|
<< Atgal
Wolfgang Borchert
NAKTĮ ŽIURKĖS JUK MIEGA
Lango kiaurymė vienintelėje sienoje žiojėjo
melsvai raudona, sklidina pavakario saulės. Dulkių debesys mirguliavo tarp styrinčių
kaminų liekanų. Griuvėsių plynė snūduriavo.
Jis užsimerkė, iškart dar labiau sutemo. Jis
pastebėjo, kad kažkas atėjo ir dabar stovi priešais, tamsus ir tylus. Štai jie ir
sučiupo mane! pamanė jis. Bet žvilgtelėjęs išvydo tik dvi gan prastomis
kelnėmis apmautas kojas. Jos buvo čia pat, tokios kreivos, kad jis galėjo žiūrėti
pro jų tarpą. Jis išdrįso kilstelėti akis aukštyn ir pamatė pagyvenusį vyriškį.
Rankoje tas vyriškis laikė peilį ir pintinę. Jo pirštų galai buvo truputį žemėti.
Tu tikriausiai čia miegi, ar ne? paklausė
vyriškis ir iš aukštai nužvelgė plaukų kupetą. Jurgenas pažiūrėjo į saulę pro
vyriškio kojų tarpą ir atsakė: Ne, nemiegu. Čia aš saugau. Vyriškis linktelėjo
galvą: Aha, tai todėl turbūt pasidėjai šitą didelę lazdą?
Taip, drąsiai atsakė Jurgenas ir suspaudė lazdą.
Na, ir ką tu saugai?
Nesakysiu. Rankose jis spaudė lazdą. Matyt,
pinigus, ar ne? Vyriškis pasistatė pintinę ir ėmė valytis peilį į kelnių
užpakalį.
Ne, tik jau ne pinigus, su panieka tarė Jurgenas.
Visai ką kita.
Tada ką?
Negaliu pasakyti. Visiškai ką kita.
Na, nieko neveiksi. Tada aš, žinoma, tau irgi
nesakysiu, ką turiu šitoje pintinėje. Vyriškis koja pajudino pintinę ir užlenkė
peilį.
Fi, aš įsivaizduoju, kas jau ten yra toje
pintinėje, paniekinamai tarė Jurgenas, pašaras triušiams.
Po perkūnėliais, tavo teisybė! nusistebėjo
vyriškis, nuovokus tu vaikas. O kiek tau metų?
Devyneri.
Ohoho, tik pamanyk, sakai, devyneri. Tuomet žinai,
kiek bus triskart devyni?
Be abejo, atsakė Jurgenas ir, norėdamas laimėti
laiko, dar pridūrė: Visai lengva. Ir vėl pažvelgė pro vyriškio kojas. Triskart
devyni, taip? paklausė jis vėl, tai bus dvidešimt septyni. Iš pat pradžių
žinojau.
Teisingai, pasakė vyriškis, aš turiu kaip tik tiek
triušių.
Jurgenas išsižiojo: Dvidešimt septynis?
Galėsi pasižiūrėti. Daug dar visai mažyčių. Ar
nori?
Aš juk negaliu. Aš juk turiu saugoti, netvirtu
balsu atsakė Jurgenas.
Visą laiką? paklausė vyriškis. Ir naktį?
Ir naktį. Visą laiką. Visados. Nuo kreivų kojų
Jurgenas pakėlė akis aukštyn. Jau nuo šeštadienio, sušnibždėjo jis.
Ir tu net neini namo? Juk tau reikia pavalgyti.
Jurgenas pakėlė akmenį. Ten gulėjo pusė riekės
duonos. Ir skardinė.
Tu rūkai? paklausė vyriškis. Negi tu turi
pypkę?
Jurgenas suspaudė savo lazdą ir droviai atsakė:
Aš darausi suktinę. Pypkės nemėgstu.
Gaila, vyriškis pasilenkė prie savo pintinės,
apžiūrėtum sau ramiai triušius. Ypač jaunikliukus. Gal net sau kokį išsirinktum.
Bet tau juk nevalia iš čia eiti.
Ne, liūdnai sutiko Jurgenas, ne ne.
Vyriškis pasiėmė pintinę ir atsitiesė. Na, jeigu
jau turi čia saugoti gaila. Ir jis nusigręžė. Tik tu manęs neišduok, skubiai
pasakė Jurgenas, aš būnu čia dėl žiurkių.
Kreivakojis vyriškis žengtelėjo atgal: Dėl
žiurkių?
Taip, jos juk graužia negyvėlius. Žmones. Jos iš
to gyvena.
Kas taip sakė?
Mūsų mokytojas.
Taigi tu čia saugai žiurkes? paklausė
vyriškis.
Tik jau ne žiurkes! Paskui jis tylutėliai
pridūrė: Savo brolį, kuris guli ten, apačioje. Tenai, Jurgenas lazda parodė į
suvirtusias sienas. Į mūsų namą pataikė bomba. Staiga rūsyje dingo šviesa. Dingo ir
jis. Mes jį šaukėme šaukėme. Jis buvo daug mažesnis už mane. Tik ketverių metukų.
Jis dar turbūt čia. Jis juk daug mažesnis už mane.
Vyriškis iš aukštai nužvelgė plaukų kupetą.
Bet paskui staiga paklausė: Taip, o ar jūsų mokytojas nesakė, kad naktį žiurkės
miega?
Ne, sušnibždėjo Jurgenas ir staiga pasirodė toks
pavargęs, šito jis nesakė.
Va tai tau, nusistebėjo vyriškis, nieko sau
mokytojas, jeigu net šito nežino. Naktį žiurkės juk miega. Naktį tu gali ramiausiai
eiti namo. Naktį jos visuomet miega. Kai tik sutemsta, ir suminga.
Jurgenas rausė su savo lazda duobeles šiukšlėse.
Tikros lovelės, galvojo jis, vien lovelės. Tada vyriškis tarė (o jo kreivos kojos
neramiai trypčiojo): Žinai ką? Dabar aš greitai pašersiu savo triušius, o kai
sutems, išsivesiu tave. Gal ir kokį triušį atnešiu. Mažiuką, na, kaip manai?
Jurgenas rausė duobeles šiukšlėse. Kaip tikri
maži triušiukai. Balti, pilki, baltai pilki. Nežinau, tyliai atsakė jis ir pašnairavo
į kreivas kojas, jeigu jos naktį iš tikrųjų miega.
Vyriškis išlipo per sienos griuvenas į gatvę.
Žinoma, pasakė jis, stovėdamas ten, jūsų mokytojas nė nudilusio skatiko nevertas,
jeigu nė šito nežino.
Tada Jurgenas atsistojo ir paklausė: O ar aš
galėčiau gauti vieną? Baltą gal?
Pažiūrėsiu, sušuko vyriškis jau nueidamas, bet
tu palūkėk manęs čia. Tada mudu drošime į tavo namus, gerai? Juk turiu tavo tėvui
paaiškinti, kaip sumeistrauti triušidę. Šitai turite žinoti.
Taip, sušuko Jurgenas, aš palauksiu. Man juk dar
reikia pasaugoti, kol sutems. Aš tikrai palauksiu. Ir dar sušuko: Mes dar turime namie
lentų. Nuo dėžių, pridūrė jis.
Tačiau vyriškis jau negirdėjo. Savo kreivomis
kojomis jis žengė tiesiai į saulę. Vakaras jau nuraudonino ją, ir Jurgenas regėjo,
kaip ji šviečia pro vyriškio kojų tarpą, tokios kreivos buvo tos kojos. O
pintinė energingai švytravo pirmyn ir atgal. Joje buvo pašaras triušiams. Žalias
pašaras triušiams, truputį papilkėjęs nuo griuvėsių dulkių.
Vertė L.Bareišienė
Versta iš: Wolfgang Borchert.
Erzählte Zeit, 1956
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|