|
<< Atgal
Samuel Beckett
NERAMI RAMYBĖ
1
Vieną naktį, kai jis, parėmęs galvą rankomis,
sėdėjo prie savo stalo, jis pasijuto besistojąs ir einąs. Vieną naktį, o gal vieną
dieną. Nes kai užgeso šviesa, jis nepasinėrė į tamsą. Kažkokia šviesa krito pro
aukštą langą. Po juo vis dar stovėjo kėdė, ant kurios, kol dar galėjo ar norėjo,
jis užlipdavo, kad pažvelgtų į dangų. O kad neištiesdavo kaklo, idant matytų, kas
buvo po langu, tai tikriausiai todėl, kad lango nebuvo galima atidaryti, arba todėl, kad
jis jo nenorėjo ar negalėjo atidaryti. O galbūt pernelyg gerai žinojo, kas buvo po
langu, ir nebenorėjo matyti. Todėl jis paprasčiausiai stovėjo aukštai virš grindų
ir pro išdaužtą stiklą žiūrėjo į dangų be debesų. Jo blyški ir vienoda šviesa
buvo visai nepanaši į tą šviesą, kurią jis prisimindavo iš savo dienų ir naktų,
kai diena greit keisdavo naktį, o naktis dieną. Toji šviesa iš lauko, kai užgeso
šviesa viduje, buvo jo vienintelė šviesa, kol ir ji užgeso ir paliko jį tamsoje. Kol
užgeso jis pats.
Taigi vieną dieną ar vieną naktį, kai jis,
parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo, jis pasijuto besistojąs ir einąs.
Iš pradžių besistojąs ir besilaikąs už stalo. Tada vėl besisėdąs. Tada vėl
besistojąs ir vėl besilaikąs už stalo. Tada einąs. Bandąs eiti. Bandąs eiti
neregimomis kojomis. Taip lėtai, kad tik vietos pasikeitimas rodė, jog jis juda.
Pasijuto beišnykstąs, kad tik vėliau pasirodytų kitoje vietoje. Paskui jis vėl
išnyko, kad vėliau iš naujo pasirodytų vėl kitoje vietoje. Vėl ir vėl išnyko, kad
tik vėliau iš naujo vėl pasirodytų vėl kitoje vietoje. Visai kitoje vietoje, toje
vietoje, kur jis, parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo. Ta pati vieta, tas
pats stalas kaip tada, kai, tarkim, mirė Darli ir paliko jį. Kaip ir kiti iki jo ir po
jo. Kaip ir dar kiti, kurie dar padarys tą patį ir paliks jį, kol ateis jo eilė.
Parėmęs galvą rankomis, vieną kartą, kai jis vėl išnyko, jis pagalvojo, kad būtų
gerai nebepasirodyti, bet kartu būgštavo, jog niekada nebepasirodys. Arba tai jam
paprasčiausiai dingojosi. Arba jis paprasčiausiai laukė. Laukė, ar pasirodys, ar ne.
Vėl pasiliks vienas arba ne vienas ir vėl nieko nelauks.
Kur jis beeitų, jis buvo matomas tik iš nugaros.
Ta pati skrybėlė, tas pats apsiaustas kaip senais laikais, kai jis vaikščiojo
gatvėmis. Šaligatviais. Šiandien kaip tas, kuris buvo svetimas ir ieškojo išėjimo.
Tamsoje. Svetimoje vietoje, nakties arba dienos tamsoje aklai ieškoti išėjimo. Kokio
nors išėjimo. Gatvėse. Šaligatviuose.
Tolimas laikrodis išmušė pusę valandos ir
visą valandą. Visai kaip tada, kai Darli jau buvo mirusi ir jį palikusi. Dūžiai,
vienąkart visai, beje, aiškūs, lyg nešami vėjo, po to gęstantys nejudriame ore.
Riksmai tolumoje, silpni, o po to vėl visai aiškūs. Parėmęs galvą rankomis, jis
vylėsi, kai išmušė visą valandą, kad daugiau nebebus pusės valandos, ir kartu
bijojo, kad pusė valandos nebeateis. Lygiai taip pat, kai išmušė pusę valandos.
Lygiai taip pat, kai akimirkai nutrūko riksmai. O gal tai jam paprasčiausiai dingojosi.
Arba jis paprasčiausiai laukė. Laukė šnaresių.
Atėjo laikas, kai jis kartkartėmis pakeldavo
galvą, pakankamai aukštai, kad pamatytų savo rankas. Tai, kas jose buvo matoma. Viena
padėta ant stalo, o kita ant jos. Nurimusios po visko, ką buvo padariusios. Ankstesnę
galvą akimirkai pakelti, kad pamatytų ankstesnes rankas. Paskui padėti galvą ant jų,
kad ir jai būtų galima pailsėti. Po visko, ką buvo padariusi.
Toji pati vieta, kaip ir ta, iš kurios jis diena
po dienos išeidavo į gatves. Į šaligatvius. Į kurią naktis po nakties sugrįždavo.
Kurią tamsoje nuo vienos sienos ligi kitos išmatuodavo žingsniais. Tuometinėje
dulsvoje nakties tamsoje. Dabar, tarsi būtų svetimas sau, jis pasijuto besistojąs ir
einąs. Išnykstąs ir vėl pasirodąs kitoje vietoje. Vėl išnykstąs ir vėl pasirodąs
jau kitoje vietoje. Arba toje pačioje. Nieko, kas rodytų, kad tai nėra toji pati vieta.
Jokios sienos, prie kurios artėtum ar nuo kurios toltum. Jokio stalo, prie kurio eitum ar
nuo kurio toltum. Toje pačioje vietoje, nes kiekviena vieta, jei žingsniuoji nuo sienos
ligi sienos, yra ta pati. Arba kita. Nieko, kas rodytų, kad tai nėra kita vieta. Kur
niekada. Atsistoti ir eiti vis toje pačioje vietoje. Išnykti ir vėl pasirodyti kažkur
kitur, kur niekada. Nieko, kas rodytų, kad tai nėra kažkur kitur, kur niekada. Tik
dūžis. Riksmai. Kaip visada.
Tiek daug dūžių ir riksmų nuo to laiko, kai
jis paskutinį kartą pamatė, kad galbūt jau nebebus matomas. Paskui tiek daug riksmų
nuo to laiko, kai buvo galima paskutinį kartą išgirsti dūžius, kad galbūt jie
niekada jau nebebūtų išgirstami. Paskui tokia tyla nuo to laiko, kai buvo galima
paskutinį kartą išgirsti riksmus, kad galbūt jie niekada jau nebebūtų išgirstami.
Taigi galbūt jau galas. Nebent tai būtų tik paprasta pauzė. Paskui viskas kaip iki
tol. Dūžiai ir riksmai kaip iki tol, ir jis kaip iki tol, tai čia, tai ten, paskui vėl
čia ir paskui vėl ten. Paskui vėl pauzė. Paskui viskas vėl kaip iki tol. Šitaip vėl
ir vėl. Ir kantrybė iki pat tikros laiko ir skausmo, ir paties ir antrojo paties,
savojo paties, pabaigos.
2
Kaip kažkas, turintis šviesų protą, kai jis
pagaliau vėl buvo išorėj ir nežinojo, kokiu būdu jo ilgai dar nebuvo išorėj, kai
pradėjo savęs klausinėti, ar jis buvo šviesaus proto. Ar tokiam, kuris nebuvo
šviesaus proto, būtų protinga klausinėti, ar jis esąs šviesaus proto, o be to, tuo,
kas belikę iš jo proto, susitelkti prie šios painiavos tokiu būdu, kuris jam tiktų,
jeigu tai jam apskritai galėtų tikti? Todėl galiausiai, užsidėjęs daugmaž protingos
būtybės kaukę, jis žingtelėjo, pats nežinodamas kaip, į išorės pasaulį ir ten
pagal laikrodį išbuvo ne ilgiau kaip šešias ar septynias valandas, kai jau nebegalėjo
savęs nepaklausti, ar jis esąs šviesaus proto. Pagal tą patį laikrodį, kurio
dūžius daugybę kartų girdėjo savo nelaisvėje, kai jis mušdavo valandas ir
pusvalandžius ir todėl iš pradžių tapo kažkokio nerimo šaltiniu, nes dūžiai
nebuvo aiškesni negu tada, kai jie buvo smarkiai slopinami keturių kambario sienų.
Paskui jis ieškojo nusiraminimo mintyse apie tą, kuris saulėlydžio valandą skubėjo
į vakarus, kad geriau įsižiūrėtų į Venerą. Ir jo nesurado. Nepadėjo ir kitas
vienintelis šnaresys, riksmai, gaiviną jo vienatvę, kai jis, niokojamas kančios,
parėmęs galvą rankomis, sėdėjo prie savo stalo. Nepadėjo ir kančios versmės, taigi
laikrodis ir riksmai, ir dabar to nebuvo galima suprasti geriau negu tada, kai tai buvo
visiškai įprasta. Kai visa, kas dar buvo likę iš jo proto, jis sutelkė į tai, jis
ieškojo nusiraminimo mintyse, kad galbūt jo prisiminimas apie tai buvo apgaulingas. Ir
nesurado jo. Jį dar labiau sutrikdė jo begarsiai žingsniai, kai basas atsistojo ant
grindų. Visam suklusus, pasidarė dar blogiau. Kol pagaliau jis nustojo jeigu ne
girdėti, tai bent klausytis ir taikėsi apsidairyti. Ir štai pagaliau: jis pasijuto
esąs pievoje, nusidriekiančioje į tolumą, kurios negalėjo pasiekti jo žingsniai, ir
kiekvienu kitu žingsniu vis sunkiau buvo galima tą tolumą pasiekti. Nes jis, net giliai
žvelgdamas į savo vidų, negalėjo prisiminti jokios pievos, kurioje nebūtų galima
pamatyti kokios nors ribos, bet visada viename ar kitame kampe buvo galima išvysti
pabaigą, kokią tvorą ar kitą ribos pavidalą, kurį priėjus buvo galima apsisukti. Ir
pasidarė dar blogiau, kai geriau įsižiūrėjus pasirodė, kad tai, ką jis tikėjosi
prisimenąs, visai nebuvo neaukšta žalia žolė, tarsi nuėsta avių ir galvijų bandos;
tai buvo ilga žolė, šviesiai pilkos spalvos, šen bei ten pereinančios į baltą. Po
to jis ieškojo nusiraminimo mintyse, kurios galbūt išneštų jo prisiminimą išorėn.
Ir jo nesurado. Įtempus regėjimą, darėsi vis blogiau, kol pagaliau jis liovėsi jeigu
ne matyti, tai bent žiūrėti (aplink save, o tiksliau į save) ir nusiteikė
sugaudyti savo mintis. Kadangi jis neturėjo akmens, ant kurio galėtų sėdėti
sukryžiuotomis kojomis, kaip Waltheris, jam nebeliko nieko kito, kaip stovėti ir
įsitempus statmenai sustingti, ką jis, akimirką dvejojęs, padarė, ir, savaime
suprantama, panerti galvą, tarsi giliai medituojant, ką jis, dar akimirką dvejojęs,
taip pat padarė. Tačiau greit nuvargintas bergždžio gilinimosi į tas liekanas, jis
brovėsi toliau per aukštas nendres ir pasijuto nebežinąs, kur esąs ar kaip čia
atėjęs, ar kur einąs, ar kaip jis galėtų sugrįžti ten, iš kur jis, nežinodamas
kaip, buvo atėjęs. Ir vis nežinodamas ir nematydamas pabaigos. Nežinodamas ir, negana
to, net nenorėdamas žinoti, ir apskritai nieko nenorėdamas, ir todėl be jokio
liūdesio ir net iki to, jog nebesinorėjo, kad laikui liautųsi dūžiai ir riksmai ir
kad jis apgailestautų, jog taip nėra. Dūžiai, čia silpni, čia vėl aiškūs, tarsi
atnešami vėjo, tačiau nesijautė nė dvelktelėjimo, ir riksmai, čia silpni, čia vėl
aiškūs.
3
Taip ir toliau, kol jis stovėjo, kai jo ausyse
giliai iš vidaus ak kaip ir koks žodis, kurio jis nesuprato jis turėjo išnykti kur dar
niekada iki dabar. Paskui vėl ramybė tokia ilga tokį ilgą laiką, kuris galbūt jau
niekada ir po to vėl silpnai giliai iš vidaus ak kaip ir štai vėl trūkstamas žodis
jis turėtų išnykti kur dar niekada iki dabar. Šiaip ar taip ką bereikštų išnykti
ir toliau jis jau nebuvo kaip jis stovėjo visas sulinkęs ir jo ausims tyliai giliai iš
vidaus vėl ir vėl ak kaip kažkas ir toliau jis nebuvo taip toli jis galėjo matyti jau
ten kur dar niekada iki dabar? Na kaip jis galėjo pats kažką kaip jį patį kuris
kartą pasijuto esąs tokioje vietoje nesukrėsti kad jis ten vėl pasijuto esąs ko jis
nebuvo padaręs ir tai jo nebuvo sukrėtę bergždžiai šauktis pagalbos galvojant
tariamai kad jis kadangi jis kartą kadaise kažkaip išsigelbėjo ir dabar vėl galėtų
išsigelbėti ko jis irgi nebuvo padaręs. Po to dar visą laiką kur dar niekada iki
dabar ir kol jis dar galėjo žiūrėti į visas puses kai pakeldavo galvą ir atverdavo
akis jokio pavojaus ar vilties jeigu kaip nors kada būtų išsigelbėjęs. Jeigu dabar
nepaisant. to jis turėjo toliau brautis tam tikra kryptimi o paskui kita ar kita vertus
nebejudėti priklausomai nuo to kaip tai pavadinsi jeigu tai turėtų būti trūkstamas
žodis kad pavyzdžiui perspėtum kaip kažką liūdna ar pikta tada žinoma nepaisant
šito ir jeigu yra priešingai tada žinoma ir kita taigi nebejudėti. Šitaip ir dar
kitaip tokia sumaištis buvo jo galvoje taip vadinamoje kol giliai iš vidaus nieko
nebeliko iki pat vis silpnėjančios ak baigiasi. Tas pats kaip tas pats kur. Laikas ir
skausmas ir tas tariamasis pats. Ak viskas baigiasi.
Die Zeit", 1989 m. rugsėjo 1 d., Nr. 36.
Vertė Arvydas ŠLIOGERIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|