|
<< Atgal
Stan Barstow
IEŠKAU TOMIO FLINO
Vieną gruodžio vakarą, trys savaitės prieš
kalėdas, po gana neramios dienos, violetiniams gaisams blėstant tirštėjančiose
sutemose, Kristis Vilkoksas patraukė į Kreslį ieškoti seniai dingusio bičiulio Tomio
Flino.
Draugai gamykloje kalbėjo, kad Krisčiui trūksta
vieno šulo, toks jau grįžęs iš karo; bet, kaip ir administracija, jie nieko prieš
jį neturėjo, nes darbą jis išmanė, buvo tvirto sudėjimo, ramus ir beveik visada
normalus. Beveik visada, išskyrus tuos retus atvejus, kai jį apimdavo begalinis, tiesiog
nenumaldomas noras susirasti Tomį Fliną, bičiulį, kurio nebematė nuo anos nakties,
kai po jų kojomis susprogo laivas. Ir tada jis išeidavo iš namelio Kreslio
priemiestyje, kur gyveno su našle motina, ir leisdavosi į miestą jo ieškoti. Kartais,
būdavo, susistabdys gatvėje kokį žmogų ir klausia: Ar nematėte Tomio Flino?
o tas arba suburba ką nors, arba tik pasižiūri ir praeina pro šalį, netaręs nė
žodžio. Kristis suglumęs palydi jį liūdnu, nevilties pilnu žvilgsniu ir lieka
vienišas stovėti šaligatvio pakraštyje panarinta galva ir nusvirusiais pečiais. Bet
dažniausiai jis nieko nekalbindavo, tik įdėmiai žiūrėdavo į praeivius gatvėje,
užsukdavo į kiekvieną smuklę ir tyrinėdavo veidus dūmuose skendinčiose alinėse ir
baruose. Mat Tomis Flinas buvo nuolatinis smuklių lankytojas.
Tačiau Kristis jo niekada nerasdavo. Niekada
nerasdavo, nes Jie nenorėjo jam padėti. Jie visi žinojo, kur Tomis Flinas, bet
Krisčiui nesakė. Tik žiūrėjo nebyliais veidais arba pašaipiai merkė vienas kitam
Jie žinojo, kur Tomis Flinas, bet nesakė.
Buvo tokių, kurie tvirtino, jog Tomis Flinas, girdi,
miręs, bet Kristis tuo netikėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad Tomis gyvas ir laukia jo
ateinant. Jis reikalingas Tomiui. Ausyse tebeskambėjo paskutiniai Tomio žodžiai:
Dėl dievo, gelbėk mane, Kristi! O Kristis negalėjo padėlį. Kodėl negalėjo
neprisiminė. Bet dabar jis padės. Dabar padės Tomiui, jei tik suras.
Jis nuėjo pusantros mylios ilgu vingiuotu keliu,
kuriuo lėkė šviesomis blykčiojantys autobusai; pasiekęs miestą, ėmė kaišioti
galvą į kiekvieną smuklę, gąsdindamas žmones įsitempęs jo veidas
išsišovusiais skruostikauliais, atsikišusiu smakru ir tamsiomis degančiomis akimis
netikėtai pasirodydavo tarpduryje ir vėl dingdavo. Kai po gerų dviejų valandų
pasiekė miesto centrą, kaip paprastai daugiau nebeieškojo. Kristis stovėjo gatvės
kampe ir stebėjo praeivių veidus. Jis spoksojo net į dailiai aprengtus manekenus
apšviestame madų ateljė lange, tarsi vildamasis, kad kuris nors staiga sukrutės ir
pasirodys, jog tai jo dingęs bičiulis. O visą tą laiką kaupėsi ilgesys, kankinamai
ilgesinga neviltis virto baisia kančia, ir jis bejėgiškai kuždėjo ir kuždėjo:
Tomi, ak Tomi, niekaip nerandu tavęs, Tomi.
Jis slinko palei žmones, stovinčius eilėje
bilietų į paskutinį kino seansą, atidžiai žiūrėdamas į kiekvieną veidą, o jo
paties skruostai taip degė, jog dvi merginos net sukrizeno, o netoliese stovįs
policininkas atsigręžė gal pamanė, jog Kristis staiga nusiplėš kepurę ir nei
iš šio, nei iš to ims viešoje vietoje šokti ir dainuoti.
Jie juokėsi. Juokėsi, nes jis niekaip nerado Tomio
Flino. Visi prieš jį: niekas nenori padėti. Ak, kad taip atsirastų bent vienas, kuris
jam padėtų! Jis stabtelėjo, nereginčiomis akimis nužvelgė įstiklintas filmų
afišas, kabančias prie kino teatro durų, ir nuėjo.
Po valandėlės mažame skersgatvyje jo dėmesį
patraukė pro vienas duris sklindanti blausi šviesa. Jam dingtelėjo, kad šioje
smuklėje nė karto nėra buvęs. Nauja vieta, kur galima dar paieškoti. Jis paėjo
gatvele, stumtelėjo duris ir, trumpu koridoriumi nužingsniavęs ligi užrašo
Moterims, pateko į žemą L raidės pavidalo salę. Joje buvo ramu, tik du
vyriškiai stačiuodami gurkšnojo iš bokalų ir tyliai šnekučiavo. Šeimininkas,
matyt, trumpam buvo išėjęs, ir už baro nieko nebuvo. Vienas tų vyriškių pažinojo
Kristį ir pasisveikino:
Kaip laikaisi, Kristi?
Ir tuoj pastebėjo, kad Kristis kažkoks nesavas.
Ar nematėte Tomio Flino? pasiteiravo
Kristis.
Gaila, bet nemačiau, drauguži, atsakė
vyriškis ir pamerkė dešine akimi bičiuliui, kuris dabar atsigręžė ir taip pat
nužvelgė Kristį.
Tomio Flino? paklausė pastarasis. Lyg
girdėtas vardas.
Tu nepažįsti jo, tarė pirmasis. Jis
Krisčio bičiulis. Juk taip, Kristi?
Taip, bičiulis, atsakė Kristis.
Bet šįvakar jo čia nebuvo. Tiesa, Voltai?
Iš tikrųjų mes jo nematėme.
Ar seniai jį matei, Kristi?
Seniai, sumurmėjo Kristis. Labai seniai.
Žinai ką, tarė vyriškis, eik namo, o
mes čia liksim ir žiūrėsim, nenuleisdami akių. Jeigu tik pasirodys, pasakysim, kad jo
ieškojai. Gerai?
Gal išmestum burnelę išeidamas?
geraširdiškai pasiūlė vyriškis, vardu Voltas.
Jis negeria, Voltai, pasakė pirmasis
vyriškis.
Gal ir nerūkai? paklausė Voltas.
Kristis papurtė galvą. Jis pasijuto nesmagiai ir
ėmė žvilgčioti čia į vieną, čia į kitą.
Bet kertu lažybų kaip nelabasis gali
susukti galvas moterims.
Pirmasis vyriškis spustelėjo draugui ranką.
Liaukis, Voltai.
Aš juokauju, tarė Voltas. Nekreipk
dėmesio, vaikine. Juk nepyksti už juokus?
Bet Kristis stovėjo ir nieko nesuvokiančiomis
akimis žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą.
Reikia eiti, pasakė jis ūmai.
Na, žinoma, Kristi. Eik namo, o mes, jei
pamatysim Tomį Fliną, pasakysim, kad ieškojai. Juk taip, Voltai?
Taip taip, pritarė Voltas.
Kristis buvo beišeinąs, bet staiga prisiminė
pinigus ar nepaprašius jų perduoti Tomiui. Juk Tomiui visada taip trūkdavo pinigų.
Jis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė keletą banknotų. Paskui ūmai apsigalvojo
ir, nieko nepasakęs, išėjo.
Abu vyriškiai jau buvo nusisukę prie savo bokalų,
ir tik vienas žmogus bare pamatė pinigus Krisčio rankoje pagyvenusi, lieso, storai
nupudruoto veido kekšė vario spalva dažytais žilstelėjusiais plaukais, su
kabaliuojančiais auskarais; ji sėdėjo prie kampinio staliuko su aukštu, gražių
bruožų tamsiaveidžiu žmogumi iš Vestindijos, kuriam ant galvos pūpsojo melsva fetro
skrybėlė užriestais kraštais. Krisčiui išėjus, ji atsistojo, pasakiusi norinti
pasipudruoti nosį, ir išbėgo iš salės.
Išėjęs iš smuklės, Kristis buvo benueinąs
gatvele, bet, žengęs keletą žingsnių, neryžtingai sustojo ant grindinio. Jis
visuomet prieidavo tą patį tašką, aklavietę Tomio Flino nė garso, o ieškoti
nebėra kur. Nuleido galvą ir, suraukęs kaktą, ėmė mąstyti, mintys grūmėsi viena
su kita, ieškodamos išeities.
Gatvele čiuožtelėjo šviesa tai atsidarė ir
vėl užsitrenkė smuklės durys. Moteris stabtelėjo ant laiptukų, apsidairė, paskui
nulipo ir atkaukšėjo grindiniu prie Krisčio.
Jis pastebėjo ją tik tuomet, kai ji prabilo:
Sakei, kad ieškai kažko?
Tada Kristis pakėlė galvą, ir jo akys,
susidūrusios su moteriškės akimis, sublizgėjo.
Tomio Flino, tarė jis. Aš ieškau Tomio
Flino. Ar nematėte Tomio Flino? paklausė jis, dusdamas iš nekantrumo.
Kaip jis atrodo? paklausė moteriškė,
norėdama išlošti laiko.
Bet Kristis tik burbtelėjo kažką nesuprantama, ir
jo žvilgsnis vėl užgeso.
Aš ieškau Tomio Flino.
Kiek toliau gatvelėje pasirodė kažkoks žmogus ir
žengė smuklės link. Moteriškė pasitraukė į šešėlį. Kai smuklės durys
užsitrenkė, ji tarė:
Pažįstu kažkokį Tomį Fliną.
Ir Kristis vėl atgijo, tarsi į jį būtų
plūstelėjęs jėgų srautas.
Tikrai? Jūs pažįstate Tomį Fliną? Kur jis?
Kur Tomis Flinas? Kristis nutvėrė jos ranką.
Atrodo, žinau, kur jį rasti, tarė
moteriškė. Tik... reikės už tai atsilyginti. Matai, aš palikau savo drauguži, ir
apskritai... Ji nutilo, supratusi, jog Kristis nesuvokia, ką ji turi omenyje.
Pinigų, pupuliuk, kažkaip šiurkščiai ir kartu švelniai pridūrė ji.
Pinigų? Aš turiu pinigų. Jis įsikišo
ranką į kišenę ir ištraukė saują banknotų. Matai, kiek pinigų.
Apstulbusi moteriškė pridengė Krisčio ranką
savąja ir skubiai apsidairė.
Kol kas susikišk tuos pinigus į kišenę,
pupuliuk.
Ji įsikibo jam į parankę ir nusivedė didžiosios
gatvės link.
Na, eime, paragino. Eime ieškoti Tomio
Flino.
Netrukus juodu įsuko į apšviestą gatvę, o iš
ten moteriškė nusitempė Kristį į nuošalių gatvelių tamsą, vis paspartindama
žingsnį ties aukštais, juodais fabrikų mūrais, ir jis nebylus, degdamas nekantrumu,
pėdino įkandin, o kartais neištvėręs užbėgdavo jai už akių ir lėkdavo pirmas, ir
tada moteriškė bėgdavo tekina, kad neatsiliktų.
Neskubėk, pupuliuk, prašė ji, kai Kristis
ją aplenkdavo. Ji vos gaudė kvapą. Nusiramink. Juk laiko turim į valias.
Ir vis galvojo, kaip išvilioti iš Krisčio pinigus.
Jis naivus tuo ji nė kiek neabejojo. Bet naivūs žmonės dažniausiai būna
užsispyrę, kvaili ir niekuo nepasitiki. Ji galėtų nusitempti jį smuklėn, atseit
palaukti Tomio Flino, ir nugirdyti, bet baiminosi, kad kas nors vėliau gali prisiminti
matęs ją drauge su juo. Todėl vedė jį tolyn ir svarstė, kaip veikti, kol pagaliau
priėjo tiltą per tamsią upę. Tada timptelėjo jį už rankos takeliu žemyn prie
kranto.
Čionai, pupuliuk.
Dešinėje pro miesto fabrikus ir sandėlius tekėjo
upė, o kairėje takas vedė patiltėn ir bėgo palei upę, kuri sruvo per užtvankos
polius ir vingiavo tolyn laukais. Po tiltu, kur buvo tamsu, moteriškė sustojo ir
apsimetė žiūrinti į laikrodį.
Ankstoka, tarė ji. Tomio Flino dar nebus
namie. Luktelsim čia valandėlę.
Ji stovėjo atsirėmusi į akmeninę tilto atramą ir
vis laikėsi įsikibusi Krisčiui į parankę.
Kam tau reikia Tomio Flino?
Jis mano bičiulis, atsakė Kristis,
nenustygdamas vietoje.
Ir seniai jį matei?
Taip... Niekaip jo nerandu. Niekas man niekada
nepasako, kur jis... Mes buvome kartu laive... ir... Jo balsas nutrūko. Paskui jis
sudejavo: Man reikia jį surasti. Reikia.
Surasim, tarė moteriškė, tuoj surasim.
Ir patiltės tamsoje pažvelgė į Kristį.
Paskui atšlijo nuo jo ir ėmė apgraibomis sagstytis
suknelę.
Kodėl gi mums nepasismaginus belaukiant?
Ji prisitraukė Kristį ir suspaudė jo ranką tarp
šiltų savo šlaunų.
Juk tu nori pasismaginti, ar ne? sukuždėjo
į ausį.
O kaip Tomis? paklausė Kristis. Kur jis?
Aš žinau, kur Tomis, tarė moteriškė,
kita ranka grabaliodama Krisčio kišenėje, kur buvo pinigai.
Tai ko gi neiname pas jį?
Kad jo dar nebus namie. Moteriškė stengėsi
neprarasti kantrybės. Pasakysiu, kai reikės, eiti.
Jai staiga dingtelėjo, kad jis, ko gero, pavojingas,
ir prisiminė laikraščių žinutes, kurias godžiai skaitydavo, apie tokias pat kaip ji
moteris, pasmaugtas ar nudurtas nuošaliose vietose. Bet jei gyveni tokį gyvenimą,
rizikos neišvengsi, o Kristis, atrodo, nieko blogo nepadarys. Be to, jos pirštai
užčiuopė pinigus, ir gobšumas buvo stipresnis už bet kokią baimę. Tad stengėsi
išlošti laiko ir veikė vieninteliu jai žinomu būdu.
Ko gi nieko nedarai? paklausė, glausdamasi
prie jo. Juk žinai, ką daryti, ar ne? Tau malonu, tiesa?
Švelnios ir šiltos jos šlaunys trynėsi jam į
ranką, akimirksniu pabudo geismas, ir jis netikėtai sukrizeno.
Žinau, ko tu nori, tarė jis. Tu nori...
ir pašnibždėjo į ausį nešvankų žodį.
Žinoma, tarė moteriškė. Tau malonu,
ar ne? Bene pirmą sykį, ką?
Mudu su Tomiu, tarė Kristis. Mes
eidavome pas moteris. Visur ir pas visokias.
Na, taip. Jūs su Tomiu.
Tomis... tarė Kristis ir ištraukė ranką
geismas staiga atslūgo. Tomis, ištarė vėl ir pažvelgė į taką.
Jis žingtelėjo į šalį, ir ji ištraukė iš jo
kišenės ranką, sugniaužusi banknotus. Jam tolstant taku, ji paskubomis susitvarkė
suknelę.
Luktelk, pašaukė. Dar anksti. Dar nėra
ko skubėti.
Einu, tarė Kristis, žengdamas tolyn.
Einu ieškoti Tomio.
Išėjęs iš patiltės šešėlio į mėnesieną,
jis sustojo, iškėlė rankas ir šūktelėjo.
Kas atsitiko? paklausė moteriškė
prisivijusi.
Tomis, tarė Kristis, visas drebėdamas.
Žiūrėk ten, žiūrėk, žiūrėk! Va ten, žiūrėk, žiūrėk!
Ji žvilgtelėjo į tą pusę, kur jis energingai
mosavo ranka, ir pamatė kažkokį tamsų daiktą, plūduriuojantį alyvuotame vandenyje
prie užtvankos polių.
Tomi! sušuko Kristis, o moteriškė tarė:
Nusiramink, nusiramink! ir baikščiai apsižvalgė.
Tai Tomis! suriko Kristis ir, bematant
ištrūkęs iš jos rankų, nudūmė apžėlusiu krantu prie vandens.
Sugrįžk, šūktelėjo jam moteriškė.
Nekvailiok. Grįžk.
Ateinu, Tomi! bėgdamas šaukė Kristis.
Valandėlę moteriškė dvejojo stovėdama ant kranto, paskui apsigręžė ir pasileido
taku tolyn nuo tilto, grūsdama banknotus į rankinuką. Užpakaly išgirdo pliumptelint
tai Kristis nėrė į vandenį, ir ji pasileido dar, greičiau.
Kristis stovėjo susikūprinęs vidury kambario ir
kartojo:
Aš jį radau, mama. Aš radau Tomį Fliną, o
jis nuskendęs, kiaurai permirkęs ir nuskendęs. Nevaliojau nusikasti prie jo...
Motinos liūdesyje buvo justi nuolankus
susitaikymas. Pro sūnaus petį ji žiūrėjo į policijos seržantą, pargabenusį jį
namo.
Kur? paklausė ji tokiu silpnu balsu, jog
lūpos vos krustelėjo.
Upėje.
Jis miręs, tarė Kristis. Kiaurai
permirkęs ir nuskendęs.
Na ir gerai, Kristi, neimk taip į galvą. Jis
laimingas, esu tikra.
Bet sulig tais motinos žodžiais Kristis
bejėgiškai pravirko ir susmuko prie jos. Akimirką ji laikė sūnų, paskui prišoko
seržantas ir sučiupo jį už pažastų.
Geriausia bus nunešti viršun, tarė motina,
ir seržantas linktelėjo. Jis pakėlė Kristį ant rankų nelyginant vaiką ir laiptais
užnešė į miegamąjį, o vaikinas raudojo, įsikniaubęs jam į krūtinę.
Seržantas paguldė Kristį ant lovos ir stovėjo
tylomis kiek atokiau, o našlė greitai nurengė sūnų ir pradėjo masažuoti šaltą jo
kūną šiurkščiu rankšluosčiu. Seržantas žavėdamasis žiūrėjo, kaip moteris
apklosto ir kietai apkamšo Kristį. Paskui ji brūkštelėjo degtuką ir įžiebė
naktinę lempelę, stovinčią lėkštutėje su vandeniu ant komodos. Dabar Kristis tyliai
verkė.
Jis bijo tamsos, paaiškino motina ir,
paėmusi šlapius drabužius, išlydėjo seržantą iš kambario. Man rodos, jis tuoj
užmigs.
Svetainėje seržantas prisiminė nenusiėmęs šalmo
nusivožė jį ir persibraukė pirštais per kaktą.
Kiaurai peršlapę, tarė moteriškė,
sverdama ant rankos sūnaus drabužius. Ligi paskutinės siūlės permirkę.
Jis, matyt, buvo įkritęs į upę, tarė
seržantas. Anot konsteblio, pribėgęs visas varvėdamas ir šaukdamas, esą Tomis
Flinas vandenyje, bet kai Džonsonas nuėjo drauge, išvydo tik padvėsusį šunį.
Tikriausiai jūsų sūnus jį ir palaikė Tomiu Flinu.
Moteris nunarino galvą ir užsidengė ranka veidą.
Šiaip ar taip, konsteblis per daug nekreipė į
tai dėmesio. Jis sakė dažnai matydavęs jūsų sūnų mieste ir žinojęs...
seržantas staiga nutilo ir vyptelėjo.
Jis žinojo, kad Kristis ne visai sveiko proto,
tarė našlė.
Taip, ponia.
Seržantas pamindžikavo nuo vienos kojos ant kitos
ir, tarsi tik apie tai visą laiką būtų galvojęs, išsitraukė užrašų knygutę.
Be abejo, tai nemalonu, tarė jis, bet
man reikia surašyti protokolą. Gal šiek tiek papasakotumėte apie savo sūnų.
Ką norėtumėte sužinoti?
Na, iš kur tas Tomis ir kodėl jūsų sūnus jo
vis ieško?
Jie susitiko per karą, tarė našlė,
pakėlusi galvą ir įbedusi žvilgsnį kažkur į tolį. Jis tarnavo prekybiniame
laive. Ligi tol buvo sveikas kaip visi. Tas Tomis Flinas buvo jo draugas, labai geras
draugas. Kristis man rašydavo apie ji. Retai kada paminėdavo ką nors kitą. Visuose
laiškuose tekalbėjo apie Tomį Fliną: Tomis Flinas pasakė taip, Tomis padarė anaip.
Ir dar rašė, ką juodu ketino daryti po karo. Jie norėjo sykiu valyti langus. Tomis
Flinas sakęs, jog trūkstą langų valytojų, ir jiems reikės įsigyti tik dvejas
kopėčias ir dviratį vežimėlį, ir pinigai pabirsią kaip iš kiauro maišo. Nežinau,
ar būtų kas iš to išėję, ar ne... Bet Kristis buvo numatęs, kad Tomis Flinas
atvažiuos čia ir gyvens su mumis. Jis buvo našlaitis. Aš neprieštaravau: jis, kaip
man atrodė, neblogas vaikinas, rūpinasi Krisčiu, moko jį gyventi.
Niekada nebuvote su juo susitikusi?
pasiteiravo seržantas.
Našlė papurtė galvą.
Niekada jo nemačiau, bet Krisčiui jis atstojo
visą pasaulį. Žinot, jis beveik nebeprisiminė tėvo, o Tomis buvo mažumėlę
vyresnis. Jis lyg ir auklėjo Kristį. Paskui, baigiantis karui, jų laivą taranavo ir
susprogdino japonų kamikadzių lėktuvas. Ištisą amžinybę plūduriavo Kristis vienut
vienutėlis ant plausto. Kai jį surado, buvo jau beveik išprotėjęs ir šnekėjo tik
apie Tomį Fliną. Žmonės spėjo, kad Tomis nuskendo sykiu su laivu, bet Kristis
netikėjo. Šėlo ir visus vadino melagiais.
O ar gydėte jį?
O taip. Bet daktarai sakė, niekada nebebus toks,
koks buvo. Kol neužeina, lyg ir nieko, negali skųstis, namie tartum pasitaisė.
Ar dažnai jam užeina šitie... na, priepuoliai?
paklausė seržantas.
Ne taip jau dažnai. Pastaraisiais mėnesiais
buvo visai normalus. Tik, žinote, visiems jis atrodo lėtokas. O juk buvo toks guvus
vaikinas...
Tai gal dar su kuo nors reikėtų pasitarti?
pasiūlė seržantas. Juk vieną kartą jis gali rimtai susižaloti.
Kalbėjausi su gydytoju, pasakė našlė,
ir Krisčiui apie tai užsiminiau, žinoma, kai jis buvo atgavęs sveiką protą. Jis
prašė, maldavo, kad neleisčiau jo niekur išvežti. Susijaudinęs ėmė verkti. Sakė,
numirs, jeigu jį kur nors uždarys... Žinoma, būtų geriau, jeigu jis apsispręstų:
tada žinočiau, ką daryti...
Ji nurijo ašaras, ir lūpos virptelėjo, bet kietai
jas suspaudė ir pažvelgė seržantui tiesiai į akis.
Pasekite jį, jei kur nors pamatysite, seržante,
paprašė ji.
Paseksiu, pažadėjo jis, truputį suraukęs
antakius. Bet, jumis dėtas, ponia, aš jį dar kaip nors gydyčiau.
Žiūrėsiu, tarė ji. Reikės dar
pagalvoti.
Seržantas pasiėmė šalmą.
Ar dėl šio vakaro viskas bus gerai?
paklausė ji. Nebus jokios bėdos?
Nemanau. Žinoma, protokolą surašyti reikės,
bet tai niekai, įstatymo jis nepažeidė.
Kol kas nepažeidė, pagalvojo seržantas ir
kyštelėjo ranką į munduro kišenę.
Beje, pasiimkite štai šituos. Radome jo
kišenėje. Jis padėjo ant stalo šlapius banknotus. Keturi svarai.
Jis spėjo pastebėti išsigandusi jos žvilgsnį,
bet ji tuoj nudelbė akis.
Ar duodate jam tiek pinigų, kiek prašo?
pasiteiravo jis, žiūrėdamas į moterį..
Šiaip jau ne... Vis dėlto pravartu turėti
kišenėje truputį pinigų, ir jam tada gerai... jei kas atsitinka.
Seržantas linktelėjo, dar įdėmiai pažiūrėjo į
moterį ir paspaudė durų rankeną..
Na, tai aš eisiu.
Našlė, atrodė, atsipeikėjo iš gilaus
susimąstymo.
Taip, taip... Gerai. Ačiū už rūpestį.
Aš tik savo pareigą atlikau, ponia.
Seržantas palinkėjo jai labos nakties ir, atidaręs
duris, išėjo į gatvę.
Kai durys užsitrenkė, našlė pažvelgė į pinigus
ant stalo. Paėmė banknotus, pavartė, minčių genama, priėjo prie tualetinio stalelio
ir išėmė iš stalčiaus piniginę. Žvilgtelėjusi į vidų, padėjo atgal, uždarė
stalčių ir tyliai užkopė laiptais į savo kambarį.
Ten pasilipo ant kėdės ir paėmė nuo sieninės
drabužių spintos batų dėžutę, kurioje laikė savo ir Krisčio santaupas. Dėžutė
buvo lengva, našlė iškart suprato, kad ji tuščia, bet vis tiek atidarė. Širdis jai
plastelėjo, ir ji susvyravusi sukniubo ant kėdės. Dėžutėje buvo beveik šimtas
svarų, o dabar jų nelikę nė kvapo. Visos jų santaupos.
Ji vėl uždėjo dėžutę ant spintos ir nulipusi
pristūmė kėdę prie lovos. Pasirėmė ranka kaktą, o galvoje be atvangos skriejo
padrikos mintys. Kristis ramiai miegojo savo kambaryje. Ji išėjo ir valandėlę
pastovėjo prie jo durų. Tada nulipo laiptais žemyn ir išnaršė visas ant židinio
padžiautų šlapių sūnaus drabužių kišenes. Jos buvo tuščios. Ji susmuko ant
kėdės ir, susiėmusi rankomis galvą, tyliai pravirko.
Kitą rytą, Krisčiui pabudus, ji stovėjo šalia.
Kur dėjai pinigus, kuriuos paėmei iš
dėžutės, Kristi? paklausė ji. Kur pinigai?
Jis nuskendęs, tarė Kristis. Tomis
nuskendęs. Kiaurai peršlapęs ir miręs.
Jai nepavyko išgauti iš jo kito atsakymo, ir po
valandėlės ji išėjo. Jis nerodė jokio noro keltis, o ji vis grįždavo į Krisčio
kambarį, vildamasi, kad jis bus atsipeikėjęs po vakarykščio sukrėtimo, klausinėjo
lėtai ir rūpestingai, nelyginant vaiką, aiškiai tardama kiekvieną žodį.
Ar prisimeni, kur pinigai, Kristi? Kur dėjai
pinigus?
Bet jis gulėjo ir nieko nesakė, o tamsios jo akys
neramiai klaidžiojo lubomis.
Ir jau niekada jai nieko nebepasakė. Daugiau jis
nebeieškojo Tomio Flino; ir neilgai trukus ji sutiko, kad Jie atvažiuotų ir
išsivežtų sūnų.
Vertė Virginija Mickienė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|