Jorge Luis Borges

EVANGELIJA PAGAL MORKŲ

Tai atsitiko „La Colorada“ dvare, į pietus nuo Chunino apylinkės pačioje 1928 m. kovo mėnesio pabaigoje medicinos fakulteto studentui Baltazarui Espinosai. Kol kas mes galime apibūdinti jį kaip niekuo neišsiskiriantį sostinės jaunuomenės atstovą, nebent retorikos dovana, kuri jam pelnė ne vieną premiją angliškoje Ramos Mechijos angliškoje, ir kone begaliniu gerumu. Jis nemėgo ginčytis, verčiau sutikdamas, kad teisus yra ne jis, o pašnekovas. Nors ir domėjosi azartiniais žaidimais, tačiau pats žaidė prastai, nes nemėgo laimėti. Jo blaivus protas buvo tingokas; būdamas trisdešimt trejų metų, vis dar neturėjo diplomo, niekaip nerasdamas jį dominančio dalyko. Jo tėvas, laisvamanis, kaip visi garbingi to meto ponai, jį išauklėjo Herberto Spencerio mokslo dvasia, o motina, prieš kelionę į Montevidėją, jam liepė prisiekti, kad kiekvieną vakarą prieš miegą sukalbės „Tėve mūsų“ ir persižegnos. Per daugelį metų jis nė karto nesulaužė duoto pažado. Drąsos jam netrūko: vienąkart jis greičiau abejingai nei piktai apsikumščiavo su dviem ar trim bendrakursiais, panūdusiais jį įtraukti į studentų eitynes. Širdyje linkęs susitaikyti, jis buvo tikras banalių ar ginčytinų nuomonių lobynas: jam rūpėjo ne tiek gimtinė, kiek pavojus, jog likęs pasaulis nepalaikytų mūsų laukinių kraštu; garbino Prancūziją, bet niekino prancūzus; amerikiečius laikė per nieką, bet pritarė dangoraižių statybai Buenos Airėse; tikėjo, kad lygumų gaučai yra geresni raiteliai nei kalniečiai ar aukštikalnių gyventojai. Tad pusbroliui Danieliui pasiūlius praleisti vasarą „La Colorada“ dvare, jis iškart sutiko – ne todėl, kad jam patiko gyventi kaime, o dėl savo įgimto ir taikaus būdo, neieškodamas svarių priežasčių atsisakyti.
Pagrindinis pastatas buvo erdvus ir kiek apleistas; netoliese gyveno dvaro ūkvedžio, pavarde Gutrė, šeimyna. Ją sudarė trys žmonės: tėvas, kaip reta rambus sūnus ir neaiškios kilmės duktė. Visi buvo augaloti, drūti, prakaulūs, rudaplaukiai ir kiek indėniškų bruožų. Jie beveik nesikalbėjo tarpusavyje. Ūkvedžio žmona buvo mirusi prieš kelerius metus.
Kaime Espinosa pramoko tokių dalykų, apie kuriuos jis ničnieko neišmanė ir kurių net nenutuokė esant. Pavyzdžiui, kad prie namų reikia joti ne šuoliais, o ristele ir kad apskritai jojama tik su reikalu. Ilgainiui jis išmoko skirti net paukščių balsus.
Po kurio laiko Danieliui prireikė išvykti į sostinę užbaigti sandorio su gyvulių augintojais. Daugių daugiausia derybos turėjo trukti savaitę. Espinosa, kuriam kiek pabodo pusbrolio bonnes fortunes¹ ir nepaliaujamas dėmesys savo aprangos detalėms, nutarė verčiau likti dvare prie savo knygų. Dienos tvoskė karščiu, ir net naktys neleisdavo atsikvėpti. Kartą auštant jį pažadino griaustinis. Vėjas purtė kazuarinas. Espinosa išgirdo pirmuosius lietaus lašus ir padėkojo Dievui. Oras staigiai atšalo. Vakarop Rio Saladas patvino.
Kitą dieną Baltazaras Espinosa, žvelgdamas į apsemtus, laukus, pagalvojo, kad metafora, pampą lyginanti su jūra, bent jau šį rytą bemaž atitinka tiesą, nors Hudsonas rašė, kad jūra mums atrodo didesnė, nes ją matome nuo laivo denio, o ne nuo arklio ar priklausomai nuo žmogaus ūgio. Lietus pliaupė be perstojo; Gutrė šeimyna, svečio iš miesto padedama ar greičiau trukdoma išgelbėjo didesniąją ūkio dalį, nors daug gyvulių nuskendo. Į dvarą vedė keturi keliai: visus užliejo vanduo. Trečią dieną prakiuro ūkvedžio trobelės stogas; Espinosa jiems pasiūlė kambarį galinėje namo pusėje, šalia įrankių pašiūrės. Šis persikėlimas juos suartino: dabar visi valgydavo erdviame valgomajame. Tiesa, pokalbis jiems nesirišo: Gutrės, nuodugniai išmanydami gyvenimą kaime, nemokėjo nieko aiškinti. Vieną vakarą Espinosa jų paklausė, ar žmonės dar prisimena indėnų antpuolius, kai Chunine veikė komendantūra. Jie atsakė, kad taip, nors lygiai tą patį jie būtų atsakę ir į jo klausimą apie Karoliui Pirmajam įvykdytą mirties bausmę. Espinosa prisiminė savo tėvą, kuris sakydavo, jog kone visas kaimo pasakas apie senovę pagimdė tik prasta žmonių atmintis ir miglotas supratimas apie chronologiją. Gaučai paprastai nežino nei savo gimimo metų, nei savo gimdytojų vardo.
Visuose namuose nebuvo ko nors skaitomo, išskyrus „Ūkio“ žurnalų rinkinį, veterinarijos vadovėlį, puošnų „Tabarė“² tomą, „Argentinos Gyvulininkystės istoriją“, kelis erotinius ir detektyvinius romanus ir vieną neseniai išleistą knygą pavadinimu „Don Segundo Sombra“³.Espinosa, norėdamas kažkuo užsiimti po neišvengiamos popietės, perskaitė porą skyrių Gutrėms, kurie nemokėjo skaityti. Ūkvedys, deja, kadaise buvo gyvulių varovas ir kitų nuotykiai, deja, jo nesudomino. Jis tarė, kad šitų darbas yra lengvas, o štai jie paprastai balnodavo nešulinį arklį, kurį apkraudavo viskuo, kas reikalinga ir, jei jis nebūtų buvęs varovas, jis niekada nebūtų pasiekęs de Gomezo lagūnos, Bragado, Nunjesų laukų ir Čakabuko valdų. Virtuvėje kabojo gitara: bernai – dar iki įvykių, apie kuriuos čia kalbama - susėsdavo ratu, kažkuris derindavo instrumentą, bet niekada negrodavo. Tai jie vadino „gitaros virkdymu“.
Espinosa, nusprendęs želdintis barzdą, dažnai sustodavo prieš veidrodį, kad apžvelgtų savo pasikeitusį veidą ir šypsojosi įsivaizduodamas, kaip savo draugus Buenos Airėse jis užkamuos pasakojimu apie Salado potvynį. Keista, bet jis ilgėjosi vietų, kur niekada nebuvo ir nesiruošė būti: Kabreros gatvės kampo su pašto dėžute, mūrinių liūtų prie Chuchujaus gatvės paradinių vartų, Onsės aikštės kvartalų, parduotuvėlės su plytelėmis grįstomis grindimis, kurios net adreso nežinojo. Broliai ir tėvas tikriausiai jau išgirdo iš Danieliaus lūpų, kad potvynis - tiesiogine to žodžio prasme – jį atskyrė nuo likusio pasaulio.
Perkratęs namą, nuolatos apsuptą vandenų, jis surado Bibliją anglų kalba. Jos paskutiniai puslapiai pasakojo apie Guthrie – tokia buvo jų tikroji pavardė - šeimos istoriją. Kilę iš Inverneso, devynioliktojo amžiaus pradžioje jie, savaime suprantama, kaip samdiniai atkako į šį žemyną, ir jų kraujas susimaišė su indėnais. Kronika baigėsi tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimtaisiais metais: tada jie jau nemokėjo rašyti. Po kelių kartų užmiršo ir anglų kalbą; kuomet Espinosa susipažino su jais, jie vos vos kalbėjo ispaniškai. Dievu netikėjo, bet jų kraujyje tarsi slapta žymė liko rūstus kalvinistų fanatizmas ir pampos prietarai. Espinosa jiems prasitarė apie savo radinį, bet jie tarsi jo neišgirdo.
Sklaidydamas knygą, jis netyčiom atsivertė Evangelijos pagal Morkų pradžią. Norėdamas išlavinti vertimo įgūdžius, o taip pat pažiūrėti, kaip elgsis Gutrė šeima, jis nusprendė po vakarienės jiems perskaityti kelis puslapius. Ir apstulbo, nes jie įdėmiai ir net santūriai susidomėję klausėsi. Tikriausiai auksinės viršelio raidės knygai suteikė didesnio svarumo. Tai glūdi jų kraujyje, – pagalvojo jis. Jam taip pat dingtelėjo mintis, kad žmonės daugelį metų pasakoja tik dvi istorijas: vieną – apie paklydėlį laivą, Viduržemio jūros vandenyse ieškančio išsiilgtos salos, o kitą – apie ant Golgotos nukryžiuotą Dievą. Prisiminęs retorikos pamokas Ramos Mechijoje, pasakodamas paraboles jis atsistojo.
Kitą kartą Gutrės greitai sudorojo kepsnį ir sardines, kad nesuvėlintų Evangelijos skaitymo.
Avinėlis, kurią jų duktė lepino ir puošė žydru kaspinu, susižeidė į spygliuotą vielą. Gutrės norėjo uždėti ant žaizdos voratinklį kraujavimui sustabdyti; Espinosa jį išgydė milteliais. Po gydymo rodomas dėkingumas jį pribloškė. Pirmiausia, jis nepasitikėjo Gutrėmis ir paslėpė turėtus du šimtus keturiasdešimt pesų vienoje iš savo knygų; dabar, išvykus šeimininkui, jis užėmė jo vietą ir drovėdamasis duodavo paliepimus, kuriuos šie nedelsiant įvykdydavo. Gutrių šeimyna tiesiog sekiojo jį po kambarius ir koridorių. Skaitydamas jis pastebėjo juos slapta renkant jo paliktus po valgio trupinius. Kartą jis užklupo juos pagarbiai ir trumpai kalbant apie jį. Baigęs Evangeliją pagal Morkų, jis rengėsi perskaityti likusias, bet šeimos galva jo paprašė pakartoti skaitytąją, kad geriau ją suprastų. Jie tarsi vaikai, – pamanė Espinosa, -kuriems kartojimas mielesnis už permainas ar naujoves. Naktį susapnavęs tvaną, jis nenustebo, bet kai jį pažadino plaktukų kaukšėjimas į arką, jis pagalvojo, kad tikriausiai buvo nugrumėjęs griaustinis. Iš tiesų beveik nuščiuvęs lietus prapliupo iš naujo. Ėmė spausti šaltis. Šeima jam papasakojo, kad audra nuplėšė įrankių pašiūrės stogą ir kad vėliau jie parodys kur, vos tik sutvirtins gegnes. Dabar jis jau nebuvo svetimas, ir visi juo rūpinosi, kone lepino. Niekas negėrė kavos, bet jam patyliukais padėdavo puodelį, nepagailėję įdėti cukraus.
Antradienį vėl įsišėlo audra. Ketvirtadienio naktį jį pažadino tylus beldimas į duris, kurias dėl viso pikto visada rakindavo. Jis atsikėlė ir atidarė: už durų stovėjo Gutrių duktė. Tamsoje vos įžiūrėjo ją, tačiau iš žingsnių aido suprato, kad ji basa, o vėliau lovoje – kad perėjusi visus namus atėjo pas jį nuoga. Ji neapkabino jo, nepasakė nė žodžio, tik išsitiesė šalia drebėdama. Ji pirmąkart pažino vyrą. Išeidama jo nepabučiavo; Espinosa suprato, kad nežino net jos vardo. Dėl nesuprantamos priežasties, į kurią jis nepanoro įsigilinti, jis nusprendė, kad Buenos Airėse šį epizodą jis nutylės.
Diena prasidėjo kaip paprastai, išskyrus tai, kad šeimos tėvas užkalbino Espinosą ir paklausė, ar Kristus turėjo mirti, kad išgelbėtų visą pasaulį. Espinosa, pats laisvamanis, bet jausdamas pareigą laikytis perskaityto teksto, atsakė:
- Taip, idant visus išgelbėtų nuo pragaro.
Tuomet Gutrė pasidomėjo:
- Kas yra pragaras?
- Vieta po žeme, kur amžiams dega ir degs sielos.
- Ir tie, kurie jį nukryžiavo, irgi išsigelbės?
- Taip – atsakė Espinosa, nelabai išmanydamas teologiją.
Jis bijojo, kad ūkvedys pareikalaus papasakoti, kas įvyko naktį. Po pusryčių visi vėl paprašė perskaityti paskutinius skyrius.
Dieną Espinosa ilgam užsnūdo; jo negilų sapną įkyriai trikdė plaktukų kaukšėjimas ir miglota nuojauta. Vakarėjant atsikėlė ir išėjo į koridorių. Tarsi garsiai mąstydamas jis tarė:
- Vanduo nuslūgo. Laukti liko nedaug.
- Laukti liko nedaug, – pakartojo Gutrė it aidas.
Jie trise ėjo jam iš paskos. Atsiklaupę ant akmeninės aslos paprašė juos palaiminti. Paskui jį išplūdo, apspjaudė ir išstūmė į kiemą. Mergina raudojo. Espinosa suprato, kas jo laukia anapus durų. Jas atidaręs, jis išvydo dangų. Sucypsėjo paukštis. Dagilis, – pagalvojo jis. Pašiūrė stovėjo be stogo: iš nuplėštų gegnių jie buvo sukalę kryžių.
____________________________
¹ Meilės nuotykiai (pranc.). (Atgal)
² „Tabarė“ (1888) – Urugvajaus romantiko Juano Sorrillos de San Martino (1855-1931) poema. (Atgal)
³ Ricardo Guiraldeso (1886-1927), argentiniečių poeto ir rašytojo, romanas, kuriame jis sukūrė idealizuotą pampų gaučo paveikslą. (Atgal)

Vertė Linas Rybelis
Versta iš: Jorge Luis Borges. El Informe de Brodie. – Madrid: Alianza Editorial, 1998.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt