|
<< Atgal
Belcampo
APSIRIKIMAS
Žmogus, lėktuvu skridęs virš Pampuso ir
žvilgtelėjęs žemyn galėjo pamanyti, kad Nyderlandus kažkas rašalu apliejo.
Diurgerdamo miestelį buvo apėmęs baisus gedulas. Visur buvo matyti vyrai ir moterys,
kurie su ašarom akyse ir didžiulėm krepo atraižom dantyse karstėsi ant stogų ir
pakraigių ir dangstė šydais gimtuosius židinius, nusprendę apgaubti miestuką
bežvaigžde naktim. Virš gatvių ir kanalų kabojo plačios bendruomenės šydų
juostos, tauriai kontrastuojančios su nepaprastai įvairaus dydžio paskirų gyventojų
krepo skiautėmis, bet sykiu simbolizuojančios praeiviams kiekvieno miestelėno gerovę
ir sielvarto gilybę.
Būriai vaikų, paleistų iš mokyklos, spygaudami
rideno iš bendruomenės sandėlio sunkius gedulo audinio ritinius, ragindami
bendruomenės darbininkus dar labiau pasistengti. Kiti padėjo plušėti tėvams. Buvo
uždrausta naudotis dujomis ir elektra, neleidžiama gerti pieno. Pačias gatves, kurių
dėl judėjimo nebuvo galima iškloti audiniu, žmonės dažė juodais dažais ir derva.
Vieni tepė kiekvieną akmenį skyrium, kiti, ne tokie taupūs ir uolūs, išsyk pylė
dažų kibirus žemėn, o tada, stvėrę šluotas, braukė jomis plačiais mostais. Kur ne
kur, žiūrėk, koks ligonis, išsiropštęs iš patalo, kosčiodamas ir pūtuodamas juodu
teptuku trynė šaligatvį.
Ir kieno gi garbei Diurgerdamas buvo apsigaubęs
šitokiu gedulu? Kas gi buvo velionis?
Ogi šaunusis burmistras, vyras, daugiau nei penkias
dešimtis metų vadovavęs savo bendruomenei; vyras, kuris penkias dešimtis metų žinojo
viską, kas bendruomenėje dedasi, ir kuriam kiekvienas plačiai atverdavo namų duris;
vyras, kurio koja teikė garbę kiekvienam slenksčiui.
Ir štai šito vyro dabar nebebuvo. Jo nebebuvo. Ūmi
užkrečiama liga nusinešė jį, palikdama vien šaltą ir sustingusį kūną. Liga
atplėšė jį nuo šeimos: nuo jaunutės žmonos, kurią jis, nors jau senyvo amžiaus,
dar įstengė suvilioti, ir nuo trijų vaikų, kuriuos dar kaip tik spėjo sugyventi su
suviliotąja. Ar seniai čia ji, vyrui vakare grįžus po dienos vargų į namus, meiliai
apsivydavo rankom kaklą, o dabar štai...
Šiek tiek atokiau kaimo dunksojo du maži pastatai,
apgaubstyti kukliais bendruomenės šydais. Virš vieno durų buvo užrašas:
Gaisrinė; virš kito nupieštas didelis juodas taškas: ten buvo šarvojimo menė,
ir joje dabar gulėjo burmistro kūnas. Jis buvo vos prieš dvi dienas pasimiręs, taigi
dar nuostabiai šviežias. Į tą niaurų kampelį mintimis vis nuklysdavo dažnas
kaimietis, ypač vakare, kai žmonės ramiai sau sėdėdavo namuose. Visus gyventojus dar
vis tebebuvo prislėgusi netektis, tik vienas notaras visą dieną širdo, kad kažkuris
vaikiščias išdrįso kyštelėt nosį į jo brangų Betliejaus krepą. Nors ir kažin
kas dvasią išleistų, niekam nevalia landžioti prie mano daiktų, bambėjo jis.
Visi kiti kaimiečiai susispietę aplink krosnis ir
židinius, tik vos vos įžiūrimi silpnoje žvakių šviesoje, ramiai šnekučiavosi,
prisimindami velionį burmistrą. Net vaikai buvo nuščiuvę, o ten, kur vaikai
nuščiūva, visada lauk bėdos.
Tik staiga riksmas: Gaisras! Gaisras! nuskardėjo
gatvėje. Akimirksniu visas kaimas išpuolė laukan ir pamatė, kad liepsnos jau veržiasi
pro notaro namų šydus. Išsyk gausus pulkas nuskubėjo gaisrinės linkui.
Štai dabar aiškiai pasirodė, kad senasis
burmistras miręs, kad miręs vyras, kuris komandavo per visas katastrofas, neprarasdamas
ledinės ramybės, ir kuriuo visi pasitikėjo lyg pačiu Viešpačiu Dievu. Dabar
įsakinėjo tas, kas atsitiktinai atsidūrė priekyje, ir niekas jo neklausė; iš
tikrųjų visus valdė vieni nervai. Tik pamanykit, koks puikus grobis ugniai buvo tie
sausi juodi audeklai, iškabinėti visame kaime, leidžiantys liepsnoms be vargo keliauti
nuo vienų namų prie kitų! Prasidėjo tikros lenktynės, kas pirmas nubėgs iki
gaisrinės. Staiga atsirado ir žmonių su fakelais. Jų šviesa plazdėjo virš
banguojančios minios, kuri, nešina pompa, siūbtelėjo atgal prie gaisravietės.
Ugnis tuo tarpu jau buvo smarkokai įsismelkusi į
prašmatnų namą, į visas puses skriejo degančių krepo šydų skivytai, kurie lyg
nuotykių ieškotojai leidosi toliau mėginti savo laimės.
O žmonės, grąžydami rankas ir markstydamiesi,
stovėjo plačiu ratu aplink.
Duokit kelią pompai!
Pašėlusiai greit buvo užmautos žarnos, ir keturi
stipriausi kaimo vyrai ėmė pompuoti. Vanduo nepasirodė. Vyrai apžiūrėjo žarnas, bet
jos nebuvo prakiurusios; tada patikrino šulinius ir tie be priekaištų. Keturi dar
stipresnį vyrai stojo pompuoti, o ugnis graužėsi vis giliau, liepsnos kilo vis
aukščiau. Vyrai pompavo, iš nevilties apsipylę prakaitu. Vandens nebuvo.
Tik staiga jauniausia burmistro dukrelė išsiveržė
iš minios ir, surikusi Tėveli! Tėveli!, apglėbė pompą ir apibėrė ją
bučiniais.
Vienas stipruolių atidžiau pasižiūrėjo į
daiktą, kuriuo ką tik pompavo, ten buvo ranka; kitas irgi pasižiūrėjo ten buvo
koja. Žmonės priėjo artyn ir įsmeigė akis į pompa; tai buvo jų burmistras.
Vietoj gaisrinės minia buvo įsiveržusi į
laidojimo mene, o tamsoje ir sąmyšyje niekas ligi šiol nepastebėjo klaidos.
Vertė A. Gailius
Versta iš: Bevroren
vuurwerk, 1963
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|