|
<< Atgal
Jorge Luis Borges
BABELIO BIBLIOTEKA
By this art you may contemplate the
variations of the 23 letters...The Anatomy of Melancholy,
post. II, sect. 2, mem. 41 |
Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka)
tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis
ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertomis labai žemomis baliustradomis. Iš kiekvienos
galerijos matyti apatiniai ir viršutiniai aukštai jų begalė. Galerijų apystata
vienoda. Dvidešimt plačių lentynų po penkias prie keturių sienų iš šešių
užima visą plotą; didumo jos sulig aukštu, šiek tiek aukštesnės už vidutinio ūgio
bibliotekininką. Viena laisva siena siekiasi su ankštu koridorium, vedančiu į kitą
galeriją, tolygią pirmajai ir visoms kitoms. Abipus koridoriaus išdėstytos dvi
mažutės patalpos. Vienoje galima miegoti stačiomis, kitoje patenkinti gamtinius
poreikius. Yra ten ir sraigtiniai laiptai, kurie kyla ir leidžiasi į tolimas vietoves.
Koridoriuje įtaisytas veidrodis, kuriame atsispindi (ir dvejinasi) tikrasis pasaulis.
Remdamiesi tuo veidrodžiu, žmonės daro išvadą, jog Biblioteka nėra begalinė (jei
tokia būtų iš tikrųjų, kam reikėtų to apgaulingo dvejinimo?); man kur kas maloniau
sapnuoti, kad lygūs paviršiai tai begalybės atvaizdai ir požymiai... Šviesa
sklinda iš rutulinių vaisių, vadinamų lempomis. Kiekviename šešiasienyje jų yra dvi
ant priešinių sienų. Jų spinduliuojama šviesa nepakankama, nepaliaujama.
Kaip ir visi Bibliotekos žmonės, jaunystėje daug
keliaudavau; išvykdavau ieškoti kokios knygos, galbūt katalogų katalogo; dabar, kai
mano akys beveik neįstengia iššifruoti to, ką rašau, rengiuosi mirti per keliolika
mylių nuo šešiasienio, kuriame gimiau. Kai pasimirsiu, nepristigs gailestingų rankų
mane išmesti už baliustrados; bedugnis oras bus mano kapas; ilgai grims mano kūnas ir
sudūlės begrimzdamas, ir išsisklaidys vėjyje, kurį sukels kritimas, o jis
begalinis. Idealistai tvirtina, jog šešiasienės salės nepaneigiamos absoliučios
erdvės ar bent jau mūsų intuicijos numanomos erdvės formos. Jų manymu, trikampės
arba penkiakampės salės neįmanoma įsivaizduoti. (Mistikai tvirtina, esą ekstazėje
regį apskritą salę, o joje didelę apvalią knygą su begaline nugarėle, einančia
per visas sienas; jų liudijimas kelia nepasitikėjimą; jų žodžiai migloti. Toji
ciklinė knyga tai dievas.) Šiuo tarpu pakaks ir to, jei pakartosiu klasikinę
nuomonę: Biblioteka tai rutulys, kurio tikslus centras yra vienas kuris
šešiasienių, o spindulys neišmatuojamas.
Kiekvieną iš keturių šešiasienio sienų užima
penkios lentynos, kiekvienoje lentynoje yra trisdešimt dvi sunorminto formato knygos;
kiekvienoje knygoje keturi šimtai dešimt puslapių; kiekviename puslapyje
keturiasdešimt eilučių; kiekvienoje eilutėje apie aštuoniasdešimt juodos spalvos
raidžių. Raidžių yra ir ant kiekvienos knygos nugarėlės; tos raidės nei nurodo, nei
nusako, kas kalbama knygos viduje. Žinau, kadaise tai atrodė mįslė. Aš trumpai
išdėstysiu, kaip ji buvo įminta (o tas atradimas, jei nekreipsime dėmesio į
tragiškas jo prospekcijas, ko gero, ir sudaro šios istorijos esmę), bet visų pirma
noriu priminti kai kurias aksiomas.
Pirma: Biblioteka egzistuoja ab
aeterno2. Šia tiesa o ją patvirtina pasaulio
amžinumas negali abejoti nė vienas sąmoningas protas. Žmogus, netobulas
bibliotekininkas, gali būti atsitiktinumo arba piktų demiurgų vaisius; visata su savo
darnia apystata lentynomis, mįslingais tomais, ištvermingais laiptais keliauninkams
ir užkaboriais sėdintiems bibliotekininkams gali būti vien kokio dievo kūrinys.
Kad įžvelgtum, koks atstumas skiria tai, kas dieviška, nuo to, kas žmogiška, pakanka
sulyginti nuo knygos viršelio mano klaidžios rankos krapštomus, menkus, netobulus
ženklus su organiškomis raidėmis knygos viduje tiksliomis, dailiomis, labai
juodomis, nesuvokiamai simetriškomis raidėmis.
Antra: Rašybos ženklų yra
dvidešimt penki3. Remiantis tuo teiginiu, jog prieš tris
šimtus metų buvo sukurta bendroji Bibliotekos teorija ir patenkinamai išspręsta
problema, kurios anksčiau jokios prielaidos nepadėjo išnarplioti, tai yra, kodėl
beveik visos knygos beformės ir chaotiškos. Viena jų, tėvo aptikta šešiasienyje
penkiolika devyniasdešimt keturi, buvo sudaryta iš raidžių M C V, pasikartojančių
visokiomis kombinacijomis nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Kita, gana dažnai
sklaidoma toje vietovėje, buvo tiesiog raidžių labirintas, tačiau priešpaskutinis jos
puslapis skelbė: O laike, tavo piramidės. Kaip žinoma, viena protinga eilutė,
arba suvokiama informacija, pasitaiko tarp aibių aibės beprasmiškos kakofonijos,
žodžių painiavos ir nesąmonių. (Kiek žinau, vienoje pavojingoje vietovėje
bibliotekininkai laiko tuščiu prietaru paprotį ieškoti knygose prasmės ir lygina jį
su papročiu aiškinti sapnus ar chaotiškas delno linijas... Pripažįstu, jog rašto
išradėjai išmoko mėgdžioti dvidešimt penkis natūralius skaičius, tik, deja, man
rodos, tas ženklų panaudojimas atsitiktinis ir knygos pačios savaime neturi jokios
prasmės. Ta nuomonė, kaip įsitikinsime, nėra visiškai klaidinga.)
Ilgą laiką buvo manoma, jog tos nesuvokiamos knygos
parašytos mirusiomis arba labai senomis kalbomis. Žinia, senovės žmonės, pirmieji
bibliotekininkai, šnekėjo kalba, labai skirtinga nuo tos, kuria kalbame dabar; žinia,
kelios mylios po dešinei kalbama tarmiškai, o dvidešimčia aukštų aukščiau kalba
nesuprantama. Visa tai, kartoju, gryna teisybė, betgi keturi šimtai dešimt puslapių M
C V raidžių negali turėti ką nors bendra su kokia nors kalba, kad ir kokia tarmiška
ar primityvi ji būtų. Kai kas piršo mintį, jog kiekviena raidė galbūt turinti
įtakos tolesnei ir M C V raidžių vertė septyniasdešimt pirmo puslapio trečioje
eilutėje esanti kitokia, negu toji, kokią galinti turėti ta pati serija kitoje
padėtyje kitame puslapyje, tačiau tas miglotas teiginys nesusilaukė atbalsio. Kai kas
minėjo slaptaraštį; tą prielaidą visi priėmė, nors ir ne ta pačia prasme, kokia
ją išdėstė jos kūrėjai...
Prieš penkis šimtus metų
vienas iš viršutiniųjų šešiasienių viršininkų4
aptiko knygą, tokią pat painią, kaip ir visos kitos, tik su dviem lapais tapačių
eilučių. Jis parodė savo radinį klajojančiam šifruotojui, ir tas pasakė, kad ji
parašyta portugališkai; kiti sakė, kad jidiš. Į amžiaus pabaigą įstengta
nustatyti, kokia tai kalba: tai buvo guaranių kalbos samių lietuvių dialektas su
klasikinės arabų kalbos fleksija. Iššifruotas buvo ir turinys: kombinatorinės
analizės apybraiža, iliustruota begalinės sekos variantų pavyzdžiais. Remdamasis tais
pavyzdžiais, vienas genialus bibliotekininkas atrado pagrindinį Bibliotekos dėsnį. Tas
mąstytojas pastebėjo, kad visos knygos, nors ir kokios skirtingos jos būtų, sudarytos
iš tų pačių elementų: pastraipos, taško, kablelio, dvidešimt dviejų abėcėlės
raidžių. Ir dar pridėjo faktą, kurį patvirtino visi keliauninkai: plačiojoje
Bibliotekoje nėra dviejų tapačių knygų. Iš tų neginčijamų premisų padarė
loginę išvadą, jog Biblioteka yra visuotinė ir jos lentynose suregistruotos visos
įmanomos tų dvidešimt ir kelių rašybos ženklų kombinacijos (jų skaičius, nors ir
nepaprastai didelis, nėra begalinis), atseit, visa tai, ką galima išreikšti visomis
kalbomis. Viskas: ir detali ateities istorija, ir arkangelų gyvenimų aprašymai, ir
tikras Bibliotekos katalogas, ir tūkstančiai klaidingų katalogų, ir tų katalogų
klaidų aiškinimas, ir tikrojo katalogo klaidų aiškinimas, ir gnostinė Bazilido
evangelija, ir tos evangelijos komentaras, ir tikras tavo mirties aprašymas, ir visų tų
knygų vertimai į visas kalbas, ir kiekvienos knygos interpoliacija visose knygose.
Kai buvo paskelbta, jog Bibliotekoje laikomos visos
knygos, iš pradžių kilo neapsakomas džiaugsmas. Visi žmonės pasijuto esą
paslaptingo neliesto lobio šeimininkai. Nebuvo tokios asmeninės ar pasaulinio masto
problemos, kurios nuodugnus sprendimas negulėtų viename kuriame šešiasienyje. Visata
pagaliau turėjo savo pateisinimą, neribotas vilties galimybes. Tuo metu buvo daug
kalbama apie Vindikacijas, apologijos ir pranašysčių knygas, ne visada pateisinančias
kiekvieno visatos žmogaus darbus ir stebuklo paslaptimi dangstančias jo ateitį.
Tūkstančiai
žmonių, panūdę sužinoti ateitį, paliko mylimus
gimtuosius šešiasienius ir puolė laiptais į viršų, genami tuščio noro surasti savo
Vindikaciją. Tie keliauninkai ginčijosi ankštuose koridoriuose, kalbėjo miglotus
užkeikimus, grumdėsi ant siaurų laiptų, svaidė apgaulingas knygas į šachtą, žuvo,
tolimų vietovių žmonių mėtomi prarajon. Kai kurie kraustėsi iš proto...
Vindikacijos egzistuoja (esu matęs porą apie ateities žmones, galbūt netgi ne tariamus
žmones), tačiau tie, kurie jų ieškojo, buvo užmiršę, kad galimybė surasti savo
Vindikaciją ar bent jos variantą lygi nuliui.
Tikėtasi tuomet įminti ir pagrindines žmonijos
paslaptis: Bibliotekos ir laiko kilmę. Visai galimas daiktas, jog tos svarbios paslaptys
išreiškiamos žodžiais: jei nepakaktų filosofų kalbos, daugiaformė Biblioteka tikrai
pateiktų tam tinkamą kalbą drauge su jos žodynu ir gramatika. Jau keturi šimtmečiai,
kai žmonės naršo po šešiasienius... Esama oficialių ieškotojų, inkvizitorių.
Mačiau, kaip jie eina savo pareigas: visada pasirodo nuilsę; pasakoja apie kažkokias
kopėtėles, vos jų nepražudžiusias, kalba su bibliotekininku apie koridorius ir
laiptus, kartais ima kokią pirmą pasitaikiusią knygą ir sklaido ieško niekingų
žodžių. Aišku kaip dieną, jog nė vienas nesitiki ką nors atrasti.
Po didelių vilčių meto, kaip paprastai, atėjo
pasibodėjimas. Juk iš tiesų galima išprotėti vien pagalvojus, jog kurioje kokio
šešiasienio lentynoje gulį neįkainojamos knygos ir tos neįkainojamos knygos
nepasiekiamos. Viena atskalūnų sekta pakišo mintį nebeieškoti tų Vindikacijų ir
patiems imtis iš raidžių bei ženklų sudarinėti tas kanonų knygas galgi
pavyksią per kokį neįtikimą atsitiktinumą. Valdžia turėjo išleisti prieš juos
griežtus įstatymus. Sekta dingo, bet, mažas būdamas, esu matęs senų žmonių, kurie,
pasislėpę užkaboriuose, kratė užgintus puodelius su metaliniais skrituliukais ir
nesėkmingai mėgdžiojo dieviškąjį chaosą.
Kiti, priešingai, manė, jog svarbiausia
sunaikinti nereikalingus kūrinius. Įpuola, būdavo, į kokį šešiasienį, parodo
įgaliojimą, kai kada ir nesuklastotą, su pasibodėjimu pasklaido kokį tomą ir parašo
mirties nuosprendį ištisoms lentynoms; jų higieniška, asketiška beprotybė turėjo
tokias pasekmes, jog paikai žuvo milijonai knygų. Jie prakeikti amžių amžiams, ir vis
dėlto tie, kurie apverkia bepročių pražudytus turtus, užmiršta du gerai
žinomus faktus. Pirmas: Biblioteka tokia didelė, jog kiekvienas žmonių mėginimas ją
nuskurdinti atrodo menkas. Antras : kiekvienas egzempliorius yra vienintelis,
nepamainomas, bet (kadangi Biblioteka visuotinė) visada esti šimtai tūkstančių
panašių kūrinių, kurie skiriasi tik viena kita raide ar kableliu. Aš nesutinku su
visuotine nuomone ir manau, jog Valytojų siautėjimo padariniai atrodo baisūs tik tų
fanatikų apstulbintai vaizduotei. Turėjo įtakos ir Purpurinio Šešiasienio nusiaubimas
ten buvo laikomos mažesnio formato knygos, be galo tvirtos, iliustruotos ir
magiškos.
Žinomas mums ir kitas anų laikų prietaras: Knygos
Žmogaus prietaras. Tam tikroje tam tikro šešiasienio lentynoje (taip kalbėjo žmonės)
esanti tokia knyga, visų kitų knygų kompendiumas ir esmė: vienas bibliotekininkas ją
perskaitęs ir prilygęs dievui. Tos vietovės kalboje dar yra išlikę ano senovės
pareigūno kulto liekanų. Daugelis žmonių išvyko kelionėn ieškoti tos Knygos.
Ištisą šimtmetį veltui siuvo visomis kryptimis. Kaip nustatyti, kur yra tas mįslingas
lemtingasis šešiasienis? Kažkas pasiūlė regresyvinį metodą. Knygai A atrasti
reikią iš pradžių perskaityti kokią nors knygą B, o ta nurodysianti, kur ieškoti A;
knygai B atrasti reikią iš pradžių perskaityti kokią nors knygą C, ir taip be galo,
be krašto... Tiems žygiams ir paaukojau visą gyvenimą. Man rodos,
nėra neįtikima, jog kokioje nors visatos lentynoje guli visuotinė knyga5;
meldžiu nežinomą dievą, kad koks nors žmogus vienas vienintelis, nors ir prieš
tūkstančius metų! būtų ją aptikęs ir perskaitęs. Jei šlovė ir išmintis, ir
laimė skirta ne man, tegu tai atitenka kitam. Tegu būna dangus, nors man ir lemta
nužengti į pragarą. Tepražūstu aš be pėdsako, bet užtai tegu kas nors kada nors
pateisina Tavo Biblioteką.
Netikėliai tvirtina, jog Bibliotekos norma
absurdas, o prasmė (ir netgi paprasčiausia harmonija) sudaro tik stebuklingą išimtį.
Jie sako (žinau tai), jog ,,Biblioteka miražas, o jos atsitiktinės knygos be
perstojo mainosi, tampa kitokios, girdi, viską jos teigiančios, viskam
prieštaraujančios ir viską painiojančios kaip išprotėjęs dievas. Tie žodžiai
akivaizdžiai rodo, koks viešpatauja chaosas ir koks niekingas tų žmonių tikslas ir
apgailėtinas nemokšiškumas. Iš tiesų Bibliotekoje rasi visas žodines struktūras,
visus variantus, kokius tik įmanoma sudaryti iš dvidešimt penkių rašybos ženklų,
bet absoliutaus absurdo joje nėra. Neverta nė sakyti, kad geriausia knyga iš daugybės
šešiasienių, kuriuos turiu prižiūrėti, vadinasi Sušukuotas grumas, o kita
Gipsinis spazmas, o kita Axaxaxas mlo. Tie
pažiūrėti nedarnūs junginiai neabejotinai pagrįsti kriptografijos bei alegorijos
požiūriu; aišku, pagrįsti žodžiu, ir, ex hypothesi6,
jau aptarti Bibliotekoje. Negaliu rasti tokio kelių raidžių dhcmrlchtdj
derinio, kuris nebūtų Bibliotekoje numatytas ir vienoje tų mįslingų kalbų neturėtų
kokios kraupios prasmės. Negalima ištarti nė vieno skiemens, kuris nežadintų
graudulio ar baimės; kuris vienoje tų kalbų nereikštų galingo kokio dievo vardo.
Kalbėti vadinasi, žengti į tautologiją. Šis nereikalingas ir ištęstas laiškas
jau yra viename iš trisdešimties tomų, vienoje iš penkių lentynų, viename iš
nesuskaičiuojamos aibės šešiasienių, kaip ir jo paneigimas. (N skaičius
įmanomų kalbų naudojasi tuo pačiu žodynu; kai kuriose jų ženklas biblioteka
teisingai apibūdinamas kaip visur esanti pastovi šešiasienių galerijų sistema,
bet biblioteka tai ir ,,duona, ir piramidė, ir šiaip koks daiktas, ir tie
šeši jos apibrėžimo žodžiai turi kitokią vertę. Tu, kuris mane skaitai, ar esi
tikras, jog supranti mano kalbą?)
Be atvangos rašydamas, atsyju nuo žmonių likimo.
Mintis, jog viskas jau parašyta, žudo mus arba verčia miražais. Žinau tokią
vietovę, kur jaunuoliai puola kniūpsti prieš knygas ir stabmeldiškai bučiuoja lapus,
bet nesugeba iššifruoti nė vienos raidės. Antkryčiai, eretikų maištai, kelionės
ieškoti knygų, neišvengiamai išsigimsta į plėšikiškus antpuolius, išretino
žmoniją. Rodos, jau minėjau savižudybes, o jų kasmet vis daugėja. Gal senatvė ir
baimė sumaišė man protą, bet man toks jausmas, kad žmonių giminė vienintelė
išmiršta ir kad išlikti lemta vien Bibliotekai, šviesiai, vienišai, beribei,
tobulai pastoviai, turinčiai neįkainojamus tomus, nesunaikinamai, mįslingai.
Ką tiktai parašiau beribei. Ne retorikos dėlei
įterpiau tą būdvardį; manau, anaiptol nėra nelogiška mintis, jog pasaulis neturi
ribų. Tie, kurie tvirtina, kad jis turi ribas, drauge tvirtina, jog kur nors tolybėje
galerijos, laiptai ir šešiasieniai gali nežinia kaip pasibaigti, o tai absurdas.
Tie, kurie ji vaizduojasi begalinį, užmiršta, jog nėra begalinio įmanomų knygų
skaičiaus. Drįstu siūlyti tokį šios senai senos problemos sprendimą: Biblioteka yra
neribota ir periodiška. Jei amžinasis keliauninkas trauktų per ją kokia nors kryptimi,
amžiams bėgant, įsitikintų, jog tie patys tomai kartojasi taip pat chaotiškai (o
atsikartojęs chaosas tampa tam tikra tvarka: Tvarka). Mano vienatvę džiugina ši graži
viltis.
1 Šio
meno dėka jūs galite stebėti 23 raidžių variacijas... Melancholijos anatomija,
II kn., 2 sk., 4 str. (Angl.). (Atgal>>>)
2 Nuo amžių (lot.).
(Atgal>>>)
3 Originalo rankraštyje
nėra nei skaitmenų, nei didžiųjų raidžių. Iš skyrybos ženklų vartojamas tik
taškas ir kablelis. Tie du ženklai, pastraipa ir dvidešimt dvi abėcėlės raidės
štai ir visi nepažįstamojo vartojami rašmenys. (Leidėjo pastaba.) (Atgal>>>)
4 Seniau kas trečiame
šešiasienyje būdavo po žmogų. Savižudybės ir plaučių ligos sugriovė tą
proporciją. Neapsakomai liūdnas prisiminimas: kartais keliauju naktų naktis šviesiais
koridoriais bei laiptais ir nesutinku nė vieno bibliotekininko. (Autoriaus pastaba.)
(Atgal>>>)
5 Kartoju: jei knyga
įmanoma, ji turi būti. Nebūna tik to, kas neįmanoma. Pavyzdžiui: nė viena nėra
drauge ir laiptai, nors, be abejo, esama vienokių knygų, kurios svarsto, ginčija ir
aptaria tokią galimybę, ir esama kitokių, kurių sandara atitinka laiptų sandarą. (Autoriaus
pastaba) (Atgal>>>)
6 Remiantis hipoteze (lot.).
(Atgal>>>)
Vertė Valdas Petrauskas
Versta iš: Ficciones, 1956
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|