TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Antanas Škėma

       SNIEGO BALANDŽIAI

       Naują poezijos knygą skaitau ištisai, nestabtelėdamas, kaip prozą. Pauzuotą skaitymą palieku antram kartui. Šitaip apžiūrėjau ir Nagio „Saulės laikrodžius“. Ir vis dėlto stabtelėjau ties „Sniego balandžiais“. Šis eilėraštis išsiskiria – pagalvojau.
       Nusitrynė laikas. Daug žodžių pabėrė „Saulės laikrodžių“ recenzentai, o mano pirmąjį įspūdį užliejo įvairiausių vertintojų aliejus. Tada ir aš nukėliau tuosius balandžius už vaikystės langų.
       Vieną dieną, Montrealyje, pūtė stiprus vėjas. Tolimojo tornado atodūsiai šlavė popierius, skrybėles, darkė šukuosenas. Nežinau, kuriuo tikslu ėjau į Katedrą. Ir prasėdėjau klaupkoje gerą valandą. Mane apsupo ramybė. Buvau pasiilgęs santūrumo ir įėjau teisingai. Toji puritoniškoji katalikybė apsireiškė neiššokančiomis skulptūrinėmis kalvarijomis, padūmavusiais panneaux su abiejų lyčių vienuoliais ir indėnais, juodais altoriaus vartais, apibrėžtu sienose kolonų reljefu, ir rausvų žvakelių mirgėjimu, jų liepsnelės linko, kai pro šalį praeidavo žmogus. Ir, Žiūrėdamas į žvakeles, tik po valandėlės pastebėjau – jos sudėliotos varinėje vazoje, lyg inde, iš kurio garuoja keistas ir raudonas gėralas.
       Čia jau prasideda pasąmonės sritis. Sniego balandžiai nutūpė ant priešais klūpančios moteriškės galvos. Realistiškai traktuojant, moteris buvo pridengusi plaukus nosine, pagal čionykštį paprotį.
       Tą patį vakarą pradėjau skaityti recenzijas. Pasijutau tokioje minčių puotoje, kur labai daug skanių valgių. Ragavau paeiliui ir, kai baigiau, sniego balandžiai – – – ištirpo. Būtų beprasmiška vėl bėgti į Katedrą, – pagalvojau. Kažin ar antras kartas duos t a b u l a  r a s a ?
       Kai kurie patiekalai nesileido išgarinami, ir jų kvapas tebekuteno šnerves.
       „Saulės laikrodžių“ paralelė su plastiniu menu (Vyt. K. Jonynas), graudus vaikystės šiltumas (Julius Kaupas), subtilus įvedimas į dvasinės tamsos pasaulį (Juozas L.), perdėtas jausmingumas (Henrikas Radauskas), milžiniško jaunystės pasaulio žlugimo agonija ir kalbėjimas sau (Leonas Miškinas).
       Suieškojau kai kurias „Žemės“ iškarpas. Man buvo artimas Coppeliaus įsijautimas į perplėštą Nagio pasaulį, ir aš pajutau Jurgio Blekaičio svarsčių nelygiasvoriškumą. Jo tezė: poezijos, kaip tokios, vertė absoliučiai nepriklauso nuo tematikos. Gi vienose pastraipose pabrėžiama tematika formos sąskaiton, o kitose – pabrėžiama forma tematikos sąskaiton.
       Jurgio Blekaičio straipsnio motto šie R. M. Rilkės žodžiai: Gesang ist Dasein. Für den Gott ein Leichtes. Wann aber sind wir?.. (giesmė yra likimas. Dievui – lengvas. Kada tačiau mes esame?..) Rilkė yra parašęs ir šitokius sakinius: Lesen Sie moeglichst wenig aestetisch–kritische Dinge, – es sind entweder Parteiansichten, versteinert und sinnlos geworden an ihrem leblosen Verhaertetsein, oder es sind geschickte Wortspiele, bei denen heute diese Ansicht gewinnt und morgen die entgegensetzte... (skaitykite galimai mažiau estetinių–kritiškų dalykų – jie yra arba šališkos pažiūros, virtusios suakmenėjusiomis ir beprasmėmis savo negyvu sukietėjimu, arba tai yra miklūs žaidimai žodžiais, kuriais šiandien laimi viena pažiūra, o rytoj priešingoji...). Galima su šitokiu Rilke ir nesutikti, bet verta susimąstyti ties šitokiu Rilke. Prijungus sakinį: Wann aber sind wir?
       Ir pagaliau pavarčiau „Žemę“ ir „Literatūros lankus“ su Juozo Girniaus žodžiais apie žemininkus. Dar kartą prasiyriau sužavėtas pro nuostabų savisaugos baroką, sužavėtas dialektinės plunksnos nutekinimu, kurios rašmenyse – filosofinis aspektas lyg tai nėra lemiamas, ir kur jis yra lemiamas, nes išplaukia iš subjektyvaus požiūrio į poeziją (čia subjektyvumą pagimdo stipresnis filosofijos pažinimas ir pamėgimas santykyje su kitokiu poezijos pažinimu ir pamėgimu).
       Tačiau Juozo Girniaus metodas mane sugestionavo. Pagalvojau: ir man būtų parankus kurio metodo pasirinkimas. Deja, negalėjau jo pasirinkti, nes metodas jau buvo pasirinktas. Katedroje, ant moteriškės plaukų, nutūpė sniego balandis, ir aš panorėjau apie tai parašyti.
       Tik, tebūnie ir man leista išmūryti mažąją kinų sieną savisaugos tikslu.
       Šalia „Sniego balandžių“ yra ir daugiau eilėraščių, persmeigusių mane. Jie atzvimbia netikėtai, kai tarytum nesu pasiruošęs jų priimti.
       Dar visai neseniai pas mane sugrįžo Pasternakas, kurį skaičiau prieš dvejetą metų. Lietingą vakarą, Viktorijos skvere, sėdėjo stoiška žmogysta, užsimaukšlinusi skrybėlę, susikišusi rankas į kišenes. Vienintelė žmogysta, nepaisanti lietaus. Ir ji švilpė. Gal už trijų kvartalų prisistatė Pasternakas ir šešėlio lengvumu paėmė mane už parankės. Šitas Pasternakas1:

Ėto – kruto nalivšijsja svist
Ėto – ščiolkanje sdavlennich l'dinok
Ėto – noč', ledenjaščaja list
Ėto – dvuch solov'iov pajedinok.

Tai – staigiai priplūdęs švilpimas,
Tai – spūstyje traškantis ižas,
Tai – naktį ledėjantis lapas,
Tai – lakštingalų vieniša dvikova.

       Pavadinkime sekančius mano žodžius metodu.

***
Svetimo kambario kvapas. Drumzlinas indas
gėralo keisto padėtas saulėj ant lango.
Šviesiaplaukis berniukas išblyškusiom rankom
laiko gitarą ant kelių ir skambina
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą.
Pilkos jo akys suplėkusioj prietemoj spindi –
du šuliniai užledėję... Giliai pasilenkus
gęsta diena virš jo miegančio veido.

Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega...

       Yra pasąmonės sritis ir pasiūlo kryžkelę. Ir naują kelią per žemę, kurios kvapas nepažįstamas. „Sniego balandžiai“ – tramplinas į ateitį. Medžiai ir kaimai atėjo. Senasis Makbeto siaubas. Raganiškas Birnamo miškas tol klaikus, kol neprisiartino. Tada belieka dviašmenis kalavijas, mėšlungiškai sugniaužtas, ir kova su daugeliu. Su daugeliu ir su savimi, kartu.
       Nagys negali išsivaduoti iš vaikystės ir jaunystės. Todėl hiperbolinius vaizdus jis sėja plaukdamas į naują krantą. „Kiekvienas įvykis, ar tai būtų galandamo peilio riksmai ar čirškiantis geležinkelininko švilpukas, vaiko pergyvenamas pilnai ir dėl to turi savotišką mistišką charakterį“, – rašo Julius Kaupas. Bet, kas vaikui yra pilnutėlis pergyvenimas, tas suaugusiam – nesugrąžinamoji romantika. Šitaip gimsta hiperbolė. Ir, kai mes grįžtame į vaikystę, mes dažnai prikeliame ją, lyg tąjį milžiną – senelį, ir žydras sviedinukas nurieda smėliu it vaivorykštinis balionas.
       Tada „kalnų šaltiniai rytmetį mane pabudins“, tada „Įeikit, valkatos – jie šaukė mums. Jie mus įleido į gimtą miestą, metų metais sieloje nešiotą...“, tada „Vakarais, kai atskleisiu prie židinio mylimą knygą apie Didįjį Molną, išklydusį savo svajonių ieškot...“, tada „Tada staiga surinka priemiesty skardus trimitas, varinį saulės rutulį sukandęs spindinčiais dantim, –“ ir „medžiai atėjūnai padegė jau visą miestą: – – –“, ir „Ir suraižė ateiviai plieno peiliais pievas žalias“, ir „Palaukite dar! Mano broliai pilkieji, kelionėn?“
       Bet šis šauksmas tėra šauksmas ant perono, mergaitei išsikišusiai pro langą, traukinyje, kuris nebesugrįš. Geležinkelietis sandariai uždarė vartelius, suskaičiavo bilietus ir nuėjo sau. Išlydėjėlis stovi tuščiame laukiamajame, nuorūkos ir popiergaliai grindyse, palangėje pamirštas butelys (jame susifermentavo skystis), svetimo kambario kvapas. Drumzlinas indas gėralo keisto padėtas saulėj ant lango, o už lango – giliai pasilenkus gęsta diena virš jo miegančio veido, diena – už vaikystės langų.
       Ir vėl toji pasąmonės sritis, tas susiskaldymas priepuolyje.
       Kadaise J. J. Rousseau parkrito gatvėje, o atsikėlęs pradėjo skelbti grįžimą į gamtą. Kadaise V. L. Solovjovas susiėmė Volgos garlaivyje su medžiaginiu velniu ir iššaukė jogiškąją krikščionybę. Kadaise Martynas Liuteris sviedė rašalinę į sieną, ir išdygo kuklios šventyklos, sučiauptos lūpos, monotoniškas psalmių giedojimas. Ir „Idiotą“ davė Dostojevskio epilepsija. Ir dvejis Rexus viename nutapė Čiurlionis, vaikščiodamas ratu aplink žibintą. Ir t. t. ir t. t.
       Tai stiprūs pavyzdžiai. Tačiau ir talentai vieną kartą lūžta, tegul ir trapiu, subtiliu lūžiu, o jų sąmonėje susiformuoja lemiamasis būtinumas. Tegul tai yra išdava ilgos kreivės, lyg širdies kardiograma, kančios, bet vieną rytą, vidudienį, vakarą – užledėja šuliniai, į kurių kiaurymes buvo žiūrėta metais, o šviesiaplaukis berniukas (mano miegantis draugas) laiko gitarą ant kelių ir skambina žemėje dar negirdėtą gaidą.
       Man nežinomas Nagio persilaužimo momentas. Spėju, kad jis įvyko. Ir nutariau: būtų netikslu paprašyti Nagį interviu šituo reikalu.
       Šio rašinio tikslas – skaitytojo bandymas suprasti poetą. Čia nėra lemiamas netikslus supratimas. Kitokiu atveju, Nagys, lyg Cezanne, privalėtų užmiršti savo rankraščius stalčiuje, kaip anas užmiršdavo paveikslus sode. Kūrybos procesas baigtas ir... baigta. Šiuo atveju kūrinys priklauso daugeliui. Nėra Fidijaus statulos, kuri tebeguli žemėje neiškasta. O Leonardo da Vinci Mona Lisa šypsosi daugeliui Louvre. Kaip ją išgyvena kiekvienas – jo reikalas. Svarbu, kad išgyvena.
       Kodėl paliko Nagį jo draugas ir užmigo, tegaliu tik spėti, lauždamas eilėraštį per savo vidinę prizmę.
       Nėra hiperbolinio didingumo šiame posme. Vos ne realistinės detalės išdėstytos strofose. Mikrokosmas toks pat didelis kaip ir makrokosmas. Tik mikrokosmo apraiškos reliatyviai arčiau mūsų. Reliatyvus priartėjimas sukelia norą paliesti indą ir pasiklausyti dar negirdėtos gaidos. „Savotiškas mistiškas charakteris“ – čia tirštas, mano nuovoka.

O seniai, kai pro tylinčius sodus upės nebėgo,
mudu būrį baltų balandžių nulipdėm iš sniego
ir paleidome juos į didžiulį šarmotą dongų:
jie plazdėjo tenai ilgai, nutūpę ant lengvo,
linksmo, laimingo debesio spindinčių rankų...
Ir žemė sėmė kiekvieną rytmetį mūsų balandžių
prisisunkusias saulės plunksnas nuo mėlyno sniego.

       Štai, tarytum ir nuneigiamas mano spėjimas, kad „Sniego balandžiai“ priklauso ateičiai. Vėl platus teptuko pabraukimas, jis išdėsto upes, kurios pro tylinčius sodus nebėgo, didžiulį šarmotą dangų, linksmą, laimingą debesį spindinčių rankų, semiančią žemę. Tarytum šitie vaizdai susitapatina su anksčiau cituotaisiais. Tarytum... jei nebūtų „o seniai“...
       Strofa „mano draugas paliko mane ir miega, ir miega...“ įterptina tarp posmų. Dvi vaikystės tame pačiame žmoguje. Tiksliau: viena vaikystė dviejuose aspektuose. Ir būtajame laike toji didinga ir romantiška.
       Mūsų išeivijos literatūroje prarastos praeities susentimentalinimas kone lemiamas. Jis užvaldo ir buvusius, ir pradedančius. Gyvenimas plukdo tolyn, bet akys nukreiptos į tolstantį krantą, išnyksta uodai ir musės, sušvelnėja atšiaurių medžių kontūrai, ir erdvės perspektyvą užlieja melsvoji migla. Grįžti atgal neįmanoma. Belieka gėrėtis. Dažnai plukdomasis pasigamina sau patrauklią fata morgana. Ten buvo rudas arimas, paklypusi pirkia, rūpesčiai ir, šalia, gėlės, obelys, poilsis. Gi plukdomasis savo gelbėjimosi ratą nudažo Bouchet rausvumu it bonbonjerę. Bonbonjerės stebėjimas iššaukia graudulio grimasas, tyras, bet vandeningas ašaras, jose veik nėra druskos.
       Šitoks stebėjimas suformuoja kūdikiškas strofas, posmus, eiles. Ne per daug poetinių priemonių šitokiame monotone. Tai nėra plieninis monotonas, lyg tuose gregorianiškuose choraluose, kur ir „Aleliuja“, ir „Ilsėkis ramybėje“ praskamba Dievo (Juo begaliniai pasitikima) ženkle. Tai nėra trapistų įsigilinimas į save su monotonišku pasveikinimu „Memento mori“. Tai nėra mažasis Stanislavskio susikaupimo ratas, kuriame stovįs ištaria monotonu, bet tikrą sakinį. Tai – bejėgiškumas. Šitokiai „poezijai“ trūksta paprasčiausio vyriškumo. Bet ištisa plejada satelitų apvainikuoja bonbonjerinį rausvumą – patriotizmo, kilnumo, taurumo, optimizmo ir kitokiais vainikais. Vien žodžio „Lietuva“ įterpimas garantuoja skaisčią sielą. Jau ir nebežinai, kur baigiasi naivus negalėjimas išsisakyti ir kur prasideda šarlataniškas gudrumas įsiamžinti. Štai ir tupi sau Olimpe, štai ir esi išrinktasis. Tik... šitoks Olimpas – plukdomojo fata morgana.
       Yra ir kita plukdomųjų rūšis. Jai ir Nagys priklauso. Plukdomasis atsisveikina su tolstančiu krantu. Su visu krantu. Gal, jis dar neapsisprendė apsisukti, neapsisprendė ne tik leisti save plukdyti, bet ir patsai plaukti į nepažįstamą žemę. Bet, vėlgi, toje pasąmonėje, jau sukasi motorai, ir norėtųsi, kad plaukėjo raumenys ritmingai išsitiestų ir susitrauktų ir jis bandytų pasiekti aną nepažįstamąjį krantą. Tuo tarpu jis atsisveikina. Šitokiame atsisveikinime sunkiai išbraukiama hiperbolė ir didingumas. Šitaip atsisveikina su savąja vaikyste ir Nagys. „Saulės laikrodžiuose“ (ir ankstyvesnėse knygose) surandame eilę eilėraščių, parašytų atsisveikinimo ženkle. Romantiškosios simfonijos finalas, adagio lamentoso, dirigento batuta skraido plačiais mostais. Juodi paukščiai iš lėto planiruoja į nebūtį. Juoda, juoda, juoda, juoda. Ir. ..

Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras.
Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius – ruduo.

       Šitos strofos iš eilėraščio „Saulės laikrodis“. Vakaras ir ruduo jau spalvingi prigesintais tonais. Jei juodame chaose įrėžti pilki brūkšneliai, jie nebe chaosas. Net pilkas ryškus juodame. Tačiau ir čia slypi pavojus. Jei Nagys pasielgtų lyg Picabia, kuris (paskutiniuose savo darbuose) juodame fone išbraižo spalvotus rutuliukus, – Nagiui grėstų migdomosios tabletės svaigulys. Jis pasektų tuos lietuviškuosius lyrikus, kurie užsnūsta vidurdieny ir, vėliau, tik kartojasi tįstančiu diminuendo. Jis tekartotų nuolatinį – vakaras, vakaras, vakaras. Ir gal (teneįvyksta–pabelskime į medį!) jo poezija reikštųsi nagiškuoju perpetuum mobile.
       Bet „Sniego balandžiuose“ mes surandame viltį. Pavadinkime ją pilkąja viltimi, gal tai ir nebus tik paradoksas. Palinkėkime, kad poetas, atsisveikinęs su gimtuoju krantu, nenusitvertų gelbėjimosi rato ir nenudažytų jo neskanaus rausvumo fata morgana.
       Jei antrasis posmas būtų įspraustas ne į „Sniego balandžius“, gal ir nevertėtų pažymėti didžiulį, šarmotą dangų, linksmą, laimingą debesį spindinčių rankų, balandžių prisisunkusias saulės plunksnas, nuo mėlyno sniego. Galima būtų apsiriboti skeptiška pastaba, kad spalvoti rutuliukai tik paryškina juodąjį foną. Galima būtų šitą posmą priskirti agonijai... kaip po vėsiom, didžiulėm plaštakom nakties mūsų ugnis užgęsta verkdama. Tačiau, laimei (mano subjektyvus požiūris), cituotasis posmas įjungtas į „Sniego balandžių“ eilėraštį, ir šis posmas spinduliuoja paskutiniuoju romantiškosios vaikystės aspektu. Ir... net šitokiame posme įžiūrimos naujos spalvos. Prarasta žemė padengta mėlynu sniegu, ir žemė semia prisisunkusias saulės balandžių plunksnas.
       Pabūkime optimistais ir alchemikais. Ir paverskime pilkąją viltį mėlynąja. Ir pavartokime iškaltąjį terminą: optimistinis pesimizmas. Vien hiperbolinė traktuotė neištveria. Neilgai kovosi gerdamas stiprią kavą. Nes, kai pritrūksta kavos, kova pralaimėta. Ir kai Nagys pajuto svetimo kambario kvapą ir drumzliną indą gėralo keisto, padėtą saulėj ant lango, jo vaikystės praradimas nulipdė iš sniego būrį balandžių. Keistas kontraversas? Galbūt, ir tebūnie. Kai Nagio intuicija įjungė nepažįstamos žemės kvapą, jam sušvito praradimo saulė. Ir ši saulė ne vienintelis šviesulas. Vienas posmas (iš keturių) jai nepaskirtas. Ir praradimo saulė, galimas daiktas, iš mėlyno sniego, kaip ir tik ką gimę balandžiai.

Tada, vieną naktį, atėjęs kažkas pabudino sodus:
glostė ir glostė pusnynus ir gruodą karštais delnais,
nuo garuojančių upių nuklojo sidabro paklodes
ir paleido iš narvo vėją žaisti malūnų sparnais.
Mudu klausėmės, veidus iš siaubo paslėpę į juodą
žvyro duobių užuovėją: daužė kažin kas kvatodamas,
žydrą dangų kažkas sudaužė kumščiais kietais.

       Nėra lengva, suvokus pasąmonės įsakmumą, įjungti valią (kaip padedamąjį variklį), ir priversti save pasisukti, ir nebežiūrėti nuolatos į nutolusį krantą, kuris jau ir neberyškus.
       Dažnai norisi, pasekus strutį, paslėpti akis delnuose. Čia ir iškyla tas amžinasis Kažkas: gąsdinantis, ardantis, kuriantis, migdantis. Tas, priverčiąs sustingti stebėjime nuosavos bambos, tas, paverčiąs strėle, kuri skrenda į dangų jo nesurasdama. Tas, ne per daug dosniai dalinąs modus vivendi tarp žemės ir dangaus. Tas, mėgstąs, kad jį pagarbintum ir nesuradęs, ir abejodamas. Tas, kuris yra, bent tol, kol mes egzistuojame žmogiškuoju pavidalu.
       Nagio atveju kažkas ateina naktį ir pabudina sodus. Jo delnai karšti, jis nuo upių nukloja sidabro paklodes, ir iš narvo paleidžia vėją žaisti malūno sparnais. Ir ... atrodo, kad šitoje Nagio vizijoje slypi nesąmonė. Kažkas labai pozityvus minėtose strofose. Ieškodami artimiausio simbolio, mes susirastume pavasarį. Ir nesuprantama, kodėl autorius (ir jo draugas) klausosi, veidus iš siaubo paslėpę į juodą žvyro duobių užuovėją. Juk Kažkas sudaužo žydrą dangų kumščiais kietais, kai juodu nutarė pasislėpti. Kažkas kvatoja ir siunta. Kažkas slypi pačiame poete. Kažkas iškyla iš juodų sielos žvyrduobių. Kažkas verčia apsispręsti.
       Atrodo, Nagys nepriklauso tai poetų rūšiai, kurie intelektualizmą įjungia į patį kūrybos procesą. Manau, Nagio intelektualizmas traktuotinas kaip vienas iš paruošiamųjų kūrybos stimulų. O skaitytojas suranda tai, ko poetas lyg ir neapsvarstė kurdamas. Jis ieškojo, išgyveno ir pasiūlė. Gal prieštaraujantį sprendimą padiktavo poetinė intuicija? Galbūt, ir tebūnie.
       Nagys išsigando pavasarėjimo. Ir pasislėpė gavęs tai, ko raudojo netekęs? Lyg tas taoistų šaulys, kuris nerūpestingai siuntė šūvius į stulpą, kol ant stulpo nebuvo nieko, ir kuris pradėjo nervintis ir nebepataikyti, kai ant stulpo tapo padėta vertinga dovana. Priartėjo šviesi vaikystė, ir poetas rezignavo, ir kažkas sudaužė žydrą dangų, ir sekančiame eilėraščio posme poetas įkrenta į siurrealistines prarajas?
       Vaizdas būtų primestas, jei nutartume, kad Nagys jau priplaukė naująjį krantą, išpažino vadinamąjį „nihilizmą“ ir jau nebenori nei sodų, nei upių, nei vėjo, nei malūno sparnų. Būtų nedora ištirpinti sniego balandžius, jie iškyla paskutiniame posme, ir nors miegančiojo draugo rankos vaškinės, sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą.
       Tariamoji rezignacija skamba atsisakymu. Atsisakoma hiperbolinės vaikystės. Paskutiniuoju gundymu sutviska upės ir suūžia vėjas. Ir reikia nebežiūrėti. Su nuojauta, su pasitikėjimu, kad akys įspraustos ne vien kaktoje. Kiekvienas narvelis šviečia akimis, jų mistinėse lėlytėse atsispindi gyvenimas įvairiausiuose rakursuose, ir detalės išsidėsto daugiaspalvėje mozaikoje, ir šitokia plyta pavadinta savo būties kvintesencija. Retortose sušnypštė skystis, alchemikas stebi savo delne aukso grūdelius, šalia guli vario gabalas. Kaina ta pati. O vertė? Aukso grūdeliai vertingesni, nes jie tviska pirmuoju žibėjimu. Ar jie vieninteliai? Tai parodys tolimesnieji bandymai. O Kažkam belieka gąsdinti...
       Keletą dienų buvau palikęs šį rašinį stalčiuje. O kai prisėdau ir perskaičiau, ką esu parašęs – pagalvojau: nejau mane suviliojo pranašo etatas? Ir prisiminiau, ir Nagį pranašo pagunda buvo apnikusi. Tiesa, jo pranašas rūstus paliko mūsų kraštą, ir mes nieko nesuprantančiom akim nueinantį palydim.
       Mūsuose labai pageidaujamas pranašo etatas. Išeivijos išdava ir erzacinė išsilaikymo priemonė. Ką gi paskelbia šitoks pranašas laisvalaikio metu? Nedaug. Nes pranašas tik... nugiljotinuoto galva. Sakoma, kad nugiljotinuoto galva kelias sekundes varto akis ir griežia dantimis. O kūnas guli sau ant kaladės. Paskui galva įmetama į krepšį, ir ji sustingsta. Baigta. Nesitiki, kad šitokia galva ką nors išieškotų. Gal ji iškalentų šūkį: „Tegyvuoja tėvynė!“, arba „Prakeikti niekšai!“
       O kūnas guli ant kaladės, ir iš kaklo teka kraujas ir sunkiasi į žemę. Iš žemės kyla garai. Po daugelio metų ateina nugiljotinuotųjų ainiai ir uosto sodrią žemę. Tegalima nuspėti reakciją. Žemė... bet tai jau mistika. Ir, jei norite vulgariai, kraujas atliks ir trąšos funkcijas.
       Manau, su šiais žodžiais nenutūpiau pranašo kėdėje. Esu skaitytojas. Jei būčiau kritikas, pasirinkčiau Leono Miškino pasiūlą (Literatūros lankai, Nr. 2) ir nesiknisčiau poeto ateities spėjimuose.
       – – – Kraujas iš širdies, lyg Pitijos garai, ir tikime, garai apsvaigins ainius. Ir šitame sušalusiame amžiuje širdis (ir kraujas) nėra koks defektas. Defektas, anot Binkio, – susacharininta širdis. Kalbėti sau ir kalbėti būsimiems – suderinama.

Kai pakėlėme galvas – drebėdami tiesė šakas
medžiai į prarają: baisų ir svetimą dangų:
jo dugne sandėliai gulėjo kaip žvėrys miške,
sukryžiuotom letenom suodinus veidus pridengę;
iš nasrų pravirų išsilieję, kaip ilgos jų iltys spengė
bėgiai po rėkiančiais ratais... Akli traukiniai
lėkė ir lėkė per baltus balandžius...
Mano draugo geliantis riksmas nukrito ant jų, kaip
rankos.
Jo kakta šešėliuota tekėjo mėlynas paukščių kraujas...

       Kai kurie mūsų recenzentai nemėgsta siurrealizmo (kaip nemėgsta ir kitokių ieškojimų). Jų pagrindinis argumentas: visa tai jau buvo kitur, ir mes pavėlavome. Bet ką patys recenzentai kuria (o mūsuose kuone visi recenzentai kuria), dar labiau pavėluota. Dažnai prisimena graudusis Richardsonas ir išblėsę jo pasekėjai: „gimnazistiškas“ Nadsonas ir „baltagvardietė“ Bebutova, švirkščianti ašaromis, lyg iš gaisrininkų žarnos. Pavėluotumo argumentas – ežio ir kiškio lenktynės. Ežys tupi, o kiškis bėga. Ir kai kiškis, apibėgęs ratą, bus prie pat tikslo, ežys išlįs iš krūmų ir tars: ne, brolyti, aš pirmas. Šitaip galvojant, galima ir lukterti kokį šimtą antrą metų. Štai ir būsime originalūs, ir pagarsėsime, kai Vakaruose atsiras neosentimentalizmas.
       Jei ir nutarsime, kad siurrealizmas (kaip srovė) jau atgyvenęs, vis dėlto, turėsime pripažinti siurrealistinių elementų amžinumą įvairiausių „izmų“ kūryboje. Nuo seniausių legendų iki Hemingway'jaus „The Snows of Kilimanjaro“2 arba mūsiškio Jankaus „Pasaulio dailininko“. Neišvengia siurrealizmo ir Nagys priešpaskutiniame posme.
       Ne kiekvienas sugeba neskaityti knygų, nejausti supančios atmosferos ritmo, ne kiekvienas lengvai moja ranka į visa, kas „nelietuviška“. Ir tegalima tik džiaugtis, kad Nagys (kaip ir jo kolegos iš „Žemės“, kaip antras „senis“ ir eilė jaunųjų poetų) nepasiduoda savotiškam „literatūros fašizmui“.
       Tenka priminti, kad pasąmonės, sapno, košmaro apraiškos sunkiai organizuojamos, arba specialiai organizuojamos. Jei paseksime dailininkus, pastebėsime, kad dažnokai surastoji forma užsikonservuoja keliuose darbuose ir vėliau dailininkas kartojasi dėstydamas tą patį rekvizitą. Šitaip „aprimo“ Dali, Chirico ir kiti. Vis ta pati sudarkyta (ir švari) žmogaus kūno anatomija, gąsdinanti perspektyva, šviesos ir šešėlių kontraversai. Kai kas ir persistengia (pvz., Otto Dix), pritapydamas krūvas subombarduotų lavonų ir užliedamas juos laku, tarytum objektyviu abejingumu. Kai kas ištveria (pvz., Tanguy), išdėstydamas keistų pavidalų daiktus ryškiai apšviestame ir kartu tekančiame fone.
       Vis dėlto geriausieji siurrealistiniai darbai atskleidžia mūsų košmarišką epochą. Ir priartėja viduramžinis Hieronymus Bosch su savo pragaro vizijomis ir šv. Antano gundymais.
       Šv. Antano gundymai užgriūva ir Nagį. Ir, kai jis (ir jo draugas) pakelia galvas, drebėdami tiesia šakas medžiai į prarają: baisų ir svetimą dangų, ir jo dugne sandėliai – žvėrys, ir iš pravirų nasrų liejasi ilgos iltys...
       Kiekviena epocha turi nuosavus siaubus. Hieronymus Bosch priartėjo, bet nesusitapatino su dabartimi. Čia iškyla dabartinis košmaro konkretizavimo klausimas. Mūsų nebegąsdina ugnis, smala, siera, velniški ar raganiški veidai, žmogaus ir žvėries hibridas. Gal čia kaltas ir „besijuokiantis filosofas“ Voltaire, iš kurio paveldėjome ironiją.
       Dabartiniai neurastenikai dažnai negali nusakyti, ko jie konkrečiai bijo: erdvės, uždarumos, mirties, pamišimo baimės; namų, gatvių, praeivių, net stiklinės siaubo. Jų nebegąsdina deformuotos baisenybės (dažnas jų stotų į kovą su smaku), jie nebeišlaiko keistos šviesos, ji užlieja tariamąją kasdienybę. Staigiai pastebėtas pieštuko reljefas, tuščia gatvė auštant, nuosava ir kartu svetima ranka... tas abstraktus siaubas, pasireiškiąs per nepavojingus vaizdus ir daiktus.
       Mes nutolome nuo mūsų pirmtakų siaubų, mes susiradome savuosius, nors baimės potencija ir esmė vargu ar sumažėjo. Ir mus veikia ne trijų matavimų degančios vaškinės lėlės (labai jau žmogiškos), o Kafkos teismo ruimas darbininkų gyvenamame (kasdieniniame) name; pomirtinio pasaulio dekoracijos Cocteau filme (apleisto miesto griuvėsiai, kasdieniškos sienos, kuriose, pro tikrą ir nusilupinėjusį tinką, išryškėja tiktos plytos); Afroditės struktūrinė galva, ji guli tuščiame paplūdimyje, ir, pagaliau, ją nuplauna bangos, ir palieka tik vanduo ir smėlis...
       Dabartinė Lady Macbeth neišsigąstų nenuplaunamo nuo rankų kraujo. Ji išsigąstų nematydama jos įsivaizduojamo kraujo, jei jai pasivaidentų: kraujas privalo pasirodyti.
       – I will die – with my hand in the hand of some nicelooking ship's doctor, a very young one with a small blond moustache and a big silver watch (aš mirsiu, laikydama už rankos kokį dailų laivo gydytoją, labai jauną, su mažais šviesiais ūseliais ir su dideliu sidabriniu laikrodžiu), – sako išprotėjusi Blanche iš Tennessee Williams „A Streetcar Named Desire“3.
       Nagio sandėliai – žvėrys, drebančios medžių šakos, sukryžiuotos letenos, nasrai ir iltys, – nėra dabartinių siaubų aksesuaras. Poetas balansuoja ant linguojančios virvės, ir nedaug trūksta, kad jis nuvirstų. Aš nedrįstu garantuotai spėti, kodėl taip atsitiko. Manding, čia kaltas paprasčiausias persistengimas. Ir nusitveria muziejinių ginklų. Būtų melas tvirtinti, kad Nagys apskritai nesugeba vaizduoti savųjų košmarų. Antroji posmo pusė tai nuneigia. Akli traukiniai lekia per baltus balandžius, draugo geliantis riksmas, krintąs kaip rankos; mėlynas paukščių kraujas, tekąs jo šešėliuota kakta...
       Nagys praleido savo vaikystę Radviliškyje. Ir mano vaikystei priklauso treji metai, pragyventi šiame miestelyje su didžiule ir apleista geležinkelio stotimi. Tušti depo, eilės pūvančių vagonų, surūdiję bėgiai, išgriuvę stulpai, bekraštės pelkės aplinkui. Ir jei užmirštuose bėgiuose pasirodytų tikras traukinys, jis būtų nerealus šitoje realybėje. Jis būtų aklas traukinys. Akli traukiniai (jie lekia, ir lekia, ir lekia per baltus balandžius) – brangus vaizdas šitame posme. Tai ne hiperbolė, poetas nusisuka nuo nutolusio kranto, nusisuka net gąsdinamas, ir miršta jo romantiškoji vaikystė, suklykdama geliančiu riksmu, poeto draugo galva teka mėlynas paukščių kraujas. Balti balandžiai suvažinėti? Draugas žuvo? Ne, jie bus paskutiniame eilėraščio posme. Žuvo vienas iš vaikystės aspektų, rankos inkarnavosi į riksmą, paukščiai pasruvo mėlynu krauju ir išbalo – lyg sniegas. Norėtųsi būti optimistu, spėjant, kad Nagiui negresia rausvoji fata morgana. Bet didysis klaustukas palieka. Ar jis plauks tolyn, pajutęs mistines akis kiekviename narvelyje, pajutęs savo būties kvintesenciją. Tegul ir prarastos vaikystės tematikoje, ar atsigrįš pasikartojimui, kuris gresia tįstančiu diminuendo?
       Nagys išgyveno savąjį priepuolį, o priepuoliui praėjus ir košmarams išgaravus, apsireiškia pirmosios žymės. Negirdėta žemėje gaida, kurios Nagys tebesilaiko.
       – Ar aš myliu sapną? – paklausė save Debussy, pradėdamas „L'Après Midi d'un Faune“4.

Nepažįstamos žemės kvapas. Pelėsiais aptrauktas
indas raudono gėralo stovi prie uždaro lango.
Mano miegantis draugas vaškinėm numirėlio rankom
laiko gitarą ant kelių ir skambina, skambina
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą.
Sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą.

       Kai kas pakeista paskutiniame „Sniego balandžių“ posme, nors pirmas ir paskutinis posmai tarytum panašūs. Jau nebe svetimo kambario kvapas, o nepažįstamos žemės kvapas: jau nebe drumzlinas indas gėralo keisto padėtas saulėj ant lango, o indas raudono gėralo stovi prie uždaro lango; nebe šviesiaplaukis berniukas išblyškusiom rankom, o mano miegantis draugas vaškinėm numirėlio rankom laiko gitarą ir skambina... negirdėtą gaidą. Ir finalas. Pirmojo posmo strofos pakeistos viena: sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą.
       Čia vėl peršasi konkreti išvada. Nagio vidinėse retortose teka praradiminis pesimizmas, o jo rezultatas – mirtis. Gyvas jo draugas užmigo (mirė ar išprotėjo?), o jo rankos numirėliškos. Drumzlinas ir keistas gėralas konkretizuotas pelėsiais ir raudona spalva, o langas, ant kurio gėralas padėtas – uždaras. Ir išbrauktos draugo akys, ir įvestas baltas draugo veidas. Nejau tenka konstatuoti, kad, netekęs romantiškojo vaikystės aspekto, Nagys įpuolė į rezignaciją idėjine prasme? Bet šitaip konstatuoti būtų per drąsu. Nagys galutinio atsakymo neduoda. Ir, mano supratimu, gerai, kad neduoda. Kitaip mes pajustume falšą, lyg pirmuose vaizduose siurrealistinio posmo. Tarpiniai „Sniego balandžių“ posmai neparuošia galutiniam sprendimui. Reiktų kitokio eilėraščio, kad pajustume galutinumą, ir Nagys užsiangažuotų optimistiniam ar pesimistiniam naujojo kranto vaizdavimui. Nagys atsisveikina, atsisako ir išlaiko gąsdinimus tarpiniuose posmuose.
       O paskutiniame... uždaro kambario kvapą Nagys paverčia nepažįstamos žemės kvapu. Jis žino: pelėsiai ir raudona spalva gėralo inde. Uždaras langas. Šviesiaplaukis berniukas miega, o jo numirėliškos rankos – vaškinės. Ta pati gitara, tik ilgėlesne (skambina, skambina) gaida. Jau nebeužledėję šuliniai – akys, nebėra gęstančios dienos ir, prieš baltą draugo veidą, plazda sniego balandžiai. Jie išliko.
       Šituose tariamuose kontraversuose slypi ieškojimo išmintis. Gal ir nesąmoningai poetas klausia pats save sokratiškuoju metodu.
       Šiuo atveju neleistina pasiūlyti poetui gairių, prisimenant senąjį kinų priežodį: „Iš trijų žmonių, kuriuos sutiksi kelyje, vienas bus tavo mokytojas“. Poetas pats atsakys naujais eilėraščiais. Viena norėtųsi konstatuoti. Nagys ir jo draugas (poetas skilęs perpus?) nulipdė iš sniego trapius ir baltus balandžius. Ir balandžiai gyvi. Ir akli traukiniai buvo bejėgiai juos sugniuždyti. Ir vaškinės numirėlio rankos tebeskambina, nes gitaros stygos įtemptos. Ir norėtųsi palinkėti, kad Nagio poetinis talentas neišsikvėptų. Tegul jis paklausia save:
       – Ar aš myliu sapną?

       ***
       Kai kurie skaitytojai, galimas daiktas, nutars, kad aš nemėgstu ir nevertinu Nagio suromantintos vaikystės poezijos. Tai būtų netiesa. Nors man ir ne visiškai priimtina šitaip proklamuojamoji poezija, bet būčiau jaunuoliškas snobas, jei apskritai tokios poezijos nepripažinčiau. Gėrėjausi ja, nes tai poezija. Kitas reikalas, kad kiekvieno psichinė konstrukcija verčia pasirinkti sau artimiausiąją traktuotę. Ir man artimesni Nagio eilėraščiai iš skyriaus „Už vaikystės langų“, ir „Sniego balandžiuose“ suradau poeto kryžkelę ir trampliną ir ateitį. Ir jei jis pasisuks atgal, bet vis dėlto naujai pasisakys ir nesikartos, bežvelgdamas į nutolusį krantą, pasiduosiu tardamas: tai stebuklas! Tik kiekvienas vartotojas savaip reaguoja į meno kūrinius, reliatyviai panaudodamas bendrąsias taisykles. Ir šiuo atveju, man atrodo, Nagiui reikėtų nebe-atsigrįžti.
       Nepaliečiau formalinių ir techninių aspektų. Apie juos pasisakė žinovai. Bet nei vienas iš jų neužantspaudavo: Nagys ne poetas. Nagys, manding, suradęs savo formą,
       o techniniai trūkumai nėra tokie spąstai, iš kurių jis negalėtų išsipainioti.5
       Baigiant man įstrigo amerikiečio poeto Archibald MacLeish strofos:

A poem should be palpable and mute
As a globed fruit...

       Ir

A poem should not mean
But be.

       (Eilėraštis turi būti aiškus ir nebylus, kaip vaisius – rutulys... Eilėraštis neturi reikšti, bet turi būti.)
       Ši citata įrašyta poezijos daugiaveidiškumui pažymėti.

       1954

       ____________________________
       1 Šį Pasternako posmą „Santarvės“ redaktorius praleido.
       Pasternako eilėraštis iš ciklo: „Užsiėmimai filosofija“ („Zanjatije filosofijej“), vadinasi „Poezijos apibrėžimas“ („Opredelenije poeziji“), pirmą kartą spausdintas 1922, rinkinyje „Sestra maja žizn“ („Gyvenimas – mano sesuo“). Pasternako posmą į lietuvių kalbą išvertė R. Šilbajoris (red.). (Atgal>>>)
       2 „Kilimandžaro sniegynai“ (angl). (Atgal>>>)
       3 „Geismų tramvajus“ (angl.). (Atgal>>>)
       4 „Fauno popietė“ (pranc). (Atgal>>>)
       5 Šį paragrafą „Santarvės“ redaktorius praleido (red.). (Atgal>>>)

       Egzodo literatūros atšvaitai: Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. – Vilnius: Vaga, 1989.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]