|
<< Atgal
Viktorija Skrupskelytė
ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
(g. 1919)
Lyriškas savo ištakose Alfonsas Nyka-Niliūnas
anksti pajuto šio poetinio modelio ribas ir todėl kūrė savitą – laisvesnių formų,
sąmoningesni, o ne spontanišką, paliečiantį filosofinio mąstymo zonas, kiek
atitrauktą nuo subjektyviojo „aš“, bet emocingą, angažuotą visų pirma pradedant
nuo vienatvės, nuo tikrovėje pajustos nebūties, transponuotos į brandžią, meniškai
apipavidalintą formą, turinčią galios ne tik reikšti, bet kartu spręsti. Savo
gamtovaizdžiu, vėlesniuose eilėraščiuose stipriai fragmentuotu ir nutolstančiu nuo
lyrizmui būdingų suprantamumo normų, Nykos-Niliūno poezija yra lietuviška, tačiau,
laikmečio ir poeto interesų poveikyje, ji įgavo metafizinio gylio, veržėsi
išspręsti egzistencines mįsles, ir lyrines emocijas perkūrė į apibendrintas
būsenas, orientavosi į kultūrvaizdį, ypačiai vakarietišką, atsivėrė kalbos ir
kultūros klausimams, bet išliko ištikima žemei: iki pat paskutiniųjų metų
Nyka-Niliūnas rašė eilėraščių, kurių poetinis audinys audžiamas iš tikrovės
detalių. Jo žodį tektų laikyti reikšminga lietuvių prieškario lyrikos reforma, nors
jis buvo tartas išeivijoje ir mokinių bent iki šiol nesusilaukė.
***
Alfonsas Nyka-Niliūnas gimė 1920 m. liepos mėn. 15
d. Aukštaitijoje, Nemeikščiuose, netoli Utenos. Vaikystę praleido gimtinėje, kuri
buvo viena svarbiųjų Nykos poezijos šaltinių. Nemeikščių apylinkės medžiai,
paukščiai, ant kalno stovėjęs tėvų namas, slėnis su upeliu, Upe vadinamu,
vaikystės draugai ir namiškiai – visa tai, poetui bręstant, tapo esmine jo poetinio
pasaulio dalim, primenančia, kad nežiūrint stipraus posūkio į Vakarus,
Nyka-Niliūnas, kaip ir kiti Aukštaitijos poetai (Baranauskas, Miškinis), vystėsi
glaudžių ryšių su gimtuoju kraštu poveikyje. Tik jei Nykos pirmtakam tėviškės
gamtovaizdis buvo žmogaus gyvenimo vieta, išliekanti fono dekoratyvinėse linijose,
Nyka-Niliūnas jį suvokė kaip tikrovę ar vietą, kur susipina būties ir nebūties
mįslės, poeto tirtos ir lietuviško gamtovaizdžio, ir Vakarų Europos kultūrų
kontekste. O šis pastarasis atėjo su gausia vakariečių skaityba ir su studijomis,
poetą pakreipusiomis į modernią mąstyseną.
Alfonsas Nyka-Niliūnas brendo literatūrai
palankioje atmosferoje. Skaityti pramoko anksti, skatinamas tėvo, mėgusio knygas garsiai
namie skaityti. Kai kuris iš vaikų ūgteldavo, perimdavo iš tėvo skaitytojo rolę.
(Nykos-Niliūno biografinė informacija paimta iš Jurgio Blekaičio straipsnio: Jurgis
Blekaitis. Nyka-Niliūnas: apie savo pasaulį poezijoje, – Metmenys, 1985, Nr.
49, p. 3–20). Tuo būdu dar vaikystėje poetas susipažino su lietuvių prozos
klasikais: Krėve, Vienuoliu, Vaižgantu; prisimena skaitęs vilniškę Vaivorykštę
ir Maironio Pavasario balsų 1920 m. leidimą. Knygos sudarė antrąjį poeto
pasaulio polių – vaizduotės – kiek vėliau atkurtos gausiose namiškių skaitomų
knygų metaforose. Pramokęs rusiškai, Nyka-Niliūnas domėjosi rusų literatūros
chrestomatija, kiek vėliau susipažino su Vakarų Europos rašytojais, sekė ano meto
lietuviško avangardo (Keturių vėjų ir Trečio fronto) ginčus,
žavėjosi Miškinio ir Brazdžionio lyrika, bet labiausiai vertino Joną Aistį, kurio
leksikos ir sušukimų užtinkame Nykos-Niliūno ankstyvoje kūryboje (O buvo vakaras
PS, p. 91; „O buvo toks... pavakarys vėjuotas“ PS, p. 81). (Sutrumpinimai: Praradimo
simfonijos – PS; Orfėjaus medis – OM; Balandžio vigilija – BV; Vyno
stebuklas – VS; Žiemos teologija–ŽT.) Spėjame, kad dar moksleivio metais
Nyka-Niliūnas jau buvo gausiai asimiliavęs lietuviu lyrikos pavyzdžių ir susidaręs
palyginti įvairų literatūrinį bagažą.
Studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto
Didžiojo universitete Kaune (1938–1939). Po metų persikėlė į Vilnių tęsti tų
pačių studijų, Nykos-Niliūno pasaulėjautą formavusių dar prieš išeiviją; jas
baigė 1942 m. Frontui artėjant 1944 metų rudenį pasitraukė į Vokietiją ir ten
gyveno iki 1949 m., gilindamas studijas Tübingeno ir Freiburgo universitetuose (1946–1949),
mokytojaudamas Tübingeno lietuvių gimnazijoj (1946–1947) ir Freiburgo École des arts
et métiers; daug laiko skyrė nelietuvių literatūros skaitybai (rodos, buvo ypačiai
pamėgęs Paul Valéry), taip pat meno istorijai ir filosofijai, kurios vis stipriau traukė
poeto dėmesį. 1946 m. pasirodė debiutinis Praradimo simfonijų rinkinys su
tekstuose inkrustuotais žodžiais, atliepiančiais poeto slapyvardį, sudarytą
atsižvelgiant ne tiek į eilėraščių datas, bet, spėjame, į jų santykį su 1940 m.
laikotarpiu sparčiai kitusia poeto pasaulėjauta.
Kiek šią evoliuciją sąlygojo išeivija? Kiek ji
buvo natūralus lietuvių poezijos etapas, atėjęs po neo–romantikų ir simbolistų?
Kiek ji aiškintina poeto atvirumu Vakarams? Nėra abejonės, kad kontaktas su Vakarais,
ypačiai su Baudelaire'o tradicijos poezija, Alfonsui Nykai-Niliūnui turėjo esminės
svarbos. Ji bus poetą pastūmėjusi kūrybą suvokti pirmtakų kritikos prasme ir ją
sieti su troškuliu pažinti, kurio jau nebegali patenkinti realistinio ar romantikų meno
prielaidos, rašytojui skiriančios pernelyg pasyvią rolę. Gali būti, kad iš
vakariečių Nyka-Niliūnas mokėsi kai kurių technikos dalykų, jų veikiamas perėjo į
sudėtingesnes struktūras, kurios mintį organizuoja daugeriopais sluoksniais, ir
eilėraščio erdvę konstravo, atsižvelgdamas į rašytinės, o ne sakytinės, pvz.
liaudies dainų kalbos logiką.
Tiesioginė Baudelaire'o įtaka Alfonsui
Nykai-Niliūnui taip pat buvo reikšminga, atsekama iki paskutinių rinkinių, kur
pasitaiko vienas kitas bodleriškas motyvas, tik, žinoma, susikristalizavęs į visiškai
naują įvaizdį. Anksti susipažinęs su jo Les Fleurs du mal, Nyka-Niliūnas
jomis žavėjosi ir juto supurtančią, net užgožiančią šio prancūzų poeto jėgą,
kurį laiką prislopinusią Nykos-Niliūno lietuvišką paveldėjimą. Stilistinių ir
temų skolinių iš Baudelaire'o pasitaiko debiutinio rinkinio „Rungtynių“ skyriuje
(plg. su Baudelaire'o „Duellum“), pavyzdžiui, polinkis į blankokas metaforas ar
alegorijas, į tragiškai herojišką toną, į pertemptas eilutes, primenančias
prancūziškus aleksandrinus. Orfejaus medžio „Vasaros simfoniją“, šviesią,
spalvingą, perpintą Nemeikščių realijomis, Nyka-Niliūnas laiko ženklu išsivadavimo
iš Baudelaire'o. Tačiau poetinių idėjų požiūriu, Baudelaire'o įtaka pastebima ir
po „Vasaros simfonijos“. Nyką-Niliūną bus ypačiai paveikęs Baudelaire'o poetinių
simbolių paradoksas – jų nepastovumas ir dviprasmiškumas, „Alchimie de la douleur“
žodžiais tariant, nukreipiantis į dieviškus dangaus skliautus, kur įrašyti ne
gyvybės, o mirties simboliai: „Sur les célested rivages, je bâtis de grands
sarcophages (Ant dangiškų upių pakrančių didžius sarkofagus stačiau). Šį
eilėrašti Nyka cituoja „Mieste“, savo poeziją susiedamas su Baudelaire'o Hermio
aukso burtais ir su likimo apviltu alchemiku. „Alchimie de la douleur“ simbolika
atsispindi Praradimo simfonijų „iliuzorinio aukso kalnynuose“ (PS, p. 120) ir
svajonių piramidėse, iškeltose „kaip žuvusiom kadaise saulėm“ (PS, p. 101); kiek
vėliau ataidi „Inferno“ (OM, p. 49) Hermio įvaizdyje, papuoštame lietuvišku
Aušros Vartų auksu; dar atpažįstama 1974 m. „skausmo gramatikos“ (VS, p.14)
sąvokoje, tik čia, nubraukus poezijos–magijos paralelę, alchemijos vietoje įrašomas
bekompromisinis, blaivus gramatikos terminas, įtaigaujantis, jog, poeto mąstysenai
pasikeitus, poezija yra sugretinama su autonomiška sistema, turinčia savitą logiką ir
savitus prasmės matus. O tatai Nyką-Niliūną suartina su kai kuriais Baudelaire'o
mokiniais, pavyzdžiui, su Mallarmé ar su minties bei sąmonės pradą akcentavusiu Valéry.
Šalia Mallarmé ir Valéry, Alfonsą Nyką-Niliūną
domino simbolizmą palaipsniui atmetę Paul Claudel ir Francis Jammes, pirmasis gal savo
talpia, ritminga forma, o antrasis – Boudelaire'o patosui prieštaraujančiu paprastumu.
Paveikė ir ne vienas vokiečių poetas: Eichendorfas, vaizduotės prieblandų simbolis Hölderlinas,
Goethe, Rilke. Šalia šių, kartu su Nyka-Niliūnu (Blekaitis, Metmenys, 1985, Nr.
49, p. 9–20) dar būtų galima paminėti Edgar A. Poe, poetui gilaus įspūdžio
padariusį Oskarą Milašių, taip pat Czesłową Miłoszą, kurį su Nyka-Niliūnu jungia
barbarų apsupto miesto ir Žmogaus–legendos temos. Henri Michaux bus įkvėpęs vieną Žiemos
teologijos pavadinimą: „Aš tau rašau iš tolimos šalies“. Kiek atitolęs nuo
moderniųjų, Nyka-Niliūnas skaitė senovės lotynų poetus ir vertė Vergilijų. Iš
prozos meistrų mėgo André Gide, gal net jo raštuose rado sūnaus palaidūno parabolę,
panaudotą suvienyti Praradimo simfonijų laikotarpiu susikaupusias aistras ir
įvairuojančias emocijas; taip pat vertino Marcel Proustą, poetui padariusį įspūdį
savo originalia laiko interpretacija ir sugebėjimu įforminti nepaprastai sudėtingą
išvidinių pergyvenimų pasaulį.
Alfonsas Nyka-Niliūnas panašus į Marcel Proustą
ta prasme, kad jam rūpi sukurti integralią poetinių pergyvenimų visumą, kur
kiekvienas tekstas kinta ir plečiasi, kitų tekstų paveiktas, ir todėl yra visiškai
suvokiamas tiktai tada, kai jis sugrąžinamas į kūrybos visumą, Nykos atveju,
atsiveriančią ne paskirais eilėraščiais, net ne rinkiniais, bet kaip tas Prousto
nedalomas, per kelis tomus vystomas užmojis atgauti prarastą laiką, Nykai-Niliūnui
ypačiai svarbu atgauti prarastą gamtovaizdį, išlaikomą įtampoje su jau parašytais
ir su būsimais tekstais. Nedaloma, auganti plačiai siekiančiais mostais, Nykos-Niliūno
kūryba laikytina esmine, lygiai plačiai siekiančia prieškario lyrikos reforma. Savo
gamtine scena ji, tiesa, yra lietuviška. Tereikia Nyką-Niliūną palyginti su
vakariečiais, kad įsitikintum, jog jo ryšys su daiktais yra labai glaudus; jo stilius
– konkretus, nei kalba sau, nei formalizmas. Ta prasme Nyka-Niliūnas laikosi savo
tautos dvasios. Tačiau į lietuvių poeziją poetas vis dėlto įlieja nemaža
vakarietiškų elementų, junta kontrastus tarp išvidinio ir išorinio pasaulių, žodį
kiek atitraukia nuo regimųjų daiktų (vienas jo eilėraštis apie poeto vienatvę
primena žinomą Mallarmé tekstą „je dis une fleur“), pasuka, nors nežymiai, į tą
Algirdo Greimo ryšium su Tomu Venclova (Algirdas J. Greimas. Tomo Venclovos beveik
beprasmė poezija – Metmenys, 1972, Nr. 23, p. 16.) minėtą epistemologinį
lūžį, kuris Vakaruose įsipilietino su Mallarmè pastanga žodį išlaisvinti iš
referentų. Plačios erudicijos, puikiai susipažinęs su menu ir filosofija (sau artimais
ar įdomiais Nyka-Niliūnas laiko Spinozą, Kierkegaardą, Heideggerį, kurio estetika
susiliečia su poeto, Nyka-Niliūnas savo poeziją praturtina pluoštais aliuzijų į
vakarietiškas kultūras ir ne tik ar ne tiek veržiasi emociją suintelektualinti, kiek
ją pakelia į būseną, susijusią su žmogaus egzistencine padėtimi. Kas lyrikui yra
psichologija, Nykai-Niliūnui išvirsta ontologija. Nors ši pastaroji tendencija
aiškintina poeto filosofijos studijomis, ją lygiai lėmė poeto išgyventi kultūriniai
ir istoriniai pasikeitimai (turbūt tie, kurie prasidėjo prieš karą su miesto kultūra
ir, žinoma, karo ir išeivijos konvulsijos) ir su jais atėjusi aistra atsiremti į
tvirtesnį ir reikšmingesnį vertybinį pagrindą. Tendencija psichologines sąvokas
paversti ontologinėm sutampa su istorinių ir kultūrinių sankrėčių epochomis.
Šitokį lūžių momentą Nyka-Niliūnas išgyveno 1940 m. dešimtmetį, kuris toli
gražu poeto neapėjo negirdomis, o greičiau keitė jo išviršines ir gilumines formas,
sąlygojamas ir poeto egzilės, ir aplamai moderniam žmogui būdingos izoliacijos
būsenų.
Vokietijos laikotarpiu, šalia tiesioginio darbo ir
studijų, Alfonsas Nyka-Niliūnas įsijungė į išeivijos kultūrinį gyvenimą:
bendradarbiavo Tremties metuose ir Aiduose, išspausdino pluoštą
originalios poezijos ir vertimų, Aiduose paskelbė literatūros kritikos
straipsnių Nepriklausomybės periodo temomis. Atvykęs į Ameriką (nuo 1949 m. gyvena
Baltimorėje), rašė Aiduose, buvo vienas iš Literatūros lankų
organizatorių ir redaktorių, čia davė nemaža kritikos straipsnių ir recenzijų,
kartais polemizavo, pasisakydamas prieš dirbtinį poezijos supatriotinirną ir prieš
pernelyg atlaidžią išeivijos literatūros kritiką. Nyka-Niliūnas buvo vienas iš tų
nedaugelio kritikų, kuris lietuvių literatūrą suprato tik spartaus augimo prasme, ir
todėl ypač vertino rašytojus, kurie rinkosi pavojingų ieškojimų kelią. Jo kritikos
žodis įžvalgus, bet kartu neatlaidus ne visiems patiko. Kai kas Nyką-Niliūną laikė
pernelyg aštriu ar linkusiu teigiamai įvertinti tik savo kartos rašytojus. Iš
tikrųjų į literatūrą Nyka-Niliūnas žvelgė eklektiškai: jam buvo nesvetimas nei
istoriko, nei formalisto metodas, nei detali analizė, nei pamokantis žodis, nei tas,
kuris užgriebia turinio ir formos mazgus ir tuo būdu atveria kūrinio specifiką.
Dalyvavo Žemės (1951) antologijoj.
Šeštąjį dešimtmetį pasirodė du poezijos
rinkiniai: Orfėjaus medis (1953), jungiantis 1937–1953 metų kūrybą, ir Balandžio
vigilija (1957), savo tematika įaugusi į debiutinį rinkinį, tačiau, išraiškos
lygmenyje, laikytina reikšmingu persilaužimu į naują formą.
Sustojus Literatūros lankams, Alfonsas
Nyka-Niliūnas kurį laiką bendradarbiavo Aiduose, rašė straipsnių Lietuvių
enciklopedijoj, iki 1984 m. dirbo Kongreso bibliotekoj Vašingtone, kaskart daugiau
laiko skyrė vertimams ir paskirų eilėraščių vertimus (Goethe, Hölderlin, George,
Leopardi, Rimbaud, Baudelaire, Michaux, St. John Perse, T.S. Eliot, papildė Šekspyro Hamleto
(1964), Giesmių giesmės (1975) ir Vergilijaus Georgikų (1984)
lietuviškomis versijomis. Atsiribojęs nuo tiesioginio visuomeninio darbo, Nyka-Niliūnas
rinkosi, kas jam atrodė reikšminga. Originalios kūrybos parengė du eilėraščių
rinkinius – Vyno stebuklą (1974) ir Žiemos teologiją (1985),
organiškai pratęsiančius ir atbaigiančius 1950 m. dešimtmetį. Taip pat parašė
įvadą Kazio Bradūno redaguotai Vytauto Mačernio Poezijai (1961) ir paruošė
spaudai (kartu su Antanu Vaičiulaičiu) naujojo Jono Aisčio Raštų leidimo
pirmąjį tomą (1988).
***
Alfonso Nykos-Niliūno poezija gravituoja į meną ir
į tikrovę. Tatai galima jausti rinkinių ciklinėje kompozicijoj, atspindinčioj poeto
minties perėjimus nuo vieno polio į kitą, taip pat jo rinkinių pavadinimuose,
sudarytuose iš vieno lietuviško ir kito tarptautinio žodžio. Kritikų nuomone, (V.
Kazakevičius. Simfonijos, Orfėjus, Vigilija... – Pergalė, 1974, Nr. 4, p.
183.) šios dviaukštės formulės deklaruoja poeto ištikimybę tam, kas modernu ir kas
atėję iš lietuviškų šaltinių. Tačiau Nykos-Niliūno pavadinimai turi dar kitą
prasmę. Jie sulydo du daiktavardžius, iš kurių vienas įvardija tikrovės pasaulį
(medis, vynas, žiema, balandis, praradimas), o kitas, su pirmuoju čia siejamas
kilmininko linksniu, tiesiogiai ar dar ir metaforų pagalba perteikia vienokio ar kitokio
meninio apipavidalinimo mintį (Orfėjus, simfonija, teologija). Tuo būdu menas ir
tikrovė yra sugretinami, sukuriamos jų chemijos formulės, tarsi rodyklės, nurodančios
į Nykos estetiką. Poezija jam visu pirma yra tekstas apie tikrovę ar tikrovė,
transponuota į meno lygmenį, vienas gramatikos linksnis išvirtęs kitu. Nyka-Niliūnas
pasakytų, kad poetas patirtį „gramatizuoja“ (Blekaitis, p. 24.) t.y. ją įjungia į
sutartinių ženklų sistemą, autonomišką, bet kintančią ir su tikrove
santykiaujančią įvairiopai. Šio santykio evoliucijos kreivę nubrėžia Nykos-Niliūno
rinkinių pavadinimai, skaitytoją vedantys nuo dinamiškų plataus mosto Praradimo
simfonijų iki asketiškos teologo kalbos, save suvokiančios ir kaip sistemą ir kaip
tiesos išraišką.
Kokia buvo Alfonso Nykos-Niliūno gyvenimiškos
tikrovės patirtis? Iš dalies neigiama, stipriai persunkta vaikystėje išgyventos
baigmės nuojautos, poeto sugretintos su sprogimu ar griuvimu: „viskas griūva, viskas
skrieja į mane“ (Blekaitis, p. 9). Šį vaikystės įspūdį perkurdamas į poetinį,
Nyka-Niliūnas pasivaduoja veiksmažodžiu griūti („akysna griuvo milžiniška
ir kilni dangaus mėlynė“, PS, p. 50) ar kristi („Praėjo senos moterys
šventorium, tartum krisdamos su lapais“, PS, p. 91), išorės pasaulį atkelia į
sąmonę ar sąmonę paneria pasaulyje, bet visur išlaiko vertikalią perspektyvą,
ženklinančią poetui būdingą įsiterpimą į laiko srovę – staigų, nutrūkstantį,
nuspalvintą aistringų norų pasaulyje pastoviai įsikurti, tačiau neturintį to
tęstinumo, kurį sugestijuoja dainų lyrizmo linearinės perspektyvos. Su
veiksmažodžiais griūti ar kristi į Nykos-Niliūno rinkinius įsibrauna
statmenai krintantis laikas, išyra ciklinis. Žmogaus ir pasaulio ritmai čia
išsiskiria, nes pirmasis kerta antrąjį ar yra išgyvenamas kaip trukmė, o antrasis,
atplyšęs nuo išvidinio, kaip trukmės priešingybė – tai beprasmių kirčių kaita,
tai nesibaigiantis Heraklito judesys, tai laikas, savotiškai stabtelėjęs anapus
sąmonės, anapus neperžengiamos ribos tarp būties ir nebūties („Ir nieko nebelieka
už manęs“, PS, p. 110), ne tiek nutolstantis, kaip esame įpratę sakyti, kiek
inertiškas, įšalęs, kaskart sunkiau pasiekiamas vaizduotės skrydžiais. Išvidiniam
ir išoriniam laikui išsiskyrus, nesutampa skirtingai ritmuojami žmogaus ir gamtos
planai: viena būties forma, gamta, nebegali paremti kitos, žmogaus. Tarp jų įsibrauna
budri sąmonė, pasaulį perkertanti į šiapus ir į anapus.
Keitėsi Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjauta,
keitėsi jo poetinės priemonės ir pats poetizacijos procesas, poetą palaipsniui
nukreipęs nuo lyrizmo į fragmentinę techniką, nuo vaizdų, kur juntama žmogaus galia
kartu su gamta sapnuoti, svajoti, į tuos, kur gamta yra suvokiama savo nebuvimo lytimi
ir, pradedant Balandžio vigilija, gal dar anksčiau, nuo formų atremtų į
pilnatvės įspūdį, kuris yra lyrizmui būdingo apipavidalinimo ir apibendrinimo
premisa, į tas, kurios grindžiamos nebūties estetinės tiesos ir prasmingumo prielaida.
Eilėraščiai, parašyti iki maždaug 1942 ar 1945
metų, išlieka šios reformos nepaliesti. Jaukūs savo lietuviška detale ar klasiškai
ramūs, aristokratiški, vieni miniatiūriniai, kiti platesnės apimties, jie neigiamą
laiko ir aplamai būties patirtį orientuoja į grožį, atliepiantį lyrinį modelį, tuo
būdu ją sušvelnindami, pridengdami. Pavyzdžiu čia galėtų būti Orfėjaus medžio
pirmoji dalis (1937–1942), taip pat jo „Princas XVIII amžiuje“ skyrius, kur ypač
lengvai pagaunamas Nykos-Niliūno polinkis į fantaziją, į nuskaidrintus, tarsi
susapnuotus vaizdus, į prisiminimus, persiliejusius į pasakas, į kiek Radauską
primenantį permatomumą, išlaikomą šiapus ironijos ir šiapus izoliacijos. Turinio
požiūriu Orfėjaus medžio dominantę sudaro gimtieji namai – atgyjantys, pilni
langinių bildėjimo, o kartais padvelkia šalčiu, aptrupėję, gyvi poeto emocija ir
negyvi laiko ir erdės nuotoliais, statiškuose sapnuose įmigę, įkuriami kažkur
pakeliui tarp Aisčio ir Radausko. Panašiai kaip Aistis, Nyka-Niliūnas eina, kartais
įeina į pirmykštės gyvybės centrą, namų šilumą pajunta iš labai arti ir vienumą
perkuria į Vienumą, rašomą didžiąja raide, nes ji ženklina viso vienybę: sapnus,
fantaziją, prisiminimus, pasaulio reiškinius ir poezijos simbolius, sąmonę sau ir
sąmonę kito, išsilyginusias ir išaugusias į begalybę („Vasaros simfonija“, OM,
p.30–31). Orfėjaus medyje poetas tiki vaizduotės galia visa sujungti. Praeitis
jam vientisa, tarsi persų pasakų kilimas; laikas – skaidrus, tarsi taurė rudens
spalvų prikritusi; erdvė – sąmonės šifrais išrašyta ir kartu paliesta tų
magiškų atsispindėjimų, kurie pažymi idealią tikrovę, vaizduotės atkurtą.
Šitokiu poetiniu credo alsuoja Orfėjaus medžio ars poetica, paprasta savo forma,
bet sudėtinga poeto įžvalga į vaizduotės procesus.
Praradimo simfonijos buvo ne vieno sutiktos
kaip šviesus, į vaikystę ir į gimtuosius namus sugrąžinąs rinkinys, familiarus savo
vėjuotais peizažais ir atpažįstamai lietuviška žemės trauka. Tačiau žvelgiant iš
keturiasdešimt metų perspektyvos, jos pasirodo ir kaip Orfėjaus medžio tąsa,
ir kaip naujas poetinis tekstas, dėmesį patraukiąs savo formų nepastovumu ir
ieškojimais, kuriuos tektų laikyti naujo etapo pradžia, sutampančia su tuo
reikšmingų pervartų laikotarpiu, kuris Nykai-Niliūnui buvo 1940 m. dešimtmetis.
Praradimo simfonijos gimtų namų temą,
rinkinio ryškiausią struktūrinį elementą, plėtoja į gausias paralelines temas ir,
skirtingai nei Orfėjaus medy, jai priešpastato lauko erdvę. Tuo būdu rinkinio
geografija suskyla į dvi plotmes: jaukią, bet uždarą namų karalystę, paslaptingą
savo būties versme, paveldėtą, dviprasmišką, nes paženklinta pradžios ir baigmės
atmosfera, ir beribį kintančių formų pasaulį, spalvingą, sutapusį su vėjais,
tačiau sunkiai įprasminamą, kartais nesvetingą, išsisklaidžiusi. Nei vienoje, nei
kitoje plotmėje, nei namuose, nei pasaulyje poeto siela neįsitvirtina. Jis greičiau
išgyvena šių dviejų realybių nesuderinamumą, jaučia, kad tarp jų yra sunkiai
ištrinama, budrios sąmonės atpažįstama riba – sienos, durys – ir todėl žvelgia
tai į išvidinį pasaulį, traukiamas intymumo simbolių, tai į išorę, išreiškiamą
gamtos vaizdais ir vienur kitur žmonių civilizacijos – miesto motyvais. Kartais,
tiesa, išorės fragmentai yra persunkiami namų jaukumo, o namai atsiveria laukų
laisvei, tačiau ši sintezė paprastai pasirodo nepastovi, apgaulinga vaizduotės
iliuzija. Namai ir išorė išlieka saviti ir išskirti, gyvi šios radikalios
priešingybės dėsniu, saistomi perėjimų, ne pusiausvyros dinamikos, prasiveržiančios
nesibaigiančių kelionių motyvais. Jei išvidinė ir išorinė erdvė darosi panašios,
šį panašumą medijuoja neigiama praeinamumo, o ne pilnatvės nuojauta: namų daiktai ir
veidai atrodo niūrūs, šviesos sunaikinti, o išorės peizažai, prigesę,
katastrofiški, nenatūralūs, kenčia ne tą pažįstamą rudens liūdesį, kurį gamta
pakeičia į pavasarį, o kažkokį esminį būties pažeidimą: jie poetui yra mistiški,
t.y. įjungti į gyvybės ir mirties misteriją.
Įdomu, kad ši egzistencinė įžvalga yra ryški
eilėraščiuose, datuotuose 1944 ir 1945 m. data, o tai įtaigauja mintį, jog namų–išorės
priešprieša, pasirodžiusi dar prieš 1944–1945 metus, vystėsi karo įvykių ritmu,
poetą orientavusiu į aštresnes ir universalesnes emocijas. Karas ir išeivija
Nykos-Niliūno poeziją bus palietę labai giliai. Tereikia išstudijuoti jo
eilėraščių datas, jas palyginti su poeto evoliucijos kreivėmis, kad įsitikintum, jog
1944–1945 m. laikotarpis buvo pats lemtingiausias: jis sutapo su spartaus augimo periodu
ir naujai atsiradusiu metafiziniu jautrumu. Tatai liudija „Kraujo simfonija“, rinkinio
tour de force, kuri sukuria įspūdingą ištikimybės namams interpretaciją,
susiliečiančią su bibline sūnaus palaidūno parabole, su išeivio drama ir,
potekstėse, su būties ir nebūties misterija. Namai čia išvirsta vieta, kur gimimas ir
mirtis išsilygina. Jie – egzistencijos pradžia, vartai atviri į gyvenimo srovę, ir
kartu baigmės taškas, žingsnis pro tuos pačius vartus, tik kita kryptimi – į
mirtį. Ši įžvalga perteikiama tėvo ir sūnaus simbolika (vėliau ji keičiasi į
motinos ir sūnaus), turinčia įdomių Kristaus kančios ir lietuvių folkloro
užuominų. Poetas nubrėžia nelauktą paralele tarp tėvo dvaro vartų ir kapo duobės:
ir duobė, ir vartai yra plačiai atsivėrę į gyvenimą ir į mirtį.
Ką reiškia kurti, jei būtis ir nebūtis lygios?
Žodį orientuoti į grožį ir tuo būdu nebūtį pridengti ar, atvirkščiai, jį
išlaikyti tyrą, lygiai bekompromisinį kaip pati nebūtis? Alfonso Nykos-Niliūno kelias
buvo šis antrasis, ėjęs per reikšmingą lyrizmo reformą, kurios pirmasis etapas
sutampa su Praradimo simfonijomis. Tatai nesunku atsekti rinkinio įtampoje tarp
turinio ir formos planų, kurie kartais vienas nuo kito atplyšta, ir mintis, neradusi
tinkamos vaizdo prizmės, prasiveržia sąvokiniu kalbėjimu. Keičiasi semantiniai
laukai, susiję su poezijos tema, pvz., dainos, įstatomos į neigiamus kontekstus: daina
poetą „sužeidžia“ (PS, p., 90); ji yra skaudi (PS, p., 23), tragiška PS, p., 67),
einanti lygiagrečiai su „nykstančiais daiktais“ (PS, p., 96), o tai įtaigauja
mintį, jog savo ištakose daina yra daiktų nebuvimo sąmonė. Stiprindamas mirties
sugestijas, poetas pakartotinai dainą iškeičia į raudą, o melodijas ir simfonijas
sieja su mirties ir nebūties mintimi. Nebūties melodija, kaip ją supranta Praradimo
simfonijos, reiškia ne poeziją apie nebūtį, o poeziją, kuri išplaukia iš
daiktų nebuvimo percepcijų ir yra šių percepcijų reprezentacija – jų žodis ar
balsas, poeto kiek vėlyvesnėj formuluotėje, daiktų (Nyka-Niliūnas sako „kūno“)
balsas, išlikęs, daiktams išnykus; balsas tuštumoje „prigijęs“ (BV, p., 60).
Poezijos – balso metafora Vyno stebukle yra vystoma į neigiamą būties–nebūties
ašies polių ir, išjungus garso mintį, išvirsta lūpomis, t.y. troškimu tarti žodį,
arba daina dar prieš dainos gimimą.
Ši formulė, vėlyvesnė ir brandesnė, tobulai
suderina vaizdą ir mintį, formą ir turinį. Lūpos – tylios, atitrauktos nuo balso ir
nuo melodijų, įkūnija atšauktų melodijų ir netartų žodžių mintį. Jos –
garsas, kurio nėra, garso antroji pusė, ir kartu puikus pavyzdys Nykos-Niliūno
nebūties estetikos, susiformavusios po 1944–1945 metų. Perėjęs šią ribą, poetas
ieškojo naujų išraiškos formų – poezijos, kuri išauga ten, kur sąmonė pajunta
spragas, tuštumą, nuotolius, tylą.
Praradimo simfonijų stiliaus dalykuose ši
nauja poezijos interpretacija atsispindi tik netiesiogiai, visų pirma formos
svyravimuose, iš kurių svarbiausi bus šie: ryški, mąstymo procesus pabrėžianti
sintaksė, laisviau konstruojama eilėraščio erdvė, paklūstanti minties tekėjimui, o
ne išviršiniams modeliams, dinamiškų perėjimų sakinys, sugebantis tarsi iš vidaus
pralaužti senąsias formas ir išreikalauti talpesnių, simfoninių kompozicijų.
Įdomiausios šia prasme bus 1945 m. „Kuosos“, papuoštos citata iš Antano Miškinio
ir vystomos į įspūdingą rudens peizažą, skanduojamą praradimo ritmu. „Kuosų“
centrinėje dalyje, poeto emocijai pasiekus išskirtinio intensyvumo, kinta eilėraščio
forma: eilutės ištįsta ir darosi nevienodo ilgumo, išyra posmeliai, rimai nubraukiami,
pereinama nuo aprašomosios technikos į interpretacinę. Poeto pergyvenimas per stiprus,
kad jis galėtų išsitekti išankstiniuose rėmuose, juo labiau, kad jis čia eina
įspūdžių apibendrinimo ir eilėraščio išvidinės logikos premisa. „Kuosos“
užsklendžiamos savotišku „sudiev“, ištartu „joms“ – kuosoms, Nykos gimtinės
kuosoms; „sudiev“, ištartu gamtovaizdžiams, tikroviškiems ir lyrikų sukurtiems;
„sudiev“, dar tartu poetams ir poetinėm formom, nuo kurių kuriant visada nutolstama.
Po 1944–1945 metų lengvai pagaunamos trys
tendencijos: idėjinė, estetinė ir sintezės ieškojimai, atsiradę, norint integruoti
refleksiją ir kai kuriuos lyrizmo aspektus. Idėjinė linkmė, prasiveržusi kartu su
karo įvykiais ar tuoj po jų, vyrauja Orfėjaus medžio „Inferno“ (1942–1953)
skyriuje ir nusitęsia iki Žiemos teologijos, tik stipriai modifikuota, poetui
sugebėjus sukontroliuoti „Inferno“ abstrakčią kalbą. Su Balandžio vigilija
idėjiniai motyvai yra plėtojami santūriau ir suderinami su vaizdine medžiaga. Todėl
jei Orfėjaus medy atrodo, kad šalia poetinės tematikos dar pridedama
filosofinės, vėlesniuose rinkiniuose filosofija tampa giliai poetiška. Nyka-Niliūnas
atrenka sąvokas, atliepiančias jo estetinį požiūrį, puikiai nujaučia abstrakcijose
slypinčias poetines kibirkštis, atranda įtikinančius jungties mazgus tarp vaizdų ir
abstrakcijų – sukuria filosofinės poezijos pavyzdžių, kuriuos tektų laikyti
reikšmingu formaliniu laimėjimu, lietuvių literatūroje retu.
Menas apie meną, literatūra apie literatūrą –
ši bus antroji Alfonso Nykos-Niliūno kryptis, turinti savitą stilių – kondensuotą,
perpintą tankiai suaustomis metaforomis, savus motyvus, iš kurių svarbieji atliepia
graikų ir lotynų mitus bei literatūras, kitokį gamtovaizdį – fantastišką,
nerealų, nes sudarytą iš kultūrvaizdžio (meno, muzikos, ir t.t.) nuolaužų,
palyginti šviesų, kartais alsuojantį meno jėgos ir gyvybės misterija. Šie stipriai
sumeninti etiudai yra vis daugiau atsiejami nuo egzistencijos plano, uždaresni, panašūs
į turtingas freskas, pavyzdžiui, antroji „Koncerto“ versija (Balandžio vigilijoj),
kuri, priešingai pirmajai (Praradimo simfonijose), suvokiama kaip meninis
sprendimas, o ne kaip atsakymas į egzistencinius klausimus. Jei egzistencija čia
paliečiama, tatai įvyksta netiesiogiai, per kultūrvaizdžio prizmes ir dar šia prasme:
kultūra, poeto požiūriu, sutampa su žmogumi; tarp jų galima rašyti lygybės ženklą
ar kartu su Marku Aurelijum tarti: „Esame ir būsime legenda“ (VS, p., 60), t.y.
žmogaus sukurtas žmogus. Tačiau netikslu manyti, kad Nyka-Niliūnas yra estetas. Jis ne
tiek užsisklendžia esoteriškose meno sferose, kiek kalba keliais balsais, iš kurių
vienas į žmogų eina per kompozicijas, atspindinčias meno pasaulį.
Sintezės kelias vedė į Balandžio vigiliją,
kuri sulydo iki visiško sutapimo anksčiau dar vienas šalia kito ėjusius elementus:
vaizdą, emociją, sąvokinį kalbėjimą. Alfonsas Nyka-Niliūnas (turime omenyje tris
pirmuosius Balandžio vigilijos skyrius) prabyla subtilia, išbalansuota fraze, akcentuoja
ritmą, eilutėje atverdamas tylos spragas, kurių neturi lygiai plaukianti lyrikų
emocija, eiliuoja laisvai ar renkasi prieškario lyrikai neįprastas formas, neretai
išsaugoja įvardį „aš“, tik jį nuasmenina taip, kad jis ženklina ir individualią
emociją, ir visiems bendrą būseną. Panašiai komponuojami vaizdai; ieškoma
pusiausvyros tarp abstraktumo ir to, kas poetui, be abejo, atrodė pernelyg didelis
lietuvių kalbos daiktiškumas, neatitinkantis jo daiktų nebuvimo idėjos. Todėl jis
vengė ryškių realistinių spalvų, atrinko tuos konkrečius žodžius, kurie stipriai
susiję su daiktų esme ir todėl gali būti transponuojami į vienokią ar kitokią
būseną, privilegijuoja garsinius efektus (šie pastarieji gal ne tiek „realistiški“,
kiek vizualiniai), bet ne melodija, ir visų pirma kūrė poetinę kalbą, angažuotą
pradėti nuo nulio, nuo vienatvės.
Vieną Balandžio vigilijos varianta tiksliai
nusako paties poeto panaudota tylios dainos sąvoka, perteikianti mintį tos dainos, kuri
išauga iš tylos sąmonės ir klausytoją į šią sąmonę sugrąžina. Sukeitus tylos
ir nebūties sąvokas, būtų galima pasakyti, kad tyli daina, kaip ją supranta Balandžio
vigilija, yra nebūties sąmonė, transponuota į kalbos ir tuo pačiu į būties
planą, meistriškai integruota į poetinį audinį, kur išlaikomos ir išryškinamos
pirmykštės, daina išvirtusios tuštumos, t.y. daiktų nebuvimo įspūdis. Palyginus su
ankstyvesniais rinkiniais, skirtumas yra visų pirma technikos. Balandžio vigilijoj
poetas mintį vysto sudėtingomis kontrastingų percepcijų pynėmis, nukreipia tai į
teigiamus, tai į neigiamus reiškinius, ištobulina tropus, kurie abstrakcijoms suteikia
vizualinį aspektą (pvz., tylos spindėjimas) ir tuo būdu sustiprina jų buvimo lytį
ar, atvirkščiai, regimą tikrovę paverčia neregima, tarsi neegzistuojančia; kartais
nubraukia daiktų įprastines savybes ir, jiems suteikęs naujų, išgauna įspūdingų
daiktų pažeidimo efektų; jis privilegijuoja daiktavardžius, kurie daiktus parodo ne
tiesiogiai, bet per jų išlikusias žymes (dėmė, šešėlis). Aplenkdamas simbolių
kalbą, kuri nukreipia į tobulybės sferas, Alfonsas Nyka-Niliūnas pasiremia
metonimijomis (ar sinekdochomis), turinčiomis dalinės daiktų egzistencijos užuominų,
ypačiai juntamų ten, kur, panaudojus ankstyvesnę medžiagą, iš pirmykščių vaizdų
nuolaužų sukuriama naujas tekstas, mums atsiveriantis savo spragomis ir nutylėjimais
– tuo, kas išleista, bet dar suvokiama savo nebuvimo lytimi ar kaip ženklas, iš kurio
atstatoma daiktų ar žmonių (pvz., motinos) „buvimo formulės“ (BV, p., 36). Ši
technika kartais laikoma (neteisingai) siurrealistiška. Nyka-Niliūnas ne siurrealistas,
o tik panaudoja kitas, ne prieškario lyrizmui būdingas, vaizdo suprantamumo normas, ardo
hierarchinių, fonoavanscenų ar gamtos ciklų principu grindžiamus peizažus ir savo
pasaulį konstruoja taip, kad jis atsivertų dvilypiu, žmogui ir gamtai galiojančiu
judesiu, einančiu iš būties į nebūtį – tatai diktuoja tekančio laiko dėsnis –
ir iš nebūties į būtį – tatai lemia poeto troškimų ir jo eilėraščio dinamika.
Pirmoji kryptis gal daugiau ryški „Veidrodžio legendos“ skyriuje, kur atrodo, kad
poetas tikrovę, gimtinės peizažą pridengia, tekstus paversdamas rauda ar requiem
gimtiems namams – tai Nykos-Niliūno balandžio žemei, „kuri susideda iš palietimo
formulių ir ašarų dėmių“ (BV, p., 39). Antroji pastebima „Tyliose dainose“, nes
čia iš nebūties percepcijų išburiamos prezencijos įspūdis, pvz., „Vakare“, kur
pradžioje duodamos daiktų nebuvimo žymės (žiema, tamsa, sniegas), o vėliau įvedama
kažkokia kita dimensija: daina, veide išaugęs medis (panašus į Rilkės), ženklai ant
lango. Atrodo, kad tamsa atsiskleidžia gyvybės alsavimu, o miegančiosios veide
atsiranda gyvybės šifrai. Tačiau Balandžio vigilijos specifika bus ši: poetas
sukuria apvaldytų kontrastų kalbą, kur šviesa ir tamsa, gyvybė ir sustingimas vienas
kitam atsiveria, susigrupuoja dialektinio žaismo linijomis ir todėl tekstas gali būti
interpretuojamas dvejopai: kaip vedantis į būtį, ar į nebūties užsklandą. Jis iš
tikrųjų yra tyli daina, ne filosofinė mintis, o sudėtingas ir dinamiškas, estetinis
įsigyvenimas, palyginus su prieškario lyrika, ypač stipriai veikiantis savo neigiamomis
nebūties tonacijomis.
Jei tyli daina yra raktas į brandžią Balandžio
vigilijos formą, atliepiančią Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjautą, tai ši
pastaroji atsiveria, apmąsčius vigilijos sąvoką, kuri pratęsia ir atbaigia Praradimo
simfonijų kelionę, jai suteikdama statikos. Kelionė Balandžio vigilijoj
reikšminga tik „Euridikės kapo“ skyriuje, kuris tiria meną ir kultūrą. Kitur ją
pakeičia išvidinio susitelkimo būsena, kuri kelionių ir tikrovės pažinimo
problematiką sprendžia lūkesio (t.y. vigilijos) prasme. Vigilijos esmę sudaro minties
projekcija į dinamiškąjį kintančių formų laiko ir erdvės pasaulį, aktyvi savo
aistra pažinti, bet pasyvi, nes ši aistra išlieka kontempliatyvi. Sakytume, kad poetas–mąstytojas
stabteli ties slenksčiu į tą kitą būtį, jos neperžengęs; jis trokšta pasaulį
patirti, pasisavinti, bet, iškeitęs kelių ir žingsnių dinamiką į žvilgsnio,
išlieka statiškoje pozoje, keliones atšaukia, atkviečia sapnus ir vėjus taip, kad jie
„sėdėtų duryse po guobomis, dainuodami ir švilpaudami... negirdėtą vasaros
skambėjimą“ (BV, p., 51), keliones sukaupia į akis – į tą giliai poetišką
geismo ir ilgesio zoną, kur sąmonė su pasauliu susiriša tyru, laiko apgaulės
nepažįstančiu lūkesio ryšiu. Kartais vigilija atrodo analogiška kažkokiam
sakraliniam momentui prieš gimimą, Balandžio vigilijoj suprantamą dvejopai.
Gimimas pažymi akimirką, kai žmogaus beformė būtis pasisuka į lange matomą
šviesą, paklūsta durų parabolėm ir rankos prisilietimu prie durų išeina iš sienų
kalėjimo. Tačiau kartais poeto gimimo interpretacija yra tamsesnė, nes gimimas
palyginamas su daline mirtimi. Gimdami, save realizuodami laiko ir medžiagos pasaulyje,
mes kylame į naują būtį ir kartu šią būtį išsemiame, išgyvename, paversdami ją
mirtimi. Nykos sąmonė veržiasi apeiti šią fatališką kryžkelę ir todėl
privilegijuoja kitą patirties formą, statiškesnę, bet džiaugsmingą ta prasme, kad ji
išlaikoma šiapus medžiaginio pasaulio metamorfozių į nebuvimą. Giliai įsijausta,
savo dinamikai palenkianti „Mėlynos žolės gatvės“ skyrių, vigilijos būsena turi
savitus simbolius – akių ir žvilgsnio; savitą gamtovaizdį ir spalvą – žiemos
peizažą su šiurkščiais skietmedžio žiedais ir „nepalaidotos žolės“ (BV, p.52)
karčiu šiurenimu, savitą metų laiką – kovo mėnesį, dar prieš balandžio
išsiskyrimus; savitas poeto – žmogaus metaforas, pvz., kunigiškų rūbų pingviną,
kuris budi ir svajoja, šia sapno ir budėjimo statika stato neperžiangiamą sieną
prieš laiką ir prieš amžinybę; savitą pažinimo formą, sutampančią su motinų
sapnais dar prieš sūnaus gimimą; ir savitą emociją – ilgesį, kuris kaip
milžiniškas ąžuolas „auga nuolatos, šlama nuolatos“, (BV, p., 63) ir, įdomu,
rinkinio gamtos fragmentam suteikia gal didesnio realumo ir šilumos nei Orfėjaus
medžio miniatiūros.
Balandžio vigilijoj Alfonsas Nyka-Niliūnas
užgriebia labai plačiai, į savo tekstus įrašydamas pluoštus tradicinių motyvų,
klasiškų (minotauras, lotofagai) ar atpažįstamai lietuviškų (langinės, karklų
šakos), nemažai naujų ir modernių (tunelis, požemis), filosofinių (visata, būtis,
tikrovė), literatūrinių (Otilija, Robinzonas), meninių (natiurmortas, portikai),
religinių (Apvaizda, amžinybė), pluoštus sutinkamų gal tik Nykos-Niliūno kūryboje
(supančiotas anemonas, moterys rasotais kūnais), visa peršviesdamas iki naujos gelmės
ir suvesdamas į išskirtinio originalumo asmenišką mitologiją su fragmentuotomis
žmogaus kūno formomis (lūpos, blakstienos), su peizažų nuotrupomis (kvepiančio
sniego lietaus srovė; sausų kamienų miškai), su paukščiais ir vabalais, turinčiais
žmogiškas emocijas ir rūpesčius (nihilistas vabalas, miegantis kurmis), su
įvaizdžiais, kurie kartais pasistūmėją į archetipus ir nurodo poeto užmojį
spręsti egzistencines mįsles. Kas sieja kūną ir balsą, žmogų ir medžiagos
pasaulį? Kas išlieka ir kas dingsta? Kas yra prisiminimai, o kas amžinybės ilgesys?
ką reiškia mergaitės ir motinos simbolika, poetų vizijos ir pastovieji kultūros
simboliai? Nyka-Niliūnas nevengia tradicinių temų, pvz., meilės, tik jas grindžia
savo esmine būties–nebūties premisa ir todėl klausia: ką reiškia meilė, jei
išsiskyrimas yra visa gaubianti patirtis? Nykos-Niliūno atsakymo tektų ieškoti ne
sentimentaliose tu–aš meilės deklaracijose, bet minėtoje vigilijos sąvokoje, kuri
liudija poeto begalinį troškimą žmogų ir gamtą atitraukti nuo laiko srovės ir juos
suvokti kaip amžinus. Nors sakoma, kad Nyka-Niliūnas poeziją nuvisuomenina, jo
žvilgsnis į kultūrą yra labai prasmingas, užgriebiantis giliuosius egzistencijos ir
istorijos tėkmės mazgus, pvz.; „New Yorke“. Poetas suveda įvairius laiko ir erdvės
išskirtus motyvus į stulbinančias kultūrų kolizijas („Orfėjas leidžiasi į
požemio tunelį parvesti savo Euridikės“ (BV, p., 68), išryškina žmogaus amžiną
užmojį kurti ir kultūrą suvokia kaip nesibaigiančių egzilių ir išdavimų
grandinę: kiekvienas naujas užmojis yra gyvas tik senųjų kultūros formų mirtimi, jų
nužudymu. O žmogus, kultūros kūrėjas, einant ta pačia logika, tampa žuvusių
kultūrų indas – žuvęs pasaulis (BV, p., 69).
Paskutinieji trisdešimt metų buvo Alfonsui
Nykai-Niliūnui lyg ir mažiau produktyvūs – pasirodė du rinkiniai: Vyno stebuklas
(1974) ir Žiemos teologija (1985), abu kuklūs, dėmesį patraukiantys savo
trumpėjančiais sakiniais, už kurių prasideda tylos zonos: „Sekmadienis. Ruduo. /
Lentynoj – / Raudonos fuchsijos, / Katulo Carmina. /Ir Sename dvare“ (ŽT, p.,
78). Tačiau ką Nyka pralaimi kiekybe, jis laimi kokybe, pvz., minties aiškumą,
nepaprastai stiprų vaizdo kondensuotumą ir sugebėjimą tiriamą įspūdį išmatuoti
iki pat gelmės. Skaitytojui atrodo, kad poetas pasako lygiai tą, kas jam rūpėjo
pasakyti – apie trupančius, byrančius sapnus, apie rytojaus dieną, ateinančią
žudiko Macbetho pavidalu, apie būties trauką, prasiveržiančią šokėjos judesiu,
apie gimtinės peizažus, būties erozijos keičiamus... į nepažįstamų augmenų „Exil“,
apie poeziją, kurios esmė gvildenama santykyje su būtimi ir išsakoma aforistinio
taiklumo sakiniais: Ji – „Vienintelė būtis prieš laiko antplūdį“ (VS, p., 54),
gyva būties erozija, sukelianti troškimą būti ir kurti; Ji – „daugiau nei kūnas“
(VS, p., 54), „daugiau negu būtis“ (ŽT, p., 93), žmogiška šiuo savo „daugiau“
ir šiuo savo „daugiau“ nutolstanti nuo tikrovės, panaši į Radausko strėlę, tik
nubrėžianti sudėtingesnę trajektoriją, savaip kertančią būties ir mirties linijas,
ar į taupių, beveik sustabdytų žingsnių keleivį, vėlyvesnį pirmųjų klajūnų
variantą: „Žodis – keleivis, / Kurs ieško / Vandens ir pavėsio / Ir krinta / Prie
šulinio negyvas – gyvas / Vidudienio mirtim / Ant vasaros akmens“ (ŽT, p., 45).
***
Alfonso Nykos-Niliūno pasaulėjauta, savo esme ne
nauja, Vyno stebukle ir Žiemos teologijoj yra perlaužta per kiek kitokią
prizmę – lakoniškesnę, nes pasiekusią didesnės minties distiliacijos, atviresnę
fantazijai (Vyno stebukle), kartais nelauktai susiliečiančią su realiu ar
kasdienišku pasauliu (Žiemos teologijoj), įjungiančią daugiau atslugusios
emocijos ir žymiai daugiau vienos ar kitos mokslo srities terminų: geologija, teorema,
orbita, fotonegatyvas, gnoseologija ir t.t. Šie terminai suskamba moderniai ir primena
kai kurių Lietuvoje rašančių poetų stilistinius bandymus, nors jie, Nykos-Niliūno
atveju, ne tiek novatoriškumo žymė, kiek įžvalga į poetinių žodžių dėsningumą
bei jų tendenciją susigrupuoti į autonomiškas sistemas, atkartojančias ir
užkoduojančias kultūros procesus. Nyka-Niliūnas bus vienas tų poetų, kuris
iniciatyvą atiduoda žodžiams, ne siurrealistų automatiško rašymo prasme, bet todėl,
kad žodžiai jam panašūs į genus su kodais, atliepiančiais universalias tiesas,
kurios atsiveria tam, kuris šiuos kodus permato. Šitokia prasmių atidengimo magija
alsuoja „Ars poetica“ (VS, p., 53), kur, pavyzdžiui, „iššifruojamas“ vėjo
giminingumas su sintakse, poetinės kalbos dinamiškumo ir jungties principu; lietus,
išgyventas kaip garsas, virsta tolygus fonetikai; sniegas yra susiejamas su alfabetu, nes
jis panašiai kaip sniegas, reprezentuoja kitą realybę; sniegas – vandenį, o
alfabetas ar raidė – tikrovę. Tuo būdu atsiveria gamtos ir kalbos giminingumo
dėsniai, pačios poezijos mįslės, įžiūrėtos žodžių gelmėje, kur kultūros ir
kūrybos poveikyje vyksta kalbinis procesas, kitur lyginamas su geologiniais (ŽT, p.,
132).
Šitaip užkoduotą poetinę informaciją galima
redukuoti į būties–nebūties priešpriešą, esmine Alfonso Nykos-Niliūno mąstysenos
ašį, paskutiniuose rinkiniuose iškilusią į tekstų pirmąjį planą. Tatai
aiškintina trejopai. Pirma, Nyka-Niliūnas ištobulina vaizdus, kurie išreiškia
nebūties sąmonę ir jau vien savo forma virsta emblema to poetinio proceso, kuris šią
sąmonę perteikia. Pasivadavus Nykos terminu, būtų galima teigti, kad jie yra
eliptiški, t.y. nutyli ar pridengia vieną kurį esminį poetinės idėjos elementą,
pvz., rankas; „Raukšlės / Išdavė rankas (akys ir plaukai mirė dar anksčiau)“
(VS, p., 16); ar patį žmogų: „Eliptiškas peizažas tavo / Rūbų klostėse –
bežadžio / skausmo signatūra“ (ŽT, p., 11). Antra, poetas geriau išnaudoja
žodžių formalines (pvz., gramatines) savybes, jas tiesiogiai pajungdamas būties–nebūties
priešpriešai. Trečia, Nykos-Niliūno eliptišką techniką sustiprinta ta minėta
tendencija permąstyti ankstyvesnius tekstus, juos skaldyti, kondensuoti, atrenkant tik
kai kuriuos elementus, kurti pirmųjų tekstų eliptiškas versijas, perteikiančias
Nykos-Niliūno būties–nebūties linijas, kartais pačių jo poetinių tekstų
tekėjimą teksto erozijos linkme. Poezija, panašiai kaip tikrovė, yra įjungiama į
laiko srovę.
Jonas Grinius randa, kad Alfonsas Nyka-Niliūnas yra
vienos knygos poetas: „Ką jis turėjo saviško pasakyti, tai jis beveik viską
išdainavo pirmame savo rinkinyje – Praradimo simfonijose. (Jonas Grinius, Veidai
ir problemos, II, 1977, p. 417.) Iš pirmo žvilgsnio šis teigimas gal turi racijos,
nes iki pat paskutiniųjų eilėraščių jauti hipnotinę Praradimo simfonijų
fragmentų jėgą, tą patį poeto atsisukimą į kažkokį pirmykštį peizažą, savo
dinamikai palenkiantį vėlesnius poeto kalbos klodus. Tačiau iš esmės Nyka-Niliūnas
nėra statiškas. Nesunku jo kūryboje suvokti milžiniškus temų, struktūros,
intonacijos ar estetinių prielaidų skirtumus tarp ankstyvųjų ir vėlyvųjų
eilėraščių. Poeto temų repertuaras plito, išryškėjo būties–nebūties ašis,
tamsėjo emocijos registras, buvo ištobulinta eliptiško nutylėjimo technika, vaizdai
atsivėrė stilistiškai priešiškų elementų junginiams. Didėjo poeto dėmesys kalbai
ir kultūrai. Kalba jam rodėsi kaip būties paralelė, tik užkoduota šifrais šuolių
į kultūrą. Savo kelionėse į filosofinę poeziją Nyka-Niliūnas susidūrė su
laisvės ir nelaisvės problema, laisvės, nes esame laisvi klausti, ir nelaisvės, nes
nesame laisvi duoti savitą sprendimą; su laiko misterija; su įvardijimo magika, nes
žodžiu nušviesta nebūtis būtimi suspindi; su pažinimo aistra, išvirstančia
sąmonėje degančiais ir sudegančiais peizažais; su dialektine mąstysena, poetą
nuvedusią į sintezes. Filosofinė įžvalga praturtėjo istorine ir etine – blaivia,
angažuota žmogui. Stilistiniame lygmenyje iširo ankstyvos subjekto ir objektyvios
tikrovės susilietimo formulės, jas pakeitė kitos – sudėtingesnės, skausmingesnės,
panašios į kolažus. Jei poetą sunkoka suprasti, tai todėl, kad jis kūrė naujas
suprantamumo normas, visų pirma galiojančias jo kūrybai. Kadaise sutapęs su Žemės
antologija, Nyka-Niliūnas sukūrė savitą, originalią, reformuota poetinę kalbą, iki
šiol dar nesulaukusią mokinių. Todėl Alfonsas Nyka-Niliūnas yra sau mokykla, ir
raktas į jo kūrybą eina tik per jį patį, o ne per kitus. Tatai lėmė jo talentas ir
išeivijos situacija. Tačiau, jei Nyka-Niliūnas išsiskiria iš kitų, jis nėra
paraštės figūra. Atvirkščiai. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, ryšku, kad
ypačiai per Nyką-Niliūną eina lietuvių lyrikos evoliucijos srovė į moderniai
poezijai būdingus dainos ir refleksijos junginius, į sąmoningumą, į formas,
disonuojančias lyrinei pilnatvei, į kultūrvaizdžių paremtą poetiką, į poeziją,
kuri prasmingai santykiuoja su plačiu Europos kultūrų kontekstu ir vis dėlto išlieka
savita, nepakartojama.
BIBLIOGRAFIJA
Alfonsas Nyka-Niliūnas.
ANTANAITIS ALGIRDAS TITUS (KĘST. REIKALAS). Dešimt poezijos rinkinių. Alfonsas
Nyka-Niliūnas. Žiemos teologija. – Akiračiai 1986, Nr. 7. BLEKAITIS
JURGIS. Alfonso Nykos-Niliūno Balandžio vigilija. – Aidai, 1958, Nr. 7;
Nyka-Niliūnas: apie savo pasaulį poezijoje. – Metmenys, 1985, Nr. 49; Keli
žodžiai apie poetą. Alfonso Nykos-Niliūno naujo poezijos rinkinio belaukiant. – Draugo
kultūr. priedas, 1985.V.4. BRADŪNAS KAZYS (k. brd.). Alfonsas Nyka-Niliūnas. Lietuvių
Bendruomenės premijos laureatas. – Draugo kultūros priedas, 1985.III.2. DINI
PIETRO UBERTO. I poeti ,žemininkai‘: ciò che il viandante non sa (Poetai žemininkai
arba ko nežino keleivis). – Kn.: La Nostalgia dei Terrestri. Cinque Poeti
Lituani. Red. Pietro Umberto Dini. Viareggio, 1989, p. 15–20 ir vertimas į lietuvių
kalbą p. 237–242. GIRNIUS JUOZAS. Žmogaus prasmės žemėje poezija. – Kn.: Žemė.
Red. Kazys Bradūnas. Los Angeles, 1951, p. 54–59. GRINIUS JONAS. A. N. Niliūno Praradimo
simfonijos. – Tremtinių mokykla, 1946, Nr. 3–4. JONYNAS VYTAUTAS
ALEKSANDRAS. Vyno stebuklą pasitinkant. – Metmenys, 1972, Nr. 30; Žiemos
teologija. Premijuotasis A. Nykos-Niliūno poezijos rinkinys. – Tėviškės
žiburiai, 1985.IX.3 ir 10; Alfonso Nykos-Niliūno poezija grįžta tėvynėn. Draugo
kultūr. priedas, 1990.IX.29. KAUPAS JULIUS (COPPELIUS). Praradimo herojai. – Žiburiai,
1946.IX.16. KAUPAS JULIUS. Dainos po Orfėjaus medžiu. – Literatūros lankai,
1954, Nr. 4; Orfėjaus medis filosofinės lietuvių poezijos peizaže. – Draugo
kultūr. priedas, 1954.PV.24; Balandžio vigilijos motyvai. – Draugo
kultūr. priedas, 1958.VII.26. (COPPELIUS). Kovojanti žemės poezija. – Naujienos,
1952.IV.19. KAVOLIS VYTAUTAS. – Kn.: Sąmoningumo trajektorijos. Lietuvių
kultūros modernėjimo aspektai. Čikaga, 1986, p. 52–60 ir p. 90–96; The Radical
Project in Lithuanian Emigré Literature. – Lituanus, Spring 1988. KULBOKAS
VLADAS. Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Kn.: Vladas Kulbokas. Lietuvių literatūros
kritika tremtyje I. Roma, 1982, p. 300–316; A. Nyka-Niliūnas kritikas. – Aidai,
1967, Nr. 1. LANDSBERGIS ALGIRDAS (JERONIMAS ŽEMKALNIS). Tragiškojo sugrįžimo poezija.
– Aidai, 1954, Nr. 5. MACEINA ANTANAS (ANTANAS JASMANTAS). Patriotų sukilimas
arba poezijos ginčas su tautybe. – Literatūros lankai, 1953, Nr. 6.
MARTINAITIS MARCELIJUS. Prisipažinimai. – Kn.: Alfonsas Nyka-Niliūnas. Būties
erozija. Eilėraščiai 1937–1984. Vilnius, 1989, p. 354–356. NAGYS HENRIKAS.
Knyga apie kovojantį žmogų ir nemirštantį jo ilgesį. – Aidai, 1946, Nr. 12.
NAUJOKAITIS PRANAS. Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Kn.: Pranas Naujokaitis. Lietuvių
literatūros istorija IV. Čikaga, 1976, p. 215–220. RUBŠYS ANTANAS. Alfonso
Nykos-Niliūno Giesmių giesmės vertimas. – Aidai, 1977, Nr. 4.
SKRUPSKELYTĖ VIKTORIJA. Dviejų polių trauka. – Aidai, 1970, Nr. 8; Egzodo
poezijos šuoliai. – Kn.: Lietuvių poezija III. Red. Kazys Bradūnas. Čikaga,
1971, p. 26–30; Alfonsas Nyka-Niliūnas: A Poet of Dualities. – Books Abroad,
Autumn 1973; Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas. – Aidai, 1978, Nr. 1.
ŠEŠPLAUKIS ALFONSAS (ALF. TYRUOLIS). Vergilijaus Georgikos lietuvių kalba. – Draugo
kultūr. priedas, 1985.H.9. ŠIDLAUSKAS ALEKSANDRAS. Poezijos savastis. Perskaičius
Alfonso Nykos-Niliūno rinktinę Būties erozija. – Aidai, 1990, Nr. 4.
ŠILBAJORIS RIMVYDAS. Kelionė į Eldoradą. – Metmenys, 1961, Nr. 4; Truth and
Metaphor in the Poetry of Alfonsas Nyka-Niliūnas. – Kn.: Rimvydas Šilbajoris. Perfection
of Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers. Norman, 1970, p. 161–183;
Poezijos stebuklas. – Laiškai lietuviams, 1975, Nr. 6; Filosofinių dimensijų
poezija. – Aidai, 1985, Nr. 5; Alfonsas Nyka-Niliūnas. Vyno stebuklas.
– Books Abroad, Autumn, 1975; Žiemos teologija. – World
Literature Today, Autumn 1985. VAIČIULAITIS ANTANAS. Lietuvių poezija svetur. –
Kn.: Lietuvių literatūra svetur 1945–1967. Red. Kazys Bradūnas.
Čikaga, 1968, p. 55–60. VENCLOVA TOMAS. Akmens kalba. Alfonso Nykos-Niliūno Žiemos
teologija. – Metmenys, 1989, Nr. 56. VISVYDAS PRANAS. Simfonijų ir
nuostabaus peizažo poetas. Poeto Alfonso Nykos-Niliūno 50 metų sukaktį minint. – Draugo
kultūr. priedas, 1969.VII.12; Akimirksnio ir amžinybės sandūra. Nauja Alfonso
Nykos-Niliūno poezijos knyga. [Vyno stebuklas]. Draugo kultūr. priedas,
1975.IV.5.
Skrupskelytė, Viktorija.
Lietuvių egzodo literatūra 1945 – 1990. – Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|