Samuel Beckett

       BELAUKIANT GODO

       Dviejų veiksmų pjesė

       VEIKĖJAI

       ESTRAGONAS
       VLADIMIRAS
       LAKIS
       POCO
       BERNIUKAS

       Pirmas veiksmas
       Antras veiksmas

Į viršų

       PIRMAS VEIKSMAS

       Kaimo kelias, šalia medis
       Vakaras

       E s t r a g o n a s  sėdi ant žemės ir bando nusiauti batą. Galuojasi, traukdamas abiem rankom. Netekąs jėgų, nuleidžia rankas, uždusęs ilsisi, imasi iš naujo
       Įeina  V l a d i m i r a s

       ESTRAGONAS (vėl nuleidžia rankas). Nieko nepadarysi.
       VLADIMIRAS (artėja smulkiu žingsneliu, prasižergęs, nelinkstančiomis kojomis). Aš irgi pradedu taip manyti. Ilgai vijau šalin tą mintį, sakiau, būk protingas, Vladimirai, juk dar ne viską išbandei. Ir vėl imdavausi žygių. (Mąsto apie savo žygius. Estragonui) Vadinasi, tu vėl čia.
       ESTRAGONAS. Tu manai?
       VLADIMIRAS. Džiaugiuosi vėl tave matydamas. Maniau, kad visai išėjai.
       ESTRAGONAS. Ir aš.
       VLADIMIRAS. Reikėtų atšvęsti susitikimą. (Galvoja) Stokis, apkabinsiu tave. (Tiesia Estragonui ranką)
       ESTRAGONAS (susierzinęs). Pala, pala.

       Pauzė

       VLADIMIRAS (įsižeidęs, šaltai). Ar galiu sužinoti, kur ponas praleido naktį?
       ESTRAGONAS. Griovyje.
       VLADIMIRAS (nustebęs). Griovyje? Kurgi?
       ESTRAGONAS (be jokio gesto). Tenai.
       VLADIMIRAS. Ir tavęs nemušė?
       ESTRAGONAS. Mušė... Kur nemuš.
       VLADIMIRAS. Vis tie patys?
       ESTRAGONAS. Tie patys? Ką aš žinau.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Kai apie tai galvoju... jau kuris laikas. .. savęs klausiu... kuo būtum tapęs... be manęs... (Tvirtai) Maža kaulų krūvelė iš tavęs dabar bebūtų, nieko daugiau.
       ESTRAGONAS (užgautas). Na ir kas?
       VLADIMIRAS (prislėgtas). Vienas to neištvertum. (Po kurio laiko, gyvai) Kita vertus, kurių galų dabar benusiminti. Reikėjo apie tai galvoti prieš visą amžinybę, kokiais tūkstantis devyniašimtaisiais.
       ESTRAGONAS. Gana. Padėk man nusitraukti tą šlamštą.
       VLADIMIRAS. Susikibę už rankų, būtume vieni pirmųjų nušokę nuo Eifelio bokšto. Tada viskas buvo kitaip. Dabar jau per vėlu. Mūsų netgi nebeleistų užkopt į viršų. (Estragonas galuojasi su batu) Ką tu čia darai?
       ESTRAGONAS. Nusiauti noriu – argi pats niekad nesiauni?
       VLADIMIRAS. Kieksyk tau sakiau, kad nusiauti reikia kasdien. Galėtum atidžiau klausytis.
       ESTRAGONAS (bejėgiškai). Padėk!
       VLADIMIRAS. Skauda?
       ESTRAGONAS. Skauda?! Jis dar klausia!
       VLADIMIRAS (su įkarščiu). Tarsi tu vienas kankiniesi! Aš tau tuščia vieta. Norėčiau pamatyti tave mano kailyje. Štai tada žinotumei.
       ESTRAGONAS. Tau yra skaudėję?
       VLADIMIRAS. Skaudėję?! Jis dar klausiai
       ESTRAGONAS (parodo pirštu). Tai ne priežastis, kad vaikščiotum atsisagstęs.
       VLADIMIRAS (pasilenkia). Tavo tiesa. (Užsisega) Reikia paisyt ir smulkmenų.
       ESTRAGONAS. Ką aš galiu tau pasakyti – visada atidedi paskutinei minutei.
       VLADIMIRAS (svajingai). Paskutinei minutei... (Susimąsto) Nors ilgai, bet gerai. Kas taip pasakė?
       ESTRAGONAS. Tai nenori man padėt?
       VLADIMIRAS. Kartais man atrodo, kad štai jau ateina. Tada baisiai keista. (Nusiima skrybėlę, žiūri vidun, pabrauko ranka, nupurto, užsideda) Kaip tau pasakius? Ramu ir drauge... (ieško žodžio) baisu. (Su patosu) BAISU. (Vėl nusiima skrybėlę, žiūri vidun) Taigi! (Stuksena per skrybėlę, lyg norėdamas kažką iškratyti, vėl žiūri į vidų, užsideda) Vienu žodžiu...

       Estragonas, sukaupęs visas jėgas, nusitraukia batą. Žiūri į vidų, krapšto ranka, apverčia, krato, ieško ant žemės, ar kas nenukrito, nieko nesuranda, vėl kiša ranką į batą, akys nejudrios.

       ESTRAGONAS. Nieko.
       VLADIMIRAS. Parodyk.
       ESTRAGONAS. Nėra ko rodyt.
       VLADIMIRAS. Bandyk vėl apsiauti.
       ESTRAGONAS. Gana. Padėk man nusitraukti tą šlamštą.
       VLADIMIRAS. Štai koks tas žmogus: koneveikia batus, o kalta jo paties koja. (Dar kartą nusiima skrybėlę, žiūri vidun, braukia ranka, krato, stuksena per viršų, pučia į vidų, užsideda) Man jau neramu daros. (Pauzė. Estragonas sūpuoja koją, judindamas kojos pirštus, kad jie geriau atsigautų ore) Vieną vagį išgelbėjo. (Po pauzės) Tai padorus procentas. (Po pauzės) Gogo...
       ESTRAGONAS. Ką?
       VLADIMIRAS. O jeigu ėmus atgailauti?
       ESTRAGONAS. Dėl ko?
       VLADIMIRAS. Tiek to... (Galvoja) Nėra reikalo per daug gilintis.
       ESTRAGONAS. Dėl to, kad esame gimę?

       Vladimiras ima kvatotis, paskui jo veidas staiga persikreipia, ir jis nustoja juoktis, susiėmęs už pilvo apačios

       VLADIMIRAS. Negali netgi juoktis.
       ESTRAGONAS. Kokia baisi negalia.
       VLADIMIRAS. Tiktai šypsotis. (Išsišiepia iki ausų, šypsena kurį laiką sustingsta, paskui staiga išnyksta nuo veido) Tai nėra tas pats. Žodžiu... (Po pauzės) Gogo...
       ESTRAGONAS (suirzęs). Ko dar?
       VLADIMIRAS. Ar esi skaitęs Bibliją?
       ESTRAGONAS. Bibliją... (Galvoja) Ko gero, buvau užmetęs akį.
       VLADIMIRAS (nustebęs). Toje mokykloje, kur nebuvo dievo?
       ESTRAGONAS. Jau nebežinau, ar jis ten buvo, ar ne.
       VLADIMIRAS. Tu, matyt, maišai mokyklą su kalėjimu.
       ESTRAGONAS. Galbūt. Prisimenu Šventąją Žemę. Iš spalvotų žemėlapių. Labai gražių. Negyvoji jūra blyškiai mėlyna. Vien į ją bežiūrint, džiūdavo gerklė. Štai kur, sakiau, praleisim medaus mėnesį. Plaukiosim. Būsim laimingi.
       VLADIMIRAS. Tau reikėjo būti poetu.
       ESTRAGONAS. Aš ir buvau. (Rodo į savo skarmalus) Argi nematyti?

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Apie ką čia kalbėjau... Kaip tavo koja?
       ESTRAGONAS. Tinsta.
       VLADIMIRAS. Ak taip, apie vagis. Prisimeni?
       ESTRAGONAS. Ne.
       VLADIMIRAS. Papasakoti?
       ESTRAGONAS. Ne.
       VLADIMIRAS. Greičiau laikas bėga. (Pauzė) Tie du vagys buvo nukryžiuoti kartu su Išganytoju.
       ESTRAGONAS. Su kuo?
       VLADIMIRAS. Išganytoju. Du vagys. Sako, vienas buvo išganytas, o antras... (ieško antonimo žodžiui „išganytas“) ...pasmerktas.
       ESTRAGONAS. Išganytas?
       VLADIMIRAS. Išgelbėtas nuo pragaro.
       ESTRAGONAS. Einu. (Nejuda)
       VLADIMIRAS. Ir vis dėlto... (Po pauzės) Kaip čia išeina, kad... Tikiuosi, tau neįkyriu.
       ESTRAGONAS. Aš nesiklausau.
       VLADIMIRAS. Kaip čia išeina, kad apie tą atsitikimą pasakoja tik vienas iš keturių evangelistų? Juk visi keturi buvo ten, bent jau netoliese. Ir tik vienas mini vagies išgelbėjimą, (Po pauzės) Klausyk, Gogo, galėtum retkarčiais atsiliepti.
       ESTRAGONAS. Aš klausau.
       VLADIMIRAS. Vienas iš keturių. Iš kitų trijų du visai apie tai neužsimena, o trečiasis sako, kad jiedu abu prieš jį burnojo.
       ESTRAGONAS. Prieš ką?
       VLADIMIRAS. Ką?
       ESTRAGONAS. Nieko nesuprantu... (Po pauzės) Prieš ką burnojo?
       VLADIMIRAS. Prieš Išganytoją.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Todėl, kad jis nenorėjo jų išgelbėti.
       ESTRAGONAS. Nuo pragaro?
       VLADIMIRAS. Na ne! Nuo mirties.
       ESTRAGONAS. Ir tada?
       VLADIMIRAS. Tada reikėjo pasmerkti juos abu.
       ESTRAGONAS. O paskui?
       VLADIMIRAS. Bet vienas iš evangelistų sako, kad vienas vagis buvo išganytas.
       ESTRAGONAS. Na tai kas? Jų nuomonės skiriasi, štai ir viskas.
       VLADIMIRAS. Jie visi keturi buvo ten. Bet štai tik vienas sako, kad tas vagis buvo išganytas. Kodėl juo reikia tikėti labiau negu kitais?
       ESTRAGONAS. Kas juo tiki?
       VLADIMIRAS. Ogi visi. Tik šią versiją ir težino.
       ESTRAGONAS. Žmonės menkystos.

       Jis sunkiai pakyla, šlubuoja kairiųjų kulisų link, sustoja, žiūri tolyn prisidengęs ranka akis, grįžta, eina dešiniųjų kulisų link, žiūri į tolį. Vladimiras jį lydi žvilgsniu, paskui lenkiasi pakelti batų, žiūri vidun, staigiai numeta

       VLADIMIRAS. Tpfu! (Spjauna ant žemės)
       Estragonas sugrįžta į scenos vidurį, žiūri scenos gilumon

       ESTRAGONAS. Nuostabi vietelė. (Atsigręžia, eina prie rampos, žiūri į publiką) Gražu pažiūrėti. (Atsisuka į Vladimirą) Eime.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Laukiam Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Esi tikras, kad čia?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Kad reikia laukti čia?
       VLADIMIRAS. Sakė, kad prie medžio. (Jie žiūri į medį) Ar matai dar kokį medį?
       ESTRAGONAS. O kas tai per medis?
       VLADIMIRAS. Tarytum gluosnis.
       ESTRAGONAS. O kurgi lapai?
       VLADIMIRAS. Turbūt nudžiūvęs.
       ESTRAGONAS. Jau nebesvarina šakų.
       VLADIMIRAS. Ko gero, metas nebe tas.
       ESTRAGONAS. O gal čia tik krūmokšnis?
       VLADIMIRAS. Krūmas.
       ESTRAGONAS. Krūmokšnis.
       VLADIMIRAS (vėl nori prieštarauti, bet susilaiko). Ką turi galvoje? Kad sumaišėm vietą?
       ESTRAGONAS. Jis jau turėtų būti čia.
       VLADIMIRAS. Jis tvirtai nesakė, kad ateis.
       ESTRAGONAS. O jeigu neateis?
       VLADIMIRAS. Ateisime rytoj.
       ESTRAGONAS. O paskui poryt.
       VLADIMIRAS. Galbūt.
       ESTRAGONAS. Ir taip visą laiką.
       VLADIMIRAS. Vadinasi...
       ESTRAGONAS. Kol jis ateis.
       VLADIMIRAS. Tu negailestingas.
       ESTRAGONAS. Mes jau vakar buvom atėję.
       VLADIMIRAS. Na ne, klysti.
       ESTRAGONAS. O ką mes veikėme vakar?
       VLADIMIRAS. Ką mes veikėme vakar?
       ESTRAGONAS. Taip.
       VLADIMIRAS. Dievaži... (Įpykęs) Baisus čia tavo nuopelnas abejoti!
       ESTRAGONAS. O aš manau, kad mes jau esame čia buvę.
       VLADIMIRAS (dairosi aplink). Vietovė tau pažįstama?
       ESTRAGONAS. Aš to nesakau.
       VLADIMIRAS. Ir ką gi?
       ESTRAGONAS. Tai nieko nereiškia.
       VLADIMIRAS. Vis vien... šitas medis... (Atsisuka į publiką) ...šitas purvynas.
       ESTRAGONAS. Tu tikras, kad šiandien vakare?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Kad reikia laukti?
       VLADIMIRAS. Sakė, kad šeštadienį. (Po pauzės) Man rodos.
       ESTRAGONAS. Po darbo.
       VLADIMIRAS. Rodos, buvau užsirašęs. (Rausiasi po kišenes, prigrūstas visokio šlamšto)
       ESTRAGONAS. O kurį šeštadienį? Ir ar šiandien šeštadienis? Ar, ko gero, sekmadienis? Arba pirmadienis? Arba penktadienis?
       VLADIMIRAS (paklaikęs dairosi aplink, tarsi diena būtų užrašyta kur nors horizonte). Negali būti.
       ESTRAGONAS. Arba ketvirtadienis.
       VLADIMIRAS. Ką daryt?
       ESTRAGONAS. Jeigu jis buvo atėjęs vakar ir mūsų nerado, būk tikras, kad šiandien nebeateis.
       VLADIMIRAS. Bet tu sakei, kad mes buvom čia atėję vakar vakare.
       ESTRAGONAS. Galėjau suklysti. (Po pauzės) Patylėkim truputį, gerai?
       VLADIMIRAS (bejėgiškai). Gerai.
       Estragonas vėl sėdasi ant žemės. Vladimiras karštligiškai žingsniuoja po sceną, retkarčiais sustoja ir žvalgosi į horizontą. Estragonas užmiega. Vladimiras sustoja priešais Estragoną
       Gogo... (Pauzė) Gogo... (Pauzė) Gogo!

       Estragonas pašoka iš miegų

       ESTRAGONAS (su siaubu suvokęs savo situaciją). Miegojau. (Priekaištingai) Kodėl tu man niekad neleidi pamiegoti?
       VLADIMIRAS. Pasijutau vienišas.
       ESTRAGONAS. Aš sapnavau.
       VLADIMIRAS. Tik nepasakok!
       ESTRAGONAS. Sapnavau, kad...
       VLADIMIRAS. NEPASAKOK!
       ESTRAGONAS (rodo į pasaulį). Tau šito pakanka? (pauzė) Negražu, Didi. Kam gi daugiau papasakosiu savo vidinius košmarus?
       VLADIMIRAS. Tegu jie ir lieka viduje. Gerai žinai, kad aš to nepakenčiu.
       ESTRAGONAS (šaltai). Būna akimirkų, kai savęs klausiu, ar ne geriau mums būtų išsiskirti.
       VLADIMIRAS. Toli nenueitum.
       ESTRAGONAS. Tai iš tikrųjų būtų didelis nepatogumas. (Po pauzės) Ar ne tiesa, Didi, kad tai būtų didelis nepatogumas? (Po pauzės) Kai toks kelio grožis. (Po pauzės) Ir bendrakeleivių gerumas. (Po pauzės, švelniai) Ar ne, Didi?
       VLADIMIRAS. Ramybės.
       ESTRAGONAS (aistringai). Ramybė... ramybė... (Svajingai) Anglai sako ,,raaamybė“. Tai raaamūs žmonės. (Po pauzės) Esi girdėjęs anekdotą apie anglą bordelyje?
       VLADIMIRAS. Taip.
       ESTRAGONAS. Papasakok.
       VLADIMIRAS. Atstok.
       ESTRAGONAS. Vienas anglas įkaušo ir nuėjo į bordelį. Šeimininkė jo klausia, kokios jis norėtų: blondinės, brunetės ar rudos. Pasakok toliau.
       VLADIMIRAS. ATSTOK!

       V l a d i m i r a s  išeina. Estragonas pakyla ir seka iš paskos iki scenos krašto. Estragono mimika panaši į žiūrovo, stebinčio boksininkų kovą.  V l a d i m i r a s  sugrįžta, praeina pro Estragoną, eina per sceną nuleidęs akis. Estragonas žengia jo link, sustoja

       ESTRAGONAS (švelniai). Tu norėjai man kažką pasakyti? (Vladimiras neatsiliepia. Estragonas prieina dar arčiau) Tu ketini man kažką pasakyti? (Pauzė. Dar žingsnis į priekį) Sakyk, Didi...
       VLADIMIRAS (neatsigręždamas). Neturiu ko tau pasakyti.
       ESTRAGONAS (žengia žingsnį į priekį). Pyksti? (Pauzė. Žingsnis į priekį) Atleisk! (Pauzė. Žingsnis į priekį. Paliečia petį) Liaukis, Didi. (Pauzė) Duokš ranką! (Vladimiras atsigręžia) Apkabink mane! Apkabink! (Vladimiras atlyžta. Jie apsikabina. Estragonas atšoka) Tu dvoki česnakais!
       VLADIMIRAS. Sveika inkstams. (Pauzė. Estragonas įdėmiai žiūri į medį) Ką gi dabar darysim?
       ESTRAGONAS. Lauksim.
       VLADIMIRAS. Taip, o belaukdami?
       ESTRAGONAS. O jeigu pasikorus?
       VLADIMIRAS. Pakybojus atsistoja.
       ESTRAGONAS (susijaudinęs). Tikrai?
       VLADIMIRAS. Na ir visa kita, kas būna po to. O ten, kur nulaša, dygsta mandragoros. Užtat jos ir klykia raunamos. Negi tu nežinojai?
       ESTRAGONAS. Pasikarkim tuojau pat.
       VLADIMIRAS. Ant šakos? (Jiedu prisiartina prie medžio ir žiūri) Vargu ar išlaikys.
       ESTRAGONAS. Gal pabandom.
       VLADIMIRAS. Pabandyk.
       ESTRAGONAS. Po tavęs.
       VLADIMIRAS. Ne, tu pirmas.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Tu lengvesnis už mane.
       ESTRAGONAS. Būtent.
       VLADIMIRAS. Nesuprantu.
       ESTRAGONAS. Na, imk ir pagalvok.

       Vladimiras galvoja

       VLADIMIRAS (galų gale). Nesuprantu.
       ESTRAGONAS. Aš tau paaiškinsiu. (Galvoja) Šaka... Šaka... (Supykęs) Na, pamankštink smegenis!
       VLADIMIRAS. Aš pasikliauju tavim.
       ESTRAGONAS (su pastangom). Gogo lengvas – šaka nelūžta – Gogo negyvas. Didi sunkus – šaka lūžta – Didi vienišas. (Po pauzės) Tuo tarpu... (Ieško tikslaus pasakymo)
       VLADIMIRAS. Apie tai negalvojau.
       ESTRAGONAS (suranda). Kas gali daugiau, tas ir mažiau gali.
       VLADIMIRAS. Bet argi aš sunkesnis už tave?
       ESTRAGONAS. Tu pats taip sakei. Aš nieko nežinau. Abiejų šansai vienodi. Ar beveik.
       VLADIMIRAS. Tai ką daryti?
       ESTRAGONAS. Nedarykim nieko. Taip saugiausia.
       VLADIMIRAS. Pažiūrėsim, ką jis mums pasakys.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Godo.
       ESTRAGONAS. Taigi.
       VLADIMIRAS. Palauksim, kol viskas paaiškės.
       ESTRAGONAS. Kita vertus, gal būtų geriau kalti geležį, kol karšta.
       VLADIMIRAS. Įdomu, ką jis pasakys. Tai mūsų nieko neįpareigoja.
       ESTRAGONAS. O ko mes jį prašėm, tiesą pasakius?
       VLADIMIRAS. Argi tavęs tada nebuvo?
       ESTRAGONAS. Neatkreipiau dėmesio.
       VLADIMIRAS. Na, nieko aiškaus.
       ESTRAGONAS. Tam tikras prašymas.
       VLADIMIRAS. Būtent.
       ESTRAGONAS. Miglotas pageidavimas.
       VLADIMIRAS. Galima sakyt.
       ESTRAGONAS. Ir ką jis atsakė?
       VLADIMIRAS. Kad pažiūrės.
       ESTRAGONAS. Kad jis negali nieko pažadėti.
       VLADIMIRAS. Kad jam reikia pagalvot.
       ESTRAGONAS. Blaivia galva.
       VLADIMIRAS. Pasitarti su šeima.
       ESTRAGONAS. Su draugais.
       VLADIMIRAS. Su įgaliotiniais.
       ESTRAGONAS. Su savo korespondentais.
       VLADIMIRAS. Sąskaitų knygom.
       ESTRAGONAS. Banko sąskaitom.
       VLADIMIRAS. Kol ką nors nutars.
       ESTRAGONAS. Suprantama.
       VLADIMIRAS. Argi ne?
       ESTRAGONAS. Man rodos.
       VLADIMIRAS. Ir man.

       Pauzė

       ESTRAGONAS (susirūpinąs), O mes?
       VLADIMIRAS. Prašau?
       ESTRAGONAS. Aš sakau, o mes?
       VLADIMIRAS. Nesuprantu.
       ESTRAGONAS. Koks čia mūsų vaidmuo?
       VLADIMIRAS. Mūsų vaidmuo?
       ESTRAGONAS. Neskubėk.
       VLADIMIRAS. Mūsų vaidmuo? Mes prašytojai.
       ESTRAGONAS. Kaip iki to priėjom?
       VLADIMIRAS. Ponas mano esant tikslinga pareikšti savo teises?
       ESTRAGONAS. Mes nebeturime teisių?

       Vladimiras juokiasi, paskui staiga nustoja kaip ir anksčiau. Tebesišypso

       VLADIMIRAS. Juokčiausi, jeigu galėčiau.
       ESTRAGONAS. Mes jas praradom?
       VLADIMIRAS (pabrėžtinai). Mes jas iššvaistėm.

       Pauzė. Stovi nejudėdami, tabaluojančiomis rankomis, nusvirusiomis galvomis, sulinkusiais keliais

       ESTRAGONAS (bejėgiškai). Ar mes nesurišti? (Po pauzės) A?
       VLADIMIRAS (pakelia ranką). Klausyk!

       Jie klausosi nežmoniškai įsitempę

       ESTRAGONAS. Aš nieko negirdžiu.
       VLADIMIRAS. Tsss! (Jie klausosi. Netekęs pusiausvyros, Estragonas vos nesugriūva. Nusitveria Vladimirui už rankos, tas susvirduliuoja. Jie klausosi pavirtę vienas ant kito, įsistebeiliję vienas į kitą) Aš taip pat nebe. (Palengvėjimo atodūsis. Atsipalaidavę atsitraukia vienas nuo kito)
       ESTRAGONAS. Tu mane išgąsdinai.
       VLADIMIRAS. Maniau, kad tai jis.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Godo.
       ESTRAGONAS. Che! Vėjas nendrėse.
       VLADIMIRAS. Aiškiai girdėjau šūksnius.
       ESTRAGONAS. Ir ko jam šaukti?
       VLADIMIRAS. Ant savo arklio.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Eime iš čia.
       VLADIMIRAS. Kur? (Po pauzės) Šįvakar galbūt atsigulsim pas jį, šilumoj, sausai, pilnu pilvu, ant šiaudų. apsimoka laukti, ar ne?
       ESTRAGONAS. Bet ne visą naktį.
       VLADIMIRAS. Dar ne naktis.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Aš noriu valgyti.
       VLADIMIRAS. Nori morkos?
       ESTRAGONAS. Daugiau nieko neturi?
       VLADIMIRAS. Turėtų būti keletas ropių.
       ESTRAGONAS. Duok morką. (Vladimiras rausiasi kišenėse, išima ropę ir paduoda Estragonui) Dėkui. (Atsikanda. Verksmingai) Čiagi ropė!
       VLADIMIRAS. Ak, atleisk! Buvau tikras, kad morka. (Jis vėl ima raustis po kišenes, tačiau teranda vien ropes) Tiktai ropės. Tikriausiai suvalgei paskutiniąją. (Ieško) Pala, suradau. (Pagaliau ištraukia morką ir paduoda Estragonui) Štai, mielasis. (Estragonas nusivalo į rankovę ir ima valgyti) Atiduok ropę. (Estragonas grąžina ropę) Nevalgyk visos iš karto, daugiau nebeturiu.
       ESTRAGONAS (kramto pilna burna). Aš tavęs kažko klausiau.
       VLADIMIRAS. A!
       ESTRAGONAS. Tu man atsakei?
       VLADIMIRAS. Ar gera morka?
       ESTRAGONAS. Saldi.
       VLADIMIRAS. Juo geriau, juo geriau. (Po pauzės) Tai ką tu norėjai sužinoti?
       ESTRAGONAS. Nebeprisimenu. (Kramto) Tai bjauriausia. (Sukalioja morką pirštų galais, įvertindamas apžiūrinėja) Gardi tavo morka. (Mąsliai čiulpia morkos galą) Palauk, prisiminiau. (Atsikanda kąsnį)
       VLADIMIRAS. Na?
       ESTRAGONAS (pilna burna, išsiblaškęs). Ar mes nesurišti?
       VLADIMIRAS. Nieko negirdžiu.
       ESTRAGONAS (kramto, ryja). Aš klausiu, ar mes surišti?
       VLADIMIRAS. Surišti?
       ESTRAGONAS. Surišti.
       VLADIMIRAS. Kaip surišti?
       ESTRAGONAS. Rankos ir kojos.
       VLADIMIRAS. Bet su kuo? Ir kieno?
       ESTRAGONAS. Su tavo žmogum.
       VLADIMIRAS. Su Godo? Surišti su Godo? Kas tau šovė į galvą? Jokiu būdu! (Po pauzės) Kol kas ne. (Jis nesusieja paskutinių sakinių)
       ESTRAGONAS. Jo vardas Godo?
       VLADIMIRAS. Atrodo.
       ESTRAGONAS. Tu tik pažiūrėk! (Sukalioja prieš akis nuograužą, laikydamas už koto) Tai bent, kuo toliau valgai, tuo ji mažiau gardi.
       VLADIMIRAS. O man priešingai.
       ESTRAGONAS. Kaip suprasti?
       VLADIMIRAS. Kuo toliau, tuo gardžiau.
       ESTRAGONAS (po ilgo mąstymo). Tai, vadinasi, priešingai.
       VLADIMIRAS. Nelygu temperamentas.
       ESTRAGONAS. Nelygu charakteris.
       VLADIMIRAS. Čia jau nieko nepadarysi.
       ESTRAGONAS. Kad ir kiek nertumeis iš kailio.
       VLADIMIRAS. Liksi, koks buvęs.
       ESTRAGONAS. Kad ir kiek gudrautum.
       VLADIMIRAS. Esmė nesikeičia.
       ESTRAGONAS. Nieko nepadarysi. (Atkiša morkos likučius Vladimirui) Nenori užbaigt?

       Visai netoliese pasigirsta kraupus šūksnis. Estragonui iškrenta morka. Abu sustingsta, paskui puola kulisų link, Estragonas pusiaukelėj sustoja, sugrįžta, pagriebia morką, bruka į kišenę; puola prie Vladimiro, kuris jo laukia, vėl sustoja, grįžta atgal, pasiima nuo žemės batus, vejasi Vladimirą. Jie laukia, prisiglaudę vienas prie kito, įtraukę galvas į pečius, slėpdamiesi nuo grėsmės
       Įeina  P o c o  ir  L a k i s. Poco vedasi Lakį už virvės, kuri užnerta jam ant kaklo. Iš pradžių matyti tik Lakis, vedamas už virvės, ir tik jam pasiekus vidurį scenos, iš užkulisio pasirodo Poco. Lakis neša sunkų lagaminą, sulankstomą kėdę, pintinę su maistu ir paltą (ant rankos). Poco rankoje rimbas
       POCO (užkulisyje). Greičiau!

       Pliaukšteli rimbas. Pasirodo Poco. Pereina sceną. Lakis eina pro Vladimirą ir Estragoną, dingsta užkulisy. Poco sustoja prie Vladimiro ir Estragono. Virvė įsitempia. Poco staigiai ją trūkteli
       Atgal!

       Trenksmas. Tai nukrenta Lakis su visu savo nešuliu. Vladimiras ir Estragonas žiūri į jį, draskomi noro ateit į pagalbą ir baimės įsikišti ne į savo reikalą. Vladimiras žengia prie Lakio, Estragonas trūkteli jį atgal už rankovės

       VLADIMIRAS. Paleisk!
       ESTRAGONAS. Nusiramink.
       POCO. Saugokitės! Jis piktas. (Estragonas ir Vladimiras žiūri į jį) Svetimiems.
       ESTRAGONAS (tyliai). Jis?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Nagi...
       VLADIMIRAS. Godo?
       ESTRAGONAS. Taip.
       POCO. Leiskite prisistatyti: Poco.
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS. Jis pasakė: Godo.
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS (Poco). Ar jūs ne ponas Godo, pone?
       POCO (griausmingai). Aš Poco! (Pauzė) Šis vardas jums nieko nesako? (Pauzė) Aš klausiu, ar šis vardas jums nieko nesako?

       Vladimiras ir Estragonas klausiamai susižvelgia

       ESTRAGONAS (vaidina, jog nori prisiminti). Poco... Poco...
       VLADIMIRAS (daro tą patį). Poco...
       POCO. Pppoco!
       ESTRAGONAS. A! Poco... taip... Poco...
       VLADIMIRAS. Poco ar Boco?
       ESTRAGONAS. Poco... ne, neprisimenu.
       VLADIMIRAS (taikiai). Aš pažinojau Goco šeimą. Motina buvo siuvinėtoja.

       Poco grėsmingai artinasi

       ESTRAGONAS (paskubom). Mes ne vietiniai, pone.
       POCO (sustoja). Vis tiek jūs žmonės. (Užsideda akinius) Kiek aš galiu įžiūrėti. (Nusiima akinius) Tos pačios giminės kaip ir aš. (Ima grėsmingai juoktis) Tos pačios giminės kaip ir Poco! Dievo sutverti!
       VLADIMIRAS. Kaip tai suprasti?
       POCO (griežtai). Kas yra Godo?
       ESTRAGONAS. Godo?
       POCO. Jūs mane palaikėt Godo.
       VLADIMIRAS. O ne, netgi mažiausią akimirką ne, pone.
       POCO. Tai kas jis?
       VLADIMIRAS. Na, tai vienas... vienas toks pažįstamas.
       ESTRAGONAS. Visai ne! Mes jo beveik nepažįstam.
       VLADIMIRAS. Aišku... nepažįstam jo labai gerai... bet vis tiek...
       ESTRAGONAS. Aš jo netgi nepažinčiau.
       POCO. Jūs mane juo palaikėt.
       ESTRAGONAS. Kaip čia pasakius... tamsu... mes nuvargę. .. nusilpę... laukiam... prisipažįstu... pasirodė... akimirką.
       VLADIMIRAS. Neklausykit jo, pone, neklausykite!
       POCO. Laukiat? Jūs jo laukiate?
       VLADIMIRAS. Kaip čia pasakius...
       POCO. Čia? Mano žemėje?
       VLADIMIRAS. Mes nieko blogo negalvojom.
       ESTRAGONAS. Mes tik gerų ketinimų vedami.
       POCO. Kelias atviras visiems.
       VLADIMIRAS. Štai ir mes taip sakom.
       POCO. Gėda, ir tiek.
       ESTRAGONAS. Nieko čia nepadarysi.
       POCO (kilniaširdiškai numoja). Tiek jau to! (Trūkteli virvę) Stot! (Po pauzės) Nugriuvęs jis visada užmiega. (Traukia už virvės) Kelkis, stipena! (Girdėti, kaip Lakis keliasi ir renka daiktus. Poco traukia už virvės) Atgal! (Atbulas įeina Lakis) Sustok! (Lakis sustoja) Apsigręžk! (Lakis atsisuka. Vladimirui ir Estragonui, draugiškai) Bičiuliai, esu laimingas susitikęs jus. (Mato nepatiklumą jųdviejų veiduose) Taip, taip, iš visos širdies laimingas. (Traukia virvę) Arčiau! (Lakis prisiartina) Stot! (Lakis sustoja. Vladimirui ir Estragonui) Žinot, kelias gerokai prailgsta, kai velkiesi ištisas... (žiūri į savo laikrodį) ... ištisas. .. (skaičiuoja) ...šešias valandas, taip taip, šešias valandas be perstojo ir nesutinki nė gyvos dvasios. (Lakiui) Paltą! (Lakis padeda nešulius ant žemės, paduoda paltą, traukiasi atbulas, pasiima nešulius) Palaikyk! (Poco jam atkiša rimbą, Lakis prieina ir, neturėdamas laisvų ranku, pasilenkia ir įsikanda rimbą dantimis, paskui traukiasi atbulas. Poco ima rengtis paltu, sustoja) Paltą! (Lakis viską padeda, prisiartina, padeda Poco apsirengti paltą, atsitraukia atbulas, vėl viską pasiima) Jau atvėso. (Jis užsisagsto paltą, apsižiūri, atsitiesia) Rimbą! (Lakis prieina, pasilenkia, Poco ištraukia jam iš dantų rimbą. Lakis atsitraukia atbulas) Matote, mano bičiuliai, aš negaliu ilgai apsieiti be panašių į save draugijos (apžiūri tuodu į save panašius), tegu tas panašumas ir nėra tobulas. (Lakiui) Kėdę! (Lakis padeda ant žemės lagaminą ir pintinę, prisiartina, išlanksto ir pastato kėdę, atsitraukia, vėl pasiima lagaminą ir pintinę. Poco žiūri į kėdę) Arčiau! (Lakis padeda lagaminą ir pintinę, prieina, patraukia kėdę, atsitraukia, vėl pasiima lagaminą ir pintinę. Poco atsisėda, įremia rimbo galą Lakiui į krūtinę ir pastumia jį) Atgal! (Lakis atsitraukia atatupstas) Dar. (Lakis atsitraukia dar) Stot! (Lakis sustoja. Vladimirui ir Estragonui) Štai todėl, jums leidus, aš pabūsiu truputį šalia jūsų prieš keliaudamas toliau. (Lakiui) Pintinę! (Lakis prieina, paduoda pintinę, atsitraukia) Grynas oras sužadina apetitą. (Atsidaro pintinę, išsiima viščiuko, duonos ir butelį vyno. Lakiui) Pintinę! (Lakis prieina, paima pintinę, .atsitraukia, sustingsta nejudėdamas) Toliau! (Lakis atsitraukia) Čia! (Lakis sustoja) Nuo jo dvokia! (Nugeria gerą gurkšnį tiesiai iš butelio) Į mūsų sveikatą! (Padeda butelį ir ima valgyti)

       Pauzė. Estragonas ir Vladimiras, pamažu įsidrąsinę, eina aplink Lakį, apžiūrinėja iš visų pusių. Poco godžiai ryja viščiuką, apčiulpęs mėto kaulus. Lakis pamažu linksta, bet lagaminui palietus žemę, vėl staiga atsitiesia, po to vėl pradeda linkti. Judesiai kaip miegančio stačiomis

       ESTRAGONAS. Kas jam yra?
       VLADIMIRAS. Jis atrodo pavargęs.
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda savo nešulių?
       VLADIMIRAS. Ką aš žinau? (Jie prieina prie jo visai arti) Atsargiai!
       ESTRAGONAS. Pakalbint jį?
       VLADIMIRAS. Pažiūrėk!
       ESTRAGONAS. Ką?
       VLADIMIRAS (rodydamas). Kaklą.
       ESTRAGONAS (žiūri į kaklą). Aš nieko nematau.
       VLADIMIRAS. Stok čia.

       Estragonas stoja į Vladimiro vietą

       ESTRAGONAS. Iš tiesų.
       VLADIMIRAS. Ligi kraujo.
       ESTRAGONAS. Tai virvė.
       VLADIMIRAS. Nutrynė.
       ESTRAGONAS. Ko norėt.
       VLADIMIRAS. Ten mazgas.
       ESTRAGONAS. Baisu.

       Jie vėl pradeda jį apžiūrinėti, sustoja ties veidu

       VLADIMIRAS. O jis nebjaurus.
       ESTRAGONAS (gūžteli pečiais, padaro grimasą). Tu manai?
       VLADIMIRAS. Kiek per gležnas.
       ESTRAGONAS. Jam teka seilės.
       VLADIMIRAS. Kur netekės.
       ESTRAGONAS. Ir putos drimba.
       VLADIMIRAS. Gal idiotas.
       ESTRAGONAS. Kretinas.
       VLADIMIRAS (pasilenkia arčiau). Atrodo, serga gūžiu.
       ESTRAGONAS (taip pat apžiūrėjęs). Sunku pasakyt.
       VLADIMIRAS. Jis dūsta.
       ESTRAGONAS. Suprantama.
       VLADIMIRAS. O kokios akys!
       ESTRAGONAS. Kas joms yra?
       VLADIMIRAS. Išsprogusios.
       ESTRAGONAS. Man rodos, kad jis bematant nudvės.
       VLADIMIRAS. Sunku pasakyt. (Po pauzės) Paklausk jį ko.
       ESTRAGONAS. Manai?
       VLADIMIRAS. Nedidelė rizika.
       ESTRAGONAS (nedrąsiai). Pone...
       VLADIMIRAS. Garsiau.
       ESTRAGONAS (garsiau). Pone...
       POCO. Duokit jam ramybę! (Jie atsigręžia į Poco, kuris pavalgė ir valosi burną atgalia ranka) Argi jūs nematot, kad jis norį pailsėti? (Išsitraukia pypkę ir ima ją kimštis. Estragonas pastebi ant žemės vištienos kauliukus ir godžiai į juos žiūri. Poco brūkšteli degtuką ir degasi pypkę) Pintinę! (Lakis nepajuda. Poco nervingai meta degtuką ir timpteli virvę) Pintinę! (Lakis nustoja kritęs, atsipeikėja, prieina, įdeda butelį į pintiną, grįžta į savo vietą, sustoja pirmykšte poza. Estragonas žiūri į kaulus, Poco žiebia antrą degtuką ir degasi pypkę) Ko norėt, tai ne jo darbas. (Užsitraukia dūmą, ištiesia kojas) O, dabar kitas reikalas.
       ESTRAGONAS (droviai). Pone...
       POCO. Kas yra, mielasis?
       ESTRAGONAS. E... jūs nebevalgot... e... jums nebereikia... kaulų... pone?
       VLADIMIRAS (pasipiktinęs). Negalėjai palaukti!
       POCO. Nieko, nieko, suprantama. Ar man nebereikia kaulų? (Pavarto juos rimbo galu) Ne, man pačiam jų nebereikia. (Estragonas žengia prie kaulų) Bet... (Estragonas sustoja) bet iš principo kaulai priklauso nešėjui. Tai jo ir reikėtų atsiklausti. (Estragonas atsigręžia į Lakį, neryžtingai delsia) Klauskit, klauskit, nebijokit, jis atsakys.

       Estragonas žengia Lakio link, sustoja prieš jį
       ESTRAGONAS. Pone... atsiprašau, pone...

       Lakis nereaguoja. Poco supliauškina rimbu. Lakis pakelia galvą

       POCO. Į tave kreipiasi, kiaule. Atsakyk. (Estragonui) Klauskit, klauskit.
       ESTRAGONAS. Atleiskit, pone, ar jums reikia tu kaulų?

       Lakis ilgai žiūri į Estragoną

       POCO (nesitverdamas džiaugsmu). Pone! (Lakis nuleidžia galvą) Atsakyk! Tau reikia jų ar ne? (Lakis tyli. Estragonui) Pasiimkit. (Estragonas puola prie kaulų, pasigriebia ir ima juos graužti) Vis dėlto keista. Pirmą kartą jis atsisako kaulų. (Sunerimęs žiūri į Lakį) Tikiuosi tu man neiškrėsi šunybės ir neapsirgsi? (Traukia pypkę)
       VLADIMIRAS (pratrūksta). Gėda!

       Pauzė. Estragonas apstulbsta ir nustoja graužęs, žiūri tai į Vladimirą, tai į Poco. Poco visai ramus. Vladimiras dar labiau sutrinka

       POCO (Vladimirui). Jūs turit omeny ką nors konkretaus?
       VLADIMIRAS (ryžtingai ir nerišliai). Taip elgtis su žmogum (parodo į Lakį) ... aš laikau tai... žmogui... ne... gėda!
       ESTRAGONAS (nenorėdamas atsilikti). Skandalinga! (Vėl ima graužti)
       POCO. Jūs labai griežti. (Vladimirui) Kiek jums metų, atleiskit už nekuklumą? (Pauzė) Šešiasdešimt? .. Septyniasdešimt? .. (Estragonui) Kiek jam metų?
       ESTRAGONAS. Klauskit jo.
       POCO. Aš nekuklus. (Iškrato pypkę, stuksendamas į rimbą) Turiu jus palikti, Dėkui už kompaniją. (Galvoja) O gal man dar išrūkius vieną pypkę su jumis? Ką jūs į tai pasakysit? (Jie neatsako) O! Iš manęs menkas rūkorius, visai menkas rūkorius, aš nepratęs rūkyti dviejų pypkių iš eilės, (prisideda ranką prie širdies) man nuo to ima mušti širdis. (Po pauzės) To nikotino prisitrauki, kad ir kaip saugotumeis. (Atsidūsta) Ko norėt. (Pauzė) O jūs turbūt nerūkote? Taip? Ne? Et, niekniekis. (Pauzė) Kaipgi čia man dabar lyg niekur nieko atsisėsti, kai jau atsistojau? Kad nepasirodytų, kaip čia pasakius, jog aš nusilpęs? (Vladimirui) Jūs ką nors sakėt? (Pauzė) Gal nieko nesakėt? (Pauzė) Nesvarbu. Pamatysim... (Susimąsto)
       ESTRAGONAS. Ak! Dabar jau geriau. (Numeta kaulus)
       VLADIMIRAS. Eime.
       ESTRAGONAS. Jau?
       POCO. Luktelkit! (Trūkteli virvę) Kėdę!.. (Parodo rimbu. Lakis stato kėdę kitur) Dar! Čia! (Sėdasi. Lakis atsitraukia, pasiima lagaminą ir pintinę) Štai vėl sėdžiu! (Ima kimšti pypkę)
       VLADIMIRAS. Eime.
       POCO. Tikiuosi, kad ne aš jus veju. Pabūkit dar truputį, nesigailėsite.
       ESTRAGONAS (užuodęs išmaldą). Laiko mes turim į valias.
       POCO (užsidegęs pypkę). Antroji visados prastesnė... (išsiima pypkę iš burnos, apžiūri) ... už pirmąją, noriu pasakyt. (Vėl įsikanda pypkę) Bet vis dėlto gera.
       VLADIMIRAS. Aš einu.
       POCO. Jis nebegali manęs pakęsti. Aš, be abejo, ne toks jau geras, bet ar dėl to verta? (Vladimirui) Pagalvokit, prieš žengdami neatsargų žingsnį. Sakykim, jūs nueisit dabar, kai dar šviesu, nes, šiaip ar taip, dar šviesu. (Visi trys žiūri į dangų) Gerai. Kas gi bus tokiu atveju? (Išsiima pypkę iš burnos, apžiūri) Užgeso... Tokiu atveju... tokiu atveju... kaipgi tokiu atveju jūsų pasimatymas su tuo... Gode... Godo... Godenu... (pauzė) ... pagaliau jūs suprantate, ką turiu galvoje, na, su tuo, nuo kurio priklauso jūsų ateitis... (pauzė) .. .galų gale jūsų netolima ateitis.
       ESTRAGONAS. Jo teisybė.
       VLADIMIRAS. Iš kur jūs žinot?
       POCO. Štai jis ir prašneko su manim! Žiūrėk, mes greit susidraugausim.
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda nešulių?
       POCO. Man taip pat bus malonu susipažinti su juo.. . Kuo daugiau susitinku žmonių, tuo esu laimingesnis. Net su menkiausiu padaru susidūręs kažką sužinai, kažkuo praturtėji, labiau pajunti savo laimę. Ir jūs... (įdėmiai žiūri į vieną ir į kitą, duodamas suprasti, kad taikoma jiems abiem) ... kas žino, gal ir jūs kažką man davėt.
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda nešulių?
       POCO. Mane tai nustebintų.
       VLADIMIRAS. Jis jūsų klausia.
       POCO (sužavėtas). Klausia? Kas? Ko? (Pauzė) Ką tiktai drebėdamas kreipėsi į mane „pone“, o dabar jau ima klausinėti. Tai blogai baigsis.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Manau, kad jis tavęs klausosi.
       ESTRAGONAS (vėl vaikšto aplink Lakį). Kas?
       VLADIMIRAS. Dabar gali jį paklausti. Jis sukluso.
       ESTRAGONAS. Ko jį paklausti?
       VLADIMIRAS. Kodėl jis nepasideda nešulių.
       ESTRAGONAS. Toks klausimas man ant liežuvio.
       VLADIMIRAS. Tai ir klausk.
       POCO (nerimastingai seka jų pokalbį, bijodamas, kad jie neužmirštų to klausimo, su kuriuo kreipėsi į jį). Manęs klausiate, kodėl jis nepadeda nešulių, kaip jūs sakot.
       VLADIMIRAS. Būtent.
       POCO (Estragonui). Ir jūs taip manot?
       ESTRAGONAS (tebevaikšto aplink Lakį). Jis pūkščia kaip ruonis.
       POCO. Aš jums tuojau atsakysiu. (Estragonui) Bet dėl dievo nustokit vaikščiojęs, jūs mane erzinat.
       VLADIMIRAS. Eik šen.
       ESTRAGONAS. Kas yra?
       VLADIMIRAS. Jis dabar kalbės.

       Jie laukia nejudėdami, sustoję vienas prieš kitą

       POCO. Nuostabu. Visi čia? Visi į mane žiūri? (Pažiūri į Lakį, timpteli virvę. Lakis pakelia galvą) Žiūrėk į mane, kiaule! (Lakis žiūri į jį) Nuostabu. (Įsideda pypkę kišenėn, išsiima nediduką pulverizatorių, purkščiasi į burną, įsideda pulverizatorių atgal, atsikrenkščia, nusispjauna, vėl išsiima pulverizatorią, purkščiasi į burną, dedasi pulverizatorių atgal į kišenę) Aš pasiruošęs. Visi manęs klauso? (Žiūri į Lakį, patraukia virvę) Arčiau! (Lakis prisiartina) Visi pasiruošę? (Apžiūri visus tris, Lakį paskutinį, timpteli virvę) Na? (Lakis pakelia galvą) Nemėgstu kalbėt į tuštumą. Gerai. Pažiūrėsim. (Susimąsto)
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       POCO. Tai ko, tiesą sakant, jūs manęs klausėte?
       VLADIMIRAS. Kodėl jis...
       POCO (piktai). Nepertraukite manęs! (Po pauzės, ramiau) Jeigu mes kalbėsim visi kartu, nieko gero neišeis. (Pauzė) Ką aš čia kalbėjau? (Po pauzės, garsiau) Ką aš čia kalbėjau?

       Vladimiras vaizduoja žmogų, nešantį sunkią naštą. Poco žiūri nesuprasdamas

       ESTRAGONAS (su pastangom). Apie nešulius! (Rodo pirštu į Lakį) Kodėl? Laikyti be perstojo. (Vaizduoja sulinkusį, dūstantį žmogų) Niekados nepadėti žemėn. (Išskečia rankas, su palengvėjimu atsitiesia) Kodėl?
       POCO. Dabar aišku. Reikėjo pasakyti anksčiau. Kodėl jis nesijaučia laisvai? Pabandysiu išsiaiškinti. Ar jis tam turi teisę? Taip. Vadinasi, jis nenori? Štai ir visas atsakymas. O kodėl jis nenori? (Po pauzės) Ponai, aš jums tuojau pasakysiu.
       VLADIMIRAS. Dėmesio!
       POCO. Todėl, kad man padarytų įspūdį, kad aš jo nepalikčiau.
       ESTRAGONAS. Kaip tai?
       POCO. Gal aš neaiškiai pasakiau. Jisai stengiasi mane sugraudinti, kad aš atsisakyčiau minties išsiskirti su juo. Ne, ne visai taip.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Jis nori mane pergudraut, bet jam nepavyks.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Įsivaizduoja, kad matydamas jį esant gerą nešiką, susigundysiu ir ateityje jį panaudoti šiam darbui.
       ESTRAGONAS. Jums daugiau jo nebereikia?
       POCO. O iš tikrųjų jis nešioja kiauliškai. Tai ne jo darbas.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Jis mano, kad aš, matydamas jo ištvermę, atsižadėsiu savo sprendimo. Štai koks niekingas jo išskaičiavimas. Tarsi man trūktų juodadarbių! (Visi trys žiūri į Lakį) Atsirado Atlantas, Jupiterio sūnus! (Pauzė) Na štai. Manau atsakęs į jūsų klausimą. Norite dar ko paklausti? (Vėl purkščiasi pulverizatorium)
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Nepamirškit, kad mudu galėjom susikeisti vietomis. Jeigu būtų kitaip susiklostę. Kiekvienam savo.
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Ką sakot?
       VLADIMIRAS. Jūs norite jo atsikratyti?
       POCO. Visai teisingai. Bet užuot išvaręs, o tai galėčiau padaryti, kitaip sakant, užuot jį paprasčiausiai išspyręs pro duris, esu toks geras ir veduosi Šventojo Išganytojo mugėn, kur tikiuosi turėti iš jo šiokios tokios naudos. Tiesą pasakius, tokių padarų išvyti neįmanoma. Geriausia būtų juos užmušti.

       Lakis verkia

       ESTRAGONAS. Jis verkia.
       POCO. Susenę šunys, ir tie oresni. (Atkiša Estragonui nosinę) Nuraminkit jį, jeigu jums gaila jo. (Estragonas nesiryžta) Imkite. (Estragonas ima nosinę) Nušluostykit jam ašaras. Tada nebesijaus toks apleistas.

       Estragonas vis dar nesiryžta

       VLADIMIRAS. Duokš, aš jam nušluostysiu.

       Estragonas nenori atiduoti nosinės. Traukia atgal kaip vaikas

       POCO. Paskubėkit. Tuojau jis nustos verkęs.

       Estragonas prisiartina prie Lakio ir taikosi nušluostyti jam akis. Lakis iš visų jėgų spiria jam į blauzdą. Estragonas išmeta nosinę, šoka atgal, ima suktis po sceną šlubuodamas ir kaukdamas iš skausmo

       POCO. Nosinę.

       Lakis pastato lagaminą ir pintinę, pakelia nosinę, prieina, paduoda ją Poco, atsitraukia atbulas, pasiima lagaminą ir pintinę

       ESTRAGONAS. Niekšas! Galvijas! (Pasikelia kelnių klešnę) Jis mane sužalojo!
       POCO. Aš jums sakiau, kad jis nemėgsta svetimų.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Parodyk. (Estragonas rodo jam savo koją. Poco, piktai) Kraujas bėga.
       POCO. Tai geras ženklas.
       ESTRAGONAS (judindamas sužeistą koją). Aš nebegalėsiu vaikščioti.
       VLADIMIRAS (švelniai). Aš tave panešiu. (Po pauzės) prireikus.
       POCO. Jis nebeverkia. (Estragonui) Tam tikra prasme jūs jį pakeitėt. (Mąsliai) Žmonių ašaros – nekintamas dydis. Kai vienas ima verkti, kitas nustoja. Kaip ir juokas. (Juokiasi) Taigi nekalbėkim blogai apie mūsų amžių, jis nėmaž ne blogesnis už buvusius. (Pauzė) Nekalbėkim apie jį gerai (Pauzė) Visai apie jį nekalbėkim. (Pauzė) Gyventoju padaugėjo, tas neabejotina.
       VLADIMIRAS. Pabandyk vaikščioti.

       Estragonas žengia šlubuodamas, sustoja priešais Lakį ir spjauna į jį, paskui sėdasi į tą vietą, kur sėdėjo pakylant uždangai

       POCO. O žinote, kas mane išmokė tų visų puikių dalykų? (Po pauzės. Beda pirštu į Lakio pusę) Jis!
       VLADIMIRAS (žiūrėdamas į dangų). Kada gi pagaliau ateis naktis?
       POCO. Jeigu ne jis, mano jausmai ir mintys suktųsi vien apie žemus dalykus, apie mano amatą – nesvarbu kokį. Grožis, grakštumas, tikroji tiesa man buvo nepažįstami. Ir štai tada aš pasiėmiau darbinį pajacą.
       VLADIMIRAS (bandydamas atitraukti žvilgsnį nuo dangaus). Darbinį pajacą?
       POCO. Tai buvo kone prieš šešiasdešimt metų... (mintyse skaičiuoja)... taip, beveik prieš šešiasdešimt. (Išdidžia poza) Tiek man neduotumėt, ar ne? (Vladimiras žiūri į Lakį) Šalia jo atrodau kaip jaunuolis, taip? (Po pauzės, Lakiui) Skrybėlę! (Lakis padeda pintinę, nusiima skrybėlę. Kuplūs, žili plaukai nukrenta jam abipus veido. Jis pasikiša skrybėlę po pažastim ir vėl pakelia pintinę) O dabar pažiūrėkit. (Poco nusivožia skrybėlę¹. Jis visai plikas. Vėl užsideda skrybėlę) Matėte?
       VLADIMIRAS. O kas yra darbinis pajacas?
       POCO. Jūs atėję iš kito pasaulio? Kuriame amžiuje gyvenat? Kadaise žmonės laikydavo juokdarius, o dabar – darbinį pajacą. Tie, kurie gali sau leisti tokią prabangą.
       VLADIMIRAS. Ir dabar jūs jį išvejate? Tokį seną ir tokį ištikimą tarną?
       ESTRAGONAS. Mėšlas?

       Poco vis labiau jaudinasi

       VLADIMIRAS. Iščiulpėte iš jo tai, kas geriausia, ir išmetate kaip... (ieško žodžio) ... kaip banano lupeną. Prisipažinkite, kad...
       POCO (dejuodamas griebiasi rankomis už galvos). Aš nebegaliu... nebegaliu ištverti... ką jis daro... kad žinotumėt. .. tai siaubinga... tegu nešdinasi sau... (mojuoja rankomis ... aš einu iš proto... (Jis susmunka, rankomis susiėmęs galvą) Aš nebegaliu... nebegaliu...

       Pauzė. Visi žiūri į Poco. Lakis dreba

       VLADIMIRAS. Jis nebegali.
       ESTRAGONAS. Siaubinga.
       VLADIMIRAS. Eina iš proto.
       ESTRAGONAS. Bjauru.
       VLADIMIRAS (Lakiui). Kaip jūs drįstat? Gėda! Toks geras šeimininkas! Ir taip jį kankinti! Po šitiek metų! Iš tikrųjų!
       POCO (kukčiodamas). Kadaise... jis buvo malonus... man padėdavo... linksmindavo... taurindavo mane... dabar... jis mane žudo...
       ESTRAGONAS (Vladimirui). Jis nori jį pakeisti kuo kitu?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Aš nesuprantu, ar nori jį pakeisti kuo kitu, ar suvis nieko nebenori?
       VLADIMIRAS. Nemanau.
       ESTRAGONAS. Kaip?
       VLADIMIRAS. Nežinau.
       ESTRAGONAS. Reikia jį paklausti.
       POCO (nusiraminęs). Ponai, nežinau, kas man pasidarė. Atleiskit. Pamirškite viską. (Vis labiau valdosi) Gerai nebeatsimenu, ką jums pasakiau, bet galite būt tikri, kad nepasakiau nė žodžio tiesos. (Atsitiesia, mušasi į krūtinę) Argi aš panašus į žmogų, kuris leisis kankinamas? Iš tikrųjų! (Rausiasi kišenėse) Kur pasidėjau pypkę?
       VLADIMIRAS. Žavingas vakaras.
       ESTRAGONAS. Nepamirštamas.
       VLADIMIRAS. Ir dar nesibaigė.
       ESTRAGONAS. Tarytum ne.
       VLADIMIRAS. Ką tik prasidėjo.
       ESTRAGONAS. Baisu.
       VLADIMIRAS. Kaip kokiame spektaklyje.
       ESTRAGONAS. Cirke.
       VLADIMIRAS. Miuzikhole.
       ESTRAGONAS. Cirke.
       POCO. Bet kurgi aš dėjau savąją viržinę?
       ESTRAGONAS. Na ir juokdarys! Pametė savo čiulptuką! (Garsiai juokiasi)
       VLADIMIRAS. Tuojau sugrįšiu. (Eina į užkulisį)
       ESTRAGONAS. Gale koridoriaus į kairę.
       VLADIMIRAS. Saugok mano vietą. (Išeina)
       POCO. Pamečiau savo Abdulą!
       ESTRAGONAS (kvatojasi). Gali sprogt iš juoko!
       POCO (pakelia galvą). Ar niekur nematėt... (Pastebi, kad nebėra Vladimiro. Apmaudžiai) O, jis išėjo?.. Neatsisveikinęs su manimi! Negražu! Reikėjo neleisti!
       ESTRAGONAS. Jam reikėjo šį tą nuleisti.
       POCO. Ak štai! (Po pauzės) Padėk dieve.
       ESTRAGONAS. Eikšekit.
       POCO. Ko reikia?
       ESTRAGONAS. Pamatysit.
       POCO. Norite, kad aš atsistočiau?
       ESTRAGONAS. Eikit... eikit... greičiau.

       Poco pakyla ir eina prie Estragono

       ESTRAGONAS. Žiūrėkit!
       POCO. Olialia!
       ESTRAGONAS. Viskas baigta.

       Sugrįžta  V l a d i m i r a s, rūškanas, pastumia Lakį, spiria ir apverčia pintinę, vaikšto susijaudinęs

       POCO. Jis nepatenkintas?
       ESTRAGONAS (Vladimirui). Tu praleidai nepaprastus dalykus. Gaila.

       Vladimiras sustoja, pastato pintinę, vėl ima vaikščioti šen ir ten, bet ramiau.

       POCO. Jis rimsta. (Dairosi aplinkui) Jaučiu, kaip ir viskas rimsta. Ateina begalinė ramybė. Klausykit! (Pakelia ranką) Panas miega.
       VLADIMIRAS (sustodamas). Kada gi pagaliau ateis naktis?

       Visi trys žiūri į dangų

       POCO. Jūs neketinat eiti prieš temstant?
       ESTRAGONAS. Kaip čia pasakius.. . Suprantat...
       POCO. Savaime aišku, savaime aišku. Jumis dėtas, ir aš, jeigu tik turėčiau pasimatymą su Godenu... Gode... Godo... na, jūs suprantat, ką turiu galvoje, laukčiau iki juodžiausios nakties. (Žiūri į kėdę) Aš labai norėčiau vėl atsisėsti, tik visai nežinau, kaip tai daroma.
       ESTRAGONAS. Gal galėčiau jums padėti?
       POCO. Galbūt, jeigu mane paprašytumėt.
       ESTRAGONAS. Ko?
       POCO. Jeigu mane paprašytumėt sėstis.
       ESTRAGONAS. Tai jums padėtų?
       POCO. Man rodos.
       ESTRAGONAS. Tai gerai. Sėskitės, pone, labai prašau sėstis.
       POCO. Ne, ne, nesirūpinkit. (Po pauzės. Tyliai) Paprašykite dar.
       ESTRAGONAS. Na ką jūs, kam gi stovėti, taip ir peršalt galite.
       POCO. Jūs manot?
       ESTRAGONAS. Tai absoliučiai aišku.
       POCO. Be abejo, jūsų teisybė. (Jis atsisėda) Dėkui, mielasis. Štai ir vėl sėdžiu. (Žiūri į savo laikrodį) Bet man jau laikas jus palikti, kitaip aš pavėluosiu.
       VLADIMIRAS. Laikas sustojo.
       POCO (prisikiša laikrodį prie ausies). Netikėkite tuo. Netikėkite tuo, netikėkite, pone. (Įsideda laikrodį į kišenę) Viskuo, kuo tik norite, tiktai ne tuo.
       ESTRAGONAS (Poco). Jam šiandien viskas atrodo juodos spalvos.
       POCO. Išskyrus dangaus skliautą. (Juokiasi, patenkintas savo sąmoju) Kantrybės, viskas savo laiku. Bet aš suprantu, jūs ne vietiniai, nežinote, kokios mūsiškės sutemos. Ar norite, kad pasakyčiau? (Pauzė. Estragonas įnikęs tyrinėja savo batus, o Vladimiras – savo skrybėlę. Lakio skrybėlė nukritusi, bet jis to nepastebi) Aš noriu jums suteikti malonumą. (Vėl purkščiasi pulverizatoriumi) Šiek tiek dėmesio, meldžiu. (Estragonas ir Vladimiras toliau tebegudrauja, Lakis pusiau miega. Poco supliauškina rimbu, bet garsas išeina labai silpnas) Kas čia atsitiko tam rimbui? (Pakyla ir pliaukšteli stipriau, pagaliau tai jam pavyksta. Lakis krūpteli. Estragonui iškrenta iš rankų batai, Vladimirui – skrybėlė. Poco numeta rimbą) Niekam nebetikęs tas rimbas. (Apžiūri savo auditoriją) Tai apie ką aš kalbėjau?
       VLADIMIRAS. Eime.
       ESTRAGONAS. Bet jūs nestovėkite šitaip, peršalsite.
       POCO. Teisybė. (Atsisėda. Estragonui) Kuo jūs vardu?
       ESTRAGONAS (mašinaliai). Katulas.
       POCO (neišgirdęs). Ak taip, naktis. (Pakelia galvą) Bet būkime truputį dėmesingesni, kitaip mes nieko nesutarsim. (Žiūri į dangų) Žiūrėkit. (Visi žiūri į dangų, išskyrus Lakį, kuris pusiau miega. Tai pastebėjęs, Poco trūkteli virvę) Ar tu žiūrėsi į dangų, kiaule! (Lakis pakelia galvą) Gerai, pakaks. (Jie nuleidžia galvas) Kuo jis ypatingas? Turiu omeny dangų. Jis blyškus ir šviesus, koks dangus paprastai būna tokiu paros metu. (Po pauzės) Šitose platumose. (Po pauzės) Kai būna giedra. (Jo balsas darosi dainingas) Prieš valandą (žiūri į savo laikrodį, tonas proziškas) apytikriai (tonas vėl lyriškas), po to, kai (dvejoja, tonas pažemėja), sakysim, dešimtą valandą ryto (tonas aukštėja), be perstojo liejantis raudonai ir baltai šviesai, jis ėmė prarasti savo spindesį, ėmė blykšti (pakelia ir pamažu nuleidžia abi rankas), blykšti vis labiau ir labiau, kol viskas (dramatiška pauzė, plačiai išskečia abi rankas) fit, baigta, sustingsta! (Pauzė) Bet... (perspėjamai pakelia ranką)... bet, dangstydamasi šia ramumo ir tylos skraiste (pakelia akis į dangų, kiti paseka juo, išskyrus Lakį), atšuoliuoja naktis (balsas vis labiau virpa) ir tuojau užgrius ant mūsų (spragteli pirštais). Štai taip (įkvėpimas apleidžia jį), tą akimirką, kai mes jos mažiausiai lauksim. (Pauzė. Niūriu balsu) Tai štai kaip viskas vyksta šitoj žemės šliundrynėj.

       Ilga pauzė

       ESTRAGONAS. Jeigu jau esi perspėtas.
       VLADIMIRAS. Galima pakentėti.
       ESTRAGONAS. Žinai, ko gali tikėtis.
       VLADIMIRAS. Nėra ko nekantrauti.
       ESTRAGONAS. Belieka tik laukti.
       VLADIMIRAS. Mes prie to pripratę. (Nusiima skrybėlę, žiūri į vidų, pakrato, užsideda)
       POCO. Ir kaip man išėjo, jūsų nuomone? (Estragonas ir Vladimiras žiūri į jį nesuprasdami) Gerai? Vidutiniškai? Įmanomai? Šiaip taip? Visai prastai?
       VLADIMIRAS (supranta pirmasis). O, labai gerai, visai gerai.
       POCO (Estragonui). O jums kaip atrodo, pone?
       ESTRAGONAS (su anglišku akcentu). O, labai gerai, labai labai labai gerai.
       POCO (su polėkiu). Dėkui, ponai. (Po pauzės) Man taip reikia padrąsinimo. (Susimąsto) Pabaigoje aš truputį neištempiau. Ar nepastebėjote?
       VLADIMIRAS. O, gal tik vos vos.
       ESTRAGONAS. Maniau, kad tai padarėte tyčia.
       POCO. Mat atmintis susilpnėjusi.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Kol kas nieko nėra.
       POCO (nusiminąs). Jums nuobodu?
       ESTRAGONAS. Ganėtinai.
       POCO (Vladimirui). O jums, pone?
       VLADIMIRAS. Ne kažin kokia linksmybė.

       Pauzė. Poco pergyvena vidinę kovą

       POCO. Ponai, su manim jūs buvot... (ieško žodžio)... padorūs.
       ESTRAGONAS. Na ne!
       VLADIMIRAS. Ką jūs!
       POCO. Taip, taip, jūs buvot korektiški. Taigi aš klausiu... Ką aš galėčiau savo ruožtu padaryti šitiems geriems žmonėms, kurie taip nuobodžiauja?
       ESTRAGONAS. Netgi luidoras mums būtų visai ne pro šalį.
       VLADIMIRAS. Mes ne kokie elgetos.
       POCO. Ką galėčiau padaryti, sakau aš sau, kad laikas jiems taip neprailgtų? Aš jiems atidaviau kaulus, kalbėjau apie šį bei tą, aiškinau jiems apie sutemas, čia viskas taip Ir apie tai gana. Bet ar to pakanka, štai kas mane kankina – ar to pakanka?
       ESTRAGONAS. Netgi šimtas sū.
       VLADIMIRAS. Patylėk!
       ESTRAGONAS. Aš iškeliauju.
       POCO. Ar to pakanka? Be abejo. Bet aš dosnus. Toks mano būdas. Šiandien. Juo blogiau man. (Jis trūkteli virvę. Lakis žiūri į jį) Kadangi aš kankinsiuos, nėra abejonės. (Nesikeldamas pasilenkia ir pasiima rimbą) Ko pageidautumėt? Kad jis pašoktų, padainuotų, padeklamuotų, pagalvotų, kad...
       ESTRAGONAS. Kas?
       POCO. Kas? Judu tai mokate galvoti?
       VLADIMIRAS. Jis galvoja?
       POCO. Puikiausiai. Ir balsu. Kadaise jis galvodavo netgi labai gražiai, galėdavau ištisas valandas jo klausyti. Dabar... (Krūpteli) Galų gale nieko nepadarysi. Taigi, ar jūs norite, kad jis ką nors pagalvotų?
       ESTRAGONAS. Man labiau patiktų, kad jis pašoktų, taip būtų linksmiau.
       POCO. Nebūtinai.
       ESTRAGONAS. Juk tiesa, Didi, taip būtų linksmiau.
       VLADIMIRAS. Man labiau patiktų jį išgirsti galvojant.
       ESTRAGONAS. Gal jis galėtų iš pradžių pašokti, o paskui galvoti. Ar ne per daug jo tiek prašyti?
       VLADIMIRAS (Poco). Tai įmanoma?
       POCO. Jokios abejonės, nėra nieko lengviau. Be kita ko, tai įprasta tvarka. (Trumpai nusijuokia)
       VLADIMIRAS. Tai tegu jis pašoka.
       POCO (Lakiui). Girdi?
       ESTRAGONAS. Jis niekados neatsisako?
       POCO. Tai aš jums netrukus paaiškinsiu. (Lakiui) Šok, bjaurybe!

       Lakis padeda lagaminą ir pintinę, prieina artėliau, rampos, atsisuka į Poco. Estragonas atsistoja, norėdamas geriau matyti. Lakis šoka. Sustoja

       ESTRAGONAS. Viskas?
       POCO Dar!

       Lakis pakartoja tuos pačius judesius. Sustoja

       ESTRAGONAS. Na ir pašoko! (Mėgdžioja Lakio judesius) Ir aš taip galiu. (Mėgdžioja, vos nenugriūva) Reikėtų tik pasitreniruoti.
       VLADIMIRAS. Jis pavargęs.
       POCO. Kadaise jis šokdavo farandolą, almė, branlį, žigą, fandangą ir jūrininkų šokį. Jis netverdavo iš džiaugsmo. Dabar bepajėgia tiek, kiek matėte. Ar žinot, kaip tai vadinasi?
       ESTRAGONAS. Dvesianti musė.
       VLADIMIRAS. Senatvės vėžys.
       POCO. Šokis tinkluose. Jam rodos, kad jis įsipainiojęs į tinklą.
       VLADIMIRAS (gudraujančio esteto maniera). Kažkas tokio čia yra...

       Lakis ruošiasi grįžti prie savo nešulių
       POCO (kaip arkliui). Tpruuu!

       Lakis sustoja

       ESTRAGONAS. Jis niekados neatsisako.
       POCO. Aš netrukus jums paaiškinsiu. (Rausiasi kišenėse) Palaukit. (Rausiasi) Kurgi aš nudėjau savo kriaušę? (Rausiasi) Tai bent! (Apstulbęs pakelia galvą. Nusilpusiu balsu) Pamečiau savo pulverizatorių!
       ESTRAGONAS (silpstančiu balsu). Mano kairysis plautis visai nusilpęs. (Sukosčioja. Griausmingu balsu) Bet mano dešinysis plautis puikiausias!
       POCO (normaliu balsu). Nieko nepadarysi, apsieisiu be jo. Ką aš kalbėjau? (Mąsto) Palaukit! (Mąsto) Tai bent! (Pakelia galvą) Padėkite man!
       ESTRAGONAS. Bandau prisiminti.
       VLADIMIRAS. Aš taip pat.
       POCO. Palaukit!

       Visi trys vienu metu nusiima skrybėles, prisideda ranką prie kaktos, stengiasi susikaupti suraukę antakius. Ilga pauzė

       ESTRAGONAS (triumfuodamas). Štai!
       VLADIMIRAS. Prisiminė.
       POCO (nekantriai). Ką?
       ESTRAGONAS. Kodėl jis nepadeda nešulių?
       VLADIMIRAS. Na ne!
       POCO. Jūs tikras?
       VLADIMIRAS. Betgi jūs jau sakėt.
       POCO. Jau sakiau?
       ESTRAGONAS. Jau sakė?
       VLADIMIRAS. Be to, jis jau pasidėjo nešulius.
       ESTRAGONAS (žvilgteli į Lakį). Tiesa. Na ir kas?
       VLADIMIRAS. Kadangi jis jau pasidėjo nešulius, neįmanoma klausti, kodėl jis jų nepasideda.
       POCO. Visai teisingai.
       ESTRAGONAS. Ir kodėl jis juos pasidėjo?
       POCO. Būtent.
       VLADIMIRAS. Kad pašoktų.
       ESTRAGONAS. Teisybė.
       POCO (pakelia ranką). Palaukit! (Pauzė) Nieko nekalbėkit! (Po pauzės) Štai kas. (Užsideda skrybėlę) Žinau.

       Estragonas ir Vladimiras užsideda skrybėles

       VLADIMIRAS. Jis prisiminė.
       POCO. Šit kaip tai vyksta.
       ESTRAGONAS. Apie ką jūs?
       POCO. Tuojau pamatysit. Tai labai sunku pasakyti.
       ESTRAGONAS. Nesakykit.
       POCO. O, nebijokit, paaiškinsiu. Bet aš noriu trumpai, nes jau vėlu. Tik kaip čia padarius, kad būtų ir trumpai, ir aiškiai, štai kas. Leiskite man pagalvoti.
       ESTRAGONAS. Bus trumpiau, jei nesistengsite kalbėti trumpai.
       POCO (pagalvojęs). Tuojau. Pabandysiu vieną iš dviejų dalykų.
       ESTRAGONAS. Tai kliedesys.
       POCO. Arba aš jį prašau ko nors – šokti, dainuoti, galvoti...
       VLADIMIRAS. Gerai, gerai, mes supratom.
       POCO. Arba aš jo nieko neprašau. Gerai. Nepertraukit manęs. Sakykim, kad aš jį prašau, pavyzdžiui. .. pašokti. Ir kas po to įvyksta?
       ESTRAGONAS. Jis pradeda švilpti.
       POCO (supykęs). Aš daugiau nekalbėsiu.
       VLADIMIRAS. Labai prašau kalbėti toliau.
       POCO. Paprašykite dar.
       ESTRAGONAS (sudėjęs rankas). Aš jus maldauju, pone, tęskite savo pasakojimą.
       POCO. Kur aš sustojau?
       VLADIMIRAS. Jūs jį prašėte šokti.
       ESTRAGONAS. Dainuoti.
       POCO. Taigi, aš jį prašiau dainuoti. Kas po to? Arba jis ima dainuoti, kaip prašiau, arba, užuot dainavęs, kaip prašiau, jis ima, pavyzdžiui, šokti arba galvoti, arba...
       VLADIMIRAS. Aišku, aišku, toliau.
       ESTRAGONAS. Pakaks!
       VLADIMIRAS. Tačiau šį vakarą jis daro viską, ko jūs prašot.
       POCO. Nori mane sugraudinti, kad aš jo neišvyčiau.
       ESTRAGONAS. Tai jau girdėjom.
       VLADIMIRAS. Neaišku.
       ESTRAGONAS. Tuojau pat jisai pareikš, kad nesakė nė žodžio teisybės.
       VLADIMIRAS (Poco). Jūs neprotestuojate?
       POCO. Aš pavargau.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Nieko nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu.
       VLADIMIRAS (Poco). Liepkite jam galvoti.
       POCO. Paduokite jam jo skrybėlę.
       VLADIMIRAS. Jo skrybėlę?
       POCO. Jis negali galvoti be skrybėlės.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Paduok jam skrybėlę.
       ESTRAGONAS. Aš? Po to, kai jis man įspyrė! Niekados!
       VLADIMIRAS. Tuojau aš paduosiu. (Nejuda iš vietos)
       ESTRAGONAS. Tegu eina ir pats pasiima.
       POCO. Geriau tegu kas jam paduoda.
       VLADIMIRAS. Aš paduosiu.

       Jis pakelia skrybėlę ir iš tolo duoda ją Lakiui. Lakis nejuda iš vietos

       POCO. Reikia uždėti.
       ESTRAGONAS (Poco). Liepkite, kad jis pasiimtų.
       POCO. Geriau uždėti.
       VLADIMIRAS. Aš uždėsiu.

       Jis atsargiai apeina Lakį, tyliai prisiartina iš užpakalio, uždeda ant galvos skrybėlę ir skubiai atsitraukia. Lakis nejuda. Pauzė

       ESTRAGONAS. Ko gi jis laukia?
       POCO. Pasitraukite. (Estragonas ir Vladimiras pasitraukia nuo Lakio. Poco timpteli virvę. Lakis žiūri į jį) Galvok, kiaule! (Po pauzės. Lakis pradeda šokti) Sustok! (Lakis sustoja) Artyn! (Lakis eina Poco link) Čia! (Lakis sustoja) Galvok!

       Pauzė

       LAKIS. Kita vertus, dėl to...
       POCO. Sustok! (Lakis nutyla) Atgal! (Lakis atsitraukia) Čia! (Lakis atsistoja į vietą) Na! (Lakis atsisuka į publiką) Galvok.

       POCO. Skrybėlę!

       Vladimiras nutraukia nuo Lakio skrybėlę. Lokis nutyla ir krenta ant žemės. Ilga pauzė. Nugalėtojai šniokštuoja

       ESTRAGONAS. Atsikeršijau.

       Vladimiras apžiūrinėja Lakio skrybėlę, dirsteli į vidų
       POCO. Atiduokite man! (Išplėšia skrybėlę Vladimirui iš rankų, meta ant žemės, trypia ją) Be skrybėlės jis nesugebės galvoti!
       VLADIMIRAS. Bet ar begalės jis orientuotis?
       POCO. Aš jį orientuosiu! (Spiria Lakiui) Stok! Kiaule!
       ESTRAGONAS. Gal jis nebegyvas.
       VLADIMIRAS. Jūs jį užmušite.
       POCO. Stok! Stipena! (Traukia virvę. Lakis slysteli. Estragonui ir Vladimirui) Padėkite.
       VLADIMIRAS. Kaip?
       POCO. Pakelkite jį!

       Estragonas ir Vladimiras ima statyti Lakį ant kojų, akimirką prilaiko, paskui paleidžia. Jis vėl nukrenta

       ESTRAGONAS. Jis tyčia.
       POCO. Reikia jį prilaikyti. (Po pauzės) Na na, kelkite jį!
       ESTRAGONAS. Man nusibodo.
       VLADIMIRAS. Imkim, pabandykim dar kartą.
       ESTRAGONAS. Kuo jis mus laiko?
       VLADIMIRAS. Kelkim.

       Jie pastato Lakį ant kojų ir prilaiko

       POCO. Nepaleiskite jo. (Estragonas ir Vladimiras svirduliuoja) Nejudėkit! (Poco ima lagaminą ir pintinę ir neša juos prie Lakio) Tvirtai laikykite. (Paduoda lagaminą Lakiui į rankas, bet šis bematant vėl išmeta) Nepaleiskite jo! (Vėl paduoda lagaminą. Pamažu, prisilietus lagaminui, Lakio pojūčiai atgyja ir pirštai apgniaužia lagamino rankeną) Laikykite! (Tas pats kartojasi su pintine) Štai dabar galite jį paleisti. (Estragonas ir Vladimiras pasitraukia nuo Lakio, kuris klumpa, svyruoja, linksta per kelius, bet lieka stovėti, laikydamas lagaminą ir pintinę. Poco atsitraukia atgal, supliauškina rimbu) Pirmyn! (Lakis eina) Atgal! (Lakis atsitraukia) Na štai, jis gali vaikščioti. (Atsisuka į Estragoną ir Vladimirą) Dėkui, ponai, ir leiskite jums... (rausiasi savo kišenėse)... jums palinkėti... (rausiasi) ... jums palinkėti... (rausiasi) Bet kurgi aš dėjau savo laikrodį? (Rausiasi) Čia dabar! (Sugniužęs pakelia galvą) Tikras svogūniukas su dangteliu, su sekundine rodykle, ponai. Senelis man jį dovanojo. (Rausiasi) Gal jis kur nukrito. (Ieško ant žemės kartu su Estragonu ir Vladimiru. Poco nuspiria Lakio skrybėlės likučius) Tai bent!
       VLADIMIRAS. Gal jis liemenės kišenėlėje?
       POCO. Palaukit. (Susilenkia dvilinkas, prideda ausį prie savo pilvo, klausosi) Nieko negirdžiu! (Moja, kad jie prisiartintų) Pažiūrėkit. (Estragonas ir Vladimiras prieina, pasilenkia jam prie pat pilvo. Pauzė) Man rodos, būtų girdėti, kaip jis tiksi.
       VLADIMIRAS. Tylos!

       Visi pasilenkę klausosi

       ESTRAGONAS. Kažką girdžiu.
       POCO. Kur?
       VLADIMIRAS. Tai širdis.
       POCO (nusivylęs). Šūdas!
       VLADIMIRAS. Tylos!

       Visi klausosi

       ESTRAGONAS. Gal sustojo.
       POCO. Katras judviejų taip dvokia?
       ESTRAGONAS. Jam dvokia iš burnos, o man – kojos.
       POCO. Teks atsisveikinti.
       ESTRAGONAS. O laikrodis?
       POCO. Matyt, būsiu palikęs pilyje.
       ESTRAGONAS. Tai sudie.
       POCO. Sudie.
       VLADIMIRAS. Sudie.
       ESTRAGONAS. Sudie.

       Pauzė

       POCO. Ir dėkui.
       VLADIMIRAS. Dėkui jums.
       POCO. Nėr už ką.
       ESTRAGONAS. Kad yra.
       POCO. Kad nėra.
       VLADIMIRAS. Kad yra.
       ESTRAGONAS. Kad nėra.

       Pauzė

       POCO. Aš niekaip negaliu... (dvejoja)... išeiti.
       ESTRAGONAS. Toks gyvenimas.

       Poco nusigręžia, eina nuo Lakio kulisų link, palaipsniui atleisdamas virvę

       VLADIMIRAS. Jūs einat ne į tą pusę.
       POCO. Man reikia įsibėgėti. (Nuėjęs iki galo virvės, tai yra į užkulisį, jis sustoja, atsigręžia, šaukia) Pasitraukit! (Estragonas ir Vladimiras pasitraukia į scenos gilumą, žiūri į Poco. Supliauška rimbas) Pirmyn! (Lakis nejuda)
       ESTRAGONAS. Pirmyn!
       VLADIMIRAS. Pirmyn!

       Supliauška rimbas, Lakis pajuda iš vietos

       POCO. Greičiau! (Išeina iš užkulisio, pereina sceną, žengdamas paskui Lakį, Estragonas ir Vladimiras nusiima skrybėles, mosuoja rankomis. Lakis išeina. Poco jį gena rimbu ir virve) Greičiau! Greičiau! (Prieš išnykdamas, Poco sustoja, atsigręžia. Virvė įsitempia. Pasigirsta, kaip nukrenta Lakis) Kėdę! (Vladimiras suieško kėdę ir paduoda Poco, o tas meta ją Lakiui) Sudie!
       ESTRAGONAS, VLADIMIRAS (mosuodami rankomis). Sudie! Sudie!
       POCO. Stok! Kiaule! (Girdėti, kaip Lakis keliasi) Pirmyn! (Poco išeina. Pliauška rimbas) Pirmyn! Sudie! Greičiau! Kiaule! No! Sudie!

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Bent neprailgo laukti.
       ESTRAGONAS. Ir šiaip neprailgs.
       VLADIMIRAS. Kas be ko. Tik šitaip įdomiau.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Ką dabar darysim?
       VLADIMIRAS. Nežinau.
       ESTRAGONAS. Eikim iš čia.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Juk laukiame Godo.
       ESTRAGONAS. Iš tikrųjų.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Jie gerokai pasikeitė.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Tiedu.
       ESTRAGONAS. Taigi, pasikalbėkim truputį.
       VLADIMIRAS. Juk jie gerokai pasikeitė, ar ne?
       ESTRAGONAS. Galimas daiktas. Tiktai mudu niekad nepasikeisim.
       VLADIMIRAS. Galimas daiktas? Tikrų tikriausiai. Tu juos gerai matei?
       ESTRAGONAS. Ko gero. Bet aš jų nepažįstu.
       VLADIMIRAS. Na ne, pažįsti.
       ESTRAGONAS. Na ne, nepažįstu.
       VLADIMIRAS. Mes juos pažįstam, aš tau sakau. Tu viską pamiršti. (Po pauzės) Nebent čia ne tie patys.
       ESTRAGONAS. Aišku, kad ne tie patys, juk jie mūsų nepažino.
       VLADIMIRAS. Tai ne įrodymas. Aš irgi dėjausi, kad jų nepažįstu. O be to, mūsų niekas niekados nepažins.
       ESTRAGONAS. Gana! Jei mums ko reikia, tai... Ai! (Vladimiras nepajuda) Ai!
       VLADIMIRAS. Nebent čia ne tie patys.
       ESTRAGONAS. Didi! Ir kitą koją! (Nušlubuoja į tą pusę, kur sėdėjo pakylant uždangai)
       BALSAS IŠ UŽKULISIO. Pone!

       Estragonas sustoja. Abu žiūri į balso pusę

       ESTRAGONAS. Vėl prasideda.
       VLADIMIRAS. Eikš čionai, vaikeli.

       Baugščiai įeina  b e r n i u k a s. Sustoja

       BERNIUKAS. Ponas Alberas?
       VLADIMIRAS. Aš.
       ESTRAGONAS. Ko tau reikia?
       VLADIMIRAS. Prieik.

       B e r n i u k a s  nejuda iš vietos

       ESTRAGONAS (įsakmiai). Prieik, tau sakoma!

       Berniukas baugščiai prieina, sustoja

       VLADIMIRAS. Kas yra?
       BERNIUKAS. Ponas Godo... (Nutyla)
       VLADIMIRAS. Aišku. (Po pauzės) Prieik.

       Berniukas nejuda

       ESTRAGONAS (įsakmiai). Prieik, tau sakoma! (Berniukas baugščiai prisiartina, sustoja) Kodėl taip vėlai atėjai?
       VLADIMIRAS. Tave siuntė ponas Godo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Na gerai, sakyk.
       ESTRAGONAS. Kodėl taip vėlai atėjai?

       Berniukas žiūri tai į vieną, tai į kitą, neapsispręsdamas, katram atsakyti

       VLADIMIRAS (Estragonui). Duok jam ramybę.
       ESTRAGONAS (Vladimirui). Atsikabink. (Prieidamas, berniukui) Tu žinai, kelinta dabar valanda?
       BERNIUKAS (traukdamasis atatupstas). Aš nekaltas, pone.
       ESTRAGONAS. Tai gal aš kaltas?
       BERNIUKAS. Aš bijojau, pone.
       ESTRAGONAS. Ko bijojai? Mūsų? (Po pauzės) Atsakyk!
       VLADIMIRAS. Viskas aišku, jisai išsigando jų.
       ESTRAGONAS. Ar seniai tu jau čia?
       BERNIUKAS. Neseniai, pone.
       VLADIMIRAS. Tu išsigandai rimbo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Riksmų?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tų dviejų ponų?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tu juos pažįsti?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Tu vietinis?
       BERNIUKAS. Taip, pone,
       ESTRAGONAS. Meluoji! (Ima berniuką už rankų, purto) Sakyk tiesą!
       BERNIUKAS (drebėdamas). Aš sakau tiesą, pone.
       VLADIMIRAS. Duok jam ramybę. Kas tau? (Estragonas paleidžia berniuką, atsitraukia, užsidengia veidą rankomis. Vladimiras ir berniukas žiūri į jį. Estragonas atitraukia rankas, jo veidas iškreiptas) Kas tau?
       ESTRAGONAS. Aš nelaimingas.
       VLADIMIRAS. Juokus į šalį! Ar seniai?
       ESTRAGONAS. Nebeprisimenu.
       VLADIMIRAS. Ko tik neiškrečia mums ta atmintis! (Estragonas nori kalbėti, persigalvoja, nušlubuoja šalin, atsisėda ir ima autis batus. Berniukui) Tai ką?
       BERNIUKAS. Ponas Godo...
       VLADIMIRAS (nutraukdamas). Jau esu tave matęs, ar ne?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS. Tu manęs nepažįsti?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Vakar nebuvai čia atėjęs?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Ateini čionai pirmą kartą?
       BERNIUKAS. Taip, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Sakyti galima ką nori. (Po pauzės) Na gerai, kalbėk.
       BERNIUKAS (be atokvėpio). Ponas Godo liepė jums pasakyti, kad rytoj tikrai ateis, o šį vakarą negali.
       VLADIMIRAS. Ir viskas?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tu dirbi pas poną Godo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. O ką tu veiki?
       BERNIUKAS. Ganau ožkas, pone.
       VLADIMIRAS. Jis gerai elgiasi su tavimi?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Nemuša?
       BERNIUKAS. Ne, pone, manęs nemuša.
       VLADIMIRAS. O ką muša?
       BERNIUKAS. Mano brolį, pone.
       VLADIMIRAS. Ak, vadinasi, turi brolį?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. O ką jis veikia?
       BERNIUKAS. Jis gano avis, pone.
       VLADIMIRAS. O kodėl gi jis nemuša tavęs?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS, Matyt, tave myli.
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS. Ar jis tave neblogai maitina? (Berniukas dvejoja) Ar jis tave gerai maitina?
       BERNIUKAS. Gana gerai, pone.
       VLADIMIRAS. Tu nesi nelaimingas? (Berniukas dvejoja) Supranti, ką turiu galvoje?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Ir ką gi?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.
       VLADIMIRAS. Kaip ir aš. (Po pauzės) O kur tu miegi?
       BERNIUKAS. Daržinėje, pone.
       VLADIMIRAS. Su savo broliu?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Ant šieno?
       BERNIUKAS. Taip, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Gerai, gali sau eiti.
       BERNIUKAS. Ką pasakyti ponui Godo, pone?
       VLADIMIRAS. Pasakyk jam... (Dvejoja) Pasakyk jam, kad mudu matei. (Po pauzės) Juk iš tiesų mudu matei, ar ne?
       BERNIUKAS. Taip, pone. (Neryžtingai traukiasi, nusigręžia ir išbėga)

       Staiga ima temti, ateina naktis. Tolumoje pateka mėnulis, pakyla į dangų, užliedamos sceną sidabrine šviesa

       VLADIMIRAS. Pagaliau! (Estragonas pakyla ir eina Vladimiro link, nešinas batais rankoje. Padeda juos prie rampos, atsitiesia ir žiūri į mėnulį) Ką darai?
       ESTRAGONAS. Ką ir tu: žiūriu į tą perblyškėlį.
       VLADIMIRAS. Klausiu, ką darai su savo batais?
       ESTRAGONAS. Palieku juos čia. (Po pauzės) Ateis kas kitas, toksai... toksai kaip aš, tik mažesnių kojų, ir bus laimingas radęs batus.
       VLADIMIRAS. Nejaugi vaikščiosi basas?
       ESTRAGONAS. Jėzus vaikščiojo.
       VLADIMIRAS. Jėzus! Kuo jis čia dėtas? Negi tu jam prilygsi!
       ESTRAGONAS. Visados stengiausi jam prilygti.
       VLADIMIRAS. O juk ten buvo šilta! Gera!
       ESTRAGONAS. Taip. Ir prie kryžiaus kaldavo greitai.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Čia mums nebėra ko veikti.
       ESTRAGONAS. Nei kur kitur.
       VLADIMIRAS. Klausyk, Gogo, nebūk surūgęs. Rytoj viskas bus kitaip.
       ESTRAGONAS. Kaip kitaip?
       VLADIMIRAS. Ar negirdėjai, ką sakė berniūkštis?
       ESTRAGONAS. Ne.
       VLADIMIRAS. Sakė, kad rytoj Godo tikrai ateis. (Po pauzės) Supranti?
       ESTRAGONAS. Vadinasi, kaip tik čia reikia jo laukti.
       VLADIMIRAS. Ar pakvaišai? Reikia kur nors prisiglausti. (Ima Estragoną už rankos) Eime. (Tempia jį. Estragonas iš pradžių pasiduoda, paskui ima spyriotis. Abu sustoja)
       ESTRAGONAS (žiūrėdamas į medį). Gaila, kad nėra virvagalio.
       VLADIMIRAS. Eime. Darosi vėsu. (Tempia jį. Kartojasi tas pats)
       ESTRAGONAS. Primink man, kad rytoj atsineščiau virvę.
       VLADIMIRAS. Gerai. Eime. (Tempia jį. Kartojasi tas pats)
       ESTRAGONAS. Kažin, kiek laiko mudu esame kartu?
       VLADIMIRAS. Nežinau. Ko gero, penkiasdešimt metų.
       ESTRAGONAS. Atsimeni tą dieną, kai puoliau į Diuransos upę?
       VLADIMIRAS. Tada skynėm vynuoges.
       ESTRAGONAS. Tu mane ištraukei.
       VLADIMIRAS. Viskas jau užmiršta ir palaidota.
       ESTRAGONAS. Mano drabužiai džiūvo saulėje.
       VLADIMIRAS. Išmesk iš galvos. Eime. (Scena kartojasi)
       ESTRAGONAS. Palauk.
       VLADIMIRAS. Man šalta.
       ESTRAGONAS. Galvoju, ar ne geriau mums butų skyrium, kiekvienam sau. (Po pauzės) Mudu nesutverti eit tuo pačiu keliu.
       VLADIMIRAS (nepykdamas). Nežinia.
       ESTRAGONAS. Taigi, viskas nežinia.
       VLADIMIRAS. Išsiskirt galima bet kada, jei tik manai, kad taip bus geriau.
       ESTRAGONAS. Dabar jau nebeverta.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Iš tikrųjų, dabar jau nebeverta.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Tad eime?
       VLADIMIRAS. Eime.

       Abu nejuda iš vietos

       U ž d a n g a

Į viršų

       ANTRAS VEIKSMAS

       Rytojaus diena. Ta pati valanda. Ta pati vieta. Estragono batai, suglausti užkulniais, priešakiais į šalis, stovi prie rampos. Lakio skrybėlė tebėra kur buvusi
       Medį dengia lapija
       Greitai įeina  V l a d i m i r a s. Sustoja ir ilgai žiūri į medį. Paskui staiga ima skubriai žingsniuoti po sceną tai į vieną, tai į kitą pusę. Vėl sustoja prie batų, lenkiasi, ima vieną, apžiūri, pauosto, rūpestingai stato atgal. Vėl pradeda blaškytis po sceną šen ir ten. Sustoja prie dešiniųjų kulisų, ilgai žiūri į tolį prisidėjęs ranką prie kaktos. Žingsniuoja pirmyn atgal. Sustoja prie kairiųjų kulisų, veiksmas kartojasi. Žingsniuoja šen ir ten. Staiga sustoja, susineria rankas ant krūtinės, užverčia galvą ir ima visa gerkle dainuoti

       VLADIMIRAS. Išalko šuo labai...

       Kadangi pradėjo per žemai, sustoja, atsikosti ir pradeda aukštesniu tonu:

       Išalko šuo labai
       Ir prie dešros priėjo –
       Užtvojo negyvai
       Su samčiu jį virėjas.

       Ir šunį šunys, jo draugai,
       Palaidojo suėję...

       Sustoja, atgauna kvapą, pradeda vėl:

       Ir šunį šunys, jo draugai,
       Palaidojo suėję.
       Pastatė kryžių nedažytą
       Ir užrašą pridėjo:

       ,,Išalko šuo labai
       Ir prie dešros priėjo –
       Užtvojo negyvai
       Su samčiu jį virėjas.

       Ir šunį šunys, jo draugai,
       Palaidojo suėję“.

       Sustoja, atsikvepia, vėl pradeda:

       Ir šunį šunys, jo draugai,
       Palaidojo suėję...

       Nutyla, kurį laiką stovi nejudėdamas, paskui vėl ima karštligiškai žingsniuoti po sceną šen ir ten. Vėl sustoja priešais medį, vaikšto pirmyn atgal, sustoja priešais batus, vėl vaikšto, bėga prie kairiųjų kulisų, žiūri į tolį. Tuo metu iš už kairiųjų kulisų pasirodo Estragonas, basas, nuleista galva, jis lėtai eina per sceną. Vladimiras atsigręžia ir jį pamato

       VLADIMIRAS. Vėl tu! (Estragonas sustoja, nepakeldamas galvos. Vladimiras eina prie jo) Eikš, aš tave apkabinsiu!
       ESTRAGONAS. Neliesk manęs!

       Vladimiras įžeistas susilaiko. Pauzė

       VLADIMIRAS. Tu nori, kad eičiau šalin? (Po pauzės) Gogo! (Po pauzės. Vladimiras įdėmiai žiūri į jį) Tave mušė? (Po pauzės) Gogo! (Estragonas visą laiką tyli nuleidęs galvą) Kur tu praleidai naktį? (Pauzė. Vladimiras prieina artyn)
       ESTRAGONAS. Neliesk manęs! Nieko neklausk! Nieko nesakyk! Būk su manim!
       VLADIMIRAS. Argi aš esu kada nors tave palikęs?
       ESTRAGONAS. Tu leidai man išeiti.
       VLADIMIRAS. Pažiūrėk į mane. (Estragonas nesijudina. Garsiai) Pažiūrėk į mane, tau sakau!

       Estragonas pakelia galvą. Jie ilgai žiūri vienas į kitą, tai atsitraukdami, tai priartėdami, palenkę galvą į šoną, tarsi žiūrėtų į kokį meno kūrinį, virpėdami artėja vienas prie kito, paskui staiga apsikabina, ploja vienas kitam per nugarą. Paleidžia vienas kitą iš glėbio, Estragonas, praradęs atsparą, vos nenugriūva

       ESTRAGONAS. Kokia diena!
       VLADIMIRAS. Kas tave nuskriaudė? Papasakok.
       ESTRAGONAS. Štai dar viena dienelė nustumta.
       VLADIMIRAS. Dar ne.
       ESTRAGONAS. Kad ir kas būtų, man ji jau pasibaigė. (Pauzė) Ką tik girdėjau tave dainuojant.
       VLADIMIRAS. Teisybė, prisimenu.
       ESTRAGONAS. Man pasidarė skaudu. Tariau sau: vienas, mano, kad suvisai išėjau, ir dainuoja lyg niekur nieko.
       VLADIMIRAS. Savo nuotaikai neįsakysi. Visą dieną jaučiausi atsakančios formos. (Po pauzės) Visą naktį nė karto nesikėliau.
       ESTRAGONAS (liūdnai). Matai, kai manęs nebūna, tau net šlapintis geriau.
       VLADIMIRAS. Man tavęs stigo, ir kartu buvau patenkintas. Argi ne keista?
       ESTRAGONAS (pasipiktinęs). Buvai patenkintas?
       VLADIMIRAS (pagalvojęs). Gal čia ne tas žodis.
       ESTRAGONAS. O dabar?
       VLADIMIRAS (pasidairęs). Dabar... (Linksmai) Štai tu ir vėl čia... (abejingai) .. .mes ir vėl čia... (liūdnai) .. .aš ir vėl čia.
       ESTRAGONAS. Matai, tau blogiau, kai mudu kartu. Ir man geriau vienam.
       VLADIMIRAS (Įsižeidęs). Tai kurių galų mudu susitinkam?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. O aš žinau. Todėl, kad tu nesugebi apsiginti. Aš būčiau neleidęs tavęs mušti.
       ESTRAGONAS. Tu nieko nebūtum galėjęs padaryti.
       VLADIMIRAS. Kodėl?
       ESTRAGONAS. Jų buvo dešimt.
       VLADIMIRAS. Norėjau pasakyti, kad bučiau neleidęs tau lįsti jiems į rankas.
       ESTRAGONAS. Aš nieko nedariau.
       VLADIMIRAS. Už ką gi jie tave mušė?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Matai, Gogo, būna, kad tu negali susitvardyti, o aš galiu. Turėtum tai jausti.
       ESTRAGONAS. Sakau, aš nieko nedariau.
       VLADIMIRAS. Gal ir nieko. Bet svarbu laikysena, laikysena, jei nori, kad kailis liktų sveikas. Bet tiek jau to. Štai tu sugrįžai, ir aš labai patenkintas.
       ESTRAGONAS. Jų buvo dešimt.
       VLADIMIRAS. Širdies gilumoje tu irgi turbūt patenkintas, na, prisipažink.
       ESTRAGONAS. Kuo patenkintas?
       VLADIMIRAS. Kad vėl esi su manim.
       ESTRAGONAS. Tu manai?
       VLADIMIRAS. Sakyk, nors tai būtų ir netiesa.
       ESTRAGONAS. Ką turėčiau sakyti?
       VLADIMIRAS. Sakyk: aš patenkintas.
       ESTRAGONAS. Aš patenkintas.
       VLADIMIRAS. Ir aš.
       ESTRAGONAS. Ir aš.
       VLADIMIRAS. Mudu abu patenkinti.
       ESTRAGONAS. Mudu abu patenkinti. (Pauzė) Ką gi mums dabar daryti, kai mudu abu patenkinti?
       VLADIMIRAS. Laukti Godo.
       ESTRAGONAS. Teisybė.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Nuo vakar dienos čia šis tas pasikeitė.
       ESTRAGONAS. O jeigu jis neateis?
       VLADIMIRAS (kurį laiką žiuri nesuprasdamas). Pamatysim. (Po pauzės) Aš sakau, kad nuo vakar dienos čia šis tas pasikeitė.
       ESTRAGONAS. Viskas žliaugia.
       VLADIMIRAS. Pažiūrėk į medį.
       ESTRAGONAS. Du kartus į tuos pačius pūlius neįbrisi.
       VLADIMIRAS. Į medį pažiūrėk, sakau.

       Estragonas žiūri į medį

       ESTRAGONAS. Argi vakar jo čia nebuvo!
       VLADIMIRAS. Buvo. Negi neprisimeni? Per plauką ant jo nepasikorėm. (Susimąsto) Taip, taip, (skiemenuodamas žodžius) vos-ant-jo-ne-pa-si-ko-rėm. Bet tu nenorėjai? Ar neprisimeni?
       ESTRAGONAS. Tu sapnavai.
       VLADIMIRAS. Negalimas daiktas, kad jau būtum pamiršęs.
       ESTRAGONAS. Toks jau esu. Arba pamirštu bematant, arba nepamirštu niekados.
       VLADIMIRAS. O Poco ir Lakį – tu juos irgi pamiršai?
       ESTRAGONAS. Poco ir Lakį?
       VLADIMIRAS. Pamiršo viską!
       ESTRAGONAS. Prisimenu tokį padūkėlį, kuris man įspyrė. Paskui jis darkėsi.
       VLADIMIRAS. Tai buvo Lakis.
       ESTRAGONAS. Tą prisimenu. O kada tai buvo?
       VLADIMIRAS. O tą kitą, kuris jį vedė, irgi prisimeni?
       ESTRAGONAS. Jis man davė kaulų.
       VLADIMIRAS. Tai buvo Poco!
       ESTRAGONAS. Ir tu sakai, kad visa tai buvo vakar?
       VLADIMIRAS. Na taip, aišku.
       ESTRAGONAS. Štai šičia?
       VLADIMIRAS. Taip, taip, iš tikrųjų! Argi neatpažįsti?
       ESTRAGONAS (staiga įniršęs). Atpažįsti? Ką čia atpažinsi? Visą gyvenimą murdžiausi purve! Ir dar nori, kad įžiūrėčiau jame kokį gamtovaizdį! (Dairosi aplinkui) Pažiūrėk į tą šlykštynę! Kojos iš čia nebuvau iškėlęs!
       VLADIMIRAS. Raminkis, raminkis.
       ESTRAGONAS. Atstok tu nuo manęs su savo peizažais! Pasikalbėkim apie žemiškus dalykus!
       VLADIMIRAS. Šiaip ar taip, juk nesakysi man, kad čia (mosteli) panašu į Vokliuzą. Vis dėlto didelis skirtumas.
       ESTRAGONAS. Vokliuzas! Kas čia tau kalba apie Vokliuzą!
       VLADIMIRAS. Juk esi buvęs Vokliuze?
       ESTRAGONAS. Tai jau ne, aš niekados nesu buvęs Vokliuze. Sakau, kad visą savo sumautą gyvenimą prasmirdau čia! Čia! Šūdekliuze!
       VLADIMIRAS. O juk Vokliuze mudu buvome drauge, galvą dedu. Dirbome vynuogyne pas tą... pas Bonelį Rusijone.
       ESTRAGONAS (ramiau). Galimas daiktas. Neįsidėmėjau.
       VLADIMIRAS. Juk ten viskas raudona!
       ESTRAGONAS (įpykęs). Neįsidėmėjau, sakau tau!

       Pauzė. Vladimiras giliai atsidūsta

       VLADIMIRAS. Sunku man su tavim, Gogo.
       ESTRAGONAS. Geriau mums išsiskirti.
       VLADIMIRAS. Kasdien kalbi tą patį. Ir kas kartą vis grįžti atgal.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Būtų nebloga, jei mane užmuštų kaip aną, kitą.
       VLADIMIRAS. Kurį kitą? (Po pauzės) Kurį kitą?
       ESTRAGONAS. Kaip milijardus kitų.
       VLADIMIRAS (išmintingai). Kiekvienam savas kryželis. (Atsidūsta) Kol kas – kryželis, paskui – kryžius.
       ESTRAGONAS. Kalbėkimės nesikarščiuodami, jeigu jau tylėti nesugebam.
       VLADIMIRAS. Teisybę sakai, mudu neišsenkami.
       ESTRAGONAS. Todėl, kad nenorime galvoti.
       VLADIMIRAS. Turime kuo pasiteisinti.
       ESTRAGONAS. Todėl, kad nenorime nieko girdėti.
       VLADIMIRAS. Turime kuo remtis.
       ESTRAGONAS. Visi balsai negyvi.
       VLADIMIRAS. Tarytum šnara sparnai.
       ESTRAGONAS. Lapai.
       VLADIMIRAS. Smėlis.
       ESTRAGONAS. Lapai.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Jie šneka visi kartu.
       ESTRAGONAS. Kiekvienas sau.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Greičiau jie šnabžda.
       ESTRAGONAS. Kuždasi.
       VLADIMIRAS. Šlama.
       ESTRAGONAS. Šnabžda.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Ką jie sako?
       ESTRAGONAS. Pasakoja savo gyvenimą.
       VLADIMIRAS. Jiems negana to, kad gyveno.
       ESTRAGONAS. Jiems reikia pasipasakoti.
       VLADIMIRAS. Jiems negana būti negyviems.
       ESTRAGONAS. Jiems to nepakanka.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Tarytum šnara plunksnos.
       ESTRAGONAS. Lapai.
       VLADIMIRAS. Pelenai.
       ESTRAGONAS. Lapai.

       Ilga pauzė

       VLADIMIRAS. Pasakyk ką nors!
       ESTRAGONAS. Galvoju, ką čia pasakius.

       Ilga pauzė

       VLADIMIRAS (nerimastingai). Sakyk bet ką!
       ESTRAGONAS. Ką mes dabar darom?
       VLADIMIRAS. Laukiam Godo.
       ESTRAGONAS. Teisybė.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Kaip sunku!
       ESTRAGONAS. Gal padainuotum?
       VLADIMIRAS. Ne, ne. (Galvoja) Geriau viską pradėt iš pradžių.
       ESTRAGONAS. Man rodos, tai iš tiesų ne taip jau sunku.
       VLADIMIRAS. Kaip tik pradžia yra sunkiausia.
       ESTRAGONAS. Pradėti galima nuo bet ko.
       VLADIMIRAS. Taip, bet reikia apsispręsti.
       ESTRAGONAS. Tas tiesa.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Padėk man!
       ESTRAGONAS. Aš stengiuosi.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Kai stengiesi, tai girdi.
       ESTRAGONAS. Tas tiesa.
       VLADIMIRAS. O tai trukdo surasti.
       ESTRAGONAS. Būtent.
       VLADIMIRAS. Tai trukdo galvoti.
       ESTRAGONAS. Vis vien galvoji.
       VLADIMIRAS. Betgi tai neįmanoma.
       ESTRAGONAS. Va, va, prieštaraukime vienas kitam.
       VLADIMIRAS. Neįmanoma.
       ESTRAGONAS. Tu manai?
       VLADIMIRAS. Mums nebegresia pavojus galvoti.
       ESTRAGONAS. Tada kuo gi mums skųstis?
       VLADIMIRAS. Galvoti – dar ne bėda.
       ESTRAGONAS. Visai teisingai, visai teisingai, bet tas ir yra.
       VLADIMIRAS. Ką reiškia – tas ir yra?
       ESTRAGONAS. O štai kas – imkim ir klausinėkim vienas kitą.
       VLADIMIRAS. Ką tu nori tuo pasakyti – tas ir yra?
       ESTRAGONAS. Bent jau tas ir yra.
       VLADIMIRAS. Savaime aišku.
       ESTRAGONAS. Taigi? Jeigu laikysime save laimingais?
       VLADIMIRAS. Baisiausia – tai galvoti.
       ESTRAGONAS. Bet argi mums kada nors atsitiko toks dalykas?
       VLADIMIRAS. Iš kur visi šitie lavonai?
       ESTRAGONAS. Šitie kaulai?
       VLADIMIRAS. Taigi.
       ESTRAGONAS. Savaime aišku.
       VLADIMIRAS. Matyt, mes truputį galvojom.
       ESTRAGONAS. Iš pat pradžių.
       VLADIMIRAS. Lavonų lavonai.
       ESTRAGONAS. Reikia tiktai nežiūrėti.
       VLADIMIRAS. Akys pačios krypsta.
       ESTRAGONAS. Tas tiesa.
       VLADIMIRAS. Kad ir ką darytum.
       ESTRAGONAS. Ką?
       VLADIMIRAS. Kad ir ką darytum.
       ESTRAGONAS. Reikėtų ryžtingai atsigręžt į gamtą.
       VLADIMIRAS. Mes bandėme.
       ESTRAGONAS. Tiesa.
       VLADIMIRAS. O čia ne pati didžiausia bėda, iš tikrųjų.
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Kad mes galvojom.
       ESTRAGONAS. Savaime aišku.
       VLADIMIRAS. Būtume galėję apsieiti ir be to.
       ESTRAGONAS. Ką beveiksi.
       VLADIMIRAS. Žinau, žinau.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Neblogai pasivarėm, ristute.
       VLADIMIRAS. Taip, bet dabar reikia prasimanyti kažką kita.
       ESTRAGONAS. Reikėtų.
       VLADIMIRAS. Reikėtų.
       ESTRAGONAS. Reikėtų.

       Abu mąsto

       VLADIMIRAS. Ką aš čia kalbėjau? Nuo to galima ir pradėti.
       ESTRAGONAS. Kada?
       VLADIMIRAS. Iš pat pradžios.
       ESTRAGONAS. Kokios pradžios?
       VLADIMIRAS. Šio vakaro. Aš kalbėjau... aš kalbėjau...
       ESTRAGONAS. Dievaži, tu per daug iš manęs nori.
       VLADIMIRAS. Pala... mudu apsikabinom... buvom patenkinti... patenkinti... ką mes dabar darom, būdami patenkinti... laukiam... pala... tuoj prisiminsiu... laukiame... dabar, būdami patenkinti... laukiame... tuoj prisiminsiu... ak! Medis!
       ESTRAGONAS. Medis?
       VLADIMIRAS. Neprisimeni?
       ESTRAGONAS. Aš pavargęs.
       VLADIMIRAS. Pasižiūrėk į jį.

       Estragonas žiūri į medį

       ESTRAGONAS. Nieko nematau.
       VLADIMIRAS. Betgi vakar vakare jis buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs! Šiandien visas sulapojęs.
       ESTRAGONAS. Sulapojęs?
       VLADIMIRAS. Per vieną naktį!
       ESTRAGONAS. Matyt, pavasaris.
       VLADIMIRAS. Per vieną vienintelę naktį!
       ESTRAGONAS. Juk sakau, kad vakar vakare mūsų čia nebuvo. Tau vaidenosi.
       VLADIMIRAS. O kurgi, tavo manymu, buvom vakar vakare?
       ESTRAGONAS. Nežinau. Kažkur kitur. Kitame krašte. Dykros per akis.
       VLADIMIRAS (tikras savo teisumu). Ką gi. Vakar vakare mūsų čia nebuvo. Ką gi mes veikėm vakar vakare?
       ESTRAGONAS. Ką mes veikėm?
       VLADIMIRAS. Pabandyk prisiminti.
       ESTRAGONAS. Na... mes tikriausiai plepėjome.
       VLADIMIRAS (tvardydamasis). Ir kažin apie ką?
       ESTRAGONAS. O... gal pilstėm iš tuščio į kiaurą, taigi, iš tuščio į kiaurą. (Tvirtai) Tai va, prisiminiau, vakar vakare pilstėm iš tuščio į kiaurą. Jau pusė amžiaus, kai vėtom dykąją.
       VLADIMIRAS. Neprisimeni jokio įvykio, jokių aplinkybių?
       ESTRAGONAS (pavargusiu balsu). Nekankink manęs, Didi.
       VLADIMIRAS. Saulės? Mėnulio? Neprisimeni?
       ESTRAGONAS. Ko gero, jie buvo savo vietoj, kaip paprastai.
       VLADIMIRAS. Nepastebėjai nieko ypatingo?
       ESTRAGONAS. Deja.
       VLADIMIRAS. O Poco? O Lakis?
       ESTRAGONAS. Poco?
       VLADIMIRAS. Kaulai.
       ESTRAGONAS. Jie buvo kaip žuvies ašakos.
       VLADIMIRAS. Jų tau davė Poco.
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. O kai tau įspyrė?
       ESTRAGONAS. Įspyrė? Iš tiesų, man įspyrė.
       VLADIMIRAS. Tau įspyrė Lakis.
       ESTRAGONAS. Ir viskas buvo vakar?
       VLADIMIRAS. Parodyk koją.
       ESTRAGONAS. Katrą?
       VLADIMIRAS. Abidvi. Pasiraitok kelnes. (Estragonas, stovėdamas ant vienos kojos, tiesia kitą Vladimirui, vos negriūva. Vladimiras paima už kojos. Estragonas svyruoja) Pasiraitok.
       ESTRAGONAS (svirduliuodamas). Negaliu.

       Vladimiras pakelia kelnių klešnę, apžiūri koją, paleidžia ją. Estragonas vos nepargriūva

       VLADIMIRAS. Kitą. (Estragonas ištiesia tą pačią koją) Kitą, sakau! (Tas pats kartojasi su kita koja) Štai žaizda, jau užpūliavo.
       ESTRAGONAS. Ir ką?
       VLADIMIRAS. O kur tavo batai?
       ESTRAGONAS. Turbūt numečiau.
       VLADIMIRAS. Kada?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Kodėl?
       ESTRAGONAS. Neprisimenu.
       VLADIMIRAS. Aš klausiu, kodėl juos numetei?
       ESTRAGONAS. Jie man spaudė.
       VLADIMIRAS (rodo į batus). Štai kur jie. (Estragonas žiūri į batus) Ten pat, kur vakar vakare padėjai.

       Estragonas prieina prie batų, pasilenkia, apžiūri iš arti

       ESTRAGONAS. Ne mano.
       VLADIMIRAS. Ne tavo!
       ESTRAGONAS. Maniškiai buvo juodi. O šitie geltoni.
       VLADIMIRAS. Tu tikras, kad taviškiai buvo juodi?
       ESTRAGONAS. Po teisybei, pilki.
       VLADIMIRAS. O šitie geltoni? Parodyk.
       ESTRAGONAS (paima vieną batą). Ko gero, žalsvi.
       VLADIMIRAS (prieina). Parodyk. (Estragonas jam paduoda batą. Vladimiras jį apžiūri, piktai numeta) Taigi!
       ESTRAGONAS. Matai, visi tie...
       VLADIMIRAS. Matau, kas yra. Taip, matau, kas čia atsitiko.
       ESTRAGONAS. Visi tie...
       VLADIMIRAS. Viskas aišku kaip dieną. Kažkoks tipas buvo atėjęs, pasiėmė tavo batus ir paliko savus.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Savieji jam netiko. Tada jis pasiėmė taviškius.
       ESTRAGONAS. Bet manieji buvo per maži.
       VLADIMIRAS. Tau. Tik ne jam.
       ESTRAGONAS. Aš pavargau. (Po pauzės) Eime iš čia.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Ką gi daryti?
       VLADIMIRAS. Nieko nepadarysi.
       ESTRAGONAS. Bet aš nebegaliu.
       VLADIMIRAS. Gal ridikėlio nori?
       ESTRAGONAS. Daugiau nieko neturi?
       VLADIMIRAS. Ridikėlių ir ropių.
       ESTRAGONAS. O morkų nebėra?
       VLADIMIRAS. Ne. Tau vis morkų ir morkų.
       ESTRAGONAS. Tada ridikėlį. (Vladimiras rausiasi kišenėse, terasdamas tik ropes, pagaliau suranda ridikėlį ir paduoda jį Estragonui. Tas jį apžiūri, apuosto) Jis juodas!
       VLADIMIRAS. Čia ridikėlis.
       ESTRAGONAS. Gerai žinai, kad mėgstu tik raudonus!
       VLADIMIRAS. Vadinasi, nenori?
       ESTRAGONAS. Aš mėgstu tik raudonus!
       VLADIMIRAS. Tada atiduok.

       Estragonas grąžina

       ESTRAGONAS. Eisiu paieškoti morkos. (Nejuda iš vietos)
       VLADIMIRAS. Dabar tai jau ne taip svarbu.
       ESTRAGONAS. Dar ne visai.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. O jeigu imtum ir pabandytum.
       ESTRAGONAS. Jau viską išbandžiau.
       VLADIMIRAS. Turiu omeny batus.
       ESTRAGONAS. Tu manai?
       VLADIMIRAS. Vis ne taip prailgs laukti. (Estragonas dvejoja) Patikėk, bus šiokia tokia pramoga.
       ESTRAGONAS. Nusiraminimas.
       VLADIMIRAS. Prasiblaškymas.
       ESTRAGONAS. Nusiraminimas.
       VLADIMIRAS. Imk ir pabandyk.
       ESTRAGONAS. Padėsi?
       VLADIMIRAS. Be abejo.
       ESTRAGONAS. O mes ne taip jau blogai išsisukam iš bėdos abu kartu, ar ne, Didi?
       VLADIMIRAS. Taip, taip. Na, pabandykim iš pradžių kairiąją.
       ESTRAGONAS. Vis prasimanom ką nors tokio, kad apdumtume akis ir įtikintume save, jog dar tebegyvenam, ar ne, Didi?
       VLADIMIRAS (nekantriai). Taip, taip, mudu burtininkai. Bet nenukrypkim į šalį, kitaip užmiršime, ką esam nutarę daryti. (Ima batą) Na, duokš koją. (Estragonas prisiartina, pakelia koją) Ne tą, kiaule! (Estragonas pakelia kitą koją) Aukščiau! (Susikibę jie svirduliuoja po sceną. Vladimirui pagaliau pavyksta jį apauti) Bandyk pavaikščioti. (Estragonas vaikšto) Ir kaip?
       ESTRAGONAS. Kaip tik.
       VLADIMIRAS (išsitraukia iš kišenės raištelį). Reikia suvarstyti.
       ESTRAGONAS (karštai). Ne, ne, jokių raištelių, jokių raištelių.
       VLADIMIRAS. Be reikalo. Bandykim antrą. (Apauna) Kaip?
       ESTRAGONAS. Taip pat geras.
       VLADIMIRAS. Nespaudžia?
       ESTRAGONAS (nevikriai žengia keletą žingsnių). Kol kas ne.
       VLADIMIRAS. Gali juos avėti.
       ESTRAGONAS. Jie man per dideli.
       VLADIMIRAS. Gal kada nors įsigysi kojines.
       ESTRAGONAS. Iš tiesų.
       VLADIMIRAS. Avėsi?
       ESTRAGONAS. Gana apie tuos batus.
       VLADIMIRAS. Taip, bet...
       ESTRAGONAS. Gana! (Pauzė) Vis dėlto aš atsisėsiu. (Žvilgsniu ieško, kur atsisėsti, paskui atsisėda į tą vietą, kur sėdėjo pirmo veiksmo pradžioje)
       VLADIMIRAS. Čia tu sėdėjai vakar vakare.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Kad galėčiau užmigti.
       VLADIMIRAS, Vakar vakare tu miegojai.
       ESTRAGONAS. Pabandysim. (Įkiša galvą tarp kelių kaip vaisius įsčiose)
       VLADIMIRAS. Palauk. (Prisiartina prie Estragono ir pradeda garsiai dainuoti)

       Liūli liūli liūli

       ESTRAGONAS (pakelia galvą). Ne taip garsiai.
       VLADIMIRAS (tyliau).

       Liūli liūli liūli
       Liūli liūli liūli
       Liūli liūli liūli
       Liūli liūli...

       Estragonas užmiega. Vladimiras nusivelka švarką, užkloja jam pečius, paskui ima vaikščioti ten ir atgal, mosuodamas rankomis, kad sušiltų. Estragonas staiga nubunda, pašoka ir paklaikęs žengia keletą žingsnių. Vladimiras pripuola prie jo, apkabina

       VLADIMIRAS. Čia aš... čia aš... nebijok.
       ESTRAGONAS. Ak!
       VLADIMIRAS. Gerai, viskas gerai.
       ESTRAGONAS. Aš kritau.
       VLADIMIRAS. Viskas gerai. Neimk į galvą.
       ESTRAGONAS. Aš buvau prie...
       VLADIMIRAS. Ne, ne, nieko nesakyk. Geriau truputį pavaikščiokim. (Ima Estragoną už parankės ir vaikščioja ten ir atgal, kol Estragonas atsisako vaikščioti)
       ESTRAGONAS. Gana! Aš pavargau.
       VLADIMIRAS. Tau labiau patinka tupėti it prikaltam, nieko neveikti.
       ESTRAGONAS. Taip.
       VLADIMIRAS. Kaip sau nori. (Paleidžia Estragoną, pasikelia nuo žemės švarką ir apsivelka)
       ESTRAGONAS. Eime iš čia.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Vladimiras vėl ima vaikščioti ten ir atgal) Ko tu nestygsti vietoje?
       VLADIMIRAS. Man šalta.
       ESTRAGONAS. Mes per anksti atėjom.
       VLADIMIRAS. Kaip paprastai, prieš temstant.
       ESTRAGONAS. Bet dar netemsta.
       VLADIMIRAS. Sutems staiga, kaip vakar.
       ESTRAGONAS. Tada bus naktis.
       VLADIMIRAS. Ir mes galėsim eiti sau.
       ESTRAGONAS. Paskui vėl bus diena. (Po pauzės) Ką daryti, ką daryti?
       VLADIMIRAS (nustoja vaikščioti, ryžtingai). Ar nesiliausi verkšlenęs? Tavo dejonės man jau lenda per pakaušį.
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       VLADIMIRAS (pastebi Lakio skrybėlę). Žiū!
       ESTRAGONAS. Sudie.
       VLADIMIRAS. Lakio skrybėlė! (Prieina artyn) Jau gera valanda, kai esu šičia ir jos nepastebėjau! (Labai patenkintas) Nuostabu!
       ESTRAGONAS. Tu manęs nebepamatysi.
       VLADIMIRAS. Vadinasi, aš neapsirikau, mudu niekur nenuklydom. Galime būti ramūs. (Pakelia Lakio skrybėlę, apžiūri ją, lygina) Matyt, graži buvo skrybėlė. (Užsideda, o savąją paduoda Estragonui) Še.
       ESTRAGONAS. Ko tau?
       VLADIMIRAS. Še, imk.

       Estragonas ima iš Vladimiro skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi ant galvos Lakio skrybėlę. Estragonas užsideda Vladimiro skrybėlę, o savąją duoda Vladimirui. Vladimiras ima Estragono skrybėlę. Estragonas abiem rankom taisosi Vladimiro skrybėlę. Vladimiras užsideda Estragono skrybėlę, o Lakio skrybėlę duoda Estragonui Estragonas ima Lakio skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi Estragono skrybėlę. Estragonas užsideda Lakio skrybėlę, o Vladimiro skrybėlę atiduoda. Vladimiras ima savo skrybėlę. Estragonas abiem rankom taisosi Lakio skrybėlę. Vladimiras užsideda savo skrybėlę, Estragono skrybėlę atiduoda. Estragonas ima savo skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi savo skrybėlę. Estragonas užsideda savo skrybėlę, o Lakio skrybėlę duoda Vladimirui. Vladimiras ima Lakio skrybėlę. Estragonas abiem rankom taisosi savo skrybėlę. Vladimiras užsideda Lakio skrybėlę, o savąją duoda Estragonui. Estragonas ima Vladimiro skrybėlę. Vladimiras abiem rankom taisosi Lakio skrybėlę. Estragonas duoda Vladimirui jo skrybėlę, tas ima ją ir grąžina Estragonui, Estragonas ima ją ir grąžina Vladimirui, tas ją paima ir numeta. Viskas vyksta greitai

       VLADIMIRAS. Tinka?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Na, kaip su ja atrodau? (Koketiškai sukinėja galvą tai į kairę, tai į dešinę, pozuoja kaip manekenas)
       ESTRAGONAS. Pasibaisėtinai.
       VLADIMIRAS. Bet ne baisiau negu paprastai?
       ESTRAGONAS. Taip pat.
       VLADIMIRAS. Vadinas, galiu ją nešioti. Manoji spaudė. (Po pauzės) Kaip čia pasakius? (Po pauzės) Veržė.
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       VLADIMIRAS. Nebenori žaisti?
       ESTRAGONAS. Ką žaisti?
       VLADIMIRAS. Galėtume pažaisti Poco ir Lakį.
       ESTRAGONAS. Nepažįstu nei vieno, nei kito.
       VLADIMIRAS. Aš būsiu Lakis, tu būsi Poco. (Vaidina Lokį, sulinkusi po nešuliais. Estragonas žiūri į jį su nuostaba) Pradėk.
       ESTRAGONAS. Ką daryti?
       VLADIMIRAS. Plūsk mane!
       ESTRAGONAS. Bjaurybė!
       VLADIMIRAS. Pikčiau!
       ESTRAGONAS. Mėšlas! Niekšas!

       Vladimiras eina į priekį, traukiasi atatupstas, susilenkęs

       VLADIMIRAS. Liepk man galvoti.
       ESTRAGONAS. Kaip?
       VLADIMIRAS. Sakyk: „Galvok, kiaule!“
       ESTRAGONAS. Galvok, kiaule!

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Negaliu!
       ESTRAGONAS. Gana!
       VLADIMIRAS. Liepk man šokti.
       ESTRAGONAS. Aš išeinu.
       VLADIMIRAS. Šok, kiaule! (Jis raitosi vietoje. Estragonas skubomis išeina) Negaliu! (Pakelia galvą, mato, kad Estragono nebėra, ir veriamai surinka) Gogo! (Pauzė. Jis ima beveik tekinas blaškytis po sceną. Estragonas uždusęs skubomis grįžta į sceną. Jie sustoja per kelis žingsnius vienas nuo kito) Štai ir vėl tu čia!
       ESTRAGONAS (uždusęs). Aš prakeiktas!
       VLADIMIRAS. Kur tu buvai? Maniau, kad suvisai išėjai.
       ESTRAGONAS. Iki pakriaušės. Ateina.
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Keliese?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS (triumfuodamas). Godo! Pagaliau! (Puola apkabinti Estragono) Gogo! Tai Godo! Mes išgelbėti! Eime jo pasitikti! Greičiau! (Tempia Estragoną kulisų link. Estragonas priešinasi, ištrūksta, bėga į priešingą pusę) Gogo! Grįžk! (Pauzė. Vladimiras bėga į užkulisį, iš kur anksčiau sugrįžo Estragonas, žiūri tolyn. Greitomis sugrįžta
       Estragonas, bėga prie Vladimiro, tas atsigręžia) Tu vėl čia!
       ESTRAGONAS. Aš žuvęs!
       VLADIMIRAS. Toli buvai nuėjęs?
       ESTRAGONAS. Iki pakriaušės.
       VLADIMIRAS. Įkliuvom kaip kažin ką. Jokios abejonės, įkliuvom kaip į maišą.
       ESTRAGONAS. Ir iš ten eina.
       VLADIMIRAS. Mes apsupti! (Estragonas paklaikęs puola į scenos gilumą, užkliūva, virsta) Kvaily! Pro ten neišeisi! (Vladimiras eina jo pakelti, veda prie rampos. Mostas į publiką) Štai ten nė gyvos dvasios. Bėk tenai. Greit. (Stumia jį žemyn nuo scenos, Estragonas išsigandęs atšoka) Nenori? Dievaži, viskas aišku. Pažiūrėkim. (Galvoja) Belieka tik dingti.
       ESTRAGONAS. Kur?
       VLADIMIRAS. Už medžio. (Estragonas dvejoja) Greičiau! Už medžio! (Estragonas puola slėptis už medžio, bet visai pasislėpti nepavyksta) Nejudėk! (Estragonas išeina iš už medžio) Šis medis iš tiesų mūsų neišgelbės. (Estragonui) Kuoktelėjai?
       ESTRAGONAS (ramiau). Aš pamečiau galvą. (Susigėdęs nuleidžia galvą) Atleisk! (Išdidžiai pakelia gaivą) Viskas! Dabar matysi. Sakyk, ką daryti.
       VLADIMIRAS. Nėra ko daryti.
       ESTRAGONAS. Eik ir stokis va ten. (Tempia Vladimirą kairiųjų kulisų link, stato jį vidurin kelio nugara į sceną) Čia. Nejudėk ir žiūrėk išplėtęs akis. (Bėga prie kitų kulisų. Vladimiras žiūri į jį per petį. Estragonas sustoja, žiūri į tolį, atsigręžia. Abu žiūri vienas į kitą per petį) Petys į petį, kaip senais gerais laikais! (Kurį laiką žiūri vienas į kitą, paskui abu sužiūra į šalį. Ilga pauzė) Niekas neateina?
       VLADIMIRAS (atsigręžia). Kaip tai?
       ESTRAGONAS (garsiau). Nematai, gal kas ateina?
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS. Ir aš nebematau.

       Jie vėl ima dairytis. Ilga pauzė

       VLADIMIRAS. Turbūt tau tik pasirodė.
       ESTRAGONAS (atsigręžia). Ką?
       VLADIMIRAS (garsiau). Turbūt tau tik pasirodė.
       ESTRAGONAS. Nešauk.

       Jie vėl ima dairytis. Ilga pauzė

       VLADIMIRAS, ESTRAGONAS (atsigręžia abu kartu). Argi...
       VLADIMIRAS. O, atsiprašau!
       ESTRAGONAS. Klausau.
       VLADIMIRAS. Ne, ne!
       ESTRAGONAS. Klausau!
       VLADIMIRAS. Aš tave nutraukiau.
       ESTRAGONAS. Priešingai.

       Įpykę žiūri vienas į kitą

       VLADIMIRAS. Na gerai, nesimaivykim.
       ESTRAGONAS. Klausyk, baik ožiuotis.
       VLADIMIRAS (garsiai). Sakyk, ką pradėjai, girdi.
       ESTRAGONAS (taip pat garsiai). Tu sakyk.

       Pauzė. Eina vienas prie kito, sustoja

       VLADIMIRAS. Menkysta!
       ESTRAGONAS. Taip, taip, imkim ir išsiplūskim. (Vienas paskui kitą išsikeikia. Pauzė) O dabar susitaikykim.
       VLADIMIRAS. Gogo!
       ESTRAGONAS. Didi!
       VLADIMIRAS. Duokš ranką!
       ESTRAGONAS. Še!
       VLADIMIRAS. Pulk man į glėbį!
       ESTRAGONAS. Tau į glėbį?
       VLADIMIRAS (išskečia rankas). Čionai!
       ESTRAGONAS. Ką gi.

       Jie apsikabina. Pauzė

       VLADIMIRAS. Kaip greit bėga laikas, kai turi pramogų!

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Ką gi dabar veiksim?
       VLADIMIRAS. Belaukdami.
       ESTRAGONAS. Belaukdami.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. O ką, gal padarom keletą savo pratimų?
       ESTRAGONAS. Savo judesių.
       VLADIMIRAS. Pasilenkimų.
       ESTRAGONAS. Atsipalaidavimų.
       VLADIMIRAS. Sukinių.
       ESTRAGONAS. Atsipalaidavimų.
       VLADIMIRAS. Bent sušilsim.
       ESTRAGONAS. Bent atsipalaiduosim.
       VLADIMIRAS. Pradedam.

       Jis ima šokinėti, Estragonas mėgdžioja

       ESTRAGONAS (sustoja). Gana. Aš pavargau.
       VLADIMIRAS (sustoja). Mes nekokios formos. Vis dėlto keletą kartų įkvėpkime ir iškvėpkime.
       ESTRAGONAS. Nebenoriu kvėpuoti.
       VLADIMIRAS. Tavo teisybė. (Pauzė). Ne, vis dėlto dėl pusiausvyros padarykime medį.
       ESTRAGONAS. Medį?

       Vladimiras svirduliuodamas vaizduoja medį

       VLADIMIRAS (sustoja). Dabar tu.

       Estragonas svirduliuodamas vaizduoja medį

       ESTRAGONAS. Manai, dievas mane regi?
       VLADIMIRAS. Reikia užsimerkti.

       Estragonas užsimerkia, ima svirduliuoti dar smarkiau

       ESTRAGONAS (sustoja, ima mosuoti kumščiais ir šaukti iš visos gerklės). Dieve, pasigailėk manęs!
       VLADIMIRAS (įskaudintas). O manęs?
       ESTRAGONAS (taip pat). Manęs! Manęs! Pasigailėk! Manęs!

       Įeina  P o c o   i r    L a k i s. Poco apakęs. Lakis apkrautas kaip pirmame veiksme. Tiktai virvė gerokai trumpesnė, kad Poco būtų patogiau sekti iš paskos. Lakis su nauja skrybėle. Pamatęs Vladimirą ir Estragoną, jis sustoja. Poco, tebeeidamas toliau, užsiduria ant jo. Vladimiras ir Estragonas atsitraukia
       POCO (griebiasi už Lakio, ir tas susvyruoja). Kas čia? Kas čia šaukė?

       Lakis nugriūva, paleisdamas iš rankų nešulius ir patraukdamas iš paskos Poco. Išsitiesęs guli ir nejuda tarp nešulių

       ESTRAGONAS. Godo?
       VLADIMIRAS. Pačiu laiku. (Kartu su Estragonu jis eina apvirtusių link) Pagaliau pastiprinimas.
       POCO (silpnu balsu). Padėkit.
       ESTRAGONAS. Tai Godo?
       VLADIMIRAS. Jau mes vos nenuleidome rankų. O dabar ramiai sulauksim vakaro pabaigos.
       POCO. Čionai!
       ESTRAGONAS. Jis šaukiasi pagalbos.
       VLADIMIRAS. Mes nebe vieni lauksime nakties, lauksime Godo, lauksim, lauksim. Visą vakarą patys vieni kovojame iš paskutiniųjų. Dabar viskas baigta. Jau beveik rytojus.
       ESTRAGONAS. Bet jie eina pro šalį.
       POCO. Čionai!
       VLADIMIRAS. Dabar laikas bėga visai kitaip. Nusileis saulė, pakils mėnuo, ir mes keliausime – iš čia.
       ESTRAGONAS. Bet jie tik eina pro šalį.
       VLADIMIRAS. Ir to pakanka.
       POCO. Pasigailėkit!
       VLADIMIRAS. Vargšas Poco!
       ESTRAGONAS. Aš žinojau, kad tai jis.
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Godo.
       VLADIMIRAS. Juk čia ne Godo.
       ESTRAGONAS. Čia ne Godo!
       VLADIMIRAS. Ne Godo.
       ESTRAGONAS. O kas čia tada?
       VLADIMIRAS. Poco.
       POCO. Tai aš! Aš! Pakelkite mane.
       VLADIMIRAS. Jis negali atsikelti.
       ESTRAGONAS. Eime iš čia.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa.
       VLADIMIRAS. Gal jis dar turi tau kaulų.
       ESTRAGONAS. Kaulų?
       VLADIMIRAS. Viščiuko kaulų. Neprisimeni?
       ESTRAGONAS. Ar tai buvo jis?
       VLADIMIRAS. Taip.
       ESTRAGONAS. Paprašyk.
       VLADIMIRAS. Gal iš pradžių jam padėti?
       ESTRAGONAS. Ką padėti?
       VLADIMIRAS. Atsikelti.
       ESTRAGONAS. Jis negali atsikelti?
       VLADIMIRAS. Jis nori atsikelti.
       ESTRAGONAS. Tai ko nesikelia?
       VLADIMIRAS. Negali.
       ESTRAGONAS. O kas jam yra?
       VLADIMIRAS. Nežinau.

       Poco raičiojasi, vaitoja, daužo žemę kumščiais

       ESTRAGONAS. O jeigu jį iš pradžių paprašius kaulų? Jeigu neduos, te sau lieka.
       VLADIMIRAS. Nori pasakyt, kad jis mūsų valioje?
       ESTRAGONAS. Taip.
       VLADIMIRAS. Ir kad paslaugas reikia siūlyti su sąlyga?
       ESTRAGONAS. Taip.
       VLADIMIRAS. Atrodo, protinga, iš tikrųjų. Bet aš bijau vieno dalyko.
       ESTRAGONAS. Ko?
       VLADIMIRAS. Kad Lakis staiga nepradėtų siautėti. Tada mums kliūtų.
       ESTRAGONAS. Lakis?
       VLADIMIRAS. Juk vakar jis tave užpuolė.
       ESTRAGONAS. Sakau, kad jų buvo dešimt.
       VLADIMIRAS. Na ne, anksčiau, tas, kuris tau įspyrė.
       ESTRAGONAS. Jis čia?
       VLADIMIRAS. Pažiūrėk. Dabar jis nejuda. Bet po akimirkos gali įšėlti.
       ESTRAGONAS. O jeigu mudu abu jį gerokai apdorotume.
       VLADIMIRAS. Kitaip sakant, jeigu užpultume bemiegantį?
       ESTRAGONAS. Taip.
       VLADIMIRAS. Gera mintis. Tik ar pajėgsime? Ar jis iš tiesų miega? (Po pauzės) Ne, geriau padėkim Poco, jeigu jau jis šaukiasi pagalbos. Yra vilties, kad jis atsidėkos. ESTRAGONAS. Jau nebesišaukia.
       VLADIMIRAS. Mat prarado viltį.
       ESTRAGONAS. Galimas daiktas. Bet...
       VLADIMIRAS. Gana tuščiai kalbėti. (Po pauzės, karštai) Darykime ką nors, jei pasitaikė proga! Ne kas dieną mes reikalingi. Ir dar nežinia, ar būtent mes reikalingi. Kiti taip pat susidorotų, gal net geriau. Šauksmas, kurį mes išgirdome, greičiau nukreiptas į visą žmoniją. Bet šioje vietoje, šiuo metu žmonija – tai mes, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne. Tad pasinaudokime tuo, kol nevėlu. Bent kartą deramai atstovaukime niekingai padermei, su kuria mudu susiejo nelemtis. Ką tu į tai pasakysi?
       ESTRAGONAS. Aš neklausiau.
       VLADIMIRAS. Kas be ko, kai sudėję rankas svarstome visus už ir prieš, mes taip pat darome garbę savo giminei. Tigras puola gelbėti į save panašių visai nesvarstydamas. Arba lenda į tankmę. Bet svarbiausia ne tai. Ką mes čia darome – štai ko reikia savęs klausti. Ir mes turime galimybę tai sužinoti. Taip, šitoje begalinėje painiavoje aiškus vienintelis dalykas: mes laukiame ateinant Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa.
       VLADIMIRAS. Arba ateinant nakties. (Po pauzės) Mes atėjome į pasimatymą, ir baigta. Mes ne šventieji, bet vis dėlto atėjome į sutartą pasimatymą. Ar daugelis galėtų tuo pasigirti?
       ESTRAGONAS. Begalė.
       VLADIMIRAS. Tu manai?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Galimas daiktas.
       POCO. Gelbėkit!
       VLADIMIRAS. Tokiomis aplinkybėmis, suprantama, laukti prailgsta ir tenka užpildyti laiką kokiais nors veiksmais, kurie, taip sakant, iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo prasmingi, o iš tiesų tėra vien įpročio dalykas. Tu man sakysi, jog mes neriamės iš kailio stengdamiesi, kad neaptemtų mūsų protas. Savaime aišku. Bet argi jis jau seniai neklaidžioja amžinoje bedugnių gelmių naktyje, štai ko aš savęs kartais klausiu. Tu seki mano mintį?
       ESTRAGONAS. Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.
       POCO. Gelbėkit, aš jums duosiu pinigų!
       ESTRAGONAS. Kiek?
       POCO. Šimtą frankų.
       ESTRAGONAS. Mažoka.
       VLADIMIRAS. Aš taip nesakyčiau.
       ESTRAGONAS. Tavo manymu, to pakanka?
       VLADIMIRAS. Ne, aš noriu pasakyti, jog neteigčiau, kad man buvo ne visi namie, kai atėjau į pasaulį. Bet ne tai svarbiausia.
       POCO. Du šimtus.
       VLADIMIRAS. Mes laukiame. Mes nuobodžiaujame... (Pakelia ranką) Ne, ne, neprieštarauk, mes baisiai nuobodžiaujame, to nenuginčysi. Tai va. Atsiranda proga išsiblaškyti, ir ką gi mes darome? Mes paleidžiame ją vėjais. Pirmyn, prie darbo. (Eina Poco link, sustoja) Akimirka, ir viskas išsisklaidys, mes vėl būsime vieni, vienatvės gūdumoje. (Susimąsto)
       POCO. Du šimtus.
       VLADIMIRAS. Einam. (Bando pakelti Poco, nepavyksta, vėl stengiasi, suklumpa ant nešulių, griūva, bando atsikelti, nepavyksta)
       ESTRAGONAS. Kas čia jums atsitiko?
       VLADIMIRAS. Gelbėk!
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       VLADIMIRAS. Nepalik manęs! Jis mane užmuš!
       POCO. Kur aš?
       VLADIMIRAS. Gogo!
       POCO. Čionai!
       VLADIMIRAS. Padėk man!
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       VLADIMIRAS. Pirma padėk man. Paskui mudu eisime kartu.
       ESTRAGONAS. Duodi žodį?
       VLADIMIRAS. Prisiekiu.
       ESTRAGONAS. Ir niekados nebegrįšim.
       VLADIMIRAS. Niekados!
       ESTRAGONAS. Keliausim į Arježą.
       VLADIMIRAS. Kur tik panorėsi.
       POCO. Tris šimtus! Keturis šimtus I
       ESTRAGONAS. Visą laiką norėjau pasibastyti po Arježą.
       VLADIMIRAS. Prisibastysi.
       ESTRAGONAS. Kas ten pagadino orą?
       VLADIMIRAS. Poco.
       POCO. Aš! Pasigailėkite!
       ESTRAGONAS. Šlykštu!
       VLADIMIRAS. Greičiau! Greičiau! Duokš ranką!
       ESTRAGONAS. Aš einu. (Po pauzės, garsiau) Aš einu.
       VLADIMIRAS. Galų gale turėsiu atsikelti pats. (Bando atsikelti, vėl griūva) Anksčiau ar vėliau.
       ESTRAGONAS. Kas tau?
       VLADIMIRAS. Eik po velnių!
       ESTRAGONAS. Tu lieki čia?
       VLADIMIRAS. Tuo tarpu.
       ESTRAGONAS. Na, kelkis, persišaldysi.
       VLADIMIRAS. Nesirūpink manim.
       ESTRAGONAS. Klausyk, Didi, nesiožiuok. (Ištiesia ranką Vladimirui, tas griebia už jos) Na, kelkis!
       VLADIMIRAS. Patrauk!

       Estragonas traukia, suklumpa, pargriūva. Ilga pauzė

       POCO. Gelbėkit!
       VLADIMIRAS. Mes čia.
       POCO. Kas jūs?
       VLADIMIRAS. Žmonės.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Visai gera ant žemės!
       VLADIMIRAS. Ar gali atsikelti?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Pabandyk.
       ESTRAGONAS. Tuojau pat, tuojau pat.

       Pauzė

       POCO. Kas atsitiko?
       VLADIMIRAS (garsiai). Nutilsi tu pagaliau ar ne? Tai cholera! Galvoja tik apie save.
       ESTRAGONAS. O jeigu pabandžius užmigti?
       VLADIMIRAS. Tu tik paklausyk! Jis nori žinoti, kas atsitiko!
       ESTRAGONAS. Nekreipk dėmesio. Miegok.

       Pauzė

       POCO. Pasigailėkit! Pasigailėkit!
       ESTRAGONAS (krūpteli). Kas? Kas čia?
       VLADIMIRAS. Tu miegojai?
       ESTRAGONAS. Rodos.
       VLADIMIRAS. Tai vėl tas galvijas Poco!
       ESTRAGONAS. Liepk jam užsičiaupti! Uždrožk jam per snukį!
       VLADIMIRAS (mušdamas Poco). Ar nenustosi? Ar nenutilsi? Parazitas! (Poco ginasi, rėkdamas iš skausmo, nušliaužia tolyn. Kartkartėmis sustoja, graibo orą aklojo judesiais, šaukdamas Lakį. Vladimiras, pasirėmęs ant alkūnės, seka jį žvilgsniu) Paspruko! (Poco krinta ant žemės. Pauzė) Sugriuvo!
       ESTRAGONAS. Vis dėlto buvo atsikėlęs?
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS. O juk sakei, kad sugriuvo.
       VLADIMIRAS. Jis buvo pasikėlęs ant kelių. (Pauzė) Mes galbūt šiek tiek persistengėm.
       ESTRAGONAS. Tai mums nedažnai atsitinka.
       VLADIMIRAS. Jis meldė mūsų pagalbos – mes buvome kurti. Jis prašė iš paskutiniųjų – mes jį mušėm.
       ESTRAGONAS. Tiesa.
       VLADIMIRAS. Jis nebejuda. Gal numirė.
       ESTRAGONAS. Norėjome jam pagelbėti, užtat ir patys įklimpome.
       VLADIMIRAS. Tiesa.
       ESTRAGONAS. Ar ne per smarkiai jam sudrožei?
       VLADIMIRAS. Sudaviau keletą kartų kaip reikiant.
       ESTRAGONAS. Nevertėjo.
       VLADIMIRAS. Juk pats liepei.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Ką dabar daryti?
       VLADIMIRAS. Gal aš galėsiu nušliaužti iki jo.
       ESTRAGONAS. Nepalik manęs!
       VLADIMIRAS. O jeigu jį pašauksiu?
       ESTRAGONAS. Taip, taip, pašauk jį.
       VLADIMIRAS. Poco! (Po pauzės) Poco! (Po pauzės) Jis nebeatsiliepia.
       ESTRAGONAS. Šaukim kartu.
       VLADIMIRAS, ESTRAGONAS. Poco! Poco!
       VLADIMIRAS. Sujudėjo.
       ESTRAGONAS. O tu tikras, kad jis vardu Poco?
       VLADIMIRAS (sunerimęs). Pone Poco! Sugrįžk! Mes jūsų nebemušim!

       Pauzė

       ESTRAGONAS. O jeigu pabandžius jį šaukti kitokiais vardais?
       VLADIMIRAS. Aš bijau, kad jam nebūtų rimtai stuktelta.
       ESTRAGONAS. Būtų smagu.
       VLADIMIRAS. O kas čia jau tokio smagaus?
       ESTRAGONAS. Pabandyti šaukti kitais vardais, vienu po kito. Vis greičiau nustumsime laiką. Galų gale pataikytume.
       VLADIMIRAS. Sakau, kad jis vardu Poco.
       ESTRAGONAS. Tuoj pamatysim. (Galvoja) Abeli! Abeli!
       POCO. Čionai!
       ESTRAGONAS. Matai!
       VLADIMIRAS. Ta giesmė man jau lenda per pakaušį.
       ESTRAGONAS. O anas gal vardu Kainas. (Šaukia) Kainai! Kainai!
       POCO. Čionai!
       ESTRAGONAS. Čiagi visa žmonių giminė. (Pauzė) Pažiūrėk į tą debesėlį.
       VLADIMIRAS (pakelia akis). Kur?
       ESTRAGONAS. Ten, zenite.
       VLADIMIRAS. Ir kas? (Pauzė) Ką ten matai ypatingo?

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Dabar pereikim prie ko kito, gerai?
       VLADIMIRAS. Ką tik ir norėjau tau tai pasiūlyti.
       ESTRAGONAS. O prie ko?
       VLADIMIRAS. Taigi!

       Pauzė

       ESTRAGONAS. O jeigu iš pradžių atsikeltume?
       VLADIMIRAS. Imkim ir pabandykim.

       Jie keliasi

       ESTRAGONAS. Ne taip jau sunku.
       VLADIMIRAS. Svarbiausia panorėti.
       ESTRAGONAS. O dabar?
       POCO. Gelbėkit!
       ESTRAGONAS. Eime iš čia.
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Laukiame Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Ką daryti?
       POCO. Gelbėkit!
       VLADIMIRAS. Pagelbėkim, ar ką?
       ESTRAGONAS. O ko jam reikia?
       VLADIMIRAS. Jis nori atsikelti.
       ESTRAGONAS. Ir kas?
       VLADIMIRAS. Jis nori, kad padėtume atsikelti.
       ESTRAGONAS. Na gerai, padėkim. Ko laukti?

       Jie padeda Poco atsikelti ir pasitraukia į šalį. Šis vėl nugriūva

       VLADIMIRAS. Reikia jį palaikyti. (Jie vėl pakelia Poco, ir tas lieka stovėti apsikabinąs jiems už kaklo) Tegu pripranta stovėti. (Poco) Dabar geriau?
       POCO. Kas jūs?
       VLADIMIRAS. Nepažįstate mūsų?
       POCO. Aš aklas.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Gal jis regi ateitį?
       VLADIMIRAS (Poco). Nuo kada?
       POCO. Aš turėjau puikų regėjimą... o jūs draugai?
       ESTRAGONAS (kvatodamas). Jis klausia, ar mudu draugai!
       VLADIMIRAS. Ne, jis nori paklausti, ar mes jam draugai.
       ESTRAGONAS. Ir ką?
       VLADIMIRAS. Mes jam padėjome, vadinas, įrodėme, kas tokie esame.
       ESTRAGONAS. Iš tiesų. Argi mes būtume jam pagelbėję, jei nebūtume jo draugai?
       VLADIMIRAS. Galbūt.
       ESTRAGONAS. Savaime aišku.
       VLADIMIRAS. Ką gi, nesiginčysim.
       POCO. Ar jūs ne plėšikai?
       ESTRAGONAS. Plėšikai! Argi mes panašūs į plėšikus?
       VLADIMIRAS. Ką tu! Juk jis aklas.
       ESTRAGONAS. Velniai griebtų! Iš tiesų! (Po pauzės) Bent jis taip sako.
       POCO. Nepalikite manęs.
       VLADIMIRAS. Apie tai negali būti nė kalbos.
       ESTRAGONAS. Tuo tarpu.
       POCO. Kelinta valanda?
       ESTRAGONAS (žiūrėdamas į dangų). Ko gero...
       VLADIMIRAS. Septinta? .. Aštunta? ..
       ESTRAGONAS. Nelygu metų laikas.
       POCO. Dabar vakaras?

       Pauzė. Vladimiras ir Estragonas žiūri į saulėlydį

       ESTRAGONAS. Lyg ir teka.
       VLADIMIRAS. Negali būti.
       ESTRAGONAS. O jeigu aušta?
       VLADIMIRAS. Nepaistyk niekų. Juk anoj pusėj vakarai.
       ESTRAGONAS. Iš kur tu žinai?
       POCO (nerimastingai). Jau vakaras?
       VLADIMIRAS. Beje, ji nė nepajudėjo iš vietos.
       ESTRAGONAS. Sakau, kad ji teka.
       POCO. Kodėl jūs neatsakote?
       ESTRAGONAS. Todėl, kad nenorime jums leptelėti nesąmonės.
       VLADIMIRAS (raminamai). Dabar vakaras, pone, jau atėjo vakaras. Mano draugas bando mane suklaidinti ir, prisipažįstu, vienu tarpu buvau suabejojęs. Bet ne veltui pragyvenau šitą ilgą dieną ir galiu jums tvirtai pasakyti, kad jos programa beveik pasibaigusi. (Po pauzės) Be kita ko, kaip jūs jaučiatės?
       ESTRAGONAS. Ar ilgai dar turėsime jį taip tąsyti? (Jie akimirką jį paleidžia ir vėl sulaiko, matydami, kad jis nugrius) Juk mes ne kariatidės.
       VLADIMIRAS. Jeigu aš teisingai supratau, jūs sakėte, jog kadaise turėjote gerą regėjimą?
       POCO. O, labai gerą.

       Pauzė

       ESTRAGONAS (piktai). Judinkitės! Judinkitės!
       VLADIMIRAS. Atstok nuo jo. Argi nematai, kad jis atsidavė buvusios laimės prisiminimams. (Po pauzės) Memoria praeteritorum bonorum²– turėtų būti kankinantis dalykas.
       POCO. Taip, labai gerą.
       VLADIMIRAS. Aš klausiu, ar tai nutiko jums staiga?
       POCO. Vieną gražią dieną pabudau aklas kaip likimas. (Po pauzės) Kartais save klausiu: o gal vis dar tebemiegu?
       VLADIMIRAS. Kada gi?
       POCO. Nežinau.
       VLADIMIRAS. O juk tik vakar...
       POCO. Nekamantinėkit. Aklieji nesuvokia laiko. (Po pauzės) Ir juo labiau neregi viso to, kas susiję su laiku.
       VLADIMIRAS. Tai bent! Dievaži, maniau, kad priešingai.
       ESTRAGONAS. Aš einu.
       POCO. Kur mes?
       VLADIMIRAS. Nežinau.
       POCO. Ar mes kartais ne Laplanšėje?
       VLADIMIRAS. Negirdėjau tokios vietovės.
       POCO. Ką ji primena?
       VLADIMIRAS (dairosi aplink). Neįmanoma nusakyti. Nieko neprimena. Čia nieko nėra. Tiktai medis.
       POCO. Vadinas, čia ne Laplanšė.
       ESTRAGONAS (susilenkdamas). Tavo manymu, čia pramoga?
       POCO. Kur mano tarnas?
       VLADIMIRAS. Čia.
       POCO. Kodėl jis neatsiliepia šaukiamas?
       VLADIMIRAS. Nežinau. Lyg ir miega. Gal jis nebegyvas.
       POCO. O kas, tiesą pasakius, atsitiko?
       ESTRAGONAS. Tiesą pasakius!
       VLADIMIRAS. Jūs abu pargriuvot.
       POCO. Pažiūrėkit, ar jis nesusižeidęs.
       VLADIMIRAS. Bet mes negalime jūsų palikti.
       POCO. Nėra ko eiti abiem.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Eik tu.
       POCO. Taip, taip, tegu eina jūsų draugas. Jis taip bjauriai dvokia.
       VLADIMIRAS. Pažadink jį.
       ESTRAGONAS. Po to, ką jis man padarė! Kol gyvas neisiu.
       VLADIMIRAS. Ak, vadinas, pagaliau prisiminei, kad jis tau kažką padarė.
       ESTRAGONAS. Aš nieko neprisimenu. Tu man sakei.
       VLADIMIRAS. Tiesa. (Poco) Mano draugas bijo.
       POCO. Nėra ko bijoti.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Beje, kur nuėjo tie žmonės, kuriuos tu matei?
       ESTRAGONAS. Nežinau.
       VLADIMIRAS. Gal kur pasislėpė ir dabar tyko mūsų.
       ESTRAGONAS. Būtent.
       VLADIMIRAS. Gal kur apsistojo, ir tiek.
       ESTRAGONAS. Būtent.
       VLADIMIRAS. Pailsėti.
       ESTRAGONAS. Atsigauti.
       VLADIMIRAS. Gal pasuko atgal?
       ESTRAGONAS. Būtent.
       VLADIMIRAS. Gal tai buvo tik regėjimas.
       ESTRAGONAS. Iliuzija.
       VLADIMIRAS. Haliucinacija.
       ESTRAGONAS. Iliuzija.
       POCO. Ko jis laukia?
       VLADIMIRAS (Estragonui). Ko tu lauki?
       ESTRAGONAS. Laukiu Godo.
       VLADIMIRAS (Poco). Sakiau jums, kad mano draugas bijo. Vakar jūsų tarnas jį užpuolė, o juk jis tik norėjo anam nušluostyti ašaras.
       POCO. Ak, apie tokius žmones niekados neverta šokinėti. Jie to nepakenčia.
       VLADIMIRAS. O ką gi jam, tiesą pasakius, daryti?
       POCO. Na, iš pradžių tegu trūkteli už virvės, suprantama, atsargiai, kad nepasmaugtų. Paprastai jis sureaguoja. Jeigu tas nepadės, tegu spiria atsivedėjęs į papilvę arba į veidą.
       VLADIMIRAS (Estragonui). Matai, tau nėra ko bijoti. Turi progą atsikeršyti.
       ESTRAGONAS. O jeigu jis ginsis?
       POCO. Ne, ne, jis niekados nesigina.
       VLADIMIRAS. Aš lėksiu tau pagalbon.
       ESTRAGONAS. Nenuleisk nuo manęs akių! (Eina prie Lakio)
       VLADIMIRAS. Iš pradžių pažiūrėk, ar jis gyvas. Ko gi jį spardyti, jeigu miręs.
       ESTRAGONAS (pasilenkia prie Lakio). Jis kvėpuoja.
       VLADIMIRAS. Kirsk.

       Staiga pagautas įsiūčio, Estragonas sustaugia ir spiria Lakiui, bet užsigauna koją ir dejuodamas nušlubuoja į šalį. Lakis atsipeikėja

       ESTRAGONAS (stovėdamas ant vienos kojos). Ak, bjaurybė! (Atsisėda, bando nusiauti. Bet netrukus atsisako šios minties ir atsisėda šautuvo gaiduko poza: galva tarp kelių, rankos apkabinusios galvą)
       POCO. Kas dar atsitiko?
       VLADIMIRAS. Mano draugas užsigavo.
       POCO. O Lakis?
       VLADIMIRAS. Čia iš tikrųjų jis?
       POCO. Kaip tai?
       VLADIMIRAS. Čia iš tikrųjų Lakis?
       POCO. Nesuprantu.
       VLADIMIRAS. O jūs pats, jūs – Poco?
       POCO. Žinoma, aš Poco.
       VLADIMIRAS. Jūs tie patys, kur buvote vakar?
       POCO. Vakar?
       VLADIMIRAS. Vakar juk matėmės. (Pauzė) Ar neprisimenat?
       POCO. Neprisimenu, kad vakar būčiau ką sutikęs. O rytoj neprisiminsiu, kad sutikau ką šiandien. Taigi nesitikėkit iš manęs ką nors sužinoti. Ir, be to, gana tų kalbų. Stot!
       VLADIMIRAS. Jūs vedėte jį parduot į Šventojo Išganytojo mugę. Kalbėjotės su mumis. Jis šoko. Galvojo. Jūs gerai matėt.
       POCO. Tebūnie taip, jeigu jums patinka. Prašom mane paleisti. (Vladimiras pasitraukia) Stot!
       VLADIMIRAS. Jis keliasi.

       Lakis atsikelia, ima nešulius

       POCO. Gerai daro.
       VLADIMIRAS. Kur dabar einate?
       POCO. Man tas nerūpi.
       VLADIMIRAS. Koks jūs pasikeitęs!

       Lakis su visais nešuliais sustoja priešais Poco

       POCO. Rimbą! (Lakis padeda nešulius, suranda rimbą, paduoda Poco, vėl paima nešulius) Virvę! (Lakis padeda nešulius, įduoda virvės galą į rankas Poco, vėl paima nešulius)
       VLADIMIRAS. O kas yra lagamine?
       POCO. Smėlis. (Patraukia virvę) Pirmyn! (Lakis pajuda, Poco seka iš paskos)
       VLADIMIRAS. Luktelkit.

       Poco sustoja. Virvė įsitempia. Lakis griūva, paleisdamas viską iš rankų. Poco susvyruoja, bet laiku paleidžia virvę ir išsilaiko ant kojų. Vladimiras jį prilaiko

       POCO. Kas čia darosi?
       VLADIMIRAS. Jis pargriuvo.
       POCO. Greičiau pakelkite jį, kol neužmigo.
       VLADIMIRAS. O jūs neparvirsite, jeigu jus paleisiu?
       POCO. Nemanau.

       Vladimiras spardo Lakį

       VLADIMIRAS. Stot! Kiaule! (Lakis atsistoja, paima nešulius) Jis atsistojo.
       POCO (tiesdamas ranką). Virvę!

       Lakis padeda nešulius, įduoda virvės galą į rankas Poco, vėl paima nešulius

       VLADIMIRAS. Dar neikite.
       POCO. Einu.
       VLADIMIRAS. Ką darote parvirtę, kai nėra kas padeda?
       POCO. Laukiame, kol galėsime pasikelti. Paskui einame toliau.
       VLADIMIRAS. Prieš eidami, liepkite jam padainuoti.
       POCO. Kam?
       VLADIMIRAS. Lakiui.
       POCO. Padainuoti?
       VLADIMIRAS. Taip. Arba galvoti. Arba deklamuoti.
       POCO. Betgi jis nebylys.
       VLADIMIRAS. Nebylys!
       POCO. Visiškas. Jis negali netgi dejuoti.
       VLADIMIRAS. Nebylys! Nuo kada?
       POCO (staiga įpykęs). Ar jūs nesiliausite kvaršinę man galvos su savo pasakom apie laiką! Kvaila, ir tiek! Kada! Kada! Vieną dieną – to jums negana? – vieną dieną, tokią pat kaip ir kitos, jis tapo nebylys, vieną dieną aš apakau, vieną dieną mes apkursime, vieną dieną mes gimėme, vieną dieną mes mirsime, tą pačią dieną, tą pačią akimirką – to jums negana? (Ramiau) Jos pagimdo, apsižergusios kapą, akimirką nušvinta diena, paskui vėl naktis. (Patraukia virvę) Pirmyn!

       Jie išeina. Vladimiras seka iš paskos iki scenos krašto, paskui žvilgsniu lydi tolstančius. Pasigirsta griuvimo garsas, ir iš Vladimiro mimikos galima spręsti, kad jie vėl parvirto. Pauzė. Vladimiras eina prie Estragono, kuris miega, stebi jį kurį laiką, paskui žadina

       ESTRAGONAS (iš pradžių nekoordinuoti judesiai, padrika kalba. Pagaliau). Kodėl tu niekad neleidi man pamiegoti?
       VLADIMIRAS. Pasijutau vienišas.
       ESTRAGONAS. Sapnavau, kad esu laimingas.
       VLADIMIRAS. Taip neprailgsta laikas.
       ESTRAGONAS. Sapnavau, kad...
       VLADIMIRAS. Tylėk! (Pauzė) Kažin, ar jis iš tikrųjų aklas?
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Argi tikras neregys sakytų, kad jis nesuvokia laiko?
       ESTRAGONAS. Kas?
       VLADIMIRAS. Poco.
       ESTRAGONAS. Jis aklas?
       VLADIMIRAS. Taip jisai sakė.
       ESTRAGONAS. Ir kas?
       VLADIMIRAS. Man rodėsi, kad jis mato mus.
       ESTRAGONAS. Tau pasivaideno. (Po pauzės) Eime iš čia. Tiesa. Nevalia. (Po pauzės) Tu tikras, jog tai buvo ne jis?
       VLADIMIRAS. Kas?
       ESTRAGONAS. Ne Godo?
       VLADIMIRAS. O kas gi?
       ESTRAGONAS. Poco.
       VLADIMIRAS. Na ne, ne! (Po pauzės) Na ne.
       ESTRAGONAS. Vis dėlto aš atsikelsiu. (Sunkiai keliasi) Ai!
       VLADIMIRAS. Nežinau, ką ir begalvoti.
       ESTRAGONAS. Kojos! (Atsisėda, bando nusiauti) Padėk!
       VLADIMIRAS. Ar aš miegojau, kai kiti kentėjo? Ar aš miegu šiuo metu? Ką pasakysiu apie šią dieną rytoj, kai man atrodys, jog nebemiegu? Kad štai čia su savo draugu Estragonu iki sutemstant laukiau Godo? Kad praėjo Poco su savo nešiku ir kad jis su mumis kalbėjo? Taip, žinoma. Bet ar čia bus bent truputis tiesos? (Estragonas po tuščių bandymų nusiauti batus vėl užmiega. Vladimiras žiūri į jį) Jis nieko nežinos. Pasakos, kad jį mušė, ir aš jam duosiu morką. (Po pauzės) Gimdyti apsižergus kapą ir kančiose gimti. Duobėje duobkasys svajingai tvarkosi įrankius. Lieka laiko susenti. Ore skamba mūsų riksmai. (Klausosi) Bet įprotis – didysis slopintojas. (Žiūri į Estragoną) Štai ir į mane kažkas žiūri ir sako sau: jis miega, jis nežino, kad miega. (Po pauzės) Daugiau nebegaliu. (Po pauzės) Ką aš kalbėjau?

       Ima neramiai vaikščioti, pagaliau sustoja priešais kairiuosius kulisus, žiūri į tolį. Iš dešinės įeina vakarykštis berniukas. Sustoja. Pauzė

       BERNIUKAS. Pone... (Vladimiras atsigręžia) Ponas Alberai...
       VLADIMIRAS. Vėl iš pradžios. (Po pauzės, berniukui) prisimeni mane?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Vakar tu buvai atėjęs?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Ateini pirmą kartą?
       BERNIUKAS. Taip, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Tave siuntė ponas Godo?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Jis neateis šį vakarą?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Bet ateis rytoj?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Tikrai?
       BERNIUKAS. Taip, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Nieko nebuvai sutikęs?
       BERNIUKAS. Ne, pone.
       VLADIMIRAS. Dviejų kitų... (svarsto) ... žmonių?
       BERNIUKAS. Nė gyvos dvasios, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Ką daro ponas Godo? (Po pauzės) Girdi, ką sakau?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Ir ką?
       BERNIUKAS. Nieko nedaro, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Kaip laikosi tavo brolis?
       BERNIUKAS. Serga, pone.
       VLADIMIRAS. Gal vakar jis buvo atėjęs?
       BERNIUKAS. Nežinau, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. Ar ponas Godo su barzda?
       BERNIUKAS. Taip, pone.
       VLADIMIRAS. Su šviesia ar... (svarsto)... su juoda?
       BERNIUKAS (dvejodamas). Man rodos, su žila, pone.

       Pauzė

       VLADIMIRAS. O viešpatie.
       BERNIUKAS. Ką man pasakyti ponui Godo, pone?
       VLADIMIRAS. Pasakyk jam... (sustoja vidury sakinio) Pasakyk jam, kad mane matei ir kad... (galvoja) .. .kad mane matei. (Pauzė. Vladimiras eina į priekį, berniukas traukiasi atbulas. Vladimiras sustoja, berniukas sustoja) Sakyk, ar esi tikras, kad mane matei? Ar nesakysi rytoj, kad niekad nesi manęs matęs?

       Pauzė. Vladimiras staiga puola prie berniuko, berniukas akimirksniu dingsta. Pauzė. Nusileidžia saulė, pateka mėnuo. Vladimiras stovi nejudėdamas. Atsibunda Estragonas, nusiauna batus, atsikelia nešinas batais rankoje, padeda juos priešais rampą, eina prie Vladimiro, žiūri į jį.

       ESTRAGONAS. Kas tau?
       VLADIMIRAS. Nieko.
       ESTRAGONAS. Aš tai einu.
       VLADIMIRAS. Ir aš.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Ar ilgai miegojau?
       VLADIMIRAS. Nežinau.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Kur eisime?
       VLADIMIRAS. Netoli.
       ESTRAGONAS. Ne, ne, eikim kuo toliau iš čia!
       VLADIMIRAS. Nevalia.
       ESTRAGONAS. Kodėl?
       VLADIMIRAS. Rytoj reikės grįžti.
       ESTRAGONAS. Kuriam galui?
       VLADIMIRAS. Laukti Godo.
       ESTRAGONAS. Tiesa. (Po pauzės) Jis neatėjo?
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS. O dabar jau vėlu.
       VLADIMIRAS. Taip, jau naktis.
       ESTRAGONAS. O jeigu numojus į jį ranka? (Po pauzės) Jeigu numojus į jį ranka?
       VLADIMIRAS. Jis mus nubaustų. (Pauzė. Žiūri į medį) Vienas tik medis gyvas.
       ESTRAGONAS (žiūrėdamas į medį). O kas čia?
       VLADIMIRAS. Medis.
       ESTRAGONAS. Taip, bet koks?
       VLADIMIRAS. Nežinau. Gluosnis.
       ESTRAGONAS. Pasižiūrėkim. (Tempia Vladimirą prie medžio. Abu sustoja priešais. Pauzė) O jeigu pasikorus?
       VLADIMIRAS. Kaip?
       ESTRAGONAS. Neturi kokio virvagalio?
       VLADIMIRAS. Ne.
       ESTRAGONAS. Tada nieko nebus.
       VLADIMIRAS. Eime iš čia.
       ESTRAGONAS. Palauk, aš turiu diržą.
       VLADIMIRAS. Per trumpas.
       ESTRAGONAS. Patrauksi mane už kojų.
       VLADIMIRAS. O mane kas patrauks?
       ESTRAGONAS. Tiesa.
       VLADIMIRAS. Vis dėlto parodyk. (Estragonas atsirišo virvę, kuria suveržtos jo per plačios kelnės. Dabar kelnės nusmunka ant kulkšnių. Jie apžiūri virvę) Iš bėdos bus gera. Tik ar ji tvirta?
       ESTRAGONAS. Pažiūrėsim. Še.

       Abu traukia, paėmę už virvės galų. Virvė nutrūksta. Jie vos nesugriūva

       VLADIMIRAS. Niekam tikusi.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Sakai, rytoj reikės grįžti?
       VLADIMIRAS. Taip.
       ESTRAGONAS. Tada atsinešim gerą virvę.
       VLADIMIRAS. Iš tiesų.

       Pauzė

       ESTRAGONAS. Didi!
       VLADIMIRAS. Klausau.
       ESTRAGONAS. Aš daugiau nebegaliu.
       VLADIMIRAS. Taip tik sakai.
       ESTRAGONAS. O jeigu mums išsiskyrus? Gal būtų geriau.
       VLADIMIRAS. Rytoj pasikarsim. (Po pauzės) Jei neateis Godo.
       ESTRAGONAS. O jeigu ateis?
       VLADIMIRAS. Būsim išgelbėti. (Nusiima skrybėlę – tai Lakio skrybėlė, – dirsteli į vidų, pabraukia ten ranka, pakrato, užsideda)
       ESTRAGONAS. Eime?
       VLADIMIRAS. Užsimauk kelnes.
       ESTRAGONAS. Ką?
       VLADIMIRAS. Užsimauk kelnes.
       ESTRAGONAS. Užsimauti kelnes?
       VLADIMIRAS. UŽ-simauk kelnes.
       ESTRAGONAS. Tiesa.

       Jis užsimauna kelnes. Pauzė

       VLADIMIRAS. Eime?
       ESTRAGONAS. Eime.

       Abu nejuda iš vietos

       U ž d a n g a

       ___________________
       ¹ Visi personažai dėvi kietas skrybėles – katiliukus. (Atgal>>>)
       ² Praėjusios laimės atminimas (lot.). (Atgal>>>)

       Vertė Antanas Gudelis

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt