1484 m. gruodžio 5 d. Romos popiežius Inokentijus VIII išleido bulę „Summis desiderantes“, kuria paskelbė negailestingą karą visoms Europos raganoms ir raganiams. Joje geru žodžiu minimi du „mylimi mūsų sūnūs, dominikonų ordino nariai, Dievo žodžio profesoriai“ – Heinrichas Institoris ir Jakobas Sprengeris. Būtent šie inkvizitoriai po trejų metų išspausdino garsųjį „Raganų kūjį“, tapusį pagrindiniu inkvizicijos elementoriumi. Knyga iškart susilaukė neregėto pripažinimo, kuris ilgai neblėso – per porą šimtmečių ji pakartotinai išleista dar 29 kartus.
       „Raganų kūjo“ nagalima laikyti vien tik populiariu literatūriniu kūriniu ar bestseleriu, nes šimtai inkvizitorių teikė jai įstatymo galių, tūkstančiai šventikų skelbė šį Dievo žodį bažnyčiose. Šimtai eretikų susilaukė galo inkvizicijos rūsiuose, tūkstančiai raganų supleškėjo ant laužų, milijonai tikinčiųjų susigūždavo išvydę sutanotas stovylas.
       „Raganų kūjis“ parašytas paprasta, neįmantria, visiems prieinama kalba. Į kiekvieną, kad ir kokį sudėtingą klausimą atsakoma aiškiai ir suprantamai - „tiesiai šviesiai“. Autoriai nieko neišgalvojo patys, jie be jokių komentarų perrašė bažnyčios tėvų ir šventųjų žodžius (sic! Dievo žodis!..), iliustruodami juos „tikrais gyvenimiškais atsitikimais“. Štai keletas tokių nutikimų.

13 tamsiųjų amžių istorijų
Heinrich Institoris, Jakob Sprenger „Malleus maleficarum“ fragmentai

1.

       Konstancos vyskupijoje, už dvidešimt aštuonių vokiškų mylių Zalcburgo kryptimi nuo Ratisbono, iškrito didžiulė kruša. Buvo išmušti visi augalai, visi pasėliai ir vynuogynai. Vynuogynai nukentėjo taip smarkiai, jog visi galvojo, kad derlių bus galima gauti ne anksčiau, kaip po trijų metų. Kada apie šitą krušą sužinojo inkvizicijos notaras, ir žmonės, manydami, kad nelaimę užtraukė kerai, pareikalavo jo įsikišimo, tai keturiolika dienų inkvizicija užsiėmė tardymais ir liudininkų parodymų rinkimu. Buvo apkaltintos dvi moterys. Negeros kalbos sklido ir apie daugelį kitų moterų. Vienos nuteistosios vardas buvo Agnė, kitos – Ana. Jos buvo kilusios iš Mindelheimo. Kai jas sučiupo, iškart pasodino į kalėjimo vienutes. Kitą rytą Agnė buvo kankinama, tačiau nesmarkiai, dalyvaujant miesto galvai, didžiai tikinčiam vyrui Gelre su kita miesto valdžia. Negali kilti jokios abejonės, kad ji turėjo kerėtojiškų galių atlaikyti kankinimus. Juk ji kankinimų pradžioje visai ne su moterišku, o grynai vyrišku atkaklumu tvirtino, jog niekuo nekalta. Galų gale ji prisipažino. Ją atrišus, tačiau nepaleidus iš kankinimo kameros, ji savanoriškai patvirtino visus jai keliamus kaltinimus. Dangaus malonė buvo su mumis ir jos nusikaltimai neliko nenubausti.

2.

       Sklido kalbos, pasakoja Petras, teisėjas iš Boltingeno, kad Berno krašte raganos surijo trylika vaikų; už tokią piktadarystę visuomeninė teisėtvarka baudžia ganėtinai griežtai. Kada Petras paklausė vienos sulaikytos raganos, kaip jos ryja vaikus, ši atsakė: „Taip: dažniausiai mes patykojame nekrikštytų vaikų, taipogi ir krikštytų, ypač jeigu jie neapsaugoti kryžiaus ženklu ir maldomis; mes nužudome juos pagal mūsų apeigas, kai jie guli lopšiuose arba su savo tėvais; po jų mirties, kada galvojama, kad jie užduso miegodami ar numirė dėl kitos priežasties, mes slapta pavagiam juos iš kapo ir verdame juos puode tol, kol nesuminkštėja kaulai ir visas kūnas nepasidaro skystas bei tinkamas gerti; iš tirštesnės masės mes darome tepalą, naudojame jį pildyti mūsų norams, kerams ir skrydžiams; labiau skystesnę masę mes supilame į storašonius butelius; tas, kuris pagal atitinkamus ritualus išgers iš jų, taps mūsų sektos dalyviu ir mokytoju.

3.

       Vienas iš mūsų, inkvizitorių, surado kaimelį, kurio gyventojai buvo beveik išmirę. Ten sklido kalbos, kad viena palaidota moteris karste visą laiką ryja savo įkapes, ir maras nesiliaus tol , kol šita moteris nesurys visų įkapių. Pasitarus vietinei valdžiai, moters kapas buvo iškastas. Susirinkusieji pamatė, jog lavonas buvo surijęs jau beveik pusę įkapių. Kada tai pamatė seniūnas, susijaudinęs jis išsitraukė kardą, nukirto lavonui galvą ir išmetė ją iš kapo. Po to maras tuoj pat liovėsi.

4.

       Šventųjų tėvų gyvenimo aprašymuose, kuriuos į vieną knygą, pavadintą „Paradisus“, surinko dievobaimingiausias žmogus šv. Heraklidas, yra minimas Helias, vienas iš šventųjų tėvų ir vienuolių. Gailestingumo vedinas, Helias vienuolyne surinko tris šimtus moterų ir joms vadovavo. Praėjus dviems metams, būdamas 35 metų amžiaus, jis pajuto kūniškus gundymus ir dėl to pasitraukė į dykumą, kur dvi dienas pasninkavo ir meldėsi sakydamas: „Dieve, arba nužudyk mane, arba išlaisvink nuo šitų geidulių“. Vakare jis užmigo ir sapne pamatė, kaip prie jo priėjo trys angelai ir paklausė, kodėl jis pabėgo iš moterų vienuolyno; kadangi iš kuklumo jis neišdrįso atsakyti, angelai paklausė: „Jeigu tu būsi išlaisvintas nuo gundymų, ar grįši atgal ir rūpinsies moterimis?“ Jis atsakė: „Mielai“. Tada jie jį prisaikdino ir įrėžė jo kūną. Jam rodėsi, kad vienas angelas jį laikė už rankų, kitas – už kojų, o trečias paėmė peilį ir nupjovė jo sėklides; tai nebuvo tiesa, bet taip jam pasirodė; ir kai jie paklausė, ar jam palengvėjo, jis atsakė: „Žymiai palengvėjo“. Po penkų dienų jis grįžo pas nusiminusias moteris; visus keturiasdešimt metų, kuriuos jis po to pragyveno, jis nejautė jokių gundymo požymių.

5.

       Mes pažįstame vieną raganą, kuri dar gyva, nes ją gynė pasaulietiška valdžia; liturgijos metu, kada besimeldžiančius šventikas sveikina žodžiais: „Dievas su jumis“, ji visada vulgariai ištardavo: „Pasukiok man liežuviu užpakaly“.

6.

       Konstancos krašte, Mersburgo mieste vienas jaunuolis buvo taip užkerėtas, kad negalėjo atlikti lytinio akto su jokia moterimi, išskyrus vieną. Keletui žmonių jis pasakojo, kad norėtų ja atsikratyti, bėgti ir apsigyventi kitoje šalyje, bet naktį visada pašokdavo ir paskubomis, tarsi bėgte, tarsi skrisdamas oru grįždavo pas ją.

7.

       Galų gale, ką galima galvoti apie tas raganas, kurios paukščių lizde arba dėžėje slepia iki dvidešimt ar trisdešimt vyriškų įnagių, kurie ten juda kaip gyvi ir maitinasi, ką daugelis matė ir kas visiems yra žinoma. (...) Vienas žmogus pasakojo, kad kai jis neteko savo įnagio ir kreipėsi į raganą, kad jam grąžintų sveikatą, ši paliepė jam įlipti į medį ir iš ten esančio lizdo, kuriame gulėjo daug tokių įnagių, sau vieną pasiimti. Kai jisai panoro pasimti vieną didesnį iš jų, ragana pasakė: „Ne, šito neliesk, – ir pridūrė: – Jis priklauso vienam kunigui“.

8.

       Kartą vienas šventas žmogus bažnyčioje pamatė velnią, kuris čia susirinkusiems tikintiesiems sakė pamokslą kunigo pavidalu. Apie tai, kad pamokslininkas buvo velnias, šis šventas žmogus sužinojo iš Šventosios Dvasios apsireiškimo. Įsiklausęs į pamokslininko-velnio žodžius, jis pastebėjo, kad velnias kalba nepriekaištingai ir netgi ragina nenusikalsti. Po pamokslo šventasis vyras pasikvietė velnią pas save ir paklausė tokio jo elgesio priežasties. Velnias atsakė: „Pamoksle aš sakau tiesą, nes žinau, kad klausytojai girdi tik mano žodžius, bet nevykdo mano sakymų. Tai labai kenkia Kūrėjui ir didina mano naudą“.

9.

       Keletas mokinių atėjo į smuklę ir susitarė, kad tas, kuris atneš alaus, už jį nemokės. Kada vienas iš jų norėjo išeiti, kad atneštų alaus, tai, atidaręs duris, prieš save išvydo tirštą rūką: išsigandęs jis grįžo atgal ir paaiškino draugams, kodėl jis negali atnešti alaus. Tada tas, kuris skraidydavo ore, pasipiktinęs pasakė: „Net jeigu ten būtų ir velnias, aš vis tiek atneščiau alaus“. Jis išėjo ir visų akyse nuskrido oru.

10.

       Koblenco mieste gyvena žmogus, taip užkerėtas, kad jis visą meilės aktą, koks pridera tarp vyro ir moters, atlieka savo žmonos akyse, tačiau ne kartu su ja. Tą jis daro keletą kartų iš eilės. Nežiūrint į raginančius, verksmingus žmonos prašymus, jis negali liautis taip elgęsis, ir atsitinka, kad po keleto paeiliui sekusių aktų jis sušunka: „Pradedam iš naujo!“ Tačiau žmogaus regėjimas negali pastebėti jokio kito asmens, tarnaujančio jam sukubu. Būna, kad po kasdieninių tokių geidulių šis žmogus visiškai bejėgis krenta ant grindų. Kada, jį atgaivinus, jam užduodamas klausimaas, kaip visa tai įvyko, ar moters pavidalu jam nepasirodė sukubas, jis atsako, jog jis nieko nemato, bet jo protas yra tai atimtas, kad jis neturi jėgų susilaikyti.

11.

       Vieną moterį Akvitanijoje šešis metus kankino inkubas, kurstydamas jos aistras. Inkubas, grąsindamas dar didesnėmis kančiomis, uždraudė jai kreiptis pagalbos į šventąjį Bernardą. Tačiau ji jo nepaklausė, ir šventasis, išklausęs jos skundą, davė jai savo lazdą, kad ji pasidėtų ją į savo guolį. Po to demonas nesirįžo įeiti į kambarį, bet grąsino jai siaubingu kerštu ateityje. Tada šventasis surinko žmones, paliepė visiems pasiimti uždegtas žvekes ir kartu su visais sukalbėjo demono išvarymo maldą. Taip jis išlaisvino moterį iš inkubo nelaisvės.

12.

       Mes pažįstame vieną senę, kuri viename vienuolyne nuolat leido meilės kerus ant trijų vienuolių, ką liudija visi to vienuolyno vienuoliai. Ant jų ji leido ne tik kerus, bet juos ir nužudė. Ketvirtąjį ji padarė bepročiu, dėl ko ir prisipažino, netgi pasakė: „Aš taip tiktai padariau, taip elgsiuosi ir ateityje. Jie ir toliau mane mylės, nes jie suvalgė daug mano išmatų“. Ir, ištiesusi ranką, parodė, kiek.

13.

       Inkvizitorius iš Komo pasakojo mums, kad vieną kartą jį pasikvietė Barby grafystės gyventojai, kad jis atliktų inkviziciją ir ištirtų tokį įvykį. Vienas žmogus, sužinojęs apie paslaptingą jo kūdikio pagrobimą iš lopšio, pradėjo ieškoti nusikaltėlių ir vieną naktį užtiko moterų sambūrį, kuriame pamatė, kaip jos nužudė berniuką, gėrė jo kraują bei ėdė jo kūną. Todėl per praėjusius metus šis inkvizitorius pasodino ant laužo 41 raganą.

parinko ir išvertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt