|
<< Atgal
Jeronimas Žemkalnis
TRAGIŠKOJO SUGRĮŽIMO POEZIJA
Aštuoneri metai skiria A.Nykos Niliūno
Orfėjaus medį nuo jo pirmojo rinkinio Praradimo Simfonijų. Tame
laikotarpyje poeto vardas virto ryškia ir neaplenkiama sąvoka mūsų raštijoje. Jis
susilaukė keleto ilgesnių vertinimų. Jo įtaka atsektina jau keliuose poetuose. Jis jau
ir parodijuojamas komplimentas, įrodąs jo stiliaus savitumą. Dabar, su naujuoju
rinkiniu, Niliūno poezija užsitarnavo plačios studijos; jos gausūs ir daug užmeną
požiūriai sunku aprėpti recenzijos ribose.
Tai skatina recenzentą bematant eiti prie jo
poezijos širdies. Suglaudus abi knygas ir mėginant aprėpti jo kūrybos visumą,
netrunka pasigirsti centrinis motyvas, centrinė situacija, centrinė kryptis, grįžtanti
kaip pulso plakimas ar ritmo dūžis muzikoje ir suteikianti būdingąją Niliūno
poezijos spalvą. Tai sugrįžimo motyvas.
Poetai visad toldavo nuo vaikystės metais, būdavo
ištremiami, ilgėdavosi grįžti praeity įbrėžton laimės valandon. Mūsų tremties
poezijoje ši tema ypač dažna. Niliūniškasai grįžimas išsiskiria iš kitų savo
išsivystymu: iš lyriškai realistinio į metafizinį. Pro vaikystės namo slenkstį, jis
žengia į buities įsčią.
Kai kuriuose Praradimo Simfonijų
eilėraščiuose tasai grįžimas tėra visų išeivių įsivaizduojamas parėjimas namo,
arba jeseniniškas grįžimas vaikystėn svajonėse ir pabudimas (Žiema). Tačiau
nuolatos jie tolsta ir gilėja. Vienas po kito atplėšiami tikrovės šydai. Poetas
grįžta žemėn, motinon (Tartum geltonas žiedas kūnan įsiskverbęs. Bet
grįžimas nepalieka tik vaikystės saugumo ir motinos visagališkumo troškimu,
nepajėgiant pakelt gyvenimo. Jis darosi vis paslaptingesniu ir šiurpesniu. Poetas
sukuria savo pasaulius šalia dangaus ir žemės; tragiškus, bet ne beviltiškus. Jis
grįžta į save (Aš skubinau namo, tikėdamas pats į save sugrįžti), ir mato
einąs tolyn pro visa tai, kaip Faustas, į mirties ir atgimimo paslaptis.
Įėjimai į tąsias paslaptis glūdi visuose
žmonėse ir daiktuose. Tas paaiškina, veidrodžių, akių, langų simbolikos gausumą
Niliūno poezijoje. Veidrodžiai lydi poetą nuo gimimo (Veidrodis nuo sienos, kartaus
gimimo liudininkas) iki mirties (... sudaužytam veidrody mano veido gabalai).
Akyse matosi anapus, ir langai rodo kitus pasaulius. Taip ir nuolatinis visų elementų
maišymasis bei transfigūracija, nesibaigiantis vyksmas, yra daugiau negu surrealizmo
mostas. Viskas atsiveria i ką nors kita (Žmogusgamtovaizdis, žmogus vanduo ir
purvas). Visa yra paženklinta amžinybe, kaip poeto medžiai runomis. Vilniaus
planas įrašytas poeto sieloje, ir magiškos raidės senamiesčio namuose atsidaro į
amžinybę. Pasaulis nėra paprastas. Eilėraščio Otilijai palyginimų eiga
sunaikina paprastą džiaugsmo sąvoką. Beveidės nuotakos kūne jau yra susėdusi aplink
stalą vargana šeima. Praeities ir ateities nėra, visa yra viena:
Aš kūdikis nublukusiomis akimis,
Išblyškusiais plaukais, tartum ražienos,
Lopšy įsikabinęs į virves,
Kaip senstantis konkvistadoras, plaukdamas į epopėjinę kelionę. |
Laiko nėra.
Laiko nėra? Tiesa, poeto siekiamoji amžinoji tiesa
visad belaikė. Tačiau jo pamiltoji konkretybė, daiktingumas yra laiko valioje,
neišskiriant labiausiai numylėtųjų. Laikas, didysis žudytojas, tampa jo didžiuoju
priešininku. Jau Simfonijose poetas turėjo bejėgiai žiūrėti, kaip laikas geria
iš motinos akių. Orfėjaus medy motinos senimas dar tragiškesnis. Motinos
dainoje kirminaslaiko įrankis graužia švento paveikslo akis, ir motina,
kuri kadais buvo nuogas jaunas medis... žalsvos odos ir su didžiuliais pumpurais,
nuvysta.
Nuvytusios bespalvės motinos aky poetas regi
palaidotus namus. Mistinis namas turi daugiausiai gyvybės iš visų poeto
sužmogintųjų daiktų. Jis apgyvendintas keliomis vaiduoklių gentimis ir jo sienos
glaudžiasi šuns ištikimumu. Jis yra tarsi trečiasai poeto gimdytojas ir atlieka dalį
jų pareigų. Kaip glostanti motinos ranka turi gydomos galios, taip namo durų rankena
išgydomi sužeisti pirštai. Rūsčiai bardamas poetą, namas iškalbiai tęsia motinos
priekaištingą žvilgsnį. Kaip ir tėvai, jis pažeidžiamas laiko. Sugrįždamas poetas
mato, kaip:
Rudens vitraže raumeningi lietūs lyja
Medinį namą smilkiniais nuogais. |
Namas ir motina tyrai egzistuoja
vaikystėje. Užšalusi laike vaikystės poeto idealioji buitis, apdovanota begaliniais
vaizduotės skliautais ir nemarumu (Čia viskas miršta, tiktai ten dar niekas
nemirė). Jos smulkmenos, įskaitant katės niurnėjimą ir karkvabalio laidotuves, yra
neįkainojamos vertės. Ji karališka:
O aš buvau Kolumbas. Buvau
Karalius Spartos
Ir imperatorius triumfo vežime. |
Ji laiko nepažeidžiama, kaip ir
apdainuotoji neseniai mirusio anglų poeto Dylan Thomas:
And honoured among agons I was prince of the apple towns
And once below a time I Lordly had the trees and leaves. |
Ji dieviška. (Tenai buvau aš
Dievas). Savo vizijoj poetas mato Prisikėlimą, kaip tobulą vaikystę.
Pastatant grįžimo motyvą Niliūno poezijos
centran, pagrindiniais Orfėjaus medžio eilėraščiais tektų laikyti
Septintąją elegiją ir Inferno. Juose grįžtama toliausiai ir giliausiai.
Septintosios elegijos žmogausgamtovaizdžio
monologe poetas kalbasi su savimi, savo antruoju aš. Jo kraštutinis išdidumas ir
individualizmas sumišę su kraštutine meile žemei. Net jei Kristus ir ateitų, kaip
atletas su švyturiu,
Ir ant išvargusios galvos uždėtų spinduliuotą ranką,
Argi nebūtų išdavystė atsigerti jo paguodos?
Argi nebūtų per sunku už amžinybę atiduoti
Sumindžiotą ant kelio kurmį
Ir veidrodyje likusius auksinio ąžuolo lapus? |
Jis nori likti vienas mirt ir prisikelt
tik sau. Šitam romantizmo vienišųjų herojų anūkui taika ir išsipildymas
nepriimtini, jei tuo prarandama žemė. Jo Prisikėlimo regėjimas yra žemiškas.
Po viso šito poetą apima sunkus patriotizmas
žemei. Žmogausgamtovaizdžio sėkla išbujoja jame. Netekus dangaus, ateina
geismas pačiam pavirsti žeme. Poema baigiasi herojiška šviesos atnešimo gaida.
Inferno savaip tęsia Septintosios
elegijos kelionę. Vaikystė, namas ir motina dabar atsiduria autoriaus asmeniniame
inferno, niekados pasauly nebuvusiame metų laike. Tenai viskas tik simboliai ir ženklai:
mistiškoji rožė ir ...medinių durų tėviškos parabolės ir mistiniai asmenys,
kuriuos poetas parenka apgyvendinti pirmąjį ratą. Kuklieji kurmiai, kurie žemėje
vaidino tokį svarbų vaidmenį, čia pakeliami dar aukščiau: apvilkti baltais
marškinėliais, jie dainuoja paskendusioje bažnyčioje. Šalia Getsemanės, beveidės
nuotakos atrastame palaikio namo siluete, poeto šeimos pavidalai laukia jo. Šiame
kontekste jų pokalbis yra pabrėžtai lakoniškas ir kasdienis:
Tai neparnešei mums Dievo?
Ne. Aš jo niekur neradau. |
Poemos pabaiga vėl nušvinta iliuzijos
ugnimi, kurioje poetas tikisi savo angelais vaikystės! pavyti dangun skrendantį
Bellini angelą ir, iš jo atėmęs jų kūnus, sugrąžinti jiems prarastąjį dangų
žemėje!
Šiuos Dievo neradimo žodžius palydi Mirusiųjų
Angelų Goetterdaemmerung muzika. Pro mūsų akis slenka ir praeina Dievo
įpaveikslinimai: kenčiantis kierkegardinis Dievas, lietuviškasai Kristus, graikiškai
atletinis Kristus, gražusai amžių glūdumos saulės didvyris metąs diską...
Praradimo Simfonijose poetas skundėsi, kad jo kraujuje sušalti baigia
Dievas. Orfėjaus medy jis taria:
Pradėjo degti širdyje plati kaip pralaimėjimas
Nesurastojo Dievo palikta žaizda. |
Šitie žodžiai skamba baigtinumu, tačiau
Dievo ieškojimas Niliūno poezijoje tebesitęsia.
Po išklydimo ir praradimo poetą vilioja
apsiribojimas pasidavimas žemei, pasistatymas namų. Šio gyvenimo laikinumo bei
apgaulingumo ir meilės jo daiktams dilema sprendžiasi daiktų naudai. Poetas atranda
didelį herojizmą paprastų žmonių kasdienėje tylioje kovoje, vargo vargime. Jau
Praradimo Simfonijos, kuriose vyravo išskirtinių asmenų, šviesos fontanų
herojiškumas, turėjo užuominą apie tėvo, tragiškosios pilkumos herojaus
didybę. Orfėjaus medy pilkasai herojizmas jau beveik lygiateisis. Jam net
patikimas prasmės žodis:
Sena Uršulė semianti be galo sunkų
vandenį mediniais kibirais yra didysis simbolis prasmės.
Poetas apglėbia kasdienybę, tikėdamasis taikos.
Aštrus sąnarių skaudėjimas turėtų numalšinti jį, ir jis tikisi palaimos,
kurią teturi pilkieji žmonės:
Nukratęs priemenėj nuo darbo iškankintų kojų sniegą,
Sėdėsiu tamsoje laimingas... |
Palaimos, kuriai nestinga didybės:
Nes aš esu be galo didelis sunkiosios
kasdienybės dievas mirštantis žmogus.
Bet šitoji palaima tėra laikina. Pilkoji buitis,
nors taip jautriai jo pergyvenama, suprantama ir siekiama, yra atitverta visa praraja.
Ūkininko lūpomis jam primenama, kad: Mes kenčiame ir juntame nežinomą jums Dievą,
tai kam jūs norite mums prarają atverti?
Dar svarbiau šviesos herojizmas niekad
nepaliks jo. Išsivaduojant kasdienybe, gali pražūti geismas... nuotykių ieškoti,
pralaimėti, keltis ir jau amžinai sukniubti. Todėl jis ir bijo šio tobulo
išsivadavimo. (Pasak Elsinoro princo Taip sąžinė padaro mus visus
bailiais.) Žmogausgamtovaizdžio (gilesnis už baironiškąjį) didvyriškumas
niekad nepaliaus šaukęs jo kristi beviltiškoje kovoje ir tapti saule ieškantiesiems.
Žemė niekad nenustos savo ringoarenos veido su nulaužtomis vėliavomis ir grasiais
ąžuolais fone.
Kitas apsiribojimas ir ramybės versmė pasisiūlo
autoriui klasikos, apoloniškojo graikiškumo pavidale. Pažvelkime kad ir į Vakaro
Fantaziją. Jos tema, kaip ir daugelio Praradimo Simfonijų eilėraščių, yra
ramybės sutrikdymas namų prieglobstyje. Bet kūrinys visai kitoks. Poeto butaforija
skirtinga; juodmedis ir amforos tarsi reikalauja skirtingos eilėdaros. Srūvantis
skausmas sušąla kristalu.
Tai grupei priklausančioje Rudens elegijoje ir
Vasaroje poetas ne tik vartoja klasikinį distichą, bet ir apgyvendina
niliūniškai lietuvišką peizažą mitinėmis figūromis: faunais, nimfomis, silenu. Tas
peizažas, verždavęsis skausmingai beribėn tolimon, čia virsta piešiniu vazoje.
Nykuma ir mirtis praranda savo šiurpą ir, pajungtos menui, pagražėja. Sūnus
palaidūnas ateina oriai, kaip klasiškas aktorius. Vasara baigiasi gyvenimu:
Miško pavėsy žalsvam maudosi krykšdamos nimfos,
Ir vėsiam vandeny panyra karštos krūtys. |
Beieškodamas klasiškosios taikos ir
sandaros, poetas neišvengiamai susiduria su plastiniu menu ir net persiima jo technikomis
ir terminais. Rudens elegijoje:
Dienos pavirsta gelsvais laukų
natiurmortais su vaisiais šilto metalo inde.
Jis ima rašyti spalvomis:
Tamsaus sidabro liepos ošė man liūdnai.
Žalsvi šešėliai klaidžiojo po sienas. |
Arba austi gobelenus (Princas XVIII
amžiuje). Jį žavi Fragonardo meistriškas paviršutiniškumas: tokia priešingybė
jo būdingiausiems eilėraščiams.
Savo plastinio meno eilėraščiuos? poetas susiduria
su tuo pačiu pavojumi, kaip ir visi mėginusieji aprašyti muziką ar dailę. Paraidis
atkūrimas kitomis priemonėmis savaime padaro kopiją antraeile. Geriausiais atvejais,
kito žanro meninis kūrinys paimamas išeities tašku savajam. Embarquement pour
Cythere, pavyzdžiui, tėra kopija aprašanti keletą paveikslo personažų, bet nei
kiek neperteikianti puikios Watteau paveikslo kompozicijos. Džiaugsmingų
laidotuvių jaunuoliai šypsantys kaip ietys šiek tiek ataidi Tiziano ritmą.
Emaus keleiviai mena originalo figūrų sugrupavimą ir paskutiniuoju sakiniu
pagauna paveikslo dvasią:
Ant delno pasirėmęs storas vaikas,
Šiurkštus kaimietis vyras ir švelni,
Kaip nedažyto rausvo molio indas,
Nutukus moteriškė jo žmona
Žiūrėjo jam į veidą ir visi
Tikrai žinojo, kas yra ramybė. |
Dailės panorama, mitiniai Vakarų kultūros
asmenys, gyvybingosios Vakarų filosofijos temos rodo autorių tampriai priklausant
europiškajai tradicijai. Orfėjaus medis tęsia vakarietiškosios kultūros
dialogą ir įsijungia jos sekon. Todėl gausūs svetimų kalbų vardai ir terminai čia
nėra tik puošmeninė maniera, kaip kai kuriuose mūsų poetuose. Jie yra tapę visuotine
europiečio nuosavybe ir nusako eilę asociacijų. (Geriausias tokios poezijos pavyzdys
T.S.Eliot The Waste Land). Totentanz užmena žymiai daugiau ir skiriasi
nuo mirusiųjų šokio ne tik skambėjimu. Arba, pavadinimas La Baigneuse iš
karto įrėmina besimaudančios eilėraštį į tradicinį žanrą.
Tame pat eilėraštyje, mergaitei ant kaktos
atsispindi sietyns brolelis. Niliūno lietuviškumas ir europietiškumas paryškina
ir praturtina vienas kitą. Tiesa, Lietuvos vardas čia nekartojamas, kaip mūsų
oficialioje patriotinėje poezijoje, čia terasi viena kita mūsų liaudies poezijos
parafrazę (... džiaugsmą... šalna pakando). Tačiau Niliūno reikšmingoji
vaikystė ir lemtingieji peizažai yra giliai ir nepakeičiamai lietuviški. Jo kojos yra
gyvais ryšiais suaugę su lietuviškai suplukta asla. Jo patriotizmas trykšta iš
žemės ir namų. Net ir amžinybę žadamas Niliūno veikėjas pareiškia prisirišiąs
prie namų ir pasiliksiąs. Priekaištaujančiam medžiui (kitam tėvo simboliui) poetas
atsako:
Aš išdaviau tave. Senai turėjau grįžti.
Prie tavo kūno aš turėjau savo gyslom prisirišti
Ir iki galo taip kovot su mirtimi. |
Kaip iškalbiai autoriaus asmeny
harmonizuojasi lietuvis, europietis ir poetas!
Toliausieji poeto pasiekimai vyko XXXebralinės
sistemos upėmis. Intelekto vaidmuo Niliūno poezijoje yra itin svarbus, ir, bendru
sutarimu, jam teikiamas filosofinio poeto vardas visai tikslus. Jo pagrindiniųjų
eilėraščių tikslas yra metafizinės problemos sprendimas, o ne nuotaika, skambumas,
aprašymas. Pakeliui į tą tikslą betgi autorius vartoja įprastines poetines priemones
ir efektus, kaip ir kiti šio amžiaus filosofiniai poetai. Pasitaiką abstraktūs
išsireiškimai, lyg kelrodžiai, laikas nuo laiko, patikslina kryptį. Tarp jų driekiasi
gausybė vaizdų, kurie, toli gražu, neatsišaukia vien į protą; simbolių, kurių
dauguma yra arketipiniai (pvz., veidrodžių ryšys su antgamtiniu pasauliu).
Nežiūrint filosofinės poezijos neginčijamos
hierarchijos Vakaruose, mumyse yra nuomonių, kad filosofija ir poezija nesijungia, kaip
du priešingi elementai. Mūsų dainuotinės poezijos tradicijos paveiktas eilinis
skaitytojas ir kai kurie rašto žmonės linksta sutapdinti poeziją su lyrika. Plačiai
populiarioje galvosenoje, poezija laikoma širdies jausmo padariniu, filosofija
proto. Eilėraščiai gali būt išverkti, iškrykšti, išdūmoti, bet nieku
būdu išgalvoti. Šitoks požiūris į poeziją pats paneigia save savo
arbitrariškumu ir poetinio proceso suprimityvinimu. Labiausiai jis suklysta
nesugebėdamas pastebėt intelekto vaizduotės galios.
Praradimo Simfonijose autorius nedaug rūpinosi
forma. Palyginimai grūsdavosi ilgose eilutėse, svyruojančiose nuo perkrovimo.
Intensyvumas vietomis būdavo taip pertemptas, kad eilėraštis tapdavo kurtinančios
fortissimo serijos triukšmu (Koncertas). Turinio svarbumas poetui nustumdavo
išraiškos būdą antron eilėn. Dažnai jis pasitenkindavo supjaustęs eilėraščio
tūrį dideliais luitais ir surimavęs juos.
Orfėjaus medyje kai kurie tų nesklandumų
vėl pasirodo. Sakinys vietomis nerangokas (... koncerte muzikos rudens pilnos etc.).
Palyginus tačiau su pirmuoju rinkiniu, eilėraščių sąranga yra tvirtesnė ir
įvairesnė. Forma jau nebeprikergiama, bet stengiamasi pritaikyt vienkartiniams kiekvieno
eilėraščio reikalavimams. Sakiniai trumpėja (Aš negaliu nebūt tenai. Jie miršta.
Ir man reikia eiti greitai). Rimai naudojami laisviau, kai kur pasitenkinant jų
užuominomis, arba apsieinant be jų.
Miniatiūra pasirodo dažniau, nors ji, anaiptol,
nėra autoriaus žanras. Ten vaizduojami daiktai ir asmenys niekad neišsitenka jos
aptvėrime (Išimtis Mandolinos miniatiūra, gyvenanti sau, be žuvimo
ženklų, kaip mezginys ar žaislas). Poema prozoje, antra vertus, turėtų būti gana
paranki poeto tikslams (Ūkininkai kalbasi apie gyvenimą, Discobolos).
Palyginimai ir šiame rinkiny gausūs bei turtingi,
čia jie naudojami tiksliau. Šiedu pavyzdžiai ypač įspūdingi savo
keliasluoksniškumu:
Šaltas ir artimas, kaip chiromantui rankos,
lietus krito į langus.
Kūnas ... deganti liepsnoj keramika.
Kai kuriuose ilgesniuose eilėraščiuose autorius
atranda tiksliai įstatytos frazės dramatiškumą. Vėjarodžio Simfonijos
pabaigoje:
Ir jam sakau Aš čia gimiau.
Arba, Vasaros Simfonijoje, frazė:
Mieguistas tėvas skaito pasaką apie
dainuojantį ir šokantį mergaitės vyturėlį,
panaudojama du sykiu: pradžioje vaizduojamojoje
tikrojoje vaikystėje ir gale, kai poetas tikisi grįžti jon. Sakinys visai vienodas
jo įsikūnijimas laike antrąsyk neįmanomas.
Dar norisi paminėti kapotą filminį montažą
(Veidai. Varpai. Veidai. Varpai.), gūdų pasikartojimą (po žeme)
Inferno poemoje ir muzikinį Mirusiųjų Angelų tekėjimą. Šiame
eilėrašty jaučiama, dvasinė giminyste su E.A.Poe, atsimintina iš pirmojo rinkinio
Eldorado motyvo ir Liūnės, rodosi, dar nebuvo pakankamai pastebėta. Įdomu,
kad šių eilėraščių architektonika yra žymiai muzikalesnė.
Kai kritikai darosi sunku klasifikuoti rašytoją,
laikas ištarti originalumo žodį. Toks yra ir A.N.Niliūno atvejis. Visa, kas
atsekama jo poezijoje iš kitur, yra praėję pro jo asmenybės žaizdrą; visa
kitalabai daug yra jo. Nesiduoda jis išsprendžiamas ir romantikos bei klasikos
kategorijomis. Teisybė, kad Orfėjaus medžio posūkis į klasiką ir saiką
atnešė daug teigiamo. Šis recenzentas, tačiau drįsta spėti, kad tos spalvingos
drobės tik laikinai papuošia jo poezijos lauką. Joms prasiskleidus poetas pasirodo savo
esminiame pavidale: metafiziniame kelyje į vėjuotas lygumas su išblyškusiais vaikais,
kirminuko laidotuvėmis ir namu, iš kurio, suneraminęs jo vaiduoklius, išbėgs vaikas;
išbėgs nežinodamas, jog ateity jis gyvens grįžimu į ten ir kad grįžimas nuves jį
į inferno ratus.
Aidai, 1954, nr.5
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|