TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Albinas Žukauskas

Eilėraščiai iš rinkinio „Atodangos“

Nulinės erdvės
Apie ką eilėraštis?
Kirvio šokis
Laimė neturi daugiskaitos
Seinų šilelis
Trys plikės
Radikalus sprendimas
Persikraustymas
Perspėjimas
Demilitarizacija
Kur tėvo kapas
Didingi šešėliai
Kaulai
Sniego bobos
Amžiaus privalumai
Minija
Žiniuonys
Vienadienė
Svajonė – galvonė
Keturi keliai

Į viršų

NULINĖS ERDVĖS

Yra nuliniai laikai,
Yra nuliniai keliai,
Yra nuliniai darbai,
Yra nulinės erdvės,
Yra nulinės mintys,
Yra nuliniai žygdarbiai –
Ne abstraktūs, filosofiški,
O mūsiški – žmonių.

Nuliniai laikai –
Kai keturkojis protėvis pakėlė galvą
Ir atsistojo ant abiejų kojų,
Suprato ir pradėjo skirti metų eigą.
Nuliniai keliai –
Kai jis, gauruotas protėvis,
Palikdamas rasotą brydę,
Maurodamas ir mykdamas,
Nukeverzojo per laikų brūzgynus.
Nuliniai darbai –
Kai Gediminas jauron palei Nerį
Saulėtekyje įbedė pušies kastuvą,
Kur buvo lemta Vilniui tarpti.

Nulinės erdvės, mintys, žygdarbiai –
Kai baigiasi raidos etapas
Ir žingsniai pasuka į naują erą –
Mums prasidėjo septynioliktaisiais metais.
Mes jau tada žinojome –
Kai šitos begalinės erdvės,
Iškilusios prieš stulbstančias akis,
Lig galo išryškės,
Lyg šydai paslaptys išerdės –
Iš jų, jose
Iškils dar nematytos begalybės,
Darbų ir polėkių naujų
Mūs atrastos ir pavadintos nenulinės
Kūrybos erdvės.

Yra nuliniai laikai,
Yra nuliniai darbai,
Yra nulinės skrydžio erdvės,
Nuliniai polėkio žaibai –
Be jų nėra esmės ir žygio.

Mes gimėme nuliniais laikmečiais,
Pramynėme per nulines erdves
Nulinį kelią.
Mes darbus nulinius atlikom
Ir pelnėme nulinę garbę.

O jūs paruoštuose erdvynuose
Statykite, statykite, statykite!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

APIE KĄ EILĖRAŠTIS?

Važiuodamas per Lydą, kažkodėl prisiminiau
Eilėraštį, kurį norėjau parašyti
Dar trisdešimt antrųjų rudenį,
Kai, bėgdamas nuo lenkų žandarmerijos,
Įsikasiau valstiečio daržinėj į šieno prėslą.
Girdėjau, kaip kardais baksnojo šieną,
Kaip keikėsi, paskui balsai nutilo,
Galop nutolo žingsniai. Vienas pasilikęs,
Gūdžioj ir spengiančioj tyloj ant šieno aprimau,
Atsitokėjau ir panorau parašyt eilėraštį.
Kadangi neturėjau kuo rašyti ir ant ko,
Įbrėžiau į pasąmonės miglas.
Dabar išdilo ir nebežinau –
Neaišku, koks ir apie ką eilėraštis.
Gal apie kumeles audroj su vėjo sutaršytais karčiais?
Gal jis vaizdavo merginas,
Beraunančias linus staigioj pakriūtėj:
Ant žemės guli saujos, o į rausvą purų juodžemį
Įspaustos stambios basos pėdos;
Suknelės stangriai aptempia akmenines jų strėnas,
Nesugeba pridengti linkymų,
Ir švystelia kvatojimas nei tas kregždžių pulkelis.
O gal kažkur girdėta radijo žinutė,
Kad žaidžiančių komandų padėtis vėl komplikuojasi?
Gal apie tai,
Kada justicijos tarėjas
Iš lėto raktais kalinėjo smilkinius
Ir mandagiai, švelniu balsu kartojo:
„Papasakok smulkiau, kas buvo, bolševikų šunberni!“
Ne, ne!
A-a, galop atsiminiau –
Turėjau parašyti apie tai,
Kaip elgės Juozas Kėkštas atsakingą valandėlę,
Kada per keletą akimirkų reikėjo spręsti,
Surasti išeitį ir ją įvykdyti,
Kad artimiems nenulakiotų galvos.

Gerai, kad vis dėlto atsiminiau –
Reikės kada dar parašyti apie tai
Straipsnelį, galgi ir eilėraštį –
Ką dievas duos!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

KIRVIO ŠOKIS

Kirvio šokis vadinas – kirvukas.
Senas senas kaip kirvis –
Akmens kirvio,
Bronzos kirvio
Šokis – kirvukas.

Mano prieaušrių protėvio tėvas
Akmens ar bronzos kirviu
Apsiavė kojas –
Pirmą ratą
Suko už trečdalio horizonto,
Antrą ratą
Suko už pusės horizonto –
Pavargo, atsisėdo,
Nusiavė nuo kojų
Akmens ir bronzos kirvius,
Apdujusiais pusžmogio žvilgsniais
Apmetė karštą kelmyną.
Kol po to šokio atsipūtė,
Kol pamiegojo –
Miškas sugrįžo atgal.

Žilas mano senolis, tėvas ir brolis
Apsijuosė juosmenį plieno piūklu,
Apsiavė kojas plieno kirviais –
Pirmą ratą
Suko už penkto akiračio,
Antrą ratą
Suko už dvylikto,
Trečią ratą
Suko už septyniolikto –
Miškas pabėgo,
Girios negrįžo.

Aš, atlaukėjęs vaikaitis,
Trakais basas žingsniuoju,
Biržėmis leidžiuos be kirvių,
Buvusiais alkais – be piūklų, –
Skauda širdį!

Meiliai šauku:
Baltosios, juodosios girios,
Grįžkit į savo tėvynę,
Alkai, pareikit namo,
Kur šokta kirvukas!

Pirmas aidas
Skrieja už penkto akiračio,
Antras aidas
Skrieja už dvylikto,
Trečias – už septyniolikto –
Miškas nušviūva,
Girios suklūsta,
Ištiesia kaklą,
Klausosi, žvalgosi.

Mato – be kirvių,
Mato be piūklo, –
Pajuda, eina!
Girios iš lėto sugrįžta,
Miškas ūksmėtas pareina –
Gerai!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

LAIMĖ NETURI DAUGISKAISTOS

Kai pasižiūri –
Keistai susiklostė viskas:
Mums aišku visiems kaip diena,
Kad blogiai dalinami pundais,
O gėris kulniuoja vienišas.
Laimė neturi daugiskaitos,
Ji vaikštinėja viena,
Nelaimės daugiskaitą turi,
Jų vaikščioja tuntai.
Velnias sutvarkė ar viešpats –
To iki šiol nežinia, –
Bet juk vis tiek negerai –
Jeigu taika – vienaskaitė viešnia,
O tumulu verčias padaužos karai.
Net nusikeiki slapčia,
Kad taip sutvarkė keistai iš pradžios,
Kad kančios yra ir kančia,
O nėra net vienos nekančios!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

SEINŲ ŠILELIS

Šlama priešledyniniai šilojai.
Poledyniniai šaltiniai sunkiasi.
Šnara, rėžias mozerinio beržo stebulės.
O epochiniuose dzūkų šunkeliuose
Minko birų smėlį stavariuotos, šimtametės sedulos –
Stebulinės buvusių viliūgų kojos.
Įkandžiui kulniuoja nemiegotos berno naktys
Ir pavasario ugnim aplietos akys.
Svaigalai nuodingi
Traukia per šilojus.
Pakelėm klajoja
Nesupratami, netikę jauno panaktinio įpročiai –
Kadrų skyriui, dievui ir šėtonui baisiai reikalingi –
Sunkūs tolimos paikos bernystės įkalčiai.

Aitriai žydi mezozojaus eros gailiai,
Ir iškaršusi, apspangusi kamanė
Birbia atsauly pasenusiai, nekaitriai meilei...
Toks tas buvusis pražuvusis gyvenimas.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

TRYS PLIKĖS

Ir vėl į šaltą trobą pūgos – geležiniai gūsiai
Įridino vienatvę ir nukaršusį gimtadienį.
Bičiuliai nesirodo, tad apystalėj susėdo
Tie tolimiausi, laiko užpustyti artimieji.
Speiguotą sausio įnaktį
Prie juodo ąžuolinio stalo
Pasilenkė trys plikės:
Senolio baudžiavinė feodalinė, gelsva surukusi;
Jo žento, mano tėvo, imperialistinių karų
Ir proletariato revoliucijų epochos,
Didoka, įtaigi, pilkai žalsva;
Manoji, pokapitalistinė, visų erdviausia, blizganti,
Tai rodo, kad pasauly viskas progresuoja.
Dar lenkmetyje švietusi senelio plikė
Seniai žalia velėna užsiklojo;
Penktųjų metų rezoliucijoje spinduliavus tėvo plikė
Seniai nugrimzdo dzūkų smiltynėlėn,
O mano plikė šviečia antroje šio amžiaus pusėje,
Poezijos ir žygio atšvaistėmis trykšta –
Vadinas, dar perspektyvi.

Senelis išmėgino caro etapus,
Galvoja, kad carystėse nekaip gyventa,
Žmonijos daug suniokota ir aplamai.
O tėvas mąsto – prie Pilsudskio visiškai blogai,
Sugrįžęs iš Seinų ir iš Suvalkų
Kalėjimų, ilgokai nepavilko kojų,
Kaip mažas vaikas vaikščioti ir valgyt mokėsi.

Abu prisimena šunų dienas,
Širdy burnoja, kad labai blogai.
Jiems pritariu ir pats pabrėžiu,
Kad prie tarybų man kaip sykis,
Kaip rašo žurnalistai – net labai gerai.

Kreipiuosi į abi plikes su žodžiais:
- Kadangi su gyvaisiais tolimais
Kaskart dažniau sutarti neįmanoma,
Pasikviečiau jus, mirusius, bet artimus,
Reikėtų susumuoti,
Ką veikėme, ką matėme girdėjome
Senybėje, vidurinybėje, naujybėje,
Reikėtų pagalvoti,
Kas laukia, kas nelaukia.

Pirmiausia lyg ir apšilimui
Senelis, prisiminęs savo metų prietarą,
Mėgina pajuokauti, sako:
- Krūvon susimetė trys plikės,
Vadinas, bus atolydis. –
Nuo to visi kiek pagyvėjam,
Kits kitą per plikes delnai paplojam,
Pritariamai galvom palinksim,
Duok dieve, nes atolydis tikrai praverstų
Žmonėms ir medžiams, net galvijams.
Senelis delnu tris kartus paploja man per plikę,
O tėvas dukart. Ant senelio nepykstu, jis senas,
Ant tėvo suurzgiu, nes jis jaunesnis už mane
Ir niekad mano metų nesulauks.
Paskui abudu surimtėję klausia:
- Mes kovėmės dėl laisvės ir dėl žemės,
Dėl girių, vandenų ir duonos,
Bet nieko nelaimėjome. O jūs
Ką pasiekėt? Ar vis dar ponija, iškėlus galvą,
Ponauja, o žmogus vargdieniais vaduojasi?
- Ponijos nebėra, – jiems atsakau, – mes patys ponai.
Visa valia ir duona
Priklauso mums.
Kas dirba – valgo, kas nedirba,
Taip pat nealksta ir gyvena neblogai... –
Senelis klausia, tėvas klausia,
Kieno tie kaulai dūli masinėse duobėse,
Kaip stavariai elgynuose pelija?
Ne keltuvų, atrodo, kad žmonių,
Vaikų ir moterų, jaunavedžių ir nuotakų,
Senelių ir sumitusių šeimos tėvų.
Ir kur jie atsirado? Kaip? Kuriuo būdu?
Ar maras nusiaubė žmoniją kaip senystėje?
Kodėl nesugerbti į atskirus kapus,
Nejaugi jiems pritrūko vietos?
Iš kur šitie jauni ir gražūs kaulai,
Ir tie – ligų senatvės susukti?
Kodėl ir kaip?
Tu atsakyk be išsisukinėjimo!
Kadaise lenkmetyje buvo
Seinų pamiškėse iškarstyta daug vyrų –
Penkiolika ar septyniolika –
Tai buvo, kaip aniems laikams, baisybė daug
Bet šitiek, kaip čionai, – tai negirdėta –
Ir tai taviškiams aukštos kultūros laikmety!
O galgi pažanga dabar matuojama,
Kiek kaulų nekaltai trūnija žmoniškai nepagerbtų?

Jiems atsakau: – Nejaugi nejautėt,
Iš amžinojo miego mirusius galėjo
Prikelti ir priverti pastatyt ausis –
Tokia audra pasauliais nusirito,
Žemynai sutrypti, išniekinti
Dejavo, šaukėsi, negavo atvangos,
Fašistų nusiaubti.
Kėsinos ištisas tautas ir padermes
Nušluoti ir suverst į masines duobes,
Kitiems duobes po kojom kasdami,
Jie patys pagaliau į jas sugriuvo.
Tai jie išdraskė kapines,
Tėvų ir sentėvių kapus atvėrė;
Šventąsias dulkes nusiaubė pavėjui.
Baisiau dar buvo už marus ir alkanus badus. –
Senelis kraip galvą, tėvas kraipo plikę,
Supaisysi, ar patikėjo jie, ar ne.
Visi nutilom, susimąstėm,
Byrėjo laikas tarsi smėlis.
Subruzdo tėvas, klausia:
- O kaipgi liaudis? Ar dar vis
Už ją ryžtiesi galvą paguldyti
Kaip kitados, prieš krūvą metų?
Kokiam meldiesi dievui?
O kaip su pinigais? Ar vis taip striuka?
Javai gal kiek pabrango? Ar atpigo fabrikinės prekės?
Kaip uždarbiai, ar daug pašoko? –
Jam atsakau: – Aš galvą paguldyt
Už liaudį pasiruošęs kaip seniau.
O dievo jokio neturiu – nesimeldžiu.
Dievai per amžius buvo, valdė žmogų,
Stabų pasaulyje netrūko,
Kol žmonija gyva,
Ne vieną stabą išgalvos.
Tik mes, naujoji padermė,
Iš kailio neriamės, norėdami
Kaip nors be stabo išsiversti,
Ar tai pavyks, parodys ateitis.
Geriausias vis dėlto gyvenimas,
Kada žmogus ant savo stalo arba užstalėje
Nelaiko dievo ar jo atvaizdo.
Su pinigais kaip – klausi – tai pusiau bėdos,
Be pinigų – visa bėda. Javai pabrango.
O prekės neatpigo: uždarbiai geri.
Žodžiu, gyvename labai gerai.

Kinkuoja tėvas galva, pritaria: matykit,
Vadinas, šitaip. Jeigu taip – tai nieko.

Toliau senelis, kiek nusnūdęs, klausia:
- Ar mylite krikščionių dievą? Koks klebonas, ar nepiktas?
Kaip naujas vyskupėlis? Ar protingas?
Ar turit duonos ir prie duonos? –
Jam atsakau, kad duonos ir prie duonos turim per akis,
O dievas pasitraukė iš akių. Klebono
Ir vyskupėlio akyse dar nemačiau,
Nepaisant to, galiu užtikrinti,
Kad gudrūs ir pikti abudu,
Tik proto jiems aukščiausias pašykštėjo.
- Na ką gi, nesiginčysim, – senelis atlaidžiai atsako, –
Su neišmanėliais nėra ko ginčytis.
Geriau man pasakyk, ką pats turi,
Kokius namus, laukus ar mašinas?
Ko trūksta, ko netrūksta?
Jam atsakau:
- Nebent išskyrus laimę – nieko man netrūksta,
Nebent išskyrus sėkmę – nieko man netrūksta,
Nebent išskyrus apsukrumą – nieko man netrūksta,
Nebent išskyrus jauną jėgą – nieko man netrūksta,
Šiaip visa ko turiu:
Turiu idėjų pilną krepšį,
Turiu planų – dar šimtui metų,
Šviesių projektų, perspektyvų,
Turiu aš visko dar daugiau, nei reikia. –
Nepatikli senelio plikė klausia:
- O kas gi tos idėjos, mes tokių nematėm?
Ar galima įdėti jas į puodą, išsivirti viralo?
O kas planai?
Ar galima juos pakinkyt į plūgą?
O kas tos perspektyvos?
Ar galima jomis ratus aptraukti? –
Jam atsakau, tamsuoliui kantriai aiškinu:
- Idėjos man svarbiau, nei tavo viralas,
Planai – nei pakinkytas plūgas,
O perspektyvos – patraukliau nei ratlankiai.
Planai, idėjos, perspektyvos viską gali –
Nuversti kalnus, sugrąžint upes,
Pasiekt mėnulį, apmalšinti jūras,
Žmonėms atnešti tikrą laimę,
Ne tokią iliuzorinę, kaip jūs svajojote,
Kaip čia prikimšus pilvą,
O tikrą ir užtikrintą –
Tikra tik mūsų laimė, kitos laimės – suklastotos! –
O pats galvoju: nuobodūs tie mano sentėviai,
Jiems vien tik pinigai, javai ir prekės!
Su jais nepakalbėsi
Nei apie iškilnius idealus,
Nei apie klasių kovą, imperializmo krachą,
Nesužinosi, ką galvoja apie akademinę
Ir baltąją poeziją?
Nežino, kas tas egzistencializmas,
Marksizmas, revizionizmas bei alienacija.
Nežino, nieko neišmano tie seni stuobriai!
Koks nuobodis!

O vis tik įdomu, kai pagalvoji:
Trys plikės – tai daugiau kaip pora amžių,
Ketvirtis varganos tautos istorijos.
Jas su tauta kartu
Kapojo krušos, merkė lietūs, geležiniai vėjai apūžė,
Jas su tauta kartu
Kapojo rimbai, pernagiai ir kulkos,
Jas spiaudė, kas norėjo nenorėjo –
Priskretę vaivadų, žandarų, gubernatorių skrepliai.
Per jas praėjo kaustyti laikų, nelaimių batai,
Apraizgė Muravjovo kilpos,
Stolypinas naujai išraižė,
Subadė Vilhelmo žandarų pikelhaubai
Ir Hitlerio kabliakryžiai.
Jų gumbuose veiksmingai įrašyta
Trumpa, šiurkšti nedidelės tautos istorija.
Jos ją atlaikė.
Jos – vis dar perspektyvios!

Speiguotą, geležinį sausio įnaktį
Trys plikės apsikniaubė
Ant juodo ąžuolinio stalo
Ir nutarė:
Turėtų būti atlydys!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

RADIKALUS SPRENDIMAS

Pastaruoju metu
Daug rūpesčių pasauliui sudaro
JAV kariuomenės išvedimas iš Vietnamo.
Svarstoma šitaip,
Svarstoma anaip,
O reikalas nepajuda.
Todėl norėčiau prisidėt ir aš
Su praktiškai ir sąmojingais patarimais –
Parodyti vienintelį realų, logišką sprendimą.
Mano nuomone, JAV kariuomenę
Reikėtų iš Vietnamo ne išvesti,
O išvežti!
Kiekvieną vyrą atskirai
Patalpint į metalinę dėžę,
Užcinkuoti,
Pakrauti į lėktuvą
Ir skraidinti į gimtąsias valstijas.
Tuo tikslu
Ponui Niksonui aš siūlau
Užsakyt Amerikos biznieriams
Pagaminti iš cinkuotos lakštinės skardos
Pusę milijono ar daugiau dėžių,
O draugus vietnamiečius paraginu
Pasirūpinti, kad dėžės negulėtų tuščios.
Mano nuomone,
Tikrai amerikonišku ritmu organizavus šitą pramonę,
Per vienerius metus, daugiausia per pusantrų,
Bus galima išvežti iš Vietnamo
Visą ekspedicinę kariuomenę.
Ol rait!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

PERSIKRAUSTYMAS

Užteks! Pradėsiu viską iš pradžių.
Pabodo šis prismilkęs alyvuotas uostas.
Iš Paukščių Tako man priklauso pora puskapių žvaigždžių,
Iš Litfondo – popieriaus gerokas pluoštas.
Priklauso dar kai kiek upėtakių, saulėlydžių, saulėtekių,
Aukštų, žemų ir vidutinių polėkių.

Imu pušynų, upių, ežerų gramatiką,
Kuprinėn susikraunu porą puskapių žvaigždžių,
Taboką, kukmedžio pypkelę,
Ir viskas, ir aida – į kelią, –
Į naują man tik žinomą galaktiką –
Pradėsiu viską iš pradžių!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

PERSPĖJIMAS

Sakau iš anksto,
Geltona kriauše, raudonšoni obuoly,
Kad atėjau aš jūsų, mano mėgiami, suvalgyti.
Sakau iš anksto,
Stambokas riešuto, smulkus atomo branduoly,
Kad atėjau aš jūsų, mano gerbiami, suskaldyti.

Sakau iš anksto,
Pašvaistėmis, ledynais ir sniegais
Apsamanojęs mano speigrati,
Kad atėjau aš susiremti
Su tavo amžinaisiais pašalais, speigais
Ir – nesupyk – bent kiek tave pakaitinti.

Sakau iš anksto,
Galaktikomis pasipuošęs begalinis kosmose,
Kad atėjau ištirt, kas mudu esame,
Ir peržengti dar vieną pažinimo slenkstį –
Karštųjų spindulių alsavime, miglynų posmuose
Surasti mūsų paskirtį ir esmę.

Sakau iš anksto,
Stalai ir valgymai, pagruzdę duonos kepalai,
Kad atėjau bent kiek palėbauti.
Sakau jums tamsūs
Miškų ūksmynai, pievų žiedija ir kvepalai,
Kad atėjau jūs laime pasimėgauti.

Jaučiuosi šiuo iš anksto jus įspėjęs,
Kad neįtartumėt staiga,
Kai obelim pražys taiga,
Kai būsiu sukūrenęs sunkų branduolį
Ir perkandęs minties sūdriausią kanduolį,
Kai išgerti bus gėrimai ir suraikyti duonos kepalai,
Kai išrūkyti bus šamai ir šapalai,
Prapuls krūtinėse ištirpęs amžinasis pašalas, –
Kad aš, slapta atėjęs,
Kad aš surengiau jums pasalas.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

DEMILITARIZACIJA

Aukštielninkas ant šieno kūgio iki pat saulėtekio
Sekiau elipsines, netaisyklingas ir spiralines galaktikas.
Nuo pat mažiausio ūko telkinio lig didelio žvaigždėtakio –
Visas materijos ir proto begalybes
Išknaisiojau skersai ir išilgai, ir skradžiai.
Tada, išeidamas iš savo ilgametės praktikos,
Norėdamas išgelbėti bent artimą civilizaciją,
Pasvėręs galimybes ir negalimybes,
Ryžausi pirmai pradžiai
Paskelbti Paukščių Tako ir apylinkių demilitarizaciją.

Manosios kukavinės pypkės dūmais
Ant Marso skydo pasirašėm ir sudarėme
Su mūs galaktikos skystaisiais ir kietaisiais kūnais
Žemiau išdėstytąjį sandėrį:
Šio rytmečio aštuntą valandą
Įsigalioja mūsų priimtas įstatymas –
Nuo vidurio galaktikos į vieną ir į antrą galą
Žvaigždynams draudžiama kerštauti, niautis,
Miglynams pyktis draudžiama,
Už sąmoningas ir nesąmoningas kliautis
Griežčiausiai baudžiama.
Didžiosioms, aktyvioms molekulėms įsakoma
Per daug nesipuikuoti ir neskriaust smulkmės,
Ir tai, kas matoma ir kas nematoma,
Trauktuot vienodai, gerbti iš esmės.
Pasmerkiama visokia – net maža – agresija,
Net agresyvūs junginiai
Privalo pereit į ramybės būvį, į depresiją,
Antraip juos ims velniai.
Šis sandėris ne šiaip sau išmonė arba kvailystė:
Taikos bus Paukščių Takas ir ramybės gatvė.
Ja saugiai vaikščios nerami jaunystė
Ir aprimusi senatvė.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

KUR TĖVO KAPAS

Seinų kapinėse ieškojau tėvo kapo,
Bet kapines radau išartas, išakėtas.
Širdis iš sopulio sudrebo –
Tai kurgi mano tėvas?

Pakėliau kaukolę,
Akis peršėjo, gomury aitru.
Artojų tėve, bičių drauge,
Ar tu čia? Ar tai tu?

Tai jie – fašistai!
Net akmenį, kur buvo pavardė išlikus,
Suskaldė plentui grįsti...
Artojas buvo tėvas. Mažaraštis. Rymo katalikas.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

DIDINGI ŠEŠĖLIAI

Susimetė skliaute du debesėliai,
Nusidriekė didingi jų šešėliai.
Pirmasis debesėlis Baltis, antras Juodis,
Ir ėmė jie abu puikuotis.

Prabilo Baltis debesėlis:
- Žiūrėk, koks mano didelis šešėlis! –
- Ne, ne, – atrėžė Juodis, – aš juodesnis,
Tad ir šešėlis daug įspūdingesnis.

Galop įniršo ir ilgai burnojo, –
Dažnai taip žemėj esti, –
Nes abudu nesumojo,
Kaip šešėlių bylą spręsti.

Aprimę kreipės į saulutę,
Kaip nusimanantį arbitrą:
- Tu tark, miela kūmute,
Žodelį tikrą.

Bet saulė išvainojo juodu,
Iš vargšų aitriai pasišaipė,
Pasakė:
- Šešėlius tik aš jums duodu,
O kaipgi!

Supyko debesiukai,
Sušuko: „Saulė – kiaulė!“
Ir nugaras atsuko
Tiesiog į saulę.

Ir saulė niršdama užkaito,
Liepsnom aplinkui apsivijo,
Iš savo karšto skreito
Papylė rieškutes žarijų.

Pykčiu užkaitus saulei,
Sutirpo pasipūtę debesėliai.
Prasmego kiaurai
Didingi jų šešėliai.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

KAULAI

Rugsėjo pirmąją – kasmet –
Pasiimu senovišką tėvuko kaplį
Ir pakeliu velėną,
Kur ilsisi kovotojų bičiulių kaulai,
Juos atkasioju ir sudėstau vejoje.
Tai puikūs, standūs, gražūs kaulai!
Jauni, senatvės nesapnavę!

„Rozkwitały pąki białych róż!
Wróć, Jasieńku, z tej wojenki wróć!“

Vartau, kilnoju, žiūrinėju –
Tai kad jauni, kad standūs,
Malonūs, šaunūs kaulai.
Jie nebraška, nemaudžia, niekad neskaudės.

Palauk, aš atpažinsiu –
Tai Vorcelio –
Jis mergino Galčinskio žmoną! –
O žuvo lageryje, tai žymu,
Nes kastuvu praskeltas kiaušas.
Štai viršila rašytojas Mostovičius-Dolenga –
Prie Lodzės krito.
Štai Vaitulionis – gynė Varšuvą,
Palaidotas Pozvonkų kapuose,
Jo sužadėtinė išėjusi už kito,
Esą, turėjo net meilužį ir pagimdė daug vaikų.
Štai Petro Mazurkevičiaus kauleliai,
Jis įsišventino į kunigus,
Žadėjo laimę sieloms danguje.
O čia – Savulio, komunisto,
Žadėjo kūnams laimę žemėje.

„Wróć, ucałuj, jak za dawnych lat!
Dam ci za to róży najpiękniejszy kwiat!“

Tokių šlovingų kaulų šiandien nebėra,
Nebus daugiau tokių garbingų kaulų.
Tai – didžios viltys,
Poezijos platybės
Ir meno pažadai!
Tai mokslų ateitis
Ir ateities šviesa.
Tai gražūs kaulai,
Tai žavūs, magūs, žvitrūs!

Nerašo niekas jų vardų į auksinius istorijos
Lapus, enciklopedijas, žinynus, karo metraščius.
Tie metraščiai ir biografijos
Jų pačių krauju įženklinti
Rudens nurudintų laukų velėnose,
Jų kaulų matricomis
Atspausdinti molynų, juodžemio, raudonžemio,
Jaurynių, smėlžemio sluoksnynuose
O jų didi narsa
Seniai nuskrido, nuplasnojo nebūtin.
Beliko gražūs kaulai.

Rugsėjo pirmąją
Juos atkasu, dėlioju, glamonėju širdyje,
Pasikalbu su jais ir paprašau:
- Priminkite,
Neduokite užmigti man ir mano vienplanečiams,
Tenepamiršta,
Kas buvo kaltas,
Kas gali būti kaltas!

Paskui, kai iki valios pakalbam,
Sakau aš jiems:
- Aštiš! Aštiš!
Išeikite, keliaukite
Į amžinąsias savo būstines,
Kiekvienas į savas velėnas –
Gana!
Po metų vėl mes susitiksime,
Po metų vėl pasikalbėsime!

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

SNIEGO BOBOS

Jau, kad ko, gal nieko gero ir nebus,
Susipynė visos pradžios ir galai.
Aitriai pučia į atgrubusius nagus
Susikūprinę, praplikę angelai.

Niekur nenueis jie, niekur nepareis –
Pasigėrę balta šerkšno ramuma,
Trinasi su sniego bobom pagiriais,
Glaustos su sena, pražilusia žiema.

Jeigu šitaip, tai ir mes, širdie, eime,
Kur vilioja apšarmoję vakarai.
Mums su sniego bobom, žiemiška žeme
Bus nors kartą dar labai gerai.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

AMŽIAUS PRIVALUMAI

Jūs nesakykite –
Senatvė turi savo privalumų:
Plaukų nėra – atpuola rūpestis,
Kaip sušukuoti – į šoną ar aukštyn,
Su sklastymu ar be.
Dantų neliko nei burnoj, nei sąmojyje –
Nėra pagundos kąst, kas neįkandama.
Be to, mažiau jų blizginimui gaištama.
Sulėto kojos – puspadžiai nedyla.
Vaizduotė vengia didelių, grasių srovių,
Ji tenkinas vonia –
Nėra pavojaus, kad nuskęsi,
Ir sutaupai energijos.
Nereikia slankioti paskui sijonėlius –
Širdis pailsi.
Net juokas ima, žiūrint, kaip jaunikliai
Eikvoja laiką ir jėgas,
Kaip engia puspadžius, –
Kiek pergyvena sielvartų, vadinamų kančių –
Ir vis dėl kažkokių paikų mergiočių.
Tad, viską susumavus,
Blaiviu protu pasvėrus,
Vargu ar kas norėtų keisti
Protingą ir užtikrintą senatvę
Į paiką, neužtikrintą jaunystę.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

MINIJA

Guoba, pamilusi debesį,
Šluostosi ašarą.
Senas ąžuolas vejasi
Jauną vasarą.

Ilgis pražilusi ūkana –
Upėje slapstosi šapalas.
Gojuje volungės ūkauja,
Graibsto jas žvilgsniais sakalas.

Gundina putpelė
Alksnį ant šlaito,
Myli jį gudobelė,
Žilsta be laiko.

Žmonės – net žmonės mylisi,
Glaustosi žmonės.
Smėlio pilys
Auga svajonėse.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

ŽINIUONYS

Kai sutirštėja vakarais apytėmis
Ir dangų išberia žvaigždutėmis,
Aukštieninki, kėdodami kojytėmis,
Kliedėdami rankutėmis,
Su moderniais žindukais lūpose
Čia krykštauja, čia raukosi
(Dantų dygimo jaučia supolį!),
Į mūzą, kad padėtų, šaukiasi.
Tropus, kaip rūgštų pažinimo obuolį,
Nagučiai darinėja,
Ir posmų rievės lupasi,
Esmė ryškėja.

Lyg laumės krūtį vėsiąją,
Čiulpsnoja, popina poeziją,
Akiračius jos plečia
Į mūsų amžiaus pradžią.

Taip – liūli liūli, svetimam lopšely
Sulipę, moderningi kritikai
Zyzimą skleidžia saldų, plonų –
Pridurti būtų ne pro šalį:
Tuo stengias duoti toną
Kūrybinei politikai.

Šiūruodami su XIX-jo amžiaus pabaigos
Drumsta srove,
Ja sukdami senus ratus,
Suranda, regisi, jėgos
Įtikinti, jei ne kitus,
Tai bent pačius save.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

VIENADIENĖ

Vieną rytą
Ar vieną dieną
Iš lervos išsirito
Vienadienė.
Erdvu pasaulyje,
Platu.
Praskraidė saulėje
Nuo ryto lig pietų.
Papietavusi,
Atsigavusi,
Virš ežero,
Sekiojama kuproto ešerio,
Zyliojo lig pat vakaro.
Vos sutemus,
Suvalgė ją šamas.
Amen.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

SVAJONĖ – GALVONĖ

Sėdi
Geras dėdė
Su ilgom, juodom pušnim
Ir mažiukas
Puskvaišis šuniukas.
Davė ėsti – jis paėdė,
Susirangęs pamiegojo,
Kai pabudo
Ir atkuto,
Sumezgė svajonę,
Surezgė galvonę –
Kaip greičiau užaugti,
Sutvirtėti
Ir gerų dantų sulaukti –
Tapti dideliu piktu šunim,
Panašiu į gerą dėdę.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Į viršų

KETURI KELIAI

      Čia lygu kažkokia senovės pasaka –
      Išėjo bernas kryžkelėm – ir dingo,
      O vilkas pilkas rijo ilgą ašaką –
      Pusiau prarijo – paspringo.

Išvyko rytą ir važiavo, kol sutemo vakaras.
Žaltvykslės slankioja, toli žvejų lauželis žvilga.
Migla virš pelkės, lyg alsuotų pragaras.
Išjungė gazą ir sustabdė plieno žirgą.

Piūkluoja griežlės, kūdroj varlės žiaukčioja.
Iš debesų olos mėnulis kaišioja snukutį.
Sustojo keturių kelių kryžiaukoje,
Neaišku darosi, kuriuo keliu pasukti.

Pirmuoju suksi – raistai ir kelmai vaidenasi,
Girtuoklėse įstrigęs, kosčioja ir stena
Senyvas, bet baisus, nors ir netikras
Lietuviškas, atlėpaausis, samaninis tigras.

Antruoju suksi – rasi linksmą karčemą.
Ten raudonplaukės laumės šoka, kinkas rodo.
Nors ūžti ten nei liepiama, nei verčiama,
Vis tiek išleis be pinigų ir proto.

Trečiuoju suksi – kapinės pakriaušyje,
Tamsa ir nebūtis, juoda nežinomybė.
Ten sentėviai dantim velėną graužia,
Už jų dangaus ir pragaro galybė.

Atgal – ketvirtas kelias – žinomas ir artimas,
Ten buvusi garbė, bet ir ateinantys pavojai,
Kad ko, net ir nemalonumai, gal net tardymas...
Gali prarasti tai, ką sunkiai sukdamas išsikovojai.

Pakrapštė senis kapšį, suskaičiavo pensiją,
Nušluostė prakaituotą plikę, patapšnojo plieno kumelioką, –
Vaikai suaugę, ir be tėvo turto išgyvens jie...
Pasuko, kur raudonplaukės lietuvaitės šoka.

Žukauskas, Albinas. ATODANGOS: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Kalba autentiška

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]