|
<< Atgal
Samuel Beckett
Apsakymai iš knygos PRANCŪZIŠKI
APSAKYMAI
Pirmoji meilė
Gana
Vaizduotė mirė vaizduokitės
Be
Dar kartą baigti
Į viršų
Pirmoji meilė
Savo santuoką laiko požiūriu, teisingai ar
ne, sieju su tėvo mirtimi. Galimas daiktas, kad kitais požiūriais tarp šių
dviejų įvykių esama ir kitokių ryšių. Dabar man jau sunku žinoti, ką apie tai
galvoju.
Nelabai seniai buvau nuėjęs prie tėvo kapo, šitai
žinau, prisiminiau jo mirties datą, tiktai mirties, nes jo gimimo data tądien man
nerūpėjo. Išvykau rytą, kapinėse kiek užkandau ir vakare grįžau. Bet po kelių
dienų panorau sužinoti kokio amžiaus jis mirė, turėjau grįžti prie kapo, kad
sužinočiau gimimo datą. Užsirašiau šias ribines datas ant popierėlio, kurį laikau
prie savęs. Taip galiu nustatyti, kad kai vedžiau, turėjau būti kokių dvidešimt
penkerių metų. Nes savo gimimo datos, sakau, savo gimimo datos, niekada nepamirštu, tad
man nereikėjo jos užsirašinėti, nes ji įsirėžusi mano atminty skaičiais, na, bent
jau metai, ir gyvenimas nepajėgs jos ištrinti. Kai pasistengiu, prisimenu ir dieną ir
švenčiu ją savaip, nesakau, kad kiekvienąkart, kai ji ateina į galvą, ne, nes tai
būna pernelyg dažnai, bet dažnai.
Asmeniškai nieko neturiu prieš kapines, manau, gan
mielai tenai vaikštinėju, manau, mieliau nei kur nors kitur, kai turiu išeiti. Lavonų
kvapas, kurį aiškiai užuodžiu po žolės ir puvenų kvapo, man nėra nemalonus. Gal
kiek pernelyg salstelėjęs, kiek svaiginantis, bet žymiai malonesnis už gyvųjų,
pažastų, kojų, pasturgalių, vaškinių varpos išskyrų, neapvaisintų kiaušinėlių
kvapus. O kai dar nors ir labai kukliai prisideda mano tėvo palaikų kvapas, mažai
trūksta, kad mano akyse pasirodytų ašaros. Kad ir kiek gyvieji praustųsi, kad ir kiek
kvėpintųsi, jie vis tiek dvokia. Taip, pasivaikščiojimui, kai reikia išeiti, man
palikite kapines, o patys vaikštinėkite miesto sodais arba važiuokit į kaimą.
Sumuštinį, bananą man skaniau valgyti sėdint ant kapo, o jei užeina noras šlapintis,
jis užeina dažnai, galiu rinktis kur. Arba klaidžioju sunėręs rankas už
nugaros tarp akmenų, tiesių, plokščių ir nuolydžių, ir skaitinėju užrašus.
Užrašai manęs niekada nenuvilia, visada randu tris keturis tokius juokingus, jog turiu
griebtis už kryžiaus, stelos ar angelo, kad nepargriūčiau. Savąjį jau seniai
sukūriau ir visada lieku juo patenkintas, gan patenkintas. Kiti mano rašiniai dar
nespėja išdžiūti, o jau imu jais bodėtis, bet epitafija man visada patinka. Byloja
apie gramatiką. Deja, mažai šansų, kad ji kada nors išsiveržtų iš ją sukūrusio
kiaušo, nebent to imtųsi valdžia. Bet kad iškastų, reiks mane pirmiau rasti, tad
tikrai bijau, ar valdžia šitiek vargtų, kad mane rastų gyvą ar mirusį. Štai kodėl
skubu šią vietą pažymėti, kol dar nevėlu;
Čia ilsisi tas, kuris tiek bėgo,
Kad tik dabar pabėgo
Antroje paskutinėje eilutėje trūksta vieno
skiemens, bet manau, kad tai nesvarbu. Kai manęs nebus, man atleis ne vien tik už tai.
Be to, jei pasiseka, rengiamos tikros laidotuvės, su gedinčiais gyvaisiais, kartais su
našle, kuri nori pulti į duobę, ir kone visada su gražia istorija apie dulkes, nors
pastebėjau, kad nieko nėra mažiau dulkėto už šias duobes, nes beveik visada ten
riebus juodžemis, o velionis dar nėra virtęs dulkėmis, nebent būtų suanglėjęs. Vis
tiek graži ši dulkių komedijėlė. Bet savo tėvo kapines neypatingai mėgstu. Jos per
daug toli, plyname lauke, ant kalvos šlaito ir per mažos, pernelyg mažos. Beje, galima
sakyti, kad jos jau užpildytos, dar pora našlių ir viskas. Man daug daugiau patinka
Olsdorfas, ypač Lino pusė prūsų žemėje, kur keturi šimtai hektarų užversti
lavonais, nors iš jų nieko nepažįstu, nebent tik iš nuogirdų tramdytoją Hagenbeką.
Manau, ant jo paminklo iškaltas liūtas. Hagenbekui mirtis turėjo būti liūto snukiu.
Autobusai važiuoja pirmyn ir atgal, pilni našlių ir našlaičių. Giraitės, grotos,
baseinai su gulbėmis, teikia paguodą nelaimingiesiems. Tai buvo gruodį, dar niekada man
nebuvo taip šalta, pasidarė bloga nuo ungurių žuvienės, bijojau mirti, sustojau vemti
ir jiems pavydėjau.
Bet dabar pereinu prie ne tokios liūdnos temos, kai
su tėvo mirtim turėjau palikti namus. Būtent jis norėjo, kad būčiau namie. Jis buvo
keistas. Vieną dieną pasakė: Palikit jį, jis niekam nekliudo. Nežinojo, kad aš
klausausi. Šią mintį dažnai išreikšdavo, bet kitais kartais manęs ten nebūdavo.
Man niekada nenorėjo parodyti jo testamento, tik pasakė, kad man palikęs tiek ir tiek
pinigų. Tada galvojau ir dar šiandien galvoju, kad testamente jis reikalavo man palikti
kambarį, kurį užėmiau jam gyvam esant, kad kaip ir anksčiau man atneštų ten
valgyti. Galbūt tai netgi buvo sąlyga, nuo kurios, kaip jis reikalavo, priklausys visa
kita. Nes jam turėjo būt malonu mane jausti namie, antraip nebūtų priešinęsis, kad
mane išmestų. Galbūt jis manęs tik gailėjosi. Bet aš tuo netikiu. Jis privalėjo man
palikti testamentu visą namą, tuomet būčiau ramus, beje, ir kiti, nes jiems tarčiau:
betgi pasilikit, esate savo namuose! Namas buvo didžiulis. Taip, jis tikrai kiek
kvaištelėjo, mano vargšas tėvelis, jeigu išties ketino ir toliau mane globoti iš
kapo. Kai dėl pinigų, tai būkim teisingi, juos man tuoj pat atidavė, rytojaus dieną
po laidotuvių. Gal fiziškai negalėjo kitaip. Aš jiems pasakiau: pasilikite tuos
pinigus, leiskite man toliau gyventi čia, savo kambaryje, kaip tėtei esant gyvam.
Pridūriau: tepriglaudžia Dievas jo sielą, tikėdamasis, kad darau jiems malonumą. Bet
jie nepanoro. Siūliau jiems savo paslaugas, kelias valandas per dieną atlikti smulkius
darbus, be kurių neapsieina jokie namai, jei nenori, kad jie nesubyrėtų į dulkes.
Galima kiek pameistrauti, dar nežinau ką. Ypač siūliausi užsiimti šiltnamiu. Mielai
kasdien praleisčiau tris keturias valandas karštyje, prižiūrėčiau pomidorus,
gvazdikus, jacintus, sėjinukus. Šiuose namuose tik tėvas ir aš nusimanėme apie
pomidorus. Bet jie nenorėjo. Vieną dieną išėjęs iš tualeto radau savo kambario
duris užrakintas, o savo daiktus suverstus į krūvą prie durų. Sakau tai, kad
žinotumėt kaip tuomet man buvo užkietėję viduriai. Manau, kad dėl nerimo. Bet ar tai
išties buvo vidurių užkietėjimas? Nemanau. Ramiai, ramiai. Tačiau vis tiek turėjau
kietus vidurius, nes kaip kitaip paaiškinsi šiuos ilgus, šiuos siaubingus sėdėjimus
tualete ant unitazo? Beje, nei tenai, nei kitur niekada neskaitydavau, nesvajodavau ir
nemąstydavau, tik šiaip žiūrėdavau į man prieš akis ant vinies kabantį
kalendorių, į spalvotą paveikslą barzdoto jaunuolio, o aplink jį avelės, tikriausiai
tai buvo Jėzus, rankomis praskėsdavau sėdmenis ir stenėdavau lyg koks irkluotojas:
viens! stumk! du! stumk! Turėjau vienintelį norą kuo greičiau grįžti į kambarį ir
išsitiesti. Tai tikrai užkietėjimas, ar ne? O gal aš painioju su viduriavimu? Man
galvoje viskas maišosi, kapinės, vestuvės ir įvairiausios išmatos. Mano daiktų buvo
nedaug, jie suvertė juos į krūvą priešais duris, dar matau tą krūvelę savotiškoj
tamsos gaubiamoj įduboj tarp mano kambario ir koridoriaus. Štai šiame iš trijų pusių
užtvertame plotelyje turėjau persirengti, tai yra nusivilkti chalatą ir naktinius
marškinius ir apsirengti kelionės drabužiais, tai yra apsimauti puskojines, apsiauti
batus, užsimauti kelnes, apsivilkti marškinius ir apsiaustą, užsidėti skrybėlę,
tikiuosi, nieko nepamiršau. Prieš išeidamas iš namų, pabandžiau kitas duris, pasukau
rankenėlę, pastūmiau, bet jos nepasidavė. Jei būčiau radęs kokį atvirą kambarį,
manau, jog būčiau jame užsibarikadavęs, tiktai dujomis būtų mane iš jo išvarę.
Jaučiau, kad namai kaip paprastai pilni žmonių, bet nieko nemačiau. Manau, visi
užsidarė savo kambariuose ir klausėsi pastatę ausis. Paskui visi kuo greičiau puolė
prie langų, kiek pasitraukė, kad pasislėptų už užuolaidų, nes išgirdo, kaip paskui
mane užsitrenkė durys į gatvę, turėčiau palikti jas neuždarytas. Tuomet durys
atsiveria, visi, vyrai, moterys, vaikai išeina, kiekvienas iš savo kambario, o paskui
balsai, atodūsiai, šypsenos, rankos, rankose raktai, garsus ak, po to reikalavimas
laikytis tvarkos, jeigu šitaip, tuomet taip, o jei taip, tuomet šitaip, tikra šventės
aplinka, visi suprato, prie stalo, prie stalo, kambarys gali palaukti. Žinoma, visa tai
tik vaizduotė, nes manęs tenai nebebuvo. Gal reikalai klostėsi visiškai kitaip, bet
argi svarbu kaip reikalai klostosi, kai jie jau prasidėjo? Ir visos lūpos, kurios mane
bučiavo, širdys, kurios mane mylėjo (juk mylima širdimi, ar ne, ar aš ir vėl
painioju su kažkuo kitu?), rankos, kurios žaidė su mano rankomis ir protai, kurie
manęs vos nepavergė! Žmonės išties yra keisti. Vargšas tėtė, tądien jis tikrai
būtų įširdęs, jei galėtų matyti mane, matyti mus, tai yra širstų dėl manęs.
Nebent bekūnėje išmintyje matytų toliau už savo sūnų, kurio lavonas dar nevisai
paruoštas.
Bet dabar prie linksmesnės temos, vardas moters, su
kuria netrukus po to susituokiau, buvo Liuliu. Bent jau taip ji man sakė, nematau jokio
pagrindo, kodėl turėtų man meluoti. Nebuvo prancūzė, tad sakė Lulu. Aš irgi ne
prancūzas, todėl, kaip ir ji, sakiau Lulu. Mudu abu sakėm Lulu. Ji man taip pat pasakė
savo pavardę, bet aš ją pamiršau. Turėjau užsirašyti ant popieriuko, nemėgstu
pamiršti pavardžių. Susipažinau su ja ant suoliuko prie kanalo, vieno iš kanalų, nes
mūsų mieste yra du, bet aš jų niekada neskiriu. Suoliukas buvo labai geroj vietoj,
prisišliejęs prie žemių ir sukietėjusių atmatų krūsnies, tad iš užpakalio buvau
po priedanga. Ir iš šonų, iš dalies, nes iš vieno ir iš kito suolelio krašto
garbingai stūksojo du medžiai, tiesa, jau mirę. Be abejonės, būtent šie medžiai
vieną dieną, siūbuodami visa lapija, kažkam pakuždėjo mintį apie suoliuką.
Priešais, už keleto metrų teka kanalas, jei tik kanalai teka, aš apie tai nieko
nesigaudau, tad šiuo atveju nebuvo pavojaus nustebti. Tačiau ji mane nustebino.
Išsitiesiau, buvo malonus oras, žiūrėjau pro nuogas šakas, kurias abu medžiai tiesė
virš mano galvos, pro debesis, kurie nebuvo vientisi, plaukiojo šen bei ten iš vieno
žvaigždėto dangaus kampo į kitą. Pasislinkite, pasakė ji. Mano pirma mintis buvo
pasišalinti, bet nuovargis ir tai, jog neturėjau kur eiti, neleido paklusti. Taigi kiek
pariečiau kojas po savimi, ir ji atsisėdo. Tą vakarą tarp mūsų nieko nebuvo, ji
netrukus nuėjo, netarus nė žodžio. Tiktai sudainavo lyg sau pačiai, laimei, be
žodžių, kelias kaimiškas daineles, keistas nuotrupas, peršokdama nuo vienos į kitą,
paskui grįždama prie tos, kurią ką tik nutraukė, nebaigdama tos, kurią pradėjo. Jos
balsas buvo nemuzikalus, bet malonus. Jutau sielą, kuriai greit visa pabosta, kuri
niekada nieko nebaigia, bet yra galbūt visų neįkyriausia. Net ir suoliuko jai greit
buvo gana, kaip ir manęs, vos užmetė akį. Iš tikrųjų ji buvo nepaprastai
užsispyrusi moteris. Rytojaus dieną ir poryt ji vėl atėjo, ir viskas vėl klostėsi
maždaug taip pat. Gal persimetėm keliais žodžiais. Kitą dieną lijo, maniau esąs
ramus, tačiau klydau. Pasiteiravau, ar ji ketina kas vakarą mane trukdyti. Ar aš jums
trukdau, paklausė ji. Ir, be abejo, pažvelgė į mane. Tikriausiai nieko ypatinga
nepamatė. Gal tik du vokus, truputį nosies ir kaktos, neaiškiai, nes buvo tamsu.
Maniau, kad mudviem abiem patogu, pasakė ji. Jūs man trukdote, atsakiau, kai jūs čia,
negaliu išsitiesti. Kalbėjau į savo apsiausto apykaklę, bet ji vis tiek mane girdėjo.
Jums taip svarbu išsitiesti, paklausė ji. Bereikalingos kalbos. Padėkite kojas man ant
kelių, pasakė ji. Nusileidau maldaujamas. Jutau po savo vargšėmis blauzdomis jos
apvalias šlaunis. Ji pradėjo man glostyti kulkšnis. Jei spirčiau jai kulnu į lytį,
tariau sau. Sakai žmogui, jog norėtumei išsitiesti, o jis iškart mato tysantį kūną.
Mane, karalių be pavaldinių, domino vienas dalykas, kurį tik labai apytikriai ir menkai
atspindėjo mano skeleto padėtis: aukštielninkos smegenys, snaudulio apimta aš idėja
ir idėja menkų nuodingų nuosėdų, vadinamų neaš, o jei norite, vadinkite jas
netgi pasauliu. Bet dvidešimt penkerių metų jis, šiuolaikinis žmogus, dar
įsitempęs, kartkartėmis ir fiziškai, tai kiekvieno dalia, aš pats to neišvengiau,
jei tai galima vadinti įtampa. Ji, žinoma, pastebėjo, moterys užuodžia pakilusį
falą toliau nei už dešimties kilometrų ir klausia savęs: kaip gi anas galėjo mane
pamatyti? Tokiomis aplinkybėmis nebesi savimi, o sunku, kai nebesi savimi, dar sunkiau
nei esi, kad ir ką apie tai sakytų. Nes kai esi savimi, žinai, ką veikti, kad juo
mažiau būtum, o kai nebesi, tampi nesvarbu kuo, nėra ko slapstytis. Tai, ką vadina
meile, yra tremtis, kartkartėmis gauni atviruką iš gimtinės, štai kaip šįvakar
jaučiuosi. Kai ji baigė, o mano aš ją prisijaukino, vėl stojo trumpas pasąmonės
akimirksnis, buvau vienas. Klausiu savęs, ar visa tai nėra prasimanymas, ar tikrovėje
dalykai nesiklosto visiškai kitaip, pagal schemą, kurią tikriausiai pamiršau. Vis
dėlto jos vaizdas man liko susietas su suoliuku, ne su suoliuku naktį, o vakare, tarsi
kalbėdamas apie suoliuką, koks jis man atrodė vakare, kalbėčiau sau apie ją. Tai
nieko neįrodo, bet aš ir nenoriu nieko įrodyti. Apie suoliuką dieną nėra ko
kalbėti, manęs tada ten nebuvo, palikau jį anksti rytą ir grįžau tik baigiantis
popietei. Taip, dieną prasimaniau valgio, ieškojau prieglaudos. Jeigu paklausite, o
tikriausiai norite paklausti, ką padariau su tėvo paliktais pinigais, jums atsakysiu,
kad nieko laikiau kišenėje. Nes žinojau, kad ne visada būsiu jaunas, kad vasara
neamžina, kaip ir ruduo, kuždėjo mano miesčioniška siela. Galiausiai jai pasakiau,
kad man to gana. Ji mane giliai trikdė, netgi kai nebuvo šalia. Beje, ji mane visada
trikdo, bet vien dėl to paties kaip ir kitkas. Tarp kita ko, dabar man tai jau
nebesvarbu, kad mane trikdo, arba tik truputį, man netgi reikia, kad mane trikdytų, aš
pakeičiau sistemą, laikau pavadį, devintas ar dešimtas kartas, paskui iškart baigta,
trikdymai, tvarkymai, netrukus baigsis kalbos apie ją ir kitas, apie mėšlą ir apie
dangų. Tai nebenorite, kad aš ateičiau, paklausė ji. Nepatikėsit, kaip žmonės
kartoja, ką jiems ką tik pasakei, lyg nuo tiesos sviltų ausys. Pasakiau, kad retsykiais
ateitų. Tuomet menkai pažinau moteris. Taip pat vyrus. Ir gyvūnus. Geriau pažįstu
savo skausmus. Mąstau apie juos visus visas dienas, tai vyksta greitai, mintis liejasi
taip greit, bet vis neišeina iš galvos. Taip, būna valandų, ypač po pietų, kai
jaučiuosi esąs sinkretistas kaip Reinholdas. Kokia pusiausvyra! Tarp kitko, mažai
pažįstu ir savo skausmus. Tai todėl, kad esu vien skausmas. Štai kur gudrybė.
Nutolstu nuo jo į nuostabų tolį, į kitą planetą. Retsykiais to gana. Nekvailas tas
gyvenimas. Buvimas vien skausmu, kaip tai lengvina reikalą! Būti vien grauduliu! Bet tai
jau konkurencija, nesąžiningumas. Vis tiek kada nors jums detaliai papasakosiu, jei tik
prisiminsiu ir jei galėsiu, apie savo keistus skausmus ir aiškumo dėlei juos tiksliai
apibrėšiu. Papasakosiu jums apie suvokimo skausmus, sielos (labai gražūs sielos
skausmai) skausmus, po to apie kūniškus, iš pradžių vidinius, slaptus, paskui
išviršinius, prasidedančius plaukuose ir metodiškai, nespaudžiant, nusileidžiančius
iki pėdų, nuospaudų, mėšlungių, trynių, į odą įaugusių nagų, nušalimų,
plokščiapėdumo ir kitokių keistenybių židinių. O tiems, kas bus tokie malonūs, kad
mane išklausytų, ta pačia proga, sutinkamai su sistema, kurios autorių pamiršau,
papasakosiu apie tokias akimirkas, kai nei apsvaigęs nuo narkotikų, nei girtas, nei
būdamas ekstazėje, nieko nejauti. Tada ji, suprantama, norėjo sužinoti, ką noriu
pasakyti retsykiais, štai ko sulauki, kai praveri burną. Kas savaitę? Kas dešimt
dienų? Kas antrą savaitę? Pasakiau, kad ateitų rečiau, daug rečiau, kad visai
nebeateitų, jei galima, o jei negalima, tai kad ateitų kiek galima rečiau. Beje, kitą
dieną palikau suoliuką, turiu pripažinti, ne tiek dėl jos, kiek dėl suoliuko, kurio
padėtis nebetenkino mano nors ir kuklių poreikių, nes jautėsi pirmosios šalnos, ir
dar dėl kitų priežasčių, kurių tokiems kvailiams kaip jums nėra reikalo minėti,
radau prieglobstį apleistoje karvidėje, karvidėje, kurią aptikau per savo paieškas.
Ji stovėjo lauko kampe, kur augo daugiau dilgėlių nei žolės ir buvo daugiau purvo nei
dilgėlių, bet pusrūsis išsiskyrė nuostabiais privalumais. Būtent šioje karvidėje,
pilnoje sudžiūvusio ir išakijusio karvių mėšlo, kuris duriant pirštu dusliai
subyrėdavo, pirmąkart gyvenime, mielai pasakyčiau, kad paskutinį, būčiau paklausęs
savęs, ar turiu po ranka pakankamai morfijaus, turėjau gintis nuo jausmo, kuris pamažu
įsivyravo mano sustirusioj sąmonėj ir kuris vadinosi baisiu žodžiu meilė. Mūsų
krašto žavumas, aišku, be to, kad jis taip retai apgyvendintas ir kad čia beveik
neįmanoma gauti nė menkiausio sargio, yra tas, kad čia visa apleista, išskyrus senas
istorines liekanas. Jos atkakliai renkamos, konservuojamos ir nešiojamos eitynėse.
Visur, kur laikas gausiai pridrėbė gražaus mėšlo, pamatysi mūsų patriotus,
susirietusius, šnopuojančius, degančiais veidais. Tai benamių rojus. Ir pagaliau
todėl esu toks laimingas. Visa kviečia keliaklupsčiauti. Nematau šių dviejų
pastebėjimų ryšio. Tačiau nė kiek neabejoju, jog jis yra, ir ne vienas. Bet koks?
Taip, aš ją mylėjau, tai taip įvardijau, kaip, deja, visada vadinu tai, ką tada
dariau. Apie tai nieko nežinojau, nes anksčiau niekada nemylėjau, bet suprantama,
girdėjau šnekant apie tą dalyką namuose, viešnamyje, bažnyčioje, skaičiau romanus,
prozą ir eiles, vadovaujant globėjui, prancūziškai, itališkai, vokiškai, kur apie
tai buvo plačiai svarstoma. Tad vis tiek įstengiau įvardyti tai, ką dariau, kai staiga
susigriebiau, jog rašau žodį Lulu ant seno telyčios blyno, ar kai atsigulęs purve
bandžiau išrauti dilgeles ir nenulaužti stiebo. Dilgelės buvo didžiulės, net sulig
metro aukščio, jas roviau ir tai mane guodė, bet rauti piktžoles tai ne mano
prigimtis, visai priešingai, būčiau jas išnaikinęs, jei turėčiau kuo. Visai kitas
reikalas gėlės. Meilė daro piktą. Bet apie kokią meilę kalba, tiesą sakant?
Meilęaistrą? Nemanau. Nes meilėaistra yra išties satyriška, argi ne? Ar
painioju su kokia kita atmaina? Jų tiek daug, argi ne? Ir visos gražesnės viena už
kitą, argi ne? Štai, pavyzdžiui, man iškart šauna į galvą kitokia, platoniška
meilė. Nesuinteresuota. Gal aš ją mylėjau platoniškai? Sunku tuo patikėti. Argi
būčiau rašęs jos vardą ant senų karvašūdžių, jeigu mylėčiau tyra
nesuinteresuota meile? Ir, be to, dar su pirštu, kurį po to čiulpiau? Tik
pažiūrėkim, pažiūrėkim. Galvojau apie Lulu, ir jei tai ne viską pasako, tai, mano
nuomone, bent jau pakankamai. Beje, man to vardo Lulu jau gana, duosiu jai kitą, vieno
skiemens, pavyzdžiui, Ana, nors tai ir ne vienas skiemuo, bet nieko tokio. Taigi galvojau
apie Aną, aš, kuris išmokau apie nieką negalvoti, nebent apie savo skausmus, labai
probėgšmais, po to, kaip apsisaugoti, kad nemirčiau iš bado arba iš šalčio, arba
iš gėdos, bet jokia dingstimi apie gyvuosius kaip tokius (įdomu, ką tai reiškia?),
kad ir ką galėčiau šia tema kalbėti arba atsitiktinai pasakyti šia tema. Nes aš
visada kalbėjau, visada kalbėsiu apie dalykus, kurių niekad nebuvo, arba kurie, jei
norite, buvo ir tikriausiai visada bus, bet jų buvimas ne toks, kokį jiems suteikiu.
Pavyzdžiui, kepės, jos tikrai egzistuoja, ir maža vilties, kad kada nors išnyks, bet
aš niekada nenešiojau kepės, ne, netiesa. Kažkur esu rašęs, Jie man davė...
skrybėlę. Tačiau jie man niekada nedavė skrybėlės, aš visada turėjau savo
skrybėlę, tą, kurią man davė tėvas, ir niekada neturėjau jokios kitos. Tarp kita
ko, ji lydėjo mane į kapą. Taigi galvojau apie Aną, ilgai ilgai, dvidešimt,
dvidešimt penkias minutes, iki pusės valandos kasdien. Šiuos skaičius gaunu
pridėdamas prie jų kitus, mažesnius skaičius. Taip turėjau mylėti. Ar iš to
išplaukia, kad ją mylėjau intelektualia meile, kuri man jau iškrėtė šitiek
kiaulysčių kitoje vietoje? Negaliu tuo patikėti. Nes jei būčiau ją šitaip
mylėjęs, tai ar būčiau mėgavęsis rašydamas žodį Ana ant seno galvijų mėšlo? Ar
raučiau saujomis dilgėles? Ar jausčiau po kiaušu jos pulsuojančias šlaunis it kokias
apsėstas pagalvėles? Kad baigčiau, kad pamėginčiau padaryt galą tokiai padėčiai,
nuvykau vieną vakarą į vietą, kur buvo suolas, valandą, kurią kadaise ji prieidavo
prie manęs. Jos ten nebuvo, bergždžiai laukiau. Buvo jau gruodis, jei tik ne sausis,
šalta kaip visada tokiu metų laiku, tai yra, labai gerai, labai kaip reikiant, nuostabu
kaip visa kas būna laiku. Tačiau grįžęs į karvidę, nedelsiant ėmiau kurti
argumentus, tai man užtikrino puikią naktį, tas puikumas rėmėsi tuo, kad oficiali
valanda įsirašo ore ir danguje, taip pat ir širdyje tokiais pat įvairiais būdais kaip
dienos metuose. Tad rytojaus dieną atėjau prie suolo, daug anksčiau, tiesą sakant, iš
tikrųjų tai prasidedant nakčiai, bet vis tiek per vėlai, nes ji jau buvo tenai, ant
suolo, po ledu traškančiomis šakomis, priešais ledinį vandenį. Sakiau jums, kad tai
buvo nepaprastai atkakli moteris. Kalva pabalo nuo šerkšno. Aš nieko nejaučiau. Kokia
jai nauda iš to, kad mane taip persekioja? Aš jos paklausiau, neatsisėdau,
vaikštinėjau ten ir atgal, trepsėjau kojomis. Šaltis padengė kelią gūbriais. Ji
atsakė nežinanti. Ką galėjo manyje matyti? Maldavau ją pasakyti, jei tiktai gali. Ji
atsakė negalinti. Atrodė šiltai apsirengusi. Rankas laikė sukištas į movą.
Prisimenu, kad žiūrėdamas į tą movą, ėmiau verkti. Tačiau pamiršau kokios ji
spalvos. Nesisekė. Aš visada greit apsiverkiu, iš to niekada neturėjau nė mažiausios
naudos, dar neseniai. Turėčiau verkti tada, kada reikia, bet ne, tada it prakeiktas
nepajėgčiau išspausti nė lašo, nuoširdžiai tuo tikiu. Blogai. Tokie dalykai mane
verčia verkti. Ir vis dėlto aš neliūdėjau. Kai susigriebiau, jog verkiu be aiškios
priežasties, nejučia kažką pamačiau. Tad klausiu savęs, ar iš tikrųjų dėl movos
ėmiau verkti tą vakarą, o gal dėl tako, kurio kieti gūbriai man priminė grindinį ar
dar kokį kitą daiktą, kažką, ką nejučia pamačiau. Ją, taip sakant, pamačiau
pirmą kartą. Ji buvo visa susigūžusi, susisupusi, nulenkusi galvą, mova su rankomis
sterblėje, kojos suspaustos, kulnys pakeltos. Be formos, be amžiaus, beveik be gyvybės,
galėjo būti ir senė, ir maža mergaitė. Ir taip atsakinėja, aš nežinau, aš
negaliu. Tik aš vienas nei žinojau, nei galėjau. Ar dėl manęs atėjot, paklausiau.
Taip, atsakė. Na štai, aš čia, pasakiau. O aš, ar ne dėl jos atėjau? Štai aš,
štai aš, sakau sau. Atsisėdau prie jos, bet iškart vėl atsistojau, vienu šuoliu it
nuo karštos geležies. Norėjau nueiti, kad žinočiau, jog baigta. Bet dėl didesnio
tikrumo, prieš nueidamas paprašiau jos man padainuoti dainelę. Iš pradžių maniau,
kad atsisakys, noriu pasakyti, kad tiesiai šviesiai nedainuos, betgi ne, po akimirkos ji
ėmė dainuoti, dainavo gan ilgai, atrodo, vis tą pačią dainą, vis ta pačia poza. Tos
dainos nežinojau, niekada jos negirdėjau ir niekada daugiau negirdėsiu. Tiktai
prisimenu, kad ji apie citrinmedžius ar apelsinmedžius, nes kitų dainų, kokias
girdėjau savo gyvenime, kadangi fiziškai neįmanoma gyventi, netgi taip, kaip aš
gyvenu, ir jų negirdėti, nebent esi kurčias, nepamenu nė žodžio, nė vienos
gaidelės, arba tiek mažai žodžių ir tiek mažai gaidų, kad visai nieko, bet ši
truko gan ilgai. Paskui pasitraukiau, o pasitraukdamas girdėjau ją dainuojant kitą
dainą, o gal tos pačios tęsinį, silpnu balseliu, kuris vis silpnėjo ir silpnėjo man
tolstant, kol galiausiai nutilo, arba ji baigė dainuoti, arba buvau per toli, kad
išgirsčiau. Nemėgstu, kad liktų toksai netikrumas, tada, suprantama, gyvenau
netikrume, bet netikrumo, tokių mažų, kaip sakoma, fizinio pobūdžio netikrumų
norėjau iškart atsikratyti, jie galėjo mane ištisom savaitėm vargint it sparvos. Tad
žengiau keletą žingsnių atgal ir sustojau. Iš pradžių nieko negirdėjau, po to
išgirdau balsą, bet vos vos, toks buvo silpnas. Jo negirdėjau, paskui išgirdau, taigi
tuo momentu turėjau išgirsti, bet ne, pradžios nebuvo, taip tykiai išniro iš tylos,
taip panašiai į ją. Kai balsas galiausiai nutilo, žengiau dar kelis žingsnius link
jos, kad įsitikinčiau, jog ji liovėsi, o ne pritildė balsą. Paskui, puolęs į
neviltį, taręs sau, kaip sužinosi, nebent būtumei šalia jos, palinktum prie jos,
apsisukau ir nuėjau, galutinai, kupinas netikrumo. Tačiau po kelių savaičių, daugiau
miręs nei gyvas, dar sykį atėjau prie suolo, tai buvo ketvirtas ar penktas kartas po
to, kai jį palikau, beveik tą pačią valandą, noriu pasakyti, kad beveik po tuo pačiu
dangumi, ne, ir ne taip, nes dangus visada tas pats ir ne tas pats, kaip tą dalyką
išreikši, jo niekada neišreikšiu, štai taip. Jos ten nebuvo. Bet staiga ji ten
atsirado, nežinau kaip, nemačiau ir negirdėjau, kaip ji atėjo, nors atidžiai sekiau.
Sakykime, lijo, tuomet mūsų padėtis kiek keičiasi. Ji slėpėsi po skėčiu,
suprantama, jos garderobas turėjo būt pritrenkiantis. Paklausiau jos, ar čia kas
vakarą ateina. Ne, atsakė ji, tik kartkartėmis. Suolas buvo šlapias, bijojome
atsisėsti. Vaikštinėjome skersai išilgai, paėmiau ją už parankės, iš smalsumo,
kad sužinočiau, ar man bus malonu, bet jokio malonumo nejaučiau, tad paleidau. Bet kam
šios smulkmenos? Kad nustumčiau atsiskaitymo valandą. Kiek geriau įžiūrėjau jos
veidą. Man jis pasirodė normalus, veidas kaip milijonas kitų. Ji žvairavo, bet tą
sužinojau tiktai vėliau. Atrodė nei jauna, nei sena, veidas per vidurį tarp gaivumo ir
nuvytimo. Šitokią dviprasmybę tada sunkiai pakėliau. Ar jos veidas gražus, ar buvo
gražus ir ar gali tapti gražus, prisipažinsiu, to negalėjau pasakyti. Nuotraukose
mačiau veidų, kuriuos galbūt pavadinčiau gražiais, jeigu turėčiau supratimą apie
grožį. Mano tėvo veidas mirties patale suteikė progą neaiškiai pajusti žmogiškumo
estetiką. Tačiau gyvųjų veidai, visada su grimasomis, kraujas odos paviršiuje, ką
apie juos pasakysi? Nepaisant tamsos, nepaisant nerimo, grožėjausi sustingusiu vandeniu,
ar kaip iš lėto srūva, kyla tartum ištroškęs į iš dangaus krintančią srovę. Ji
paklausė, ar noriu, kad man ką nors padainuotų. Atsakiau, kad ne, kad noriu, jog ji man
ką nors pasakytų. Maniau, kad ji atsakys neturinti ką pasakyti, tai kaip tik jos
charakteriui. Bet buvau maloniai nustebintas, kai išgirdau sakant, kad ji turinti
kambarį, labai maloniai nustebintas. Tarp kita ko, suabejojau. O kas neturi kambario? Ak,
girdžiu šaukiant. Aš turiu du kambarius, sako ji. Kiek kambarių iš tiesų turite,
klausiu. Ji atsako turinti du kambarius ir virtuvę. Kas kartą vis padaugina. Galų gale
prisimins dar ir vonios kambarį. Tikrai turit du kambarius, kaip sakot, klausiu. Taip,
atsako ji. Vieną greta kito, klausiu. Pagaliau pokalbio verta tema. Vidury virtuvė, sako
ji. Paklausiau, kodėl man anksčiau to nesakė. Reikia manyti, kad tuo metu buvau
įsiutęs. Šalia jos gerai nesijaučiau, jaučiausi laisvas nebent galvodamas ne apie
ją, o apie ką kita, o tai jau nepaprastai daug, galvoti apie senus išbandytus daiktus,
apie vieną po kito ir taip palaipsniui apie nieką, lyg liptum laipteliais į gilų
vandenį. Žinojau, kad ją palikęs, šios laisvės netekčiau.
Išties, tai buvo du kambariai, atskirti virtuvės,
ji nemelavo. Ji pasakė, kad turiu eiti parsinešti savo daiktų. Buvome aukštai sename
name, pro langus kas nori gali matyti kalną. Ji įžiebė žibalinę lempą. Ar neturit
elektros, klausiu. Ne, sako ji, bet yra vandentiekis ir dujos. Žiūrėk, sakau, yra
dujos. Ji pradėjo nusirenginėti. Kai jos nebežino, ką veikti, nusirengia, be
abejonės, tai geriausia, ką moka daryti. Nusivilko viską taip lėtai, kad ir dramblį
suerzintų, išskyrus kojines, žinoma, kad mane iki galo įkaitintų. Kaip tik tada
pastebėjau, kad ji žvaira. Laimei, ne pirmą kartą mačiau nuogą moterį, tad galėjau
pasilikti, žinojau, kad ji nepratrūks. Pasakiau, kad noriu pažiūrėti kitą kambarį,
nes jo dar nemačiau. Jei būčiau matęs, sakyčiau, kad noriu dar kartą jį pamatyti.
Jūs nenusirengiat, klausia ji. O, žinote, sakau, aš nedažnai nusirengiu. Tai tiesa,
aš nesu toksai, kuris nusirenginėja kiekvienai progai pasitaikius. Dažnai nusiaunu
batus, kai guluosi, noriu pasakyti, kai taisausi (taisausi!) miegoti, ir viršutinius
drabužius, nelygu kokia temperatūra. Taigi ji veltui stengėsi, buvo priversta
pasirodyti nemaloni, apsisiausti chalatą ir palydėti mane su lempa rankoje. Ėjome per
virtuvę. Kuo puikiausiai galėjome eiti per koridorių, kaip paskui supratau, bet
nežinia kodėl ėjom per virtuvę. Gal tai tiesiausias kelias. Su pasibaisėjimu
žvelgiau į kambarį. Taip ankštai sustatyti baldai pranoksta bet kokį įsivaizdavimą.
Šį kambarį buvau kažkur matęs. Koksai čia kambarys, surikau. Tai svetainė, sako ji.
Svetainė. Pradėjau mėtyti baldus pro duris į koridorių. Ji žiūrėjo kaip mėtau.
Buvo liūdna, bent taip manau, nes iš esmės apie tai nieko nežinau. Ji paklausė, ką
darau, bet manau, jog nelaukė, kad atsakysiu. Išmečiau juos vieną po kito, netgi po du
iškart, suverčiau koridoriuje prie galinės sienos. Jų buvo šimtai, didelių ir
mažų. Galų gale jų tiek prisirinko priešais duris, kad negalėjai nei išeiti iš
kambario, nei juolab įeiti. Galėjai atidaryti ir uždaryti duris, nes jos atsivėrė į
vidų, tačiau tapo nepraeinamos. Koks žodis, nepraeinamos. Bent nusiimkite skrybėlę,
sako ji. Gal kitą sykį papasakosiu jums apie savo skrybėlę. Galų gale kambaryje liko
tik savotiška sofa ir kelios prie sienos pritvirtintos lentynos. Sofą nutempiau į
kambario galą prie durų, lentynas nuplėšiau rytojaus dieną ir pastačiau koridoriuje
prie viso kito. Kai nuplėšinėjau, kilo keistas prisiminimas, suskambo žodis fibroma ar
fibrona, nežinau ir niekada nesužinojau, nežinau ką jis reiškia, nes niekada nebuvau
smalsus ir nesistengiau sužinoti. Kaip tik nesivadina daiktai! Ir kaip apibūdinama! Kai
visa buvo sutvarkyta, griuvau ant sofos. Ji nepajudino nė pirštelio, kad man padėtų.
Atnešiu jums paklodes ir antklodes, pasakė ji. Bet paklodžių aš visai nenorėjau. Ar
nenorit užtraukti užuolaidų, paklausiau. Langas buvo apšerkšnijęs. Ne baltas, nes
buvo naktis, bet vis tiek švytintis. Nors atsiguliau kojomis į duris, ši blanki šalta
šviesa man trukdė. Staiga atsikėliau ir pakeičiau sofos padėtį, tai yra išilginį
atlošą, kurį anksčiau buvau pristūmęs prie sienos, atsukau į išorę. Dabar prie
sienos buvo atviras kraštas. Po to įsirangiau it šuva į pintinę. Palieku jums lempą,
pasakė ji, bet paprašiau, kad ją išneštų. O jeigu naktį jums ko nors prireiks,
paklausė. Pajutau, kad ji ima ginčytis dėl niekų. Ar žinote, kur tualetas? Ji teisi,
apie tai nepagalvojau. Nusilengvinti lovoje taip malonu, bet paskui darosi nepatogu.
Duokite man naktipuodį, paprašiau. Aš labai mėgau, na, pakankamai ilgą laiką gan
mėgau žodį naktipuodis, jis žadino mintis apie Racine'ą ar Baudelaire'ą, nebežinau
apie kurį iš jų, gal apie juodu abu, taip, gaila, buvau apsiskaitęs, galėdavau
pasekti, kur to žodžio nėra, gal Dantės kūryboje. Bet ji neturėjo naktipuodžio.
Turiu tokią kėdę su skyle, pasakė ji. Man prieš akis iškilo ant jos sėdinti
močiutė, tiesi kaip kuolas ir pasipūtusi, ją nusipirko, atsiprašau, gavo labdaringame
išpardavime, gal išlošė loterijoje, tuo metu tokie daiktai buvo madingi, naudojosi ja
pirmą kartą, tiksliau, bandė, kone norėjo, kad ją matytų. Palaukite, palaukite.
Duokite man paprastą indą, pasakiau, aš nesergu dizenterija. Ji grįžo su kažkokiu
prikaistuviu, netikru prikaistuviu, nes jis buvo be rankenos, apvalus, su dviem ąsom ir
dangčiu. Tai puodas, pasakė. Dangčio man nereikia, atsakiau. Nereikia dangčio,
paklausė ji. Jei būčiau pasakęs, kad man reikia dangčio, ji būtų paklaususi, jums
reikia dangčio, pakišau rakandą po antklode, mėgstu ką nors laikyt rankoje, kai
miegu, tada ne taip baisu, mano skrybėlė buvo dar visa sušlapusi. Nusisukau į sieną.
Ji nukėlė lempą nuo židinio, kur buvo pastačiusi, na, tiksliau, tiksliau, virš
manęs sušmėžavo jos šešėlis, maniau, kad ji mane paliks, betgi ne, palinko virš
manęs per atlošą. Tai vis šeimos daiktai, pasakė ji. Ja dėtas, būčiau išėjęs
ant pirštų galiukų. Bet ji nejudėjo iš vietos. Svarbiausia, kad jau pradėjau jos
nebemylėti. Taip, jaučiausi jau geriau, ėmiau iš lėto ir ilgai skęsti gilyn, ko taip
ilgai per ją nepatyriau. Bet ką tik atvykau. Tačiau visų pirma miegas. Pamėginkite
dabar mane išmesti už durų, pasakiau. Regis, šių žodžių prasmę, net jų garsą
suvokiau tik po kelių sekundžių, kai juos ištariau. Buvau taip atpratęs kalbėti, kad
pasitaikydavo laikas nuo laiko suformuluoti lūpomis sakinius, gramatikos požiūriu
nepriekaištingus, bet visiškai neturinčius, nepasakyčiau, kad reikšmės, nes gerai
ištyrus, ją turėjo, ir kartais ne vieną, o motyvo. Bet garsą girdėdavau visada, kai
tik jį ištardavau. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai mano balsas pasiekė mane
taip iš lėto. Apsiverčiau ant nugaros, kad matyčiau kas darosi. Ji šypsojosi. Po kiek
laiko ji nuėjo ir išsinešė lempą. Girdėjau ją einant per virtuvę ir uždarant savo
kambario duris. Pagaliau buvau vienas ir galų gale tamsoje. Nepasakyčiau, jog ilgai.
Maniau prasideda rami naktis, nepaisant svetimos vietos, bet ne, man ši naktis buvo
nepaprastai nerami. Rytą pabudau labai pavargęs, drabužiai išmėtyti, antklodės irgi,
o šalia manęs Ana, suprantama, nuoga. Ką ji sau leidžia! Rankoje vis dar laikiau
puodą. Pažiūrėjau į jo vidų. Nesinaudojau. Pažiūrėjau į savo varpą. Jei tik ji
mokėtų kalbėti. Daugiau nieko nesakysiu. Tai buvo mano meilės naktis.
Gyvenimas šiuose namuose po truputį susitvarkė. Ji
man atnešdavo valgyti valandomis, kurias jai nurodžiau. Kartkartėmis ateidavo
pasižiūrėti kaip laikausi ir ar man nieko nereikia, kartą per dieną ištuštindavo
puodą, o kartą per mėnesį sutvarkydavo kambarį. Ne visada atsispirdavo pagundai, kad
manęs neužkalbintų, bet apskritai ja negalėjau skųstis. Kartais girdėdavau kaip ji
dainuoja savo kambaryje, daina sklido pro jos kambario duris, paskui per virtuvę ir pro
mano kambario duris, tad pasiekdavo mane negarsiai, bet aiškiai. Gal tik nepasiekdavo
koridoriaus. Manęs per daug netrikdė, kad kartkartėmis girdžiu ją dainuojant. Vieną
dieną paprašiau ją, kad man atneštų jacintą, neskintą, o vazone. Ji atnešė ir
pastatė ant židinio. Mano kambaryje nebuvo kur daugiau dėti daiktų, išskyrus židinio
atbrailą, nebent ant grindų. Ištisomis dienomis žiūrėdavau į savo jacintą. Jis
buvo rausvas. Verčiau būtų žydras. Iš pradžių jam viskas buvo gerai, išsiskleidė
net keli žiedai, po to nuvyto, netrukus liko tik glebus stiebas su apgailėtinais lapais.
Iš žemės iki pusės pūpsantis svogūnėlis lyg trokštų deguonies, atrodė nekaip.
Ana norėjo jį išmesti, bet aš pasakiau, kad paliktų. Norėjo man nupirkti kitą, bet
pasakiau, kad kito nenoriu. Mane daugiau trikdė kitokie garsai, juokeliai ir dejonės,
kurie tam tikromis valandomis, tiek dieną, tiek ir naktį dusliai aidėjo bute. Apie Aną
nebegalvojau, bet ne visai, bet man vis tiek reikėjo tylos gyventi savo gyvenimą. Kad ir
kiek svarsčiau, kad ir kiek sau sakiau, kad oras yra tam, jog juo sklistų pasaulio
garsai, o juolab juokas ir dejonės, dėl to nė kiek ne mažiau ėmiau į širdį.
Nepavyko nustatyti, ar tai vis tas pats tipas, ar esama ir kitų. Tie juokeliai ir tos
dejonės taip panašūs vieni į kitus! Tuo metu dėl šių apgailėtinų trikdymų
patyriau tokį siaubą, kad kiekvienąkart atsidurdavau spąstuose, noriu pasakyti, kad
stengiausi išsiaiškinti kur ir kas. Prireikė daug laiko, taip sakant, viso gyvenimo
suvokti, kad neaiškiai šmėkštelėjusios akies spalva arba iš toli sklindantis silpnas
garsas yra arčiau nežinomybės nei Dievas, protoplazmos genezė arba aš buvimas
ir reikalauja daugiau išminties nei manoma. Kiek per daug, viso gyvenimo, reikia tam, kad
padarytumei šią guodžiančią išvadą, tad beveik nėra kada ja pasinaudoti. Buvau
gerokai pažengęs, kai ją paklausiau, ji man atsakė, kad tai klientai, kuriuos ji
priiminėja pamainomis. Aišku, galėčiau atsikėlęs nueiti ir pažiūrėti pro rakto
skylutę , jei tik ji neužkimšta, bet ką pro tokią skylę pamatysi? Tai gyvenate iš
prostitucijos, paklausiau. Mes gyvename iš prostitucijos, atsakė ji. Ar negalėtumėt
jų paprašyti, kad taip netriukšmautų, pasakiau, tarsi būčiau patikėjęs tuo, ką ji
man ką tik pasakė. Ir pridūriau: arba kad keltų kiek kitokį triukšmą? Jiems reikia
kiauksėti, atsakė ji. Būsiu priverstas išeiti, pasakiau. Savo šeimos skrynioje
suradusi drapiruotes, pakabino jas ant mano ir savo durų. Paklausiau, ar nebūtų
įmanoma kartkartėmis suvalgyti pastarnoko. Pastarnoko! Riktelėjo ji, lyg būčiau
panoręs paragauti žydų kūdikio. Aš pastebėjau, kad baigiasi pastarnokų sezonas, tad
jei nuo šiolei man tiektų maistui vien pastarnokus, būčiau dėkingas. Kokie
pastarnokai, sušuko ji. Man pastarnokai turi žibuoklių skonį. Mėgstu pastarnokus, nes
jie turi žibuoklių skonį, ir mėgstu žibuokles, nes jos kvepia pastarnokais. Jeigu
žemėje neaugtų pastarnokai, nemėgčiau žibuoklių ir jei neaugtų žibuoklės,
pastarnokams būčiau abejingas tiek pat, kiek ir ropėms arba ridikams. Noriu pasakyti,
kad netgi esant dabartiniam floros stoviui, kai šiame pasaulyje geba kartu augti
pastarnokai ir žibuoklės, puikiai, kuo puikiausiai apsieičiau ir be vienų, ir be
kitų. Vieną dieną ji turėjo įžūlumo man pareikšti esanti nėščia ir jau kokius
keturius ar penkius mėnesius, ir kad tai mano darbas. Atsistojo profiliu ir pakvietė
pažiūrėti į jos pilvą. Netgi nusirengė, be abejo, kad parodytų man, jog neslepia po
sijonu pagalvės, ir, aišku, iš gryno malonumo nusirengti. Gal tiesiog išsipūtė
pilvas, pasakiau, kad ją nuraminčiau. Ji pažvelgė į mane didelėmis akimis, kurių
spalvą pamiršau, tiksliau, viena didele akimi, kadangi kitą, matyt, nukreipė į
jacinto likučius. Kuo daugiau ji apsinuogino, tuo darėsi žvairesnė. Pažiūrėkit,
pasakė ji pasilenkdama ant krūtų, jau patamsėję speneliai. Sukaupęs paskutines
jėgas, pasakiau jai, pasidarykit abortą, pasidarykit abortą, tuomet daugiau netamsės.
Ji atitraukė užuolaidas, kad nedingtų nei vienas jos apvalumas. Mačiau kalną, ramų,
su urvais ir paslaptingą, iš kur nuo ryto ligi vakaro girdėsiu vien vėją, tilvikus ir
sidabru aidinčius tolimus granito tašytojų kūjus. Išeisiu dieną į šiltą miglą,
į kvapnią laukinę giraitę, matysiu naktimis tolimas miesto šviesas, o jei panorėsiu,
ir kitokias šviesas, švyturių ir plūduriuojančių švyturių, apie kuriuos man
kalbėjo tėvas, kai buvau mažas, kurių vardus vėl rasiu atminty, jei panorėsiu, tą
žinojau. Nuo tos dienos mano reikalai šiuose namuose pašlijo, darėsi vis blogesni, ne
tai, kad manimi nesirūpintų, bet užkniso mane su mūsų vaiku, visąlaik rodė man savo
pilvą ir krūtis, sakė, kad jis tuojau gims, kad jaučia, kaip jis jau spardosi. Jeigu
spardosi, pasakiau, reiškia, jis ne mano. Aišku, šiuose namuose man buvo jau ne taip
bloga, žinoma, ne idealu, bet įvertinau ir privalumus. Delsiau išeiti, jau krito lapai,
bijojau žiemos. Žiemos nereikia bijoti ir ji turi gerų pusių, sniegas teikia šilumą,
sugeria triukšmą, greit baigiasi blyškios dienos. Tuomet dar nežinojau, kokia maloni
gali būt žemė tiems, kas tik ją turi, ir kiek gyvieji gali joje rasti kapų. Mane
pribaigė gimdymas. Nuo jo pabudau. Kas priėmė kūdikį? Manau, su ja turėjo būt
kažkokia moteris, kartkartėmis, regis, girdėjau žingsnius virtuvėje. Man spaudė
širdį, kad palieku namus neišmestas lauk. Tyliai persilenkiau per sofos atlošą,
apsivilkau švarką, apsiaustą, užsidėjau skrybėlę, nieko nepamiršau, suveržiau
raištelius ir atidariau duris į koridorių. Kelią užtvėrė suverstas šlamštas, bet
vis tiek paknopstom su trenksmu vargais negalais prašliaužiau. Minėjau vestuves, vis
dėlto tai buvo savotiška santuoka. Būčiau padaręs klaidą, jei sutrikčiau, riksmai
visa pranoko. Tikriausiai tai jos pirmas kartas. Jie vijosi mane iki gatvės. Sustojau
prie durų ir pastačiau ausis. Dar vis juos girdėjau. Jei nežinočiau, kad namuose
rėkia, gal negirdėčiau. Bet kadangi žinojau, gerai girdėjau. Gerai nežinojau, kur
esu. Ieškojau tarp žvaigždžių ir žvaigždynų Grįžulo Ratų, bet negalėjau rasti.
Tačiau jie turėjo ten būti. Pirmasis man juos parodė tėvas. Jis man parodė ir kitas
žvaigždes, bet vienas be jo visada surasdavau tik Grįžulo Ratus. Ėmiau po truputį
žaisti riksmais, kaip žaidžiau kadaise daina, paeidavau pirmyn, sustodavau, paeidavau
pirmyn, sustodavau, jei tai gali vadinti žaidimu. Eidamas jų negirdėdavau, nes
kaukšėjo žingsniai. Bet vos stabtelėdavau, juos vėl išgirsdavau, aišku, kaskart vis
silpnesnius, bet argi svarbu, ar riksmas garsus ar negarsus? Svarbiausia, kad jis
liautųsi. Metams bėgant, maniau, kad jie liausis. Dabar jau nebetikiu. Gal man reikėjo
kitų meilių? Bet meilei neįsakysi.
1946
Beckett, Samuel. Prancūziški
apsakymai: Apsakymų rinkinys. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.
Į viršų
Gana
Pamiršti visa, kas buvo prieš tai. Iš karto
daug negaliu. Tai duoda plunksnai laiko, kad užrašytų. Jos nematau, bet ją girdžiu
ten užpakaly. Tai tyla. Kai ji sustoja, aš tęsiu. Kartais ji atsisako. Kai ji atsisako,
aš tęsiu. Negaliu, kai per daug tylos. Gal tai kartais mano per silpnas balsas. Kuris
iš manęs sklinda. Štai tiek menui ir manierai.
Dariau visa, ko jis geidė. Aš irgi to geidžiau.
Dėl jo. Kas sykį, kai jis ko geidė, aš irgi geidžiau. Dėl jo. Jam tereikėjo
pasakyti koks tai daiktas. Kai jis nieko negeidė, aš irgi negeidžiau. Tad negyvenau be
geismų. Jei užsigeistų kokio daikto man, aš irgi jo užsigeisčiau. Pavyzdžiui,
laimės. Arba šlovės. Turėjau tik norus, kokius jis rodė. Bet jis turėjo rodyti
visus. Visus savo norus ir reikmes. Kai jis tylėdavo, būdavo kaip aš. Kai sakydavo, kad
jam laižyčiau penį, puldavau tai daryti. Tai teikė man pasitenkinimą. Turėjome
patirti tokius pačius pasitenkinimus. Turėjome tas pačias reikmes ir patyrėme tuos
pačius pasitenkinimus.
Vieną dieną jis man pasakė, kad jį palikčiau.
Būtent tokį žodį jis pavartojo. Tikriausiai jis ilgai neištvėrė. Nežinau, ar tai
sakydamas norėjo, kad jį palikčiau, ar tik kad kurį laiką manęs nebūtų. Tokio
klausimo sau nekėliau. Visada keldavau tik jo paties klausimus. Kaip bebūtų, nuėjau
neatsisukdama. Kai manęs nepasiekė jo balsas, atsidūriau už jo gyvenimo ribos. Galbūt
to jis norėjo. Klausimai matomi net ir tada, kai jų nekeli. Tikriausiai jis ilgai
neištvėrė. Užtat man to užteko dar ilgam. Aš priklausiau visai kitai kartai. Tai
neužsitęsė. Dabar, kai skverbiuosi į naktį, mano kaukolėje lyg kokie blyksniai.
Nederlinga žemė, bet ne visai. Jeigu man duotų tris arba keturis gyvenimus, galėčiau
kažką pasiekti.
Turėjau būti kokių šešerių metų, kai jis mane
paėmė už rankos. Buvau vos išauganti iš vaikystės. Bet iš tikrųjų ilgai
neužtrukau. Tai buvo kairė ranka. Buvimas iš dešinės jam keltų skausmą. Tad ėjome
greta susiėmę už rankų. Mums užteko vienos poros pirštinių. Laisvos išorinės
rankos buvo nuogos. Jam nepatiko jausti savo oda kito odą. Gleivinės kitas dalykas. Vis
dėlto kartais jis nusimaudavo pirštinę. Tada turėdavau ir aš nusimauti. Taip
žingsniuodavome kokį šimtą metrų liesdamiesi nuogomis rankomis. Retai kada daugiau.
To jam užteko. Jei manęs paklaustų, atsakyčiau, kad paleistos rankos nekuria artumo.
Manoji niekada nerado savo vietos jo rankoje. Kartais jos pasileisdavo. Atsipalaiduodavo
ir kiekviena nusileisdavo savo pusėje. Dažnai praeidavo ilgos minutės, kol jos vėl
susiimdavo. Kol jo ranka vėl paimdavo mano ranką.
Tai buvo gan tamprios pirštinės. Jos anaiptol
nešvelnino formų, bet išryškino jas ir supaprastino. Manoji, žinoma, ilgus metus buvo
per laisva. Bet netrukus ją užpildžiau. Jis man rado Vandenio rankas. Tai dangaus
namai.
Visa gavau iš jo. Kiekvienąkart jo nekritikuosiu
dėl vieno ar kito pažįstamo. Menas derinti arba kombinatorinis menas tai ne mano
kaltė. Tai dangaus skliautas. Dėl viso kito aš nekalta.
Mūsų susitikimas. Nors tada jis jau buvo labai
susimetęs į kuprą, man atrodė milžinas. Galiausiai jo stuomuo tapo horizontalus. Kad
atsvertų šią anomaliją, jis išžergdavo kojas, sulenkdavo kelius. Vis plokštesnės
pėdos atsisuko į išorę. Jo akiratis ribojosi žeme, kurią mindžiojo. Judančiu
juodžemio ir sutryptų gėlių lopeliu. Paduodavo man ranką lyg didžiulė pavargusi
beždžionė, kiek įmanydamas iškeldavo alkūnę. Man tereikėdavo atsitiesti, kad
pranokčiau jį trimis galvomis ir dar su puse. Vieną dieną jis sustojo ir savo
žodžiais ėmė man aiškinti, jog anatomija yra visuma.
Iš pradžių kalbėdavo eidamas. Man taip atrodo.
Vėliau tai eidamas, tai sustodamas. Galų gale tik sustojęs. Ir kas kartą vis tyliau.
Kad jam nereikėtų du kartus iš eilės sakyti tą patį, turėdavau žemai pasilenkti.
Jis sustodavo ir laukdavo, kol tai padarysiu. Kai akies kampučiu pastebėdavo mano galvą
prie savo galvos, imdavo šnabždėti. Dešimt kartų iš dešimties tai su manimi
nesisiedavo. Bet jis norėjo, kad visa girdėčiau, netgi ejakuliacijas ir į žydinčią
dirvą siunčiamas Tėve mūsų nuotrupas.
Taigi jis sustojo, palaukė, kol prisiartins mano
galva ir pasakė, kad jį palikčiau. Greit ištraukiau ranką ir nulėkiau
neatsigręždama. Keli žingsniai, ir jis prarado mane visiems laikams. Išsiskyrėme, jei
būtent to jis pageidavo.
Jis retai kada šnekėdavo apie geodeziją. Bet
tikriausiai nuėjome tiek, jog būtume keletą kartų apsukę žemės pusiaują.
Vidutiniškai maždaug po penkis kilometrus dieną ir naktį. Aritmetikoje radome
prieglobstį. Kokius protinius skaičiavimus atlikdavom drauge perpus susilenkę! Taip
pakeldavom kubu ištisus trinarius skaičius. Kartais pliaupiant liūčiai. Jo atmintin
šiaip taip pamažu smigo susikaupę kubai. Vėliau tai atvirkštiniu veiksmu pasiekė
ribinę stadiją. Kai laikas atliko savo darbą.
Jei manęs kas paklaustų derama forma, pasakyčiau,
kad taip, tikrai šio pasivaikščiojimo pabaiga buvo mano gyvenimas. Sakykime, kokie
vienuolika tūkstančių paskutinių kilometrų. Skaičiuojant nuo dienos, kai jis man
pirmąkart užsiminė apie savo negalią, pasakė manąs, kad ji pasiekė viršūnę. Jam
tai parodė ateitis. Bent jau toji, kurią kūrėme drauge iš praeities.
Matau gėles po savo kojomis, tai jau kitos, kurias
matau. Tos, kurias drauge mindžiojome. Beje, tai tos pačios.
Priešingai tam, ką ilgai su malonumu vaizdavausi,
jis nebuvo aklas. Tik tinginys. Vieną dieną sustojo ir ieškodamas žodžių apibūdino
savo regą. Baigė ir padarė išvadą, kad jo manymu, ji daugiau nesilpnės. Nežinau,
kiek turėjo iliuzijų. Sau tokio klausimo nekėliau. Pasilenkęs, kad girdėčiau, ką
sako, pastebėjau į mane žvairuojančią, matyt, iš susijaudinimo paraudusią ir
pamėlusią akį.
Pasitaikydavo, jog jis sustoja ir nieko nesako. Gal
neturėjo ką pasakyti. O gal vis dar turėdamas ką pasakyti, galiausiai to atsižadėjo.
Prisilenkiau kaip visada, kad jam nereikėtų kartoti, ir taip likome. Perpus susilenkę,
suglaudę galvas. Nebylūs, vieno ranka kito rankoje. Tuo tarpu aplink mus minutės vijosi
minutes. Po kiek laiko jo pėda atsiplėšė nuo gėlių, mudu vėl iškeliavome. Tik po
kelių žingsnių vėl sustojome. Kad jis pagaliau pasakytų, ką turi ant širdies arba
kad vėl to atsižadėtų.
Kiti svarbūs dalykai pasitaiko dvasioje. Nuolatinis
tiesioginis bendravimas ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja
pradžia. Pavėluotas nuolatinis bendravimas ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su
pavėluota nauja pradžia. Nutrūkstantis tiesioginis bendravimas ir tiesioginė nauja
pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja pradžia. Nutrūkstantis pavėluotas bendravimas
ir tiesioginė nauja pradžia. Tas pats ir su pavėluota nauja pradžia.
Štai taip tad gyvenau arba niekada negyvenau.
Dešimt metų tylių žodžių. Per visą dieną ilgai glostęs savo šventą griuveną
kairės plaštakos viršumi, imdavo prognozuoti. Netgi numatė mano būsimą nemalonę.
Vėl regiu vietą per žingsnį nuo viršūnės. Žengiau du žingsnius tiesiai prieš
save ir jau riedėjau kitu šlaitu. Atsisukusi, jo nepamatyčiau.
Jis mėgo laipioti, tad pamėgau ir aš. Jam reikėjo
stačiausių nuolydžių. Jo žmogiškasis kūnas pasidalijo į dvi vienodas dalis. Dėl
sulenktų kelių sutrumpėjo kūno apačia. Jo galva siekė žemę penkiasdešimties
procentų nuolydžiu. Nežinau, kodėl jam šitai patiko. Gal iš meilės žemei,
gėlėms, jų daugybei kvapų ir atspalvių. Arba absurdiškiems anatomijos imperatyvams.
Toks klausimas jam niekada nekilo. Deja, pasiekęs viršūnę, jis turėdavo vėl nulipti.
Kad galėtų retsykiais gėrėtis dangum, naudojosi
apskritu veidrodėliu. Papūtęs ant jo savo kvapą, po to patrindavo jį į blauzdą ir
imdavo jame ieškoti žvaigždynų. Turiu jį! Šaukdavo jis, pamatęs Lyrą ar Gulbę.
Dažnai pridurdavo, kad danguje nieko nėra.
Tačiau mudu nebuvome kalne. Kartkartėmis spėdavau
horizonte esant jūrą, regis, žemesniame lygyje negu mes. O gal tai kokio išgaravusio
ar atoslūgio nusekinto didelio ežero dugnas? Tokio klausimo sau nekėliau.
Šios visos mintys yra jo. Aš jas tik savaip
kombinuodavau. Jei man kas duotų keturis ar penkis gyvenimus kaip šis, galėčiau
palikti pėdsaką.
Nepaisant to, gana dažnai kokio šimto metrų
aukštyje pasirodydavo cukraus galvos. Dažnai su širdgėla pakeldavau akis ir įbesdavau
žvilgsnį į pačią artimiausią horizonte. Arba užuot nuėję tolyn iš kur ką tik
nulipome, imdavome vėl kopti aukštyn.
Kalbu apie paskutinį dešimtmetį tarp dviejų mano
minėtų įvykių. Jis užgožia ankstesnius, panašius į jį lyg broliai dvyniai.
Būtent šiems paskendusiems metams reikia priskirti mano brendimą. Nes neprisimenu, kad
būčiau ką nors išmokusi per metus, kuriuos prisimenu. Šiuo samprotavimu raminuosi ir
esu ūmai nustebinta savo išmanymo.
Nemalonė mane ištiko prie pat viršūnės. Na ne,
tai buvo plokščiakalnyje, viešpataujant visiškai ramybei. Atsigręžusi, būčiau
pamačiusi jį ten pat, kur palikau. Menkiausias dalykas būtų leidęs man suvokti savo
klaidą, jei tokia būtų. Vėliau neatsižadėjau galimybės jį susirasti. Ten pat, kur
jį palikau, arba kur kitur. Arba, kad išgirsiu, kaip jis mane šaukia. Vis sako, kad
neilgam. Bet per daug nesitikėjau. Nes beveik nepakėliau akių nuo gėlių. O jis
nebeturėjo balso. Ir tarsi to nebūtų gana, nuėjau kartodama sau, jog jis to ilgai
neištvers. Tarsi nerūpėtų, kad to visai nesitikiu.
Nebežinau, koks dabar oras. Bet kai gyvenau, jis
buvo be galo švelnus. Tarsi žemė užmigtų pavasarį. Kalbu apie mūsų pusrutulį.
Netikėtai užklumpa statmenai krintantys sunkūs ir trumpi lietus. Netgi nelabai aptemsta
dangus. Nebūčiau pastebėjusi, jog nėra vėjo, jei jis apie tai nekalbėtų. Apie
vėją, kurio nebėra. Apie audras, kurios jį paliko kaip stovi. Reikia pasakyti, kad jis
neturėjo ką pasiimti. Net gėlės buvo be kotelių, priplotos prie žemės tarsi vandens
lelijos. Nėra ir kalbos, kad spindėtų švarko atlape.
Mes neskaičiavome dienų. Jei galiu suskaičiuoti
iki dešimties metų, tai mūsų odometro dėka. Finalinis atstumas padalintas iš dienos
vidurkio. Vadinasi, tiek dienų. Dalinti. Štai toks skaičius kryžkaulio dienos
išvakarėse. Ir štai toks mano nemalonės išvakarėse. Kasdienis vidurkis. Atimti.
Padalinti.
Naktis. Ilga kaip šio begalinio lygiadienio diena.
Jai pasibaigus, einam toliau. Iškeliaujam prieš aušrą.
Sustojam poilsiui. Trilinkai susilenkę, įsimauname
vienas į kitą. Stačiu kampu ant kelių. Aš viduje. Lyg vienas žmogus, abu keičiame
šonus, jei jis užsinori. Naktį juntu prie savęs jo visą ilgą kreivę. Ne tiek svarbu
miegoti, kiek atsigulti. Nes žygiavome pusiau miegodami. Jis laikė mane viršutine ranka
ir lietė ten kur norėjo. Iki tam tikros vietos. Kita buvo nusistvėręs man už plaukų.
Jis labai tyliai šnekėjo apie dalykus, kurie jam nebeegzistavo, o man negalėjo būti.
Vėjas lengvučiuose stiebuose. Miškų ūksmė ir prieglobstis.
Jis nebuvo plepus. Vidutiniškai šimtas žodžių
per dieną ir naktį. Tam tikrais laiko tarpais. Iš viso nedaugiau milijono. Daug
pasikartojimų. Ejakuliacijų. Vos palietus. Ką žinau apie žmogaus likimą? Nekėliau
sau tokio klausimo. Daugiau žinau apie ridikėlius. Jis juos taip mėgo. Vos kokį
pamačiusi, iškart pasakyčiau kaip jis vadinasi.
Gyvenome gėlėmis. Taip prasimaitindavome.
Stabtelėjęs jis net neturėdavo pasilenkti, kad nuskintų saują vainikėlių. Paskui
vėl žingsniuodavo kramtydamas. Apskritai jos veikė raminančiai. Mudu apskritai buvome
ramūs. Vis ramesni ir ramesni. Visa buvo ramu. Be jo tokia nebūčiau. Dabar einu ir
viską sunaikinsiu, išskyrus gėles. Daugiau jokio lietaus. Jokių kalvų. Nieko, tik
mudu velkamės per gėles. Mano senos krūtys gana junta jo seną ranką.
1965
Beckett, Samuel. Prancūziški
apsakymai: Apsakymų rinkinys. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.
Į viršų
Vaizduotė mirė vaizduokitės
Niekur nė pėdsako gyvybės, sakote, štai tau,
gražiausia, vaizduotė nemirė, priešingai, ji mirė, vaizduokitės. Salos, vandenys,
žydrynė, žaluma, žiūrėkit, va, muskatas, amžinybė, tylėkit. Iki visai balto
rotondos baltume. Nėra įėjimo, įeikite, išmatuokite. Diametras 80 centimetrų, toks
pat atstumas nuo žemės iki skliauto viršūnės. Du stataus kampo diametrai AB CD dalina
baltą žemę į pusračius ACB BDA. Ant žemės du balti kūnai, kiekvienas savo
pusratyje. Tokie pat balti skliautas ir apvali 40 centimetrų aukščio siena, į kurią
jis remiasi. Išeikite, rotonda be papuošimų, visa balta baltume, vėl įeikite,
pabelskite, visur pripildyta, skamba kaip kaulas vaizduotėje. Nesimato šaltinio, iš
kurio sklinda visa balinanti šviesa, visa tviska tokiu pat baltu spindesiu, žemė,
siena, skliautas, kūnai, jokio šešėlio. Stiprus karštis, paviršiai karšti palietus,
bet nedegina, kūnai prakaituoja. Vėl išeikite, atsitraukite, ji dingsta, pakilkite, ji
dingsta, visa balta baltume, nusileiskite, vėl įeikite. Tuščia, tyla, karštis,
baltumas, palaukite, šviesa silpnėja, visa sutartinai aptemsta, žemė, siena,
skliautas, kūnai, maždaug per 20 sekundžių visa nublanksta, šviesa užgęsta, visa
išnyksta. Tuo pat metu krinta temperatūra, iki minimumo, maždaug iki nulio, tą pačią
akimirką, kai darosi tamsu, tai gali pasirodyti keista. Palaukite, po ilgesnio ar
trumpesnio tarpo vėl grįžta šviesa ir karštis, žemė, siena, skliautas ir kūnai
visi sutartinai pabąla ir įkaista, maždaug per 20 sekundžių visa, kas buvo blanku,
atgauna ankstesnį baltumą, krytis baigėsi. Po ilgesnio ar trumpesnio tarpo, nes kaip
rodo patirtis, tarp kryčio pabaigos ir pakilimo pradžios galimi itin įvairūs intarpai,
pradedant sekundės dalele ir baigiant tuo, kas kitokiu metu ir kitokioj vietoj galėtų
pasirodyti amžinybe. Tas pats pastebėjimas tinka ir kitai pauzei tarp pakilimo pabaigos
ir kryčio pradžios. Kraštutinumai, jeigu jie tvirti, tobulai pastovūs, nors karščio
stulpelis iš pradžių gali stebinti. Kaip rodo patirtis, taip pat pasitaiko, kad krytis
ir pakilimas nutrūksta ir nesvarbu kokiame lygyje, tad reikia trumpesniam ar ilgesniam
laikui sustoti, kol vėl pradėsi arba keisi krytį į kilimą, o šį į krytį, galima
baigti iki galo arba nutraukti, kad po to tęstum, arba po trumpesnės ar ilgesnės
pertraukos vėl keisti kryptį ir taip toliau, kol pasieksi vieną ar kitą galutinį
kraštą. Taip be galo be krašto kylant viršun ir vėl leidžiantis apačion, gan
dažnai baltumas pereina į juodumą, karštis į šaltį ir atvirkščiai. Vien
kraštutinumai lieka pastovūs, kaip rodo ritmiškos pauzės ant tarpinių laiptelių,
nepriklausomai nuo trukmės ir aukščio. Tada virpa grindys, siena, skliautas ir kūnai,
pilkšva baltuma arba dūmai arba kažkas panašaus į abu, nelygu. Tačiau kaip rodo
patirtis, retai kada būna, kad perėjimas šitaip vyktų. Dažniausiai, kai šviesa ima
silpnėti, o su ja ir karštis, vyksmas vyksta be trinties iki nepermatomos tamsos ir
maždaug nulio laipsnių temperatūros, tiek viena, tiek kita pasiekiama apytikriai per 20
sekundžių. Tiek pat trunka ir priešingas vyksmas, pereinant į karštį ir baltumą.
Tokiu pat dažniu vyksta krytis arba kilimas trumpiau ar ilgiau stabtelint šioje
karščiuojančioje pilkumoje ir nė akimirkai nekeičiant judėjimo krypties. Nesvarbu,
kad kokį sykį sugriaunama aukščio ir apačios pusiausvyra, perėjimai gali būti
kaitaliojami iki begalybės. Tačiau kad ir kokie pasitaikytų atsitiktinumai, ankstesnis
ar vėlesnis grįžimas į laikiną ramybę atrodo užtikrintas, akimirkai, juodume ar
begaliniame baltume, esant priklausomai temperatūrai, be atvangos konvulsijų purtomame
pasaulyje. Tiek nebuvęs ir per stebuklą atrastas tobuloj dykumoj, šiuo požiūriu, jis
tikrai jau nebe tas pats, bet ir ne kitas. Išorėje liko visa nepakitę, o pastatėlis,
pagal kurį nustatoma vieta, vis toks pat netikras, jo baltumas ištirpsta aplinkiniame
baltume. Bet įženkite, ir štai, trumpa ramybė, niekada dukart neišgirsi to paties
bruzdesio. Šviesa ir karštis susilieja, tarsi kiltų iš vienintelio to paties
šaltinio, kurio pėdsakų niekada neaptiksi. Vis dar ant žemės, trilinkas, galva prie
sienos B, užpakalis prie sienos A, keliai prie sienos tarp B ir C, pėdos prie sienos
tarp C ir A, tai yra įsiterpęs ACB pusratyje, ilgi neaiškaus baltumo plaukai susilieja
su žeme, baltas, pagaliau moters kūnas. Antrame pusratyje panašiai tyso partneris,
galva prie sienos A, užpakalis prie B, keliai tarp A ir D, pėdos tarp D ir B, toks pat
baltas ir taipogi ant žemės. Abu ant dešinio šono, jos galva prie jo kojų, nugara
prie nugaros. Priglauskite prie lūpų veidrodį, jis aprasos. Abu kaire ranka laikosi už
kairės blauzdos kiek žemiau kelio, o dešine už kairės rankos kiek aukščiau
alkūnės. Šioje judrioje šviesoje, begalinėje baltoje ramybėje, tokioje trumpoje ir
retai užeinančioje, sunku apžiūrėti. Nepaisant veidrodžio, abu atrodytų išties
negyvi, jei ne kairės akys, kurios nesuskaičiuojamais intervalais staiga išsiplečia
iki žmogiškas galias pranokstančio dydžio. Ryškiai mėlynas blyškumas iš pradžių
stulbina. Abu žvilgsniai niekada vienu metu neatsiveria, išskyrus vienintelį kartą
kokias dešimt sekundžių, kai vieno pradžia sutapo su kito pabaiga. Nei stori, nei
liesi, nei dideli, nei maži kūnai atrodo gan geros būklės, sprendžiant iš
žvilgsniui atvirų kūno dalių. Ir veidams, sprendžiant iš abiejų šonų, regis,
nestinga nieko esminio. Iš pradžių jų visiško sąstingio ir gaivališkos šviesos
kontrastas pritrenkia tą, kas dar pamena, kaip jaudino priešinga. Tačiau iš daugybės
nežymių ženklų, kuriuos įsivaizduoti per ilgai užtruktų, aišku, kad jie nemiega.
Jie sukurti, ak, vargiai, šioje tyloje ir tuo pat metu grobikiškai akiai, tad krūpteli
ir iškart susitramdai. Palikit juos čia, prakaituojančius ir sušalusius, kitur geriau.
Betgi ne, gyvenimas baigiasi ir nesibaigia, kitur nieko nėra, tad nėra ko daugiau
kalbėti apie tai, kad rastum šią baltume pasimetusią baltą vietą ir pamatytum, ar
jie liko ramūs šioje, o gal dar piktesnėje audroje, amžiams užsivėrę juodume arba
sustingę beribiame baltume, jei netgi taip ir būtų.
1965
Beckett, Samuel. Prancūziški
apsakymai: Apsakymų rinkinys. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.
Į viršų
Be
Griuvėsiai pagaliau tikra prieglauda iš taip
toli per tiek paklydimų. Be galo tolima žemė susilieja su dangumi jokio garso niekas
nejuda. Gyvas tik blyškiai melsvas kūnelis plakančia širdimi. Keturios atsivėrusios
bespalvės sienos tikra prieglauda be išėjimo.
Su pilkais pelenais susimaišę plačiai dunksantys
griuvėsiai tikra prieglauda. Šviesos kupinas baltas kubas prausia veidus nepalikdamas
jokių prisiminimų pėdsako. Nieko tik pilkas oras be laiko ir šmėkščiojanti
vaiduokliška šviesa. Dangų atspindinčios žemės atšvaitas pilkame kaip pelenai
danguje. Niekada nieko daugiau tik prabėgančios valandos nekintantis sapnas.
Jis keiks Dievą it palaimos metu prasivėręs dangus
praeinančia liūtimi. Kūnelis pilku veidu įspraustais bruožais ir dviem blyškiai
mėlynom duobutėm. Veidai be pėdsako baltumo ištrina iš ramių akių bet kokį
prisiminimą.
Vaiduokliška šviesa visada tik pilkas oras be laiko
ir be garso. Veidai be pėdsakų taip arti palietus baltumas neužgožia jokio
prisiminimo. Kūnelis apklotas pilkais pelenais plakančia širdimi priešais tolius. Ant
jo lis it palaimos metu iš žydryne praplaukiančio debesio. Kubas tikra prieglauda
pagaliau be garso atsiveria keturios sienos.
Pilkas dangus be debesų niekas nežadina pilko
žemės pelenų smėlio. Toks pat pilkas kaip žemė dangus tik stovi griuvėsiai. Pilki
pelenai aplink žemę ir dangų susiliejančius begaliniame tolyje.
Jis pajudės smėlyje šis pakils į orą sujudins
dangų. Tik sapne metas kurti gražią svajonę. Kūnelis vien pilkos pelenų krūvelės
plakanti širdis. Be skiriamosios linijos be galo susilieja žemė su dangumi tebėra
gyvas vien tik kūnelis. Jis žengs dar vieną žingsnį į tolumas per neaprėpiamus
smėlius. Tyla nė vieno dvelksmo visur ta pati pilkuma žemėje danguje kūne ir
griuvėsiuose.
Lėta juoduma su griuvėsiais tikra prieglauda be
garso atsiveria keturios sienos. Kojos vienas luitas rankos prispaustos prie šonų
kūnelis tolių akivaizdoje. Niekada tik dingusiame sapne taip greit prabėga ilga
valanda. Vienintelis gyvas kūnelis nežengia toliau duobių. Jis žengs tik vieną
žingsnį į tolį per griuvėsius su smėliu ant kupros. Nieko tik vien sapnas dieną ir
naktį sukurtas iš kitų geresnių dienų naktų. Jis atgaivins laiką vienu žingsniu
atkurs tolimas dienas ir naktis.
Keturi atvartai tikra prieglauda be išėjimo
pasklidusiuose griuvėsiuose. Kūnelis iš sustumtų dalių vienas pilkas brūkšnys.
Pagaliau tikra prieglauda be išėjimo be garso atsivėrusios keturios sienos. Be galo
toli susilieja žemė ir dangus nei judesio nei dvelksmo. Balti veidai be pėdsakų rami
akis galva be proto jokio prisiminimo. Pasklidę griuvėsiai aplink pilki pelenai pagaliau
tikra prieglauda be išėjimo.
Pilki pelenai vienintelis gyvas kūnelis plakančia
širdimi tolių akivaizdoje. Vėl visa gražu kaip palaimingais laikais kai siaus
negandas. Žemė smėlis tokie patys pilki kaip oras dangus kūnas griuvėsiai ir
švelniai pilkas peleninis smėlis. Šviesa balta prieglauda nuplauna veidus nepalieka
jokių prisiminimų pėdsakų. Begalybė be kontūrų kūnelis vienintelis gyvas visur
tokia pati pilkuma žemėje danguje kūne griuvėsiuose. Priešais baltą ramybę tokią
artimą paliesti ramus žvilgsnis galiausiai nieko neprisimena. Jis žengs dar vieną
žingsnį vienintelį visai vienas neaprėpiamame smėlyje.
Blanki atsivėrusi prieglauda be išėjimo per
šitiek paklydimų ir iš taip toli. Visąlaik vien tyla kaip vaizduotėje beprotės
juokas ir riksmai. Galva ramia akimi visa balta rami šviesa jokio prisiminimo.
Vaiduokliška aušra išvaiko vaiduoklius ir tą kitą vadinamą prieblanda.
Jis nueis atsukęs nugarą veidu į dangų tolumoje
vėl atsivers griuvėsiai ir smėlis. Pilkas belaikis oras žemė susilieja su dangumi
tokie pat pilki kaip tolimi beribiai griuvėsiai. Jis neš tolimą dieną ir naktį oras
sujudins širdį. Tikra prieglauda pagaliau dunkso plačiai pasklidę griuvėsiai tokie
pat pilki kaip ir smėlis.
Priešais ramų žvilgsnį arti jog gali paliesti
visa balta be prisiminimų. Visada tik įsivaizduojama mėlynė poezijos vadinama
dangiška tik beprotiškoj vaizduotėj. Tuščias didžiulės šviesos kubas visas baltas
veidai be pėdsakų jokio prisiminimo. Visąlaik tik pilkas belaikis oras jokio
krustelėjimo jokio dvelksmo. Plakančia širdimi gyvas vien kūnelis pilku veidu dviem
blyškiai mėlynom akim. Balta šviesa arti paliesti galva ramia akimi visu protu jokio
prisiminimo.
Kūnelis toks pat pilkas kaip žemė dangus ir
griuvėsiai vienintelis gyvas. Tyla nė dvelksmo visur tokia pat pilkuma žemėj danguj
griuvėsiuose. Atsiveria keturios bespalvės sienos tikra prieglauda be išėjimo.
Pilkas kaip pelenai dangus atspindi dangaus
atšvaitą žemėje. Pilkas belaikis oras žemė susilieja su dangumi tokie pat pilki kaip
ir tolimi beribiai griuvėsiai. Jis žengs dar vieną žingsnį per neaprėpiamą smėlį
į tolius. Neš tolimą dieną ir naktį oras sujudins širdį.
Vaiduokliška šviesa visąlaik tik pilkas belaikis
oras jokio garso. Begaliniame tolyje žemė susilieja su dangumi jokio krustelėjimo jokio
dvelksmo. Ant jo lis kaip palaimos metą iš mėlyno praplaukiančio debesies. Pilkas
dangus be debesų jokio garso jokio krustelėjimo žemė smėlis pilki pelenai. Tuščias
didžiulės šviesos kubas visas baltas veidai be pėdsakų jokio prisiminimo. Beribė be
kontūrų kūnelis vienintelis gyvas visur pilka žemė dangus kūnas griuvėsiai.
Pasklidę griuvėsiai maišosi su pilku kaip pelenai smėliu tikra prieglauda. Kubas
pagaliau tikra prieglauda be garso atsiveria keturios sienos. Visada tik šis
nesikeičiantis sapnas praeinančią valandą. Visada tik pilkas belaikis oras praeinanti
vaiduokliška šviesa.
Keturios atvartos tikra prieglauda be išėjimo
pasklidę griuvėsiai. Jis atgaivins laiką vienu žingsniu perneš tolimą dieną ir
naktį. Priešais artimą paliesti baltą ramybę pagaliau rami akis jokio prisiminimo.
Pilku veidu dviem blyškiai mėlynom duobėm gyvas vien kūnelis plakančia širdimi. Jis
nueis atsukęs nugarą veidu į dangų tolumoje vėl atsivers griuvėsiai ir smėlis.
Žemė smėlis tokie pat pilki kaip oras dangus kūnas griuvėsiai pilkas kaip pelenai
švelnus smėlis. Veidai be pėdsakų artimi paliesti baltumas nušluoja bet kokį
prisiminimą.
Plakančia širdimi vienintelis gyvas kūnelis pilku
veidu bruožuose dvi blyškiai mėlynos duobės. Vienintelis gyvas kūnelis pilka lygu
nieko išskyrus kelius įdubimus. Visada tik sapnas dieną ir naktį sapnai apie kitas
geresnių dienų naktis. Jis sujudins smėlį šis pakils oru sujudins dangų. Jis žengs
žingsnį griuvėsiais smėlis į nugarą tolių link. Visąlaik tik tyla kaip
vaizduotėje skambantis beprotės juokas riksmai.
Pagaliau tikra prieglauda tokie pat pilki kaip
smėlis pasklidę griuvėsiai. Visąlaik tik pilkas belaikis oras nė krustelėjimo nė
dvelksmo. Balti veidai be pėdsako rami akis galvos protas be jokio prisiminimo. Visada
tik dingusiame sapne trumpai prabėga ilga valanda. Kubas pilnas šviesos baltumo skuta
veidus be pėdsako be prisiminimo.
Blanki atdara tikra prieglauda be išėjimo link
kurios iš taip toli per tiek paklydimų. Galva ramia akimi visur balta rami šviesa jokio
prisiminimo. Visa gražu visa nauja kaip palaimingu metu siaučiant negandui. Pilki
pelenai aplinkui beribėje tolumoje susiliejusius žemę ir dangų. Aplinkui pasklidę
griuvėsiai pilki kaip pelenai pagaliau tikra prieglauda be išėjimo. Visada tik sapne
turi laiko susapnuot gražų sapną. Kūnelis pilku veidu sukritę bruožai dvi blyškiai
mėlynos duobės.
Griuvėsiai pagaliau tikra prieglauda į kurią iš
tiek toli ir per tiek paklydimų. Visada tik įsivaizduojama mėlynė poezijoj vadinama
dangiška tik bepročio vaizduotėje. Šviesa balta artima paliesti galva ramia akimi su
visu protu jokio prisiminimo.
Lėta juoduma ir griuvėsiai tikra prieglauda be
garso atsiverčia keturios sienos. Žemė susilieja su dangumi beribėj be kontūrų gyvas
vienas kūnelis. Jis žengs dar vieną vienintelį žingsnį neaprėpiamu smėliu. Pilki
pelenai vienintelis gyvas kūnelis plakančia širdimi priešais tolius. Šviesa
prieglauda baltuma skuta veidus be pėdsako be jokio prisiminimo. Beribiame tolyje žemė
susilieja su dangumi nė garso nė krustelėjimo.
Kojos it vienas luitas rankos prispaustos prie šonų
kūnelis priešais tolius. Pagaliau tikra prieglauda be išėjimo be garso atsiveria
keturios sienos. Veidai be pėdsako baltuma skuta ramią akį pagaliau jokio prisiminimo.
Jis prakeiks Dievą kaip palaimos metu prasivėręs dangus prasiveria praeinančia
liūtimi. Prieš ramią akį artimą paliesti rami visa baltuma jokio prisiminimo.
Kūnelis plakanti širdis pilkų pelenų krūvelė
vienintelė gyva. Kūnelis virtęs pilkais pelenais plakanti širdis tolių akivaizdoje.
Kūnelis sudurtų dalių krūvelė pilkoj išraustoj vagoj. Vaiduokliška aušra
išsklaido vaiduoklius ir prieblandą.
1969
Beckett, Samuel. Prancūziški
apsakymai: Apsakymų rinkinys. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.
Į viršų
Dar kartą baigti
Dar kartą baigti, kiaušas tamsioj uždaroj
vietoj kakta ant lentos, kad pradėtum. Taip ilgai, kol pradėsi, kol užsimirš laikas
vieta ir lenta. Taigi kiaušas, kad baigtumei vienas tamsoj tuštumą be kaklo, be veido,
vien dėžė paskutinė vieta juodoj tuštumoj. Palaikų vieta, kur kadaise iš toli į
tolį švietė kas liko. Likusios dienos dienų, kai niekada nebuvo tokios silpnos ir
blyškios šviesos. Tad kad baigtum, dar turi pasidirbti kiaušą paskutinėj vietoj,
užuot užgesęs. Pagaliau staiga ar iš lėto magiškai kyla švininė diena. Darosi vis
ne tokia juoda, galiausiai pilka ar staiga lyg pilkšvas judantis smėlis, kiek užmato
akis po tokiu pat pilku dangumi be debesų. Kiaušas paskutinėje tamsioje tuščioje
vietoje viduj lauke, kol staiga ar iš lėto ta švininė diena galiausiai sustingsta vos
pakilusi. Pilkas dangus be debesų, pilkas smėlis kiek akis užmato, seniai tuščia, kad
pradėtų. Smulkus smėlis lyg dulkės ak bet išties kur ne kur gilios dulkės, kad
paskęstų patys didingiausi paminklai. Štai pagaliau visiems kitiems žvilgsniams
nematomas pilkas tremtinys stovi sustingęs tarp griuvėsių. Toks pat pilkas visai mažas
kūnelis, galva prie aukštai iškeltų kojų, liko vien šviesios akys. Rankos vis dar
prie kūno, abi kojos pasirengė bėgti. Pilkas dangus be debesų dulkių okeanas be
raibulių apgaulingi beribiai toliai pragaro oro nė dvelksmo. Prieglaudos nuolaužos
klimpsta maišosi su dulkėmis dauguma jau nebeiškyla į paviršių. Pagaliau pokytis,
krinta nulūžusi skeveldra. Toks tankus daiktas krinta iš lėto plūduriuoja it kamštis
vandenyje vos grimzta. Tad kad baigtum, turi pasidirbt kiaušą paskutinėj vietoj, užuot
užgesęs. Pilkas dangus be debesų beribėj tolumoj pilkas belaikis oras nei Dievui nei
jo priešams. Štai pagaliau dar beribiai toliai netikėtai prasiskverbę pro pilkumą du
balti neūžaugos. Iš pradžių ir ilgai iš toli nepagaunami, nes balti pilkame ore jie
galuojasi žingsnis po žingsnio pilkose dulkėse, neša baltus neštuvus matomus iš
aukštai pilkame ore. Velka juos iš lėto per dulkes susikūprinę, ilgomis rankomis,
palyginus su kojom, nes klimpsta pėdos. Balti kaip viena vienatvė ir panašūs net
painioja žvilgsnis. Eina vienas prieš kitą dažnai taip gerai sutaria, kad paeiliui
čia vienas čia kitas pradeda žingsniuoti atbulas. Tas, kuris baigia, daro tai
rūpestingai it baidarės vairininkas. Kai vienas pasuka į šiaurę ar į kokią kitą
pasaulio šalį, kitas iškart pasisuka į priešingą pusę. Kai vienas sustoja, kitas
apsuka neštuvus du šimtus laipsnių aplink ašį ir štai vėl pasikeičia rolės. Iš
aukštai matosi kaulo baltumo paklodė, priekinės bei užpakalinės rankenos ir
neūžaugos iki pat didžiulio kiaušo viršūnės. Iš toli tolyn juda kaip vienas,
pastato neštuvus, po to vėl pakelia net neturėdami pasilenkti. Tai juokingai menki
neštuvai, prisimenant neštuvus triskart ilgesnius už lovą. Tai prieky tai užpakaly
išsigaubianti paklodė, nelygu kaip slankioja pagalvė, rodo kur galva. Pačiame rankų
gale keturios plaštakos atsigniaužia kaip viena, dulkėmis kone velkami neštuvai be
garso pastatomi. Neproporcingos galūnės, įskaitant kiaušus kojas, stuomenis, be galo
plonas rankas ir smulkius veidus. Galiausiai pėdos atsiskiria viena nuo kitos, kairė
priešaky dešinė užpakaly ir taip nubėga eidine. Pilkos dulkės kiek akys užmato po
pilku dangumi be debesų ir staiga ar pamažu, kur dulkės, gali įžvelgti baltumą.
Belieka įsivaizduoti ar gali jį matyti paskutinysis išvarytas tarp griuvėsių, ar
apskritai kada nors jį pamatys, ar tuo patikės. Tarp jų iš paukščio skrydžio
nemažėjanti erdvė tik atrodo, kad tai paskutinė dykuma. Kūnelis gyvas paskutinio
sąstingio būsena tarp griuvėsių tyla ir marmurinis nekintamumas. Pagaliau vos pirmas
pokytis, atsiplėšia griuvėsių skeveldra ir lėtai krisdama sminga į dulkes. Dulkės
surijo tiek, jog daugiau neberyja, juo blogiau trupučiui kas dar liko paviršiuje. Ar tai
tik sustojo virškinimas kaip kadaise smauglių, kai paskui pagaliau nuryja paskutinį
kąsnį. Neūžaugos tolimas baltumas, atėjęs iš niekur, sustingęs pilkame ore, kur
gali būti vien dulkės. Niekas neprisimins, ką jie neša, abu vieniši tarsi lyg vienas
eina pirmyn, atsitraukia šen bei ten, stabteli ir vėl žingsniuoja. Tas priekyje kartais
sustoja, kiek įmanydamas pakelia galvą tarsi tyrinėtų tuštumą, nustatytų kryptį.
Paskui vėl nueina taip iš lėto, kad pastebi tik po to, kai staiga nueini laimės link
nuleista galva, užmerktais vokais. Ilgai nukreiptas į horizontalius veidus žvilgsnis
veltui stengiasi priartėti, bet mato tik du mažus ovalus be akių. Kiklopiška skliauto
viršūnė švysteli priekyje baltu kamuoliu pilkame danguje, atkiša kuprą. Pagaliau
visai paskutinis pokytis, išvarytasis griūva kniūbsčias nugara į dangų, išsitiesia
tarp griuvėsių. Pėdos per vidurį, kūnas griūva lyg statula vis greičiau ir
greičiau užimdamas ketvirtadalį erdvės. Pikta akis dabar geba jį įžvelgti tarp
griuvėsių, tarp dulkių po tuščiu dangumi, kur nebeskraido maitvanagiai. Nors ir
nesigirdi, jis dar kvėpuoja, kai iškvepia vos virpa dulkelės. Lazurito akiduobės
griūvant neužsimerkė, ne taip kaip lėlės, ir dulkės jų dar neužklojo. Nuo šiol
nėra kalbos apie tai, jog kada būtum jais tikėjęs priešais šį baltumą tolumoje,
kur dulkės maišosi su dangumi. Nėra baltumo nei žemėje nei danguje, neūžaugos
pavargo, neštuvai padėti skersai baltų marmuro kūnų. Griuvėsiai, tyla ir nekintantis
marmuras, leisgyvis kūnelis, saugokitės, orbitos plačiai atvertos, nuskalautos
mėlynės gelmėj. Kaip tuomet, kai buvo tvirtas, rankos prie stuomens, abi kojos
pasirengusios bėgti. Stipriai griuvęs mažu pailgu veiduku į žemę, tarsi kas būtų
draugiška ranka pastūmęs nugarą ar papūtęs vėjas, bet oras nejuda. Pakilęs iš
gyvenimo dugno ir ilgai ėjęs, griūk ir nesibaimink, daugiau nebegalėsi atsistoti.
Negyvas kiaušas ir visa amžiams sustings, neštuvai ir neūžaugos, ir kūnelis, ir
pilkas dangus be debesų, ir dulkės nepajėgs judėti be galo toli pragaro oru. Ir
sapnas, kai bėgi erdve nei čia, nei kitur, ir visi žemės žingsniai niekada prie nieko
nepriartins ir nuo nieko nenutolins. Nes kad dar kartą baigtum, pamažu arba lyg
perjungiant, vėl pasidaro tamsu kaip gali būt tamsūs tik tam tikri pelenai. Jie dar
žino kaip baigti po tokiu pat tamsiu dangum be debesų, jie, žemė ir dangus, žino apie
paskutinę pabaigą, jei tik ji kada bus, jei jos būtinai reikia.
Iš Šnipštas, 1975
Beckett, Samuel. Prancūziški
apsakymai: Apsakymų rinkinys. Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2006.
Iš prancūzų kolbos vertė
Galina Baužytė-Čepinskienė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|
