|
<< Atgal
Rimvydas Šilbajoris
ŽEMININKŲLANKININKŲ KARTA
(Bendroji situacija)
Vidurinioji išeivijos rašytojų karta, atskirais
daigais prasikalusi, bet neįsitvirtinusi dar Lietuvoje, kai kurių skaitytojų sąmonėje
liko ryški tik viena jos dalimi vadinamu Žemės kolektyvu. To vardo 1951
metų antologijoje kolektyvas susidėjo tik iš šešių žmonių: Vytauto Mačernio,
Alfonso Nykos-Niliūno, Juozo Kėkšto, Henriko Nagio, Kazio Bradūno ir Juozo Girniaus.
Iš jų Girnius nebuvo, kaip visi kiti, poetas, ir prisidėjo tik savo įvadiniu
straipsniu Žmogaus prasmės žemėje poezija. O Mačernis nebuvo net ir tremtinys:
suvilgęs tėviškės dulkes savo krauju, jis jau buvo grįžęs visiems laikams namo.
Tačiau Girniaus įvadas apmetė viso kolektyvo kūrybinių polėkių metmenis,
nurodydamas, kad Mačernio poezija visus kitus maitino savo šaknimis. Anot Girniaus:
...būtų galima net laikyti jį
lyg pačia pradine naujosios mūsų poezijos versme ta prasme, kad tie motyvai, kurie
kituose tarsi suspecialėja, jame visi sutelkti. Lygiai jis su Bradūnu žino
gaivalingą žemės jėgą, ir lygiai jis su Nyka-Niliūnu ilgisi nerandamosios Eldorado
šalies (Žemė, p. 46).
Ta prasme šie du pašaliečiai sudarė
dalį viso šio pradinio kolektyvo branduolio. Kai 1952 m. Buenos Aires buvo
išspausdintas pirmas Literatūros lankų numeris, iš jo pabiro nauji vardai. Anot
redakcijos, šiame numeryje rašo: Antanas Škėma, Jonas Mekas, Julius Kaupas,
Marius Katiliškis, Juozas Lingis ir kiti. Vėliau prie jų prisidėjo Vytautas ir Jurgis
Janavičiai, Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas, Vladas Šlaitas, Algimantas Mackus,
Kęstutis Keblys, Algirdas Julius Greimas ir daugiau žodžiu, didžioji dalis to meto
jaunesniosios plačiausia ir šakota prasme liberaliai nusiteikusios humanistinės
krypties inteligentijos. Tarp jų dar sėdi ir rašo iš plataus pasaulio atsilankę
Paul Celan, Henri Michaux, Czesław Miłosz, Thornton Wilder, Carlos Bousono, Langston
Hughes ir švedų lyrikai ir daug kitų. Vadinas, vienas iš pirmųjų žemininkų
kolektyvo žingsnių buvo pasikviesti į savo tarpą ir visos Vakarų kultūros atstovus.
Tuo pačiu mostu jau tada žemininkams ir įsiprasmino, ir buvo nugalėta tremtis. Tai
patvirtina ir iliustratorių sąrašas, kur pirmame numeryje randame Kazį Janulį
gražioj draugystėje su Isabelle Rimbaud, Joan Miro, Alexander Archipenko ir kitais.
Galų gale skaitome dar ir slapyvardžius: Andrius Sietynas, Leonas Miškinas (Alfonsas
Nyka-Niliūnas), Coppelius (Julius Kaupas), Jonas Vakaris, V.Statkus (Henrikas Nagys),
nelyg kadaise, Aušros gadynėje, optinės iliuzijos būdu dauginančius
lietuviško žodžio nešėjų gretas.
Nei Žemės antologija, nei Literatūros
lankai nepaskelbė programatinių, aiškiai apibrėžtą literatūrinį sąjūdį
nusakančių manifestų arba meno kūrinių. Žemės kaip sąvokos arba sąjūdžio
profilis išryškėjo Juozo Girniaus įvade į Žemės antologiją ir įvairių
autorių straipsniuose meno ir kultūros temomis Literatūros lankų žurnale. Tie
autoriai, nebūdami visuomet pirmiausia poetai ar beletristai ir neapsikaišę tais
pačiais įsitikinimais, vis dėlto sukūrė gana vientisą ideologinę kultūrinę
pasaulėjautą literatūros puoselėjimui ir taipgi apsaugojimui nuo politinio ir
pasaulėžiūrinio mąstymo diktatūros. Šitą nusistatymą ir išreiškė, deklaracijos
vietoj, pirmojo numerio Redakcijos žodis:
Literatuos lankų tikslai
yra aiškūs ir paprasti: grąžinti beveik totaliai prarastą literatūros kaip
estetinės kūrybos, nepriklausomybę, atstatyti normalią vertybių gradaciją, kuri
paskutiniu metu periodinėje spaudoje infliacinės kritikos buvo visiškai sunaikinta, ir
išlaikyti nuolatinį kontaktą su Vakarais.
Kitaip tariant, nenormalioje padėtyje išimtiniu
istorijos momentu buvo aiškiai užsiangažuota visuotinės, menu išsakomos civilizacijos
srovės tęstinumui. Pavergtą kraštą apleidusių pabėgėlių sauja apsisprendė elgtis
kaip tauta, turinti savo kultūrą ir vidinę laisvę kitų tautų tarpe, o ne kaip
mobilizuoti kareiviai, tėvynės laisvės vardan savąją uždarę į ateities kraičio
skrynią. Tai ir buvo esminis Žemės kolektyvo ryžtas ir jo ištesėjimas
didžiausias jų nuopelnas lietuvių kultūrai ir istorijai, ypač jeigu atsiminsime, kad
po Antrojo pasaulinio karo ir aplamai pasaulyje nedaug tokio tikėjimo bebuvo likę.
Į Literatūros lankų straipsnius
pasižiūrėjus, matyti, kad tiek literatūros kritikoj, tiek ir aplamai
pasaulėžiūriniuose pasisakymuose egzistencinis tremties, egzilio būvis suvokiamas kaip
situacija, reikalaujanti naujų dvasinių namų: o tie namai kai kurių kritikų ir
mąstytojų raštuose atrodo kaip lietuviškas Vakarų Europos kultūros priestatas. Tai
irgi buvo reikšminga ir net gal drąsiai pasirinkta pozicija, turint omeny
nepriklausomybės laikų filosofavimus apie Lietuvą kaip Rytų Vakarų sintezę.
Neįprastas lietuvių kultūros istorijos rėmuose buvo ir Literatūros lankų
atvirumas pasauliui bei pasaulietišku humanizmu persunktas prointelektualizmas. Buvo ir
kaltinimų, kad jie grįžta prie nebeaktualaus menas menui principo. Šitas
šūkis tačiau visuomet atsidavė dekadentišku pūvančios mirusių vertybių krūvos
kvapu. Žemės kolektyvas iš tiesų pradėjo vienintelį po karo ir sovietų
okupacijos įmanomą tautos kultūrinių jėgų renesansą. Esamomis sąlygomis tikrasis
jų šūkis buvo menas žmogui.
Antano Jasmanto (Maceinos) straipsnis Patriotų
sukilimas arba poezijos kivirčas su tautybe Literatūros lankų šeštame
numeryje, 1955, praskaidrino kai kurias pagrindines kultūros gyvenimo sąvokas ir tuo
prisidėjo prie pakilių dvasios renesanso nuotaikų literatūros baruose. Paskelbęs, kad
patriotinė mūsų tremties poezija literatūrinės vertės neturi, Jasmantas
išvysto skirtumą tarp patriotinės ir lietuviškosios poezijos. Pirmoji yra tik
politinė kalba, kuri apsivelka gražiais, bet tuščiais žodžiais, o poetinė
giesmė prisiima aktualų, bet praeinantį turinį. Politikas ir poetas susilieja į
vieną. Tada jis esti minios pavadinamas tautos pranašu. Antrojoj turime
tikrus poetus: Maironį, kurio poezijoj iškilo tautiniai pradai kaip bendrosios
žmogiškosios būties prasmenys; Bradūną, kuris peršoka tautinę kasdienybę ir
pasineria į pirmykščius mūsų tautos elementus, į aną senovinį matriarchalinį
sluoksnį, susiformavusį dar prieškrikščioniškais laikais, tačiau išlikusį mūsų
tautos pasąmonėje ligi šiol; ir Nyką-Niliūną, kuris tautine dvasia pergyvena
modernius klausimus, nes žmogiškosios egzistencijos schema jam yra ne tik gamta, kaip
mūsų poezijoje buvo įprasta, bet dar ir kultūra, ir kurio poezija yra
lietuviškosios, žemėn įaugusios dvasios atsakymas į moderninės egzistencijos
vienatvę.
Panašiai ryškų skirtumą tarp estetikos ir
politinės tendencijos praveda ir pats Alfonsas Nyka-Niliūnas savo recenzijose, ypač
pabrėždamas kad, pavyzdžiui, Vytauto Alanto Pragaro pošvaistės yra grynai
tendencinis romanas:
Siekdamas savojo tikslo ir
pasirinkdamas tam reikalui priemones, Alantas sutrukdo lengvai pažeidžiamą estetinės
kūrybos rimtį, nes tos priemonės yra tipingai publicistinės. Recenzentai yra atkreipę
publikos dėmesį į romano aktualumą. Tai tiesa. Romanas aktualus. Bet aktualumas yra
esmingai publicistinis ir jokiu būdu ne estetinis argumentas. Aktualumas meno kūriniui
tėra kelintaeilės reikšmės dalykas ir beveik suponuoja tam tikrą reportažinį
prieskonį (Literatūros lankai, 1952, Nr. 1).
Estetinės kūrybos rimties idėja priklauso dar
graikų klasikinės civilizacijos aukso amžiui, o estetinio argumento tinkamumas,
vertinant meno kūrinį, kai kuriems dar ir šiandien gali atrodyti kaip revoliucinė, iki
šiol nesuprasta mintis. Tačiau žemininkailankininkai ją gražiai suprato. Daugelyje
recenzijų ir straipsnių su Juliaus Kaupo, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno (su visu
jo slapyvardžių sietynu) ir Juozo Girniaus parašais aiškiai išryškėjo meninių
kriterijų primatas, vertinant literatūros kūrinį, riba tarp kūrybos ir patriotinės
retorikos, ir, kas dar svarbiau, riba tarp talento ir vidutiniškumo, arba tiesiog
grafomanijos. Pabrėžta buvo taip pat ir kritiko atsakomybė vertinti tiesiai, be
nuolaidų geriems rašytojų norams (Nyka-Niliūnas taip ir pasakė: Kritika negali
pavirsti labdaringa įstaiga). Toji žemininkų pradėta kritikos tradicija atlaikė
įvairius puolimus ir nutiesė gyvybinį siūlą iki pat šių dienų. Kada Kazys
Bradūnas 1971 m. Akiračiuose išreiškė pasitenkinimą, kad išeivijos
kritikos literatūra jau pradėta vertinti labiau estetiniu ir struktūriniu
požiūriu, jo pastabos lygiai gerai tiko ir jo bendrininkų rašytai kritikai jau
prieš dvidešimt metų.
Vienu atžvilgiu 71-ieji metai vis dėlto skyrėsi
nuo 51-ųjų metų. Bradūno minėti kritikai, Ilona Gražytė, Viktorija Skrupskelytė ir
kiti, neištiesė rankų į poeto ar beletristo laurus ir savo straipsniuose bei
recenzijose dairėsi ne tik į literatūros kritiką, bet ir mokslą, nes jų ir
pasiruošimas, bent jau metodologine prasme, buvo daugiau akademinis negu šiaip
visuomeninis. Tuo tarpu žemininkai, nors ir jų didelė dalis turėjo humanitarinių ar
kitų mokslų daktaro laipsnius, taip pat rėmėsi ir savo pačių asmeniška kūrybos
patirtimi bei plačiu apsiskaitymu literatūrinėmis temomis.
Nors žemininkų bei jų kartos poezija ir buvo savo
pobūdžiu labai įvairi, giliai individualistinė, iki tam tikro laipsnio ją vis dėlto
jungia apčiuopiamas bendras vardiklis: prarastosios žemės tematika ir jos sublimacija,
kankinio sąmonės transformacija į kūrėjo žodį, nebūtinai tuo pačiu
išsilaisvinant iš skausmo, bet ieškant, kaip Girnius savo įvade rašė, ne tiek
žmogiškos laimės, kiek būties prasmės. Kazio Bradūno pirmame rinkiny Svetimoji
duona (1945) tremtis buvo kaip tiesiogiai fiziškai pergyventa organizmo trauma, tuo
panaši į vyresniosios kartos rašytojų tremtį pirmaisiais mėnesiais ir metais
svetimose šalyse. Netrukus tačiau Bradūno ilgesys pradėjo įsiskverbti į tai, kas
prarastoje žemėje buvo tikrai skirtinga nuo šiaip sau bet kurių pasaulio
gamtovaizdžių ar vietų, būtent jos su pakilusia migla saulėj žėrintis šventumas ir
to šventumo lietuviškumas, vardas tos savijautos, kad gyveni pas save namuose ant žilos
senovės rankų, maitinančios tave belaikiu mitu, paskui pagonišku tikėjimu ir jo
susiliejimu su krikščioniška samprata, sakančia, kad gyvenimas yra atnašaujama
šventa auka.
Tą šventumą supranta ir Henriko Nagio poezija,
nors jis nėra tikrai bradūniškas žemės kunigas, bet greičiau ieškotojas to,
kas gilioj vaikystėj, žiedų ir bičių dūzgiančiam pasauly, buvo tarp pasakų tikra.
To žinojimas, arba herojiška, romantiška pastanga tą žinojimą susigrąžinti ir
išaugino Nagio poeziją pro gedulą ir maištą į išdidžią balto sakalo figūrą,
amžiais ištikimą ir reikalaujančią ištikimybės šiaurės vizijos žemėj. Toje
ištikimybėje ir nugalimas praradimas.
Henrikas Nagys ir Jonas Mekas, šiaip jau įvairiais
atžvilgiais gana skirtingi žmonės ir poetai, turi tą bendrą bruožą, kad atmintis,
kaip dvasios būklė, sieloj nešama, formuoja poeziją, išeinančią kartais toli už
prisimenamo momento ar daikto ribų. Jų abiejų poezija yra tartum kelionė, kurios metu
mainosi pasaulis ir sublimuojasi paliktųjų namų praradimas. Meko Semeniškių
idilės (1948) peršviečia kiekvieną grumstą, lietaus lašą ir augalą magišku
meilės žėrėjimu, tačiau neatimant jiems realybės. Iš to išsinešto daiktų realumo
vėliau išplaukia tam tikra moralinė poetoieškotojo laikysena, padedanti jam suvokti
save dalykuose ir žmonėse, keliaujant per visą platųjį pasaulį. Savęs
įsiprasminimo šviesoj visa gyvenimo patirtis įgyja apčiuopiamą formą, kvapą ir
spalvas ir todėl pajėgia tapti poezija. Naujosios patirties ir prisiminimų tapimas
poezija vėliau išsivysto į pagrindinę Meko temą, pavyzdžiui, rinkinyje Reminiscencijos
(1972), apie tremtinių stovyklų laikus Vokietijoje. Meko poezija tartum paliudija, kad
prisiminimo ir kūrybos momentai žmogaus sąmonėj yra labai artimi ir daug kuo panašūs
ir kad jie abu sudaro dalį sąžinės laisvėjimo.
Žemės antologijos ir Literatūros lankų
kontekste Alfonso Nykos-Niliūno poezija ribojasi beveik tik Praradimo simfonijomis,
išėjusiomis 1946 metais. Galima sakyti, kad ir Simfonijose vyksta tremties
pergyvenimo sublimacijos procesas, bet Nykos-Niliūno poezijoje jis išsipildo ilgose,
raizgytose, skaudžiai įtemptos minties ir jausmo eilutėse, kurios savo forma ir
įvaizdžių sistema ryškiai skiriasi nuo bendralaikių poezijos, išskyrus galbūt
Vytauto Mačernio Vizijas. Tartum milžiniško dvasios medžio šaknys, ieškodamos
gyvybės syvų, jo eilės, pasilikdamos glūdėti širdies gelmėje, vis vien giliai ir
plačiai išsišakoja ne tik per tėviškės, bet ir per visos žmonijos kultūros ir
istorijos sluoksnius iki pat tamsaus susitikimo su Nebūtim. Vėlesniuose Nykos-Niliūno
rinkiniuose šis didysis idėjų ir pergyvenimų tankumynas lyg apkarpomas
griežtesne, išoriniai paprastesne eilėdara, bet kartu ir plėtojamas toliau per giliai
apgalvotas simbolių sistemas, rišančias individo sąmonės sunkią ir nuogą
egzistencinę vienatvę plataus pasaulio akivaizdoje su ta pačia vienatve kitų individų
darbuose žmonijos kultūros panoramoje, virtusia egzistencinio žmogaus būties
prasmingumo užtvirtinimu mene, mintyje, istorijoj.
Juozas Kėkštas stovi gal kiek nuošaliau nuo tos
tremties išgyvenimo sublimacijos linijos, kuri daugiau ar mažiau sujungia kitus Žemės
poetus. Iš vienos pusės, tai gal asmeniško charakterio klausimas, o iš kitos
pasekmė pačios Kėkšto padėties. Kada kiti jo kartos rašytojai pirmą kartą prasmego
į atvirus tremties nasrus, Kėkštas jau buvo patyręs savo būklės susvetimėjimą
lenkų ir sovietų kalėjimuose; kai dauguma, Bradūno žodžiais, tik iš tolo matėme,
kaip šviečia bėgliui tėviškės liepsna, Kėkštas dalyvavo sunkiuose kruvinuose
mūšiuose tarp gigantiškų karo jėgų. Atsiradęs Buenos Aires, jis jau atsinešė su
savimi žinojimą, kurio kiti poetai dar tebeieškojo. Užtat ir jo poezijoj žodžiai
skamba aiškiau, atšiauriau, turi daugiau paprastumo ir savotiško kieto, vyriško
emocingumo, kaip pastebėjo vienas Aidų komentatorius.
Nors viso žemininkų lankininkų sąjūdžio
eigą dominavo poetai, kartu su kritikais, ar poetais, pasivertusiais į kritikus, šalia
jų metų eigoj išsivystė ir gana platus prozos baras, kur autorius sunkiau sutapatinti
su kokia nors apibrėžta literatūrine kryptim. Arčiausias prie žemininkų buvo Julius
Kaupas, kuris tačiau savo kūrybą pasuko į konfrontaciją ne su tikrove, o su pasaka.
Aišku, jis puikiai suprato, kad pasaka yra tik didžiulė ir nuo laiko bei vietos
išlaisvinta tikrovės metafora, iš tiesų irgi sublimacija, visa tai Kaupą ir daro
poetiškiausių iš visų jo kartos prozininkų. Pasakos ir kartu su ją vaikų
literatūros trauką jausdama, Birutė Pūkelevičiūtė iš esmės irgi dirbo Kaupo
sferoje, nors pati, kaip rašytoja, buvo nuo jo visiškai skirtinga. Kaip savotiškas
paradoksas, jos kūrybos viršūnė, irgi savotiška pasaka, buvo seno ir mirštančio
žmogaus prisiminimai Rugsėjo šeštadieny. Dvasia guvus, šaltai ironiškai
sąmojingas ir sentimentalus karšinčius herojus į savo apmąstymus įtraukė ir senas,
jaunesniems nežinomas, pirmojo karo lietuvių tremtis, tuo išplėsdamas visą temą,
suteikdamas jai daugiau istorinės perspektyvos.
Sentimentalumo netrūksta ir Eduardui Cinzui, bet jis
ateina jau iš kitos, paties Vakarų pasaulio tradicijos. Tai Hemingway tipo, lakoniško
žodžio, kietai sukąstų dantų sentimentalumas, su ironijos ir pavojingo ryžto
žiežirbomis akyse. Tęsiant mūsąjį tremties sublimacijos tematinį siūlą, galima
sakyti, kad Cinzas priėjo prie klausimo radikaliai kitoniškai: jo herojų tarpe yra ir
lietuvių (ir jie kartais romantiškai viršesni už kitus), bet aplamai dauguma yra
svetimtaučiai, kurie kartu su lietuviais turi pergyventi, iškentėti ir išspręsti tas
pačias tikrovės Golgotos problemas. Pasidalinama kančia padaro žmones viens kitam
savais, ir tada visi gyvena pas save namuose.
Galima būtų sakyti, kad tarp Cinzo, Mariaus
Katiliškio ir Antano Škėmos egzistuoja tam tikras sentimentalizmo ir heroizmo
tarpusavio įtampos terminais išsakomas ryšys. Jų vaizduojami herojai dažnai yra
kraštutinėse situacijose: ciniški, petingi mirties žaisliukaikareiviai Katiliškio Išėjusiems
negrįžti, Cinzo filosofuojantys angliakasiai Belgijos pokarinio gyvenimo pragare,
Škėmos valkatospoetai nevilties apoteozėj prasmegusiose Bruklino gatvėse. Visi tie
herojai gyvena kaimynystėje su mirtim ir beprotybe, visur kažkas giliai giliai širdy
šaukia ir šaukia, kaip Škėmos Žilvinėėėėli!... balsas prarastos ir
žuvančios gimtosios žemės. Šiuos tris rašytojus jungia ir tai, kad jie savo veiksmo
scena pasirenka jau svetimus kraštus, bent kai kuriuose savo veikaluose. Škėma savo
personažus apgyvendina Brukline ir Čikagoje, kur jis gali parodyti, kaip jiems, artojų
žemės vaikams, anot Henriko Radausko, laužo kaulus didmiesčio gyvenimas. Cinzo
žmonės gyvena Belgijoj pas jį patį, o Katiliškio gerai pažįsta Čikagą ir iš
dypukų išsilukštenusią naująją lietuvių buržuaziją, kuri praradimą matuoja
jau tik svetimos žmonos netekimu arba turėto medžioklinio šuns mirtimi. Taigi tų
buvusių kaimiečių pasaulį dabar jau dominuoja miestas.
Tačiau nedera užmiršti, kad Katiliškio du
stambiausi veikalai, Užuovėja ir Miškais ateina ruduo aiškiai
patvirtina, jog jis, kaip Liūnė Sutema sakė, yra nepakartojamojo liudininkas,
lietuviško kaimo gaivališkos energijos ir galingo jos ilgesio poetas prozoje. Iš vienos
pusės tie veikalai parodo taip intensyviai, kaip niekas iš poetų negalėjo, ką iš
tiesų reiškia žodis žemė lietuvių artojui, arba, teisingiau pasakius, iš
artojų kilusiam lietuviui inteligentui. Iš kitos pusės tie du veikalai yra tartum
kelrodis į lietuvių literatūros praeitį, nes ateitis priklauso miestui, ir kaimas joje
vaidins tik pagalbinę rolę. Ir išeivijos literatūra, ir namų literatūra iki šiol
dalinai tai tesupranta. Lietuvoje dar galima ir šio, ir to tikėtis, bet išeivijos
likimas toks, kad iš tiesų, sutapę su miestu, prarasime tėvynę, ir kad daugelis ją
jau praradome, ir kad mums visai dėl to neskauda. Kaip tik to sielvarto stoka šiandien
ir apibrėžia žemės generaciją kaip praeities reiškinį.
Paulius Jurkus, žinoma, ir Albinas Baranauskas nieko
neprarado, bet nieko iš naujos aplinkos ir nepasiėmė, išskyrus vieną ar kitą
čionykščio gyvenimo smulkmeną, kartais gana komiškai atrodančią žmogui,
paskendusiam jam prasmingoj praeity. Šitaip Baranausko kūryboj Amerikos universiteto
bibliotekos grindis šluoja Jėzus Marija Gonzalėzas. Buitinių, Amerikos
kasdienybę vaizduojančių romanų ir apysakų yra, tiesa, ne taip jau mažai, bet jų
didelė dalis stokoja talento ir rimto dėmesio tai aplinkai, kurioje tenka prasmingai, ar
beprasmiai, gyventi. Galbūt pats talentingiausias iš tų buitinių Amerikos gyvenimo
vaizduotojų žemininkų kartoje, bet ne iš jų tarpo, buvo Aloyzas Baronas. Širdies
krauju savo prozoje užmokėjęs ir už tremtį, ir už numylėtą, tolimą tėvynę, jis
kai kuriose apysakose ir tokiuose romanuose, kaip Laivai ir uostai (1979), su
dėmesiu ir prisirišimu stebėjo Amerikoje atsiradusių išeivių prisitaikymą naujose
sąlygose, kartais mainais už tai, kas atsinešto lietuviško idealizmo blėstančioj
šviesoj atrodė tartum savo neparduodama siela, o kartais šiaip sau, be rūpesčio, kaip
Jono Aisčio saulė, užmarin nuėjus aukso tiltu.
Žemininkųlankininkų kartos drama nesumirgėjo
scenoje kokia gausybe žvaigždžių, nes išėjo žiūrovams nusilenkti tik keli
autoriai: Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis, Birutė Pūkelevičiūtė, Anatolijus
Kairys. Trys iš jų: Pūkelevičiūtė, Landsbergis ir Kairys yra kartu ir prozininkai.
Landsbergis iš tiesų pradėjo savo rašytojo kelionę prozos mūzos takeliu su romanu Kelionė
(1954). Šis veikalas ir savo stilium, ir tematika gana radikaliai skyrėsi nuo vyresnės
kartos tuo metu ilgesio ir prisiminimų oru vaikščiojančios prozos, tartum tebebūtų
po kojom tėvynės gruodas. Iš vienos pusės Landsbergis, mažai besidairydamas į
praeitį, ėmėsi tiesiog pavaizduoti dypuko karo meto pergyvenimus Vokietijoje, o
iš kitos apvijo savo romaną subtiliomis simbolių sistemomis, nukreiptomis ne tiek į
tremtį ar karą, kiek į žmogiško meilės ilgesio ir prakilnaus grožio trapų pokalbį
amžinybės angoj, šalia grubaus ir kruvino žemės triukšmo. Šiame romane ir po jo
einančioje ištisoj eilėj trumpesnių prozos veikalų Landsbergis pasireiškė
pirmiausia kaip atsargus ir elegantiškas stilistas. Stilius, pats žodžio menas kaipo
toks, dominuoja ir jo dramos veikaluose, nuo Vėjo gluosniuose (1958) iki Paskutinio
pikniko (1980), persišviesdamas ir per Landsbergio tragišką kaukę dramoje Penki
stulpai turgaus aikštėje (1966), ir per komišką Meilės mokykloje (1965).
Tokiu būdu Landsbergis lyg ir įkūnija žemininkų lankininkų tezę, implikuotą
jų literatūros kritikoj, kad ne didžios idėjos ir ne vaizduojamų problemų aktualumas
nulemia meno kūrinio vertę, bet tos jo savybės, kurios atsiliepia į specifinius
grožinės literatūros reikalavimus. Landsbergis tačiau šiek tiek skiriasi nuo kitų jo
kartos rašytojų tuo, kad nepasiekia, ar net neieško, savito tremties problemos
išsprendimo savo kūrybos rėmuose. Tai būtų lyg ir kūrybinis bei asmeniškas
išsibaigimas, po kurio nebėra kur eiti, ir užtat Landsbergis palieka visas dilemas,
kūrybinę vaizduotę ir moralines pastangas skatinančiame klaustuko ženkle.
Daug klaustukų savo dramose palieka ir Kostas
Ostrauskas, bet jam ir pati tremties dilema, bent tiesiogine prasme, yra antraeilis
klausimas, nes jį domina kas kita, būtent mirtis ir meilė, jų nesibaigiantis
tarpusavio žaidimas, kuriame, kaip kortos ant stalo, metami žmonių likimai, jų
svajonės, jų siaubas prieš nebūtį. Jeigu tai vadinsime tremtinio, išvietinto
žmogaus perspektyva, tai tada Ostrausko drama atspindi ir visą žmogaus egzistencinėje
būklėje pasimetusį šiandieninį pasaulį. Ostrausko draminė technika stengiasi
sujungti ir asimiliuoti, iškeliant į pagrindinę struktūrinę funkciją, iš šalies
ateinančius elementus, kurie šiaip teatre gal vaidintų tik pagalbinę rolę.
Vaidinimuose Gyveno kartą senelis ir senelė (1963) ir Žalioj lankelėj
(1961) jis įpina liaudies dainų ir pasakų motyvus į viso teksto tinklą taip, kad jie
tampa visą veikalą apvaldančios muzikinės potekstės išraiškos dalim. Muzika
ištisai dominuoja jo Kvartetą, tapdama nelyg tuo šifru, kuriuo užrašoma ir
mito, ir žmonijos kultūros istorija meilės ir mirties sankryžoje. Grynai iš veikalo
architektūros taško žiūrint, galima būtų sakyti, kad žodis ir muzika Ostrausko
kūryboje tarpusavy santykiauja taip, kaip meilė ir mirtis ir pačiam tekste ir už
teksto stovinčioj pasibaisėtino didumo tikrovėje. Duobkasiuose (1964) šitoks
šalutinis tekstas yra visai kito laiko kultūros, būtent Šekspyro, drama. Citatos iš Hamleto
funkcionuoja kaip pačių veikėjų tarpusavio dialogo dalis. Galų gale, kaip kartais ir
Landsbergis, Ostrauskas pasisemia stilistinių ir struktūrinių priemonių iš vadinamojo
modernistinio ar net absurdo teatro arsenalo. Absurdu kartais remiasi daugybėje savo
scenos veikalų ir Anatolijus Kairys, bet čia tikslas ištisai dominuoja ir apvaldo
priemones; priemonių, kad ir absurdiškų, funkcija yra šį tikslą pateisinti ir
iškelti. Pats gi tikslas lengvai išsitektų ir pačioj konservatyviausioj mūsų
literatūros tradicijoj, nes Kairys pirmiausia ir su didele aistra kalba apie tėvynės
meilę, tautos priešų, bolševikų imperijos baisumą ir moralinį Vakarų kultūros
nuosmukį. Nuo Nykos-Niliūno kadaise aptarto vyresnės kartos rašytojo Vytauto Alanto
tezinio romano iki Kairio ne mažiau idėjiškai užangažuotos dramos, o net ir prozos,
veda tiesioginio ryšio siūlas taip, kad Kairys atrodo kaip modernistiškai apsikaišęs
senosios lietuvių literatūros tradicijos atstovas, tuo atžvilgiu mažai ką bendro
teturintis su žemininkų lankininkų karta.
Kairio atvejis tik pabrėžia ir aplamai
galiojančią taisyklę, greičiau faktą, kad ir visa išeivijos literatūros srovė
neteka atskirais protarpiais nuo vienos iki kitos kartos slenksčio, bet eina ištisai,
kaip viena didelė upė su intakais iš įvairių kartų, ideologijų bei pažiūrų į
formos ir turinio tarpusavio santykiavimą ir į išeivio būklę istorijos erdvėje bei
laike. Kalbėdami apie žemininkų lankininkų kartą, užtat kalbame ir apie tada dar
teberašiusį Joną Aistį, ir šiandien dar rašantį Bernardą Brazdžionį, ir
Santvarą, ir sąjūdžio pradžioj jau debiutavusius jaunesniuosius: Liūnę Sutemą,
Vytautą Janavičių ir kitus.
Šitaip pažvelgę į Žemės kartą, kaip į
besivystančios visumos dalį, įtaigaujamą kitų kartų ir savo ruožtu paliekančią
jose savo pėdsaką, galim jos įnašą pasverti ne kaip atskirą, tik sau galiojantį
dalyką, bet kaip kokybinę visos išeivijos literatūros permainą, kaip jos naują
tematinį ir idėjinį atspalvį. Tada išryškėja, kad žemininkų kartos įtakos dėka
mūsų literatūra įgijo daug gilesnę lietuviškumo sampratą, nes buvo prasiskverbta
pro nusistovėjusių, dar iš romantizmo laikų atėjusių literatūrinių standartų ir
įpročių sluoksnį gilyn į pačią mitologinę tautos būsenos šaknį ir iš ten
atsineštu lietuviškumu buvo persmelkta visa tautos kultūros dabartis. Tuo pat metu
šioji karta sugebėjo lietuvių literatūrą pastatyti į kūrybinį santykį su viso
pasaulio, ypač Vakarų, kultūros rūmais taip, kad šiandien įmanoma prasmingai
kalbėti apie lietuvių literatūra, kaip apie vieną iš besivystančios pasaulinės
kultūros aspektų, o ne kaip izoliuotą istorinį reiškinį, santykiaujantį tik su
nebesančia praeitim. Ir, kartojame, tai dabar galioja ne vien tik žemininkams, bet ir
visai šiandieninei mūsų literatūrai.
Galų gale reikia pažymėti ir tai, kad tos
žemininkų kartos rašytojai iš tiesų ir dabar dar sudaro visą pagrindinę išeivijos
literatūros srovę, kad tik jos dėka vienu metu buvo galima teisingai kalbėti apie
išeivių literatūros pranašumą prieš sovietinę ir kad ateityje jau jokia karta
išeivijoje tokio lemtingo, didelio įnašo nebeatneš.
Šilbajoris, Rimvydas. Lietuvių
egzodo literatūra 1945 1990. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|