|
<< Atgal
Vytautas Kubilius
VYTAUTO MAČERNIO KELIAS
Vidury Žemaitijos, Šarnelės kaime, yra sena
Mačernių sodyba. Kieme šimtametės liepos. Tanki eglių siena supa sodą ir
užžėlusį tvenkinį. O liepų pavėsyje, ant kalnelio, stūkso storų sienojų namas,
papilkėjęs ir įdubęs nuo laiko. Šitame name gimė ir mirė kelios Mačernių kartos.
Ir niekas nebežinojo, kada buvo statytas ilgas ir žemas namas su dviem galais, keliomis
kamaromis ir priemenėmis, kaip niekas nebeprisiminė, kas pasodino liepas.
Sodybos praeitis skendo legendoje. Vienas bočius
iškasęs lauke tokį lobį, kad jaučių jungas nepavilkęs. Norėjęs pirkti dvarą, bet
ponas nepardavęs. Užėjus badmečiui, šėręs visą apylinkę už atodirbį...
Žemaitiška genealogija, apipinta pasakomis, bylojo tik apie žemdirbio atkaklumą ir
žemę, kaip svarbiausią visos egzistencijos ir giminės išlikimo pagrindą. Šitoje
sodyboje, netoli Žemaičių Kalvarijos (dabar Varduva), 1921 m. birželio 5 d. gimė
Vytautas Mačernis. Gausioje šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7)
jis buvo antras vaikas.1 Motina laukė dukters, tad, gimus
antram berniukui, jo nemylėjo. Bet motina akies jam neturėjo. Ir be meilumo vystė
jį priėjus, pasakojo vėliau poetas. Augino senolė. Ji čiūčiavo jį, kėlėsi
naktimis, paaugusiam sekė pasakas, apkuldavo net dukterį, kai ta pakišdavo saldainį ne
jam, o vyresniajam. Senolė mirė 1934 m., išgyvenusi 80 metų. V.Mačerniui jos meilė
liko šviesiausias ir gražiausias vaikystės prisiminimas.
Vytauto Mačernio tėvai valdė beveik dvarelį
Žarnelės kaime (buvusiame karališkųjų valstiečių kaime tokių ūkių išliko
keletas). Ir vis dėlto septynerių metų berniukas gano 20 karvių ir 60 avių bandą,
visą rudenį kasa bulves. Mat, tikrasis piemuo varomas prie lauko darbų. Į pradžios
mokyklą Vytauto neleido: buvo samdoma prasilavinusi mergina, kuri mokė skaityti ir
rašyti. Kai lankė Sedos progimnaziją, statėm maistą ir medį, prisimena
Elžbieta Mačernienė. O įstojęs į Telšių gimnaziją, jis jau pats mokė
dvarininkų ir tarnautojų vaikus, gaudamas už tai butą ir išlaikymą, pasakoja
Valerija Šilinskienė, poeto sesuo. Žinai, gyvenu pas
Kelpšukus [...]. Jiems [dviem berniukam] padedu pasiruošti pamokas ir už tai gaunu
valgį ir butą. Turiu dar pora mokinukų pinigams pačiupinėti, ir viskas gerai2, rašė V.Mačernis draugui viename laiške. Kai 1939 m.,
baigęs gimnaziją, V.Mačernis išvažiavo studijuoti į Kauną, o vėliau į Vilnių,
tai ten, pasak motinos, jau grynai vertėsi pats per save, nebent kada nupirkdavome
garnitorių.
Stambus Mačernių vienkiemis 120 ha žemės, 14
ha miško buvo smarkiai praskolintas. Poeto senelis turėjo didelę šeimą iš pirmos
santuokos 24 vaikus (daug mirė vaikystėje arba sulaukę 17 18 metų), iš antros
santuokos 6. Visiems reikėjo išmokėti stambias dalis ar turtingas pasogas. Vladas
Mačernis, poeto tėvas, paveldėjęs ūkį, tuoj pat išgrūdo savo pamotę su jos
vaikais iš namų, davęs žemės gabalą, bet nemokėdamas dalių, dėl ko turėjo
bylinėtis net 7 metus. Vesdamas vienturtę Elžbietą Vičiulytę (gim. 1899 m.) iš
Kruopių kaimo, Barstyčių parapijos, jis tikėjosi užkaišyti skolas pasoga. Jos
neužteko. Tada žmonos tėvai pardavė savo ūkelį, o patys persikėlė į Šarnelę. Ir
vis tiek skolų dar buvo likę 10 000 litų. Vladas Mačernis, visada linksmas ir šnekus,
gana draugiškas savo bernams ir mergoms, kurių kasmet samdydavo keturis, buvo karštas
medžiotojas, mėgo išgerti ir paūžti (po medžioklės į Šarnelę suvažiuodavo
daugybė apskrities ponų). Mirė jis 1938 m. vasarą, subadytas jaučio, išgyvenęs 48
metus. Likusi su dviem paaugliais ir penkiais mažyčiais, Elžbieta Mačernienė kaip
įmanydama sukosi po ūkį. Ji buvo stipri moteris. Bet kokį vyrą galėjau numesti.
Porinį šieno vežimą išversdavau, pasakoja ji. Tačiau laisvo pinigo, matyt, ir
dabar nebūdavo namuose.
Prisirišimą prie žemės, pagarbą buvusioms
giminės kartoms ir atkaklią, žemaitišką dvasią, kuri neleido ištežti ir
pasiduoti, išsinešė būsimasis poetas iš senosios sodybos kaip vienintelį kraitį.
Mes prasti kaimiečiai, mužikai, iš kur jis
toks išėjo? stebisi Elžbieta Mačernienė. Per dienų dienas tūnodavo
įsikniaubęs į knygas, susimąstęs, užsidaręs savyje, kažko susikrimtęs. Mes
visi sėdim, šnekam apie savo reikalus, prisimena motina. Užeina Vytautas,
pasilabina ir išeina. Kaimynai sakydavo mat, koks fanabernas. Aš klausinėdavau
ar ne į kunigus eisi? Vasarą dažnai tupėdavo gandrelyje lizde, kurį buvo
įsitaisęs miške, aukščiausioje pušyje. Ten įsikoręs, jis žiūrėdavo į tolimą
horizontą, darydavo kažkokius ženklus, tarytum laimintų aplinkinius laukus, mišką,
raistą.
Kartais Vytautą Mačernį pagaudavo haliucinacijos,
keisti sapnai vidury dienos. Aš esu didelis svajotojas ir
fantastas [...], rašė V.Mačernis viename laiške. Vizija tai mano dabartis,
praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu.3 Staiga į kambarį įžengia mirusi senolė su maldaknyge
rankoje ir prašneka į jį lipšniais žodžiais, kaip kitados, paskui ištirpsta lyg
dūmas. Haliucinacijos, matyt, būdavo pakankamai stiprios, jei nuo šitokių vizijų
prasidėjo jo kūrybinis gyvenimas. Viename savo pirmųjų
vaizdelių jis aprašė tokį pergyvenimą: Pagaliau pamažėle nusiraminau ir lyg
prisnūdau. Kažkoks grįžtelėjimas mane pabudino, ir aš pamačiau aukštą, tvirtą
būtybę, ramiai ir lėtu žingsniu besiartinančią į mane. Aš neišsigandau, bet,
labai nustebintas, atsisėdau ant lovos krašto.4
Vytautas Mačernis turėjo ryškią filosofinio
mąstymo dovaną: stiprų intelektą, gilaus įžvelgimo jėgą, susikaupimo rimtį,
jautrią reakciją į abstrakčiausius dalykus. Per filosofijos egzaminus prof. V.
Sezemanas jo neklausinėdavo, o tik laisvai pasišnekėdavo filosofinėmis temomis,
įrašydamas po kiekvieno tokio pašnekesio pažymį labai gerai. Net
šiokiadieniškuose pokalbiuose su draugais jis mėgdavo nardyti po gilumas. Linksmai
šviesiaplaukei, pas kurią ateidavo vakarais, jis toks rimtas, išdidus, gilių akių
ir įkvėpto veido atrodė tikras filosofas, kuriam terūpi esmės. Jis
iš tiesų turėdavo labai stiprių minties išgyvenimų, kurie apimdavo visą jo būtybę
ir stačiai svaigindavo savo galia, Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi:
plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug
skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų
sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais
garuojančių balų, rašo jis Br. Vildžiūnaitei. Ir man kažkaip neįprastai
gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip
pamažėl auga ir auga...5
Pradėjęs studijuoti anglų kalbą Kauno
universiteto Teologijosfilosofijos fakultete, V.Mačernis 1940 m. rudenį persikėlė
į Vilniaus universitetą. Čia, išklausęs dar du anglų kalbos semestrus, pasirinko
filosofiją pagrindine specialybe. Kartu V.Mačernis lankė ir lituanistikos paskaitas: V.
Krėvės (kursas Lietuvių literatūros XIX a. srovės), V.Mykolaičio (kursai
Naujoji lietuvių literatūra, Lietuvių lyrikos raida), K. Korsako
(kursas Marksistinis požiūris į literatūrą). Dalyvavo B. Sruogos teatro
seminaruose. Prof. V. Sezemanas tikėjosi jį, savo geriausią studentą, net karo metu
išsiųsti toliau studijuoti filosofijos į Sorbonos universitetą.
V.Mačerniui bebuvo likę keli baigiamieji egzaminai,
kai 1943 m. pradžioj okupacinė vokiečių valdžia išvaikė universitetą. Gyventi
Vilniuje pasidarė pavojinga: esesininkai gatvėse, kino teatruose ir bažnyčiose, gaudė
buvusius studentus, o Dailės muziejaus ir Gedimino pilies gido tarnyba, šelpusi jį
studijų metais, negalėjo apsaugoti nuo šitų gaudynių. Pasiskolinęs svetimą
pažymėjimą, V.Mačernis 1943 m. kovo mėnesį išvyko į tėviškę, tikėdamasis, kad
vyresnysis brolis, tebetarnavęs policijoje, parūpins išganingus dokumentus. Bet motina pasakė: Už tau gudresni žūna, o brolis pridėjo:
Nuo likimo neišsisuksi.6
Su baime V.Mačernis dabar gyveno dideliame savo
senolių name. Net dienoraščius (filosofinį ir literatūrinį) užkasė po šienu, o
septyniolikametės sesers priprašė globoti jo kitus rankraščius, jei jį sučiuptų
vokiečiai. Ir vis dėlto dirbdavo nuo ryto iki vakaro, tarytum egzaminai kabėtų ant
nosies. Man dar neužtenka laiko, o darbų begalės7, skundžiasi. Skaito astronomijos ir fizikos veikalus, F.
Ničės ir K. Jasperso filosofiją, F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus romanus.
Susipažįsta su A. Bloko ir B. Pasternako kūryba. Verčia į lietuvių kalbą savo
mylimąjį poetą O. Milašių. Atkakliai ruošiasi būsimoms studijoms Sorbonoje
kala prancūzų kalbą; jam padeda Sedos gydytojas žydas I. Sauchatas, slapstęsis
Žemaičių Kalvarijos marijonų vienuolyne. Kai 1944 m. vasarą jų sodyboje
prisiglaudžia sužeistas tarybinis lakūnas D. Moisejevas, pašautas ties Liepoja, jis
per tris mėnesius išmoksta rusiškai. Dvidešimt trejų metų jaunuolis jau moka
septynias kalbas: vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Dar
išmoksiu hebrajų, ir gana, sakė motinai. O sužadėtinei guodėsi, kad tokiu
baisiu laiku negalįs dirbti, kad visa, ką jis rašąs, esąs tik vaikiškas žaidimas,
kad vienintelis jo troškimas pergyventi karą.
1944 m. spalio 7 dienos rytą V.Mačernis rašė
Songs of Myself fragmentą, kai iš Žemaičių Kalvarijos Paulius Jurkus, jo
gimnazijos ir studijų draugas, atsiuntė žinią, kad traukiasi į Vakarus, Aš čia
gimiau ir mirsiu niekur iš Lietuvos nenoriu važiuoti, kalbėjo V.Mačernis
tomis sąmyšio dienomis savo seseriai Valei. Bet pasikinkė arklį, susikrovė į
lagaminą eilėraščių sąsiuvinius ir išvažiavo. Man nieko nesakė, kad toliau
keliaus, pasakoja motina. Kas gi būtų arklį grąžinęs? O ir drabužių nebuvo
pasiėmęs. Sesuo įsitikinusi, kad brolis ketinęs tik parsigabenti draugą į ramų
savo tėviškės kampelį, kur, ieškodami užuovėjos nuo karo, jau buvo apsistoję
Panevėžio teatralai. Teta Striaupienė, pas kurią buvo sustojęs ir paliko lagaminą,
prisimena, kad jis sakęs, jog iš tėvynės niekur nesitrauksiąs, nes jai visada būsią
reikalingi poetai.
Paskutinės V.Mačernio kelionės draugas D. Banionis
pasakoja: Mes abu su Vytautu išvažiavome iš Šarnelės į Žemaičių Kalvariją.
Koks penketas kilometrų. Pravažiavom pusę kelio. Skraido lėktuvai. Kažkur bumpsi.
Sutikom kareivius, einančius iš miestelio. Ar galvos jums nebe mielos kur
lendat? perspėjo mus. Vytautas sako: Žinai, iškraukim daiktus pas mano tetą,
aš vienas greičiau suvažinėsiu. Aš pasilikau. Sėdžiu valandą, dvi, tris. Jo
nėra. Einu į Žemaičių Kalvariją. Ten kaip iššluota. Sutinku pažįstamą. Ar
nematei Vytauto? Jis užmuštas. Negalėjau patikėti. Nulėkiau į
Jurkuvienės kiemą. Matau stovi arklys išdrėkstu šonu. Vežime sėdi sukniubęs
Vytautas. Veidas ir rankos, kruvinos. Aš bijau ir prieiti, Jurkuvienė renka ruselyje
bulves. Aš klausiu: Ar Vytautas gyvas? Negyvas,
vaikeli, negyvas.8
Miestelyje, apimtame karo panikos, mažai kas
pastebėjo Vytauto Mačernio mirtį. Vieni pasakojo, kad, įvažiavęs į miestelį, jis
susitiko pienininką, tarėsi abu važiuoti į paštą, bet tuo metu ėmė miestelį
apšaudyti šrapneliniais sviediniais, pienininkas įšoko į griovį, o Vytautą galvon
kliudė skeveldra. Kiti pasakoja, kad Mačerniukas jau važiavęs iš miestelio namų link
pro kapines, kai nukrito į St. Urbono daržą vienui vienas sviedinys, iššautas kažkur
nuo Sedos. Ties pereinamąja koplyčia jis sukniubo vežime, o arklys jau pats įsuko pas
Jurkuvienę, kuri maniusi, kad kruša užėjo taip tankiai daužėsi skeveldros į
stogą.
Tik kitą dieną brolis Vladas, namiškiai ir keli
kaimynai, sukalę karstą, išvažiavo į Žemaičių Kalvariją laidoti Vytauto
Mačernio. Bet į miestelį vėl krito sviediniai, ir jie paskubomis išsivežė jį atgal
į Šarnelę. Palaidojo tėviškės kalnelyje, kurį jis buvo pamėgęs, prie
upeliūkščio, tarp aukštų pušų, eglių ir ąžuolų.
Tarybų Žemaitija, išspausdinusi nekrologą
(1944, Nr. 6), tragišką poeto mirtį nusakė vienu lakonišku sakiniu: Žemaitijos
atvadavimo išvakarėse, š. m. spalio mėn. 7 d. savo tėviškėje, Žem. Kalvarijoje,
važiuodamas arkliu, netoli kritusio sviedinio buvo užmuštas poetas Vytautas
Mačernis.
Po juodu karo debesiu ištryško ir nutilo Vytauto
Mačernio poetinis žodis. Karas jau stovėjo prie Lietuvos slenksčio, kai jis rašė
pirmuosius eilėraščius. Vokiečių tankai dar tebedraskė Žemaitijos laukus, kai jis
paliko neužbaigtą paskutinį kūrinį.
Šitas sutryptų žmogiškų vertybių, netikrumo ir
siaubo laikas atkirto V.Mačernio kūrybą nuo įprasto jaunystės lyrikai lengvabūdiško
entuziazmo ir rausvos romantikos. Ją iškart užgulė abejonės ir nerimas. Ir iš viso man labai trošku. Aš pasidariau perdaug rimtas savo
metams, rašė jis. Manęs niekas nebestebina. Ir todėl aš kaskart daraus
liūdnesnis ir liūdnesnis.9
V.Mačernis nebandė ieškoti atramos Lietuvos
socializacijos procese, su kuriuo surišo savo likimą jo vienaamžiai, išauklėti
pogrindinės komunistų kovos. Jis tylėjo 1940 41 metais, nepaliestas socializmo
idėjų, nepriėmęs tarybų valdžios programos, ir jo talento tikrasis debiutas įvyko
tik hitlerinės okupacijos metais, kai į skurdų literatūrinį gyvenimą vėl buvo
desperatiškai grąžinamos žlugusios buržuazinės valstybės ideologinės normos ir
meniniai etalonai.
Poetų karta, nepriėmusi socializmo idealų ir
staiga įtraukta į pasaulinio karo sūkurį, vis dėlto suabejojo visomis institucijomis
ir normomis, kurias buvo sukūrusi taikos meto buržuazinė visuomenė. Nuo karo griausmo
subyrėjo idealizuojančių frazių tinkas. Nebeliko paradinio patriotizmo raminančios
žydrumos. Išbluko gražaus tobulėjimo ir nuoseklios pažangos iliuziniai piešinėliai,
ir netikėtai atsivėrė tuštuma, kur nebebuvo į ką atsiremti. Mes
matome, kaip viskas pro mūsų akis praeina ir išnyksta, kaip visa tai dingsta į tamsą
ir kaip visa tai nepalieka amžinos vertės10,
deklaravo L. Švedas, dabar žinomas socialistinės Lenkijos rašytojas. Abejonė tapo
svarbiausiu poetiniu pergyvenimu, nerimas pastovia eilėraščio įtampa, o mirtis
pagrindiniu motyvu. Šitos kartos politiniai idealai, aišku,
neprašoko buržuazinio valstybingumo ribų, bet savo pasaulėjauta ir kūryba ji jautėsi
atskilusi nuo prieškarinio laikotarpio psichologinės ir literatūrinės rutinos, svetima
hitlerinės okupacinės valdžios reikalaujamai pozityvių idealų propagandai,
todėl jos žingsnius kartkartėmis lydėjo piktoki spaudos aprėkimai11.
Mes sutverti tam, kad
bylotumėm apie tiesą12, rašė V.Mačernis,
pradėdamas savo kūrybinį kelią. Bet šiurpiame karo ekrane kiekviena tiesa jam virto
skausminga abejone, o tikėjimas netikėjimu. Tik kopkim į kalnų viršūnes, kur
dega amžinojo pažinimo saulė! Šitaip su džiaugsmu ir viltim šaukė savo pirmuosiuose
eilėraščiuose jaunas poetas, tada karštas ateitininkas idealistas. O 1942 m. jau
prisipažino, kad jis pavargęs ir nusiminęs stovi po nežinios dangum. Nebėra
jokių iliuzijų. Šito paklaikusio pasaulio neįmanoma pataisyti. Amžinybės
pasaka taip pat sudužo miršta visa, kas gyva; žmogus ateina iš nebūties ir
vėl į ją sugrįžta; gyvenimas praslenka kaip šešėlis, ir po mirties tu jau
nelauki nieko. Dievas, gal būt, yra, bet jis neužpildo žmogaus nebūties,
nepakeičia jo egzistencijos niekio, todėl lieka beprasmis. Žmogus visada trokšta
tikėti, dievinti, prisiglausti už kokios nors tiesos monumento. Reikia pagaliau išbusti
iš melo malonaus, ištrūkti iš laikinų tiesų apgaulės ir atviromis akimis
pažvelgti į nebūties tuštumą, pajusti visatos šaltį dygų. Reikia išdrįsti
gyventi be vilties, be dogmų, be amžinybės. Tai nėra beprasmė egzistencija.
Praeidamas iš anapus į anapus, tu ieškosi laimės, jos nerasi, bet jau pats
ieškojimas bus prasmė. Tu klausinėsi daiktų esmės, dėl visko abejosi, nesužinosi
nieko tikro ir absoliutaus, bet jau pats klausinėjimas ir abejojimas bus prasmė.
Skeptiškumo banga atplėšė V.Mačernį nuo
buržuazinės visuomenės lėkštų vertybių, trumpalaikių iliuzijų ir pragmatiško
pozityvizmo, pastatė į abejonės, ironijos ir liūdesio nuošalę, kurioje jis
skausmingai ieškojo aukštesnių ir visuotinesnių būties aspektų, prašokančių
baisųjį karo metą. Ši banga suformavo antitezišką jo mąstymą, nepasitikintį
jokiais aprioriniais postulatais, išgliaudantį kiekvieną tiesą iki tuštumos,
bandantį viską išsiaiškinti nuo pat pradžių pradžios (Nenoriu aš gyvent, jeigu
neaišku,/ Kodėl liūstu, verkiu, juokauju ir .šypsaus).
Šita didelė pažinimo aistra, abejonė ir nerimas
V.Mačerniui buvo ne literatūrinė poza ar graži vaidyba, o neišvengiama ir nepataisoma
vidinė situacija ar net lemtis (Man neramu. Aš savo nerimą bandau/ Išreikšti
žodžiais ir poezijos vaizdais). Jo lyrika pagauna stipriu autentiškumo akcentu,
jaudinančiu sielos atvirumu ir trapumu, žemu emociniu tembru, kuris girdimas iš
kiekvienos eilutės kaip gaida, kaskart vis krintanti žemyn.
Žmogaus padėtį V.Mačernis suvokia ne konkretaus
istorinio laiko rėmuose, o iškart projektuoja ją į begalinę visos būties erdvę.
Todėl kiekvienas blogis jam yra ne laikinas reiškinys, bet amžinas dėsnis. Jam svetimi
socialiniai ir politiniai kriterijai. Viską jis suvokia metafiziniais buvimo ir nebuvimo,
amžinybės ir niekio matais, prieidamas neretai niūrių ir slegiančių išvadų,
suabsoliutindamas neviltį kaip pastovią žmogaus egzistencijos būseną. Priėmęs
antiistorinę egzistencionalizmo filosofiją, jis nežinojo savo vietos ir vaidmens
realioje laiko situacijoje, nesiūlė žmonijai, įtrauktai į karo verpetą, jokių
išsigelbėjimo receptų. Šitokia skeptiško filosofo pozicija,
artima lietuvių buržuazinės inteligentijos neutralistinei daliai,
besistengiančiai pasyviai pralaukti karą, nekišant galvos į ugnį, tik iš šalies
viską stebint ir dvejojant, kirtosi su jo ugningos (Aš skirstau eilėraščius su
ugnim ir be ugnies13) ir morališkai užangažuotos
kūrybos estetika, kurią jis buvo susiformavęs dar gimnazijoje, leisdamas
šapirografuotą laikraštėlį 6 žaros, ir visada liko jai ištikimas. Poezija
turi būti kelianti, tik ne už kaklo virvę užnerianti, bet žmogaus žingsnius
palengvinanti, rašė jis vienam 6 žarų bendradarbiui. O tokią poeziją
rašyti reikia būti amžinai degančiu, amžinai liepsnojančiu. Ramybė, pasitenkinimas
ir geras, laimingas gyvenimas turi būti užmirštas. Kas šito kelio nebijo, tas gali
stoti į skausmo didvyrių eiles. Tas kelias tai vizionierių kelias: pirmyn ir
aukštyn. [...] Rašytojas tai: nenumaldomas teisėjas kitiems ir
sau, tai aukščiausio laipsnio moralinė asmenybė.14
Nuo būties absurdiškumo ir
katastrofizmo išvadų, būdingų Vakarų Europos karo meto literatūrai15,
V.Mačernį, kaip ir daugelį lietuvių poetų, gelbėjo žemė, žemė maitintoja,
gyvybės saugotoja, prie kurios jis pripuldavo, kaip stiprybės šaltinio (Pasilenkiu
prie žemės ir, stebiu; Aš pažvelgiau į tėviškės laukus). Jo maištinga
neviltis nusigiedrindavo, paliesta tėviškės laukų tylos. Nerimas atslūgdavo,
apibrėžtas saulėto peizažo brūkšniu. Lietuviška gamta (vasaros vidurdienis, šilta
vasaros naktis, miško tyluma) švelniai priglausdavo išgąsdintą ir nusiminusį savo
vaiką, jį suramindavo.
Šiandien norėčiau išsitiest kur miško
aikštėj
Ir taip, pusiau budėdamas, pusiau sapne,
Klausytis vėjo, kurs po plačią girią vaikšto,
Viršūnių įsuptų daina ramindamas mane.
Gimtoji žemė, netekusi karo ugnyje panteistinio
šydo ir amžinojo gyvybingumo garantijų (šitaip ją buvo išpuošę simbolistai ir
neoromantikai), ištisai pajungta žmogiškos egzistencijos logikai ir stebima akylu
kaimiečio žvilgsniu (Kai kur matyti: žmonės bulves kasa,/ Įgulę ir palinkę
ežiose,/ Pasklidę laukuose, gagena žąsys), tebuvo vienas iš V.Mačernio atramos
taškų. Kita jo užuovėja tautos šaknys, giliai suleistos į šitą molingą žemę
ir neišraunamos. Tai nėra poetizuota mitologija ar istorinis rekvizitas. Tautos likimas
V.Mačernio lyrikoje regimas tarytum žemdirbio akimis tai kartų kaita: viena ateina,
užsėja lauką, surenčia namus ir užleidžia vietą kitai. Tu taip pat priklausai
šitai nenutrūkstamai grandinei, ir protėvių šešėliai, sustoję aplinkui, teisia
kiekvieną tavo darbą (Jeigu atranda kartais esantį vertu kurį,/ Aš stoviu ir
džiaugsmu liepsnoju žiedo vidury). Siaučiančioje karo vėtroje V.Mačernis
nesijautė blaškoma dulke ar tremtiniu kosmopolitu jis turėjo namus (aš grįšiu
vėl į protėvių namus), kuriems jautė meilę ir pareigą. Jo dvasinėje sandaroje
tvirtai tebesilaikė tradiciniai lietuviškos pasaulėjautos ir etikos pradmenys:
artimumas žemei, darbo būtinybė, ramybės troškimas, santūrus liūdesys mirties
akivaizdoje (tai tik kartų kaita) ir kažkoks lėtas, graudus gerumas. Todėl V.Mačernio
lyrikoje pro nerimą ir nusiminimą, kaip skaidrūs pavasariniai upeliūkščiai, šlamena
tikrų, karo nesudarkytų, žmogiškų santykių ir vertybių ilgesys, drovi svajonė apie
meilę, apie taikų, gražų ir prasmingą gyvenimą.
Kūrybinis V.Mačernio gyvenimas buvo nepaprastai
intensyvus, bet labai trumpas (pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m., o
paskutinįjį parašė 1944 m. spalyje). Jis užbaigė savo kūrybinę biografiją tokiame
amžiuje, kai mūsų ramaus būvio dienomis daugelis ją tik pradeda. Todėl nespėjo iki
galo suformuoti nei savo filosofinės, nei poetinės sistemos, palikdamas daugiau jos
fragmentus, užuomazgas, atskiras linijas tai talentingiau, tai blankiau išplėtotas.
Jo lyrikos evoliucijoje galima įžiūrėti net kelių skirtingų
poetinių programų ir poetinių kultūrų pėdsakus: žaliojo sodžiaus apdainavimo
tradiciją (Takai pro klėtį bus užžėlę,/ Duris svetainės ten užgrios,/ Žydės
prie vartų ramunėlės,/ O svėrės, usnys palangiuos16;
simbolizmo estetiką (Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus,/ Ir
išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis); klasicizmo
stilistiką, atgaivintą Vakarų Europos egzistencionalistų (A.Kamiu); vizionistinio
vaizdo, spontaniško išsiliejimo, laisvųjų eilių poetiką, perimtą iš moderniosios
anglų ir prancūzų lyrikos. Nuo jausminės išpažinties, subtilaus ir plastiško
vaizdo, smulkaus metaforiškumo V.Mačernio kūryba slinko dramatizmo ir filosofiškumo
link, išsaugodama geriausiuose kūriniuose įtaigią emocinio pasakojimo intonaciją,
kuri lietuvių lyrikoje išsilaikė nuo Maironio iki pat šių dienų.
1939 1942 m. V.Mačernis parašė Vizijas.
Tai vienintelis ciklas, kurį poetas spėjo užbaigti. Pagrindinis jo kūrinys, kur
žmogaus padėtis tebėra stipriai įstrigusi, suspausta ir užstota lietuviškos žemės
klodų, kur ji taip aiškiai surišta su ankstyvesnių kartų gyvenimu ir tautos
išlikimu. Bundantis egzistencinis nerimas, brėkštanti nelemties ir sudužimo nuojauta
čia atsiremia į tėviškės laukų ramybę, senos sodybos saulėtą rimtį ir
pastovumą. Taip gimsta šviesiai graudus šio kūrinio lyrizmas, kurį būtų galima
pavadinti vizionistiniu lyrizmu.
V.Mačernio poetinis suvokimas kurčias daiktams,
kurie greta jo šią akimirką, kuriuos galima paliesti plika ranka. Žiūrėjau
praeitin, sako poetas. Jis kalba apie daiktus, įvykius ir žmones, kurių jau
nėra, kurie išplaukia iš atsiminimų, sapnų ir vizijų. Jie panašūs į save ir
keistai nebe panašūs, kaip būna tik sapne. Jie išausti iš efemeriškos medžiagos,
labai skaidrios, bet čia pat plyštančios ir išgaruojančios (Atsiminimai lyg iš
ūkanų iškilo). Jie ateina kaip vienkartiniai regėjimai, labai ryškus, kondensuoti
ir poetiški, nes kiekvienas įspūdis yra ilgai išgulėjęs sąmonės kloduose. Juos
lydi plonai virpantys džiaugsmo ir liūdesio balsai, potekstėje likusi filosofinio
apmąstymo įtampa, todėl šitie regėjimo vaizdai dar kartą keičiasi, virsdami
būties suvokimo ir vertinimo kategorijomis (Visi mes ėjom išdykaudami pagal saulėtą
laiko upę), daugiaprasmiais simboliais, kaip ta senolė, atėjusi iš nebūties
paguosti nuliūdusio anūko, kaip tas piemenukas, pučiantis meldą auštančios dienos
sambrėškoje, kaip ta džiaugsminga šiaurės genčių puota senolių namuose.
Praeities vizijos V.Mačerniui
buvo ne tik šviesus saulės langas, į kurį jis įšokdavo, kaip į stebuklingą
ratą, vejamas skaudžių amžiaus abejonių. Regėjimų liepsna liepsnot buvo
vienas svarbiausių jo gyvenimo ir kūrybos tikslų, panašiai kaip O.Milašiui, kurio
Rugsėjo simfonija, Lapkričio simfonija, Nemiga jam padėjo nusistatyti
žanrinę Vizijų formą (vėliau jis net pats ketino rašyti Rudens, Žiemos,
Pavasario simfonijas17). Jeigu kas nors vertingo yra tiek
šiapus, tiek anapus, tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia
visatos pilnatvėje, rašė jis viename laiške. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir
aš atsakau: aukštosios akimirkos. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą.
O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. [...]
Todėl mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys
esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes
nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą, lyg žibintą.18
Aukštosios akimirkos, suplėšydamos
kasdienybės pančius ir varžtus, keista atsiminimų logika, šokinėjanti iš
šviesos į tamsą, panardinanti viską į naivią ir graudžią intymumo šilumą,
suformavo naują pasakojimo intonaciją. Pirmose Vizijose, ypač ankstyvosiose jų
redakcijose, dar jautėsi gražaus poetinio kalbėjimo tradicija su būdingomis jai
pigiomis metaforomis (Rasotom pievom atbrenda pavakarys), melodingais pakartojimais
(skaisčiom, skaisčiom akim, tarsi du ežerėliai gilūs), jausmingu balso
pastatymu (Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai). Netrukus išorinis frazės
blizgesys užgeso, frazė supaprastėjo, ėmė tekėti ilgais ir lėtais periodais,
plačiai išsišakodama laisvojo eiliavimo strofose. Susidarė natūrali pasipasakojimo
pašnekesio intonacija, perkrauta masyvios reginių plastikos ir vidinės įtampos,
tačiau labai intensyvi ir lengva, tiesiog pavergianti savo geliančiu nuoširdumu. Tokia
pasakojimo intonacija, atrasta V.Bleiko, V.Vitmeno, O.Milašiaus lyrikos poveikyje, buvo
svarbiausias V.Mačernio įnašas į lietuvių poetikos meną.
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė
miškų pavėsiuose,
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
Balti keliai, tartum svajonės vienišos, per lygumas beribėn
tiesėsi,
Kai aš ėjau per žemę žydinčią, apsvaigęs saulės spinduliuos. |
Baigęs Vizijas, V.Mačernis puolė
rašyti naujų ciklų, kurie turėjo išaugti į milžiniškas poetines freskas. Tai baisus ir milžiniškas darbas, kuris atims kokių 30 darbo
metų. Jei tą ištesėčiau, būčiau nepralenktas pasaulyje patvarumu, siekiančiu iki
idiotiškumo rašė jis laiške. Labai sunku nusakyti, kas tai bus, bet jame bus
surašyta visa žmogaus istorija nuo Adomo iki Tavęs, atseit viskas.19
Per dvejus metus V.Mačernis parašė 81 Metų ciklo sonetą (ciklas buvo sumanytas
iš 4 dalių, kiekviena dalis iš 24 sonetų). Sukūrė 14 Songs of Myself (Dainos
apie save) giesmių. Apmetė filosofinėssiužetinės poemos Žmogaus apnuoginta
širdis pradžią. Įsivarė į Žmogiškąją komediją plačių
filosofinių svarstymų ciklą.
Šiuose cikluose ėmė ryškėti nauja V.Mačernio
stilistinė orientacija. Jis kategoriškai atsižada plonyčio metaforų voratinklio,
jausmingo frazės gležnumo, žiogelių, šlamančių liepų, samanotų stogų
atributikos, lyrinio padrikumo, kai šnekama tik virpančiais ir šokinėjančiais
niuansais, šitų charakteringų lietuviškojo emocingojo lyrizmo pradmenų. Dabar jis
vengia miniatiūriškai išgrakštintų žodžių, išaugintų šiltadaržyje. Bijo
skambaus grakštumo ir elegantiškumo. Savo frazę nuplikina ir apnuogina, kad ji būtų
tiksli ir asketiška, kaip aforizmas, įveda griežtas logines jungtis (Nes tu sakei:
Per žemę mes praeinam), o tradicinius poetizmus (klajojantis vėjas, mėlynas
vakaras) pakeičia abstrakčiomis sąvokomis (prasmė, tikslas, siela, tiesa, tuštuma).
Skrupulingai apskaičiuoja paraštėse, kiek sonete daiktavardžių, veiksmažodžių,
būdvardžių, norėdamas palikti tik maksimalaus prasminio svorio žodžius. Nebėra
glostančių diminutyvų ir šnabždančio tono. Poetas nori iš karto atidengti esmes, be
jokių nutylėjimų ir subtilaus žaismo, todėl architektonikos linijos yra tiesios ir
aiškios, o dikcija būna net pranašiškai rimta ir pakili.
Vakarų modernioji lyrika V.Mačerniui nebuvo
vienintelė literatūrinė vertybė ir sekimo modelis, kaip daugeliui jo kartos poetų.
Jis susižavėjęs skaitė Renesanso ir klasicizmo poetus (Šekspyru esu apverstas).
Vertė Petrarkos sonetus. Parafrazavo Šekspyrą (Ar liūdnesnio kas būti galėtų/
Už likimą žmogaus šioj nakty?). Pradėdamas Žiemos sonetus, jis visai
aiškiai užsibrėžė klasicistinę programą: Sau pasirinkę kelią klasišką,
neklaidų,/ Mes turim užkariaut naujus poezijai plotus.
Į V.Mačernio lyriką, kaip žuvusios pasaulio
harmonijos prisiminimai, įeina antikos reginiai (Panas, Venera, Pegasas, susėdę dievai,
nimfos, fėjos). Iš klasicizmo jis perima alegorinių įvaizdžių patetiką (aukštas
ramybės dangus, purpuriniai tiesos spinduliai, sopulio vynas), išmoningų
kreipinių puošnumą (O amžinasis nuodėmių šaltini!/ Poetų įkvėpimui groži
tyras!/ Prisilietimu lūpų purpurinių/ Gaivinki sielos degančiuosius tyrus).
Perkuria nusistovėjusius literatūrinius tipažus ir siužetus, paversdamas juos
visuotinės prasmės simboliais (Donkichotas, Zancho Panza, Don Juan).
Paklūsta kanoniškų klasicizmo formų soneto, trioleto, rondo disciplinai. Tik
jo sonetuose nėra nei harmonijos, nei žaismingumo, nes psichologinio įvykio slinktis
čia neturi laimingos atomazgos, svarstyta dilema neužsibaigia ramybės tašku, nerimas
neatslūgsta gale. Grakščios formos ir tragiško jutimo samplaika suteikia V.Mačernio
sonetams šekspyriško atspalvio.
V.Mačernis stengėsi išpuoselėti naują
poetiškumo normą, surištą tik su esminėmis žmogaus buvimo problemomis (Išspręst
gyvybės ir mirties lygtis/ Su begale nežinomųjų). Jam atrodė pernelyg menkas ir
tuščias užsiėmimas ieškoti poetiškumo širdies atodūsiuose, vienkartinėse
būsenose, jausmingoje individualios sąmonės išpažintyje. Karas išblaškė
egocentrišką iliuziją, kad tavo aš stovi pasaulio centre, o tuo pačiu nuvertino
ir smulkios psichologinės analitikos reikšmę. Poetas dabar nori pamatyti tai, kas
bendra, visuotina, kas sieja jo vienkartinę būtį su visų žmonių būtimi, suvokti
savo vietą visatos sandaroje. Sunkiausia pasakyti bendrus
dalykus, sakydavo Horacijus. Ir tik tas rašytojas didelis, kurs moka pasakyti bendrus
dalykus, bet taip, kokie jie yra20, rašė jisai
laiške. V.Mačernis grįžta prie V.Mykolaičio-Putino poetikos lakoniško
brėžinio, logiško sąryšingumo, klasiškos sandaros, neryškios simbolikos,
dramatiško minties rutuliojimo. Jis stengiasi supoetinti filosofinį rečitatyvą
abstrakčių kategorijų judėjimą, šuolį nuo tezės iki išvados, lėtą tiesos
brendimą, nors neretai šitas filosofinis rečitatyvas (jo studijų pasėka) virsta tik
užgesusia samprotavimų lava (Trioletai, Skeptikai, Distancijos
jausmas), šalta ir puošnia retorika (Aš paliksiu bemiegančią Jus/ Ir, suradęs
kitur skausmo daigus,/ Vėlei tęsiu kančios žaidimus), kur jau nebėra giluminės
įtampos, laisvo išsiliejimo, o bado akis racionalistinė schema ir proziškas frazės
sunkumas. Į poetinį suvokimą jis įveda skeptiškos ironijos smūgį, degraduojantį
vertybes, išblaškantį emocinį vienaspalviškumą, nes jautėsi stovįs ne vidury
vaizduojamų įvykių, o tarsi šalia jų, atskirtas nuo to, kas vyksta, bejėgis
katastrofiškos dabarties akivaizdoje. Geriausiuose V.Mačernio kūriniuose filosofinis
rečitatyvas ir skaudi ironija susilieja su svaiginančiu ūmaus praregėjimo vizijos
karščiu, lyrinio jausmo tyru paprastumu. Tai ir sudaro tą naują poetiškumo normą,
kurią V.Mačernis nešė lietuvių lyrikai.
Pasišovęs, atnaujinti, lietuvių poetiką,
V.Mačernis neskubėjo spausdintis. Jis tik siųsdavo draugams naujai parašytų
eilėraščių nuorašus, reikalaudamas atviros kritikos. Beveik nespausdinta hitlerinės
okupacijos metais, jo kūryba sklido po Lietuvą gausybe nuorašų, kuriuos pasidarydavo
jo draugai ir studijų kolegos, ir iš tiesų funkcionavo kaip gyvas literatūrinis
reiškinys. Pirmasis jo talentą autoritetingai pripažino V.Mykolaitis-Putinas,
išgirdęs 1942 m. skaitant jį Vizijas universiteto literatų būrelyje.
Šiandien dar sunku apibrėžti V.Mačernio kūrybos
vietą ir vaidmenį lietuvių lyrikos raidoje. Jo poetinė sistema tebesiformavo, jungdama
prieštaringas lytis griežtą intelektualinę architektoniką ir iš pasąmonės
kylančių vizijų netikėtumą, realistinę vaizdo plastiką ir giluminius lyrinio jausmo
impulsus. Jo kūryboje savotiškai grumiasi klasikinė formos precizija su lyrine ekstaze,
o spekuliatyvinis mąstymas su labai paprasta ir tyra poetine pagava. V.Mačernis ieškojo
tikslios, aiškios ir prasmingos poetinės formos, nepakęsdamas nei lėkštos
poetizacijos, nei dirbtinio eksperimentavimo. Jo kūryba vedė į
susikaupimą ir natūralumą, atmesdama prieškarinės poetų kartos profesionalizmo
rutiną, atgyvenusią naujoje laiko situacijoje estetizmo ir epigonizmo inerciją,
demonstratyviai teigdama, kad tiesos ieškojimas yra svarbesnis už grožio ieškojimą,
kad tikroji lyrika yra tik ta, kurioje nėra melo, nėra pozos, nėra dirbtinumo.21
V.Mačernio lyrika priklauso humanistinei lietuvių
literatūros tradicijai. Tai didelių vertybių ieškančios, abejojančios ir
besikankinančios sielos istorija. Jon įrašytas žmogiškumo, ramybės, gėrio ilgesys,
trapi meilė žemei ir gyvenimui, šitai aukščiausiai ir vienintelei vertybei, nes, anot
poeto, Mes nežinome kam, bet gyventi, kurt ir juoktis pasauly puiku.
Mačernis, Vytautas. Žmogaus
apnuoginta širdis: Poezija. Vilnius: Vaga, 1970.
1 Visa
biografinė medžiaga gauta iš pokalbių su Vytaufo Mačernio motina Elžbieta
Mačerniene, jo seserim Valerija Šilinskiene, sužadėtine
Brone Vildžiūnaite, jo tėvo seserim Elvyra Mačernyte, giminaičių ir buvusiu kaimynu J.Striaupiu, iš poeto laiškų sužadėtinei bei draugams, iš varduviškio
K.Bružo surinktos atsiminimų medžiagos. Pokalbių užrašai,
o taip pat K.Bružo surinktoji medžiaga perduota Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštynui (F 1, Nr. 3702). (Atgal>>>)
2 Laiškas
P.Jurkui 1936 lapkričio 18. TKM Nr. 14532. (Atgal>>>)
3 Laiškas
D.Jackevičiūtei 1939 kovo 6. LKLI BR F 1, Nr. 3702. (Atgal>>>)
4 V .
M a č e r n i s . Aš atnešiau jums saulės patekėjimą.
Ateitis, 1938 39, Nr. 7. (Atgal>>>)
5 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1942 gegužės 27. Br. V. r. (Atgal>>>)
6 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1943 balandžio 6. Br. V. r. (Atgal>>>)
7 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1943 rugsėjo 4. Br. V. r. (Atgal>>>)
8 D.Banionio
pasakojimas 1969 balandžio 4. (Atgal>>>)
9 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1943 kovo 8. Br. V. r. (Atgal>>>)
10 L .
Š v e d a s . Tiems, kurie mūsų nepažįsta. Naujoji Lietuva,
1944, sausio 30. (Atgal>>>)
11 Kūrėjas
juk ne tik eina per pasaulį, bet su savim jis veda ir kitus. Ir jei jis, nenorėdamas
rasti nieko šviesesnio, prieš kitus skleidžia tamsą, neviltį
ir nusiminimą tai yra nuodijimas tų sielų, kurios minta jų kūryba. (J . S a k a l a s . Modernioji mūsų poezija. Ateitis,
1944, liepos 4.) (Atgal>>>)
12 V .
M a č e r n i s . Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai.
Ateitis, 1938 39, Nr. 5. (Atgal>>>)
13 Laiškas
P.Jurkui 1939 kovo 18. TKM Nr. 14532. (Atgal>>>)
14 Laiškas
P.Jurkui 1939 rugpiūčio 19. TKM Nr. 14532. (Atgal>>>)
15 Žr.
J.Sławinski. Kr.K.Baczyński: Historia. Liryka polska. Interpretacja. Kraków, 1966,
p. 360 370. (Atgal>>>)
16 V .
M a č e r n i s . Mergaitei. Ateitis, 1938 39, Nr. 2. (Atgal>>>)
17 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1943 rugsėjo 4. Br. V. r. (Atgal>>>)
18 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1942 liepos 12. Br. V. r. (Atgal>>>)
19 Ldiškas
Br.Vildžiūnaitei 1942 birželio 7. Br. V. r. (Atgal>>>)
20 Laiškas
Br.Vildžiūnaitei 1943 rugsėjo 4. Br. V. r. (Atgal>>>)
21 Laiškas
P.Jurkui 1939 kovo 18. TKM Nr. 14532. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|