia ir nuolatinis grįžimas prie tų pačių temų, tarytum prie namo durų, kur įeiti nebėra prasmės. Sunku tikėti, kad ir grįžus nuo raudančių rankų nukristų „klaiki prakeikimo naktis“ („Grįžimas“, p. 74). Bendrame Nagio poezijos peizaže šviesūs taškai tolydžio nyksta. Virš visko iškyla ir vis labiau ryškėja agonijos vaizdas ir mintis. Jos fonas tebėra vaikystė.
       Štai eilėraštis „Agonija“:

       Ir šitame agonijos fone pamažu kyla naujų formų ir naujų idėjų kontūrai.
       Kalbant apie Nagį, būtinai reikia pabrėžti, kad ligšiolinės jo poezijos (prieš „Saulės laikrodžius“) misija ir tikslas buvo tam tikra prasme herojiniai. Nagys, nors ir niekur to aiškiai neformuluodamas, savo poezija siekė išganyti pasaulį, prakalbėti į žmogų, kartais net gyventi už ji ir norėjo būti suprastas. Nagys kovojo ir savo poeziją siejo su tam tikrais sprendimais. Jo poezija buvo aiškiai angažuota. Poetas kalbėjo ne sau. „Saulės laikrodžiuose“ jau galima pastebėti žymes naujos tendencijos, kurios pagrindas – siekimas sukurti nežlungančias formas ir nežlungantį grožio pasaulį. „Saulės laikrodžiuose“ Nagys nieko nebeskelbia ir kalba tik sau. Tai yra posūkis lyg ir estetizmo kryptim ir, bent iš dalies, atsižadėjimas ryškiai angažuotos poezijos kelio. Tokios tendencijos žymių radome eilėraščiuose „Pavasaris užima didmiestį“, „Krūmai gegužio lietuj“, „Pavasaris ir vaikai“ ir „Tvenkinys“, kuris man yra vienas iš pačių gražiausių knygos fragmentų. Tas eilėraštis čia cituojamas ištisai.

       Formališkai Henrikas Nagys yra jau visiškai subrendęs poetas. Tuo norime pasakyti, kad jis turi savus formos principus ir jų laikosi. Beveik griežtai atmesdamas tradicinės eilėdaros ritmines schemas, tikslų rimą, simetrijos principą etc., Nagys juos pakeičia laisvu ritmu ir asonansais grindžiama strofa, kurios laisvai banguojantis pavidalas geriausiai tinka jo prigimčiai. Sekantis „Tėvų kiemo“ fragmentas galėtų būti laikomas būdingu tiek Nagio ritmikos, tiek strofos konstrukcijos ir ją pateisinančių elementų vartojimo požiūriu:

       Nagio poezijos linija švelni, laisva, nelygi. Dominuoja ne kontūrai, bet dėmės. Atskiri eilėraščiai dažnai panašūs į asimetriškas keramikas ir jų glazūrinius piešinius arba ornamentus. Nuotaikos ir spalvos, tapytojų žargonu kalbant, neužkankintos, gyvos ir puentilistiškai grynos. Vaizdai sugestyvūs, nauji, bet neapibrėžti – palikti lyg ir eskizine forma. Marmuro ir akmens Nagys nemėgsta. Dėl to jo žodis kartais atrodo nepakankamai tvirtas indas emocijos tūriui išlaikyti. Bet ir čia Nagio instinktas dažnu atveju apsaugo nuo klaidos. Nagio formaliniam subrendimui paliudyti cituojame vieną eilėraščio „Šešėlių karalystėn“ šešiaeilį:

       Skaitytojas, manau, bus pastebėjęs, kad šioje recenzijoje pasitenkinama charakteringesnių Nagio poezijos evoliucijos momentų nurodymu ir nebandoma patarinėti, kokiais keliais jis turėtų eiti. Tikram poetui neįmanoma ką nors „patarti“ beveik taip kaip medžiui, nes visos poeto galimybės glūdi tik jame pačiame. Kiekvienas atviras kritikas net ir tokiu atveju, kai aiškiai matomas poeto smukimas žemyn, galėtų save palyginti su gydytoju, matančiu aiškius kūno nykimo simptomus, bet negalinčiu nurodyti tikro regeneracijos būdo. Kritikui telieka faktinės padėties įvertinimas ir nurodymas, kokiame taške poetas stovi. Čia man mušasi į galvą tiesiog nepadori mintis, kad tikro poeto žlugimo kreivė kritikui, deja, ne mažiau įdomi negu jo iškilimas ligi svaiginančių aukštumų, kurios irgi neišvengiamai veda prie kitos žlugimo formos – pavirtimo visų pripažįstama bendrybe. Taigi kiekviena pedagoginė tendencija kritikoje yra absurdiška kaip sureliatyvinanti kriterijus, varžanti kūrybinę laisvę ir virstanti nuobodžia pamoka. Tokios absurdiškos pedagoginės kritikos pavyzdį neseniai teko skaityti viename mūsų dienraštyje. Ten kritikas ne tik smulkiai nurodo, ką rašytojas ateity turėtų daryti, bet reikalaute reikalauja laikytis jo nurodymų. Ne mažiau absurdiškas taip pat kai kurių kritikų reikalavimas, kad poetai apsiribotų „poetine“ tematika (akys, plaukai, mylimosios ilgesys, degtinė), ir neigimas „filosofinės“ tematikos, susijusios su intelektualine civilizuoto žmogaus drama. Ir viena, ir kita – ir degtinė, ir amžinybė – savaime nėra poezija ir, kaip temos, turi po lygiai galimybių būti ar nebūti poezija. Kritiko atsakomybė yra daugiau teisėjo negu pedagogo, nes kritiko kontaktas su kūriniais yra panašus į istoriko kontaktą su istoriniais faktais, paremtas ne emociniais, bet intelektualiniais sprendimais. Kritikas nėra nei sodininkas, nei daržininkas, tik vaisių kokybės ekspertas. Iš taip apibrėžtos pozicijos stengėmės šioje recenzijoje žvilgsniu apimti Henriko Nagio poeziją.
       Pabaigai dar kartą norisi pažymėti, kad „Saulės laikrodžiuose“ Nagys pasiekė didelės įtampos, kuri daugelyje taškų tampa krizės išraiška. Atsisakius užsiangažavimo savo poezija dalyvauti žmogaus ir civilizacijos problemų sprendime, savaime atsirado negatyvinis santykis su pasaulių. Poetas vis labiau išeina iš istorinės intelektualinių bei emocinių fenomenų srovės, ir kai kurie jo eilėraščiai, Gotfrydo Beno (Benn) terminu, yra statische Gedichte⁴ Tai irgi jaunystės pasaulio agonijos reiškinys. Ar Nagys angažuosis naujoms avantiūroms, ar imsis savo poetinės technikos ir žodyno regeneracijos, ar pasirinks poetinio fenomenalizmo kelią ir antlaikiškai nesuinteresuotu poeto žvilgsniu gilinsis į pilkus buities fragmentus – atsakyti negalime. Žodis priklauso tik pačiam poetui Henrikui Nagiui.

       P. S. „Saulės laikrodžių“ iliustracijas piešė ir viršelio aplankui medžio raižinį darė Telesforas Valius. Ir viršelis, ir iliustracijos atliktos švariai ir kultūringai. Tik būtų galima ginčytis dėl paties iliustravimo principo. Mūsų nuomone, poezijos iliustracijos turėtų būti poezijos formos, ne turinio, iliustracijos, nes siužetinio elemento didesnis ar mažesnis sukonkretinimas tolina nuo poetinės tikrovės esmės.
       Į akis krinta nepaprastai blogas knygos sutvarkymas. Formatas pjaunasi su iliustracijomis. Tipografinių priemonių blogas panaudojimas, nerūpestinga spauda ir laužymas, daug klaidų (net skyrių antraštėse) yra svarbiausi šios knygos blogos estetinės išvaizdos kaltininkai. Prie nerūpestingo, atkištinio darbo žymių pridėtinas ir autoriaus pasendinimas dešimčia metų. Šis dalykas, aišku, meniškam knygos apipavidalinimui nekenkia, bet kenksmingas kitu požiūriu: klaida gimdo klaidą. Visų šių netobulumų fone darosi suprantami ir anoniminio leidėjo begalinio kuklumo motyvai. Knygoje nėra nei leidėjo vardo, nei insignijų. Tarytum šioji knyga būtų buvusi pasmerkta auto da fe procedūrai ir su šiam reikalui skirtu varganu rūbu bei kankinimo žymėmis pabėgusi nuo savo likimo.

       1953

       ____________________________________
       ¹ „Perskaitytą“ kultūrą, prisiskaitymą (vok.). (Atgal>>>)
       ² „Pragaro vartai“ (pranc.). (Atgal>>>)
       ³ Savo kardų kietomis rankenomis (pranc. pažod. vert.). (Atgal>>>)
       ⁴ Statiški eilėraščiai (vok.). (Atgal>>>)

       Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt