|
<< Atgal
Thomas Bernhard
ITALAS
Fragmentas
Po vakarienės mudu su italu vaikštinėjome
priešais vasarinę. Jis sakėsi daug pasiekęs, Florencija po karo, o taip pat jo šeima
išmirdama padariusi jį, kaip jam atrodo, turtingą. Jau priešpiet jis buvo išvardijęs
man keturiolika nuosavų parduotuvių, du ūkius, du malūnus, konservų fabriką visa
tai Toskanoje, namus Florencijoje, nedidelį dvarelį virš Silvaplanos, savo
vienatvės lūšnelę. Šnekėdamas jis vis dažniau minėjo Fezulas. Iš atviros
vasarinės, kurioje, kaip dabar mačiau, pernelyg aukštai mano seserų pašarvotas,
gulėjo tėvas, sklido baugus ir, galimas daiktas, pražūtingas oras; o jis pasakojo apie
tai, kaip jam klojasi, apie savo pažiūras į biznį, tuo tarpu mano mintys vis dar
tebebuvo užimtos Kyntaliu ir Cimervaldu bei Karlo Lybknechto įtaka. Aš be paliovos
galvojau apie savo darbą, ypač apie Heidelbergo programą. Iš mandagumo, kad
neužgaučiau jo, pasisakiau jau seniai planuojąs kelionę į Pietų Italiją.
Norėčiau prisidėti prie vieno uolienų tyrinėtojo, rudenį vykstančio į
Siciliją, pasakiau. Italas perspėjo mane nesileisti Sicilijon per anksti, ne
anksčiau spalio pabaigos. Kelionę mes pradėsią nuo Kaltanisetos, paaiškinau, mano
draugo tyrinėjimai apsiribosią sritimi tarp Kaltanisetos ir Enos. Italas patarė man
padaryti iškylą į Agridžentą (Tuomet jums nereikės nė Graikijos!), į
Palermą ir Čefalu. Jis baiminosi, pamačiau, kad aš galiu staiga pakviesti jį užeiti
į vasarinę pas mano mirusį tėvą arba paklausti, ar jis, kaip pridera, jau pabuvo prie
mano mirusio tėvo, prie senojo pono; visi laidotuvių svečiai tuo tarpu jau atliko
šį baugų vizitą pas velionį, tik italas ne. Aš jį stebėjau ištisą dieną, jis
man pasirodė iš visų įdomiausias, taip pat ir pats inteligentiškiausias tarp visų
susirinkusių. Nekalbus žmogus, nuo pat atvykimo jis visą laiką buvo vienas. Seserys,
pasveikinusios jį, daugiau juo nesirūpino. Tačiau jis ir netroško bendrauti.
Aš išsyk pasinaudojau proga ir išsmukau su italu
į parką, trumpam pasprukdamas nuo įtemptos atmosferos namuose, žmonių gausybės, nuo
savo seserų jaudulio, nuo jas apėmusio gedulingo bruzdesio; jis norėjo, kad aš ką
nors papasakočiau apie mūsų namų istoriją, ir būtent lauke, aš taip ir padariau,
man pačiam buvo smalsu ir, beje, sunkiai sekėsi sukaupti mintis. Taigi dabar mes
vaikštinėjome pirmyn ir atgal, ir staiga, visiškai netikėtai, kad atitraukčiau italą
nuo mirusiojo, kurio jis bemaž nepažinojo, nuo savo tėvo, į kurio laidotuves pas mus
jį atsiuntė jo šeima, man toptelėjo parodyti jam krūvą teatrinių kostiumų ir
instrumentų, paltų, švarkų, kelnių, trimitų, mušamųjų ir fleitų,
pašiūrėje prie vasarinės sienos. Iš susijaudinimo seserys, norėdamos pašarvoti
tėvą vasarinėje, išnešė iš ten viską, o kostiumus bei instrumentus, kurie
dešimtmečiais buvo ten laikomi, sumetė į krūvą pašiūrėje. Pamaniau, kad visi tie
vertingi, labai seni daiktai, kostiumai ir instrumentai, galėtų būti įdomūs italui.
Paaiškinau jam, jog kiekvienas jų man turįs itin svarbią reikšmę, esąs itin
vertingas, prisiminimai, pasakiau italo intonacija. Sprendžiant iš jo kalbų, iš
to, kaip jis skyrėsi nuo kitų, jis man atrodė esąs saviškai, labai gerai
išauklėtas, neabejingas menui. Didžioji šių daiktų dalis esanti pasiūta ir
išpuošta dar mano prosenelės ir jos seserų, supirkta mano prosenelio ir jo brolių,
gražesnių man niekada nesą tekę nei matyti, nei girdėti, o man esą žinomi daugelio
didžiųjų teatrų visoje Europoje rekvizitai. Pro lentų plyšį iš vasarinės
pašiūrę apšvietė dvi laidotuvių žvakės. Perspėjau italą, kad neišsipurvintų,
nes pašiūrė buvo nešvari, pilna voratinklių, pilna dulkių. Pirmiausia parodžiau jam
turtingųjų kostiumus. Paskui vargšų. Paskui prakilniųjų. Paskui juokingųjų. Jo
akyse vieną po kito traukiau juos iš krūvos ir laikiau iškėlęs priešais šviesą.
Italas pasidomėjo, kas parašė dramą, kurią seserų vaikai būtų suvaidinę kaip tik
šįvakar tarp pusės devynių ir pusės vienuolikos vasarinėje ir priešais ją,
jei per paskutinę repeticiją nebūtų miręs mūsų tėvas, jei jis nebūtų, kaip jau
esu išsamiai išdėstęs, šitaip baisingai nusišovęs savo kambaryje. Tai
nelaimė, dar anksčiau pasakė italas. Ar ta pjesė esanti linksma, ar tragiška,
o gal sykiu ir tragiška, ir linksma, rūpėjo jam sužinoti. Atsakiau, jog dramos
autorius esąs vyresnysis mano jaunėlės sesers sūnus, trylikametis, aš jos, sumanytos
kaip staigmena visiems, išskyrus vaidinimo dalyvius, nesu skaitęs, nė vienos
vienintelės eilutės, pasakiau, net ir pavadinimo nežinau. Puiki idėja,
pasakiau, kai tik grįšime į namus, paprašyti, kad man duotų pjesę, juk dabar ji
nebebus vaidinama, tad aš galėčiau ją dar šiąnakt perskaityti, apie miegą nėra
ko nė galvoti, o galbūt ji padėsianti man atitrūkti, taip pat ir nuo mane šią
akimirką kamuojančio noro rašyti. Kadangi pažįstu ją rašiusiojo prigimtį, labai
švelnią prigimtį, pasakiau, tai pjesė man tikrai patiksianti ir sukelsianti
džiuginančių minčių. Daugiau kaip šimtas metų, pasakiau, kasmet kuris nors iš
mūsų vaikų, dažniausiai kuris nors sūnus, parašąs dramą, skirtą vaidinti
vasarinėje, ir būtent paskutinį rugpjūčio vakarą, tik stebėtis reikią, kokios
geros visuomet esančios šitos dramos, vyresniosios sesers rašomajame stale dar tebėra
jų kokios trys ar keturios dešimtys; seniausios turimos sukurtos mano senelių, vieną
jų esu skaitęs ir tebeprisimenu, ji pavadinta Paukštvanagis. Išsamiai
išnagrinėtos ir paskui visada tik vieną vienintelį kartą tegalėjusios būti
suvaidintos, visos šios pjesės yra tikras lobynas teatrologui studentui ir mokslininkui,
kiekvienam rimtu laikytinam aktoriui. Aš ir pats ketinąs, pasakiau, kada nors aptarti
jas rašinyje, kurį galbūt pavadinčiau Mūsų vasaros teatro šventės. Visos
šitos dramos, tiek komedijos, tiek tragedijos, tiek ir operos, visuomet būdavę
parašomos per vieną dieną, per vienintelę naktį, aš pats tokią sukūręs jau
vienuolikos metų būdamas, vasarinės tamsoje, pasakiau. Italų kraujas mumyse
inspiravęs mus tiems vaidinimams, pasakiau ir apsidžiaugiau, kad italas, iki šios
akimirkos vis dėlto net ir su manimi buvęs kartais skaudžiai santūrus, išgirdęs tai,
pasidarė draugiškas, atidus, net kalbus pašnekovas. Dabar jis pasisakė, jog ir jo
šeima namuose, Florencijoje, kasmet rengdavusi vaidinimus, visuomet su kaukėmis,
pasakė jis, ir visuomet žiemą, ir jie niekad nesiimdavę savo pačių kūrybos, o
tik, kad ir keista komedijų šalyje, anglų bei prancūzų dramų, Šekspyro,
Moljero... Kartu su jais visuomet vaidindavę ir suaugusieji. Ar vasarinė, paklausė
jis, vien tik tam ir buvusi pastatyta, kad būtų kur rengti vaidinimus. Vaidinimams ir
pramogoms, - pasakiau. Jis nesuprato žodžio pramogos, ir aš mėginau
paaiškinti, kaip man atrodė, sėkmingai. Vokiškai, turiu pasakyti, jis kalbėjo
visąlaik taip gerai, kad iš pradžių, mums tik susipažinus, aš buvau suglumęs. Oras,
plūstelėjęs dabar pašiūrėn, buvo aštrus nuo netoliese po nulijusių lietų be
paliovos garsiai pliuškenančio, pamiškėje nuolat galvotrūkčiais skubančio upelio.
Vis dar nebuvau išrodęs italui visų kostiumų, tad pamaniau, galbūt jis nuobodžiauja
su manim, juk kas jam, nieko čia nepametusiam, italui iš Florencijos, tik dviem dienoms
atvykusiam į mūsų tėvo laidotuves, kas jam rūpi tie kostiumai, tie instrumentai, kas
jam visa tai rūpi? Pasiūliau užeiti į vidų, ten kad ir triukšmas, užtat šilta, gal
jis norėtų ir ko nors šilto išgerti, gal karšto jauno vyno? paklausiau,
kurio italas pasimėgaudamas, kaip man teko pastebėti, gėrė ankstyvą popietę. Tačiau
italas norėjo pamatyti visus kostiumus. Aiškinau jam, kiek prisimindamas, kiekvieną
atitinkamą vaidmenį, taip pat kas jį vaidino, kas galėjo vaidinti. Šitaip praėjo
bemaž valanda. Naujojo vaidinimo kostiumų čia nesą, jie likę, nebaigti siūti, mano
jaunėlės sesers kambaryje, jos kambaryje jie ir tebegulį ant grindų. Muzikos
instrumentai jam, regis, irgi patiko. Kartą, pasakė italas, Paduvoje, kur jis
studijavęs, su savo motina jis yra bėgęs iš degančio Operos teatro, ir motina
praėjus mėnesiui mirusi nuo šoko vienoje Florencijos ligoninėje. Nuo to laiko jis
nebekėlęs kojos į jokį teatrą. Tačiau į mūsų vasarinę įėjęs. Tylėjome,
paskui jis tarė: Mes niekad nerašome vieni kitiems. Pastebėjau, kaip susimąstęs
jis tai pasakė, ir kartu man pasidarė gaila, kad nemoku nė žodžio itališkai; mano
tėvas buvo teisus tvirtindamas, jog negalima mokėti per daug kalbų. Pats sau atrodžiau
apgailėtinai. O kaip puikiai vokiškai kalbėjo italas! Ar per tą laiką, kol buvome
pašiūrėje, visas mano teatras su kostiumais ir muzikos instrumentais jo neerzinęs, ar
gal net nusibodęs jam, man visa tai, pasakiau atsiprašydamas, buvęs malonus
prasiblaškymas nuo kraupios nelaimės, apskritai nuo savęs paties, - pridūriau.
Be to, pasakiau, turėsiu kuo pasiteisinti, kodėl nebuvau namuose, ten jos
tikrai manęs visur ieško; jos nė neįtaria, jog esu parke. Jos pasigedo mūsų.
Svečiui, pasakiau, aš negaliu atsakyti, turiu jį pavedžioti, jei jis
pageidauja.
Tuo metu, kai mes įžengėme į mišką, italas
paklausė, ar man žinoma italų literatūra. Šis komersanto klausimas apstulbino mane,
tačiau iš tiesų ne kartą teko pastebėti, jog būtent biznio žmonės duoda tokius
klausimus. Atsakiau, kad ne. Bet, pasakiau, jau trylikos metų aš buvau skaitęs
Mikelandželo sonetus ir Petrarkos eilėraščius. Iš naujosios literatūros aš nieko
nežinąs, išskyrus Pavezę, Ungaretį bei Lampedūzą, išskyrus italų politinius
raštus, kuriais pasidomėti retkarčiais mane priverčia mano studijos. Paminėjau Serrati
pavardę, tačiau italas jos niekad nebuvo girdėjęs. Su Campanella irgi nieko
nelaimėjau, lygiai taip pat jam nieko nesakė liberalas Mazzini nei oportunistas Modigliani
italas tik purtė galvą. Dabar jis mane paklausė, ar aš mėgstąs keliauti, ar daug
keliaująs. Taip, atsakiau. Kiek man metų, dar studentas? paklausė jis.
Paneigiau. Nieko daugiau negalėjau italui apie save paaiškinti, nes kalbėti man, be
abejonės, būtų buvę sunku, net išimtinai apie savo asmenį. Jis pasakė,
patraukdamas sau nuo veido eglės šakelę ir sykiu stabtelėdamas, o aš, visai nežinia
kodėl, kaip man pasirodė, apsigręžiau, jam esą keblu pradėti pokalbį su tais
žmonėmis namuose, su laidotuvių svečiais, su pačiais namiškiais, kaip jis
nepriekaištingai išsireiškė, didžiosios dalies (Vien tik svetimi!), pasakė,
jis dar nė pavardžių nežinąs, nors juk esąs jiems visiems giminaitis ir, vos
atvykęs, buvęs visiems pristatytas. Dabar jis jaučiasi esąs kartu su manimi. Kas
ištaria tau pirmus malonius žodžius, prie to ir pritampi svetimoje draugijoje,
pasakė jis. Aš esąs tas žmogus, paslaptingai jaunas. Visą laiką maniau, kad
man nedera klausti jo amžiaus, bet dabar, eidamas priešais mane, jis staiga pareiškė
esąs keturiasdešimt aštuonerių. Šiuosyk jis man pasirodė jaunesnis nei dar
priešpiet. Jam patiko, kad slegiamas tos nelaimės, aš taip laisvai
elgiuosi, visai skirtingai negu kiti. Tai atsiliepia ir jam.
Iš namų pusės mes abu dabar išgirdome
nerimastingą mano seserų diskusiją, atskiri žodžiai, net ištisi sakiniai, matyt,
nešami pavėjui, buvo puikiausiai suprantami mums iki pat miško. Jųdviejų ginčas
sklido iš virtuvės, kur jos pasišalino, veikiausiai, kad galėtų nekliudomos aptarti
vieną iš savo beprasmių neatidėliotinų reikalų. Italui irgi patiko sekti seserų
susirėmimą. Vis garsėdamas, pokalbis, kuris vyko, kaip girdėjau, kaip suprato ir
italas, prie atvirų langų, kadangi seserys, matyt, buvo tos nuomonės, jog tokiu metu ir
esant tokiam šalčiui parke ar juo labiau miške nebus jokio žmogaus, tas pokalbis
tolydžio sukosi apie žodžius priekyje ir iš paskos. Atkreipiau italo
dėmesį į tai, kad čia šnekama apie laidotuvių procesiją ir kas joje po ko turėsią
eiti. Viena iš jų dar greitai sviedė kitai į akis žodį vyskupas, paskui stojo
tyla. Tik dabar pastebėjau, kokie kraupūs buvo jų balsai. Iš proskynos galėjai matyti
vasarinę. Kaip tik apie šį laiką vaikai būtų vaidinę savo spektaklį, pamaniau.
Name ir parke, priešais vasarinę, būtų susirinkę lygiai tiek žmonių, tiesa, tik iš
artimiausių apylinkių, kitaip nusiteikę, kitaip apsirengę nei dabar, ne tiek giminės,
kiek kaimynai ir draugai. Susimąsčiau apie skirtumą tarp vasaros teatro šventės
svečių ir vasaros laidotuvių svečių, o tuo tarpu jau stovėjau ant kapo.
Italas nė neįtarė apie tai. Dvejojau, ar pasakyti jam, jog jis ir aš stovime ant poros
tuzinų pakastų lavonų. Čia, proskynoje, ištariau, bet paskutinę akimirką
susivaldžiau, mes, vaikai, dažnai eidavome gaudynių,- ir paaiškinau jam mūsų
žaidimą. Jis nutarė, kad Florencijos vaikai gaudynes žaidžią lygiai taip pat. Net
tamsoje galėjau atskirti bendro kapo apribus, šviesią dėmę žolėje. Daugiau
kaip dešimt metų, regis, nebuvau buvęs proskynoje, o dabar ateinu jau ketvirtąkart per
tris dienas; šįsyk su italu. Skubėdamas nuvyti šalin dar baisesnius dalykus, pasakiau:
Mano tėvas norėjo būti pašarvotas vasarinėje. Ir jo tėvas prašėsi pašarvojamas
vasarinėje. Ir tada: Jis dažnai vadindavo ją ir skerdykla.
Ketvirtąkart per tris dienas, pamaniau. Vis dėlto norėdamas ir italui išaiškinti apie
bendrą kapą, man tai atrodė svarbu, dėl daugelio priežasčių, pasirūpinau
paėjėti toliau; mano vedami, apsukome lanką per tiltą. Italas nustebo, kai aš, kaip
tik ant tilto, pasakiau:
Čia yra bendras kapas, būtent toje proskynoje,
kurią mes ką tik palikome. Ten palaidota pora tuzinų lenkų. Užkasta, pasakiau.
Trumpais sakiniais papasakojau italui, kaip ir kiekvienam prieš jį buvusiam, iš tėvo
girdėtą istoriją, jog proskynoje užkasta pora tuzinų lenkų, paprastų
kareivių, pasakiau, ir du karininkai. Aš dar prisimenąs, nors karui
baigiantis buvau vos dvylikos metų, tuos lenkus, juos priglaudė vasarinėje, čia jie
laukė karo baigties, čia jie ieškojo priebėgos. Iš savo tėvo pasakojimų aš
žinąs, kad likus dviem savaitėms iki karo pabaigos jie buvo sušaudyti staiga naktį
iš miško pasirodžiusių vokiečių. Lavonai dvi savaites išgulėję vasarinėje
skleisdami siaubingą dvoką, namiškiams buvę uždrausta įeiti vasarinėn. Mano
tėvui vokiečiai grasinę, jog sušaudysią jį, taip pat ir visus kitus, kurie
mėginsią išnešti lavonus iš vasarinės ir pakasti. Paaugliai, pasakiau,
penkiolikmečiai, šešiolikmečiai. Kaip atvažiavęs, dabar jau trečiąsyk aš
pasakojau šitą istoriją. Tik mano tėvas iš tikrųjų matė sušaudytuosius.
Italas pažvelgė į vasarinę ir tarė: Skerdykla. Pasakiau, kad žudynių dieną
aš girdėjau į mano kambarį nuo vasarinės atsklindantį lenkų riksmą. Daug metų
prie vasarinės ir visur kur pasaulyje naktį man skambėjęs šitas riksmas. Su šituo
riksmu, kuris kas kartą, kai imu artintis prie vasarinės, savaime stiprėja, aš
turėjęs kovoti dvidešimt metų, iki šios dienos. Visą savo gyvenimą,
pasakiau, aš visuomet maniau, jog nebegalėsiu pabėgti nuo to prie sienos pastatytų
lenkų riksmo. Italas apsisuko. Tarp nužudytųjų buvęs toks Potockis,
pasakiau. Italas tylomis klausėsi mano pasakojimo, mano pranešimo. Mano tėvas vienas,
aiškinau, ilgą laiką težinojęs apie bendrą kapą, daugiau niekas; dabar seniai
esanti informuota reikiama įstaiga, tačiau ir iki šios dienos dar niekas
nepasirūpinęs bendru kapu, lenkų kapu, kaip jį vadino mano seserys. Mes
niekada ir neiname į proskyną, pasakiau. Su jumis aš, keista, atėjau čionai.
Ir su svečiu iš laisvo miesto. Su vengru. Siaubas, tarė italas ir
paklausė manęs, ar teisingas šis posakis. Taip, teisingas. Lenkai, pasakiau,
pakliuvo į vasarinę tarsi į spąstus. Vėl turėdamas omeny mano tėvą, italas
tarė: Nusišovė, ir pažvelgė vasarinės pusėn. Nelaimingas
atsitikimas? Ir aš vėl pagalvojau: ar tai savižudis guli vasarinėje su peršauta
galva? Taip baisingai sudarkytas veidas, pasakė italas. Norėdamas nukreipti
dėmesį, dar sykį pasiteiravau apie politinę situaciją Italijoje. Politika,
pasakė jis, mane iš tiesų tedomina tik tiek, kiek ji naudinga mano bizniui; gali
būti, kad mano atvirumas pribloškia. Šitaip jis atsikratė, kaip supratau,
nemalonaus jam pokalbio. Romoje, supaprastindamas paaiškino visuomet sėdi ne
tie žmonės, kiekvienos valstybės kiekvienoje sostinėje, parlamente ir vyriausybėje,
visuomet sėdi ne tie žmonės. Akimirksniu prisiminiau chartistų judėjimą
Anglijoje, paskui Cimervaldą, kurie, nors dažnai jėga vejami šalin, beveik be perstojo
nedavė man ramybės. Dabar vėl atgijo Spartako sąjunga ir tarybų sistema, Roza
Liuksemburg ir Klara Cetkin. Dvi valandas buvau užmiršęs visa tai, nuo ko jau daug
mėnesių nežmoniškai gelia smegenis, buvau užmiršęs visą savo darbą. Tik dar
vienintelį kartą ištrūkau nuo savo minčių, kai italas, jau po valandėlės
pakvietęs mane aplankyti jį Florencijoje, perėjus mums tiltą, tarė: Tamsa, kuri
čia viešpatauja... ir tuomet nutilo. Nėra, pasakė jis, būdo pabėgti nuo
savęs. Ką jis būtent tą akimirką turėjo galvoje, nežinau, mes kaip tik
stovėjome priešais atvirą langą, tiesiai priešais mirusįjį.
Iš vokiečių k. vertė R.
Jonynaitė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|