|
<< Atgal
Johan Borgen
SAUSMEDIS
Berniukas sėdėjo visą ilgą vasaros popietę ir
laukė, kad kažkas atsitiks. Jis tupi už serbentų krūmo ir jau seniai nebeskina uogų.
Už jo nugaros aukštos liepos šlama vienatvės šlamesiu, ten viršūnėse įsikūrė
pietų vėjas, ir orios viršūnės linguoja pilnos senatviškos išminties, jos ilgai
leidžiasi glostomos iš vienos pusės ir tik paskui lėtai atsitiesia ir laukia kitos
švelnaus vėjo glamonės.
Čia, apačioje, sode, nesujuda nė vienas žolės
stiebelis, kamanės kimbasi į baltus dobiliukus. Priešais jį namai, balti, dideli,
paslaptingi. Kai šviesa nusileidžia taip žemai, jog pilkai balta siena įgauna melsvą
atspalvį, susirenka paslaptys. Jos atsėlina pro langus, kurie staiga ima blizgėti
tartum vanduo, nuo juodai lakuotų stogo čerpių, kurios taip spindi dienos šviesoje,
kad net oras virš frontono ima raibuliuoti. Tačiau labiausiai nuo sausmedžio,
pradedančio skleisti svaiginantį kvapą, kai oras atvėsta ir saulė turi pasinerti į
pieniškai balzganą rūką.
Tada į namus ateina ir popiečio ramybės metas.
Antrame aukšte užtraukiamos užuolaidos, kiti vaikai bilda laiptais žemyn su maudymosi
reikmenimis rankose ir klykauja lyg žuvėdros viršum silkių pilno tinklo. Tai
paslaptingoji valanda, kai suaugusieji ilsisi, nes dabar atostogos, kai žvejai išplaukia
ir valtis prie valties sustoja toli įlankos pakraštyje, o iš tolo girdėti šūksniai
iš valties į valtį, saulės nuauksinti vaikai ir jaunuoliai šokinėja nuo uolų ir
lygia greta tartum pusiau panirę povandeniniai laivai krauliu plaukia į atvirą jūrą,
o paskui ramiai guli šiltame popietės vandenyje pilvais į viršų lyg negyvos žuvys.
Berniukas tupi ir laukia. Juk niekas kitas, tik jis
vienas jaučia šią valandą. Kitaip argi jie miegotų, žvejotų, plaukiotų,
šūkautų? Jie nežino, kad serbentų lapai iš lėto gaubiasi nuo ateinančios vėsos,
jie nemato, kaip geltoni vikšrai dvejoja ant lapo, kol ryžtasi pereiti ant plonos,
nariuotos šakelės. Jie negirdi tylos, kuri atslenka prieš tą paslaptingumą, jie
nejaučia, kaip baimė ir laukimas gūsiais sruvena po oda tam, kuris čia tupi ir laukia,
kol viskas nurims, kad viskas galėtų prasidėti.
Paskui liepos jau nebešlama, o tik kuždasi. Saulės
šviesa lieka tiktai viršūnėse, ant žemės jos jau nebėra. Čia ir ima viskas
keistis, visų pirma kvapai: žalumynai pakvimpa žaliai, nuo namo padvelkia
išdžiūvusių dažų kvapu, nuo rūsio stogo įkaitusia derva, iš po serbentų
krūmo šviežiom žemėm, skruzdžių šlapimu nuo kelmo, remiančio aptrešusių
lentų stalą.
Tačiau labiausiai pasikeičia sausmedžio kvapas,
sausmedžio, kuris vešliai klestėdamas vyniojasi siena aukštyn, kurio vainiklapiai
virpa tarytum lapeliai ant Venecijos stiklo lempos svetainėje, kurio rūgštokai saldus
kvapas skverbiasi anapus pojūčių ir kadaise pakuždėjo vieną žodį, kurį berniukas
surado: Liūdesys.
Tada viskas nutyla. Jis išeina iš serbentų krūmo
vėsaus žalio kvapo ir įeina į sausmedžio kvapo ruožą prie sienos. Sausmedžio kvapo
srovė yra tokia stipri ir viską nustelbianti, kad atrodo, tarsi būtum pakliuvęs į
tinklą. Taip tikriausiai atrodo žuviai, kai ją apgaubia tinklas, nors ji dar nejaučia
kilpų ant savo galvos ir nežino, kad jau yra įkliuvusi.
Sausmedis auga ant žalių medinių grotelių prie
vilos sienos. Grotelės kas antri metai paaukštinamos, kad sausmedis kada nors galėtų
užaugti iki pat stogo. Nedaug ir betrūksta. Jau ir dabar jis siekia vamzdį po antro
aukšto veranda. Iki ten nuvesta ilgiausia grotelių atšaka, O virš jos jau kyla
pavienės sausmedžio atžalėlės ir bejėgiškai stiebiasi aukštyn į orą,
nebeturėdamos daugiau į ką įsitverti.
Šiandien berniuko tikslas užlipti iki pat
viršaus. Pabandyti įsikabinti į vamzdį po veranda, kaip nors užmesti vieną koją ir
užsiropšti į pačią verandą, iš kurios atviros durys į tėvų kambarį. Ir ten
palaukti, kol jie atsikels po mįslingo poilsio valandos, o tada nuslinkti paskui juos
žemyn. Ir jis bus atlikęs žygdarbį.
Visa tai yra draudžiama jau vien todėl, kad
grotelės, ant kurių raitosi vijokliai, yra trapios ir visai netinkamos laipioti. Jau
kiek kartų jie užklupo jį taip įtartinai sportuojantį! Kiek daug visokiausių būdų
išbandė: pyko, grasino, aiškino, kaip tai pavojinga, žadėjo dovanų, ruošėsi
išperti kailį, net nuversti visą tvorelę su sausmedžiu, jeigu jis nesiliaus!
Jis ne nutrūktgalvis ir ne drąsuolis. Šiandien
berniukai nutarė pašokinėti nuo paties aukščiausio uolos iškyšulio. Jis, aišku,
nešoko ir žino kodėl. Jis ir nuo žemesnio šoka labai nenoromis, jeigu būtinai
reikia. Bet ne nuo aukščiausio. Nė už ką. Ima svaigti galva, nors tu ką daryk. Tikra
gėda, bet nors tu ką daryk. Sutiktų neišlaikyti egzamino, kad tik nesvaigtų galva;
net bandė sudaryti su dievu slaptą sutartį, kad leistų jam susikirsti per egzaminą ir
atimtų iš jo svaigulį. Dievas tačiau neleido jam susikirsti. Kai žiemą sirgo mažoji
sesutė, reikėjo smarkiai kovoti su savimi, ar norėti, kad ji tuoj pat pasveiktų, o jis
ir toliau visam laikui liktų svaigstančia galva, ar kad ji pasirgtų dar vieną
savaitę... ar kad numirtų?.. Už tai, kad jam daugiau nebesvaigtų galva...
Berniukas greitai užsikabarojo keturiais pirmaisiais
langeliais ir tuoj žvilgtelėjo žemyn ir atgal. Aukštis dar nedidelis, jam net nebūtų
virš galvos. Jis palypėjo dar keturis langelius ir pasiekė pirmo aukšto lango vidurį.
Kai pažvelgė žemyn, pajuto savotišką malonumą. Sausmedis glostė jį ir kėlė
truputį svaiginantį išnykimo jausmą. Tai buvo pradžia to, ką jis turėjo pasiekti.
Viskas įėjo į savo vėžes. Jis palypėjo dar keturis langelius ir pasiekė didžiulio
pirmo aukšto lango viršų. Čia sausmedis buvo toks vešlus, kad berniukas turėjo
pasiieškoti vietos kojoms, jeigu nenorėjo užminti žiedų ir lapų. Greitai jis
atsidūrė viduryje sienos tarp pirmo ir antro aukšto.
Grotelės po jo kojomis trekštelėjo, ir jis pajuto,
kad vienas skersinis įlinko nuo jo svorio. Jis truputį pasitraukė į šoną ir
atsidūrė prie verandos krašto, kur grotelės kilo visų aukščiausiai.
Palypėjęs dar per šešis langelius, rankomis
pasiekė groteles, kurios buvo pridurtos praeitą pavasarį. Tikriausiai jos tvirtesnės,
ne tokios trapios. Jeigu lūžtų kartelės po kojomis, galėtų pasikabinti ant rankų.
Jis pažvelgė žemyn, ir svaigulys pasirodė jam malonus. Apačioje matėsi išlenktos
saulučių lysvelės, kurias jis peržengė nenorėdamas palikti pėdų. Siena už
sausmedžio buvo vėsi, juk ji visą dieną uždengta žaliais lapais. Patys žiedai buvo
vėsūs, jie kažkodėl judėjo, kaip ir jis pats nuolat ropštėsi aukštyn ir
aukštyn. Mažos muselės, išlindusios iš lapų, aptūpė veidą ir kojas, tačiau jis
nieko negalėjo joms padaryti. Dabar jį supo sausmedžio kvapas, srovės, susiliejusios
į vieną bangą, kurioje jis plaukė, kuri jį užpylė, pagavo. Jis nejučiomis vėl
pagalvojo apie žuvis, pakliuvusias į tinklą; jos atsiduria burtų valdžioje nieko
neįtardamos, paskui pasijunta kažko apsuptos ir nori pasprukti. Bet čia atsimuša
nosimis į tinklo kilpas ir įkliūva. Viskas turi taip atrodyti.
Žalios medinės kartelės priešais jį, po juo ir
virš ranku kurios siekė jų įsitverti, buvo tartum tokios kilpos. Jis negalėjo iš jų
ištrūkti? Taip, jos laikė jį. Jis buvo įsipainiojęs į šį sausmedžio tinklą, į
kvapą, kuriame ilsėjosi ir nuo kurio negalėjo atsiplėšti. Gimė malonumo jausmas ir
ėmė skleistis nuo ten, kur kilo kvapo pojūtis, plisdamas oda po visą kūną; dabar jis
tai juto; sausmedžio kvapą galima traukti rankomis, keliais, pilvu. Jis gali uosti visu
kūnu arba justi, kaip sausmedžio kvapas lyg saldumas prasiskverbia pro odą į raumenis
ir sutraukia juos tartum malonus mėšlungis. Tai kartu ir baimė, ir pergale,
neapčiuopiamas kvapas ir saldus prisilytėjimas, svaigulys, kritimo baimė ir tikrumas,
kad būsi pakeltas į aukštį. Jis jautė, jog gali atsigulti aukštielninkas ir ilsėtis
tame tamsiame sausmedžio kvape, galbūt net iškilti virš šnarančių liepų
viršūnių. Jis dabar pačioje paslapties gelmėje.
Iš čia jis matė ir sodą apačioje, ir kitus namus
toli nuo savęs, o tiesiai po savimi žemą stogą ir buvo dar tikresnis dėl savo
skrydžio. Didieji medžiai atrodė jam kaip draugai ir bendraminčiai, mažieji kaip
jo valdiniai. O jis pats čia buvo nugalėtojas prie pralaimėjimo bedugnės, kurios
ilgėjosi.
Bet štai sode pasigirdo šūksmai, jiems atsakė
kiti balsai namuose. Burtai išsisklaidė.
Berniukas tūno lyg prilipęs prie sienos ir
klausosi. Šūksmai skirti jam. Dabar baisai viduje pakeičia vietą. Pro vieną langą
kažkas atsako. Ne, viduje jo nėra. Tuo pačiu metu pasigirsta balsai iš apačios,
berniukų, kurie ėjo išsimaudę. Ne, ten jo nebuvo.
Berniukas girdi, kad žingsniai apačioje tolsta.
Lengvai kaip beždžioniukas jis pakyla dar keturis langelius įstrižai. Dabai jis yra
tiesiai po vamzdžiu ir gali išsigelbėti beprotišku šuoliu ant verandos karnizo,
paskui per barjerą vidun.
Čia kažkas išeina į verandą; pasigirsta žemas
balsas, tas balsas, kurio berniukas labiausiai bijo. Jis priglunda prie sausmedžio, kuris
šioje vietoje vešliausias, ir pačios viršutinės nukarusios atžalos jį uždengia.
Žemasis balsas dingsta iš verandos. Bet tuo metu apačioje atsiranda naujas balsas,
kurio jis labiausiai gėdisi padaręs ką nors negera. Vienu grybštelėjimu sučiumpa
keletą šakų ir pasislepia žalioje lapijoje. Jis tylutėliai stovi ant kartelių ties
antru aukštu. Tačiau dabar prie pat jo nosies atsiduria sausmedžio žiedo valtelė.
Kuokeliai su žiedadulkėmis stiebiasi iš blyškiai rausvo gondolos išlinkimo ir yra
taip arti prie akių, kad atrodo didžiuliai lyg tikri žmonės, stovintys valtyje.
Žiedų kvapas dabar nebesiskverbia į jį pro rankas ir kojas, jo saldumas daugiau
nebesikaupia odoje. Kvapas dabar veržiasi pro nosį ir jį tiesiog svaigina, jis jau
beveik nesusivokia kur esąs, bent protarpiais. Kartelės pro nudilusius sportbačius
rėžiasi į padus, pjauna virš galvos iškeltas rankas. Tačiau jis negali pasijudinti.
Ir štai kai pajunta, kad žvilgsnis iš apačios
yra nukreiptas į sieną, kur jis stovi, jis persikūnija. Jis virsta sausmedžiu.
Toks karštas yra jo troškimas susilieti su
augalais, toks svaiginantis yra kvapas, kuris jį nuodija ir kuris dabar jau nebe
liūdesys, o pavojus, jog berniukas pajunta neįveikiamą norą pasukti galvą
ir panardinti pakaušį žiedų vėsoje. Tačiau jis negali pasukti galvos, nes neturi
jėgų išgirsti nusivylimo ir siaubo kupiną aukštąjį balsą ir visa, kas bus vėliau.
Jis negali suprasti, kad tūno čia viršuje lyg vabalėlis ir kodėl kiekvieną kartą
čia laipioja. Paskui dingsta ir ši trumpa nuostaba, ir jis vėl sausmedis šį
kartą tikrai, nes net skausmo rankose ir kojose nejaučia. Ir nuovargis jo jau
nebekamuoja, jis dabar visą laiką gali stovėti čia įsikibęs, ir jame pabunda
jausmas, kad visą laiką čia buvo. Nuo sausmedžio kvapo jis suglemba, todėl tikrovė
slysta pro šalį ir vis labiau tolsta. Dabar jis nebejaučia net pavojaus. Ne, tai
tinklas, į kurį pakliuvo, sausmedžio tinklas, užmestas, kad jį pagautų. Ir jis
niekada neišsivaduos iš šio persikūnijimo.
Aukštasis balsas sode išnyksta. Gal ji nuėjo, o
gal išnyko viskas dingo visa ši pasaulio dalis?
O gal jos niekada ir nebuvo? Gal jis visą laiką
buvo sausmedis ir tik kartais trumpomis akimirkomis atsidurdavo ant ribos tapti
žmogumi?
Šviesa nejučiomis pasikeičia. Vila įgauna
mėlyną atspalvį, kaip paprastai būna į pavakarę. Auksinių dulkių debesėlis
nuslenka nuo liepų viršūnių, jas vos pastebimai šiurena vėjelis, ant žemės visai
nejaučiamas. Žmonės iš kiemo sueina į vidų Jie jau nieko nebeieško. Dievui dėkui,
vaikas šį kartą ne sausmedyje. Saulučių lysvės glaudžiasi prie namo pamatų dailiai
apskaičiuotais lankais. Namuose girdėti gyvi vyresniųjų ir vaikų balsai. Radijas
praneša rytdienos orą. Nuo jūros atskrenda šaižus žuvėdrų riksmas.
Berniukas tvirtai įstrigęs sausmedžio tinkle. Jo
kojos nuslinko už kartelių ir nuslydo tarp jų ir namo sienos iki pat kruvinų
pakinklių. Rankos, pakeltos truputį virš galvos, susigniaužė taip, kad jų neįmanoma
atpalaiduoti. Kūnas kabo tarp šių keturių taškų mėšlungio traukomas, lyg
nukryžiuotas veidu į sieną. Į šnerves lenda du sausmedžio žiedai, užsirietę
aukštyn, pripildydami visą jo nervų sistemą svaiginančio kvapo. Jis žino, kad
kažką skauda, kad norėtų išsivaduoti, tačiau nebeturi jėgų. Tinklas užsitraukė
nepalikdamas žuviai kelio pasprukti. Jis jaučia savo būklę, tačiau jos nesupranta.
Apie laiką jis nieko nenutuokia. Pradeda lyti. Sausmedžio lapai šnara, o žiedai prieš
vasaros naktį kaupia naujas kvapo bangas.
Kažkas atidaro langą apačioje ties juo ir kitą
šalimais. Žemasis balsas prataria, kad lyja lietus ir:
Tik pamanyk, kaip kvepia sausmedis!
Aukštasis balsas kambaryje nerimauja ir negali
suprasti, kad berniukas vis dar negrįžo.
Ir net dabar, kai prasidėjo lietus.
O netrukus:
Būk geras, uždaryk langą. Sausmedžio kvapas
tiesiog kelia svaigulį!
Dabar aplinkui srūva lietus. Tai vanduo. Jis yra
žuvis, įkliuvusi į kvapo tinklą. Jį gaubia didelė ir rami vienatvė, kurią esant
jis visada nujautė. Jis nujautė, kad ji lyg nematomas lankas supa visus žmones, tačiau
jie stengiasi apie ją nežinoti, lyg jos visai nebūtų, iš baimės, kad niekas negali
pagelbėti kitam. Niekas negali pagelbėti, kai jis štai įsitvėręs kabo aukštai ant
vilos sienos, tuo tarpu visi artimieji yra viduje. Dabar jis taip pat žino, kas yra tas
kvapas, tai ne liūdesys ir ne ,,pavojus, tai vienatvė. Taip
tikriausiai jaučiasi musė prieš pasiduodama vorui jo tinkle. Taip tikriausiai jaučiasi
visi, kai neturi jokios išeities.
Visi. Tą jis pajuto po savo nuovargio jungu. Jis jau
nebe sausmedis. Ir nebe žuvis. Jis tai visi. Jis dabar žino, ką žino visi apie
begalybę ir apie savo bejėgiškumą. Ši nauja patirtis patvirtina tai, ką visada
turėjo žinoti: iš pradžių svaigus malonumas ant baimės ribos jis priklauso
kūnui; paskui beribė sielos vienatvė.
Kai jis tai suvokia, užteka mėnuo. Lietus
nuščiūva. Mėnuo nusidabruoja liepų viršūnes ir užkloja medžius sode po juo žalio
sidabro užtiesalu. Iš nuovargio jam atsilošia galva, ir akimirką jis žvelgia tiesiai
į dangų, kuris dabar blyškus, lyg adatų dūriai žybsi dvi žvaigždutės. Šią
akimirką jis ima kai ką nuvokti apie rizikingą žmogaus padėtį visatoje.
Štai vėl žemas balsas verandoje, tiesiai virš
jo galvos:
Negaliu suprasti, kurgi vaikas!
Baimė ir susierzinimas. Neramus žvilgsnis per
rasotus žolynus, žėrinčius sidabru mėnulio šviesoje.
Pagaliau žvilgsnis tiesiai žemyn į sausmedį. Ir
išgąstingas riksmas. O paskui vėl: balsai toli apačioje. Statomos kopėčios. Balsai
prie pat jo. Balsai virš jo ir aplink jį. Ir gaivus oras, oras be kvapo! Klausimai ir
atsargus tildymas tss!
Ir sąmonė, lėtai grįžtanti, siaurėjanti, iš
pradžių apimanti visus, paskui žiedus, žuvis, vandenį, pagaliau tiktai berniuką
lovoje, kuris atsipeiki po karštligės ir jaučia savo vienatvę.
Vertė L.Petravičius
Versta iš: Johan Borgen.
HvetebrFds, 1948
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|