<< Atgal LAIMINGOS DIENOS DVIEJŲ VEIKSMŲ PJESĖ VEIKĖJAI PIRMASIS VEIKSMAS Išdegusi žolė plyti per visą scenos erdvę. Viduryje iškilęs neaukštas kauburys, kurio šlaitai palengva žemėja į šonus ir į priekį; statesnis tik scenos gilumon besileidžiantis, žiūrovui nematomas šlaitas. Kuo daugiau paprastumo ir simetrijos Akinanti šviesa Foninė dekoracija natūralistiškai vaizduoja bekraštę plynę, kuri tolumoje sueina su tokiu pat plynu dangum be debesų Į kauburį pačiame jo centre iki juosmens susmegusi V i n i. Maždaug penkiasdešimties metų, gerai išsilaikiusi, pageidautina, kad būtų blondinė; putli, rankos ir pečiai nuogi, suknelė plačiai iškirpta, pilna krūtinė, karolių vėrinukas. Ji miega, padėjusi galvą ant ištiestų rankų. Šalia kairėje didelis krepšys su tokiais einama apsipirkti, o dešinėje suskleidžiamas skėtis nuo saulės; dabar skėtis suskleistas, ir iš kauburio kyšo riesta jo rankena Dešinėje, už jos, kauburio paslėptas, miega V i l i s Ilga pauzė. Šaižiai sučirškia skambutis, skamba kokią dešimtį sekundžių, paskui nutyla. Ji nesijudina. Pauzė. Dar šaižesnis skambutis, dabar skamba kokias penkias sekundes. Ji pabunda. Skambutis liaujasi skambėjęs. Ji pakelia galvą, spokso į priekį. Ilga pauzė. Ji atsitiesia, rankomis įsiremia į žemę, užverčia galvą ir spokso į zenitą. Ilga pauzė VINI (įsmeigusi akis į zenitą). Dar viena dangiška diena. (Pauzė. Galva grįžta į ankstesnę padėtį, akys vėl spokso į priekį. Pauzė. Sudeda rankas prie krūtinės, užmerkia akis. Lūpos be garso šnabžda maldą, maždaug dešimt sekundžių. Paskiau lūpos nebejuda, rankos tebelieka sudėtos. Tyliai) Vardan viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus amen. (Atmerkia akis, rankomis vėl atsiremia į žemę. Pauzė. Vėl sudeda rankas prie krūtinės, užmerkia akis, lūpos vėl be garso šnabžda maldą, maždaug penketą sekundžių. Tyliai) Per amžių amžius amen. (Atmerkia akis, rankomis vėl atsiremia į žemę. Pauzė) Pradėk. Vini. (Pauzė) Pradėk, Vini, savo dieną. (Pauzė. Ji pasisuka prie krepšio ir, nepajudinusi iš vietos, rausiasi jame, ištraukia dantų šepetuką, vėl rausiasi, ištraukia visai jau suplotą dantų pastos tūbelę, atsigręžia į priekį, atsuka tūbelės dangtuką, deda jį ant žemės, vargais negalais išspaudžia ant šepetuko purslą pastos, viena ranka laiko tūbelę, su kita valosi dantis. Varžosi spjaudyti čia pat, todėl sukasi dešinėn, lenkiasi atgal, kad galėtų spjauti už kauburio. Šitaip nusigręžusi pamato Vilį. Išspjauna. Dar labiau išsiriečia ir žvelgia žemyn. Garsiai) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. Garsiau) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. Švelniai šypsodamasi, vėl atsigręžia į priekį, padeda šepetuką) Vargšas Vilis (žiūrinėja tūbelę, šypsena dingsta) baigiasi (dairosi dangtelio) na va (randa dangtelį) nieko nepadarysi (užsuka dangtelį) senas daiktas (padeda tūbelę) dar vienas senas daiktas (gręžiasi prie krepšio) ir nėra čia jokio vaisto (rausiasi krepšyje) jokio vaisto (išsitraukia nedidelį veidrodį, atsigręžia į salę) taigi (žiūri veidrodyje savo dantis) vargšas mielas Vilis (nykščiu baksnoja viršutinius priekinius dantis; neaiškiai) viešpatie! (pakelia viršutinę lūpą, kad galėtų apžiūrėti dantenas; neaiškiai) dieve mano! (perkreipia burną į vieną pusę, išsižioja; neaiškiai) tiek jau to (perkreipia burną į kitą pusę, išsižioja; neaiškiai) vis taip pat (patikrinimas baigėsi, ji vėl kalba aiškiai) nei geriau, nei blogiau (padeda veidrodį) jokių permainų (šluostosi pirštus į žolę) jokio skausmo (dairosi šepetuko) beveik jokio (ima šepetuką) tai didelis dalykas (tyrinėja šepetuko kotelį) nežinia nė su kuo palyginti (tyrinėja šepetuko kotelį, skaito) gryni... kas? (pauzė) kas? (padeda šepetuką) taigi va (gręžiasi prie krepšio) vargšas Vilis (rausiasi krepšyje) nebėra jokio šišo (rausiasi) niekam (išsitraukia akinius su dėklu) jokio noro (veidu į salę) gyvent (išsiima akinius iš dėklo) vargšas mielas Vilis (padeda dėklą) amžinai vien tik miegotų (atlenkia akinius) stebuklinga dovana (dedasi akinius) niekas neišmuša iš vėžių (dairosi dantų šepetuko) mano nuomone (ima šepetuką) visada juk sakiau (tyrinėja šepetuko kotelį) kad aš šitaip galėčiau (žiūrinėja kotelį, skaito) natūralūs... gryni... kas? (padeda šepetuką) visai apžlibau (nusiima akinius) tuščia jo (padeda akinius) jau ligi šiol (už liemenėlio ieško nosinės) man rodosi (išsiima sulankstytą nosinaitę) užtektinai prisižiūrėjau (kresteli ir išskleidžia nosinaitę) kaipgi ten skamba tos puikios eilės (šluostosi vieną akį) ak vargas man, dangau (šluostosi kitą akį) matyti, ką dabar matau (dairosi akinių) taigi (ima akinius) bet kad mačiau, nesigailiu (pūsdama kvapą ant stiklų, ima juos valyti) o gal verta gailėtis? (blizgina) šventoji šviesa (blizgina) išnerk iš tamsybių (blizgina) pragariškos šviesos liepsna. (Liaujasi blizginti, pakelia akis į dangų, pauzė, vėl nuleidžia galvą, vėl ima blizginti, paskui nustoja, gręžiasi dešinėn ir žiūri žemyn) Ū-hū-hū-ū-ū! (Pauzė. švelniai šypsodamasi, grįžta į ankstesnę padėtį ir vėl blizgina akinių stiklus. Šypsena dingsta) Stebuklinga dovana (baigia blizginti akinius, padeda juos) kad aš šitaip galėčiau (sulanksto nosinę) bet ką jau čia (užsikiša nosinę už liemenėlio) skųstis negaliu (dairosi akinių) ne ne (ima akinius) skųstis nevalia (pakelia akinius, žvelgia pro vieną stiklą) tiek daug už ką turiu būti dėkinga (žvelgia pro kitą akinių stiklą) jokio skausmo (dedasi akinius) bemaž jokio (dairosi dantų šepetuko) nuostabus tai dalykas (ima šepetuką) nežinia nė su kuo palyginti (tyrinėja šepetuko kotelį) kartais lengvai galvą susopa (tyrinėja kotelį, skaito) garantuoti... natūralūs... gryni... kas? (prisikišusi žiūri) natūralūs gryni... (išsitraukia nosinaitę iš už liemenėlio) taigi (kresteli ir išskleidžia nosinaitę) kartais nepikta migrena (pradeda šluostyti šepetuko kotelį) užeina (šluostydama) paskiau praeina (mechaniškai šluostydama) taigi (šluostydama) tokios malonės (šluostydama) didžios malonės (nebešluosto, įsmeigia akis tuštumon; trūkčiojančiu balsu) galgi ne veltui meldžiuosi (pauzė; tokiu pat balsu) vos prabudus rytą (pauzė; tuo pat balsu) vakare, prieš miegą (palinkusi, vėl šluosto, paskui nustoja, pakelia galvą, aprimusi, šluostosi akis, sulanksto nosinaitę, užsikiša atgal už liemenėlio, tyrinėja šepetuko kotelį, skaito) pilnutinai garantuoti... natūralūs gryni... (žiūri prisikišus) natūralūs gryni... (Nusiima akinius, padeda juos, padeda šepetuką, spokso į tuštumą) Seni dalykai. (Pauzė) Senos akys. (Ilga pauzė) Nagi, Vini, tęsk toliau. (Dairosi, pamato skėtį nuo saulės, ilgokai į jį žiuri, paskui paima ir ištraukia iš makšties nelauktai didelę rankeną. Laikydama skėtį už smaigalio dešinėj rankoj, ji išsiriečia pro dešinį petį ir atsilošia, kad pamatytų apačioje gulintį Vilį) Ū-hū-hū-ū! (Pauzė) Vili! (Pauzė) Stebuklinga dovana. (Trenkia jam su skėčio rankena) Kad aš šitaip galėčiau. (Trenkia dar sykį. Skėtis išsprūsta jai iš rankų ir nukrinta už kauburio. Neregima Vilio ranka tučtuojau grąžina jai skėtį) Ačiū, brangusis. (Perima skėtį į kairę ranką, vėl atsigręžia į salę ir apžiūrinėja savo dešiniosios rankos plaštaką) Drėgna. (Vėl paima skėtį dešine ranka, apžiūrinėja kairiosios rankos plaštaką) Ką gi, vis taip pat. (Pakelia galvą, žvaliai) Nei geriau, nei blogiau, jokių pakitimų. (Pauzė. Tokiu pat žvaliu balsu) Jokio skausmo. (Gręžiasi atgal, norėdama žvilgterti žemyn į Vilį; skėtį, kaip ir anksčiau, laiko už smaigalio) Tik susimildamas vėl man neužmik, galiu tavęs prisireikti. (Pauzė) Nieko tokio skubaus, nieko skubaus, tik labai tave prašau, neįsirausk vėl į savo migį. (Atsigręžia į salę, padeda skėtį, žiūrinėja kartu abi plaštakas, šluostosi jas į žolę) Gal vis dėlto bus mažumą pablukę. (Palinksta prie krepšio, rausiasi jame, išsitraukia revolverį, pakelia jį aukštyn, paskubom bučiuoja, deda atgal į krepšį, vėl rausiasi, išsitraukia apytuštį buteliuką su raudonais vaistais, atsigręžia į priekį, dairosi akinių, užsideda juos, skaito užrašą ant buteliuko) Depresija... apatija... apetito stoka... kūdikiams... vaikams... suaugusiems... šešis nekupinus... valgomuosius šaukštus kas dieną (pakelia galvą, šypsosi) senasis stilius! (nebesišypso, nuleidžia galvą, skaito) kas dieną... prieš valgį ir... po valgio... tučtuojau... (žiūri prisikišus) ...teigiamai veikia. (Nusiima akinius, padeda juos, ištiesusi ranką kelia buteliuką aukštyn, kad pamatytų, kiek ten dar liko, atsuka dangtelį, užvertus galvą, išgeria skystimą iki dugno ir buteliuką su dangteliu sviedžia į Vilio pusę. Girdėti dūžtant stiklą) Va šitaip tai geriau! (Pasisuka prie krepšio, rausiasi jame, išsitraukia lūpų pieštuką, atsigrįžta į priekį, žiūrinėja lūpų pieštuką) Baigiasi. (Dairosi akinių) Et, ką čia. (Užsideda akinius, dairosi veidrodžio) Nevalia skųstis. (Ima veidrodį, pradeda dažytis lūpas) Kaipgi ten tos nuostabios eilės? (Dažosi lūpas) Ak toji laimė trapi (dažosi lūpas) ak tas sielvartas ta-ra-ra-ra begalinis, (Dažosi lūpas. Sutrukdo Vilis jis bando sėstis. Ji nuleidžia pieštuką ir veidrodį žemėn, paskui gręžiasi atgal, kad pamatytų, kas ten darosi. Pauzė. Iš už kauburio nuožulnumos pasirodo plikas Vilio pakaušis, jis kruvinas. Vini stumteli akinius aukštyn ant kaktos. Pauzė. Pasirodo Vilio ranka su nosine, išskleidžia nosinę ant pakaušio, dingsta. Pauzė. Ranka pasirodo su šiaudine skrybėle, apjuosta dvispalviu kaspinu, kokius mėgsta klubų nariai, uždeda skrybėlę truputį ant šono, dingsta. Pauzė. Vini, dar labiau išsirietusi, atsilošia ir žiūri žemyn) Apsimauk apatines kelnes, brangusis, kitaip visai nusisvilinsi. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Ak, štai kas, tau dar liko to tepalo. (Pauzė) Gerai įsitrink, brangusis. (Pauzė) Na, o dabar kitą. (Pauzė. Ji atsigręžia ir spokso priešais save. Laiminga veido išraiška) O, prasideda dar viena laiminga diena! (Pauzė. Laiminga veido išraiška pranyksta. Vini nuleidžia akinius ant nosies ir vėl dažosi lūpas. Vilis išskleidžia laikraštį, jo rankų nematyti. Pageltusių laikraščio lapų kraštai kyšo abipus jo galvos. Vini baigia dažytis lūpas ir, laikydama veidrodį kiek atokiau, žiūrinėja jas) Vėliavų purpuras. (Vilis verčia laikraščio lapą. Vini padeda lūpų pieštuką ir veidrodį, pasisuka prie krepšio) Mirtinai išblyškusios vėliavos. Vilis verčia lapą. Vini rausiasi krepšyje, išsitraukia puošnią skrybėlaitę be brylių, sumaigyta plunksna, atsigręžia priekin, ištiesina skrybėlaitę, išlygina plunksną, kelia skrybėlaitę ir jau dėsis ją ant galvos, bet stabteli, išgirdusi Vilį skaitant VILIS. Jo reverencija didžiai maloningasis tėvas Kristuje daktaras Karolius Hanteris rastas negyvas vonioj. Pauzė VINI (įsmeigusi žvilgsnį priekin, su skrybėlaite rankoje, visa paskendusi prisiminimuose). Čarlis Hanteris. (Pauzė) Užmerkiu akis (nusiima akinius ir užsimerkia, skrybėlaitė vienoj rankoj, akiniai kitoj; Vilis verčia lapą) ir vėl sėdžiu jam ant kelių Borou-Grin sode, už namo, bukmedžio paunksmėje. (Pauzė. Atsimerkia, užsideda akinius, sukioja rankose skrybėlaitę) Ak tie laimingi prisiminimai! Pauzė. Kelia skrybėlaitę prie galvos, bet vėl stabteli, išgirdusi Vilį skaitant VILIS. Palankios perspektyvos apsukriam jaunuoliui. Pauzė. Ji kelia skrybėlaitę prie galvos, stabteli, nusiima akinius, įsispokso į priekį; skrybėlaitė vienoj rankoj, akiniai kitoj VINI. Pirmasis mano balius! (Ilga pauzė) Antrasis mano balius! (Ilga pauzė. Užsimerkia) Pirmasis mano bučinys! (Pauzė. Vilis verčia lapą. Vini atsimerkia) Toks misteris Džonsonas, arba Džonstonas, o gal dar teisingiau reikėtų tarti Džonst o u n a s. Labai vešlių ūsų, labai tamsaus gymio. (Dievindama) Vos ne kaip imbiras! (Pauzė) Sodo sandėliuky, nors niekaip negaliu įsivaizduoti, kieno tas sandėliukas buvo. Mes neturėjome sandėliuko, ir jis tikriausiai irgi sandėliuko neturėjo. (Užsimerkia) Matau ant vienas kito sukrautus puodus gėlėms. (Pauzė) Susiraizgiusių plaušinių virvių kamuolius. (Pauzė) Vis labiau tirštėjančias sutemas tarp medinių sijų. Pauzė. Ji atsimerkia, užsideda akinius, kelia skrybėlaitę ant galvos, bet stabteli, nes Vilis skaito VILIS. Ieškomas žvitrus berniukas. Pauzė. Vini skubėdama užsideda skrybėlaitę, dairosi veidrodžio, Vilis verčia lapą. Vini ima veidrodį, žiūrinėja skrybėlaitę, padeda veidrodį, pasisuka prie krepšio. Laikraštis dingsta. Vini rausiasi krepšyje, išsitraukia didinamąjį stiklą ir atsigręžia į priekį, dairosi dantų šepetuko. Laikraštis vėl pasirodo, dabar jau sulankstytas, juo tarytum vėduokle vėdinamas Vilio veidas, ranka nematoma. Vini ima dantų šepetuką ir tyrinėja jo kotelį pro didinamąjį stiklą VINI. Pilnutinai garantuoti... (Vilis paliauja vėsintis) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi. Vini žiūri prisikišus, skaito) pilnutinai garantuoti... (Vilis paliauja vėsintis) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi. Vini padeda didinamąjį stiklą ir šepetuką, iš už liemenėlio išsitraukia nosinaitę, nusiima akinius ir blizgina jų stiklus, užsideda akinius, dairosi didinamojo stiklo, ima jį ir blizgina, padeda stiklą, dairosi šepetuko, ima šepetuką ir nušluosto kotelį, padeda šepetuką, užsikiša nosinaitę atgal už liemenėlio, dairosi didinamojo stiklo, ima stiklą, dairosi šepetuko, ima šepetuką ir tyrinėja kotelį pro didinamąjį stiklą) Pilnutinai garantuoti... (Vilis nebesivėsina) ...natūralūs gryni... (Pauzė. Vilis vėl vėsinasi) ...meitėlio... (Vilis paliauja vėsintis, pauzė) ...šeriai. (Pauzė. Vini padeda didinamąjį stiklą ir šepetuką, laikraštis dingsta. Vini nusiima akinius, padeda juos, įsispokso į tuštumą) Meitėlio šeriai. (Pauzė) Tas man ir atrodo nuostabiausia, kad nepraeina nė viena diena (šypsosi) senuoju stilium kalbant (nebesišypso) bemaž nė viena diena, kad savo žinojimo nepapildytum kokiu atradimu, tegu jis ir labai nežymus, tas atradimas, tik reikia negailėti triūso. (Pasirodo Vilio ranka su atviruku, kurį jis prisikišęs žiūrinėja) Ir jei dėl kokios nesuprantamos priežasties toliau triūsti negali, tuomet belieka užmerkti akis (ji užsimerkia) ir laukti ateisiant tos dienos (atsimerkia) laimingos dienos, kada prie tiek ir tiek laipsnių išsilydo kūnas ir mėnulio naktis trunka tiek ir tiek valandų. (Pauzė) Tai va kas mane guodžia, kuomet puolu nusiminiman ir gatava pavydėti neprotingam gyvuliui. (Grįžtelėjusi į Vilį) Tikiuos, kad tu sumeti, ką (pamato atviruką, lenkiasi žemiau) Ką tu ten turi, Vili, gal ir man leistum dirstelti? (Ji nuleidžia ranką žemyn, ir Vilis paduoda jai atviruką. Iš už šlaito iki alkūnės matyti apžėlusi ranka, ji taip ir palieka atkišta, kol atvirukas sugrąžinamas. Vini atsisuka į salę ir žiūrinėja atviruką) Viešpatie dieve, ko tik jie neprasimano! (Dairosi akinių, užsideda juos ir žiūrinėja atviruką) Betgi čia tai jau biauriausia šlykštynė! (Žiūrinėja atviruką) Kiekvieną padorų žmogų vemt verčia! (Vilio pirštai rodo nekantrumą. Vini dairosi didinamojo stiklo, ima jį ir žvelgia į atviruką pro stiklą. Ilga pauzė) O tas sutvėrimas antrame plane, ką gi jis ten išdarinėja? (Žiūri prisikišus) Ak ne, iš tikro! (Vilio pirštai juda nekantraudami. Vini paskutinį kartą ilgai žiūri į atviruką. Padeda didinamąjį stiklą, dešinės rankos smilium ir nykščiu suima atviruko kraštelį, kairės rankos smilium ir nykščiu užspaudžia sau nosį ir nugręžia galvą) Fui! (Meta atviruką) Še, pasiimk! (Vilio ranka dingsta. Bet tučtuojau vėl pasirodo pirštai, laikantys atviruką. Vini nusiima akinius, padeda juos, įsmeigia žvilgsnį tuštumon. Vilis vėl smaguriaudamas apžiūrinėja atviruką čia priartina jį prie akių, čia atitolina, pakreipia čia vienu, čia kitu kampu) Meitėlio šeriai. (Suglumusia veido išraiška) Kas gi, iš tikrųjų, yra meitėlis? (Pauzė. Tokia pat suglumusia išraiška) Kas yra kiaulė, tai aš, be abejo, žinau, o meitėlis... (Suglumusi veido išraiška dingsta) Tuščia jo, bene čia svarbu, šitaip aš visada sakau, paskui prisiminsiu, tai man ir atrodo nuostabiausia, kad viską prisimeni paskui. (Pauzė) Viską? (Pauzė) Ne, ne viską. (Šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Ne viską. (Pauzė) Dalį. (Pauzė) Vieną gražią dieną ima ir atplaukia iš dangaus mėlynės. (Pauzė) Tai man ir atrodo nuostabiausia. (Pauzė. Atsigręžia į krepšį. Ranka su atviruku dingsta. Vini jau buvo benaršanti krepšį, bet stabteli) Ne. (Vėl atsigręžia į priekį. Šypsosi) Ne. (Nebesišypso) Tvardykis, Vini. (Spokso, įdūrusi akis tuštumon. Pasirodo Vilio ranka, nukelia skrybėlę, dingsta drauge su skrybėle) Na tai kas toliau? (Vėl pasirodo ranka, nuima nuo pakaušio nosinę, dingsta su nosine. Irzliai, kaip kad sakoma dėmesio nekreipiančiam žmogui) Vini! (Vilis pasilenkia, jo galvos nebematyti) Tai kokia gi dar yra galimybė? (Pauzė) Tai kokia gi dar yra ga... (Vilis ilgai ir garsiai šnypščia nosį, jo galvos ir rankų nematyti. Vini atsigręžia pažvelgti į jį. Pauzė. Vėl pasirodo galva. Pauzė. Vėl pasirodo ranka su nosine, išskleidžia nosinę ant pakaušio, dingsta. Pauzė. Vėl pasirodo ranka su šiaudine skrybėle, deda ją kiek pakreiptą ant galvos, dingsta. Pauzė) Verčiau jau būčiau tau leidusi toliau miegoti. (Atsigręžia veidu į salę. Toliau sekanti scena pagyvinama Vini protarpiais nesąmoningai pešioja žolę, čia kilsteldama, čia vėl nuleisdama galvą) O, jei tik galėčiau ištverti viena, tai yra, jei galėčiau sau plepėti, kada aplinkui nėra nė gyvos dvasios ir niekas manęs neklauso... (Pauzė) Na ne, aš nemanau guostis, kad tu daug ką ten girdi, ne, Vili, dieve sergėk. (Pauzė) Yra, gal būt, dienų, kai nieko negirdi. (Pauzė) Betgi esti ir tokių dienų, kai tu atsiliepi. (Pauzė) Todėl visuomet, netgi ir tada, kai tu neatsiliepi ir gal negirdi nieko, aš galiu sau tarti: kažkas vis dėlto išgirstama, aš nekalbu pati sau, tai yra, nekalbu lyg tyruose, šito aš niekados ilgiau neištverčiau. (Pauzė) Todėl aš ir galiu toliau tesėti, tai yra, toliau kalbėti. (Pauzė) Na o jei tu mirtum (šypsosi) senuoju stilium kalbant (nebesišypso) arba nueitum ir paliktum mane vieną, tai ką aš veikčiau, ką aš galėčiau veikti per visą dieną nuo skambučio, kurs liepia pabusti, iki skambučio, kurs liepia miegot? (Pauzė) Beliktų spoksoti suspaudus lūpas, ir tiek. (Ilga pauzė, kol ji taip spokso, suspaudusi lūpas. Žolės nebepešioja) Nė žodžio daugiau iki paskutinio atodūsio, ir niekas jau čionai nebesudrumstų tylos. (Pauzė) Nebent retkarčiais, kokį kartą kitą, pažvelgusi į veidrodį, atsidusčiau. (Pauzė) Arba staiga trumpam pratrukčiau juoku, kaip anuomet, kada man viskas dar atrodė ne toks jau apgailėtinas pokštas. (Pauzė. Šypsosi. Ji šypsosi vis plačiau ir jau tuoj prapliups juoku, bet veide pasirodo išgąstis) Mano plaukai! (Pauzė) Ar lyginau šepečiu ir šukavau plaukus? (Pauzė) Gal ir šukavau. (Pauzė) Paprastai aš šitai darau. (Pauzė) Tiek nedaug dalykų bega1i daryti. (Pauzė) Žmogus visus juos ir padarai. (Pauzė) Visus, kuriuos gali. (Pauzė) Tai juk tik žmogiška. (Pauzė) Žmogiška prigimtis. (Pradeda akimis tyrinėti kauburį, pakelia galvą) Žmogiška silpnybė. (Vėl tyrinėja kauburį, pakelia galvą) Įgimta silpnybė. (Vėl tyrinėja kauburį) Nematau jokių šukų. (Tyrinėja) Ir jokio šepečio plaukams. (Pakelia galvą. Suglumusi. Grįžteli prie krepšio, rausiasi jame) Šukos yra čia. (Atsigręžia į salę. Suglumusi. Vėl palinksta prie krepšio. Rausiasi) Šepetys čia. (Vėl veidu į salę. Suglumusi) Tikriausiai pasinaudojusi padėjau juos atgal. (Pauzė. Suglumusi) Betgi paprastai, panaudojusi daiktus, atgal jų nededu, ne, aš palieku juos gulėti apie save ir padedu atgal visus kartu, kai baigiasi diena. (Šypsosi) Kalbant senuoju stilium. (Pauzė) Ak, tas gerasis senas stilius. (Nebesišypso) Ir vis dėlto... man regis... kad prisimenu... (Staiga nerūpestingai) Tuščia jų, bene čia svarbu, šitaip aš visados sakau, imsiu ir išlyginsiu, iššukuosiu juos vėliau, sušukuosiu, ir tiek, juk dar turiu visą (Pauzė. Suglumusi) Sušukuosiu? (Pauzė) Ar iššukuosiu? (Pauzė) Šepečiu išlyginsiu ir iššukuosiu? (Pauzė) Kažkaip nevykusiai skamba. (Pauzė. Grįžteli į Vilį) Kaip tu pasakytum, Vili? (Pauzė. Gręžiasi dar labiau) Kaip tu, Vili, pasakytum apie savo plaukus iššukuoti ar sušukuoti? (Pauzė) Apie plaukus ant galvos, sakau. (Pauzė. Gręžiasi dar labiau į jo pusę) Apie plaukus ant savo galvos, Vili, kaip tu pasakytum apie plaukus ant savo galvos sušukuoti ar iššukuoti? Ilga pauzė VILIS. Iš. Pauzė VILIS. Taip. Pauzė VINI (tuo pačiu balsu). Ko daugiau? (Pauzė)
Ko nesibaiminki daugiau? Pauzė VILIS. Kiaušiniai. (Pauzė. Vini jau buvo bededanti akinius ant žemės) Formikacija. VINI (sustingsta, nepadėjusi akinių). Kas? Pauzė VILIS. Formikacija. Pauzė. Ji padeda akinius, spokso tuščiu žvilgsniu. Pagaliau VINI (murmėdama). Viešpatie. (Pauzė. Vilis tyliai juokiasi. Po valandėlės ima juoktis ir jinai. Jiedu tyliai juokiasi drauge. Vilis paliauja juoktis. Valandėlę ji juokiasi viena. Paskui prisideda Vilis. Jiedu juokiasi drauge. Vini nuščiūva. Kurį laiką Vilis juokiasi vienas. Paskui paliauja. Pauzė. Vini įprastu balsu) Na ką gi, bent tiek džiaugsmo, kad vėl girdžiu tave besijuokiant, Vili, buvau tikra, kad man jau niekados nebeteks, kad tau jau niekados nebeteks. (Pauzė) Gal kai kas mano, jog mudu su tavim nerodom viešpačiui reikiamos pagarbos, bet aš taip negalvoju, (Pauzė) Negi gali geriau pašlovinti aukščiausiąjį, kaip kad pasišaipydamas drauge su juo iš nekaltų jojo išdaigų, ypač tų, kurios menkiau pavyko? (Pauzė) Manau, tu čia mane paremtum, Vili. (Pauzė) O gal mus pralinksmino du visai skirtingi dalykai? (Pauzė) Tuščia jų, bene čia svarbu, šitaip aš visada sakau, kad tik žmogus... nagi žinai... kaip ten tos šaunios eilės... juokėsi, kvatojos... tra-ta tra-ta-ta juokėsi, kvatojos, nors sielvartas aplinkui viešpatavo. (Pauzė) O dabar? (Ilga pauzė) Ar buvau aš kitados viliojanti, Vili? (Pauzė) Ar buvau kada nors viliojanti? (Pauzė) Nesuprask manęs klaidingai, aš neklausiu, ar tu mane mylėjai, šituos dalykus jau esame išsiaiškinę, aš tiktai klausiu, ar tau atrodžiau viliojanti bent vienu tarpu. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Negali? (Pauzė) Ką gi, sutinku, tai painus galvosūkis. Tu jau ir taip nuveikei kur kas daugiau, negu tau priklausė bent iki šiolei, tad gulėk sau dabar ir lepinkis, aš netrukdysiu tau, nebent kiltų būtinas reikalas įsitikinti, kad tu esi tenai, kur tave gali pasiekti mano balsas, ir daugmaž budrus štai... ė... kuo gi ne rojus. (Pauzė) Diena jau gerokai įpusėjusi. (Šypsosi) Senuoju stilium kalbant. (Nebesišypso) Bet vis dėlto dainuoti savo dainą man dar būtų lyg ir per anksti. (Pauzė) Per anksti dainuoti, man regis, didžiulė klaida. (Pasisuka į krepšį) Nagi, tiesa, yra krepšys. (Žvelgdama į krepšį) Krepšys. (Vėl veidu į priekį) Ar galėčiau išvardinti visa, kas jame yra? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Ar galėčiau, jei imtų ir ateitų koks žmogus ir paklaustų, na, Vini, ką tu ten turi tame juodame krepšyje? tai ar galėčiau išsamiai atsakyti? (Pauzė) Ne. (Pauzė) Ypač ten giliau, kas žino, kokie ten lobiai. (Pauzė) Kokia ten slepiasi paguoda. (Nusigręžia pažvelgti į krepšį) Taip, krepšys tai yra. (Vėl veidu į salę) Bet girdžiu, kažkas man sako, neįsismagink su tuo krepšiu, Vini, naudokis juo, žinoma, tegul jis tau pagelbsti, kai reikia... pasispirti, jei įklimpsi, būtinai naudokis, tačiau nusikeik mintimis į ateitį, sako man kažkas, nusikeik mintimis į ateitį, Vini, į tą metą, kada nebegelbės net ir žodžiai (ji užsimerkia, pauzė, vėl atsimerkia) ir neįsismagink su krepšiu. (Pauzė. Nusigręžia pažvelgti į krepšį) Gal tik kokį kartelį kyštelsiu ranką ir tučtuojau vėl atgal. (Atsigręžia veidu į salę, užsimerkia, meta priekin kairiąją ranką, panardina ją į krepšį ir ištraukia revolverį. Šlykštėdamasi) Vėl tu! (Atsimerkia, atkiša priekin revolverį ir žvelgia į jį. Pasveria revolverį ant delno) Lyg ir turėtų pagal svorį grimzti į dugną, ten, kur paskutiniai šoviniai. Bet ne. Negrimzta. Visados viršuj, kaip Brauningas. (Pauzė) Braunikėlis. (Grįžteli į Vilį) Ar tu prisimeni Braunikėlį, Vili? (Pauzė) Pameni, kaip vis lįsdavai man į akis, kad aš jį iš tavęs atimčiau? Atimk jį, Vini, atimk, kol aš nepasidariau savo kančioms galo. (Vėl veidu į priekį. Tyčiodamasi) Tavo kančioms! (Revolveriui) O, be abejo, didelė paguoda žinoti, jog esi čia, bet man tu jau įsipykai. (Pauzė) Paliksiu tave lauke, va ką aš padarysiu. (Deda revolverį ant žemės šalimais, dešinėje) Štai, čia bus tavo namai nuo šios dienos. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Na o dabar? (Ilga pauzė) Kažin ar svarumas tebeliko kaip buvęs, Vili, man regis, ne. (Pauzė) Taip, vis dažniau persmelkia jausmas, kad jei nebūčiau šitaip (atitinkamas gestas) pritūrima, tuojau pat nuplevenčiau į dangaus mėlynę. (Pauzė) Ir dar tarytum jaučiu, kad vieną gražią dieną žemė atlyš ir paleis mane, nes labai jau aplinkui veržia, ji visa suskeldės aplinkui, ir aš ištrūksiu. (Pauzė) Ar tu, Vili, niekuomet nepatiri šitokio jausmo, tarsi kas norėtų tave siurbte įsiurbti? (Pauzė) Ar tau, Vili, neprisieina kartais visom jėgom už ko nors kabintis? (Pauzė. Grįžteli kiek į jo pusę) Vili. Pauzė VILIS. Siurbte įsiurbti? Pauzė VILIS. Kastruota vyriškos giminės kiaulė. (Vini veidas nušvinta) Auginama skerdimui. Vini veidas dar labiau nušvinta. Vilis išskleidžia laikraštį, rankos jo nematomos. Viršutiniai pageltusių laikraščio lapų kraštai pasirodo abipus jo galvos. Vini spokso į priekį nušvitusiu veidu VINI. Ak, tai bent laiminga diena! Busiu turėjusi dar vieną laimingą dieną! (Pauzė) Vis dėlto, (Pauzė) Bent iki šiol. Pauzė. Laiminga Vini veido išraiška dingsta. Vilis verčia lapą. Pauzė. Jis verčia dar vieną lapą. Pauzė VILIS. Palankios perspektyvos apsukriam jaunuoliui. Pauzė. Vini nusiima skrybėlaitę, pasisuka ir jau dės ją į krepšį, bet stabteli, atsigręžia veidu į priekį. Šypsosi VINI. Ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Vėl užsideda skrybėlaitę, įsmeigia akis į priekį, pauzė) Na o dabar? (Pauzė) Dainuok. (Pauzė) Dainuok savo dainą, Vini. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tai melskis. (Pauzė) Melskis, Vini, kalbėk savo maldą. Pauzė. Vilis verčia lapą. Pauzė VILIS. Ieškomas žvitrus berniukas. Pauzė. Vini tebespokso į priekį. Vilis verčia lapą. Pauzė. Laikraštis dingsta. Ilga pauzė VINI. Kalbėk savo senąją maldą, Vini. Ilga pauzė ANTRASIS VEIKSMAS Toks pat scenovaizdis Vilis nematomas Vini prasmegusi iki kaklo, skrybėlaitė ant galvos, akys užmerktos. Galva, kurios ji jau nebegali nei pakreipti, nei nuleisti, nei pakelti, atgręžta į priekį ir nepajuda per visą veiksmą. Akis judina, kaip nurodyta Krepšys ir skėtis kaip buvę. Revolveris guli
gerai matomoj vietoj ant kauburio jos dešinėje Garsiai skamba skambutis. Ji tučtuojau
atsimerkia. Skambutis nutyla. Ji spokso į priekį VINI. Pasveikinta būk, šventoji šviesa. (Ilga pauzė. Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji tučtuojau atsimerkia. Skambutis nuščiūva. Ji spokso į priekį. Ilgai šypsosi. Paskui nebesišypso. Ilga pauzė) Kažkas vis dar mane tebestebi. (Pauzė) Kažkas vis dar manim tebesirūpina. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Akys žvelgia į mano akis. (Pauzė) Kaipgi ten tos nepamirštamos eilės? (Pauzė. Akys žvelgia į dešinę) Vili. (Pauzė. Garsiau) Vili. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Ar dar tebegalima kalbėti apie laiką? (Pauzė) Sakyti, kad jau daug laiko praėjo, Vili, kai tave mačiau. (Pauzė) Kai tave girdėjau. (Pauzė) Tai ar galima sakyti? (Pauzė) Nagi sakoma, ir tiek. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Tiek nedaug bėra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti. (Pauzė) Kalbi žmogus apie viską. (Pauzė) Apie visa, ką gali. (Pauzė) Kitados galvojau... (Pauzė) ...sakau, kitados galvojau, kad išmoksiu šnekėtis viena. (Pauzė) Noriu pasakyti pati sau viena, lyg tyruose. (Šypsosi) Bet ne. (Plačiau šypsosi) Ne ne. (Nebesišypso) Vadinasi, tu tenai esi. (Pauzė) O ne, tu, be abejo, kaip ir kiti, jau nebegyveni, tu, be abejo, numirei, arba išėjai ir palikai mane, kaip ir kiti, tai nesvarbu, tu esi. (Pauzė. Žvelgia kairėn) Krepšys taip pat yra, toks, kaip visada, aš jį matau. (Pauzė. Žvelgia dešinėn) Krepšys yra, Vili, kaip visuomet, savo vietoj, tas krepšys, kurį tu man dovanojai tą dieną... pirkiniams nešti. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Tą dieną. (Pauzė) Kokią dieną? (Pauzė) Kitados melsdavausi. (Pauzė) Sakau, kitados melsdavausi. (Pauzė) Taip, turiu prisipažinti, kad melsdavausi. (Šypsosi) Bet dabar ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Pauzė) Tada... Dabar... kaip visa tai sunkiai įkandama protui. (Pauzė) Visados buvau tokia, kokia esu, ir štai esu tokia nepanaši į tą, kokia buvau. (Pauzė) Esu vienokia, sakau, vienokia esu, paskui kitokia. (Pauzė) Čia vienokia, čia kitokia. (Pauzė) Taip nedaug bėra, ką galima sakyti, tai žmogus ir pasakai viską. (Pauzė) Visa, ką gali. (Pauzė) Ir jokios teisybės niekur nėra. (Pauzė) Mano rankos ir pečiai. (Pauzė) Mano krūtys. (Pauzė) Kokios rankos, kokie pečiai? (Pauzė) Kokios krūtys? (Pauzė) Vili. (Pauzė) Koks Vilis? (Staiga karštai teigdama) Mano Vilis! (Žvelgia į dešinę, šūkteli) Vili! (Pauzė. Garsiau) Vili! (Pauzė. Žvelgia į priekį) Et, tuščia jo, nežinoti, tikrai nežinoti iki galo, tai didelė malonė, štai visa, ko aš trokštu. (Pauzė) Taigi... tada... dabar... bukmedžio žaluma... šitai... Čarlis... bučiniai... šitai... visa tai... baisus vargas protui. (Pauzė) Bet manajam jokio vargo. (Šypsosi) Dabar jau ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė. Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Pauzė) Išnyra akys, kurios tarytum užsimerkia ramybėje... kad matytų... ramybėje. (Pauzė) Manosios ne. (Šypsosi) Dabar jau ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė) Vili. (Pauzė) Kaip tau atrodo, Vili, gal žemėje nebėra atmosferos? (Pauzė) Kaip tu manai, Vili? (Pauzė) Neturi jokios nuomonės? (Pauzė) Ką gi, panašu į tave, tu juk niekados apie nieką savos nuomonės neturėdavai. (Pauzė) Tai suprantama. (Pauzė) Visiškai. (Pauzė) Žemės rutulys. (Pauzė) Kartais mąstau, (Pauzė) Gal ne visai. (Pauzė) Kažkas vis dar tebepalieka. (Pauzė) Nuo bet ko. (Pauzė) Visada palieka. (Pauzė) Jei išnyktų protas. (Pauzė) Bet jis, žinoma, neišnyks. (Pauzė) Ne iki galo. (Pauzė) Ne manasis. (Šypsosi) Ne dabar. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso. Ilga pauzė) Gal užeis amžinasis šaltis. (Pauzė) Nesiliaująs, pražūtingas šaltis. (Pauzė) Grynas atsitiktinumas, taip aš galvoju, laimingas atsitiktinumas. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) O kas dabar? (Ilga pauzė) Veidas. (Pauzė) Nosis. (Nudelbia akis ir šnairuoja į nosį) Galiu ją matyti... (šnairuodama) ...galiukas... šnervės... gyvybės alsavimas... tas išlenkimas, kuriuo tu taip žavėdavaisi... (atkiša lūpas) ...lyg ir lūpos šešėlis... (vėl atkiša) ...jeigu jas ištempiu... (iškiša liežuvį) ...liežuvis, žinoma... kuriuo tu taip žavėdavaisi... jeigu jį iškišu... (vėl iškiša) ...pats galiukas... (Žiūri į viršų) ...lyg ir kakta... antakis... veikiausiai tik įsivaizduoju... (žvelgia į kairę) ...skruostas... ne... (žvelgia į dešinę) ...ne... (išpučia skruostus) ...net jeigu juos išpučiu... (žiūri į kairę, vėl išpučia skruostus) ...ne... jokio raudonio. (Žvelgia į priekį) Štai ir viskas. (Pauzė) Krepšys, žinoma... (žvelgia į kairę) ...gal truputį kaip pro rūką... bet vis dėlto krepšys. (Žvelgia į priekį. Atsainiai) Žemė, aišku, ir dangus. (Žvelgia į dešinę) Skėtis nuo saulės, kurį tu man dovanojai... tą dieną... (pauzė) ...tą dieną... ežeras... meldai. (Žvelgia į priekį. Pauzė) Kokią dieną? (Pauzė) Kokie meldai? (Ilga pauzė. Vini užmerkia akis. Garsiai skamba skambutis. Vini atmerkia akis. Pauzė. Žvelgia į dešinę) Braunikėlis, žinoma. (Pauzė) Tu gi Braunikėlį atsimeni, Vili, aš jį matau. (Pauzė) Braunikėlis yra čia, Vili, šalia manęs. (Pauzė. Garsiai) Braunikėlis yra čia, Vili. (Pauzė. Žvelgia į priekį) Štai ir viskas. (Pauzė) Ką aš be jų veikčiau? (Pauzė) Ką aš be jų veikčiau, kuomet pradingsta žodžiai? (Pauzė) Spoksočiau priekin, suspaudusi lūpas. (Ilga pauzė, kol ji šitaip daro) Negaliu. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Ilga pauzė. Tyliai) Kartais girdžiu garsus. (Klausosi. Paskui įprastu balsu) Bet nedažnai. (Pauzė) Tai palaima, garsai yra palaima, jie man padeda... prastumti dieną. (Šypsosi) Senasis stilius! (Nebesišypso) Taip, laimingos tos dienos, kai esti garsų. (Pauzė) kai aš girdžiu garsus. (Pauzė) Kitados manydavau... (pauzė) ...sakau, kitados manydavau, kad jie mano galvoje. (Šypsosi) Bet ne, (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso) Tai buvo gryna logika. (Pauzė) Protas. (Pauzė) Proto dar nesu praradusi. (Pauzė) Kol kas dar ne. (Pauzė) Ne visiškai. (Pauzė) Šis tas paliko. (Pauzė) Garsai. (Pauzė) Lyg koks tykus... byrėjimas, vos girdimas... irimas. (Pauzė. Tyliai) Tai daiktai, Vili. (Pauzė. Įprastu balsu) Krepšio viduj, lauke aplink krepšį. (Pauzė) Taip taip, daiktai turi savo gyvenimą, aš visada šitai sakau, daiktai turi gyvenimą. (Pauzė) Tarkim, mano veidrodis, aš jam nereikalinga. (Pauzė) Skambutis. (Pauzė) Jis rėžia skaudžiai, kaip peilis. (Pauzė) Kaip grąžtas. (Pauzė) Nebandyk nuduoti, kad jo negirdi. (Pauzė) Kaip dažnai... (pauzė) ...sakau, kaip dažnai tardavau sau, nuduok, Vini, nuduok negirdinti skambučio, nepaisyk tu jo, miegok sau ir atsibusk, miegok ir atsibusk, kada tinkama, atsimerk ir užsimerk, kada panorėsi, arba taip, kaip tau patogiausia. (Pauzė) Atsimerk ir užsimerk, Vini, atsimerk ir užsimerk, visados tas pats. (Pauzė) Bet ne! (Šypsosi) Dabar ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso, Pauzė) Kas dabar? (Pauzė) Kas dabar, Vili? (Ilga pauzė) Dar yra, aišku, mano pasakojimas, kai jau nieko kito nebelieka. (Pauzė) Gyvenimas. (Šypsosi) Ilgas gyvenimas. (Nebesišypso) Prasideda įsčiose, kur kitados prasidėdavo gyvybė, Mildreda prisimena, ji prieš mirdama prisimins įsčias, prisimins motinos įsčias. (Pauzė) Dabar ji jau kokių ketverių ar penkerių metų ir neseniai gavo dovanų didelę vaškinę lėlę. (Pauzė) Su visais drabužiais, pilnas komplektas. (Pauzė) Batukai, kojinytės, apatinukas, kelnaitės, rauktas sijonėlis, pirštinaitės. (Pauzė) Balto tinkliuko. (Pauzė) Balta šiaudinė skrybėlaitė su gumine juostele pasmakrėj. (Pauzė) Karolių vėrinukas. (Pauzė) Maža paveiksluota knygutė, su pasakom, spausdinta, ją galima Lėlytei pakišti po pažasčia, kada vediesi pasivaikščioti. (Pauzė) Mėlyno krištolo akys, kurios atsimerkia ir užsimerkia. (Pauzė. Pasakojamu tonu) Saulė dar nebuvo patekėjusi, kuomet Mili atsikėlė, nusileido stačiais... (pauzė) ...užsimetė naktinius baltinius, nusileido visiškai viena stačiais mediniais laiptais, atbula ant visų keturių, nors jai buvo uždraudę tai daryti, ir įėjo į... (pauzė) ...ant pirštų galų nušlepsėjo per tylų koridorių, įėjo į vaikų kambarį ir pradėjo nurenginėti Lėlytę. (Pauzė) Palindo po stalu ir pradėjo nurenginėti Lėlytę. (Pauzė) Vis ją... bardama. (Pauzė) Staiga pelė (Ilga pauzė) Tvardykis, Vini. (Ilga pauzė. Šaukdama) Vili! (Pauzė. Garsiau) Vili! (Pauzė. Švelniai priekaištaudama) Tavo elgesys pastaruoju laiku kartais man atrodo labai keistas, Vili, niekada nemaniau, kad galėtum tyčia būti toks žiaurus. (Pauzė) Keistas? (Pauzė) Ne. (Šypsosi) Čia tai ne. (Šypsosi plačiau) Dabar jau ne. (Nebesišypso) Ir vis dėlto... (staigiai sunerimusi) Tikiuosi, kad neatsitiko nieko blogo. (Žvelgia į dešinę, garsiai) Ar viskas gerai, brangusis? (Pauzė. Žvelgia į priekį. Pati sau) Dieve duok, kad tik jis nebūtų įlindęs priekin galva! (Žvelgia į dešinę, garsiai) Tu ten neužkliuvai, Vili? (Pauzė. Taip pat garsiai) Tu ten neįstrigai, Vili? (Žvelgia į priekį, susirūpinusi) Gal jis visą tą laiką šaukiasi pagalbos, o aš jo negirdžiu! (Pauzė) Žinoma, aš girdžiu šaukiant. (Pauzė) Bet tie šauksmai veikiausiai tik mano galvoj. (Pauzė) Nejau gali būti, kad... (Pauzė. Įsitikinusi) Ne ne, mano galva visados buvo pilna šauksmų. (Pauzė) Vos girdimų, nesuprantamų šauksmų. (Pauzė) Čia jie priartėja. (Pauzė) Čia nutolsta. (Pauzė) Tarytum vėjui pučiant. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Jie nuščiūva. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) Diena dabar jau gerokai įpusėjusi. (Šypsosi. Šypsena dingsta) Ir vis dėlto gal dar per anksti man dainuoti. (Pauzė) Dainuoti per anksti yra pragaištinga, aš visada tai sakau. (Pauzė) Kita vertus, paskiau gali per ilgai uždelsti. (Pauzė) Pasigirsta skambutis miegoti, o žmogus dar nedainavai. (Pauzė) Visa diena slinko (šypteli, šypsena dingsta) ir praslinko, visiškai praslinko, ir nebuvo jokios dainos, nei šiokios, nei anokios. (Pauzė) Čia tai problema. (Pauzė) Žmogus negali dainuoti... šiaip sau dainuoti, ne. (Pauzė) Daina pati atplaukia prie lūpų, tu nė nežinai kodėl, bet laikas netinkamas, ir tu ją užgniauži. (Pauzė) Tu sakai, va dabar tai metas, dabar arba niekada, ir negali. (Pauzė) Negali dainuoti, ir tiek. (Pauzė) Nė vienos gaidos. (Pauzė) Dar toks dalykas, Vili, sykį jau palietėm šią temą. (Pauzė) Liūdesys po dainavimo. (Pauzė) Ar tau pažįstamas toks jausmas, Vili? (Pauzė) Iš savo gyvenimo patirties. (Pauzė) Ne? (Pauzė) Liūdesį po intymių lytinių santykių tai mes pažįstame, kaipgi. (Pauzė) Čia tu net su Aristoteliu būtum vienos nuomonės, Vili, taip aš galvoju. (Pauzė) Taip, žmogus žinai, kad taip bus, ir esi pasiruošęs. (Pauzė) Bet po dainavimo... (Pauzė) Trunka tas, aišku, neilgai. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia. (Pauzė) Kad jis greit išblėsta. (Pauzė) Kaipgi ten skamba tos meistriškos eilės? (Pauzė) Tu manęs neminėk, tegu ta-ta-ta-ta nebetemdo ta-ta-ta šešėliu niūriu... tu manęs neminėk... tegu širdgėla ta... tik linksmai nusijuok... tu manęs neminėk... neklausyk, negirdėk... tik džiugiai nusijuok... tik linksmai uždainuok... (Pauzė. Atsidususi) Pamiršti žmogus savo klasikus. (Pauzė) Na, ne visus. (Pauzė) Dalį. (Pauzė) Dalis palieka. (Pauzė) Štai kas man atrodo nuostabiausia, dalis tų klasikų palieka, kad galėtum prastumti dieną. (Pauzė) Ak taip, didžios malonės, didžios malonės. (Pauzė) O dabar? (Pauzė) O dabar, Vili? (Ilga pauzė) Kviečiu, kad prieš mano sielos akis pasirodytų... misteris Šaueris arba Kukeris. (Ji užsimerkia. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Pauzė) Susikabinę rankomis, laisvose rankose krepšiai. (Pauzė) Jau pražygiavę... gerą galą gyvenimo. (Pauzė) Nebe jauni, dar ne seni. (Pauzė) Stovi sau ir vėpso į mane. (Pauzė) Savo laiku, sako jis, turėjo būti visai nešpetna krūtinė. (Pauzė) Ir pečių, sako jis, kitados esu prastesnių matęs. (Pauzė) Kažin ar ji tebejaučia savo kojas? sako jis. (Pauzė) Kažin ar jos kojos tebėra gyvos? sako jis. (Pauzė) Ar ji ten žemai nuoga ar apsivilkusi? sako jis. (Pauzė) Paklausk, sako jis, man tai sarmata. (Pauzė) Paklausti ją ko? sako ji. (Pauzė) Ar tebėra gyvos jos kojos. (Pauzė) Ar ji ten žemai nuoga ar apsivilkusi. (Pauzė) Pats klausk, sako ji. (Pauzė. Staiga įniršusi) Paleisk mane, dėl dievo meilės, ir atsikabink, tučtuojau atsikabink! (Pauzė. Tokiu pat balsu, įniršusi) Atsikabink, po paraliais! (Šypsosi) Bet ne. (Šypsosi plačiau) Ne ne. (Nebesišypso) Matau, kaip jie tolsta. (Pauzė) Susikabinę rankomis ir su krepšiais. (Pauzė) Vos beįžiūriu. (Pauzė) Dabar visai pranyko. (Pauzė) Paskutiniai žmogiški padarai kurie čionai buvo užklydę. (Pauzė) Iki šiol. (Pauzė) O dabar? (Pauzė. Tyliai) Pagelbėk. (Pauzė. Tyliai) Pagelbėk, Vili. (Pauzė. Tyliai) Ne? (Ilga pauzė. Pasakojamu tonu) Staiga pelė užšoko jai ant šlaunelės, ir Mildreda persigando, paleido Lėlytę iš rankų ir ėmė klykti (Vini staiga suspinga) ir klykė ir klykė (Vini du sykius klykteli) klykė ir klykė ir klykė ir klykė, kol visi subėgo, visi vienais naktiniais baltiniais tėtis, mamytė, auklė ir... senoji Enė pažiūrėti, kas ten atsitiko... (Pauzė) ...kas ten viešpatie dieve atsitiko. (Pauzė) Per vėlai. (Pauzė) Per vėlai. (Ilga pauzė. Vos girdimai) Vili. (Pauzė. Įprastu balsu) Tuščia jo, dabar jau nedaug, Vini, nedaug beliko iki skambučio miegoti. (Pauzė) Tada gali užmerkti akis, tada privalai užmerkti akis ir būti užsimerkusi. (Pauzė) Kam vėl visa tai kartoti. (Pauzė) Kitados galvodavau... (pauzė) ...sakau, kitados galvodavau, kad viena sekundės dalelytė ničnieku nesiskiria nuo sekančios. (Pauzė) Kitados sakydavau... (pauzė) ...sakau, kitados sakydavau, Vini, tu esi nekintanti, viena sekundės dalelytė ničnieku nesiskiria nuo sekančios. (Pauzė) Kam vėl visa tai traukti iš atminties? (Pauzė) Tiek nedaug yra dalykų, kuriuos žmogus gali traukti iš atminties, kad trauki viską. (Pauzė) Visa, ką gali. (Pauzė) Man skauda sprandą! (Pauzė. Staigiai įširdusi) Man skauda sprandą! (Pauzė) Va, dabar geriau. (Irzlokai) Viskas su saiku. (Ilga pauzė) Neturiu daugiau ką beveikti. (Pauzė) Nei ką besakyti. (Pauzė) Bet daugiau pasakyti privalau. (Pauzė) Va kur problema. (Pauzė) Ne, pasaulyje turi kažkas pajudėti, aš toliau nebeištūrėsiu. (Pauzė) Koks zefyras. (Pauzė) Koks dvelktelėjimas. (Pauzė) Kaip ten tos nemirtingos eilės? (Pauzė) Jau galėjo būti užstojusi amžinoji tamsa. (Pauzė) Juoda naktis be galo be krašto. (Pauzė) Tik atsitiktinumas, manau, laimingas atsitiktinumas. (Pauzė) Ak taip, malonės su kaupu. (Ilga pauzė) O kas dabar? (Pauzė) Kas dabar, Vili? (Ilga pauzė) Toji diena. (Pauzė) Rausvas putojantis šampanas. (Pauzė) Lieknos taurelės. (Pauzė) Išėjo paskutinis svečias. (Pauzė) Paskutinis tostas, kada kūnas glaudžiasi prie kūno. (Pauzė) Tas žvilgsnis. (Ilga pauzė) Kokia diena? (Ilga pauzė) Koks žvilgsnis? (Ilga pauzė) Girdžiu šaukiant. (Pauzė) Dainuok. (Pauzė) Dainuok savo seną dainą, Vini. Ilga pauzė. Staiga Vini suklūsta. Akys nukrypsta dešinėn. Iš už dešiniojo kauburio šlaito pasirodo Vilio galva. Jis keturpėsčias, pritrenkiančiai išsipustęs cilindras, vizitinis švarkas, dryžuotos kelnės ir t.t., rankose baltos pirštinės. Labai ilgi vešlūs balti ūsai, tarytum seno aukšto karininko. Jis stabteli, įsispokso į priekį, susiglosto ūsus. Visiškai išlenda iš už kauburio, atsigręžia kairėn, stabteli, žvelgia į Vini. Visom keturiom atsibogina į vidurį, stabteli, atgręžia galvą į salę, spokso į priekį, glostosi ūsus, tvarko kaklaryšį, pasitaiso cilindrą, dar kiek pasistūmėją į priekį, stabteli, nusiima cilindrą ir pakreipia žvilgsnį į Vini. Dabar jis netoli centro, jai matomame plote. Nebeįstengdamas ilgai būti iškelta galva, nudelbia akis žemėn VINI (salonų damos tonu). Ak, koks netikėtas malonumas! (Pauzė) Primena man dieną, kada tu inkšdamas atėjai prašyti mano rankos! (Pauzė) Aš dievinu tave, Vini, būk mano. (Jis pakelia akis) Gyvenimas be manosios Vin žiauri kančia. (Ji pradeda kikenti) Betgi ir išsidabinai tu, yra į ką akis paganyti! (Kikena) O kurgi gėlės? (Pauzė) Kurios šiandieną šypsosi. (Vilis nuleidžia galvą) Kas ten tau ant sprando, bene piktvotė? (Pauzė) Žiūrėk tik, neužleisk, Vili, kol ji dar tavęs nepririetė. (Pauzė) Kur tu visą tą laiką buvai? (Pauzė) Ką tu visą tą laiką veikei? (Pauzė) Persirenginėjai? (Pauzė) Argi negirdėjai, kaip aš šaukiausi tavęs? (Pauzė) Gal buvai įstrigęs savo urve? (Pauzė. Jis pakelia galvą, žvelgia aukštyn) Va šitaip gerai, Vili, žiūrėk į mane. (Pauzė) Pasotink savo senas akis, Vili. (Pauzė) Ar dar kas nors tebėra užsilikę? (Pauzė) Kas nors užsilikę? (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tu gi žinai, aš negalėjau savęs kaip reikiant žiūrėti. (Jis nuleidžia galvą) Tave tai dar galima atpažinti, nors truputį. (Pauzė) Gal tu sumanei dabar persikelti čionai, į šią pusę... bent neilgam? (Pauzė) Ne? (Pauzė) Tik trumpas vizitas? (Pauzė) Apkurtai tu, Vili, ar ką? (Pauzė) Nebylys pasidarei? (Pauzė) Žinau, tu niekados nebuvai mėgėjas kalbėti. Aš tave dievinu, Vini, būk mano, ir daugiau nuo tos dienos ničnieko, vien tik pikantiškos nuotrupos iš iliustruoto savaitraščio. (Žvelgia į priekį. Pauzė) Tiek jau to, bene čia svarbu, štai ką aš visados sakau, šiaip ar taip diena bus buvusi laiminga, dar viena laiminga diena. (Pauzė) Nedaug beliko laukti, Vini, (Pauzė) Girdžiu šaukiant. (Pauzė) Ar tu kada girdi šaukiant, Vili? Ne? (Vėl žvelgia į Vilį) Vili. (Pauzė) Pažvelk dar į mane, Vili. (Pauzė) Dar sykį, Vili. (Jis pakelia akis. Jinai laimingu balsu) O! (Pauzė. Vini sukrėsta) Kas gi tave kamuoja, Vili, dar niekad nemačiau tokios veido išraiškos! (Pauzė) Užsidėk skrybėlę, brangusis, čia saulė kalta, kam tos ceremonijos, aš dėl to nepyksiu. (Jis numeta skrybėlę ir pirštines ir pradeda ropoti kauburio šlaitu pas ją į viršų. Nušvitusi) Ak, tik pažiūrėkit, neįtikėtina! (Jis stabteli, viena ranka laikydamasis už kauburio, kabarojasi aukštyn) Nagi, brangusis, pirmyn, dar pasispausk, duok garo, aš tau šauksiu ir drąsinsiu. (Pauzė) Ar tu manęs užsigeidei, Vili... ar gal ko kito? (Pauzė) Ar tu nori mano veidą paliesti... dar sykį? (Pauzė) Ar tu bučinio užsigeidei, Vili... ar gal ko kito? (Pauzė) Buvo metas, kai aš būčiau galėjusi tau ranką ištiesti. (Pauzė) O prieš tai dar buvo metas, kada ištiesdavau tau ranką. (Pauzė) Tau visada verkiant reikėjo rankos, Vili. (Jis čiūžteli atgal į kauburio papėdę ir lieka gulėti kniūbsčias) Bumpt! (Pauzė. Jis pasikelia ant rankų ir kojų, pasuka veidą į ją) Pamėgink dar kartą, Vili, aš tau šauksiu ir drąsinsiu. (Pauzė) Nežiūrėk į mane šitaip! (Pauzė. Įsiaudrinusi) Nežiūrėk į mane šitaip! (Pauzė. Tyliai) Ar tu iš galvos išėjai, Vili? (Pauzė. Vėl tyliai) Seno vargšo savo proto netekai, Vili? Pauzė VILIS (vos girdimai) Vin. Pauzė. Vini žvelgia į priekį. Jos veidas švinta sulig kiekviena akimirka vis labiau VINI. Vin! (Pauzė) Ak, ši diena tikrai yra laiminga diena, būsiu turėjusi dar vieną laimingą dieną! (Pauzė) Nepaisant visko. (Pauzė) Bent iki šiol. Pauzė. Bando niūniuoti dainos pradžią, paskui tyliai užtraukia melodiją, kuri girdėjosi iš grojančios skrynelės Valso aidas Pauzė. Laiminga Vini veido išraiška pranyksta. Ji užmerkia akis. Garsiai skamba skambutis. Ji atsimerkia. Šypsosi, spoksodama į priekį. Šypsodamasi nukreipia žvilgsnį į Vilį, kuris tebestovi keturpėsčias ir žvelgia į ją. Vini šypsena dingsta. Jiedu žvelgia į vienas kitą Ilga pauzė Vertė D.Judelevičius Versta iš: Samuel Beckett. DRAMATISCHE DICHTUNGEN, BAND 2 Englische originalfassungen Suhrkamp Verlag, 1964 tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |