TEKSTAI.LT

<< Atgal

Samuel Beckett

Ištrauka iš romano „NEĮVARDIJAMASIS“

 

               Kur dabar?. Kada dabar? Kas dabar? Neklausiant savęs to. Aš, sakyk aš. Negalvodamas. Pavadink tai klausimais, hipotezėmis. Žengti priekin. Pavadink tai žengti, pavadink tai priekin. Galimas daiktas, kad vieną dieną, štai ir pirmasis žingsnis, aš tiesiog likau ten, kur ten, užuot senu papratimu išėjęs praleisti parą kuo toliau nuo namų. Gal būtent šitaip tai ir prasidėjo. Nebesigilinsiu. Manai, jog tik ilsiesi, kad galėtum geriau darbuotis, kai ateis tam laikas, arba be jokios priežasties, ir netrukus suvoki, jog išvis nebesugebi nieko daryti. Nesvarbu, kaip tai atsitiko. Šitai, sakyk šitai, nežinodamas ką sakai. Gal tik patvirtinau kažką sena. Bet aš juk nieko nepadariau. Regis, kalbu, bet kalbu ne aš, apie save, bet ne apie save. Štai tokios kelios bendros pastabos pradžiai. Kaip elgtis, kaip pasielgsiu, kaip privalau elgtis tokioje padėtyje, nuo ko pradėti? Tiesiog pasinaudoti aporija arba teigimais ir neigimais, nebetenkančiais galios vos juos ištarus arba anksčiau ar vėliau? Čia bendros pastabos. Tikriausiai esama ir kitokių aspektų. Priešingu atveju būtų visai beviltiška. Bet juk ir yra visai beviltiška. Privalau užsiminti, prieš žengdamas toliau, jog sakau aporija nežinodamas, ką tai reiškia. Ar gali būti efektiškas kitaip, nei šito nesuvokdamas? Nežinau. Visi tie taip ir ne – jau kitas reikalas, jie man atsigamins vyksmo eigoje ir man nusišikt ant jų visų, be išimties, anksčiau arba vėliau, kaip paukščiui. Žmonės taip kalba. Faktas, ko gero, jei esant mano padėtyje išvis galima kalbėti apie faktus, yra ne tik tai, kad privalėsiu kalbėti apie dalykus, apie kuriuos man nevalia kalbėti, bet dar ir tai, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, o šitai jau gerokai įdomiau, kad aš, nebežinau, nesvarbu. Ir vis dėlto aš esu priverstas kalbėti. Aš nenutilsiu niekada. Niekada.

 

               Aš nebusiu vienišas, iš pat pradžių. Aš, žinoma, toks esu. Vienišas. Lengva pasakyti. Kalbėti reikia lengvai. Ir apskritai ką gali žinoti tokioje tamsybėje? Aš turėsiu draugiją. Pradžiai. Kelias marionetes. Paskui atsikratysiu jų. Jei sugebėsiu. O daiktai, kokios nuostatos derėtų laikytis jų atžvilgiu? Pirmiausia, ar jie iš viso reikalingi? Kas per klausimas. Bet neslėpsiu nuo savęs: reikia juos numatyti. Geriausia nieko iš anksto nenuspręsti šiuo klausimu, jeigu koks daiktas netyčia atsiranda, dėl vienos ar dėl kitos priežasties, atsižvelk į tai. Juk sakoma: kur žmonės, ten ir daiktai. Ar tai reiškia, kad, sutikęs su vienais, privalai sutikti ir su kitais? Laikas parodys. Vengti reikia, nors nežinau kodėl, sistemos dvasios. Žmonės su daiktais, žmonės be daiktų, daiktai be žmonių, koks skirtumas, manau, kad man lengvai pavyks paleisti juos vėjais per labai trumpą laiką. Nematau kaip. Paprasčiausia būtų iš viso nepradėti. Bet esu priverstas pradėti. Kitaip tariant, esu priverstas tęsti. Galbūt galiausiai būsiu apsuptas daiktų chaoso iš visų pusių. Nesiliaujantis zujimas pirmyn atgal, sendaikčių turgaus atmosfera. Aš ramus, pirmyn.
Malonas yra čia. Jo mirtino gyvumo likęs tik nežymus pėdsakas. Jis praeina pro mane neabejotinai vienodais laiko tarpais, jei tai ne aš pro jį praeinu. Ne, kartą ir visiems laikams, – aš nebejudu. Jis praeina, nejudėdamas. Bet Malono, iš kurio nebėra ko laukti, tema ne ką tepasakysi. Aš asmeniškai neketinu nuobodžiauti. Būtent į jį žiūrėdamas ir paklausiau savęs, ar mudu metame kokį nors šešėlį. To sužinoti neįmanoma. Jis praeina pro pat mane, vos už kelių pėdų, iš lėto, visada ta pačia kryptimi. Neabejoju, kad tai jis. Ta skrybėlė be kraštų man atrodo įtikinamai. Smakrą jis laiko parėmęs abiem rankom. Praeina neprataręs man nė žodžio. Gal jis manęs nemato. Kurią nors dieną šūktelėsiu jam, pasakysiu, nežinau, kai ateis laikas, rasiu ką pasakyti. Dienų čia nėra, bet aš šį posakį vartoju. Matau jį nuo galvos iki liemens. Man jis baigiasi ties liemeniu. Viršutinė liemens dalis – tiesi. Bet nežinau, ar jis stovi, ar klūpo. Gal sėdi. Matau jį iš profilio. Kartais paklausiu savęs: ar tai nebus veikiau Molojus? Ko gero, jis – Molojus su Malono skrybėle. Bet protingiau būtų manyti, kad tai Malonas, užsivožęs savo paties skrybėlę. Na štai ir pirmas daiktas, toji Malono skrybėlė. Kitų jo drabužių nematau. O dėl Molojaus, – tikriausiai jo čia visai nėra. Ar jis galėtų čia būti man nežinant? Vietos čia, be jokios abejonės, per akis. Menkos blyksinčios šviesos, regis, ženklina tolumas. Tiesą pasakius, manau, kad jie visi čia susirinkę, pradedant bent jau Merfiu, manau, kad mes visi čia susirinkę, bet kol kas pastebėjau tik Maloną. Kita hipotezė: jie čia buvo, bet dabar jų čia nebėra. Ištirsiu tai savaip. Ar čia esama dar kitų duobių, kiek žemiau? Į kurias patenkama pro maniškę? Keista gilumos manija. Ar esama dar kokių mums numatytų vietų, kurioms toji, kur mudu su Malonu kiūtome, – tik šventyklos prieangis? O aš maniau, kad mano bandomieji laikotarpiai jau baigėsi. Ne, ne, žinau, kad mes visi čia esame nuo amžių amžinųjų ir liksim amžinai.

 

               Nebeužduosiu sau klausimų. Ar šita vieta nėra veikiau toji, kur žmogus galiausiai išnyksta? Ar ateis diena, kai Malonas pro mane nebepraeis? Ar ateis diena, kai Malonas praeis pro ten, kur aš buvau? Ar ateis diena, kai kažkas kitas praeis pro ten, kur aš buvau? Neturiu nuomonės.
Jei nebūčiau nejautrus, jo barzda sukeltų man gailestį, ji krinta dviem nevienodo ilgio pynėmis abipus smakro. Negi buvo laikai, kai ir aš taip sukausi? Ne, aš visada sėdėjau šitoje pačioje vietoje, susidėjęs rankas ant kelių, spitrydamas priešais save, kaip apuokas voljere. Ašaros teka man per skruostus iš nemirksinčių akių. Kas verčia mane šitaip verkti? Retkarčiais. Juk čia nėra nieko, kas galėtų nuliūdinti. Matyt, suskystėjusios smegenys. Ką ir sakyti, būtoji laimė visiškai išgaravo man iš atminties, jeigu išvis jos ten kada nors būta. Jei ir atlieku kitas prigimtines funkcijas, tai nesąmoningai. Manęs niekas niekada nevargina. Ir vis dėlto esu sunerimęs. Niekas čia nesikeičia nuo tada, kai čia esu, tačiau nedrįstu iš to daryti išvadą, kad niekas niekada nepasikeis. Na pasistenkime pažvelgti, kur veda tokie samprotavimai. Esu čia nuo tada, kai išvis esu, mano pasirodymus kitur užtikrina tretieji asmenys. Per tą laiką viskas vykdavo kuo ramiausiai, kuo tvarkingiausiai, išskyrus tik kelias manifestacijas, kurių prasmės aš nepagaunu. Ne, nepagaunu ne būtent jų prasmės, savosios nepagaunu lygiai taip pat. Viskas čia, ne, nesakysiu to, negaliu. Dėl savo egzistavimo nesu niekam skolingas, tos menkos liepsnos – ne iš tų, kurios apšviečia ar nudegina. Niekur neidamas, iš niekur neateidamas Malonas praeina pro šalį. Iš kur manyje radosi tos protėvių, namų, kur nusileidus vakarui uždegamos šviesos, sąvokos ir dar daugybė kitų. Atsakymo ieškojau visur. O dar visi tie klausimai, kuriuos užduodu sau. Darau tai ne iš smalsumo. Aš negaliu tylėti. Man nereikia nieko žinoti apie save. Čia viskas aišku. Ne, aišku ne viskas. Bet reikia, kad vyktų pokalbis. Tuomet ir išgalvojami neaiškūs dalykai. Tai retorika. Kas gi čia taip jau keista, pavyzdžiui, tose šviesose, iš kurių aš nereikalauju, kad jos ką nors reikštų, kas gi čia taip jau kone nederama? Ar jų nevienodumas, virpčiojimas, tviskėjimas, čia stiprus, čia silpnas, bet niekad nepranokstantis vieno ar dviejų žvakių galingumo? Juk Malonas atsiranda ir dingsta laikrodžio tikslumu, visada išlaiko tą patį nuotolį, eina tuo pačiu greičiu, ta pačia kryptimi ir tokia pat eigastimi. Nors iš tikrųjų numatyti to šviesų žaismo neįmanoma. Reikia pridurti, kad akys, apsipratusios su jom jų mažiau nei manosios, ko gero, jų išvis nepamatytų. Bet ar jis kartais nepraslysta ir pro manąsias? Ko gero, tos šviesos nevirpa ir šviečia nuolat, tik aš regiu jas virpčiojant ir trūkčiojant. Manau, turėsiu laiko sugrįžti prie šito klausimo. Tačiau tikrumo dėlei nedelsdamas pasakysiu, jog aš labai tikiuosi iš tų šviesų, kaip, beje, iš visų panašių įtikinamo netikrumo elementų, kad jos padės man tęsti ir netgi padaryti išvadą. Šitai pasakęs, tęsiu toliau, taip reikia. Tai apie ką gi aš kalbėjau, na taip: ar iš tos tobulos tvarkos, kuri čia vyravo lig šiolei, galiu daryti išvadą, jog taip bus visada? Aišku, galiu. Bet vien jau tai, kad užduodu sau šitą klausimą, verčia mane susimąstyti. Kad ir kaip tikinčiau save, jog jis neturi jokio kito tikslo, kaip tik suteikti peno pokalbiui tam tikru momentu, kai šis jau rizikuoja išsisemti, toks tobulas paaiškinimas manęs netenkina. Ar gali būti, kad aš esu tikro nuolatinio susirūpinimo, kaip kas nors pasakytų – poreikio žinoti, auka? Nežinau. Išmėginsiu kitokius būdus. O ką, jei vieną dieną įvyktų pokytis, išplaukęs iš jau esamos ar artėjančios netvarkos principo? Tai, regis, priklausys nuo šio pokyčio prigimties. Bet ne, čia bet koks pokytis būtų pragaištingas ir kaipmat sugrąžintų mane į Linksmybių gatvę. Pamėginsiu kitaip. Nejaugi iš tikrųjų niekas nepasikeitė nuo tada, kai esu čia? Ne, kalbant atvirai, padėjus ranką ant širdies, luktelkit, kiek man žinoma, – niekas. Bet vietos čia, jau esu sakęs, tikriausiai per akis, nes to ploto skersmuo – gal tik koks dvylika pėdų. Kalbant apie ribų nustatymą abudu atvejai yra vienodi. Man smagu manyti, kad esu jų centre, nors niekas nėra mažiau tikra. Tam tikra prasme geriau jau sėdėčiau pakraštyje, nes visada žiūriu ta pačia kryptimi. Deja, šitaip nėra. Juk tuomet Malonas, sukdamas apie mane ratus, kaip jis daro nuolat, išeitų už ribos sulig kiekvienu apsisukimu, o tai juk akivaizdžiai neįmanoma. Bet ar tikrai jis suka ratus, gal tik praeina pro mane tiesia linija? Ne, jis suka ratus, aš tai jaučiu, ir suka apie mane, it kokia planeta apie savo saulę. Ir jei jis keltų triukšmą, aš visada, prieš jį išvysdamas, išgirsčiau: dešinėje, už nugaros, kairėje. Bet jokio triukšmo jis nekelia, juk nesu kurčias, neabejoju, žodžiu, beveik neabejoju. Galiausiai tarp centro ir pakraščio esama paraštės ir, galimas daiktas, aš sėdžiu tarp jų. Ir dar labai galimas daiktas, neslepiu to nuo savęs, kad aš irgi esu įtrauktas į amžiną judėjimą, Malono lydimas, kaip žemė yra lydima savo mėnulio. Tad aš be reikalo skundžiausi šviesų pakrikimu, vien tik todėl, kad užsispyręs maniau, jog jos tos pačios visą laiką ir matomos iš vieno, to paties taško. Įmanoma juk viskas ar beveik viskas. Nors iš tikrųjų paprasčiausia – įsivaizduoti save nekintamą ir esantį šios vietos viduryje, kad ir kokia būtų jos forma ir apimtis. Be to, aišku, šitai man dar ir maloniausia. Žodžiu, – regis, jokio pasikeitimo nuo tada, kai esu čia; pakrikusios šviesos, matyt, yra iliuzija; privalu bijoti bet kokio pasikeitimo; nesuprantamas nerimas.

 

               Kad nesu visai kurčias, tampa aišku iš tų mane pasiekiančių garsų. Nors tyla čia – beveik visiška, ji nėra visiška absoliučiai. Prisimenu pirmą čia išgirstą garsą, nuo tada jį dažnai girdėdavau. Juk turiu nustatyti savo buvimo čia pradžią, bent jau pasakojimo patogumo dėlei. Pats pragaras, nors jis ir amžinas, prasideda nuo Liuciferio maišto. Taigi, pasinaudojus tokia tolima analogija, man leistina manyti, kad esu čionai amžinai, bet ne nuo amžių amžinųjų. Šitai ypač palengvins mano pasakojimą. Būtent atmintis, kuria naudotis ketinau sau uždrausti, gaus tarti savo žodį, jeigu prireiks. O tai – bent jau tūkstantis žodžių, kurių aš nebuvau numatęs. Gal man prireiks jų. Taigi po ilgo grynut gryniausios tylos laikotarpio pasigirdo negarsus šūktelėjimas. Nežinau, ar jį išgirdo ir Malonas. Nustebau, neperdedu tai sakydamas. Po tokios ilgos tylos – negarsus šūktelėjimas, iškart užgniaužtas. Sužinoti, kokio pobūdžio padaras jį išleido ir vis dar leidžia, retkarčiais, jeigu tai visą laiką tas pats padaras, – neįmanoma. Šiaip ar taip – ne žmogus, žmonių čia nėra, o jeigu ir yra, tai jie jau liovėsi šaukę. Ar jo kaltininkas Malonas? O gal aš? Ar tik nebus tai paprasčiausias bezdėjimas, kartais jie būna tokie širdį veriantys? Apgailėtina manija: vos tiktai kas nutinka, norėti sužinoti, kas nutiko. O kad nebūčiau įpareigotas išreikšti savo požiūrio! Ir kurio galo kalbėti apie šūktelėjimą? Gal čia kažkas sudūžta ar du daiktai atsitrenkia vienas į kitą. Garsų čia pasigirsta, retkarčiais, tuo ir apsiribokim. Pradžiai va šitas šūktelėjimas, nes jis buvo pirmasis. Ir dar kiti, gana skirtingi. Pradedu juos pažinti. Pažįstu ne visus. Gali numirti septyniasdešimtmetis, taip ir nesulaukęs galimybės pasigrožėti Halio kometa.

 

               Man tai padėtų, nes ir aš noriu nustatyti pradžią, jei galėčiau susieti ją su savo buveine. Ar aš laukiau kažkur kitur, kol ši vieta bus pasiruošusi mane priimti? Ar ji laukė, kad aš ateičiau ją apgyvendinti? Naudos požiūriu pirmoji hipotezė – kur kas geresnė, ir aš dažnai turėsiu progos prie jos grįžti. Tačiau abi jos nemalonios. Tad pasakysiu, kad mūsų pradžios sutampa, kad ši vieta buvo sukurta man, o aš buvau sukurtas jai tą pačią akimirką. O man dar nepažįstami garsai – tai tie garsai, kurie dar nesileido išgirstami. Tačiau jie nieko nepakeis. Tas šūktelėjimas nieko nepakeitė, net patį pirmą kartą. O mano nuostaba? Aš privalėjau jos tikėtis.

 

               Be abejonės, jau atėjo metas parūpinti Malonui bendražygį. Bet iš pradžių papasakosiu apie incidentą, nutikusį tik vienui vieną kartą, kol kas. Nekantraudamas laukiu jį pasikartosiant. Taigi du pavidalai, pailgi kaip žmogus, susidūrė priešais mane. Jie parkrito ir daugiau jų nebemačiau. Savaime aišku, aš pagalvojau apie pseudoporą Mersjė–Kamjė. Kitą kartą, kai jie įžengs į regos lauką, lėtai artėdami vienas prie kito, aš jau žinosiu, kad jiedu atsitrenks vienas į kitą, pargrius ir dings, ir, galimas dalykas, šitai suteiks man galimybę geriau į juos įsižiūrėti. Neteisybė. Maloną regiu taip pat prastai, kaip ir pirmąjį kartą. Kadangi mano akys visad nukreiptos į vieną pusę, nesakyčiau kad aiškiai, bet tiek aiškiai, kiek leidžia matomumas, įžiūriu tik tai, kas vyksta tiesiai priešais mane, kitaip tariant, šiuo atveju, – susidūrimą, palydėtą griuvimo ir dingimo. Juos artinantis aš visada matysiu tik neaiškiai, akies kampučiu, ir dar kokios akies. Nes jie irgi, matyt, atvyko kreiva linija ir, savaime aišku, einančia visai palei mane. Nes matomumas, o gal mano regėjimo būklė, leidžia matyti man tik tai, kas yra visiškai šalia manęs. Pridursiu, kad mano sėdėjimo vieta, rodos, yra truputį pakylėta, palyginti su mane supančio grunto lygmeniu, jeigu tai gruntas. Gal tai vanduo ar koks nors kitas skystis. Taigi norėdamas geriausiai išvysti tai, kas vyksta priešais mane, turėčiau truputį nudelbt akis. Bet aš jau nebenudelbiu akių. Žodžiu, matau tik tai, kas pasirodo visai priešais mane; matau tik tai, kas pasirodo prie pat manęs; tai, ką matau geriausiai, matau prastai.

 

               Kodėl aš leidausi pristatomas tarp žmonių, dienos šviesoje? Manau, kad pats čia buvau niekuo dėtas. Nesigilinkim. Vis dar regiu tuos savo įgaliotinius. Kiek jie pripasakojo man apie žmones, apie dienos šviesą! Aš nenorėjau jais tikėti. Tačiau kai kas įstrigo manyje. Bet kur, kada ir kokiu būdu aš su tais ponais kalbėjausi? Ar jie buvo atėję čionai manęs trukdyti? Ne, čia manęs niekas niekada netrukdė. Vadinasi, kitur. Bet aš juk niekad nebuvau kitur. Tai, ką žinau apie žmones ir jų gebėjimą tvarkytis, galėjau sužinoti tik iš jų. Tos žinios – ne kažin kas. Būčiau apsiėjęs ir be jų. Nesakau, kad man niekada jų neprisireiks. Jeigu reikės, mokėsiu jomis pasinaudoti. Ir tai bus nebe pirmas kartas. Mane glumina, kad už tas žinias esu skolingas žmonėms, su kuriais niekada neturėjau jokio ryšio. Bet kaip yra, taip yra. O gal tai įgimtas žinojimas, kaip žinojimas apie gėrį ir blogį. Man tai atrodo mažai tikėtina. Pavyzdžiui, ar įmanomas įgimtas žinojimas to, kas yra mano motina? Tik jau ne man. Apie ją man papasakojo tie ponai. Tai buvo viena mėgstamiausių jų temų. Jie suteikė man žinių ir apie Dievą. Jie sakė man, kad aš galų galiausiai priklausau nuo jo. Jie sužinojo tai iš jo atstovų Balyje, ar kaip ten jis, vietovėje, kur, jeigu jais tikėsi, aš ir išvydau dienos šviesą. Ir tvirtino apsiputodami, jog man tai buvo neįkainojama dovana. Tačiau užvis labiausiai jie norėjo įpiršti man mano artimuosius. Dėl jų stengėsi neįtikėtinai uoliai ir įnirtingai. Aš nieko nebepamenu iš tų pasikalbėjimų. Matyt, ne ką tesupratau. Nors ir išsaugojau atmintyje kelis aprašymus. Jie man skaitė paskaitas apie meilę ir apie protinius gebėjimus, vertingas paskaitas, labai vertingas. Matyt, tai buvo labai seniai. Ir būtent jie išmokė mane skaičiuoti, mąstyti. Neneigsiu, tos nesąmonės man buvo naudingos, bet man nebūtų jų prireikę, jei būčiau buvęs paliktas ramybėje. Kartais vis dar pasinaudoju jomis, kai reikia pasikasyti. Bjaurūs tipai, su pilnomis kišenėmis nuodų ir kauterių. O gal tos paskaitos buvo neakivaizdinės. Nors man atrodo, kad aš mačiau juos. Gal nuotraukose. Kada gi liovėsi tas galvos kimšimas? Ir ar jis liovėsi? Dar keli klausimai, paskutiniai. Ar tai tik trumpas ramybės tarpsnis? Koks ketvertas ar penketas jų buvo pristoję prie manęs, su dingstimi esą jie atsiskaito man. Ypač vienas jų, regis, vardu Bazilis, kėlė man baisų pasišlykštėjimą. Net ir neprasižiojęs, vien tik spoksodamas užgesusiomis nuo to, kiek gavo pamatyti, akimis, jisai kaskart paversdavo mane labiau tokiu, kokiu norėjo matyti. Ar užsiglaudęs tamsoje jis vis dar spokso į mane? Ar vis dar kantriai, vienas metų laikas po kito, naudojasi pasigrobta mano pavarde, kurią jie kitados įbruko man. Ne, ne, čia aš esu saugus ir smaginuosi stengdamasis sužinoti, kas gi galėjo mane apdovanoti tomis menkutėmis žaizdelėmis.

 

               Kitas žengia tiesiai manęs link. Įnyra lyg pro sunkias portjeras, žingteli dar kelis žingsnius, žiūri į mane, paskui traukiasi atbulas. Sulinkęs jis, regis, velka kažkokius sunkius daiktus, nežinau kokius. Geriausiai matau jo skrybėlę. Jos viršus – visiškai sudėvėtas, it senas puspadis, pro jį styro išlindę keli žili plaukai. Jaučiu, kad ilgai įbestas į mane jo žvilgsnis – maldaujamas, sakytum, aš galėčiau jam kuo nors padėti. Kitas įspūdis, ko gero, nemažiau klaidingas: jis atneša man dovanų ir nedrįsta įteikti jų. Jis jas atsiima ar numeta, ir jos pradingsta. Ateina nedažnai, patikslint negaliu, tačiau, be jokios abejonės, reguliariai. Iki šiolei jo apsilankymas dar niekad nesutapo su Malono praėjimu pro šalį. Bet, galimas dalykas, šitai dar atsitiks. Nebūtinai tai reikš čia vyraujančios tvarkos pažeidimą. Jei Malono orbitą gebu apskaičiuoti kelių colių tikslumu, manydamas, kad jis praeina trijų pėdų atstumu nuo manęs, nors šis dalykas ir nėra tikras, tai suvokti to kito tipo trajektoriją galiu labai miglotai, turėdamas galvoje, kad man neduota jokios galimybės ne tiktai išmatuoti laiką, – o to jau savaime gana, kad visas skaičiavimas pavirstų niekais, – bet ir palyginti jųdviejų judėjimo greičius. Tad nežinau, ar man kada pavyks išvysti juodu abu kartu. Nors esu linkęs manyti, kad pavyks. Juk jeigu niekad neišvysiu jųdviejų kartu, vadinasi, Malonas praeina priešais mane po ano kito arba prieš jį, visada išlaikydamas vienodą laiko tarpą. Ne, klystu, juk laiko tarpas gali įvairuoti (ir man atrodo, jog būtent šitaip ir yra), niekada visai nepradingdamas. Tasai švytuojantis laiko tarpas skatina mane manyti, kad vieną gražią dieną tie du ištikimi mano lankytojai susitiks, atsitrenks vienas į kitą ir gal net vienas kitą parvers. Aš jau sakiau, kad čia viskas anksčiau ar vėliau pasikartoja, ne, dar tik ketinau tai pasakyti, paskui apsigalvojau. Bet ar susitikimai nėra šitos taisyklės išimtys? Vienintelis susitikimas, kurio liudytojas buvau, labai seniai, dar nepasikartojo. Veikiausiai tai buvo kažin ko pabaiga. Ir gal aš būsiu atsikratęs Malono ir to kito, nors jiedu manęs ir nevargina, tądien, kai išvysiu juodu kartu, kitaip tariant, vienas į kitą atsitrenkusius. Visa bėda, kad ne jie vieni pro čia praeina. Kiti prieina prie manęs, praeina pro mane, sukasi aplink mane. Matyt, dar ne visus juos pažįstu. Jie manęs nevargina, kartodamas tai niekada neperdėsiu. Tačiau galiausiai man gali nusibosti. Kaip – nesumoju. Nors tą atvejį reikėtų turėti galvoje. Išjudini dalykus nesirūpindamas, kaip juos sustabdysi. Tik tam, kad pakalbėtum. Kalbėti pradedi tarytum panorėjęs galėtum sustoti. Ir gerai. Ieškojimas būdų, kaip dalykus užbaigti, kaip nutildyti savo balsą, ir yra tai, kas leidžia pasakojimui rutuliotis. Ne, aš neprivalau stengtis mąstyti. Kur kas geriau tik viską išsakyti. Šiaip ar taip, privalau sugebėti, metodiškai ar palaidai, išguiti personažus, daiktus, garsus, šviesas, kuriais mano skubėjimas kalbėti bjauriai užgriozdino šią vietą. Poreikis išsaugoti tiesą šitame kalbėjimo siautuly. Taip atsiranda galimybė atsikratyti susitinkant. Bet neskubėkime. Pirma supurvinkime, tada išvalysime.

 

               O ką, jei įvairumo dėlei truputį pakalbėsiu apie save. Anksčiau ar vėliau juk būčiau priverstas tai padaryti. Iš pirmo žvilgsnio šitai atrodo neįmanoma. Būti gabenamam tomis pačiomis vežėčiomis kaip mano kūriniai. Kalbėti apie save: esą matau šitai, jaučiu anaip, bijau, viliuosi, nežinau, žinau? Gerai, aš pasakysiu tai, ir tik apie save. Beaistris, sustingęs, nebylus, prilaikantis žandikaulį Malonas suka ratus, visados abejingas mano silpnybėms. Štai jis, ne toks, koks aš niekada nesugebėsiu nebūti. Kad ir kaip nejudėčiau, dievas – jisai. O tasai kitas? Aš jam priskyriau maldaujančias į mane nukreiptas akis, dovanas man, pagalbos poreikį. Jis į mane nežiūri, jis manęs nepažįsta, jam nieko netrūksta. Tik aš vienas esu žmogus, o visa kita – dieviška.

 

               Oras, oras, pažvelkime, ką galima išpešti iš šitos senos temos? Vaiskaus pilkumo, visai šalia manęs, anapus šito užkerėto rato jis driekiasi plonais nepermatomais šydais, kiek tamsėlesnio atspalvio. Negi čia aš skleidžiu tą silpną šviesą, kuri leidžia išskirti tai, kas dedas man po nosimi? Nematau, ką laimėčiau darydamas tokią prielaidą. Net gūdžiausia naktis, girdėjau sakant, galiausiai leidžiasi persmelkiama iki tam tikro taško be jokios kitos šviesos – vien tik pajuodusio dangaus ir pačios žemės. Čia nėra nieko naktinio. Tas pilkumas, iš pradžių drumzlinas, paskui atvirai matinis, visgi gerokai švyti. Bet argi tas ekranas, kur atsimuša mano žvilgsnis, atkakliai siekdamas išvysti jame šviesą, iš tikrųjų nėra grafito tankio užtvara? Kad išsiaiškinčiau šį klausimą, gausiu pasinaudoti lazda ir įgūdžiais ja manevruoti, be šių ji – niekis, ir priešingai. Man taip pat reikės, užsiminsiu probėgšmais, būsimojo laiko dalyvių ir tariamosios nuosakos. Tada nušviesiu ją tartum ietį tiesiai priešais save ir visa, kas mane supa iš arti ir trukdo įmatyti, ir iš garso, kurį išgirsiu, patirsiu, ar tai tebėra tuštuma, ar jau pavirto pilnuma. Arba, jos nepaleisdamas, kad netyčia suvis nepradanginčiau, pasinaudosiu ja kaip kardu ir kirsiu iš peties per orą arba per užtvarą. Tačiau lazdų epocha baigėsi, čia galiu kliautis tik savo kūnu, jau nebesugebančiu atlikti menkiausio judesio, kūnu, kurio net akys nebegali užsimerkti, kaip kitados darydavo, anot Bazilio ir jo sėbrų, kad pailsėčiau nuo matymo ir negalėjimo matyti arba tiesiog kad sau padėčiau miegoti ir nesidairyti, nežiūrėti žemyn nei aukštyn į dangų, likdamos atviros, įsitempusios, išsprogusios ir spoksančios į trumpą koridorių priešais save, kur 99% laiko niekas nevyksta. Tikriausiai jos raudonos, kaip žarijos. Kartais savęs paklausiu, ar tik abi tinklainės nežiūri viena į kitą. Apskritai, jei gerokai pasvarstytum, tas pilkumas visgi yra mažumą rausvas, it kai kurių paukščių plunksnos, man regis, kakadu.

 

               Ar viskas pajuosta, ar viskas pašviesėja, ar viskas lieka pilka, vis tiek pradžiai mums būtinas pilkumas dėl to, kas jis yra, dėl to, ką gali, susidedamas iš šviesos ir tamsos, gebantis atsikratyti vienos, kitos ir likti tik viena iš jų. Bet gal aš susikuriu iliuzijas apie pilkumą, pilkume.

 

               Kaipgi tokiomis sąlygomis man rašyti, turint omenyje vien manualinį tos karčios beprotybės aspektą? Nežinau. Galėčiau sužinoti. Tačiau nesužinosiu. Ne šįkart. Tai aš rašau, aš, negalintis pakelti rankos nuo kelio. Tai aš mąstau, lygiai tiek, kiek reikalinga rašymui, aš, kurio galva – kažkur toli. Aš – Matas ir aš – angelas, aš, atsiradęs dar prieš kryžių, prieš nusidėjimą, atsiradęs pasaulyje, atsiradęs čia.

 

               Priduriu štai ką dėl viso pikto. Dalykų, kuriuos aš pasakoju, kuriuos papasakosiu, jei sugebėsiu, nebėra ar dar nėra, ar niekada nebuvo, ar niekada nebus, arba, jei buvo, ar yra, ar bus, buvo ne čia, yra ne čia, bus ne čia, o kitur. Bet aš esu čionai. Taigi esu priverstas pridurti dar ir šitai. Aš, esantis čionai, negalintis kalbėti, negalintis mąstyti, tačiau privalantis kalbėti, taigi gal ir mąstyti truputį, negaliu to daryti vien tik savo, esančio čia, atžvilgiu, šito čia, kur esu, atžvilgiu, tačiau galiu truputį, pakankamai, nežinau kaip, bet tai ir nesvarbu, daryti tai savęs, buvusio kitur, būsiančio kitur, ir tų vietų, kur aš buvau, kur būsiu, atžvilgiu. Bet aš juk niekad nebuvau kitur, kad ir kokia netikra būtų ateitis. Ir paprasčiausia būtų pasakyti, jog tai, ką aš sakau, ką pasakysiu, jeigu sugebėsiu, susiję su vieta, kur aš esu, su manimi, kuris tenai esu, nepaisant mano negalėjimo mąstyti apie tai, kalbėti apie tai, dėl mano būtinybės apie tai kalbėti, taigi ir pamąstyti apie tai truputį. O kita vertus: tai, ką aš kalbu, ką, galimas dalykas, dar pasakysiu šia tema, savo tema, savo buveinės tema, yra jau pasakyta, nes, ištūnojęs čia visą laiką, aš vis dar tebesu čionai. Štai pagaliau ir samprotavimas, kuris man patinka, kuris dera prie mano padėties. Tad neturiu ko nerimauti. Ir vis dėlto nerimauju. Taigi aš neartėju prie katastrofos, niekur nevykstu, mano nuotykiai baigėsi, mano kalbos išsakytos, aš vadinu tai nuotykiais. Ir vis dėlto jaučiu, kad taip nėra. Ir smarkiai nuogąstauju, nes mano kalba galėtų būti tiktai apie mane ir šitą vietą, apie kurią kalbėdamas aš niekaip negaliu pabaigti. Ir šitai būtų nesvarbu, net priešingai, jeigu nebūčiau įsipareigojęs, sykį viso to nusikratęs, vėl pradėti nuo niekur, nuo nieko, kad vėl tenai sugrįžčiau, aišku, naujais keliais, arba senais, kiekvieną sykį neatpažįstamas. Iš čia išplaukia šiokia tokia įžangų painiava, pakankamai ilga, kad surastum vietą pasmerktajam ir paruoštum jį egzekucijai. Bet aš neprarandu vilties, jog vieną dieną man pavyks patausoti save nenutilus. Ir tądien, nežinau kodėl, jau galėsiu nutilti, galėsiu baigti, aš tai žinau. Taip, yra vilties, vėl, kad neišduosiu savęs, nepasiklysiu, liksiu čionai, kur sakausi esąs nuo pat pradžių, kadangi reikėjo kažką skubiai pasakyti, baigti čia, tai būtų nuostabu. Bet ar verta šito norėti? Taip, verta norėti to, verta norėti baigti, baigti būtų nuostabu, kad ir kas aš būčiau, kad ir kur būčiau.

 

               Tikiuosi, kad ši preambulė netrukus baigsis ir prasidės trumpas išdėstymas, kur viskas bus nuspręsta mano klausimu. Visa bėda, kad aš, kaip visada, bijau eiti toliau. Nes eiti toliau reiškia išeiti iš čia, surasti save, prarasti save, išnykti ir vėl pradėti iš naujo, iš pradžių būti nežinomam, paskui pamažėle tapti tokiam kaip visada, kitoje vietoje, kur tarčiausi buvęs visada, apie kurią nieko nežinočiau, negalėčiau žinoti, nesugebėdamas matyti, judėti, mąstyti, kalbėti, tačiau apie kurią, nepaisant šių kliaudų, pamažėle šį bei tą sužinočiau, lygiai tiek, kad ji pasirodytų esanti toji pati kaip visada vieta, toji, kuri, atrodo sukurta man ir manęs nenori, toji, kurios aš panašu kad noriu, bet nenoriu, rinkitės patys, toji, kuri arba mane praryja, arba išvemia, aš niekada to nesužinosiu, kuri, be to, veikiausiai tėra tik mano tolimos kaukolės vidus, kur klaidžiodavau kitados, dabar jau nebeišjudu iš vietos, pasimetęs dėl mažumo, arba spaudžiuos į sienas galva, rankomis, kojomis, nugara, krūtine ir visąlaik murmu savo senas istorijas, savo seną istoriją taip, lyg tai būtų pirmasis kartas. Taigi baimintis nėra ko. Ir vis dėlto aš baiminuos, baiminuos to, ką mano žodžiai vėl iškrės man, mano slėptuvei. Ar iš tikrųjų nėra nieko naujo, ką galėčiau pamėginti? Aš užsiminiau apie savo viltį, bet tai nerimta. O jei kalbėčiau tam, kad nieko nepasakyčiau, iš tikro nieko? Gal taip išvengčiau to, kad būsiu sugraužtas tarytum kokios jau pasisotinusios žiurkės, drauge su savo nediduke lova ir baldakimu, lopšiu, arba leisiuos sugraužiamas lėčiau savo sename lopšyje, o išplėšti mėsos skutai turės laiko susiklijuoti vėl, kaip Kaukaze, kol ir vėl bus išplėšti. Bet, regis, neįmanoma kalbėti tam, kad nieko nepasakytum, jau atrodo, kad tau pavyko, bet visada ką nors pamiršti, kokį nors mažą taip ar mažą ne, kurio pakanka slibinų pulkui sunaikinti. Vis dėlto šįkart neprarandu vilties, pasakydamas, kas esu, kur esu, nepasiklysti, neišvykti, viską baigti čionai. Įvykti stebuklui kliudo pedantiškumas, į kurį aš gal per daug linkęs. Man, aišku, nei šilta, nei šalta, kad Prometėjas buvo išvaduotas praėjus dvidešimt devyniems tūkstančiams devyniems šimtams septyniasdešimčiai metų po to, kai atliko savo bausmę. Tikiuosi nieko bendro neturįs su tuo nelaimėliu, kuris išsityčiojo iš dievų, išrado ugnį, pakeitė gamtines molio savybes ir prijaukino arklį, žodžiu, įpareigojo žmoniją. Bet paminėti šitai verta. Trumpai drūtai: ar man pavyks papasakoti apie save ir apie šią vietą nesunaikinus mudviejų abiejų? Ar man pavyks kada nutilti? Ar tarp šių dviejų klausimų yra koks ryšys? Žmonės mėgsta rizikuoti statydami sumas. Štai kelios, galimas daiktas, viena.

 

               Visi tie Merfiai, Molojai ir Malonai manęs nemulkins. Per juos esu praradęs tiek laiko, kentėjęs dėl niekų, leisdamas sau kalbėti apie juos, kai turėjau kalbėti vien tik apie save, kad galėčiau nutilti. Bet aš ką tik sakiau, jog kalbėjau apie save, jog vis dar kalbu apie save. Man nė motais, ką aš ką tik sakiau. Štai dabar pirmą kartą prabilsiu apie save. Maniau gerai darąs pridėdamas tą kančių kentėjimą. Apsirikau. Jie nekentėjo mano kančių, jų kančios – niekas palyginti su manosiomis, tik maža dalelė manųjų, nuo kurių maniau galįs atsiskirti, kad apmąstyčiau jas. Tegu dabar jie eina skradžiai, jie ir visi kiti, tie, kuriais aš pasinaudojau, tie, kurie dar to laukia, tegu jie man grąžina tai, ką jiems primečiau, ir dingsta iš mano gyvenimo, iš mano atsiminimų, iš mano gėdos pojūčių ir baimių. Štai, dabar aš esu čia vienas, niekas nebesuka aplink mane ratų, niekas prie manęs neina, niekas su nieku priešais mane nesusitiko. Tų žmonių niekada nebuvo. Visad buvau tik aš ir ši juoda tuštuma. O garsai? Jų irgi negirdėti, viskas aplinkui tylu. O šviesos, iš kurių aš tiek daug tikėjausi, ar jas reikėtų užgesinti? Taip, reikėtų, čia nėra jokių šviesų. Pilkumo irgi nėra, reikėjo pavadinti tai juodumu. Taigi nieko nėra, tik aš, apie kurį nieko nežinoma, išskyrus tai, kad niekada nesu kalbėjęs apie jį, ir ta tamsa, apie kurią man irgi nieko nežinoma, išskyrus tai, kad ji juoda, ir tuščia. Taigi yra štai šitai, apie ką aš, privalėdamas kalbėti, kalbėsiu tol, kol man kalbėti nebereikės. Bus taip, kaip bus. O Bazilis su savo sėbrais? Jų nėra, jie išgalvoti, kad būtų galima paaiškinti nebežinau ką. Ak taip. Visa tai – grynas melas. Dievas ir žmonės, dienos šviesa ir gamta, širdies polėkiai ir supratimo galimybės, aš niekšiškai juos išgalvojau niekieno nepadedamas, nes nėra gyvos dvasios, kuri nustumtų tolyn tą valandą, kai privalėsiu kalbėti apie save. Nebeminėsiu jų.

<...>

 

O dar sunku neužmiršti, kai aistringai trokšti ką nors padaryti, kad nebereikėtų prie to grįžti, kad liktų padaryti bent tiek mažiau, jog daryti nėra ko, jog nėra nieko ypatingo, ką padaryti reikėtų, nieko padaromo, ką padaryti reikėtų. Be to, beprasmiška, jaučiant tą troškulį, tą badą, ne, badas nebūtinas, pakanka troškulio, bergždžia, jaučiant tą troškulį, pasakoti sau pasakas, siekiant prastumti laiką, pasakos laiko neprastumia, niekas laiko neprastumia, ką padarysi, taip jau yra, pasakoji sau pasakas, paskui pasakoji visokius niekus, sakydamas: Tai jau ne pasakos, nors tai vis dar pasakos, veikiau tų pasakų niekada ir nebuvo, tai visada buvo nesąmonės, visada pasakodavai sau visokias nesąmones, kiek tik save prisimeni, ne, dar anksčiau, juk nieko neprisimeni, visada visokias nesąmones, visada tą patį, siekdamas prastumti laiką, o laiko neprastūmęs – šiaip sau, iš troškulio, norėdamas liautis, nepajėgdamas liautis, klausdamas savęs, iš kur, iš kur tas poreikis kalbėti, tas poreikis liautis, tas negebėjimas liautis, suprasdamas priežastį, nebesuprasdamas priežasties, vėl suprasdamas, vėl nebesuprasdamas, nebeklausdamas savęs, vėl klausdamas, nieko nesuprasdamas, pagaliau suprasdamas, vėl nebesuprasdamas, kalbėdamas be paliovos, vis dar trokšdamas, vis dar klausdamas savęs, nebeklausdamas, vis dar kalbėdamas, vėl savęs klausdamas, klausdamas, kas čia per velniava, ką visa šitai reiškia, klausdamas savęs, ką nori sužinoti, sušukdamas: Ak taip, atsidusdamas: Nagi ne, dejuodamas: Gana, sušukdamas: Dar ne, vis dar stengdamasis suprasti priežastį, netekdamas galvos, stengdamasis susigrąžinti galvą, be paliovos kalbėdamas visokias nesąmones, vėl klausinėdamas savęs apie visokias nesąmones, trokšdamas nežinia ko, ak taip, kažko, ką galima būtų veikti, bet ne, veikti nebėra ko, nuo kada, nuo amžių amžinųjų, o paskui gana, nebent dar kartais paieškokim čia, dar viena pastanga, paieškokim ko, iš tikrųjų, pasistenkim suprasti, prieš pradėdami ieškoti, ko ieškosim, prieš ieškodami čia, kur, visąlaik kalbėdamas, visąlaik ieškodamas, savyje, išorėje, nebeieškodamas, netekdamas galvos, keikdamas Dievą, jo nebekeikdamas, netekdamas jėgų, atgaudamas jas, visąlaik ieškodamas, gamtoje, supratime, nežinant ko, nežinant kur, kur yra gamta, kur yra supratimas, ko ieškai kas ieško, stengdamasis suprasti, kas esi, aukščiausias paklydimas, kur esi, ką darai, ką padarei jiems, ką jie padarė tau, visąlaik kalbėdamas, kur yra kiti, kas kalba, tai kalbu ne aš, kur aš esu, kur ta vieta, kur aš buvau visada, kur yra kiti, tai kalba tie kiti, jie kalba man, jie kalba apie mane, aš juos girdžiu, aš nebylys, ko jie nori, ką aš jiems padariau, ką aš padariau Dievui, ką jie padarė Dievui, ką Dievas padarė mums, jis nieko mums nepadarė, mes nieko jam nepadarėme, mes negalime jam nieko padaryti, jis negali mums nieko padaryti, mes nekalti, jis nekaltas, tai niekieno kaltė, kas yra niekieno kaltė, tokia dalykų būklė, kokia dalykų būklė, taip jau yra, tebūnie taip, būk ramus, taip ir bus, kas bus taip, kaip taip, visąlaik kalbėdamas, mirdamas iš troškulio, netekdamas galvos, visąlaik stengdamasis suprasti, nebesistengdamas, vėl stengdamasis suprasti, ko gi jie nori, kad būčiau toks, kad būčiau anoks, kad šaukčiau, kad judėčiau, kad išeičiau iš čia, kad gimčiau, kad mirčiau, kad klausyčiausi, aš klausausi, to negana, kad suprasčiau, aš stengiuosi, man neišeina, nebesistengiu, nebegaliu stengtis, man to jau per akis, vargšeliui, jiems irgi, tegu jie kalba ką nori, tegu man duoda ką nors daryti, ką nors padaromo, man, vargšeliai, jie nesugeba, jie nemoka, jie darosi panašūs į mane, kaskart labiau, labiau, jie nebereikalingi, niekas nebereikalingas, niekas čia nieko nebegali, tai aš kalbu, beprasmiška pasakoti sau pasakas, ištroškusiam, išbadėjusiam, tarp ledo, krosnyje, nieko nejauti, kaip keista, nebejauti turįs burną, nebejauti burnos, burnos nebereikia, žodžiai sklando visur, manyje, išorėje, nieko sau, ką tik aš neturėjau tankio, aš juos girdžiu, nėra jokio reikalo juos girdėti, nėra jokio reikalo turėti galvą, neįmanoma jų sustabdyti, neįmanoma sustoti pačiam, aš esu žodžiuose, aš sudarytas iš žodžių, kitų žmonių žodžių, kokių kitų žmonių, toji vieta irgi, oras irgi, sienos, grindys, lubos, žodžiai, visa visata yra čia, su manimi, aš esu oras, mūrai, įmūrytas, viskas pasiduoda, atsidaro, atslūgsta, vėl priplūsta, tumulai, aš – visi tie tumulai, susikryžiuojantys, susijungiantys, išsiskiriantys, kad ir kur eičiau, susirandu save, palieku save, einu savęs link, grįžtu iš savęs, nieko kito, tik aš, dalelė manęs, atsiimta, prarasta, trūkstama, žodžiai, aš – visi tie žodžiai, visi tie svetimieji, tos veiksmažodžio dulkės, neturinčios pagrindo, ant kurio nugultų, neturinčios dangaus, kur išsisklaidytų, susitinkančios, kad pasakytų, bėgančios viena nuo kitos, kad pasakytų, jog aš esu visos jos, tos, kurios susijungia, tos, kurios išsiskiria, tos, kurios nieko nežino vienos apie kitas, ir niekas kita, taip, kažkas kita, visiškai kitoks, aš esu visiškai kas kita, toks nebylus daiktas kietoje, tuščioje, uždaroje, sausoje, švarioje, juodoje vietoje, kur niekas nejuda, niekas nekalba, ir kad aš klausausi, ir kad aš girdžiu, ir kad aš ieškau, kaip gyvulys, gimęs narve iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių narve, iš gyvulių, gimusių ir mirusių narve, gimusių ir mirusių narve, iš gyvulių, gimusių mirusiais narve, narve gimusių ir narve mirusių, gimusių ir mirusių narve, gimusių, paskui mirusių, gimusių ir paskui mirusių, kaip gyvulys, sakau aš, sako jie, toks gyvulys, kurio aš ieškau, kaip toks gyvulys, su savo menkomis galimybėmis, toks gyvulys, kuriam iš jo rūšies teliko baimė, įsiūtis, ne, įsiūtis išnyko, tik baimė, daugiau ničnieko, nieko, išskyrus baimę, šimteriopą, šešėlio baimę, ne, ji akla, ji gimė akla, iš garso, jeigu jums taip patinka, taip reikia, kažko juk reikia, apmaudu, bet taip yra, garso baimė, garsų baimė, gyvulių garsai, žmonių garsai, dienos ir nakties garsai, to pakanka, garsų baimė, visi garsai, daugmaž, daugmaž baimė, visi garsai, jų yra tik vienas, vienintelis, pratisas, dieną ir naktį, kas tai, tai žingsniai pirmyn ir atgal, tai balsai, kalbantys akimirką, tai kūnai, besiskinantys kelią, tai oras, tai daiktai, tai oras tarp daiktų, to pakanka, kad aš ieškočiau, kaip ir jis, ne, ne kaip jis, kaip aš, savaip, ką aš čia paistau, savaip, ko ieškau, ko ieškau dabar, tai, ko ieškau, ieškau, kas tai yra, tai turėtų būti šitai, tai gali būti tik šitai, tai kas yra, tai, kas galėtų būti, kas tai iš tikrųjų galėtų būti, kas, tai, ko aš ieškau, ne, tai, ką girdžiu, dabar visa tai grįžta atmintin, viskas grįžta, aš ieškau, girdžiu sakant, kad stengiuosi suprasti kas tai galėtų būti, tai, ką girdžiu, šitai grįžta atmintin, iš kurgi tai galėtų grįžti, pasiekti mane, juk viskas čia taip tylu, ir sienos tokios storos, ir kaip man tai pavyksta, nejaučiant ausies, nejaučiant galvos nei kūno, nei dvasios, kaip man pavyksta, kam visa tai, ogi niekam, kaip man pavyksta, visiškai neaišku, jūs sakote, kad tai neaišku, jog kažko trūksta, kad būtų aišku, paieškosiu, paieškosiu ko trūksta, kad viskas būtų aišku, aš nuolat kažko ieškau, galiausiai tai nuvargina, ir tai dar tik pradžia, kaip man tatai pavyksta, ir kuriam galui, kad viskas būtų aišku, kaip man tatai pavyksta tokiomis sąlygomis, padaryti tai, padarau, turiu surasti, ką aš darau, pasakykite man, ką aš darau, ir aš paklausiu, kaip tai įmanoma, girdžiu jus sakant, jog aš girdžiu, jog ieškau, tai neteisybė, aš nieko neieškau, aš nieko nebeieškau, nesvarbu, palikime tai ramybėje, neatkaklaukime, o tai, ko ieškau, jie jau gaivina mano atmintį, o tai, ko ieškau, primo – kas tai yra, secondo – iš kur tai kyla, ir tertio – kaip man pavyksta, būtent, kaip man pavyksta tai padaryti, regint štai šitai, turint galvoje tai, atsižvelgiant į nebežinau ką, štai kas yra aišku, kaip man pavyksta girdėti ir kaip man pavyksta suprasti, tai neteisybė, kuo gi galėčiau suprasti, todėl ir klausiu, kaip man pavyksta suprasti, ak, ne pusę, ir ne šimtąją dalį, ir ne penktąją milijono dalį, dalykime toliau iš penkiasdešimties, nei ketvirtį milijoninės dalies, gana, bet vis dėlto truputį, taip reikia, taip geriau, gaila, bet taip yra, vis dėlto menkas truputis, mažiausia kiek įmanoma, tai jau juntama, to pakanka, bendra tūkstantoji, dešimttūkstantoji pasakymo prasmė, dauginkime toliau, iš dešimties, niekas labiau nepailsina kaip skaičiavimas, šimtatūkstantoji, milijoninė, tai pernelyg, pernelyg mažai, apsirikome, nesvarbu, jokio skirtumo tarp vieno ir kito pasakymo, kas suvokia vieno jų reikšmę, suvokia ir visų kitų reikšmes, man tai netaikytina, visų, ak kaip jūs smarkiai perdedate, visados padaryti viską ligi galo, viską, kuris yra viskas, ir viską, kuris yra niekas, niekada jokio vidurio, niekada, visada, to jau per daug, per maža, dažnai, retai, reziumuokime po tokio nukrypimo, štai esu aš, aš tai jaučiu, taip, prisipažįstu, pasiduodu, štai esu aš, taip reikia, taip geriau, man nereikėjo to sakyti, aš nesakysiu to nuolat, aš naudojuosi tuo, kad privalau tai pasakyti, tai toks kalbėjimo būdas, esą esu aš, o, kita vertus, – tas garsas, tuo niekada neabejojau, ne, būkime logiški, tai niekada nekėlė abejonių, tas garsas, kita vertus, jeigu tai – kita vertus, tikriausiai kaip tik čia bus mūsų tolesnių svarstymų medžiaga, aš noriu pasakyti, kad atėjo laikas panagrinėti šitą klausimą iš pagrindų, pailsėjus, aš reziumuoju, dabar, kai esu čia, reziumuosiu aš, pasakysiu aš, ir būtent aš pasakysiu tai, ką turėjau pasakyti, čia tai bus linksma, reziumuoju, aš ir tas garsas, kol kas nematau nieko kito, bet aš dar tik prisiėmiau savo funkcijas, aš ir tas garsas, ir kai tai bus, manęs nepertraukite, aš stengiuosi kaip įmanydamas, kartoju, aš ir tas garsas, du dalykai, dėl kurių temos, apvertus natūralią tvarką, regis, galiausiai viskas žinoma, be kita ko, tai, kas eina toliau, kitaip tariant, tas garsas, kurio lig šiolei buvo neįmanoma apibrėžti tiksliai nei įtikimai: nei kas tai per garsas, nei kaip jis mane pasiekia, nei koks organas jį skleidžia, nei koks priima, nei koks suvokimas jį pagauna, apskritai, o, kita vertus, kitaip tariant, aš, šitai užtruks ilgiau, aš, čia tai bus linksma, juk net labai apytikriai dar nepavyko nustatyti, kas aš esu, kur aš esu, ar aš – žodžiai tarp žodžių, ar aš – tyla tyloje, jei prisiminsime tik dvi ta tema pateiktas hipotezes, nors, tiesą pasakius, tylos kol kas buvo ne per daugiausiai pastebėta, tačiau nereikia kreipti dėmesio į išorę, kartoju, be kita ko, vis dar nenustatyta, kas aš esu, ne, jau sakyta, ką aš darau, kaip man pavyksta girdėti, jei girdžiu, ar girdžiu būtent aš, o kas gi gali tuo suabejoti, nežinau, bet abejonės šia tema esama, kažkur, kartoju, kaip man pavyksta girdėti, ar girdžiu būtent aš, ir kaip man pavyksta suprasti, elipsė, kai ji įmanoma, taip laimi laiko, kaip man pavyksta suprasti, ta pati išlyga, ir kaip tai atsitinka, jei kalbu aš, o taip manyti galima, lygiai kaip galima ir tuo suabejoti, jei kalbu aš, kad aš kalbu be paliovos, kad noriu liautis, kad liautis negaliu, viską nurodau tik bendrai, veikiau tai primena sinopsį, kartoju, nenustatyta, ar ieškau būtent aš, ko būtent ieškau, ką randu, prarandu, vėl surandu, išmetu, vėl ieškau, vėl randu, vėl išmetu, ne, aš niekada nieko neišmečiau, niekad nesu išmetęs nieko iš to, ką radau, niekada nesu radęs nieko, ko neišmečiau, niekada nieko nesu išmetęs, ko nebūčiau galėjęs išmesti, jei ieškau būtent aš, aš randu, prarandu, vėl randu, vėl prarandu, vėl ieškau, neberandu, nebeieškau, vėl ieškau, vėl randu, vėl prarandu, nebeieškau, jei tai esu būtent aš, o jeigu tai esu ne aš, tai kas, kas tai yra, nieko kito aš nematau, kol kas, taip, taip, darau išvadą, nenustatyta, turint galvoje, kaip beprasmiška pasakoti sau visokias nesąmones, siekiant prastumti laiką, kam aš tai darau, ar būtent aš tai darau, tarsi reikėtų priežasčių daryti visokias nesąmones, siekiant prastumti laiką, nesvarbu, gali savęs klausti to, atminčiai, kodėl gi laikas nepraeina, jūsų nepalieka, kodėl jis grūdasi aplink jus, akimirką po akimirkos, iš visų pusių, kaskart aukščiau, kaskart tirštesnis, jūsų nuosavas laikas, kitų žmonių laikas, seniai jau mirusių ir dar negimusių mirusiųjų laikas, kodėl jis laidoja jus smiltelė po smiltelės, nei gyvą, nei mirusį, nieko neprisimenantį, nieko nesiviliantį, nieko nesuprantantį, be istorijos ir be ateities, palaidotą po sekundėmis, pasakojantį visokius niekus, su pilna burna smėlio, savaime suprantama, tai ne į temą, laikas – vienas dalykas, o aš – kitas, tačiau gali savęs paklausti, kodėl tas laikas nepraeina, paprastų paprasčiausiai, neregistruotas, pro šalį, siekiant prastumti laiką, manau, kad tai jau viskas, kol kas, nematau nieko kito, nieko nebematau, kol kas. Privalau nebeužduoti sau klausimų, jeigu tai aš, tie triušiai, kliudantys man vėl save susigrąžinti, jeigu čia turimas omenyje ne kas nors kitas, du kiti, kaip sakė anas kitas, privalau to nebedaryti. Daugiau sprendimų, jeigu jau reikia daryti sprendimus, būtent, drąsiau, daugiau sprendimų. Nevengti dažnai naudotis taupumo principu, tarsi jis būtų man pažįstamas, juk dar ne vėlu. O būtent, nuo šiol daryti prielaidą, kad pasakytas ir išgirstas dalykas turi vieną šaltinį, vengiant suabejoti galimybe daryti bet kokią prielaidą. Lokalizuoti tą šaltini savyje, nepatikslinant kur, jokio smulkmeniškumo, viską, kas pageidaujama trečiųjų šalių sąmonės, o kalbant kiek bendriau – išorinio pasaulio. Esant reikalui, išrutulioti tą kompresijos procesą iki bet kokių postulatų atsisakymo, išskyrus to nebylaus puspročio, kuris negirdi nieko, ką pats sako, nei prieš tai, nei po to, ir supranta, neteisingai, tik patį mažmožį. O sunkiomis akimirkomis, kai gresia pajust nusiminimą, išvysti vaizduotės akimis didžiulę idiotišką, raudoną, storalūpę, apsiseilėjusią burną, paslapčia išsituštinančią su skalbinių ir drėgnų bučinių garsais, drauge su užkemšančiais ją žodžiais. Kartą visiems laikams atsikratyti bet kokios minties apie pradžią ir apie pabaigą, sykiu ir įprastinės prakeikimo analogijos. Savaime aišku, įveikti pragaištingą polinkį reikštis. Laikyti save, be jokių skrupulų ir gailesčio, tuo, kuris egzistuoja, kažkaip, nesvarbu kaip, jokio pedantiškumo, tuo, kurio istorija akimirką norėjo būti šita istorija. Dar geriau, suteikti sau kūną. O dar geriau, suteikti sau teisę į protą. Nepasismaugiant kalbėti apie savo pasaulį, dar vadinamą vidiniu pasauliu. Dėl nieko nebeabejoti. Nieko nebeieškoti. Pasinaudoti naujut naujutėlaite siela, tankiu, kad pasinertum, vieninteliu įmanomu pasinėrimu, vidun. Galiausiai, trumpai tariant, priėmus šiuos sprendimus, ir dar kitus, tęsti viską ramiai, kaip ir anksčiau. O vis dėlto kažkas pasikeitė. Nuo tada nė žodžio apie Mahudą, apie Vormą, ak taip, pamiršau, kalbėti apie laiką, nekrūpčiojant, o dar ketinu, pasitelkęs savaime suprantamą minčių asociaciją, pasinaudoti erdve, taip atsainiai, lyg ji nebūtų užkimšta iš visų pusių vos už kelių colių, tai jau visiškai neblogai, tie keli coliai suteikia man erdvės, argi ne taip, jie suteikia man erdvės, kur galiu iškišti liežuvį, pabūti iškišęs, paskui vėl iškišti. Kai pagalvoju apie tai, kitaip tariant, ne, nieko nepasakiau, kai pagalvoju apie tai, apie laiką, kurį aš praradau drauge su tais pjuvenų ryšuliais, pradedant Merfiu, kuris nebuvo pirmas, kai turėjau save namuose, po ranka, svirduliuojantį nuo savo paties odos ir kaulų, tikrų, naštos, dvesiantį nuo vienatvės ir užmaršties taip, kad net suabejojau savo buvimu, ir net dabar, šiandien, netikiu juo nė sekundę ir, kai kalbu, turiu paklausti: Kas čia kalba, ir paieškoti, o kai ieškau: Kas čia ieško, ir ieškoti, ir taip toliau, ir lygiai taip yra su visais kitais dalykais, kurie man nutinka ir kuriems reikia ką nors surasti, nes dalykams, kurie nutinka, reikia ko nors, kam jie galėtų nutikti, ir reikia, kad kas nors juos nutrauktų. Bet Merfiui ir kitiems, o galiausiai tiems dviem mūsų šaunuoliams nepavyko nutraukti tų man nutikdavusių dalykų, jiems irgi nieko negalėjo nutikti, nieko tokio, kas nutikdavo man, lygiai kaip nieko kito, nieko kito nėra, nebeapgaudinėkim savęs žodžiais, tėra tik man nutinkantys dalykai, pavyzdžiui, klausymasis, kalbėjimas, ieškojimas, kurie negali man nutikti, kurie klajoja aplink mane it kokie besikamuojantys kūnai, besikamuojantys noru įsitvirtinti, besikamuojantys noru sustoti, ne, kaip kokios hienos, staugiančios ir plyštančios juoku, irgi ne, bala nematė, aš užtrenkiau prieš juos duris, esu čia niekuo dėtas, mano durys jiems uždarytos, ko gero, tai ir yra tyla, ramybė – atidaryti savo duris ir leistis suryjamam, jie liautųs loję ir pultų ėsti, tie snukiai, kur loja: Atidarykite, atidarykite, jums nieko nenutiks, pamatysite. Kaip smagu atsigręžti atgalios, tos ilgos kelionės horizonto link be burės, tarp dviejų panėrimų, tai, garbės žodis, malonumas negalėti paskęsti tokiomis sąlygomis. Taip, bet štai aš jau toli nuo savo durų, toli nuo savo sienų, reikėtų pažadinti raktininką, be abejonės, toks yra, ir dar toli nuo savo žodžių, sugrįžkim ten, jo nebėra ten, kur, regis, jį mačiau, keistas tas kieto ir skysto mišinys, jau nebe tas, gal aš suklydau dėl tos vietos, taip, tai ta pati vieta, ji dar ten pat, toje pačioje vietoje, gaila, norėčiau ją prarasti, norėčiau prarasti save, kaip kitados, tais laikais, kai turėjau vaizduotę, užsimerkti ir atsidurti miške arba ant jūros kranto, arba mieste, kur nieko nepažįstu, naktis, visi jau grįžę namo, aš vaikštau gatvėmis, veriu jas vieną ant kitos, tai mano jaunystės miestas, aš ieškau savo motinos, kad ją užmuščiau, reikėjo pagalvoti apie tai anksčiau, prieš gimstant, lyja, man gera, aš einu gatvės viduriu, žirglioju, nusukdamas į šalį, dabar jau viskas baigta, užsimerkęs regiu tą patį, ką atviromis akimis, kitaip tariant, palaukite, tuoj pasakysiu, tuoj pamėginsiu pasakyti, man įdomu, kas tai galėtų būti, tai, ką matau atsimerkęs, užsimerkęs, nieko, aš nieko nebematau, še tau, kaip apmaudu, tikėjausi ko nors geriau, štai ką reiškia nesugebėti prarasti save, klausiu savęs, ar tai ir reiškia nesugebėti prarasti save, kai nieko nematai, kad ir kurion pusėn žvairuotum, nei kada, aklas, nematai to mažyčio padaro, kaskart skirtingais apdarais, vis zujančio pirmyn atgal, iš šešėlio į šviesą, kuris vis neriasi iš kailio, ieško, kaip likti tarp gyvųjų, pabėgti, ar uždarytas žiūri pro langą į vis besikeičiantį dangų, būtent, nesugebėti prarasti save, nežinau, ką matydavau tais senais laikais, kai rizikuodavau mestelti skubrų žvilgsnį, nežinau, nebeprisimenu. Šiaip ar taip štai čia aš, turintis akis, kurias atmerkiu ir užmerkiu, dvi, tikriausiai mėlynas, žinodamas, jog tai beprasmiška, nes dar turiu ir galvą, dabar, kur telpa įvairiausi žinomi dalykai, argi kalbu apie save, ar tai įmanoma, aišku, kad ne, štai dar vienas dalykas, kurį žinau, apie save kalbėsiu tuomet, kai jau nebekalbėsiu. Beje, nėra svarbu kalbėti apie mane, svarbu išvis kalbėti, svarbu išvis nebekalbėti, ta šiokia tokia painiava, man regis, pranašauja gera, reikės dar rasti pavadinimą tam paskutiniam pakaitalui, kurio galva plyšte plyšta nuo tų niekingų įsitikinimų ir tos jo lėlės akys, vėliau, vėliau, iš pradžių reikia jį kuo smulkiausiai aprašyti ir pamatyti, ką jis geba, iš kur jis atsirado, labai svarbu ir, kur jis grįžta, na, žinoma, į savo galvą, juk neketinam vėl įpulti į šelmių romano žanrą, paragavę Mahudo ir visokių kitokių Vormų. Dabar iš tuščio į kiaurą pilstau aš, persekiotojai išvyko, aš – šeimininkas laive, po žiurkių, aš nebešliaužioju tarp suolų, mėnesienoje, vėzdų šešėlyje, keistas tas kieto ir skysto mišinys, dabar tik dar truputis oro – ir visos stichijos bus krūvoj, ne, pamiršau ugnį, vis dėlto keistas pragaras, o gal tai rojus, gal tai žemė, gal tai kokio nors požeminio ežero krantai, šiek tiek kvėpuoji, vis dėlto kvėpuoji, nors nesu tikras, nieko nematyti, nieko negirdėti, girdėti tik ilgas negyvo vandens ir purvo pasibučiavimas, tenai viršuj, už kokių dvidešimties sieksnių, žmonės zuja pirmyn atgal, tu juos sapnuoji, tavo ilgam sapne yra vietos ir nubudimams, klausi savęs, iš kur visa šitai žinai, net matai žolę, priešaušrio žolę, melsvoką nuo rasos, ne tokios jau tos mano akys blogos, jos ne mano, su manosiomis viskas baigta, jos net nebeverkia, tik atsimerkia ir užsimerkia iš įpročio, ketvirtis valandos atsimerkusios, ketvirtis valandos užsimerkusios, kaip tos pelėdos užtvertoje Betersi parko grotoje, Betersi parkas, tai man kažin ką primena, ak, laidotuves, vadinasi, aš niekada nesiliausiu geidęs gyventi. Ne, ne, ne, ir ne galva, tik jau ne galva, savo galvoje jis irgi niekur nenueina, aš mėginau. Pririštas prie stulpo, užrištomis akimis, prikimštas iki pat ryklės, kvėpuoji grynu oru, po guobomis in se, cituodamas Šelį, nejautrus strėlėms. Taip, galva, tačiau tvirta, tvirtas kaulas, kuriame esi įstrigęs, tarsi kokia fosilija uoloje. Gal vis dėlto tai aš. Šiaip ar taip, tęsti nebegalėsiu. Nors privalau tęsti. Taigi tęsiu. Oro, oro, ieškosiu oro, oro laike, laiko oro, erdvėje, savo galvoje, būtent šitaip galėsiu tęsti. Nesvarbu, balsas ščiūva, tai pirmas kartas, ne, man šitai jau pažįstama, jis buvo net nutilęs, dažnai, va šitaip tai baigsis dar kartą, aš nutilsiu, pritrūkęs oro, paskui jo vėl priplūs ir aš pradėsiu iš naujo. Mano balsas. Balsas. Taip, girdžiu jį silpniau. Pažįstamas jausmas. Jis liausis. Aš jo nebegirdėsiu. Nutilsiu. Nebegirdėti to balso, būtent šitai aš vadinu nutilti. Kitaip tariant, aš vis dar jį girdėsiu, jeigu gerai įsiklausysiu. Gerai įsiklausysiu. Gerai įsiklausyti, štai ką aš vadinu nutilti. Aš jį tebegirdėsiu, sutraukytą, nusilpusį, nesuprantamą, gerai įsiklausęs. Tebegirdėti jį, nesuprantant, ką jis sako, štai ką aš vadinu nutilti. Paskui jis užsiplieks, kaip atsigaunanti ugnis, kaip gęstanti ugnis, man tai paaiškino Mahudas, ir aš išnirsiu iš tylos. Per daug blogai girdėti, kad galėčiau kalbėti, štai kas yra mano tyla. Kitaip tariant, aš visada kalbu, bet kartais perdėm tyliai, per toli nuo savęs, per toli savyje, kad pats save girdėčiau, ne, aš girdžiu, kad suprasčiau. Nepasakyčiau, kad visad suprantu. Jis nutolsta, grįžta prie durų, aš tuoj nutilsiu, tai bus tyla, aš klausysiuos, tai blogiau nei kalbėti, blogiau nei kančia, ne, ne blogiau, tas pats. Nebent šįkart tai bus tikra tyla, toji, kurios man nebereikės nutraukti, kurioje man nebereikės įsiklausyti, kurioje galėsiu seilėtis kampe, galva bus jau išsikrausčiusi, liežuvis nebegyvas, toji tyla, kurią stengiausi laimėti, kurią maniau galėsiąs laimėti. To nesitikiu. Aš išsijungsiu, kitaip tariant atrodysiu lyg išsijungiau, tai bus kaip visa kita. Tarsi kas nors žiūrėtų į mane! Tarsi tai būčiau aš! Tai bus toji pati tyla, kaip ir visuomet, persmelkta nevykusių kuždesių, kvapo gaudymo, nesuprantamų dejonių, kurias gali supainioti su juoku, trumpų rimties akimirkų, lyg kas nors būtų per anksti palaidotas. Visa tai truks tiek, kiek truks. Paskui pradėsiu iš naujo, atgimsiu. Štai ką laimėjau už visus savo vargus. Nebent šįkart tai bus galiausiai tikra tyla. Gal aš jau pasakiau tai, ką reikėjo pasakyti, tai, kas man duoda teisę nutilti, nebesiklausyti, nebegirdėti, pačiam to nežinant. Aš jau klausausi, aš jau pamažėle nutylu. Kitąsyk taip nevargsiu, papasakosiu seną Mahudo istoriją, nesvarbu kurią, jos visos vienodos, nesivargindamas, nebežiūrėdamas savęs, žinosiu: kad ir ką pasakyčiau, rezultatas vis viena bus tas pats, aš niekada nenutilsiu, niekada neturėsiu ramybės. Nebent tik pamėginčiau dar kartą, paskutinį, pasakyti tai, ką reikia pasakyti, apie save, jaučiu, kad tai bus apie save, matyt, čia ir yra mano klaida, kad nebereiktų nieko daugiau sakyti, klausytis, prieš numirštant. Jis vėlei pasigirdo. Džiaugiuosi. Skubinai pamėginsiu vėl. Ką pamėginsiu. Nežinau. Tęsti. Dabar čia – nė gyvos dvasios. Štai kur gera tąsa. Nė gyvos dvasios, keblu, jeigu turėčiau atmintį, gal ir žinočiau, jog tai – pabaigos ženklas, gal deramos, paskutinės pauzės ženklas, nebeturėti jokio žmogaus, jokio, apie kurį galėtum kalbėti, jokio, kuris kalbėtų su tavim, tad gautum pasakyti: Tai aš susikūriau sau šitokį gyvenimą, tai aš pasakoju sau apie save. Paskui tau ima trūkti oro, taip prasideda galas, nuščiūvi, tai jau galas, anaiptol, pradedi iš naujo, pamiršai, čia kažkas yra, kažkas, kas kalba su tavimi, apie tave, apie save, paskui dar ir antras, paskui net trys vienu metu, šitie skaičiai tik nuorodai, visi vienu metu, jie kalba su tavimi, apie tave, apie save, man reikia tik klausytis, paskui jie išeina, vienas paskui kitą, nutyla, vienas paskui kitą, o balsas tęsia, tai ne jų balsas, jų niekada čia nebuvo, čia niekada nieko nebuvo, nieko, išskyrus tave, niekada nieko kito, tik tu, tu, kalbantis apie save, dūstantis, tai jau beveik galas, liaujiesi kvėpavęs, tai galas, anaiptol, girdžiu save šaukiant, ir vėl viskas prasideda iš naujo, tikriausiai viskas būtų vykę šitaip, jeigu būčiau turėjęs atmintį. O jeigu būtų daiktų, koks nors daiktas kur nors, koks nors gamtos lopelis, apie kurį galėtum pakalbėti, gal susitaikytum su tuo, kad nebeturi jokio žmogaus, kad esi kalbantysis, jeigu kur nors būtų koks daiktas, apie kurį galėtum pakalbėti, netgi jo nematydamas, net nežinomas kas tai per daiktas, tik jausdamas jį čia, su savimi, kažkur, gal įgautum drąsos netylėti, ne, drąsos reikia turėti norint nutilti, nes būsi nubaustas, būsi nubaustas už tai, kad nutilai, ir vis dėlto gali tiktai nutilti ir būti nubaustas už tai, kad nutilai, ir būti nubaustas už tai, kad buvai nubaustas, nes viską pradedi iš naujo, pradedi dusti, o kad būtų nors daiktas, bet kur tau, jo nėra, tai jie išeidami išsinešė daiktus, jie išsinešė gamtą, niekada nebuvo jokio žmogaus, niekada nebuvo nieko, nieko, tik aš, kalbantis sau apie save, neįmanoma liautis kalbėjus, neįmanoma tęsti, bet tęsti privalau, taigi tęsiu, be niekieno ir nieko pagalbos, tik pats, tik savo nuosavu balsu, kitaip tariant, liausiuos kalbėjęs, baigsiu, tai jau galas, galo pradžia, ir jis nebus vienintelis, kas čia, kažin kokia maža skylutė, nusileidi į ją, tai tyla, blogiau nei triukšmas, klausaisi, tai blogiau nei kalbėti, ne blogiau, ne blogiau, klausaisi sunerimęs, gal jie mane pamiršo, ne, šaukia, šaukia mane, iššliaužiu vėl, kas čia, maža skylutė, dykumoje. Blogiausia yra galas, ne, blogiausia yra pradžia, paskui vidurys, paskui galas, galiausiai blogiausia yra galas, tas balsas, kuris, kiekviena akimirka yra blogiausia, visa tai vyksta laike, sekundės slenka, viena po kitos, trūkčiodamos, netolygiai, jos neslenka, jos nepraslenka pro šalį, jos atsiranda, bum, paf, bum, paf, vėl įstumia tave vidun, atšoka, nebejuda, ir jau nebežinai, ką sakyti, kalbi apie laiką, apie sekundes, yra žmonių, kurie jas deda vienas prie kitos, kad sudėtų iš jų gyvenimą, aš šitaip negaliu, kiekviena jų yra pirma, ne, antra arba trečia, turiu tris sekundes, ir tai ne kasdien. Buvau kitur, kažką kita dariau, buvau skylėje, dabar lendu iš jos, veikiausiai nutilau, ne, sakau tai, kad ką nors pasakyčiau, kad dar bent kiek galėčiau tęsti, reikia dar truputį patęsti, reikia dar ilgai tęsti, reikia dar tęsti visą laiką, jei prisiminčiau, ką pasakiau, galėčiau tai pakartoti, jei galėčiau išmokti ką nors atmintinai, būčiau išgelbėtas, turiu nuolat kartoti tą patį, ir reikia kiekvieną sykį prisiversti, sekundės turi būti visos vienodos, ir visos jos netikusios, ką gi aš čia dabar šneku, klausiu savęs. O vis dėlto aš turiu prisiminimų, prisimenu Vormą, kitaip tariant, mano atmintyje išliko jo vardas, ir tą kitą, kuo jis vardu, kuo jis vardu, tą ąsotyje, regiu jį puikiai, geriau negu save, žinau, kaip jis gyveno, dabar prisimenu, kad aš vienintelis jį mačiau, o manęs niekas nemato, jis irgi, nebematau jo, Mahudas, jis buvo vardu Mahudas, aš jo nebematau, nebežinau, kaip jis gyveno, jo nebėra tame ąsotyje, aš niekada jo nemačiau, ir vis dėlto aš jį prisimenu, prisimenu, kad apie jį kalbėjau, tikriausiai kalbėjau apie jį, iš atminties išplaukia tie patys žodžiai, ir jie yra mano prisiminimai. Aš sugalvojau jį, jį ir daugelį kitų, ir tas vietas, kur jie praėjo, tas, kur jie pasiliko, kad galėčiau kalbėti, nes reikėjo kalbėti nekalbant apie save, aš negalėjau kalbėti apie save, man nebuvo pasakyta, kad turiu kalbėti apie save, aš sugalvojau savo prisiminimus, nežinodamas, ką darau, nė vienas jų nėra apie mane. Tai jie prašė manęs kalbėti apie juos, jie norėjo žinoti, kokie jie, kaip gyvena, man tai buvo priimtina, maniau, kad man tai priimtina, nes neturėjau ką sakyti, nes privalėjau kažką sakyti. Nuo tada, kai lioviausi tylėjęs, jaučiausi laisvas kalbėti bet ką. Paskui sakiau sau, jog galiausiai tai, ką kalbėjau, nebūtinai buvo nesąmonės, jog tai visai galėjo būti būtent tai, ko buvo iš manęs reikalaujama, jeigu manysime, kad iš manęs ko nors buvo reikalaujama. Ne, aš nieko nemaniau ir nieko nesakiau sau, dariau tai, ką galėjau, tai, kas pranoko mano jėgas, ir dažnai liaudavausi nebepajėgdamas, tačiau, nepaisant to, viskas sau vykdavo toliau, balsas aidėdavo, balsas, tas, negalėjęs būti mano balsu, nes aš nebeturėjau balso, ir vis dėlto jis galėjo būti tik mano balsas, nes aš nepajėgiau nutilti ir buvau vienas, nepasiekiamas jokio kito balso. Taip, mano gyvenime, kadangi privalu jį taip vadinti, būta trijų dalykų, negebėjimo kalbėti, negebėjimo nutilti ir vienatvės, aišku, fizinės, ir aš sukausi, pasitelkdamas juos visus tris. Taip, žinoma, dabar galiu kalbėti apie savo gyvenimą, esu per daug pavargęs, kad būčiau delikatus, nors nežinau, ar gyvenau, tuo klausimu iš tikrųjų neturiu nuomonės. Kad ir kaip būtų, manau, netrukus visiškai nutilsiu, nors man tai uždrausta. Tada, taip, va šitaip, it koks gyvasis, kurgi ne, būsiu numiręs, netrukus mirsiu, tikiuosi, jog šitaip pasikeisiu. Nutilti norėčiau dar prieš tai, kartais manydavau, jog man tai būtų atpildas už tokį šaunų kalbėjimą, tas įžengimas, dar gyvam, į tylą, kad galėčiau ja pasimėgauti, ne, nežinau kam, kad pajusčiau save nutylant, susiliejant su tuo oru, kurį tik aš ir virpinu be paliovos, ne, tai netikras oras, negaliu to pasakyti, negaliu pasakyti, kodėl norėčiau nutilti prieš numirdamas, kad būčiau bent jau tuo, kuo, visada būdamas, niekada negalėjau būti nebijodamas, jog bus blogiau, jeigu ramiai ateisiu ten, kur, visada būdamas, niekada negalėdavau pailsėti, ne, nežinau, viskas daug paprasčiau, aš norėjau savęs, norėjau tėvynės, norėjau bent kiek pabūti tėvynėje, nenorėjau numirti svetimame krašte, tarp svetimšalių, svetimšalis savo gimtinėje, tarp įsibrovėlių, ne, nežinau, ko norėjau, nežinau, ką galvojau, matyt, norėjau daug ko, įsivaizdavau begalę nesąmonių, visą laiką kalbėdamas, pats nežinodamas konkrečiai, kol apakau nuo tų aistrų ir vizijų, miešdamas jas vienas su kitomis, geriau jau būčiau buvęs dėmesingesnis savo kalboms. Be to, tai vyko visai ne taip, tai vyko taip, kaip vyksta dabar, kitaip tariant, aš nežinau, nereikia tikėti tuo, ką aš kalbu, juk aš pats nežinau, ką kalbu, darau taip, kaip visada darydavau, tęsiu taip, kaip galiu. O dėl tikėjimo, jog netrukus nutilsiu suvisai, tai netikiu tuo kaip nors ypatingai, aš tuo tikėjau visada, kaip tikėjau, jog niekad nenutilsiu, negali pavadinti to tikėjimu, tai mano sienos. Bet argi iš tikrųjų nuo to laiko niekas nepasikeitė? Jeigu, užuot turėjęs kalbėti, būčiau turėjęs ką nors daryti, rankomis arba kojomis, na, kad ir rūšiuoti, ar paprasčiausiai dėlioti daiktus, įsivaizduokime, kad man būtų reikėję sukeisti daiktus vietomis, tada žinočiau, ką veikiau, ne, nebūtinai, matau tai iš čia, jie išsirikiuoja, kad negalėčiau įtarti esant du indus, tą, kurį reikia ištuštinti, ir tą, kurį reikia pripildyti, kad palaikyčiau juos vienu, tai būtų vanduo, vanduo, aš semčiau jį antpirščiu iš vieno indo ir pilčiau į kitą, arba jų būtų keturi, arba šimtas, pusę jų reikėtų ištuštinti, kitą pusę pripildyti, visi jie sunumeruoti, pažymėtus lyginiais skaičiais reikėtų ištuštinti, nelyginiais – pripildyti, ne, tai būtų sudėtingiau, tai būtų ne taip simetriška, bet nesvarbu, ištuštinti, pripildyti, tam tikru būdu, tam tikra tvarka, pagal tam tikrus atitikmenis, kad būčiau priverstas galvoti: indai, susisiekiantys, susisiekiantys, sujungti dviem po grindimis paslėptais vamzdžiais, matau tai iš čia, visąlaik rodantys tą patį lygmenį, ne, šitaip neišeitų, pernelyg beviltiška, jie viską sutvarkytų taip, kad tarpais mane užplūstų vilties gūsiai, taip, taip, jokios ramybės, bet aš esu, buvau sakąs, kad esu ramus, taip, jie taip susitvarkytų su tais vamzdžiais ir čiaupais, matau tai iš čia, kad aš save retkarčiais apgaučiau, jeigu man reikėtų padaryti aną, užuot padarius šitą, truputį perpilti iš vieno į kitą, tai indas visą laiką būtų tas pats, aš puikiai tai atlikčiau ir jausčiausi geriau negu dabar, ne, aš nenoriu skųstis, turėčiau kūną, man nereikėtų kalbėti, girdėčiau savo žingsnius, beveik nuolat, ir vandens šnaresį, ir vamzdžių užspeisto oro ūžimą, nesuprantu, mane ištiktų uolumo priepuoliai ir aš sakyčiau sau: Juo greičiau tai padarysiu, juo greičiau tai bus padaryta, tai, ką ir turiu išgirsti, tai ir būtų viltis, ten nebūtų tamsu, tokį darbą neįmanoma atlikti tamsoje, nelygu kaip pažiūrėsi, taip, aš tikrai nematau lango, bent jau iš čia, nors čia visai ir nesvarbu, kad nematau lango, man čia nereikia vaikščioti pirmyn atgal, visa laimė, aš to nesugebėčiau, ir miklus būti nesugebėčiau, juk vanduo, savaime aišku, turėtų didžiulę vertę ir menkiausias pakeliui ar jį traukiant arba pilant prarastas lašas man brangiai atsieitų, o kaip žinoti tamsoje, ar vienas lašas, kas gi čia per istorija, tai istorija, štai aš papasakojau dar vieną trumpą istoriją apie save, apie gyvenimą, kuris galėjo būti mano gyvenimas nieko manyje nepakeisdamas, kuris gal toks ir buvo, gal aš ir praėjau pro ten prieš nusipelnydamas praeiti pro čionai, kas žino, kokio didingo likimo link žengiu, o gal grįžtu. Bet tikriausiai ir vėl čia kalbama apie tą kitą, aš jį matau taip puikiai, vaikštantį pirmyn atgal tarp savo statinaičių, neleidžiantį drebėti savo rankai, numetantį tą antpirštį, besiklausantį, kaip jis atšoka ir rieda, sukantį koja aplink jį ratus, atsiklaupiantį, atsigulantį kniūbsčią, šliaužiantį, štai čia viskas ir baigiasi, veikiausiai tai buvau aš, bet aš juk niekada nesu savęs matęs, vadinasi, tai ne aš, nežinau, kaip save atpažinti, juk niekada nesu savęs sutikęs, štai čia viskas ir baigiasi, taškas, aš jo nebematau, aš jo nebematysiu, ne, matysiu, dabar jis čia, drauge su tais kitais, aš jų nevardysiu, sakai tai, kad ką nors pasakytum, vieni daro šitaip, kiti anaip, jis daro taip, kaip pasakiau, nebeprisimenu, jis grįš pabūti su manim, tik prasti žmonės būna vieni, aš jį dar pamatysiu, jis pats to panorės, panorės sužinoti, koks jis buvo, kaip gyveno, arba jis nebegrįš, viena iš dviejų, grįžta ne visi, aš noriu pasakyti, jog esama ir tokių, kuriuos lig šiolei mačiau tik vieną kartą, tikra teisybė, tai tik pradžia, jaučiu, kad galas jau čia pat, pradžia irgi, viskam savo orbita, tai akivaizdu. Bet, grįžtu prie savo įsipareigojimų, niekas iš tikro nepasikeitė nuo tų laikų, kai visa šitai tęsiasi, dabar kalbu apie save, taip, nuo šiol kalbėsiu tik apie save, nuspręsta, net jeigu man tai nepavyks, nors jokio pagrindo nėra, taigi galiu pradėti. Niekas nepasikeitė. Matyt, aš vis dėlto senstu, na ir kas, visada buvau senas, visada senstantis, be to, senimas nieko nekeičia, jei neminėsime, jog kalbama ne apie mane, po perkūnais, aš sau paprieštaravau, bet tai niekis. Nuo tada, kai nebežinai, apie ką kalbi, ir negali sustoti, kad pagalvotum apie tai ramiai, laimė, laimė, sustoti labai norėtum, tačiau be jokių sąlygų, nuo tada, kartoju, nuo tada, kai, nagi, nuo tada, kai žmogus, nuo tada, kai jis, ak, šimts perkūnų, nuo tada, kai šitai, paskui tai, sutinku, nebekalbėkim apie tai, aš vos neužstrigau. Padėkite, padėkite, o kad galėčiau aprašyti tą vietą, aš, taip puikiai mokantis aprašinėti vietas, sienas, lubas, grindis, tai mano specialybė – durys, langai, kokių tik jų nesu įsivaizdavęs per visą savo karjerą, buvo tokių, kurie vėrėsi į jūrą, matei tik jūrą ir dangų, jei tik būčiau galėjęs užsidaryti kambaryje, žodžių medžioklei būtų atėjęs galas, net jeigu jis būtų buvęs be durų, net jeigu jis būtų buvęs be langų, be nieko, vien keturios plokštumos, šešios plokštumos, jeigu galėčiau užsidaryti, tai būtų šachta, tegu ten tamsu nors į akį durk, galėčiau sustingti ir nejudėti, rasčiau būdų ištirti ją, klausyčiausi aido, pažinčiau ją, prisiminčiau, įsivaizduočiau, jausčiausi kaip namie, papasakočiau, kaip ten, mano namuose, viskas atrodo, užuot kalbėjęs visokius niekus, toji vieta, o kad galėčiau tą vietą aprašyti, nupiešti, aš mėginau, nejaučiu vietos, jokios vietos aplink save, man nėra galo, nesuprantu, kas čia, tai ne kūnas, tatai neturi galo, tatai – kaip oras, pagaliau pataikiau, šįkart tai aš, sakai tai, kad ką nors pasakytum, bet tai ilgai netruks, kaip dujos, tauškalai, ta vieta, ta vieta, vėliau jau sugalvosim, iš pradžių ta vieta, vėliau aš joje susivoksiu, prisistatysiu jai, toks tvirtas gniutulas, viduryje, arba kampe, tvirtai paremtas iš trijų pusių, toji vieta, kad tik galėčiau pajusti kokią nors vietą sau, aš mėginau, pamėginsiu dar, toji jūra po mano langu, aukštesnė už mano langą, niekad nebuvo mano, ir valtis, ar tu prisimeni tą valtį, ir upę, ir užutekį, žinojau, kad turiu prisiminimų, gaila, kad jie ne apie mane, ir tos žvaigždės, tie signaliniai švyturio žibintai, ir plūdurų šviesos, ir degantis kalnas, tai buvo tuomet, kai aš sau nieko neatsakydavau, kiti naudojosi tuo, jie stipdavo kaip musės, arba tas miškas, man nebūtinas koks nors stogas, koks nors vidus, o kad būčiau galėjęs įsivaizduoti esąs miške, užspeistas tankumyne, ar sukantis jame ratus, tiems mano plepalams jau būtų galas, aprašyčiau lapus, vieną po kito, kaip jie auga, kaip meta šešėlį, kaip krinta, kaip pūva, šaunios akimirkos tam, kuriam nereikia pareikšti: Bet tai ne aš, tai ne aš, kur aš esu, ką aš darau visą tą laiką, tarsi tai būtų svarbu, bet pasijutus taip toli tave nupurto šaltis, širdis nebeplaka karštai, širdis, kuri ten plakė, tarp erškėčių, liūliuojama šešėlio, mėgini jūrą, mėgini miestą, ieškai savęs kalnuose ir lygumoje, tai suprantama, tu nori savęs, nori savęs savo kampelyje, tai ne meilė, tai ne smalsumas, tu nerimauji, tai nuovargis, nori sustoti, nebekeliauti, nebeieškoti, nebemeluoti, nebekalbėti, užmerkti akis, bet tik savas, žodžiu, pagauti save, po to jau ilgai netruks. Pastebiu vieną dalyką, kiti pradingo, visi lig vieno. Tai įtartina. Pastebiu, nieko nepastebiu, tęsiu kaip įmanydamas, jei tai įgyja kokios nors prasmės, aš niekuo dėtas, aš praėjau pro čia, šitai praėjo prieš mane, tūkstančius kartų, o dabar jo eilė, jis nueis, ir tai jau bus kas kita, kita mano senos akimirkos akimirka, štai ji, toji sena prasmė, kurią aš sau suteiksiu, kurios nesugebėsiu sau suteikti, esama dievo prakeiktiesiems, kaip ir pirmąją dieną, šiandien ir yra pirmoji diena, ji prasideda, žinau ją puikiai, prisiminsiu ją pamažu, tolydžio gimsiu, gimsiu, tokie tušti gimimai, galiausiai prieisiu naktį taip ir nepabuvęs. Tik pažvelkit į tą Tuniso rausvą spalvą, tai aušra. Jei tik galėčiau užsidaryti, užsidaryčiau tuojau pat, tai būčiau ne aš, paskubėkim, sukursiu vietą, ji bus ne mano, bet argi tai svarbu, aš jokios vietos nejaučiu kaip savos, gal kada nors taip atsitiks, gal padarysiu ją savą, įsitaisysiu joje, įtaisysiu joje ką nors, rasiu joje ką nors, įsitaisysiu jame, pasakysiu, kad jis – tai aš, gal jis mane laikys, gal ta vieta laikys mudu abu, vieną kitame, o pati mus apsups, ir viskas bus jau baigta, man nereikės judėti, aš užsimerksiu, man reikės tik kalbėti, tai bus lengva, turėsiu ką pasakyti, kalbėsiu apie save, apie savo gyvenimą, padarysiu jį gerą, žinosiu, kas kalba, apie ką, žinosiu, kur esu, gal galėsiu nutilti, jie tik to ir laukia, ko gero, štai jie ir vėl laukia manęs pargrįžtant namo, kad man atleistų, tai melas, kurio jie niekaip nenori pabaigti, aš užsimerksiu, užsičiaupsiu, galiausiai pasijusiu patenkintas, toks tad šis rytas. Aš vadinu tai rytu, taip, dar truputį delsiu su pavadinimu, aš vadinu tai rytu, daug žodžių neturiu, neturiu didelio pasirinkimo, aš nesirenku, žodis atėjo pats, aš privalėjau išvengti tos ryškios dėmės, tai brėkšma, bet ji ilgai netrunka, aš tai žinau, aš vadinu tai brėkšma, jei jūs ją matote. Štai aš ir pasileidau pirmyn, nepatikėtum, gal tai jau paskutinis mano lėkimas šuoliais, aš visada užuosdavau arklides, tai aš tvoskiu arklidėmis, man nėra jokių kitų arklidžių, išskyrus mane patį. Ne, aš to nedarysiu, ko nedarysiu, lyg tai nuo manęs priklausytų, nebeieškosiu savo būsto, nežinau, ką darysiu, jis, regis, jau užimtas, kažkas jau, regis, jame yra, kažkas be galo žemas, jis nenorės manęs, aš suprantu jį, aš jam trukdyčiau, ką gi aš ketinu dabar sakyti, ketinu to klausti savęs, ketinu užduoti sau klausimus, tai geras užkaištis, man negresia pavojus užsičiaupti, tai kam šitiek istorijų, būtent, klausimai, žinau jų milijonus, matyt, žinau, be to, yra dar ir ketinimų, kai nėra klausimų, atsiranda ketinimai, sakai, ką pasakysi ir ko nepasakysi, tas niekam neįpareigoja ir ta bloga akimirka praeina, nugriūva mirtinai negyva, staiga išgirsti save paistant balažin ką, lyg niekada nebūtum daręs nieko kito, ir iš tikrųjų niekad nebuvai kalbėjęs apie nieką kita, sugrįžti iš toli, kaip tik ten ir turėtum būti, ten ir esi, toli nuo čia, toli nuo visko, o kad galėčiau ten nukakti, o kad galėčiau aprašyti tai, aš, išmanantis taip puikiai topografiją, būtent šitai ir yra siekiai, kai neturi ketinimų, randasi siekiai, turi griebtis to triuko, privalai kalbėti lėtai: O kad galėčiau, tai duoda laiko susitelkti ilgesio kamuoliui gerklės apačioje, nelieka nieko kito, kaip dėtis norinčiam jį nuryti, tai gali toli nuvesti puikiai išmintais takais, juose dažnai susitinki save, kažkas juose sutinka save patį, o kad žinotum, tai ir yra siekiai, apsisuki, tas kitas irgi, tu jo verki, jis tavęs verkia, tai aukščiausia tragedija, tai daug geriau nei juoktis. Kas gi dar, nuomonės, palyginimai, tai daug geriau nei juoktis, viskas padeda, tik taip ir gali būti, pereiti tą sunkią perėją, ką gi tu privalai išgirsti, kokia ta perėja sunki, čia kalbu ne aš, ar girdžiu aš, nesigilinkim, elkimės taip, lyg būčiau vienintelis pasaulyje, nors esu vienintelis jame nesantis, arba drauge su kitais, argi tai ką nors keičia, kiti yra, kitų nėra, jiems rodytis neprivalu, turi klajoti ir leisti kitiems klajoti, nuo žodžio prie žodžio, turi būti vien tas lėtas bekraštis sūkurys ir kiekviena jo dulkelė, tai neįmanoma. Kažkas kalba, kažkas girdi, nėra reikalo žengti toliau, tai ne jis, tai aš, arba kuris nors kitas, arba kiti, koks skirtumas, viskas aišku, tai ne jis, jis, kurį žinau esant manim, tai viskas, ką aš žinau, tas, apie kurį negaliu pasakyti, kad jis – tai aš, aš nieko negaliu pasakyti, mėginau, mėginu, jis nieko nežino, nieko neišmano, nei ką reiškia kalbėti, nei ką reiškia girdėti, nieko nežinoti, nieko negalėti, bet privalėti mėginti, daugiau jau nebemėginu, mėginti nebeprivalu, tai darosi savaime, velkasi savaime, nuo žodžio prie žodžio, tai sukasi didžiulių pastangų dėka, esi kažkur viduj, visur, jo nebėra, o kad galėčiau jį pamiršti, kad turėčiau sekundę, nors sekundę to triukšmo, nešančio mane tolyn, ir nereikėtų sakyti, aš to ir nesakau, neturiu laiko: Tai ne aš, aš – jis, o apskritai, kodėl gi ne, kodėl to nepasakius, aš tikriausiai tai pasakiau, tai ir kitus dalykus, tai ne aš, tai ne aš, aš negaliu to pasakyti, tai nutiko savaime, tai nutinka savaime, tai ne aš, o kad tai galėtų būti kalba apie jį, kad tai galėtų atsitikti jam, aš jį paneigčiau, jei tai galėtų pagelbėti, jeigu kas nors galėtų mane išgirsti, tai aš, čia aš, kalbėkite man apie jį, leiskite man kalbėti apie jį, aš niekad nieko neprašiau, priverskite mane kalbėti apie jį, kokia kebeknė, dabar čia nieko nebėra, kad nors tai nenutrūktų. Tuo viskas ir baigiasi, lieka tik tai, paskui grįžta žodžiai, kažkas pasako aš, pats tuo netikėdamas. O kad galėčiau pasistengti, bent kartą pasistengti susikaupti ir pamėgint suvokti, kas gi čia vyksta, kas gi man darosi, kas, aš nežinau, aš pamiršau to sąlygos sakinio išvadą, bet negaliu, aš net nebegirdžiu, aš miegu, jie vadina šitai miegoti, štai jie ir vėlei pasirodė, reikia ir vėl pradėti juos užmušinėti, girdžiu siaubingą triukšmą, sugrįžti atima daug laiko, aš nežinau iš kur, aš ten beveik buvau, beveik miegojau, aš vadinu šitai miegoti, esu tik aš, visad buvau tik aš, turiu galvoje čia, apie kitur tyliu, kitur aš niekad nebuvau, čia – mano vienintelis kitur, tai aš šitai darau ir aš šitai kenčiu, kitaip juk neįmanoma, ir šitaip neįmanoma, tai ne mano kaltė, tik tiek galiu pareikšti, – tai ne mano kaltė, tai niekieno kaltė, kadangi nieko nėra, vadinasi, negali būti niekieno kaltės, kadangi esu tik aš, ji negali būti mano kaltė, kartais net pamanytum, kad aš protauju, aš nieko prieš, mane, matyt, išmokė protauti, matyt, jie ėmė mane mokyti prieš palikdami, aš neprisimenu to meto, bet jis, matyt, mane paženklino, neprisimenu, kad buvau paliktas, veikiausiai mane ištiko šokas. Keista, šitie nežinia kodėl mirštantys sakiniai, keista, kas gi čia keisto, čia viskas keista, viskas keista, kai apie tai galvoji, ne, keista kaip tik galvoti apie tai, ar turėčiau manyti, kad manyje gyvenama, aš nieko negaliu manyti, man reikia tęsti, kaip tik tai ir darau, tegu mano kiti, juk kitų turi būti kituose kitur, kiekvienas savo mažame kitur, tas žodis, prie kurio grįžtama, ir kiekvienas pasako sau, kai stoja metas, kai stoja metas pasakyti: Tegu mano kiti, ir taip toliau, ir taip toliau, tegu kiti daro štai šitai, tegu kiti daro tai, jei jų yra, taip lengviau tęsti, kad ir ką žmonės kalbėtų, taip lengviau tęsti, tai stumia tave priekin, aš tikiu pažanga, moku tikėti, matyt, mane išmokė ir tikėti. Ne, niekas manęs nieko neišmokė, aš niekad nieko neišmokau, visada buvau čia, niekada nieko kito čia nebuvo, tik aš, niekada, visada, aš, niekas, sena purvynė, kurią turi maišyti amžiais, dabar tai jau purvynė, o ką tik buvo dulkės, matyt, palijo. Tas, kur kalba, veikiausiai pakeliavo, veikiausiai matė vieną kitą žmogų, vieną kitą daiktą, veikiausiai pabuvojo ten viršuj, po šviesos skliautu, arba žmonės pripasakojo jam istorijų, keliauninkai jį rado, tai panaikina mano kaltę, kas sako: Tai panaikina mano kaltę, jis, tai sako jis, arba tai sako jie, taip, jie, tai samprotauja jie, jie tiki, ne, tik tas vienas, tas, kuris gyveno, arba regėjo tuos, kurie gyveno, būtent jis kalba apie mane, taip, lyg aš būčiau jis, lyg aš būčiau ne jis, ir taip, ir taip, dargi lyg būčiau tie kiti, vienas po kito, tai jis tas patiriantis skausmą, o aš esu toli, girdit, jis sako, kad aš esu toli, lyg būčiau jis, ne, lyg būčiau ne jis, nes jis netoli, jis čia, tai kalba jis, jis sako, kad tai aš, paskui sako, kad ne, kad esu toli, girdite jį, jis manęs ieško, nežinau kam, ir jis nežino kam, jis mane šaukia, jis nori, kad aš išeičiau, jis mano, kad aš galiu išeiti, jis nori, kad aš būčiau jis, arba kuris nors kitas, būkim nešališki, jis nori, kad aš įlipčiau, kad įlipčiau į jį ar į kurį nors kitą, jis mano, kad man tai pavyko, jaučia mane esant savyje, tada ir sako aš, lyg būčiau jis, arba kame nors kitame, tuomet jis sako Merfis, arba Molojus, nebežinau, lyg aš būčiau Malonas, bet su kitais jau baigta, jis nori tik savęs, apie mane jis mano, kad aš – jo paskutinis šansas, jis taip mano, jie jį išmokė manyti, šį bei tą, visada kalba būtent jis, Mersjė juk niekad nekalbėjo, Moranas niekad nekalbėjo, aš niekad nekalbėjau, atrodau tarsi kalbantis, nes jis taip kalba, lyg būtų aš, aš kone pats tuo patikėjau, girdite jį, lyg būtų aš, aš, esantis toli, negalintis judėti, kurio negalima surasti, tačiau ir jis gali tik kalbėti, be to, veikiausiai tai ne jis, veikiausiai tai visa ta šutvė, vienas po kito, kaip viskas painu, kažkas čia kalba apie painiavą, tai klaida, čia klaida viskas, nežinia kodėl, nežinia kieno, nežinia kieno atžvilgiu, kažkas čia sako jis, tai įvardžių vartojimo klaida, aš neturiu vardo, neturiu įvardžio, visos bėdos randasi iš šito tai, tai toks įvardis, nors ir ne tai, nesu ir tai, palikim visa tai ramybėje, užmirškim viską, tai nesunku, juk kalbame apie kažkokį žmogų arba apie kažkokį daiktą, kurio čia nėra, kuris toli, arba kurio niekur nėra, arba kuris yra ten, čia, o kodėl gi ir ne, svarbu apie tai kalbėti, nežinia kam, kam reikia kalbėti apie tai, reikia, ir tiek, nors negali, niekas negali apie tai kalbėti, kalbi apie save, kažkas kalba apie save, būtent, vienaskaita, vienas vienintelis, prižiūrėtojas, jis, aš, nesvarbu, prižiūrėtojas kalba apie save, ne, ne taip, apie tą kitą, irgi ne, jis nieko apie tai nežino, iš kurgi jam žinoti, ar jis kalbėjo apie tai, ar ne, kalbėdamas apie save, kalbėdamas apie tą kitą, kalbėdamas apie daiktus, apie kokį kitą, apie kokius daiktus, prižiūrėtojas, kalbantis apie save, tai aš, kalbantis apie save, kaip žinoti, aš negaliu žinoti, ar kalbėjau apie jį, turiu kalbėti apie jį, negaliu kalbėti apie nieką kitą, tik apie save, ir ne taip, aš negaliu kalbėti apie nieką, ir vis dėlto kalbu, veikiausiai apie jį, to niekada nesužinosiu, kaipgi galėčiau sužinoti, kas gi galėtų sužinoti, kas, tai žinodamas, galėtų man pasakyti, nežinau, apie ką čia kalbama, tai viskas, ką aš žinau, ne, turiu žinoti kažką kita, matyt, mane išmokė įvairių dalykų, kalbame apie tą, kuris nieko nežino, nieko nenori, nieko negali, jei nieko nenorėdamas gali ir nieko negalėti, kuris negali nei girdėti, nei kalbėti, kuris esu aš, apie kurį aš negaliu kalbėti, apie kurį kalbėti privalau, visa tai – tik hipotezės, aš nieko nepasakiau, kažkas nieko nepasakė, tos hipotezės nesvarbu, svarbu tik tęsti, viskas tęsiasi, o hipotezės – kaip ir visa kita, šitaip tęsti lengviau, tarytum to lengvumo reikia, visa tai puiku, beasmene forma, tarytum būtų reikėję to lengvumo tęsiant kažin kokį dalyką, kuris negali liautis, o vis dėlto tai liausis, girdite, tas balsas sako, jog vieną gražią dieną tai liausis, jis sako, jog tai niekad nesiliaus ir sako, jog tai liausis, aš savo nuomonės neturiu, kuo gi galėčiau reikšti nuomonę, gal burna, jei ji mano, nejaučiu turįs burną, bet tai nieko nereiškia, o kad galėčiau jausti turįs burną, o kad galėčiau jausti turįs ką nors, pamėginsiu, jeigu pajėgsiu, žinau, kad tai ne aš, tai viskas, ką žinau, sakau aš, žinodamas, kad tai ne aš, esu toli, tai viskas, ką žinau, toli, ką gi reiškia toli, toli būti nebūtina, o gal jis čia, tarp mano rankų, mano rankų, aš nejaučiu turįs rankas, o kad galėčiau jausti turįs ką nors, tai būtų išeities taškas, išeities taškas, ak, o kad mokėčiau juoktis, žinau, kas tai yra, veikiausiai man paaiškino, kas tai yra, bet aš nemoku to daryti, veikiausiai man ir neparodė, kaip šitai daryti, veikiausiai tai toks dalykas, kurio negali išmokti. Tyla, žodis apie tylą, tyloje, visų blogiausia – kalbėti apie tylą, paskui užsidaryti, uždaryti ką nors, kitaip tariant, ką kitaip tariant, ramiau, aš ramus, aš uždarytas, esu kažin kame, tai ne aš, tai viskas, ką žinau, palikim šitai ramybėje, kitaip tariant, sukurti vietą, mažą pasaulėlį, sukurti mažą pasaulėlį, jis bus apskritas, šį kartą jis bus apskritas, nors tai ir nėra tikra, žemomis lubomis, storomis sienomis, kodėl žemomis, kodėl storomis, nežinau, tai nėra tikra, dar pažiūrėsim, visa tai dar pažiūrėsim, toks mažas pasaulėlis, pasistenk sužinoti, kaip jis atrodo, pamėgink nuspėti, patalpink jame ką nors, paieškok jame ko nors, sužinok, koks jis, kaip veikia, tai būsiu ne aš, nesvarbu, gal tai būsiu ir aš, gal tai bus mano pasaulis, sutapimas įmanomas, langų nebus, su langais jau baigta, jūra manęs atsisakė, dangus manęs nematė, manęs tenai nebuvo, ir vasaros vakaro oras slėgė akių vokus, reikia akių vokų, reikia akių obuolių, veikiausiai jie man paaiškino, kažkas veikiausiai man paaiškino, kaip visa tai atrodo, akis, prie lango, priešais jūrą, priešais žemę, priešais dangų, prie lango, prieš orą, vasara, vakaras, atsiveria, užsiveria, pilka, juoda, pilka, juoda, ko gero, supratau, ko gero, to norėjau, norėjau akies, sau, ko gero, pamėginau, pamėginau visuos tuos dalykus, apie kuriuos jie pasakojo, visus tuos dalykus, kuriuos pamėginau, man tai vis dar naudinga, dar veikia, kai pagalvoju apie tai, taigi, dar reikia pagalvoti, dar pagalvoti tas senas mintis, jie vadina tai pagalvoti, tai vizijos, vizijų likučiai, matai tik šitai, kažin kokius senus vaizdus, langą, ir kurio galo jie man rodo langą, sakydami, nežinau, nebeprisimenu, nebeatgaminu, langą, sakydami: Yra dar ir kitų, yra dar gražesnių, ir visa kita, sienas, dangų, žmones, pavyzdžiui, Mahudą, truputį gamtos, viską išvardyti per ilgai trunka, tai per daug užmiršta, per mažai užmiršta, argi tai buvo būtina, bet tai įvyko būtent taip, kas galėjo čionai ateiti, ko gero, velnias, nenutuokiu, kas kitas čia galėtų būti, tai jis man viską čia parodė, tamsoje, ir kaip kalbėti, ką sakyti, ir truputį gamtos, kelis vardus ir žmonių išorę, tų, kurie mane primena, į kuriuos aš galėjau būti panašus, ir tai, kaip jie gyvena, kambariuose, pašiūrėse, grotose, miškuose ar zuidami pirmyn atgal, nebežinau, tų, kurie mane apleido, žinodami, kad aš buvau sugundytas, žinodami, kad aš prapuolęs, nesvarbu, ar pasidaviau, ar ne, nežinau, tai nebe aš, tai viskas, ką žinau, nuo tada tai jau nebe aš, nuo tada – jau nebėra nė gyvos dvasios, ko gero, aš pasidaviau. Visa tai hipotezės, tai stumia priekin, aš tikiu pažanga, tikiu tyla, ak; taip, dar keli žodžiai apie tylą, paskui – tas mažas pasaulėlis, jo pakaks amžinybei, sakytum, čia aš kalbu, girdžiu, kuriu planus, dabarčiai, amžinybei, nors esu toli arba kur nors savo glėbyje, ar kur nors nuošalėje, už sienų, dar keli žodžiai apie tylą, paskui vienui vienintelis dalykas, vienui vienintelė erdvė ir kažkas jos viduj, kažin koks daiktas jos viduj, ko gero, iki pat galo, aš tuo tikiu, jau vakaras, aš vadinu tai vakaru, tikiu tuo šįvakar, tai paskelbta, jie paskelbė, o paskui atšaukė, taip jau yra, taip lengviau tęsti, taip lengviau artinti pabaigą, vakarus, kuriuose esama pabaigos, aš kalbu apie vakarą, kažin kas kalba apie vakarą, galimas daiktas, tai dar rytas, galimas daiktas, tai dar naktis, gal dar tamsu, neturiu savo nuomonės. Jie myli vienas kitą, susituokia, kad geriau, patogiau būtų mylėti, jis išvyksta į karą, žūva kare, ji verkia, užlieta jausmų, nes jį mylėjo, nes jį prarado, op, vėl išteka, kad vėl mylėtų, dar patogiau, jie myli vienas kitą, myli tiek kartų, kiek reikia, kiek reikia, kad jaustumeis laimingas, anas pargrįžta, anas kitas pargrįžta, jis nežuvo kare, ji eina į stotį jo pasitikti, o jis, jausmų užlietas, numiršta traukinyje, vien nuo minties, kad vėl ją susitiks, ji verkia, verkia vėl, vėl užlieta jausmų, kad vėl jį prarado, op, grįžta namo, jis nebegyvas, tas kitas jau nebegyvas, anyta jį atriša, jis pasikorė, užlietas jausmų, ir nuo minties, kad ją prarado, ji verkia, verkia dar smarkiau, užlieta jausmų, nes jį mylėjo, nes jį prarado, štai jums istorija, ji atsirado tam, kad sužinočiau, kas yra jausmas, šitai vadinama jausmu, tai štai ką gali jausmas, kai aplinkybės jam palankios, tai štai ką gali meilė, vadinas, šitai ir yra jausmas, kas yra traukiniai, judėjimo kryptis, traukinių palydovai, stotys, karas, meilė ir širdį veriantys riksmai, tikriausiai tai anyta, ji šaukia veriamai, atrišdama sūnų ar žentą, nebežinau, tikriausiai tai jos sūnus, jeigu ji šaukia, ir durys, tos namų durys uždarytos, grįžusi iš stoties ji randa uždarytas duris, kas jas uždarė, jis, kad lengviau būtų pasikarti, arba anyta, kad lengviau būtų jį atrišti, arba kad sutrukdytų marčiai grįžti, na nieko sau istorija, tikriausiai tai marti, tai ne žentas ir duktė, tai sūnus ir marti, kaip puikiai šįvakar samprotauju, visa tai – kad išmokčiau samprotauti, kad būčiau skatinamas eiti ten, kur galiu prieiti galą, matyt, aš buvau geras mokinys, iki tam tikro taško, tam tikro taško peržengti nesugebėjau, suprantu: jie pyksta ant manęs dėl to, šįvakar pradedu suprasti, tai anaiptol nepavojinga, tai ne aš, tai buvau ne aš, durys, durys mane ir domina, jos medinės, kas uždarė duris, ir kam, aš niekada to nesužinosiu, na ir istorija, maniau, kad jos jau baigėsi, kad visos jos jau užmirštos, veikiausiai ji nauja, šviežut šviežutėlaitė, ar tai nebus tik grįžimas į pasakos pasaulį, ne, tik priminimas, kad visa tai praradęs aš pasigailėčiau, kad vėl norėčiau grįžti į tą vietą, iš kur esu ištremtas, visa bėda, kad ji man nieko neprimena. Tyla, kalbėti apie tylą prieš grįžtant į ją, aš jau buvau joje, nežinau, juk aš esu joje kiekvieną mielą akimirką, kiekvieną mielą akimirką išeinu iš jos, štai ir kalbu iš jos, žinojau, kad taip bus, aš išeinu iš jos, kad pakalbėčiau, lieku joje kalbėdamas, jeigu tai aš kalbu, bet tai ne aš, tik apsimetu, kad aš, dažnai apsimetu, kad aš, tačiau buvau joje ilgai, ilgai užsibuvau, apie trukmę nieko nenutuokiu, negaliu apie ją kalbėti, neblogai apie ją kalbu, sakau niekada, visada, kalbu apie metų laikus, apie dienos, nakties dalis, naktis dalių neturi, nes naktį miegi, metų laikai veikiausiai panašūs vieni į kitus, dabar, matyt, pavasaris, mane išmokė šitų žodžių, nepaaiškinę jų prasmės, būtent taip ir išmokau samprotauti, aš juos visus vartoju, visus žodžius, kuriuos jie man parodė, jų buvo ilgi sąrašai, ak, koks keistas karštis staiga nutvilkė, jie buvo pateikti sąrašais, su paveikslėliais priešais, matyt, aš užmiršau juos, matyt, juos sumaišiau, tuos bevardžius paveikslėlius, kuriuos vis dar turiu, tuos pavadinimus be paveikslėlių, tuos langus, kuriuos veikiau vadinčiau durimis, bent jau kaip nors kitaip, ir tas žodis žmogus, kuris, ko gero, netiksliai reiškia tai, ką aš matau girdėdamas, o akimirka, valanda, ir taip toliau, kaip pavaizduoti jas, gyvenimas, kaip padaryti, kad jį išvysčiau, čia, tamsoje, aš vadinu šitai tamsa, bet gal tai – žydrynė, bereikšmiai žodžiai, bet aš juos vartoju, jie grįžta, visi, kuriuos jie man parodė, visi, kuriuos prisimenu, man reikia jų visų, kad galėčiau tęsti, netiesa, pakaktų dvidešimties, labai ištikimų, gerai įsišaknijusių, skirtingų, taip susirinktų visa gama, aš sumaišyčiau juos, išskirstyčiau, ir būtų visa paletė, aš padaryčiau viską, jei galėčiau, jeigu norėčiau, beje, pavyko, kaip tik šitaip viskas baigsis, veriamais riksmais, neaiškiu murmesiu, juos teks išleisti pamažu, improvizuoti, nesiliaujant dejavus, aš juoksiuos, būtent šitaip tai baigsis, prislopintu juoku ir burbuliavimu, ai, oi, och, pasitreniruosiu, niam, pam, pliaukšt, kaukšt, grynos emocijos, pliaukšt, taukšt, kirčiai, bumbt, tekšt, kas dar, aach, ooch, čia tai jau meilė, gana, tai vargina, cha, cha, tai šonkauliai, Demokrito, ne, to kito, galų gale tai pabaiga, visa ko pabaiga, tai tyla, keli paburbuliavimai apie tylą, tikrą, ne tą, kurioje aš mirkstu iki burnos, iki ausies, kuri mane užkloja, atkloja, kuri su manimi alsuoja, kaip katė su pele, tikra, toji skenduolių tyla, aš nuskendau, daug kartų, tai buvau ne aš, aš uždusau, aš padegiau save, trenkiau sau medgaliu ir geležgaliu per galvą, tai buvau ne aš, galvos nebuvo, gelžgalio nebuvo, aš nieko sau nepadariau, aš nieko nepadariau niekam, niekas man nieko nepadarė, nėra nė gyvos dvasios, nėra medgalio, aš ieškojau, esu tik aš, ir net manęs nėra, aš ieškojau visur, čia turi kas nors būti, tas balsas turi kam nors priklausyti, sutinku, aš noriu viso to, ko nori jis, aš esu jis, jau pasakiau tai, jis pasakė tai, retkarčiais jis tai pasako, paskui paneigia, sutinku, aš noriu, kad jis nutiltų, jis nori nutilti, jie to negali, jis nutyla akimirkai, paskui ir vėlei pasigirsta, tai netikra tyla, jis sako, kad tai nėra tikra tyla, ką gali pasakyti apie tikrą tylą, nežinau, kad nežinau, kas ji yra, kad jos nėra, kad gal yra, taip, gal ji yra, kažkur, aš niekada nesužinosiu. Tačiau, kai jis nusilpsta, kai jis nutyla, o jis nusilpsta kas akimirką, jis nutyla kas akimirką, taip, bet kai nutyla kiek ilgėliau, ilgėliau, ką reiškia ilgėliau, girdėti murmesiai, turi girdėtis murmesiai, ir klausymasis, kažkas jo klausosi, ausis nebūtina, burna nebūtina, tas balsas klausosi savęs paties, kaip ir tuomet, kai kalba, klausosi, kaip pats nutyla, tada ir pasigirsta murmesys, pasigirsta balsas, tylus balselis, tas pats balsas, tik tylut tylutėlaitis, jis lieka gerklėje, štai vėl gerklė, štai vėl burna, jis pripildo ausį, paskui aš išvemiu, kažkas išvemia, kažkas pradeda vemti, visa tai turėtų vykti štai taip, man nebereikia aiškinti nei klausti, kablelis bus padėtas ten, kur aš nuskęsiu suvisai, tai bus tyla, šįvakar tuo tikiu, vis dar šįvakar, o kaip ilgai tai trunka, sutinku, tai veikiausiai pavasaris, žibuoklės, ne, tai ruduo, viskam juk savo laikas, tai, kas praeina, tai, kas baigiasi, jie juk nesugebėjo man to paaiškinti, tai, kas juda, išnyksta, sugrįžta, ta besikeičianti šviesa, jie juk nesugebėjo man jos parodyti, o dar – mirtis, mirštantis balsas, jis tinkamas, ir galiausiai tyla, jokio murmesio, jokio oro, niekas nesiklauso, tai ne mano sumautai nosiai, puiku, pirmyn. Milžiniškas kalėjimas, lyg šimtas tūkstančių katedrų, nuo šiol jau niekad nieko kito, ir viduje, kažkur, gal net prikniedytas, mažytis kalinys, kaip jį surasti, kokia ji apgaulinga, šita erdvė, koks dirbtinumas iš pat karto, noras užmegzti čia santykius, noras patalpinti čia padarą, pakaktų ir vienutės, jeigu atsisakyčiau, jeigu galėčiau atsisakyti prieš pradėdamas, prieš pradėdamas iš naujo, koks dusulys, taip, dusulys, šūksniai, taip lengviau tęsti, taip lengviau nustumti tolyn lemtingą valandą, ne, priešingai, nežinau, išvykti vėl, į šitą begalybę, į šitą tamsą, daryti išvykimo judesius, kai neišeina pajudėt iš vietos, kai niekada nesi išvykęs, daryti judesius, kokius judesius, juk neišeina pajudėt iš vietos, paleidi kakarinę, ir garsas pasiklysta tarp skliautų, jis vadina tai skliautais, ko gero, tai dangaus skliautas, ko gero, pragarmė, tai žodžiai, jis kalba apie kalėjimą, o pagaliau aš nieko prieš, – erdvų, kur sutilptų visa tauta, – man vienam, ar laukiantį manęs, aš vyksiu ten, pamėginsiu ten nuvykti, negaliu pajudėti, aš jau esu ten, tikriausiai jau esu ten, o kas, jeigu aš ten ne vienas, jei ten visa tauta, ir tas jo balsas, kurį nugirstu nuotrupomis, ko gero, mes gyvenome ir kurį laiką buvome laisvi, dabar mes apie tai kalbame, kiekvienas sau, kiekvienas prieš save, ir klausomės, visa tauta kalba ir klausosi vienu metu, ne, aš esu vienas, gal pirmasis, o gal ir paskutinis, vienintelis, kuris kalba, vienintelis, kuris klausosi, vienintelis, kuris yra vienas, kiti išėjo, jų tarsi nebėra, jie nutilo, liovėsi kalbėję, liovėsi klausęsi, vienas paskui kitą, sulig kiekvienu naujai atvykusiu, atvyks dar kitas, aš jau nebūsiu paskutinis, aš būsiu su kitais, aš būsiu lyg išvykęs, toje tyloje, tai būsiu ne aš, tai ne aš, manęs ten dar nėra, aš vyksiu ten, pamėginsiu ten nuvykti, neverta nė mėginti, laukiu savo eilės, savo eilės nuvykti ten, savo eilės kalbėti ten, savo eilės klausytis ten, savo eilės ten laukti, savo eilės išvykti, būti tarsi išvykstant, tai ilgai trunka, tai truks ilgai, išvykęs kur, kur vykstama iš ten, tikriausiai vykstama kitur, laukti kitur, laukti savo eilės išvykti vėl, ir taip toliau, vienam po kito, visai tautai, ar man vienam, nereikia jokios tautos, paskui sugrįžti čionai, ir vėl pradėti viską iš naujo, ne, tęsti, tai kelias ratu, didelis ratas, aš puikiai jį žinau, matyt, žinau, netiesa, aš negaliu pajudėti, nepajudėjau, paleidžiu kakarinę, girdžiu balsą, yra tik šitas čia, dviejų vietų nėra, nėra dviejų kalėjimų, tai mano priimamasis, tai priimamasis, aš nieko jame nelaukiu, aš nežinau, kur tai yra, nežinau, koks jis, ir tai ne mano reikalas, aš nežinau, didelis jis ar mažas, uždarytas ar atviras, taip, taip, kartok tą patį, taip lengviau tęsti, atviras kam, čia nieko daugiau nėra, tik jis, atviras tuštumai, atviras niekam, sutinku, tai tik žodžiai, atviras tylai, žvelgiantis į tylą, tiesiai į tylą, kodėl gi ne, visą tą laiką ties tylos riba aš tai žinojau, ant uolos, tylos viduryje, ji atbanguoja prie manęs, aš visas ja pasruvęs, tai įvaizdis, tai žodžiai, tai kūnas, tai ne aš, žinojau, kad neturėčiau būti aš, aš ne lauke, aš viduje, aš kažkame, aš uždarytas, tyla yra lauke, lauke, viduj, tėra tik tasai čia ir tyla lauke, tik šitas balsas ir tyla aplink jį, nereikia jokių sienų, ne, sienų reikia, man jų reikia, labai storų, man reikia kalėjimo, buvau teisus, man vienam, eisiu į jį, aš jame pasiliksiu, aš jau esu jame, tuoj pradėsiu savęs ieškoti, esu jame kažkur, tai būsiu ne aš, tiek to, pasakysiu, kad aš, o gal tai būsiu aš, gal kaip tik šito jie ir laukia, štai jie ir vėl, kad man atleistų, laukia, kad pasakyčiau kas nors esąs, kad pasakyčiau esąs kažkur, kad galėtų išvyti mane lauk, tylėdami. Aš nieko nematau, nes ten nieko nėra, o gal todėl, kad neturiu akių, o gal dėl vieno ir dėl kito sykiu, trys galimybės, pasirinktinai, bet ar aš iš tikrųjų nieko nematau, dabar ne laikas meluoti, kaip gali nemeluoti, nieko sau mintis, toks balsas, kas jį sukontroliuos, jis viską išmėgina, jis aklas, jis manęs ieško tamsoje, ieško burnos, kurion galėtų įsibrauti, kuri galėtų juo suabejoti, kitos čia nėra, reikėtų galvos, reikėtų daiktų, nežinau, pernelyg jau dažnai atrodau žinantis, tai daro balsas, jis darosi mokslingas, kad manyčiau, jog išmanau, kad manyčiau, jog jis – mano balsas, akys jo visiškai nedomina, jis sako, kad aš jų neturiu, arba kad man iš jų jokios naudos, paskui jis kalba apie ašaras, paskui jis kalba apie prošvaistes, jis iš tikrųjų čiuopia, prošvaistės, taip, tolumoje arba arčiau, nuotoliai, suprantate, matmenys, cit, prošvaistės, kaip per aušrą, o paskui blėstančios, kaip vakare, ar įsiplieskiančios, tai joms irgi nutinka, sekundę sutviska balčiau už sniegą, tai trunka akies mirksnį, paskui užgęsta, iš tikrųjų, jei taip jau norite, žmogus užmiršta, aš užmirštu, sakau, kad nieko nematau, arba sakau, kad tai mano galvoje, lyg jausčiausi taip, kaip jaučiasi turintis galvą, visa tai tik hipotezės, melai, tos prošvaistės irgi, jos turėtų mane išgelbėti, jos turėtų mane praryti, bet iš to nieko neišėjo, aš nieko nematau, dėl to ar dėl ano, ir įvaizdžiai, kuriais jie mane girdė, kaip kokį kupranugarį, prieš jį paleisdami į dykumą, nežinau, ir vėl melai, tik tam, kad pamėgintų, jau pamėginta, viskas pamėginta, melai, pasakyta greitosiomis, reikia kalbėti greitosiomis, toks reglamentas. Vieta, aš ją vis tiek sukursiu, aš ją sukursiu savo galvoje, aš ją ištrauksiu iš savo atminties, aš ją patrauksiu prie savęs, aš susikursiu galvą, aš susikursiu atmintį, man reikia tik įsiklausyti, tas balsas pasakys man viską, viską, ko man reikia, jis man tai jau pasakė, jis man tai pasakys dar kartą, visa tai, ko man reikia, mažomis atkarpėlėmis, dusdamas, tai lyg išpažintis, paskutinė išpažintis, manai, kad ji baigta, paskui ji vėl ištrykšta, juk buvo padaryta tiek klaidų, atmintis tokia prasta, žodžiai nebeateina, žodžiai retėja, kvėpavimas silpsta, ne, tai kažkas kita, tai kaltinamoji kalba, tai kaltina mirštantis balsas, jis kaltina mane, reikia ką nors apkaltinti, reikia ką nors surasti, reikia kokio nors kaltojo, jis kalba apie mano blogus darbus, jis kalba apie mano galvą, jis sako, kad jis mano, jis sako, kad aš gailiuosi, kad noriu būti nubaustas, kad noriu būti geresnis nei esu, kad noriu išeiti, pasiduoti, juk reikia kokios nors aukos, man reikia tik klausytis, jis nurodys mano slėptuvę, jis man nurodys ją, pasakys, kokia ji, kur jos durys, jei ji turi duris, ir kur esu aš pats, ir kas mus skiria, kokio pobūdžio dykra, ar tai jūra, ar kalnai, ir kokiu keliu eiti, kad galėčiau iš ten išeiti, pabėgti, pasiduoti, atvykti ten, kur kirvis be jokių ceremonijų krinta ant visų iš čia atvykusių, aš nesu pirmas, nebūsiu pirmas, jis apgaus mane, jis jau apgavo kitus, jis pasakys man, ką daryti, kad atsikelčiau, kad pajudėčiau, kad veikčiau kaip nevilties apimtas kūnas, štai taip samprotauju, girdžiu save samprotaujant, visa tai melai, jis šaukia ne mane, kalba ne apie mane, tai dar ne mano eilė, tai kažkieno kito eilė, būtent todėl aš negaliu judėti, nesijaučiu esąs kūnas, kenčiau dar nepakankamai stipriai, tai dar ne mano eilė, dar nepakankamai kenčiu, kad galėčiau judėti, kad turėčiau kūną, su galva, kad galėčiau suprasti, kad turėčiau akis keliui apšviesti, aš tik girdžiu, nesuprasdamas, negalėdamas pasinaudoti tuo, ką girdžiu, kad išeičiau ir nebegirdėčiau, aš ne viską girdžiu, matyt, todėl, aš negirdžiu svarbių dalykų, tai ne mano eilė, topografinės ir anatominės nuorodos manęs nepasiekia, ne, girdžiu viską, tikriausiai viską girdėjau, bet argi tai svarbu, jei dar ne mano eilė, mano eilė suprasti, mano eilė gyventi, mano gyvenimo eilė, jis vadina tai gyventi, tą kelio tarpsnį nuo čia iki durų, viskas čia, tame, ką girdžiu, kažkur, jei viskas pasakyta per tą laiką, viskas tikriausiai buvo pasakyta, bet dar ne mano eilė sužinoti kas, sužinoti, kas aš esu, kur esu, ir ką daryti, kad daugiau juo nebūčiau, nebūčiau ten, rišlu, kad būčiau kitas, ne tas pats, aš nežinau, išeiti į gyvenimą, žengti keliu, rasti duris, rasti kirvį, o gal tai virvė, kaklui, gerklei, stygoms arba pirštams, aš turėsiu akis, matysiu pirštus, tai bus tyla, gal tai kritimas, rasti duris, atverti duris, nukristi į tylą, tai būsiu ne aš, aš liksiu čia ar ten, veikiau ten, tai niekada nebūsiu aš, visa tai jau padaryta, pasakyta ir persakyta, išvykimas, kūnas, kuris atsikelia, kelias, spalvotas, atvykimas, durys atsidaro, užsidaro, tai niekada nebuvau aš, aš niekada nepajudėjau iš vietos, aš klausiausi, aš veikiausiai kalbėjau, kam neigti tai, o pagaliau aš nieko nenoriu, sakau tai, ką girdžiu, girdžiu tai, ką sakau, nežinau, viena arba kita, arba ir viena, ir kita, taip atsiranda trys galimybės, visos tos keliautojų istorijos, tos paralitikų istorijos, tai mano istorijos, matyt, esu be galo senas ar mano atmintis prasta, o kad žinočiau, ar aš gyvenau, ar gyvenu, ar gyvensiu, tai viską supaprastintų, bet sužinoti neįmanoma, būtent čia ir slypi visa gudrybė, aš nepajudėjau iš vietos, tai viskas, ką žinau, ne, žinau kitką, tai ne aš, visada tai užmirštu, kartoju, reikia pakartoti, nepajudėjau iš čia, nesilioviau pasakojęs sau istorijų, beveik jų negirdėdamas, girdėdamas ką kita, įsiklausydamas į kitką ir retkarčiais savęs paklausdamas, iš kur aš tai ištraukiau, ar esu buvęs pas gyvuosius, ar jie buvo atėję pas mane, ir kur, kurgi aš juos laikau, savo galvoje, nejaučiu, kad turėčiau galvą, ir kuo gi apie juos pasakau, burna, ta pati pastaba, ir kuo gi aš juos girdžiu, ir taip toliau, ir taip toliau, tai negaliu būti aš, o gal aš nekreipiu dėmesio, esu jau taip įpratęs, darau tai, nekreipdamas dėmesio, arba lyg būčiau kur nors kitur, štai aš toli, štai manęs čia nėra, tai jo eilė, to, kuris nei kalba, nei klausosi, kuris neturi nei kūno, nei dvasios, jis turi kažką kita, jis privalo turėti kažką kita, jis turi būti kažkur, jis sudarytas iš tylos, kokia graži analizė, jis – tyloje, kaip tik jo ir reikia ieškoti, juo reikia būti, apie jį reikia kalbėti, bet jis negali kalbėti, tad aš galėčiau liautis, aš būsiu jis, aš būsiu tyla, aš būsiu tyloje, mes susijungsime, reikia papasakoti jo istoriją, bet jis neturi istorijos, jo nebuvo istorijoje, tai nėra tikra, jis yra savo istorijoje, neįsivaizduojamoje, neišsakomoje, niekis, reikia mėginti rasti jo istoriją mano senose istorijose, atsiradusiose nežinia iš kur, ji turi ten būti, tikriausiai ji buvo mano istorija prieš tapdama jo istorija, aš atpažinčiau ją, galiausiai atpažinčiau tą tylos istoriją, kurios jis niekad nepaliko, kurios aš privalėjau niekad nepalikti, kurios aš niekad gal ir neatrasiu, kurią aš gal atrasiu, tada tai bus jis, tai būsiu aš, tai bus ta vietovė, tyla, galas, pradžia, dar kartą pradžia, kaip visa tai išsakyti, tai žodžiai, turiu tik juos, ir dar, jie darosi kaskart vis retesni, balsas silpsta, tebūnie taip, aš tai žinau, tikriausiai tai žinau, tai bus tyla, be žodžių, kupina murmesių, tolimų šūksnių, įprastinė tyla, kurios klausomasi, kurios laukiama, laukiama balso, šūksniai nurimsta, kaip ir visi šūksniai, kitaip tariant, jie nuščiūva, murmesiai liaujasi, išnyksta, vėl pasigirsta balsas, jis vėl mėgina pasigirsti, nereikia tikėtis, kad jo jau nebus girdėti, kad balso nebebus, kad liks tik murmesių esmė, tolimi riksmai, reikia skubiai mėginti tai žodžiais, kurie dar liko, mėginti ką, nebežinau, tiek to, aš niekada to nežinojau, mėginti priversti juos įnešti mane į mano istoriją, tais žodžiais, kurie dar liko, į mano seną istoriją, kurią aš užmiršau, toli nuo čia, pro visą triukšmą, pro duris, į tylą, tikriausiai taip, per vėlu, ko gero, jau per vėlu, ko gero, tai jau padaryta, kaip sužinoti tai, aš niekada nesužinosiu, tyloje nežinai, gal tai durys, gal aš esu priešais duris, nustebčiau, jei taip būtų, ko gero, tai aš, tai buvau aš, kažkur buvau aš, galiu išvykti, visą tą laiką keliavau, pats nežinodamas, tai aš priešais duris, kokias duris, tai ne kuris nors kitas, ką gi čia daro durys, tai paskutiniai žodžiai, tikrieji paskutiniai, arba tai murmesiai, tai bus murmesiai, aš atpažįstu juos, ne taip, kalbi apie murmesius, tolimus riksmus, tiek, kiek gali kalbėti, kalbi apie juos iš pradžių, kalbi apie juos paskui, tai melai, tai bus tyla, bet tokia, kuri neilgai trunka, kai klausaisi, kai lauki, kad ji liautųsi, kad balsas liautųsi, gal jis čia vienas, nežinau, jis nieko nevertas, tai viskas, ką žinau, tai ne aš, tai viskas, ką žinau, jis ne mano, jis vienintelis, kurį turėjau, tai netiesa, tikriausiai turėjau kitą, tvarų, bet jis neilgai tvėrė, nesuprantu, kitaip tariant, taip, jis vis dar tveria, aš vis dar esu jame, aš palikau save jame, aš laukiu savęs jame, ne, ten nelauki, ten neklausai, aš nežinau, tai sapnas, gal tai sapnas, nustebčiau, jei tai būtų sapnas, aš atsibusiu tyloje ir niekada nebeužmigsiu, tai būsiu aš, arba vėl sapnas, sapnas apie tylą, sapnuojamą tylą, kupiną murmesių, nežinau, tai žodžiai, kad niekada neatsibusčiau, tai žodžiai, nieko kito, tik tai, privalau tęsti, tai viskas, ką žinau, netrukus jie liausis, aš tai žinau, jaučiu juos, tuos, kurie mane palieka, tai bus tyla, trumpą valandėlę, gerą valandėlę, arba ji bus mano, ta, kuri trunka, kuri neilgai truko, kuri dar trunka, tai būsiu aš, privalau tęsti, negaliu tęsti, privalau tęsti, taigi tęsiu, turiu ištarti žodžius, kol jų yra, reikia juos pasakyti, kol jie suras mane, kol jie man pasakys, keistas skausmas, keista klaida, privalau tęsti, gal tai jau padaryta, gal jie man jau pasakė, gal jau atgabeno mane prie mano istorijos slenksčio, priešais duris, atsiveriančias į mano istoriją, nustebčiau, jei taip būtų, jei jos atsidarys, tai būsiu aš, tai bus tyla, ten, kur esu, nežinau, niekada to nesužinosiu, tyloje nieko nežinai, privalau tęsti, aš negaliu tęsti, aš tęsiu.

(1949)

Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė

Beckett, Samuel. Neįvardijamasis: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.

 

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]