TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Samuel Beckett

       LAIMINGOS DIENOS

       DVIEJŲ VEIKSMŲ PJESĖ

       VEIKĖJAI
       Vini, moteriškė maždaug penkiasdešimties
       Vilis, vyriškis maždaug šešiasdešimties

       PIRMASIS VEIKSMAS

       Išdegusi žolė plyti per visą scenos erdvę. Viduryje iškilęs neaukštas kauburys, kurio šlaitai palengva žemėja į šonus ir į priekį; statesnis tik scenos gilumon besileidžiantis, žiūrovui nematomas šlaitas. Kuo daugiau paprastumo ir simetrijos

       Akinanti šviesa

       Foninė dekoracija natūralistiškai vaizduoja bekraštę plynę, kuri tolumoje sueina su tokiu pat plynu dangum be debesų

       Į kauburį pačiame jo centre iki juosmens susmegusi  V i n i. Maždaug penkiasdešimties metų, gerai išsilaikiusi, pageidautina, kad būtų blondinė; putli, rankos ir pečiai nuogi, suknelė plačiai iškirpta, pilna krūtinė, karolių vėrinukas. Ji miega, padėjusi galvą ant ištiestų rankų. Šalia kairėje didelis krepšys – su tokiais einama apsipirkti, – o dešinėje suskleidžiamas skėtis nuo saulės; dabar skėtis suskleistas, ir iš kauburio kyšo riesta jo rankena

       Dešinėje, už jos, kauburio paslėptas, miega  V i l i s

       Ilga pauzė. Šaižiai sučirškia skambutis, skamba kokią dešimtį sekundžių, paskui nutyla. Ji nesijudina. Pauzė. Dar šaižesnis skambutis, dabar skamba kokias penkias sekundes. Ji pabunda. Skambutis liaujasi skambėjęs. Ji pakelia galvą, spokso į priekį. Ilga pauzė. Ji atsitiesia, rankomis įsiremia į žemę, užverčia galvą ir spokso į zenitą. Ilga pauzė

       VINI (įsmeigusi akis į zenitą). Dar viena dangiška diena. (Pauzė. Galva grįžta į ankstesnę padėtį, akys vėl spokso į priekį. Pauzė. Sudeda rankas prie krūtinės, užmerkia akis. Lūpos be garso šnabžda maldą, maždaug dešimt sekundžių. Paskiau lūpos nebejuda, rankos tebelieka sudėtos. Tyliai) Vardan viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus amen. (Atmerkia akis, rankomis vėl atsiremia į žemę. Pauzė. Vėl sudeda rankas prie krūtinės, užmerkia akis, lūpos vėl be garso šnabžda maldą, maždaug penketą sekundžių. Tyliai) Per amžių amžius amen. (Atmerkia akis, rankomis vėl atsiremia į žemę. Pauzė) Pradėk. Vini. (Pauzė) Pradėk, Vini, savo dieną. (Pauzė. Ji pasisuka prie krepšio ir, nepajudinusi iš vietos, rausiasi jame, ištraukia dantų šepetuką, vėl rausiasi, ištraukia visai jau suplotą dantų pastos tūbelę, atsigręžia į priekį, atsuka tūbelės dangtuką, deda jį ant žemės, vargais negalais išspaudžia ant šepetuko purslą pastos, viena ranka laiko tūbelę, su kita valosi dantis. Varžosi spjaudyti čia pat, todėl sukasi dešinėn, lenkiasi atgal, kad galėtų spjauti už kauburio. Šitaip nusigręžusi pamato Vilį. Išspjauna. Dar labiau išsiriečia ir žvelgia žemyn. Garsiai) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. Garsiau) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. Švelniai šypsodamasi, vėl atsigręžia į priekį, padeda šepetuką) Vargšas Vilis – (žiūrinėja tūbelę, šypsena dingsta) – baigiasi – (dairosi dangtelio) – na va – (randa dangtelį) – nieko nepadarysi – (užsuka dangtelį) – senas daiktas – (padeda tūbelę) – dar vienas senas daiktas – (gręžiasi prie krepšio) – ir nėra čia jokio vaisto – (rausiasi krepšyje) – jokio vaisto – (išsitraukia nedidelį veidrodį, atsigręžia į salę) – taigi – (žiūri veidrodyje savo dantis) – vargšas mielas Vilis – (nykščiu baksnoja viršutinius priekinius dantis; neaiškiai) – viešpatie! – (pakelia viršutinę lūpą, kad galėtų apžiūrėti dantenas; neaiškiai) – dieve mano! – (perkreipia burną į vieną pusę, išsižioja; neaiškiai) – tiek jau to – (perkreipia burną į kitą pusę, išsižioja; neaiškiai) – vis taip pat – (patikrinimas baigėsi, ji vėl kalba aiškiai) – nei geriau, nei blogiau – (padeda veidrodį) – jokių permainų – (šluostosi pirštus į žolę) – jokio skausmo – (dairosi šepetuko) – beveik jokio – (ima šepetuką) – tai didelis dalykas – (tyrinėja šepetuko kotelį) – nežinia nė su kuo palyginti – (tyrinėja šepetuko kotelį, skaito) – gryni... kas? – (pauzė) – kas? – (padeda šepetuką) – taigi va – (gręžiasi prie krepšio) – vargšas Vilis – (rausiasi krepšyje) – nebėra jokio šišo – (rausiasi) – niekam – (išsitraukia akinius su dėklu) – jokio noro (veidu į salę) – gyvent – (išsiima akinius iš dėklo) – vargšas mielas Vilis – (padeda dėklą) – amžinai vien tik miegotų – (atlenkia akinius) – stebuklinga dovana – (dedasi akinius) – niekas neišmuša iš vėžių – (dairosi dantų šepetuko) – mano nuomone – (ima šepetuką) – visada juk sakiau – (tyrinėja šepetuko kotelį) – kad aš šitaip galėčiau – (žiūrinėja kotelį, skaito) – natūralūs... gryni... kas? – (padeda šepetuką) – visai apžlibau – (nusiima akinius) – tuščia jo – (padeda akinius) – jau ligi šiol – (už liemenėlio ieško nosinės) – man rodosi – (išsiima sulankstytą nosinaitę) – užtektinai prisižiūrėjau – (kresteli ir išskleidžia nosinaitę) – kaipgi ten skamba tos puikios eilės – (šluostosi vieną akį) – ak vargas man, dangau – (šluostosi kitą akį) – matyti, ką dabar matau – (dairosi akinių) – taigi – (ima akinius) – bet kad mačiau, nesigailiu – (pūsdama kvapą ant stiklų, ima juos valyti) – o gal verta gailėtis? – (blizgina) – šventoji šviesa – (blizgina) – išnerk iš tamsybių – (blizgina) – pragariškos šviesos liepsna. (Liaujasi blizginti, pakelia akis į dangų, pauzė, vėl nuleidžia galvą, vėl ima blizginti, paskui nustoja, gręžiasi dešinėn ir žiūri žemyn) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. švelniai šypsodamasi, grįžta į ankstesnę padėtį ir vėl blizgina akinių stiklus. Šypsena dingsta) Stebuklinga dovana – (baigia blizginti akinius, padeda juos) – kad aš šitaip galėčiau – (sulanksto nosinę) – bet ką jau čia – (užsikiša nosinę už liemenėlio) – skųstis negaliu – (dairosi akinių) – ne ne – (ima akinius) – skųstis nevalia – (pakelia akinius, žvelgia pro vieną stiklą) – tiek daug už ką turiu būti dėkinga – (žvelgia pro kitą akinių stiklą) – jokio skausmo – (dedasi akinius) – bemaž jokio – (dairosi dantų šepetuko) – nuostabus tai dalykas – (ima šepetuką) – nežinia nė su kuo palyginti – (tyrinėja šepetuko kotelį) – kartais lengvai galvą susopa – (tyrinėja kotelį, skaito) – garantuoti... natūralūs... gryni... kas? – (prisikišusi žiūri) – natūralūs gryni... – (išsitraukia nosinaitę iš už liemenėlio) – taigi – (kresteli ir išskleidžia nosinaitę) – kartais nepikta migrena – (pradeda šluostyti šepetuko kotelį) – užeina – (šluostydama) – paskiau praeina – (mechaniškai šluostydama) – taigi – (šluostydama) – tokios malonės – (šluostydama) – didžios malonės – (nebešluosto, įsmeigia akis tuštumon; trūkčiojančiu balsu) – galgi ne veltui meldžiuosi – (pauzė; tokiu pat balsu) – vos prabudus rytą – (pauzė; tuo pat balsu) – vakare, prieš miegą – (palinkusi, vėl šluosto, paskui nustoja, pakelia galvą, aprimusi, šluostosi akis, sulanksto nosinaitę, užsikiša atgal už liemenėlio, tyrinėja šepetuko kotelį, skaito) – pilnutinai garantuoti... natūralūs gryni... – (žiūri prisikišus) – natūralūs gryni... (Nusiima akinius, padeda juos, padeda šepetuką, spokso į tuštumą) Seni dalykai. (Pauzė) Senos akys. (Ilga pauzė) Nagi, Vini, tęsk toliau. (Dairosi, pamato skėtį nuo saulės, ilgokai į jį žiuri, paskui paima ir ištraukia iš makšties nelauktai didelę rankeną. Laikydama skėtį už smaigalio dešinėj rankoj, ji išsiriečia pro dešinį petį ir atsilošia, kad pamatytų apačioje gulintį Vilį) Ū-hū-hū-ū! (Pauzė) Vili! (Pauzė) Stebuklinga dovana. (Trenkia jam su skėčio rankena) Kad aš šitaip galėčiau. (Trenkia dar sykį. Skėtis išsprūsta jai iš rankų ir nukrinta už kauburio. Neregima Vilio ranka tučtuojau grąžina jai skėtį) Ačiū, brangusis. (Perima skėtį į kairę ranką, vėl atsigręžia į salę ir apžiūrinėja savo dešiniosios rankos plaštaką) Drėgna. (Vėl paima skėtį dešine ranka, apžiūrinėja kairiosios rankos plaštaką) Ką gi, vis taip pat. (Pakelia galvą, žvaliai) Nei geriau, nei blogiau, jokių pakitimų. (Pauzė. Tokiu pat žvaliu balsu) Jokio skausmo. (Gręžiasi atgal, norėdama žvilgterti žemyn į Vilį; skėtį, kaip ir anksčiau, laiko už smaigalio) Tik susimildamas vėl man neužmik, galiu tavęs prisireikti. (Pauzė) Nieko tokio skubaus, nieko skubaus, tik labai tave prašau, neįsirausk vėl į savo migį. (Atsigręžia į salę, padeda skėtį, žiūrinėja kartu abi plaštakas, šluostosi jas į žolę) Gal vis dėlto bus mažumą pablukę. (Palinksta prie krepšio, rausiasi jame, išsitraukia revolverį, pakelia jį aukštyn, paskubom bučiuoja, deda atgal į krepšį, vėl rausiasi, išsitraukia apytuštį buteliuką su raudonais vaistais, atsigręžia į priekį, dairosi akinių, užsideda juos, skaito užrašą ant buteliuko) Depresija... apatija... apetito stoka... kūdikiams... vaikams... suaugusiems... šešis nekupinus... valgomuosius šaukštus kas dieną – (pakelia galvą, šypsosi) – senasis stilius! – (nebesišypso, nuleidžia galvą, skaito) – kas dieną... prieš valgį ir... po valgio... tučtuojau... (žiūri prisikišus) ...teigiamai veikia. (Nusiima akinius, padeda juos, ištiesusi ranką kelia buteliuką aukštyn, kad pamatytų, kiek ten dar liko, atsuka dangtelį, užvertus galvą, išgeria skystimą iki dugno ir buteliuką su dangteliu sviedžia į Vilio pusę. Girdėti dūžtant stiklą) Va šitaip tai geriau! (Pasisuka prie krepšio, rausiasi jame, išsitraukia lūpų pieštuką, atsigrįžta į priekį, žiūrinėja lūpų pieštuką) Baigiasi. (Dairosi akinių) Et, ką čia. (Užsideda akinius, dairosi veidrodžio) Nevalia skųstis. (Ima veidrodį, pradeda dažytis lūpas) Kaipgi ten tos nuostabios eilės? (Dažosi lūpas) Ak toji laimė trapi – (dažosi lūpas) – ak tas sielvartas ta-ra-ra-ra begalinis, (Dažosi lūpas. Sutrukdo Vilis – jis bando sėstis. Ji nuleidžia pieštuką ir veidrodį žemėn, paskui gręžiasi atgal, kad pamatytų, kas ten darosi. Pauzė. Iš už kauburio nuožulnumos pasirodo plikas Vilio pakaušis, jis kruvinas. Vini stumteli akinius aukštyn ant kaktos. Pauzė. Pasirodo Vilio ranka su nosine, išskleidžia nosinę ant pakaušio, dingsta. Pauzė. Ranka pasirodo su šiaudine skrybėle, apjuosta dvispalviu kaspinu, kokius mėgsta klubų nariai, uždeda skrybėlę truputį ant šono, dingsta. Pauzė. Vini, dar labiau išsirietusi, atsilošia ir žiūri žemyn) Apsimauk apatines kelnes, brangusis, kitaip visai nusisvilinsi. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Ak, štai kas, tau dar liko to tepalo. (Pauzė) Gerai įsitrink, brangusis. (Pauzė) Na, o dabar kitą. (Pauzė. Ji atsigręžia ir spokso priešais save. Laiminga veido išraiška) O, prasideda dar viena laiminga diena! (Pauzė. Laiminga veido išraiška pranyksta. Vini nuleidžia akinius ant nosies ir vėl dažosi lūpas. Vilis išskleidžia laikraštį, jo rankų nematyti. Pageltusių laikraščio lapų kraštai kyšo abipus jo galvos. Vini baigia dažytis lūpas ir, laikydama veidrodį kiek atokiau, žiūrinėja jas) Vėliavų purpuras. (Vilis verčia laikraščio lapą. Vini padeda lūpų pieštuką ir veidrodį, pasisuka prie krepšio) Mirtinai išblyškusios vėliavos.

       Vilis verčia lapą. Vini rausiasi krepšyje, išsitraukia puošnią skrybėlaitę be brylių, sumaigyta plunksna, atsigręžia priekin, ištiesina skrybėlaitę, išlygina plunksną, kelia skrybėlaitę ir jau dėsis ją ant galvos, bet stabteli, išgirdusi Vilį skaitant

       VILIS. Jo reverencija didžiai maloningasis tėvas Kristuje daktaras Karolius Hanteris rastas negyvas vonioj.

       Pauzė

       VINI (įsmeigusi žvilgsnį priekin, su skrybėlaite rankoje, visa paskendusi prisiminimuose). Čarlis Hanteris. (Pauzė) Užmerkiu akis – (nusiima akinius ir užsimerkia, skrybėlaitė vienoj rankoj, akiniai kitoj; Vilis verčia lapą) – ir vėl sėdžiu jam ant kelių Borou-Grin sode, už namo, bukmedžio paunksmėje. (Pauzė. Atsimerkia, užsideda akinius, sukioja rankose skrybėlaitę) Ak tie laimingi prisiminimai!

       Pauzė. Kelia skrybėlaitę prie galvos, bet vėl stabteli, išgirdusi Vilį skaitant

       VILIS. Palankios perspektyvos apsukriam jaunuoliui.

       Pauzė. Ji kelia skrybėlaitę prie galvos, stabteli, nusiima akinius, įsispokso į priekį; skrybėlaitė vienoj rankoj, akiniai kitoj

       VINI. Pirmasis mano balius! (Ilga pauzė) Antrasis mano balius! (Ilga pauzė. Užsimerkia) Pirmasis mano bučinys! (Pauzė. Vilis verčia lapą. Vini atsimerkia) Toks misteris Džonsonas, arba Džonstonas, o gal dar teisingiau reikėtų tarti Džonst o u n a s. Labai vešlių ūsų, labai tamsaus gymio. (Dievindama) Vos ne kaip imbiras! (Pauzė) Sodo sandėliuky, nors niekaip negaliu įsivaizduoti, kieno tas sandėliukas buvo. Mes neturėjome sandėliuko, ir jis tikriausiai irgi sandėliuko neturėjo. (Užsimerkia) Matau ant vienas kito sukrautus puodus gėlėms. (Pauzė) Susiraizgiusių plaušinių virvių kamuolius. (Pauzė) Vis labiau tirštėjančias sutemas tarp medinių sijų.

       Pauzė. Ji atsimerkia, užsideda akinius, kelia skrybėlaitę ant galvos, bet stabteli, nes Vilis skaito

       VILIS. Ieškomas žvitrus berniukas.

       Pauzė. Vini skubėdama užsideda skrybėlaitę, dairosi veidrodžio, Vilis verčia lapą. Vini ima veidrodį, žiūrinėja skrybėlaitę, padeda veidrodį, pasisuka prie krepšio. Laikraštis dingsta. Vini rausiasi krepšyje, išsitraukia didinamąjį stiklą ir atsigręžia į priekį, dairosi dantų šepetuko. Laikraštis vėl pasirodo, dabar jau sulankstytas, juo tarytum vėduokle vėdinamas Vilio veidas, ranka nematoma. Vini ima dantų šepetuką ir tyrinėja jo kotelį pro didinamąjį stiklą

       VINI. Pilnutinai garantuoti... (Vilis paliauja vėsintis) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi. Vini žiūri prisikišus, skaito) pilnutinai garantuoti... (Vilis paliauja vėsintis) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi. Vini padeda didinamąjį stiklą ir šepetuką, iš už liemenėlio išsitraukia nosinaitę, nusiima akinius ir blizgina jų stiklus, užsideda akinius, dairosi didinamojo stiklo, ima jį ir blizgina, padeda stiklą, dairosi šepetuko, ima šepetuką ir nušluosto kotelį, padeda šepetuką, užsikiša nosinaitę atgal už liemenėlio, dairosi didinamojo stiklo, ima stiklą, dairosi šepetuko, ima šepetuką ir tyrinėja kotelį pro didinamąjį stiklą) Pilnutinai garantuoti... (Vilis nebesivėsina) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi) ...meitėlio... (Vilis paliauja vėsintis, pauzė) ...šeriai. (Pauzė. Vini padeda didinamąjį stiklą ir šepetuką, laikraštis dingsta. Vini nusiima akinius, padeda juos, įsispokso į tuštumą) Meitėlio šeriai. (Pauzė) Tas man ir atrodo nuostabiausia, kad nepraeina nė viena diena – (šypsosi) – senuoju stilium kalbant – (nebesišypso) – bemaž nė viena diena, kad savo žinojimo nepapildytum kokiu atradimu, tegu jis ir labai nežymus, tas atradimas, tik reikia negailėti triūso. (Pasirodo Vilio ranka su atviruku, kurį jis prisikišęs žiūrinėja) Ir jei dėl kokios nesuprantamos priežasties toliau triūsti negali, tuomet belieka užmerkti akis – (ji užsimerkia) – ir laukti ateisiant tos dienos – (atsimerkia) – laimingos dienos, kada prie tiek ir tiek laipsnių išsilydo kūnas ir mėnulio naktis trunka tiek ir tiek valandų. (Pauzė) Tai va kas mane guodžia, kuomet puolu nusiminiman ir gatava pavydėti neprotingam gyvuliui. (Grįžtelėjusi į Vilį) Tikiuos, kad tu sumeti, ką – (pamato atviruką, lenkiasi žemiau) Ką tu ten turi, Vili, gal ir man leistum dirstelti? (Ji nuleidžia ranką žemyn, ir Vilis paduoda jai atviruką. Iš už šlaito iki alkūnės matyti apžėlusi ranka, ji taip ir palieka atkišta, kol atvirukas sugrąžinamas. Vini atsisuka į salę ir žiūrinėja atviruką) Viešpatie dieve, ko tik jie neprasimano! (Dairosi akinių, užsideda juos ir žiūrinėja atviruką) Betgi čia tai jau biauriausia šlykštynė! (Žiūrinėja atviruką) Kiekvieną padorų žmogų vemt verčia! (Vilio pirštai rodo nekantrumą. Vini dairosi didinamojo stiklo, ima jį ir žvelgia į atviruką pro stiklą. Ilga pauzė) O tas sutvėrimas antrame plane, ką gi jis ten išdarinėja? (Žiūri prisikišus) Ak ne, iš tikro! (Vilio pirštai juda nekantraudami. Vini paskutinį kartą ilgai žiūri į atviruką. Padeda didinamąjį stiklą, dešinės rankos smilium ir nykščiu suima atviruko kraštelį, kairės rankos smilium ir nykščiu užspaudžia sau nosį ir nugręžia galvą) Fui! (Meta atviruką) Še, pasiimk! (Vilio ranka dingsta. Bet tučtuojau vėl pasirodo pirštai, laikantys atviruką. Vini nusiima akinius, padeda juos, įsmeigia žvilgsnį tuštumon. Vilis vėl smaguriaudamas apžiūrinėja atviruką – čia priartina jį prie akių, čia atitolina, pakreipia čia vienu, čia kitu kampu) Meitėlio šeriai. (Suglumusia veido išraiška) Kas gi, iš tikrųjų, yra meitėlis? (Pauzė. Tokia pat suglumusia išraiška) Kas yra kiaulė, tai aš, be abejo, žinau, o meitėlis... (Suglumusi veido išraiška dingsta) Tuščia jo, bene čia svarbu, šitaip aš visada sakau, paskui prisiminsiu, tai man ir atrodo nuostabiausia, kad viską prisimeni paskui. (Pauzė) Viską? (Pauzė) Ne, ne viską. (Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Ne viską. (Pauzė) Dalį. (Pauzė) Vieną gražią dieną ima ir atplaukia iš dangaus mėlynės. (Pauzė) Tai man ir atrodo nuostabiausia. (Pauzė. Atsigręžia į krepšį. Ranka su atviruku dingsta. Vini jau buvo benaršanti krepšį, bet stabteli) Ne. (Vėl atsigręžia į priekį. Šypsosi) Ne. (Nebesišypso) Tvardykis, Vini. (Spokso, įdūrusi akis tuštumon. Pasirodo Vilio ranka, nukelia skrybėlę, dingsta drauge su skrybėle) Na tai kas toliau? (Vėl pasirodo ranka, nuima nuo pakaušio nosinę, dingsta su nosine. Irzliai, kaip kad sakoma dėmesio nekreipiančiam žmogui) Vini! (Vilis pasilenkia, jo galvos nebematyti) Tai kokia gi dar yra galimybė? (Pauzė) Tai kokia gi dar yra ga... (Vilis ilgai ir garsiai šnypščia nosį, jo galvos ir rankų nematyti. Vini atsigręžia pažvelgti į jį. Pauzė. Vėl pasirodo galva. Pauzė. Vėl pasirodo ranka su nosine, išskleidžia nosinę ant pakaušio, dingsta. Pauzė. Vėl pasirodo ranka su šiaudine skrybėle, deda ją kiek pakreiptą ant galvos, dingsta. Pauzė) Verčiau jau būčiau tau leidusi toliau miegoti. (Atsigręžia veidu į salę. Toliau sekanti scena pagyvinama – Vini protarpiais nesąmoningai pešioja žolę, čia kilsteldama, čia vėl nuleisdama galvą) O, jei tik galėčiau ištverti viena, tai yra, jei galėčiau sau plepėti, kada aplinkui nėra nė gyvos dvasios ir niekas manęs neklauso... (Pauzė) Na ne, aš nemanau guostis, kad tu daug ką ten girdi, ne, Vili, dieve sergėk. (Pauzė) Yra, gal būt, dienų, kai nieko negirdi. (Pauzė) Betgi esti ir tokių dienų, kai tu atsiliepi. (Pauzė) Todėl visuomet, netgi ir tada, kai tu neatsiliepi ir gal negirdi nieko, aš galiu sau tarti: kažkas vis dėlto išgirstama, aš nekalbu pati sau, tai yra, nekalbu lyg tyruose, šito aš niekados ilgiau neištverčiau. (Pauzė) Todėl aš ir galiu toliau tesėti, tai yra, toliau kalbėti. (Pauzė) Na o jei tu mirtum – (šypsosi) – senuoju stilium kalbant – (nebesišypso) – arba nueitum ir paliktum mane vieną, tai ką aš veikčiau, ką aš galėčiau veikti per visą dieną – nuo skambučio, kurs liepia pabusti, iki skambučio, kurs liepia miegot? (Pauzė) Beliktų spoksoti suspaudus lūpas, ir tiek. (Ilga pauzė, kol ji taip spokso, suspaudusi lūpas. Žolės nebepešioja) Nė žodžio daugiau iki paskutinio atodūsio, ir niekas jau čionai nebesudrumstų tylos. (Pauzė) Nebent retkarčiais, kokį kartą kitą, pažvelgusi į veidrodį, atsidusčiau. (Pauzė) Arba staiga trumpam pratrukčiau juoku, kaip anuomet, kada man viskas dar atrodė ne toks jau apgailėtinas pokštas. (Pauzė. Šypsosi. Ji šypsosi vis plačiau ir jau tuoj prapliups juoku, bet veide pasirodo išgąstis) Mano plaukai! (Pauzė) Ar lyginau šepečiu ir šukavau plaukus? (Pauzė) Gal ir šukavau. (Pauzė) Paprastai aš šitai darau. (Pauzė) Tiek nedaug dalykų bega1i daryti. (Pauzė) Žmogus visus juos ir padarai. (Pauzė) Visus, kuriuos gali. (Pauzė) Tai juk tik žmogiška. (Pauzė) Žmogiška prigimtis. (Pradeda akimis tyrinėti kauburį, pakelia galvą) Žmogiška silpnybė. (Vėl tyrinėja kauburį, pakelia galvą) Įgimta silpnybė. (Vėl tyrinėja kauburį) Nematau jokių šukų. (Tyrinėja) Ir jokio šepečio plaukams. (Pakelia galvą. Suglumusi. Grįžteli prie krepšio, rausiasi jame) Šukos yra čia. (Atsigręžia į salę. Suglumusi. Vėl palinksta prie krepšio. Rausiasi) Šepetys čia. (Vėl veidu į salę. Suglumusi) Tikriausiai pasinaudojusi padėjau juos atgal. (Pauzė. Suglumusi) Betgi paprastai, panaudojusi daiktus, atgal jų nededu, ne, aš palieku juos gulėti apie save ir padedu atgal visus kartu, kai baigiasi diena. (Šypsosi) Kalbant senuoju stilium. (Pauzė) Ak, tas gerasis senas stilius. (Nebesišypso) Ir vis dėlto... man regis... kad prisimenu... (Staiga nerūpestingai) Tuščia jų, bene čia svarbu, šitaip aš visados sakau, imsiu ir išlyginsiu, iššukuosiu juos vėliau, sušukuosiu, ir tiek, juk dar turiu visą – (Pauzė. Suglumusi) Sušukuosiu? (Pauzė) Ar iššukuosiu? (Pauzė) Šepečiu išlyginsiu ir iššukuosiu? (Pauzė) Kažkaip nevykusiai skamba. (Pauzė. Grįžteli į Vilį) Kaip tu pasakytum, Vili? (Pauzė. Gręžiasi dar labiau) Kaip tu, Vili, pasakytum apie savo plaukus – iššukuoti ar sušukuoti? (Pauzė) Apie plaukus ant galvos, sakau. (Pauzė. Gręžiasi dar labiau į jo pusę) Apie plaukus ant savo galvos, Vili, kaip tu pasakytum apie plaukus ant savo galvos – sušukuoti ar iššukuoti?

       Ilga pauzė

       VILIS. Iš.
       VINI (atsigręžusi į salę, džiugiai). O, tu šiandien žadi su manim kalbėtis, taigi bus laiminga diena! (Pauzė. Džiugi veido išraiška pranyksta) Dar viena laiminga diena. (Pauzė) Tai va, apie ką ten aš, a-a apie plaukus, nagi vėliau galėsiu, bus labai smagu, kad atidėjau. (Pauzė) Aš gi turiu – (kelia rankas prie skrybėlaitės) – taip, turiu užsidėjusi, savo skrybėlaitę turiu užsidėjusi – (nuleidžia rankas) – dabar negaliu jos nusiimti. (Pauzė) Tik pamanykit, kaip kartais esti – negali nusiimti savo skrybėlaitės, nors tavo gyvybė kabotų ant plauko. Kartais negali jos užsidėti, kartais negali jos nusiimti. (Pauzė) Kiek kartų sau sakydavau, na, Vini, dėkis dabar skrybėlaitę, kas gi daugiau belieka daryti, o dabar malonėk nusiimti skrybėlaitę, Vini, elkis kaip paklusni mergaitė, dėl to bus tik geriau, – bet taip šito ir nepadarydavau. (Pauzė) Negalėdavau padaryti. (Pauzė. Ji pakelia ranką, paleidžia iš po skrybėlaitės plaukų sruogą, nubraukia žemyn arčiau akies, pažvairuoja į ją, paskui paleidžia. Nuleidžia ranką) Nelyginant auksas, sakei tu apie juos – tą dieną, kai išėjo paskutinis svečias – (kilsteli ranką, tarytum keldama taurę) – už tavo auksinius... kad jie niekados... (balsas trūkčioja) ...kad jie niekados... (Nuleidžia žemyn ranką. Nulenkia galvą. Pauzė. Tyliai) Tą dieną. (Pauzė. Taip pat tyliai) Kokią dieną? (Pauzė. Pakelia galvą. Įprastu balsu) Tai kas dabar? (Pauzė) Žodžiai pranyksta, yra akimirkų, kada pranyksta net ir jie. (Grįžteli į Vilį) Ar ne tiesa, Vili? (Pauzė. Gręžiasi dar labiau į jo pusę) Ar ne tiesa, Vili, kad net ir žodžiai pranyksta – kartais? (Pauzė. Vėl atsigręžia į priekį) Tai kas tuomet belieka žmogui daryti, kol jie vėl atsiras? Lyginti ir šukuoti plaukus, jei dar nesi šito padaręs, tačiau jei manai, kad jau darei, tada imk dailintis nagus, jeigu jie reikalingi dailinimo, tokiu būdu galima šiaip taip prasistumti. (Pauzė) Tai va ką norėjau pasakyti. (Pauzė) Tiek ir norėjau pasakyti. (Pauzė) Štai kas man ir atrodo nuostabiausia, kad nepraeina nė viena diena – (šypsosi) – senuoju stilium kalbant – (nebesišypso) – be kokios palaimos – (Už kauburio parvirto Vilis. Jo galva dingsta. Vini atsigręžia pažiūrėti, kas ten įvyko) – paslėptu pavidalu. (Ji išsiriečia atgal ir žiūri žemyn) Lįsk dabar į savo urvą, Vili, tu ir taip jau ilgai lauke ištupėjai. (Pauzė) Daryk kaip liepiamas, Vili, netįsok čia šitoj pragariškoj saulėj, lįsk atgal į urvą. (Pauzė) Nagi Vili, guviau. (Nematomas Vilis pradeda ropoti kairėn, į urvo pusę) Va šitaip man patinka. (Ji seka akimis, kaip jis ropoja) Nekišk galvos pirma, mulki, kaipgi tu paskui apsigręši? (Pauzė) Va šitaip... aplinkui, aplinkui... na... dabar atbulas ir vidun. (Pauzė) O, aš žinau, brangusis, kad tai nėra lengva, šitaip atbulam šliaužti, bet užtat paskiau būsi keleriopai atlygintas už triūsą. (Pauzė) Savo vazeliną palikai. (Ji žiūri, kaip jis vėl išropoja pasiimti vazelino) Dangtelis! (Ji žiūri, kaip jis ropoja atgal į urvą. Irzliai) Ne priekin galva, sakiau gi! (Pauzė) Pasiduok labiau į dešinę. (Pauzė) Į dešinę, sakau. (Pauzė. Irzliai) Nagi susimildamas nekelk šitaip savo pasturgalio! (Pauzė) Na, dabar. (Pauzė) Pagaliau! (Visi šie nurodymai buvo tariami labai garsiai. Dabar – įprastu balsu, vis dar veidu į jo pusę) Ar girdi mane? (Pauzė) Prašau tave, Vili, pasakyk man susimildamas, taip arba ne, ar tu girdi mane, tik taip – arba nieko.

       Pauzė

       VILIS. Taip.
       VINI (veidu į salą, tuo pačiu balsu) O dabar?
       VILIS (irzliai). Taip.
       VINI (kiek tyliau). O dabar?
       VILIS (dar labiau suirzęs). Taip.
       VINI (dar tyliau). O dabar? (Pauzė. Kiek garsiau) O dabar?
       VILIS (širsdamas). Taip!
       VINI (tuo pačiu balsu). Nesibaiminki daugiau tu saulės karščio. (Pauzė) Ar išgirdai?
       VILIS (irzliai). Taip.
       VINI (tuo pačiu balsu). Ką? (Pauzė) Ką?
       VILIS (dar labiau suirzęs). Nesibaiminki daugiau.

       Pauzė

       VINI (tuo pačiu balsu). Ko daugiau? (Pauzė) Ko nesibaiminki daugiau?
       VILIS (širsdamas). Nesibaiminki daugiau!
       VINI (įprastu balsu, murmėdama). Telaimina tave dievas Vili žinau kiek tau reikia pastangų dabar gali ilsėtis aš netrukdysiu tavęs nebent kiltų būtinas reikalas, noriu pasakyti jei galutinai išsektų mano pačios resursai bet kažin ar taip atsitiks, nieko man daugiau nereikia vien tik žinoti kad teoriškai tu gali girdėti mane nors iš tiesų negirdi, nieko aš daugiau netrokštu vien tik žinoti kad tu pakankamai arti ir gali mane išgirsti kad budi ir reikalui esant pasiruošęs paremti, o visai aš nenoriu pasakyti ką nors kas užgautų tavo klausą ar galėtų tave įskaudinti, nenoriu šiaip sau plepėti taip sakant vien pasitikėdama ir nieko nežinoti o mane kažkas graužia. (Atsikvėpimo pauzė) Abejonės. (Smilių ir didįjį pirštą prideda prie krūtinės ten, kur turėtų būti širdis. Tapšnoja pirštais vienur, kitur, paskui stabteli) Šičia. (Kiek pajudina pirštus) Maždaug. (Atitraukia ranką) O tikriausiai ateis toks metas kada žodžio ištarti negalėsiu kol nebūsiu įsitikinusi jog tu girdėjai aną kurs prieš jį buvo ir tada be abejo kitas ateis kitas metas kada privalėsiu išmokti kalbėti pati sau šito niekad negalėdavau ištverti kokie tyrai. (Pauzė) Arba turėsiu dėbsoti, suspaudus lūpas. (Ji tai padaro) Visą mielą dieną. (Vėl dėbso, suspaudusi lūpas) Ne. (Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Betgi dar yra krepšys. (Pasisuka į jį) Krepšys visados bus. (Vėl veidu į priekį) Taip, man atrodo, kad bus. (Pauzė) Net kai tavęs nebebus, Vili. (Vini grįžteli į jį) Tu išeisi, Vili, tiesa? (Pauzė. Garsiau) Tu juk netruksi išeiti, Vili, ar ne? (Pauzė, Garsiau) Vili! (Pauzė. Ji išsiriečia atgal ir žiūri žemyn, kad galėtų jį pamatyti) Tai tu nusiėmei savo šiaudinuke, tikrai išmintingai pasielgei. (Pauzė) Labai jaukus tu ten atrodai, turiu pasakyti, kai guli, parėmęs smakrą rankomis, ir tos senos žydros akys švyti prieblandoj lyg kokie dubenėliai. (Pauzė) Kažin ar tu mane iš ten matai, sakau – kažin. (Pauzė) Ne? (Veidu į salę) O, aš žinau, kad kuomet du žmonės sueina krūvon – (balsas lūžta) – šitokiu būdu – (vėl įprastu balsu) – tatai dar nereiškia, kad jeigu tu matai aną, tai ir anas tave mato, gyvenimas mane šito pamokė... pamokė ir šito. (Pauzė) Taip, reikia manyti, kad gyvenimas, kito žodžio nėra. (Grįžteli į Vilį) Ar galėtum mane pamatyti, Vili, iš tenai, kur esi, jeigu pakeltum į mane akis? (Dar labiau išsiriečia) Pakelk į mane akis, Vili, ir pasakyk, ar gali mane matyti, na padaryk tokią malonę, aš atsilošiu atgal, kiek tik įstengiu. (Daro kaip žadėjusi. Pauzė) Ne? (Pauzė) Tiek to, nesivargink. (Skausmingu veidu atsigręžia į salę) Labai smarkiai šiandien veržia žemė, negi būsiu patukus, nenorėčiau tikėti. (Pauzė. Vangiai, žvelgdama kažkur žemėn) Veikiausiai dėl tos nežmoniškos kaitros. (Pradeda glostyti ir ploti žemę aplink save) Visi daiktai plečiasi. Kai kurie net labiau už kitus. (Pauzė. Glostydama ir tapšnodama) Kiti mažiau. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja). O, aš puikiai įsivaizduoju, kokios dabar mintys tau galvoj sukasi, maža to, kad turiu tos moteriškės klausytis, dar privalau į ją pažvelgti. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja) Ką gi, aš visai suprantu. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja) Labai gerai suprantu. (Pauzė. Glosto ir tapšnoja) Tarytum ir nedaug žmogus užsiprašai, kartais rodosi, kažin ar galima būtų – (balsas trūkčioja, pavirsta murmesiu) – prašyti mažiau – iš kitos žmogiškos būtybės – švelniai tariant – o tuo tarpu iš tikro – kai apie tai pamąstai – pažvelgi sau į širdį – matai kitą – ko jam reikia – ramybės – kad paliktų jį ramybėj – tai gal tada mėnulį – visą tą metą – mėnulį prašei nukelti nuo dangaus. (Pauzė. Ranka staigiai paliauja tapšnojusi. Guviai) Ak, žiūrėkite, kas gi čia dabar? (Palenkia galvą prie žemės, netikėdama) Negi kokia gyvybė būtų! (Dairosi akinių, užsideda juos, dar labiau palinksta ir prisikišus žiūri. Pauzė) Skruzdė! (Atšlyja. Šaižiu balsu) Vili, skruzdėlė, gyva skruzdėlė! (Čiumpa didinamąjį stiklą, vėl lenkiasi prie žemės, žvelgia pro didinamąjį stiklą) Kur jinai galėjo pasidėti? (Tyrinėja pro stiklą) Va! (Seka skruzdėlę ropojant per žolę) Rankose turi lyg ir kokį baltą sviedinuką. (Toliau seka skruzdėlės kelionę. Rankos nejudina. Pauzė) Įlindo vidun. (Valandėlę tebežiūri į tą patį tašką pro didinamąjį stiklą, paskui lėtai atsitiesia, padeda didinamąjį stiklą, nusiima akinius ir įsmeigia žvilgsnį tuštumon, akinius tebelaikydama rankose. Pagaliau) Lyg ir kokį baltą sviedinuką. (Ilga pauzė. Jau dės akinius ant žemės)
       VILIS. Kiaušiniai.
       VINI (sustingsta, nepadėjusi akinių). Kas?

       Pauzė

       VILIS. Kiaušiniai. (Pauzė. Vini jau buvo bededanti akinius ant žemės) Formikacija. VINI (sustingsta, nepadėjusi akinių). Kas?

       Pauzė

       VILIS. Formikacija.

       Pauzė. Ji padeda akinius, spokso tuščiu žvilgsniu. Pagaliau

       VINI (murmėdama). Viešpatie. (Pauzė. Vilis tyliai juokiasi. Po valandėlės ima juoktis ir jinai. Jiedu tyliai juokiasi drauge. Vilis paliauja juoktis. Valandėlę ji juokiasi viena. Paskui prisideda Vilis. Jiedu juokiasi drauge. Vini nuščiūva. Kurį laiką Vilis juokiasi vienas. Paskui paliauja. Pauzė. Vini įprastu balsu) Na ką gi, bent tiek džiaugsmo, kad vėl girdžiu tave besijuokiant, Vili, buvau tikra, kad man jau niekados nebeteks, kad tau jau niekados nebeteks. (Pauzė) Gal kai kas mano, jog mudu su tavim nerodom viešpačiui reikiamos pagarbos, bet aš taip negalvoju, (Pauzė) Negi gali geriau pašlovinti aukščiausiąjį, kaip kad pasišaipydamas drauge su juo iš nekaltų jojo išdaigų, ypač tų, kurios menkiau pavyko? (Pauzė) Manau, tu čia mane paremtum, Vili. (Pauzė) O gal mus pralinksmino du visai skirtingi dalykai? (Pauzė) Tuščia jų, bene čia svarbu, šitaip aš visada sakau, kad tik žmogus... nagi žinai... kaip ten tos šaunios eilės... juokėsi, kvatojos... tra-ta tra-ta-ta juokėsi, kvatojos, nors sielvartas aplinkui viešpatavo. (Pauzė) O dabar? (Ilga pauzė) Ar buvau aš kitados viliojanti, Vili? (Pauzė) Ar buvau kada nors viliojanti? (Pauzė) Nesuprask manęs klaidingai, aš neklausiu, ar tu mane mylėjai, šituos dalykus jau esame išsiaiškinę, aš tiktai klausiu, ar tau atrodžiau viliojanti – bent vienu tarpu. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Negali? (Pauzė) Ką gi, sutinku, tai painus galvosūkis. Tu jau ir taip nuveikei kur kas daugiau, negu tau priklausė – bent iki šiolei, tad gulėk sau dabar ir lepinkis, aš netrukdysiu tau, nebent kiltų būtinas reikalas – įsitikinti, kad tu esi tenai, kur tave gali pasiekti mano balsas, ir daugmaž budrus – štai... ė... kuo gi ne rojus. (Pauzė) Diena jau gerokai įpusėjusi. (Šypsosi) Senuoju stilium kalbant. (Nebesišypso) Bet vis dėlto dainuoti savo dainą man dar būtų lyg ir per anksti. (Pauzė) Per anksti dainuoti, man regis, didžiulė klaida. (Pasisuka į krepšį) Nagi, tiesa, yra krepšys. (Žvelgdama į krepšį) Krepšys. (Vėl veidu į priekį) Ar galėčiau išvardinti visa, kas jame yra? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Ar galėčiau, jei imtų ir ateitų koks žmogus ir paklaustų, na, Vini, ką tu ten turi tame juodame krepšyje? – tai ar galėčiau išsamiai atsakyti? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Ypač ten giliau, kas žino, kokie ten lobiai. (Pauzė) Kokia ten slepiasi paguoda. (Nusigręžia pažvelgti į krepšį) Taip, krepšys tai yra. (Vėl veidu į salę) Bet girdžiu, kažkas man sako, neįsismagink su tuo krepšiu, Vini, naudokis juo, žinoma, tegul jis tau pagelbsti, kai reikia... pasispirti, jei įklimpsi, būtinai naudokis, tačiau nusikeik mintimis į ateitį, sako man kažkas, nusikeik mintimis į ateitį, Vini, į tą metą, kada nebegelbės net ir žodžiai – (ji užsimerkia, pauzė, vėl atsimerkia) – ir neįsismagink su krepšiu. (Pauzė. Nusigręžia pažvelgti į krepšį) Gal tik kokį kartelį kyštelsiu ranką ir tučtuojau vėl atgal. (Atsigręžia veidu į salę, užsimerkia, meta priekin kairiąją ranką, panardina ją į krepšį ir ištraukia revolverį. Šlykštėdamasi) Vėl tu! (Atsimerkia, atkiša priekin revolverį ir žvelgia į jį. Pasveria revolverį ant delno) Lyg ir turėtų pagal svorį grimzti į dugną, ten, kur paskutiniai šoviniai. Bet ne. Negrimzta. Visados viršuj, kaip Brauningas. (Pauzė) Braunikėlis. (Grįžteli į Vilį) Ar tu prisimeni Braunikėlį, Vili? (Pauzė) Pameni, kaip vis lįsdavai man į akis, kad aš jį iš tavęs atimčiau? Atimk jį, Vini, atimk, kol aš nepasidariau savo kančioms galo. (Vėl veidu į priekį. Tyčiodamasi) Tavo kančioms! (Revolveriui) O, be abejo, didelė paguoda žinoti, jog esi čia, bet man tu jau įsipykai. (Pauzė) Paliksiu tave lauke, va ką aš padarysiu. (Deda revolverį ant žemės šalimais, dešinėje) Štai, čia bus tavo namai nuo šios dienos. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Na o dabar? (Ilga pauzė) Kažin ar svarumas tebeliko kaip buvęs, Vili, man regis, ne. (Pauzė) Taip, vis dažniau persmelkia jausmas, kad jei nebūčiau šitaip – (atitinkamas gestas) – pritūrima, tuojau pat nuplevenčiau į dangaus mėlynę. (Pauzė) Ir dar tarytum jaučiu, kad vieną gražią dieną žemė atlyš ir paleis mane, nes labai jau aplinkui veržia, ji visa suskeldės aplinkui, ir aš ištrūksiu. (Pauzė) Ar tu, Vili, niekuomet nepatiri šitokio jausmo, tarsi kas norėtų tave siurbte įsiurbti? (Pauzė) Ar tau, Vili, neprisieina kartais visom jėgom už ko nors kabintis? (Pauzė. Grįžteli kiek į jo pusę) Vili.

       Pauzė

       VILIS. Siurbte įsiurbti?
       VINI. Taip, mielasis, į pačią dangaus mėlynę, nelyginant voratinklių gijas bobų vasarą. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tau šitaip nebūna? (Pauzė) Na ką gi, gamtos dėsniai, gamtos dėsniai, jie, man rodosi, kaip ir visa kita, priklauso nuo to, kas per sutvėrimas tu pats esi. Apie save tiek tegaliu pasakyti, kad man jie ne tokie, kokie buvo, kai dar buvau jauna ir... kvaila ir... (užsikirsdama, nuleidusi galvą) ...graži... ar gal bent... miela... nors kiek... pažiūrėti. (Pauzė. Pakėlusi galvą) Atleisk man, Vili, kartais užeina liūdesys. (Įprastu balsu) Bet, šiaip ar taip, didelis džiaugsmas žinoti, kad tu esi tenai, kaip visados, ir gal nemiegi, ir gal visa tai girdi, nors šį tą, kokia tada laiminga diena... bus buvusi. (Pauzė) Bent iki šiol. (Pauzė) Kokia palaima, kad niekas čia neauga, tu įsivaizduok, kas atsitiktų, jei visa šita makalynė imtų augti. (Pauzė) Įsivaizduok. (Pauzė) Ak taip, tai didėlė malonė. (Ilga pauzė) Nieko daugiau pasakyti negaliu. (Pauzė) Šiuo metu. (Pauzė. Grįžteli pažvelgti į krepšį. Paskui vėl veidu į salę. Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso. Žvelgia į skėtį) Manyčiau, kad galiu – (ima skėtį) – taip, manau, kad galiu... dabar iškelti šitą įtaisą. (Pradeda skleisti skėtį. Toliau kalbą suskaido mechaninės kliūtys, kurias jai reikia įveikti atidarant skėtį) Žmogus vis atidėlioji – jį iškelti – nes bijai iškelti – per anksti – ir diena sau slenka – visa praslenka – o žmogus taip jo ir neiškėlei – visiškai neiškėlei. (Skėtis dabar visas išskleistas. Nusigręžusi dešinėn, ji nerūpestingai sukioja skėtį čia į vieną pusę, čia į kitą) Taigi, ne kas bėra sakyti, ne kas bėra veikti, ir esti dienų, kai ima baimė, jog paliksi vienui viena... o prieš akis dar valandų valandos iki skambučio miegoti, ir neturi ką sakyti, neturi ką veikti, ir tos dienos eina, kai kurios dienos eina ir praeina, suskamba skambutis, o pasakei mažai arba nieko, padarei mažai arba nieko. (Keldama skėtį) Štai kur pavojus. (Veidu į salę) Kurio būtina saugotis. (Spokso į priekį, dešinėj rankoj laikydama skėtį. Kuo ilgesnė pauzė) Paprastai aš gerokai prakaituodavau. (Pauzė) Dabar gi vos vos. (Pauzė) Kaitra kur kas didesnė. (Pauzė) Prakaito kur kas mažiau. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Būdai, kuriais žmogus adaptuojasi. (Pauzė) Prie kintančių sąlygų. (Perima skėtį į kairę ranką. Ilga pauzė) Kai ranka iškelta, ji labai pavargsta. (Pauzė) Kai eini, nepavargsta. (Pauzė) Tik tada, kai nesijudini iš vietos. (Pauzė) Va kur įdomus pastebėjimas. (Pauzė) Tikiuos, tu tatai girdėjai, Vili, man būtų labai skaudu patirti, kad tu šito neišgirdai. (Ima skėtį abiem rankom. Ilga pauzė) Priilsau jį belaikydama, bet nuleisti negaliu. (Pauzė) Kai jis iškeltas, man blogiau, nei tada, kai nuleistas, bet nuleisti negaliu. (Pauzė) Protas sako man, nuleisk jį, Vini, jis tau nieko negelbsti, pasidėk jį ir stverkis ko nors kito. (Pauzė) O aš negaliu. (Pauzė) Negaliu pajudėti. (Pauzė) Ne, kažkas turi atsitikti, kažkas turi pasaulyje įvykti, kokia nors permaina, aš nebepajėgsiu, jei reikės vėl judėti. (Pauzė) Vili. (Švelniai) Pagelbėk. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Prisakyk man nuleisti žemyn šitą daiktą, Vili, aš tučtuojau tavęs paklausyčiau, juk visados buvau ištikima ir klusni. (Pauzė) Prašom, Vili. (Švelniai) Susimylėk. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Negali? (Pauzė) Na ką gi, aš tavęs nekaltinu, ne, nepritiktų man, negalinčiai pajudėti, barti savo Vilį, kad jis negali kalbėti. (Pauzė) Laimė, aš vėl atgavau žadą. (Pauzė) Va kas man atrodo nuostabu, mano dvi lempos, kuomet užgęsta viena, kita dar skaisčiau šviečia. (Pauzė) Ak taip, čia didelė malonė. (Kuo ilgesnė pauzė. Skėtis užsiplieskia. Dūmai, jei įmanoma – tai ir liepsnos. Vini patraukia nosimi orą, pažvelgia aukštyn, meta skėtį dešinėn už kauburio, išsiriečia atgal pažiūrėti, kaip skėtis dega. Pauzė) Ak tu, žeme, sena gesintoja! (Vėl veidu į salę) Numanau, kad šitaip jau buvo anksčiau atsitikę, bet neįstengiu prisiminti. (Pauzė) Gal tu, Vili, prisimeni? (Grįžteli į jo pusę) Ar tu prisimeni, kad tai jau būtų kartą anksčiau įvykę? (Pauzė. Išsiriečia, norėdama į jį pažvelgti) Ar tu žinai, Vili, kas atsitiko? (Pauzė) Ar tu ir vėl man nebūsi užsnūdęs? (Pauzė) Aš neklausiu, ar tu nutuoki, kas aplinkui darosi, aš tik klausiu, ar tu ir vėl man nebūsi užsnūdęs? (Pauzė) Tavo akys atrodo lyg ir užmerktos, bet tai dar, kaip žinia, nieko nereiškia. (Pauzė) Pajudink pirštą, brangusis, prašau tave, jeigu dar ne visai išsijungei. (Pauzė) Susimildamas, Vili, būk toks geras, pajudink bent mažąjį pirščiuką, jei dar ką nors nuvoki. (Pauzė. Linksmai) O, visus penkis, tu stačiai angelas šiandien, dabar aš galiu lengva širdžia tęsti. (Vėl veidu į priekį) Taip, argi yra kada kas atsitikę, kas jau nebuvo įvykę anksčiau, ir vis dėlto... Nežinau, taip, prisipažįstu, kad nežinau. (Pauzė) Kuomet saulė vis negailestingiau šutina, kas valandą kaitriau, visiškai natūralu, kad užsiliepsnoja daiktai, kurie anksčiau, kiek yra žinoma, nebuvo linkę užsidegti – noriu pasakyti, šitokiu būdu, spontaniškai. (Pauzė) Ko gero, ir aš pati galų gale ištirpsiu, arba sudegsiu, o, aš nemanau, kad būtinai imsiu ir suliepsnosiu, ne, aš tik truputis po trupučio suanglėsiu, visas šitas – (platus rankų mostas) – matomas kūnas pavirs juosvais pelenais. (Pauzė) Kita vertus, ar teko man kada patirti nuosaikius metų laikus? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Kalbu apie nuosaikius ir kaitrius laikus, čiagi tušti žodžiai. (Pauzė) Kalbu apie tą laiką, kuomet dar nebuvau įkalinta – šitokiu būdu – ir turėjau savo kojas, ir galėjau savom kojom naudotis, ir galėjau, kaip ir tu, susiieškoti kokią ūksmingą vietelę, jeigu įgriso saulė, arba, kaip ir tu, kokią saulėtą vietą, jei įgriso pavėsis, ir visa tai tušti žodžiai. (Pauzė) Šiandien nėra karščiau, kaip vakar, rytoj nebus karščiau, kaip šiandien, negi galėtų būti kitaip, ir taip toliau, atgal į tolimą praeitį, priekin į tolimą ateitį. (Pauzė) Ir jei vieną dieną žemė užklos mano krūtis, tai aš nebūsiu savo krūtų mačiusi, niekas niekad nebus mano krūtų matęs. (Pauzė) Tikiuosi, šį tą, Vili, tu čia įsidėmėjai, man būtų labai gaila, jei ničnieko neįsidėmėjai, ne kiekvieną dieną aš pakylu į tokias aukštumas. (Pauzė) Taip, atrodo, kad kažkas bus įvykę, atrodė, kad kažkas įvyko, ir nieko neįvyko, ničnieko, tu visiškai teisus, Vili. (Pauzė) Saulės skėtis rytoj vėl bus čia, šalia manęs, ant šito kauburio, kad padėtų man stumti dieną. (Pauzė. Ima veidrodį) Imu šį mažą veidrodį, skeliu jį į akmenį – (taip ir padaro) – sviedžiu jį šalin – (nusviedžia jį toli už savęs) – o rytoj jis vėl bus krepšy, be menkiausio įskilimo, kad padėtų man prastumti dieną. (Pauzė) Ne, nieko negalima padaryti. (Pauzė) Va kas man atrodo nuostabiausia, kad tie daiktai... (balsas lūžta, ji nuleidžia galvą) ...daiktai... nuostabiausia. (Ilga pauzė, galva tebėra nulenkta. Pagaliau, vis dar neatsitiesdama, pasisuka į krepšį, pradeda traukioti iš ten visokius neaiškius niekniekius, kamšo juos atgal, rausiasi dar giliau, galų gale ištraukia grojančią skrynelę, prisuka ją, paleidžia, valandėlę klausosi, prigludusi prie jos ir laikydama abiem rankom, paskui atsigręžia į salę, išsitiesia ir klausosi melodijos, abiem rankom spausdama skrynelę prie krūtinės. Skrynelė groja valsą-duetą iš „Linksmosios našlės“. Pamažu Vini linksmėja. Jinai linguoja į muzikos taktą. Muzika nuščiūva. Pauzė. Trumpai kimiu balsu be žodžių tą pačią melodiją užtraukia Vilis. Vini veidas dar laimingesnis. Ji padeda skrynelę) Ak, tai bent bus buvusi laiminga diena! (Suploja rankomis) Dar, Vili dar! (Ploja) Bravo, bis, Vili, prašau tave! (Pauzė. Laiminga veido išraiška pranyksta) Ne? Nenori man suteikti šito malonumo? (Pauzė) Ką gi, tai visiškai suprantama, visiškai suprantama. Žmogus negali dainuoti vien todėl, kad suteiktų kitiems malonumą, nors ir kažin kaip juos mylėtų, ne, daina turi eiti iš širdies, aš visada tai sakau, turi išsilieti iš paties vidaus, kaip to strazdo giesmė. (Pauzė) Kaip dažnai niūriomis valandomis aš tardavau, dainuok dabar, Vini, dainuok savo dainą, kas dar belieka daryti, ir nedainuodavau. (Pauzė) Negalėdavau. (Pauzė) Ne, kaip strazdas, tas pavasario giesmininkas, kuris negalvoja apie jokią naudą – nei sau, nei kitiems. (Pauzė) Na o dabar? (Ilga pauzė. Tyliai) Keistas jausmas. (Pauzė. Vėl tyliai) Keistas jausmas, tarytum kas žiūrėtų į mane. Kažkieno akis mane mato aiškiai, paskui lyg pro rūką, po to visai nemato, paskui vėl lyg pro rūką, paskui vėl aiškiai, ir taip toliau, tai pasirodau toj akyj, tai vėl dingstu. (Pauzė. Tyliai) Keista? (Pauzė. Tyliai) Ne, čia viskas keista. (Pauzė. Įprastu balsu) Kažkas sako man, liaukis dabar šnekėjus, Vini, sustok valandėlei, neiššvaistyk vienu ypu žodžių, kurie tau skirti visai dienai, liaukis šnekėjus ir griebkis ko nors kito, girdi? (Kelia abi rankas ir, išskėtus prieš akis pirštus, žiūri į juos. Kreipdamasi į rankas) Darykite ką nors! (Sugniaužia rankas) Na ir letenos! (Atsigręžia prie krepšio, rausiasi jame, pagaliau išsitraukia mažą dildę nagams, atsisuka veidu į salę ir pradeda dailintis nagus. Kurį laiką darbuojasi tylėdama, paskui kalba; jos žodžius skaido nagų dilinimas) Išplaukia – man mintyse – toks misteris Šaueris – misteris Šaueris ir, gal būt, dar misis Šauer – ne – jiedu susikabinę rankomis – gal veikiau tai jojo sužadėtinė – ar gal šiaip – kokia mylimoji. (Prisikišus žiūri į nagus) Labai jau trapūs šiandien. (Vėl dilina) Šaueris – Šaueris – ar sako ką nors tas vardas – tau, Vili – ar jis, noriu pasakyti, sužadina kokių realių prisiminimų – tau, Vili – neatsiliepk, jeigu nesi nusiteikęs – tu ir taip jau nuveikei – daugiau nei tau – priklauso – Šaueris – Šaueris. (Apžiūrinėja nudailintus nagus) Vis bus pakenčiamiau. (Pakelia galvą, spokso į priekį) Užsilaikyk kuo gražiau, Vini, štai ką aš visados kartoju, tegu bet kas atsitinka, o tu užsilaikyk kuo gražiau. (Pauzė. Vėl dilina nagus) Taip – Šaueris – Šaueris – (nebedilina nagų, pakelia galvą, spokso į priekį. Pauzė) – arba Kukeris, gal vis tiktai Kukeris. (Grįžteli į Vilį) Kukeris, Vili, ar Kukeris tavyj užgauna kokią stygą? (Pauzė. Dar labiau pasisuka į jį. Garsiau) Kukeris, Vili, ar Kukeris tau atsiliepia kokiu aidu, toks vardas – Kukeris? (Išsiriečia, kad galėtų į jį pažvelgti. Pauzė) Ak, nagi iš tikro! (Pauzė) Kur tu savo nosinę nukišai, brangusis? (Pauzė) Kad tau ir ne gėda! (Pauzė) Ak, Vili, negi dabar prarysi? Spjauk, brangusis, viską išspjauk! (Pauzė. Vėl veidu į salę) Ką gi, pasakyčiau, kad tai gana natūralu. (Lūžtančiu balsu) Žmogiška. (Pauzė. Tokiu pat balsu) Ką gi turėtum žmogus daryti? (Nuleidusi galvą. Tuo pačiu balsu) Nuo ryto iki vakaro. (Pauzė. Tuo pačiu balsu) Diena iš dienos. (Pauzė. Pakelia galvą. Šypsosi. Ramiai) Senasis stilius! (Nebesišypso. Vėl dilina nagus) Ne, šitas jau buvo, (Imasi sekančio) Reikėjo akinius užsidėti. (Pauzė) Dabar jau per vėlu. (Baigia dailinti kairiosios rankos nagus, apžiūri juos) Vis žmoniškiau. (Imasi dešiniosios rankos. Tekstas skaidomas, kaip ir anksčiau) Na, šiaip ar taip – tas Šaueris – arba Kukeris – bene svarbu – ir toji moteriškė – susikabinę rankomis – laisvose rankose krepšiai – tokie rudi, dideli, kelioniniai – stovi jie ir gokso į mane – ir galop šitas Šaueris – arba Kukeris – vis viena ta pati galūnė „eris“ – galvą guldau. – Ką ji čia veikia? sako jis – sugrūsta iki papų į tą prakeiktą žemę – storžievis – Ką tai reiškia? sako jis – Ką tai turėtų reikšti? – ir taip toliau – dar panašių niekų paistė – įprasti pliauškalai – Ar girdi mane? sako jis – Girdžiu, sako jinai, dieve man padėk – Ką tai turi reikšti, sako jis, dieve tau padėk? (Paliauja dilinti nagus, pakelia galvą, spokso į priekį) O tu, sako jinai, kokia tavo prasmė, sako ji, ką tu turi reikšti? Jei tu dar stovi ant savo dviejų plokščiapadžių kojų ir tavo sena skrynia prikimšta skardinių su konservuotu šūdu, ir dar turi keletą pamainų apatinių kelnių, tai manai galįs tąsyti mane skersai ir išilgai po šią sušvinkusią dykynę – grubus sutvėrimas, abu vienas kito verti – (staiga įniršusi) – paleisk mano ranką ir dėl dievo meilės atsikabink, sako ji, tučtuojau atsikabink! (Pauzė. Vėl dilina nagus) Kodėl jis jos neiškasa? sako jis – čia jis tave turėjo omeny, brangusis – Kuriem galam jinai šitokia jam reikalinga? – Kuriem galam jis šitoks jai reikalingas? – ir taip toliau – įprastas kliedesys – Kuriem galam, sako jinai, taigi, dėl dievo meilės, širdį turėtum – Iškasti ją, sako jis, iškasti ją reikia, šitokia ji neturi jokios prasmės – Iškasti ją, o kuo? sako ji. – Aš ją plikom rankom iškasčiau, sako jis – jiedu bus buvę vyras ir – žmona. (Dilina tylomis) Ir nuėjo – ranka rankon – ir tie krepšiai – vos matyti, lyg pro rūką – paskui visai dingo – paskutiniai žmogiški sutvėrimai – kurie čia dar buvo užklydę. (Baigia dešinę ranką, apžiūri, padeda dildę, spokso į priekį) Keistas daiktas, tokiu metu ėmė ir išplaukė iš atminties. (Pauzė) Keistas? (Pauzė) Ne, čia viskas keista. (Pauzė) Šiaip ar taip, esu už tai dėkinga. (Balsas lūžta) Nepaprastai dėkinga. (Nulenkia galvą. Pauzė. Pakelia galvą. Ramiai) Nulenkti ir pakelti galvą, nulenkti ir pakelti, visados tas pats. (Pauzė) Na o dabar? (Ilga pauzė. Pradeda krauti daiktus atgal į krepšį, dantų šepetėlį deda paskutinį. Ši operacija, kurią pertraukia nurodytos pauzės, skaido tolesnį tekstą) Gal dar ankstoka – ruoštis – nakčiai – (nebekrausto, kilsteli galvą, šypsosi) – senasis stilius! – (nebesišypso, vėl kraustinėja) – ir vis dėlto aš tai darau – nakčiai ruošiuos – nes jaučiu, kad visai čia pat – skambutis miegoti – ir tariu sau – Vini – dabar jau ne kažin kiek beliko, Vini – iki skambučio miegoti. (Paliauja kraustinėti daiktus, pakelia galvą) Pasitaiko, kad suklystu. (Šypsosi) Bet nedažnai. (Nebesišypso) Pasitaiko, kad viskas tai dienai jau užbaigta, viskas padaryta, viskas pasakyta, viskas paruošta nakčiai, o diena dar nepraslinkus, toli gražu, ir naktis dar nepriėjus, toli gražu. (Šypsosi) Bet nedažnai. (Nebesišypso) Tai va, skambutis miegoti, tai kuomet jaučiu, kad jis jau čia pat, ir pasiruošiu nakčiai – (gestas) – va šitokiu būdu, tai kartais aš suklystu – (šypsosi) – bet nedažnai. (Nebesišypso. Vėl tvarkosi, kraustinėja) Kitados manydavau – sakau, kitados manydavau – kad visi šie daiktai – jeigu jie sukraunami į krepšį – per anksti – jei sukraunami per anksti – tai juos galima vėl išsitraukti – jei būtina – jei prireikia – ir taip toliau – vėl ir vėl – atgal į krepšį – atgal iš krepšio – kol skambutis – palieps miegoti. (Nebetvarko, pakelia galvą, šypsosi) Bet ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso, vėl tvarko daiktus) Įsivaizduoju, kad šitai – galėtų – pasirodyti keista – tai – ką pasakysiu – tai, ką pasakiau – taip – (ima revolverį) – keista – (gręžiasi dėti revolverį į krepšį) – jeigu – (jau dės revolverį į krepšį, bet stabteli ir atsigręžia veidu į salę) – jeigu – (deda revolverį savo dešinėje, liaujasi kraustyti daiktus, pakelia galvą) – jeigu viskas neatrodytų keista. (Pauzė) Be galo keista. (Pauzė) Niekad nė menkiausios permainos. (Pauzė) Ir tolydžio vis keisčiau ir keisčiau. (Pauzė. Vėl palinksta prie žemės, ima paskutinį daiktą, t. y. dantų šepetėlį, ir pasisuka dėti jį į krepšį, tačiau tuo metu jos dėmesį patraukia kažkoks bruzdesys Vilio pusėje. Ji išsiriečia atgal ir žiūri dešinėn, kas ten vyksta. Pauzė) Nusibodo tūnoti urve, brangusis? (Pauzė) Ką gi, man tai suprantama. (Pauzė) Savo šiaudinukės nepamiršk. (Pauzė) Nebe tas jau esi rėplinėtojas, koks buvai, vargšeli mano. (Pauzė) Ne, nebe tas jau rėplinėtojas, kuriam atidaviau savo širdį. (Pauzė) Rankom ir keliais, balandėli, rankom ir keliais mėgink. (Pauzė) Keliais! Keliais! (Pauzė) Koks gi prakeikimas tas galėjimas judėti. (Akimis seka, kaip Vilis šliaužia iš už kauburio į jos pusę, t.y. į tą vietą, kur jis buvo veiksmo pradžioje) Dar viena pėda, Vili, ir tu jau prie tikslo. (Pauzė, kol ji stebi tą paskutinę pėdą) Va! (Su nemažom pastangom atsigręžia į salę, trinasi sprandą) Vos kaklo neišsinarinau, tavim besigrožėdama. (Trinasi sprandą) Bet verta buvo, tikrai buvo verta. (Persisvėrusi į jo pusę) Žinai, apie ką aš kartkartėmis pasvajoju? (Pauzė) Apie ką aš kartkartėmis pasvajoju, Vili? (Pauzė) Kad tu pereitum gyventi šiapus, kur galėčiau tave matyti. (Pauzė. Vėl veidu į salę) Būčiau visai kita moteris. (Pauzė) Neatpažįstama. (Kiek persisvėrus į jo pusę) Nors kai kada, ateitum šion pusėn kartas nuo karto ir leistum man į tave prisižiūrėti iki valios. (Veidu į salę) Bet tu negali, aš žinau. (Nuleidžia galvą) Žinau. (Pauzė. Pakelia galvą) Ką gi, šiaip ar taip – (žvelgia į dantų šepetėlį, kurį turi rankoj) – dabar jau, turbūt, nedaug belikę – (žvelgia į šepetėlį) – iki skambučio. (Už šlaito pasirodo Vilio pakaušis. Vini prisikišus tyrinėja šepetėlį) Pilnutinai garantuoti... (pakelia galvą)... kas tokio ten buvo? (Pasirodo Vilio ranka su nosine, išskleidžia ją ant galvos, dingsta) Natūralūs gryni... pilnutinai garantuoti... (Pasirodo Vilio ranka su šiaudine skrybėle, uždeda ją pakreiptą ant galvos, dingsta) ...natūralūs gryni... a! meitėlio šeriai. (Pauzė) Tai kas gi iš tikrųjų yra meitėlis? (Pauzė. Grįžteli į Vilį) Kas iš tikrųjų yra meitėlis, Vili, ar žinai, aš tai negaliu prisiminti. (Pauzė. Dar labiau persisveria į jo pusę, maldaujamai) Kas yra meitėlis, Vili, pasakyk, būk geras!

       Pauzė

       VILIS. Kastruota vyriškos giminės kiaulė. (Vini veidas nušvinta) Auginama skerdimui.

       Vini veidas dar labiau nušvinta. Vilis išskleidžia laikraštį, rankos jo nematomos. Viršutiniai pageltusių laikraščio lapų kraštai pasirodo abipus jo galvos. Vini spokso į priekį nušvitusiu veidu

       VINI. Ak, tai bent laiminga diena! Busiu turėjusi dar vieną laimingą dieną! (Pauzė) Vis dėlto, (Pauzė) Bent iki šiol.

       Pauzė. Laiminga Vini veido išraiška dingsta. Vilis verčia lapą. Pauzė. Jis verčia dar vieną lapą. Pauzė

       VILIS. Palankios perspektyvos apsukriam jaunuoliui.

       Pauzė. Vini nusiima skrybėlaitę, pasisuka ir jau dės ją į krepšį, bet stabteli, atsigręžia veidu į priekį. Šypsosi

       VINI. Ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Vėl užsideda skrybėlaitę, įsmeigia akis į priekį, pauzė) Na o dabar? (Pauzė) Dainuok. (Pauzė) Dainuok savo dainą, Vini. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tai melskis. (Pauzė) Melskis, Vini, kalbėk savo maldą.

       Pauzė. Vilis verčia lapą. Pauzė

       VILIS. Ieškomas žvitrus berniukas.

       Pauzė. Vini tebespokso į priekį. Vilis verčia lapą. Pauzė. Laikraštis dingsta. Ilga pauzė

       VINI. Kalbėk savo senąją maldą, Vini.

       Ilga pauzė

       ANTRASIS VEIKSMAS

       Toks pat scenovaizdis

       Vilis nematomas

       Vini prasmegusi iki kaklo, skrybėlaitė ant galvos, akys užmerktos. Galva, kurios ji jau nebegali nei pakreipti, nei nuleisti, nei pakelti, atgręžta į priekį ir nepajuda per visą veiksmą. Akis judina, kaip nurodyta

       Krepšys ir skėtis kaip buvę. Revolveris guli gerai matomoj vietoj ant kauburio jos dešinėje
       Ilga pauzė

       Garsiai skamba skambutis. Ji tučtuojau atsimerkia. Skambutis nutyla. Ji spokso į priekį
       Ilga pauzė

       VINI. Pasveikinta būk, šventoji šviesa. (Ilga pauzė. Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji tučtuojau atsimerkia. Skambutis nuščiūva. Ji spokso į priekį. Ilgai šypsosi. Paskui nebesišypso. Ilga pauzė) Kažkas vis dar mane tebestebi. (Pauzė) Kažkas vis dar manim tebesirūpina. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Akys žvelgia į mano akis. (Pauzė) Kaipgi ten tos nepamirštamos eilės? (Pauzė. Akys žvelgia į dešinę) Vili. (Pauzė. Garsiau) Vili. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Ar dar tebegalima kalbėti apie laiką? (Pauzė) Sakyti, kad jau daug laiko praėjo, Vili, kai tave mačiau. (Pauzė) Kai tave girdėjau. (Pauzė) Tai ar galima sakyti? (Pauzė) Nagi sakoma, ir tiek. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Tiek nedaug bėra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti. (Pauzė) Kalbi žmogus apie viską. (Pauzė) Apie visa, ką gali. (Pauzė) Kitados galvojau... (Pauzė) ...sakau, kitados galvojau, kad išmoksiu šnekėtis viena. (Pauzė) Noriu pasakyti – pati sau viena, lyg tyruose. (Šypsosi) Bet ne. (Plačiau šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Vadinasi, tu tenai esi. (Pauzė) O ne, tu, be abejo, kaip ir kiti, jau nebegyveni, tu, be abejo, numirei, arba išėjai ir palikai mane, kaip ir kiti, tai nesvarbu, tu esi. (Pauzė. Žvelgia kairėn) Krepšys taip pat yra, toks, kaip visada, aš jį matau. (Pauzė. Žvelgia dešinėn) Krepšys yra, Vili, kaip visuomet, savo vietoj, tas krepšys, kurį tu man dovanojai tą dieną... pirkiniams nešti. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Tą dieną. (Pauzė) Kokią dieną? (Pauzė) Kitados melsdavausi. (Pauzė) Sakau, kitados melsdavausi. (Pauzė) Taip, turiu prisipažinti, kad melsdavausi. (Šypsosi) Bet dabar ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Pauzė) Tada... Dabar... kaip visa tai sunkiai įkandama protui. (Pauzė) Visados buvau tokia, kokia esu, ir štai esu tokia nepanaši į tą, kokia buvau. (Pauzė) Esu vienokia, sakau, vienokia esu, paskui kitokia. (Pauzė) Čia vienokia, čia kitokia. (Pauzė) Taip nedaug bėra, ką galima sakyti, tai žmogus ir pasakai viską. (Pauzė) Visa, ką gali. (Pauzė) Ir jokios teisybės niekur nėra. (Pauzė) Mano rankos ir pečiai. (Pauzė) Mano krūtys. (Pauzė) Kokios rankos, kokie pečiai? (Pauzė) Kokios krūtys? (Pauzė) Vili. (Pauzė) Koks Vilis? (Staiga karštai teigdama) Mano Vilis! (Žvelgia į dešinę, šūkteli) Vili! (Pauzė. Garsiau) Vili! (Pauzė. Žvelgia į priekį) Et, tuščia jo, nežinoti, tikrai nežinoti iki galo, tai didelė malonė, štai visa, ko aš trokštu. (Pauzė) Taigi... tada... dabar... bukmedžio žaluma... šitai... Čarlis... bučiniai... šitai... visa tai... baisus vargas protui. (Pauzė) Bet manajam jokio vargo. (Šypsosi) Dabar jau ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė. Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Pauzė) Išnyra akys, kurios tarytum užsimerkia ramybėje... kad matytų... ramybėje. (Pauzė) Manosios ne. (Šypsosi) Dabar jau ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė) Vili. (Pauzė) Kaip tau atrodo, Vili, gal žemėje nebėra atmosferos? (Pauzė) Kaip tu manai, Vili? (Pauzė) Neturi jokios nuomonės? (Pauzė) Ką gi, panašu į tave, tu juk niekados apie nieką savos nuomonės neturėdavai. (Pauzė) Tai suprantama. (Pauzė) Visiškai. (Pauzė) Žemės rutulys. (Pauzė) Kartais mąstau, (Pauzė) Gal ne visai. (Pauzė) Kažkas vis dar tebepalieka. (Pauzė) Nuo bet ko. (Pauzė) Visada palieka. (Pauzė) Jei išnyktų protas. (Pauzė) Bet jis, žinoma, neišnyks. (Pauzė) Ne iki galo. (Pauzė) Ne manasis. (Šypsosi) Ne dabar. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė) Gal užeis amžinasis šaltis. (Pauzė) Nesiliaująs, pražūtingas šaltis. (Pauzė) Grynas atsitiktinumas, taip aš galvoju, laimingas atsitiktinumas. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) O kas dabar? (Ilga pauzė) Veidas. (Pauzė) Nosis. (Nudelbia akis ir šnairuoja į nosį) Galiu ją matyti... (šnairuodama) ...galiukas... šnervės... gyvybės alsavimas... tas išlenkimas, kuriuo tu taip žavėdavaisi... (atkiša lūpas) ...lyg ir lūpos šešėlis... (vėl atkiša) ...jeigu jas ištempiu... (iškiša liežuvį) ...liežuvis, žinoma... kuriuo tu taip žavėdavaisi... jeigu jį iškišu... (vėl iškiša) ...pats galiukas... (Žiūri į viršų) ...lyg ir kakta... antakis... veikiausiai tik įsivaizduoju... (žvelgia į kairę) ...skruostas... ne... (žvelgia į dešinę) ...ne... (išpučia skruostus) ...net jeigu juos išpučiu... (žiūri į kairę, vėl išpučia skruostus) ...ne... jokio raudonio. (Žvelgia į priekį) Štai ir viskas. (Pauzė) Krepšys, žinoma... (žvelgia į kairę) ...gal truputį kaip pro rūką... bet vis dėlto krepšys. (Žvelgia į priekį. Atsainiai) Žemė, aišku, ir dangus. (Žvelgia į dešinę) Skėtis nuo saulės, kurį tu man dovanojai... tą dieną... (pauzė) ...tą dieną... ežeras... meldai. (Žvelgia į priekį. Pauzė) Kokią dieną? (Pauzė) Kokie meldai? (Ilga pauzė. Vini užmerkia akis. Garsiai skamba skambutis. Vini atmerkia akis. Pauzė. Žvelgia į dešinę) Braunikėlis, žinoma. (Pauzė) Tu gi Braunikėlį atsimeni, Vili, aš jį matau. (Pauzė) Braunikėlis yra čia, Vili, šalia manęs. (Pauzė. Garsiai) Braunikėlis yra čia, Vili. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Štai ir viskas. (Pauzė) Ką aš be jų veikčiau? (Pauzė) Ką aš be jų veikčiau, kuomet pradingsta žodžiai? (Pauzė) Spoksočiau priekin, suspaudusi lūpas. (Ilga pauzė, kol ji šitaip daro) Negaliu. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Ilga pauzė. Tyliai) Kartais girdžiu garsus. (Klausosi. Paskui įprastu balsu) Bet nedažnai. (Pauzė) Tai palaima, garsai yra palaima, jie man padeda... prastumti dieną. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Taip, laimingos tos dienos, kai esti garsų. (Pauzė) kai aš girdžiu garsus. (Pauzė) Kitados manydavau... (pauzė) ...sakau, kitados manydavau, kad jie mano galvoje. (Šypsosi) Bet ne, (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso) Tai buvo gryna logika. (Pauzė) Protas. (Pauzė) Proto dar nesu praradusi. (Pauzė) Kol kas dar ne. (Pauzė) Ne visiškai. (Pauzė) Šis tas paliko. (Pauzė) Garsai. (Pauzė) Lyg koks tykus... byrėjimas, vos girdimas... irimas. (Pauzė. Tyliai) Tai daiktai, Vili. (Pauzė. Įprastu balsu) Krepšio viduj, lauke aplink krepšį. (Pauzė) Taip taip, daiktai turi savo gyvenimą, aš visada šitai sakau, daiktai turi gyvenimą. (Pauzė) Tarkim, mano veidrodis, aš jam nereikalinga. (Pauzė) Skambutis. (Pauzė) Jis rėžia skaudžiai, kaip peilis. (Pauzė) Kaip grąžtas. (Pauzė) Nebandyk nuduoti, kad jo negirdi. (Pauzė) Kaip dažnai... (pauzė) ...sakau, kaip dažnai tardavau sau, nuduok, Vini, nuduok negirdinti skambučio, nepaisyk tu jo, miegok sau ir atsibusk, miegok ir atsibusk, kada tinkama, atsimerk ir užsimerk, kada panorėsi, arba taip, kaip tau patogiausia. (Pauzė) Atsimerk ir užsimerk, Vini, atsimerk ir užsimerk, visados tas pats. (Pauzė) Bet ne! (Šypsosi) Dabar ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso, Pauzė) Kas dabar? (Pauzė) Kas dabar, Vili? (Ilga pauzė) Dar yra, aišku, mano pasakojimas, kai jau nieko kito nebelieka. (Pauzė) Gyvenimas. (Šypsosi) Ilgas gyvenimas. (Nebesišypso) Prasideda įsčiose, kur kitados prasidėdavo gyvybė, Mildreda prisimena, ji prieš mirdama prisimins įsčias, prisimins motinos įsčias. (Pauzė) Dabar ji jau kokių ketverių ar penkerių metų ir neseniai gavo dovanų didelę vaškinę lėlę. (Pauzė) Su visais drabužiais, pilnas komplektas. (Pauzė) Batukai, kojinytės, apatinukas, kelnaitės, rauktas sijonėlis, pirštinaitės. (Pauzė) Balto tinkliuko. (Pauzė) Balta šiaudinė skrybėlaitė su gumine juostele pasmakrėj. (Pauzė) Karolių vėrinukas. (Pauzė) Maža paveiksluota knygutė, su pasakom, spausdinta, ją galima Lėlytei pakišti po pažasčia, kada vediesi pasivaikščioti. (Pauzė) Mėlyno krištolo akys, kurios atsimerkia ir užsimerkia. (Pauzė. Pasakojamu tonu) Saulė dar nebuvo patekėjusi, kuomet Mili atsikėlė, nusileido stačiais... (pauzė) ...užsimetė naktinius baltinius, nusileido visiškai viena stačiais mediniais laiptais, atbula ant visų keturių, nors jai buvo uždraudę tai daryti, ir įėjo į... (pauzė) ...ant pirštų galų nušlepsėjo per tylų koridorių, įėjo į vaikų kambarį ir pradėjo nurenginėti Lėlytę. (Pauzė) Palindo po stalu ir pradėjo nurenginėti Lėlytę. (Pauzė) Vis ją... bardama. (Pauzė) Staiga pelė – (Ilga pauzė) Tvardykis, Vini. (Ilga pauzė. Šaukdama) Vili! (Pauzė. Garsiau) Vili! (Pauzė. Švelniai priekaištaudama) Tavo elgesys pastaruoju laiku kartais man atrodo labai keistas, Vili, niekada nemaniau, kad galėtum tyčia būti toks žiaurus. (Pauzė) Keistas? (Pauzė) Ne. (Šypsosi) Čia tai ne. (Šypsosi plačiau) Dabar jau ne. (Nebesišypso) Ir vis dėlto... (staigiai sunerimusi) Tikiuosi, kad neatsitiko nieko blogo. (Žvelgia į dešinę, garsiai) Ar viskas gerai, brangusis? (Pauzė. Žvelgia į priekį. Pati sau) Dieve duok, kad tik jis nebūtų įlindęs priekin galva! (Žvelgia į dešinę, garsiai) Tu ten neužkliuvai, Vili? (Pauzė. Taip pat garsiai) Tu ten neįstrigai, Vili? (Žvelgia į priekį, susirūpinusi) Gal jis visą tą laiką šaukiasi pagalbos, o aš jo negirdžiu! (Pauzė) Žinoma, aš girdžiu šaukiant. (Pauzė) Bet tie šauksmai veikiausiai tik mano galvoj. (Pauzė) Nejau gali būti, kad... (Pauzė. Įsitikinusi) Ne ne, mano galva visados buvo pilna šauksmų. (Pauzė) Vos girdimų, nesuprantamų šauksmų. (Pauzė) Čia jie priartėja. (Pauzė) Čia nutolsta. (Pauzė) Tarytum vėjui pučiant. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Jie nuščiūva. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) Diena dabar jau gerokai įpusėjusi. (Šypsosi. Šypsena dingsta) Ir vis dėlto gal dar per anksti man dainuoti. (Pauzė) Dainuoti per anksti yra pragaištinga, aš visada tai sakau. (Pauzė) Kita vertus, paskiau gali per ilgai uždelsti. (Pauzė) Pasigirsta skambutis miegoti, o žmogus dar nedainavai. (Pauzė) Visa diena slinko – (šypteli, šypsena dingsta) – ir praslinko, visiškai praslinko, ir nebuvo jokios dainos, nei šiokios, nei anokios. (Pauzė) Čia tai problema. (Pauzė) Žmogus negali dainuoti... šiaip sau dainuoti, ne. (Pauzė) Daina pati atplaukia prie lūpų, tu nė nežinai kodėl, bet laikas netinkamas, ir tu ją užgniauži. (Pauzė) Tu sakai, va dabar tai metas, dabar arba niekada, ir negali. (Pauzė) Negali dainuoti, ir tiek. (Pauzė) Nė vienos gaidos. (Pauzė) Dar toks dalykas, Vili, sykį jau palietėm šią temą. (Pauzė) Liūdesys po dainavimo. (Pauzė) Ar tau pažįstamas toks jausmas, Vili? (Pauzė) Iš savo gyvenimo patirties. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Liūdesį po intymių lytinių santykių tai mes pažįstame, kaipgi. (Pauzė) Čia tu net su Aristoteliu būtum vienos nuomonės, Vili, taip aš galvoju. (Pauzė) Taip, žmogus žinai, kad taip bus, ir esi pasiruošęs. (Pauzė) Bet po dainavimo... (Pauzė) Trunka tas, aišku, neilgai. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Kad jis greit išblėsta. (Pauzė) Kaipgi ten skamba tos meistriškos eilės? (Pauzė) Tu manęs neminėk, tegu ta-ta-ta-ta nebetemdo ta-ta-ta šešėliu niūriu... tu manęs neminėk... tegu širdgėla ta... tik linksmai nusijuok... tu manęs neminėk... neklausyk, negirdėk... tik džiugiai nusijuok... tik linksmai uždainuok... (Pauzė. Atsidususi) Pamiršti žmogus savo klasikus. (Pauzė) Na, ne visus. (Pauzė) Dalį. (Pauzė) Dalis palieka. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia, dalis tų klasikų palieka, kad galėtum prastumti dieną. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) O dabar? (Pauzė) O dabar, Vili? (Ilga pauzė) Kviečiu, kad prieš mano sielos akis pasirodytų... misteris Šaueris – arba Kukeris. (Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Pauzė) Susikabinę rankomis, laisvose rankose krepšiai. (Pauzė) Jau pražygiavę... gerą galą gyvenimo. (Pauzė) Nebe jauni, dar ne seni. (Pauzė) Stovi sau ir vėpso į mane. (Pauzė) Savo laiku, sako jis, turėjo būti visai nešpetna krūtinė. (Pauzė) Ir pečių, sako jis, kitados esu prastesnių matęs. (Pauzė) Kažin ar ji tebejaučia savo kojas? sako jis. (Pauzė) Kažin ar jos kojos tebėra gyvos? sako jis. (Pauzė) Ar ji ten žemai nuoga ar apsivilkusi? sako jis. (Pauzė) Paklausk, sako jis, man tai sarmata. (Pauzė) Paklausti ją ko? sako ji. (Pauzė) Ar tebėra gyvos jos kojos. (Pauzė) Ar ji ten žemai nuoga ar apsivilkusi. (Pauzė) Pats klausk, sako ji. (Pauzė. Staiga įniršusi) Paleisk mane, dėl dievo meilės, ir atsikabink, tučtuojau atsikabink! (Pauzė. Tokiu pat balsu, įniršusi) Atsikabink, po paraliais! (Šypsosi) Bet ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso) Matau, kaip jie tolsta. (Pauzė) Susikabinę rankomis – ir su krepšiais. (Pauzė) Vos beįžiūriu. (Pauzė) Dabar visai pranyko. (Pauzė) Paskutiniai žmogiški padarai – kurie čionai buvo užklydę. (Pauzė) Iki šiol. (Pauzė) O dabar? (Pauzė. Tyliai) Pagelbėk. (Pauzė. Tyliai) Pagelbėk, Vili. (Pauzė. Tyliai) Ne? (Ilga pauzė. Pasakojamu tonu) Staiga pelė užšoko jai ant šlaunelės, ir Mildreda persigando, paleido Lėlytę iš rankų ir ėmė klykti – (Vini staiga suspinga) ir klykė ir klykė – (Vini du sykius klykteli) – klykė ir klykė ir klykė ir klykė, kol visi subėgo, visi vienais naktiniais baltiniais – tėtis, mamytė, auklė ir... senoji Enė – pažiūrėti, kas ten atsitiko... (Pauzė) ...kas ten viešpatie dieve atsitiko. (Pauzė) Per vėlai. (Pauzė) Per vėlai. (Ilga pauzė. Vos girdimai) Vili. (Pauzė. Įprastu balsu) Tuščia jo, dabar jau nedaug, Vini, nedaug beliko iki skambučio miegoti. (Pauzė) Tada gali užmerkti akis, tada privalai užmerkti akis – ir būti užsimerkusi. (Pauzė) Kam vėl visa tai kartoti. (Pauzė) Kitados galvodavau... (pauzė) ...sakau, kitados galvodavau, kad viena sekundės dalelytė ničnieku nesiskiria nuo sekančios. (Pauzė) Kitados sakydavau... (pauzė) ...sakau, kitados sakydavau, Vini, tu esi nekintanti, viena sekundės dalelytė ničnieku nesiskiria nuo sekančios. (Pauzė) Kam vėl visa tai traukti iš atminties? (Pauzė) Tiek nedaug yra dalykų, kuriuos žmogus gali traukti iš atminties, kad trauki viską. (Pauzė) Visa, ką gali. (Pauzė) Man skauda sprandą! (Pauzė. Staigiai įširdusi) Man skauda sprandą! (Pauzė) Va, dabar geriau. (Irzlokai) Viskas su saiku. (Ilga pauzė) Neturiu daugiau ką beveikti. (Pauzė) Nei ką besakyti. (Pauzė) Bet daugiau pasakyti privalau. (Pauzė) Va kur problema. (Pauzė) Ne, pasaulyje turi kažkas pajudėti, aš toliau nebeištūrėsiu. (Pauzė) Koks zefyras. (Pauzė) Koks dvelktelėjimas. (Pauzė) Kaip ten tos nemirtingos eilės? (Pauzė) Jau galėjo būti užstojusi amžinoji tamsa. (Pauzė) Juoda naktis be galo be krašto. (Pauzė) Tik atsitiktinumas, manau, laimingas atsitiktinumas. (Pauzė) Ak taip, malonės su kaupu. (Ilga pauzė) O kas dabar? (Pauzė) Kas dabar, Vili? (Ilga pauzė) Toji diena. (Pauzė) Rausvas putojantis šampanas. (Pauzė) Lieknos taurelės. (Pauzė) Išėjo paskutinis svečias. (Pauzė) Paskutinis tostas, kada kūnas glaudžiasi prie kūno. (Pauzė) Tas žvilgsnis. (Ilga pauzė) Kokia diena? (Ilga pauzė) Koks žvilgsnis? (Ilga pauzė) Girdžiu šaukiant. (Pauzė) Dainuok. (Pauzė) Dainuok savo seną dainą, Vini.

       Ilga pauzė. Staiga Vini suklūsta. Akys nukrypsta dešinėn. Iš už dešiniojo kauburio šlaito pasirodo Vilio galva. Jis keturpėsčias, pritrenkiančiai išsipustęs – cilindras, vizitinis švarkas, dryžuotos kelnės ir t.t., rankose baltos pirštinės. Labai ilgi vešlūs balti ūsai, tarytum seno aukšto karininko. Jis stabteli, įsispokso į priekį, susiglosto ūsus. Visiškai išlenda iš už kauburio, atsigręžia kairėn, stabteli, žvelgia į Vini. Visom keturiom atsibogina į vidurį, stabteli, atgręžia galvą į salę, spokso į priekį, glostosi ūsus, tvarko kaklaryšį, pasitaiso cilindrą, dar kiek pasistūmėją į priekį, stabteli, nusiima cilindrą ir pakreipia žvilgsnį į Vini. Dabar jis netoli centro, jai matomame plote. Nebeįstengdamas ilgai būti iškelta galva, nudelbia akis žemėn

       VINI (salonų damos tonu). Ak, koks netikėtas malonumas! (Pauzė) Primena man dieną, kada tu inkšdamas atėjai prašyti mano rankos! (Pauzė) Aš dievinu tave, Vini, būk mano. (Jis pakelia akis) Gyvenimas be manosios Vin žiauri kančia. (Ji pradeda kikenti) Betgi ir išsidabinai tu, yra į ką akis paganyti! (Kikena) O kurgi gėlės? (Pauzė) Kurios šiandieną šypsosi. (Vilis nuleidžia galvą) Kas ten tau ant sprando, bene piktvotė? (Pauzė) Žiūrėk tik, neužleisk, Vili, kol ji dar tavęs nepririetė. (Pauzė) Kur tu visą tą laiką buvai? (Pauzė) Ką tu visą tą laiką veikei? (Pauzė) Persirenginėjai? (Pauzė) Argi negirdėjai, kaip aš šaukiausi tavęs? (Pauzė) Gal buvai įstrigęs savo urve? (Pauzė. Jis pakelia galvą, žvelgia aukštyn) Va šitaip gerai, Vili, žiūrėk į mane. (Pauzė) Pasotink savo senas akis, Vili. (Pauzė) Ar dar kas nors tebėra užsilikę? (Pauzė) Kas nors užsilikę? (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tu gi žinai, aš negalėjau savęs kaip reikiant žiūrėti. (Jis nuleidžia galvą) Tave tai dar galima atpažinti, nors truputį. (Pauzė) Gal tu sumanei dabar persikelti čionai, į šią pusę... bent neilgam? (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tik trumpas vizitas? (Pauzė) Apkurtai tu, Vili, ar ką? (Pauzė) Nebylys pasidarei? (Pauzė) Žinau, tu niekados nebuvai mėgėjas kalbėti. Aš tave dievinu, Vini, būk mano, ir daugiau nuo tos dienos ničnieko, vien tik pikantiškos nuotrupos iš iliustruoto savaitraščio. (Žvelgia į priekį. Pauzė) Tiek jau to, bene čia svarbu, štai ką aš visados sakau, šiaip ar taip diena bus buvusi laiminga, dar viena laiminga diena. (Pauzė) Nedaug beliko laukti, Vini, (Pauzė) Girdžiu šaukiant. (Pauzė) Ar tu kada girdi šaukiant, Vili? Ne? (Vėl žvelgia į Vilį) Vili. (Pauzė) Pažvelk dar į mane, Vili. (Pauzė) Dar sykį, Vili. (Jis pakelia akis. Jinai laimingu balsu) O! (Pauzė. Vini sukrėsta) Kas gi tave kamuoja, Vili, dar niekad nemačiau tokios veido išraiškos! (Pauzė) Užsidėk skrybėlę, brangusis, čia saulė kalta, kam tos ceremonijos, aš dėl to nepyksiu. (Jis numeta skrybėlę ir pirštines ir pradeda ropoti kauburio šlaitu pas ją į viršų. Nušvitusi) Ak, tik pažiūrėkit, neįtikėtina! (Jis stabteli, viena ranka laikydamasis už kauburio, kabarojasi aukštyn) Nagi, brangusis, pirmyn, dar pasispausk, duok garo, aš tau šauksiu ir drąsinsiu. (Pauzė) Ar tu manęs užsigeidei, Vili... ar gal ko kito? (Pauzė) Ar tu nori mano veidą paliesti... dar sykį? (Pauzė) Ar tu bučinio užsigeidei, Vili... ar gal ko kito? (Pauzė) Buvo metas, kai aš būčiau galėjusi tau ranką ištiesti. (Pauzė) O prieš tai dar buvo metas, kada ištiesdavau tau ranką. (Pauzė) Tau visada verkiant reikėjo rankos, Vili. (Jis čiūžteli atgal į kauburio papėdę ir lieka gulėti kniūbsčias) Bumpt! (Pauzė. Jis pasikelia ant rankų ir kojų, pasuka veidą į ją) Pamėgink dar kartą, Vili, aš tau šauksiu ir drąsinsiu. (Pauzė) Nežiūrėk į mane šitaip! (Pauzė. Įsiaudrinusi) Nežiūrėk į mane šitaip! (Pauzė. Tyliai) Ar tu iš galvos išėjai, Vili? (Pauzė. Vėl tyliai) Seno vargšo savo proto netekai, Vili?

       Pauzė

       VILIS (vos girdimai) Vin.

       Pauzė. Vini žvelgia į priekį. Jos veidas švinta – sulig kiekviena akimirka vis labiau

       VINI. Vin! (Pauzė) Ak, ši diena tikrai yra laiminga diena, būsiu turėjusi dar vieną laimingą dieną! (Pauzė) Nepaisant visko. (Pauzė) Bent iki šiol.

       Pauzė. Bando niūniuoti dainos pradžią, paskui tyliai užtraukia melodiją, kuri girdėjosi iš grojančios skrynelės

       Valso aidas
       Tyliai sklaidos –
       Aš myliu!
       Naktį dieną
       Šauksiu viena –
       Aš myliu!
       Supa valso vilnys
       Ilgesiu tyliu...
       Tavo akys
       Man pasakė –
       Aš myliu!

       Pauzė. Laiminga Vini veido išraiška pranyksta. Ji užmerkia akis. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Šypsosi, spoksodama į priekį. Šypsodamasi nukreipia žvilgsnį į Vilį, kuris tebestovi keturpėsčias ir žvelgia į ją. Vini šypsena dingsta. Jiedu žvelgia į vienas kitą

       Ilga pauzė

       Vertė D.Judelevičius

       Versta iš: Samuel Beckett. DRAMATISCHE DICHTUNGEN, BAND 2 Englische originalfassungen Suhrkamp Verlag, 1964

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt