<< Atgal PRIEGLAUDOJE Aš vis dėlto norėčiau kada nors nusivesti
jus į prieglaudą, pasakė dailininkas. Galbūt nepakenks, jei toks žmogus kaip
jūs, dar be patirties juk teisybė, ar ne? kalbėjo jis toliau bent kartą
žvilgtelės į žmogų labiausiai slegiančią apgailėtiną padėtį, į tik panosėje
vapaliojančios senatvinės negalios sambūrį. Nemanau, kad šis vaizdas jus taip
išgąsdintų, jog turėtumėt griebtis už galvos ir apgailestauti: ak, nereikėjo man
šito daryti, nereikėjo to žmogaus čionai temptis, kad jis savo akimis pamatytų nuo
vandenligės išpampusias galvas, pragertus veidus, nuo rūkymo ištinusias kojas,
susidurtų su bukaprotišku pensininkų katalikybės suvokimu. Senatvė labiau
nepasotinama, pasakė dailininkas. Senukai tai velnio tarnai, senutės
dangaus avelės! Ir viskas daroma atvirai! O tasai kvapas, šnekėjo toliau
dailininkas, kuomet įžengiate į prieglaudą, jūs nesuprantate, ar tai obuolių, ar
susmirdusios plataus asortimento krautuvės pardavėjo krūtinės kvapas. Labiausia jūs
norėtumėt sulaikyti kvėpavimą, pasakė dailininkas, kad ir kas dar turės
įžūlumo įvykti, sulaikyti kvapą! Tačiau krūtinė bemat prisipildo puvėsių. Ir
staiga jūs nebegalite iškvėpti, jau neįmanoma iškvėpti purvo, senatvės, baisaus
nereikalingumo dvoko, šito melancholiško, troškaus pūlių kvapo. Taip taip,
šnekėjo dailininkas, aš pasiimsiu jus drauge. Būtinai nusivesiu. Jūs
tūptelėsite priešais prieglaudos vyresniąją. Paskui imsite pasakoti jai istorijas iš
savo gyvenimo, gausite ir jos kokią išklausyti. Jūsų tiesiog nepasidalins! Senimas
tai jaunimo marodieriai. Senatvė tai marodieriavimas. Senatvė prisiryja jaunystės,
pasakė jis. Kartą ateinu aš į prieglaudą, atsisėdu, pasakojo toliau
dailininkas, jie atneša man duonos su pienu ir dar nori, kad išgerčiau degtinės,
tačiau aš atsakau, jog nenoriu degtinės, ne, ne, jokios degtinės, sakau, degtinės
nieku gyvu, aš priešinuosi, bet jie vis dėlto įpila man į stiklinę, tada aš
negeriu, pasakau ne, negersiu, vyresnioji supila degtinę atgal į butelį, ir aš žinau,
kad ji nori pinigų, visi čia nori pinigų, visas kaimas nori iš manęs pinigų, visi
žmonės, jie visi kažko nori, laiko mane kvailu, iš esmės mane visi laiko kvailu, be
galo kvailu, nes aš juos visus išmaitinau, metų metais visus maitinau patarimais,
pasiūlymais, nurodymais, pagalba, pašalpa, pinigais, taip, ir pinigais, daug pinigų
iššvaisčiau, be naudos sukišau į šitą murziną skylę... Taigi aš ateinu pas juos,
varė toliau dailininkas, atsisakau degtinės, klausausi elgetiškų
prašinėjimų, klausausi, kad turiu suteikti pašalpą, mažytę pašalpą, už
kurią man ponas aukštybėse atlygins (koksai ponas?). Klausausi, žiūriu į
vyresniąją ir girdžiu, kaip ji kojomis mina siuvamąją mašiną, mina ir traukia iš
po adatos link krūtinės palaikius vyriškus marškinius, paskui tikriausiai sijoną, aš
žiūriu jai į veidą, platų, išpurtusį, į pabrinkusias rankas, į ilgus nagus ir
nešvarias panages, žvilgteliu po jos kyku, sniego baltumo kyku ir pamanau: Ak, tai štai
koks tasai vakaras prieglaudoje, visuomet toks pat, jau šimtas ar penki šimtai metų vis
toks pat vakaras, per kurį siuvama, šlepinėjama, valgoma, meldžiamasi, meluojama,
miegama, geriama. Štai toks vakaras, mąstau aš, kurio niekas neketina keisti ir apie
kurį niekas negalvoja, tai iš pasaulio išstumtų negandų vakaras. Žinote,
pasakojo dailininkas, štai sėdžiu aš jau kokią valandą ir esu pasirengęs
suteikti pašalpą vienam seniui, tokiam kubiliui, žinote, senam kubiliui baltais
plaukais, su odinėmis kelnėmis, švarku, lininiais marškiniais, kailine kepurėle ant
galvos, esu pasirengęs nupirkti iš prieglaudos vyresniosios Severino kalendorių, vieną
iš tų pasibjaurėtinų klerikalinio bukaprotiškumo kūrinių, ir nelauktai pastebiu,
jog prie sienos ant suolo guli žmogus, žinote, visiškai nejudėdamas, su Severino
kalendoriumi ant krūtinės. Žmogus guli už vyresniosios, ir aš pamanau, tas žmogus
juk negyvas, išties negyvas, susikaupiu, klausiu savęs, žmogus juk turi būti negyvas,
šitaip atrodo negyvas žmogus, senas ir negyvas. Imu svarstyti, kaip čia buvo, kad aš
visą laiką jo nepastebėjau, nepamačiau šito negyvo žmogaus, jis guli išsitiesęs,
tvirtomis plonomis tarytum amžinybei į nasrus įkištomis kojomis. Svarstau: bet juk
negyvas žmogus negali čia gulėti! Ne čia! Ne dabar! Tamsoje aš nepastebėjau šito
žmogaus dar ir dėl to, kad visas mano dėmesys buvo sutelktas į vyresniąją, į jos
plepalus apie Severino kalendorių. Mūsų kalendorius pagelbsti vargšams Konge,
vargšams Konge. Atrodo, kad šito aš klausausi jau valandą, man kyla noras pulti
prie numirėlio, tačiau staiga pamatau, kaip žmogus sujuda, žmogus ant suolo nelauktai
sujuda ir užsitraukia ant pilvo gulintį kalendorių iki pasmakrės, norėdamas jį
paskaityti. Taip, vadinasi, žmogus gyvas! Bet vis dėlto, galvoju, jis atrodo lyg
numirėlis, šitaip atrodo numirėliai, tasai žmogus numirėlis! Matau, kaip jis pajudina
rankas, kaip varto kalendorių, godžiai varto savo kalendorių, tačiau jo kūnas be
jokių gyvybės žymių, ir aš vėl pamanau: taip, tai numirėlis! Bet paskui išgirstu
atodūsį, pirmą to žmogaus atodūsį, pirmą to numirėlio atodūsį. Aš
išsigąstu, pirmučiausia paties savęs, nes visą laiką nepastebėjau to žmogaus.
Vyresnioji nė žodžiu neužsiminė, kad jos kambaryje dar yra žmogus. Prietemoje
negalėjau jo pastebėti. Staiga po valandos aš išvydau kūną, galvą, greičiausiai
kojas, nes iš tiesų, neaišku, kieno pagalba kambaryje prašvito, truputį, tačiau
pakankamai, kad galima būtų įžiūrėti tą žmogų, galbūt mano akys ūmai apsiprato
su tamsa. (Akys nieko nemato, ilgą laiką, žinote, akys nieko nemato, tik po kurio laiko
staiga pradeda matyti.) Netikėtai mano akys pastebėjo tą žmogų, mano akys regi tą
numirėlį. Jisai tysojo čia lyg pagalys. Ir štai tas pagalys ėmė kvėpuoti, medgalys
atsiduso ir pradėjo vartyti kalendorių. Dabar aš pasakiau vyresniajai: Ten kažkas
guli! Tačiau ji visai nekreipė į tai dėmesio. Ji prisiuvinėjo rankovę, kurią
prieš tai buvo atardžiusi. Ten guli žmogus! pakartojau aš, suprantamiau. Ji
atsakė nė nepažvelgdama į mane: Taip, žmogus. Buvo baisu, kaip ji tatai
pasakė. Aš norėjau pasakyti: Jis guli čia kaip vaikas! Tačiau ištariau:
Tasai žmogus guli už jūsų kaip šuo. Ką jis čia veikia? Toksai žmogus nieko
negirdi, šmėkštelėjo man, vadinasi, galiu nesivaržydamas šnekėtis apie jį su
vyresniąja. Jis skaito Severino kalendorių, pasakiau aš, nors jau tamsu,
beveik tamsu. Taip, atsakė vyresnioji, jis skaito Severino
kalendorių. Negalėjau nenusijuokti! Ėmiau juoktis, tiesiog leipau juokais,
pirmučiausia prisiminęs, jog šį žmogų laikiau numirėliu, paskui dar pridūriau:
Aš laikiau šį žmogų mirusiu. Nuo juoko net atsistojau. Ėmiau vaikščioti iš
vieno galo į kitą. Laikiau mirusiu! sušukau, mirusiu! Paskui nelauktai
išsigandau, suprantate, šito veido, gulinčio tamsoje tarytum nešvarios balos
paviršiuje. Šitas žmogus skaito tamsoje, pasakiau aš. Vyresnioji atsakė:
Jis žino viską, absoliučiai viską, kas parašyta kalendoriuje. Viską atmintinai
išmokęs. Ji nė nepakrutėjo iš vietos ir siuvo toliau. Jis bijo, kai manęs
nėra šalia, pasakė ji, tuomet pradeda rėkti ir sukelia sąmyšį prieglaudoje.
Kai jisai čia, visur tvarka, ir jis pats ramus. Nedaug liko laukti, kol jis galų gale
išsidangins. Galų gale išsidangins, pasakė ji. Ji norėjo, kad aš dar
užmokėčiau už porą metrų flanelės marškiniams, bet aš atsakiau, jog pagalvosiu,
jog apie tai pamąstysiu. Buvo tiesiog akiplėšiška įkyrėti man dėl poros metrų
flanelės. Paskui, žinote, nepakildama nuo siuvimo mašinos, ji ėmė pasakoti, apie savo
vaikystę. Šito aš visuomet mielai klausausi. Jos tėvą sutraiškė traktorius, jos
brolis, žinote, varovas per medžiokles, pasidygėjęs gyvenimu paleido sau kulką į
kaktą. Bodėdamasis kasdienybės. Ji tokia šneki, toji serganti vandene keistuolė,
pasakė dailininkas. Tačiau reikia pasakyti jums svarbiausią dalyką. Vadinasi, aš
sėdėjau ir jau ketinau eiti namo, kai staiga pašokau nuo baisaus triukšmo. Tai senis
nukrito nuo suolo... ir pasimirė. Iš vokiečių k. vertė N. Kuolelienė tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |