|
<< Atgal
Alfonsas Nyka-Niliūnas
ŽEMĖS UŽTEKĖJIMO POETAS
|
...dainų nerūpestingų nedainavo
ir nerašė poemų, saule žydinčių.
Užrašas |
1953 metais išėjusi suvestinė Juozo Kėkšto
poezijos knyga Etapai (Juozas Kėkštas, Etapai: poezija, 1933/1953, Nördlingen:
Venta, 1953) apimanti dvidešimties metų laikotarpį, kurioje šalia jau atskiruose
rinkiniuose paskelbtos poezijos yra ir visiškai naujų dalykų, duoda išsamų šio poeto
ir žmogaus vaizdą. Poeto ir žmogaus, nes Juozo Kėkšto poezijoje, nežiūrint
vėlesniuosiuose eilėraščiuose pastebimo linkimo į abstrakciją ir nesuinteresuotumą,
poetas ir žmogus, giesmė ir kova ėjo ir šiandien tebeina toje pačioje gretoje.
Kaip poetas ir kaip žmogus, Juozas Kėkštas už
viską mokėjo grynu pinigu, t.y. pačiu savim. Jo kova nebuvo tik akinanti metafora,
skirta kitus uždegti: jis kovojo realiai. Kalėjimas ir laisvės ilgesys buvo jo
realybė. Jis ir plaukė tikrais, ne poetinės butaforijos laivais, išgyveno realų jų
sudužimą ir naujos žemės užtekėjimo viziją, paties poeto žodžius parafrazuojant.
Tad jo liudijimai yra autentiški, išgyventi žmogiškai ir poetiškai, dideli savo
pilkumu – kaip kraujo dėmės, kurios kalba tiems, kurie jas paliko.
Kaip poetas, Juozas Kėkštas išaugo naujausios
lenkų poezijos sociališkai ir literatūriškai „revoliucinio“ sparno (Broniewski,
Przyboś, Brzękowski, Gałczyński, Ważyk) poveikyje. Tad jo beveik niekas neriša su
tradicine poezija. Tačiau atsistojimas šalia tradicijos Juozo Kėkšto poezijoje
reiškėsi ne jos griovimu (jis norėjo griauti tik skurdo ir kalėjimų sistemos
tradiciją), bet visišku pripažinimu ir pakartojimo bei atnaujinimo neįmanomybe. Tiesa,
būtų galima bandyti surasti šiokių tokių saitų su ugninga Słowackio poezija, bet ir
tai tik ideologinėje plotmėje. Juozas Kėkštas formališkai brendo įtakojamas
kovojančios poezijos, kurios žodis norėjo tapti ginklu, kurios adeptai žengė
milžiniškose laimės žiburio ieškotojų miniose. Pirmajame savo rinkinyje Toks
gyvenimas (1938) Juozas Kėkštas stovi idėjiškai angažuotos, kovojančios poezijos
ir revoliucinės kultūros tradicijoje. Jame dar pastebima giminystė su Boruta. Bet
Kėkšto patosas artimesnis Mickevičiui, be revoliucinės butaforijos (kurios pilna pas
Borutą), gilesnis ir esmingiau angažuotas. Italijos periodu jis pasuks daugiau
estetiškai angažuotos poezijos kryptimi. Rinkinys Rudens dugnu (1946) šia prasme
yra pereinamojo laikotarpio gairė. Staigiame horizonte (1946) Kėkštas, italų
hermetistų (Ungaretti, Quasimodo, Montale etc.) paveiktas, žengia visiškai nauju keliu.
Šis rinkinys žymi jo artėjimą prie klasiškos Vakarų tradicijos ir nusisukimą nuo
vadinamosios proletariato kultūros, nuo miniai suprantamo žodžio prie
individualistinės ir estetiniais motyvais pagrįstos formos. Bet jo santykis su tikrove
ir toliau lieka „objektyvus“, industrinis, urbanistiškai abstrahuotas, – kaip
Morandi tapyboje.
Juozo Kėkšto poezija yra veiksmažodžio, ne
būdvardžio poezija. Idėjų ir kalbinių elementų dinamika, ne vaizdas, yra jos centre.
Ji yra nuoga, be papuošalų, nuoga kaip ugnikalnio žemė, Henri Michaux žodžiais
išsireiškiant, – kovos kietumo ir nepermaldaujamumo liudininkas. Tai – juõda–bálta
poezija, Frans Masereel literatūroje. Ji dažnai yra kaip nuogas ir rūstus kalnynas,
matomas čia pat, bet nepasiekiamas ir tolimas. Aukščiausios jos viršūnės – „Anapus
upės“, „Maioli žydi aguonom“, „Diena naktin“, „Tolimosios skundas“, „Negyvo
angelo daina“ etc. – imponuoja savo šalta ir išdidžia jėga:
Štai stoviu prieš jus nuogas,
mano kaulai balti ir plėšrūs,
akių duobės juodos.
Kaukolė suledėjus braška, dantys
tapo kieti ir žodžiams gimti
išplėšė teisę.Štai stoviu prieš jus
sutrupėjusiais sparnais
angelas negyvas,
kurs buvo maitinamas visais
pažinimo medžio vaisiais
šioj gėrio ir blogio karalystėj.
„Negyvo angelo daina“ |
Tik labai retais atvejais poetas susigundo
spalva ir tikrovės forma, duodamas tokių stiprių ir išbaigtų posmų, kaip:
Pakvipo saulė išilgai alėjų
Glicinijos kasų šaltuoju violetu,
Kad šalčio to liepsnoj vidudienį žydėtų
ir žmonės, ir vardai suakmenėję.„Campo Verano dieną“ |
Savo žmogiška ir poetine laikysena
(aišku, ne asmeniniame gyvenime, bet poezijoje) Juozas Kėkštas yra esmingai romantikas.
Romantikas savo idealizmu, kovojančio žmogaus absoliutinimu. Pradėjęs revoliucinio
romantizmo dvasia, išgyvenęs daugelį lūžių, vėliau Kėkštas savo poezijoje nueis
intelektuališkai nulemtos kovos keliu, žmogiškoje plotmėje užimdamas humanistinio
romantiko poziciją.
Čia dar norėtųsi paliesti vieną opų klausimą
– Juozo Kėkšto ryšio su nepriklausomos Lietuvos poezija problemą. Šį klausimą
laikome opiu dėl to, kad ir pats poetas yra pasisakęs šiuo klausimu savo atvirame
laiške lietuvių rašytojams. Tad ir mes čia norėtume akcentuoti jo vienišumą ir
specifinę poziciją nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusių ir pasireiškusių poetų
tarpe.
Nepamirština, kad Juozas Kėkštas (rinkiniu
debiutavęs 1938 metais) brendo visiškai kitokioje tautinėje, politinėje, kultūrinėje
ir net ekonominėje atmosferoje. Jo komunikacija su Vakarų kultūra ėjo visiškai kitais
keliais ir turėjo kitokią prasmę. Ir kelias į Vakarus jam buvo nepalyginamai
trumpesnis, nes Vilnius ir Varšuva stovėjo visomis prasmėmis arčiau Vakarų kultūros
židinių negu Kaunas. Sunku jį būtų įrikiuoti (su pirmojo periodo eilėraščiais)
net ir į mūsų revoliucinių romantikų gretas, nes ir šiuo atveju susidarytų
milžiniški perspektyviniai skirtumai. Neturėjimas beveik jokio ryšio su liaudies
tradicija ir gimtojo krašto gamtovaizdžiu, taip būdingo nepriklausomybės periodo
poetams, taip pat būtų vienas iš argumentų šiai tezei pagrįsti. Ta pačia proga
galima pažymėti, kad Juozo Kėkšto poezijos gamtovaizdis yra internacionalinis:
nomadiškas Argentinos peizažas, Italija etc.
Faktiškas Juozo Kėkšto įsiliejimas į bendrą
lietuviškos poezijos upę įvyko jau emigracijoje. Jis įsiliejo į ją kaip platus
intakas, atnešdamas naujų verpetų ir naujos jėgos.
1954
Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Temos
ir variacijos: Literatūra, kritika, polemika. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|