|
<< Atgal
Jorge Luis Borges
KAFKA IR JO PIRMTAKAI
Jau seniai esu sumanęs panagrinėti Kafkos
pirmtakus. Kai skaičiau jį pirmą kartą, jis man atrodė į nieką nepanašus – lyg
koks retorinių panegirikų feniksas; vėliau apsipratęs su juo tariausi atpažinęs jo
balsą ar įpročius kitų literatūrų ir kitų epochų tekstuose.
Pirmiausia – Zenono1
paradoksas, neigiantis judėjimą. Keleivis, einantis iš taško A (teigia Aristotelis)
niekada nepasieks taško B, nes iš pradžių jam reikės įveikti pusiaukelę tarp
abiejų taškų, prieš tai – pusiaukelės pusę, o dar anksčiau – šios pusiaukelės
pusės pusę ir taip iki begalybės. Šios garsios aporijos formą tiksliau atvaizduoja
Pilis; keleivis, strėlė ir Achilas yra pirmieji kafkiški personažai pasaulio
literatūroje. Antrasis tekstas, kurį man padovanojo atsitiktinai po ranka pasitaikiusi
knyga, panašus jau ne forma, o tonu. Turiu omenyje Han Yu2, IX amžiaus prozaiko, apologiją, ją galima rasti puikioje
Margoulièso3 Anthologie raisonée de la littérature
chinoise4 (1948) antologijoje. Štai slėpiningas ir
blaivus skirsnis, kurį pasižymėjau: „Visuotinai manoma, kad vienaragis yra
antgamtinis gyvūnas ir neša sėkmę; apie tai byloja odės, metraščiai, garsių
didžiavyrių biografijos ir kiti šaltiniai, kurių autoritetas – neginčytinas. Net
vaikai ir kaimo moteriškės žino, kad vienaragis žada sėkmę. Tačiau šis gyvūnas
nėra naminis gyvūnas, jis retai sutinkamas ir sunkiai apibūdinamas. Tai ne arklys ar
bulius, ne vilkas ar elnias. Tad sutikę vienaragį mes paprasčiausiai galime jo
neatpažinti. Tik žinome, kad toks gyvūnas su karčiais yra arklys, o toks gyvūnas su
ragais yra bulius. Tačiau koks yra vienaragis, nežinome“*.
Trečiojo teksto šaltinį nuspėti ne taip jau sunku
– tai Kierkegaardo raštai. Dvasinė šių abiejų autorių
giminystė visiems yra akivaizdi, tačiau, kiek žinau, dar niekas nepažymėjo to fakto,
kad Kierkegaardas, kaip Kafka, mėgo religines paraboles šiuolaikinės buržuazijos tema.
Lowrie5 savo knygoje Kierkegaard (Oxford University
Press, 1938) pateikia dvi tokias. Pirmoji – istorija apie pinigų klastotoją, kuris
nuolat stebimas tikrina Anglijos Banko kupiūras; panašiai ir Dievas, lyg
nepasitikėdamas Kierkegaardu, pavedė jam užduotį, kad sužinotų, ar jis galės
apsiprasti su blogiu. Antrosios tema – ekspedicijos į Šiaurės ašigalį. Danų
pastoriai iš sakyklų paskelbė, kad tokios ekspedicijos pelno sielai amžinąją
pomirtinį gyvenimą. Tačiau vis dėlto jiems teko pripažinti, kad pasiekti ašigalį
yra sunku ir ne kiekvienas gali imtis tokio rizikingo žygio. Galiausiai jie praneša, jog
bet kurią kelionę – tarkim, kelionę garlaiviu iš Danijos į Londoną ar
sekmadieninę iškylą karieta, giliau pažvelgus, galima laikyti tikromis ekspedicijomis
į Šiaurės ašigalį. Ketvirtasis pranašingas ženklas, kurį
radau, yra Browningo6 eilėraštis Fears and Scruples7, išspausdintas 1876 m. Herojus turi, ar mano turįs, įžymų
draugą, kurio jis, tiesą sakant, nė karto nėra matęs ir kurio pagalba iki šiol jam
dar niekada neteko pasinaudoti, užtat jis garsėja kilniais darbais; be to, egzistuoja jo
ranka rašyti laiškai herojui. Tačiau dėl jo darbų kyla abejonių, o grafologai
patvirtina, jog laiškai – suklastoti. Tad herojus paskutinėje eilutėje klausia
savęs: „O jei tai buvo Dievas?“
Turiu pasižymėjęs dar du apsakymus. Vienas yra iš Léono Bloy8 Histoires
désobligeantes9; apsakymo veikėjai visą laiką kaupia
gaublius, atlasus, geležinkelių žinynus ir lagaminus ir galop miršta taip ir
neišvykę iš gimtojo miesto. Kitas vadinasi Karkasonas, jo
autorius – lordas Dunsany10. Nenugalima kariuomenė
iškeliauja iš begalinės pilies, pavergia karalystes, susiduria su pabaisomis, vargsta
įveikdama dykumas ir kalnus, tačiau taip ir nepasiekia Karkasono, nors kartais mato jį
iš toli. (Nesunku pastebėti, kad antrasis pasakojimas tiesiog apverčia pirmąjį: aname
herojai niekada nepalieka miesto, o šiame – niekaip jo nepasiekia.)
Jei neklystu, įvairūs mano išvardyti tekstai yra
panašūs į Kafkos; jei neklystu, jie kai kuo skiriasi vienas nuo kito. Tai ir yra
svarbu. Juk kiekvienas iš šių tekstų turi tik Kafkai būdingą braižą – vieni
daugiau, kiti mažiau, – tačiau jei Kafka nebūtų rašęs, panašumo nematytume,
tiksliau, jis neegzistuotų. Roberto Browningo eilėraštis Fear and Scruples
pranašauja Kafkos kūrybą, tačiau perskaitę Kafką mes giliau ir kitokiomis akimis
skaitome ir patį eilėraštį. Browningas jį suvokė kitaip nei mes dabar. Literatūros
kritiko žodyne žodis „pirmtakas“ yra būtinas, tačiau seniai laikas pamėginti jį
apvalyti nuo bet kokios polemikos ar konkurencijos priemaišų. Esmė yra ta, kad
kiekvienas rašytojas sukuria savo pirmtakus. Jo kūryba
pakeičia ne tik mūsų ateities, bet ir praeities suvokimą.** Asmenybė
ar žmonija tokiam sąryšiui tiesiog nieko nereiškia. Ankstyvasis Betrachtung11 laikų Kafka kur kas mažiau pranašauja rūškanų mitų ir
negailestingų žinybų Kafką negu, tarkim, Browningas ar lordas Dunsany.
Buenos Airės, 1951
Vertė Linas Rybelis
____________
1 Zenonas Elėjietis (490–430 pr. m.e.) –
graikų filosofas, priklausęs Elėjos mokyklai. Plėtojo Parmenido būties koncepciją,
pasak kurios, juslėmis suvokiamas pasaulis, daugialypis pasaulis yra netikras, todėl
nepažinus. Tikrasis (mąstomasis) pasaulis yra absoliučiai vienalytis ir nejudrus,
todėl gali būti pažintas tik loginiu mąstymu. Tuo remdamasis savo aporijose
(paradoksuose) mėgino logiškai įrodyti, kad judėjimas šiame netikrame, juslėmis
suvokiamame pasaulyje negalimas. (Atgal>>>)
2 Han Yu (768–824) – kinų filosofas,
prozaikas, poetas, valstybės veikėjas. Būdamas tvirtas konfucianizmo šalininkas kovojo
prieš budizmą ir daosizmą Kinijoje. (Atgal>>>)
3 Georges Margouliès (1907– ) – prancūzų
sinologas. Svarbiausi veikalai – Kinų meninės prozos raida (Évolution de la
prose artistique chinoise, 1929), Kinų literatūros istorija: proza (Histoire
de la littérature chinoise: prose,1949), Kinų literatūros istorija: poezija
(Histoire de la littérature chinoise: poésie,1951) ir kt. (Atgal>>>)
4 Aiškinamojoje kinų literatūros antologijoje
(pranc.) (Atgal>>>)
* Šventojo gyvūno neatpažinimas ir jo gėdinga ar
atsitiktinė mirtis nuo prastuomenės rankų yra tradicinės kinų literatūros temos.
Žr. baigiamąjį Jungo Psychologie und Alchemie (Zürich, 1944) skyrių, kur jis
pateikia įdomių pavyzdžių. (Aut. past.) (Atgal>>>)
5 Walter Lowrie (1868–1959) – amerikiečių Kierkegaardo
kūrybos tyrinėtojas ir vertėjas. (Atgal>>>)
6 Robert Browning (1812–1889) – vienas žymiausių XIX a.
anglų poetų. Kūryba pasižymi subtilia psichologine analize, etine ir religine
problematika, intelektualizmu, sudėtingu, paradoksaliu stiliumi, dramatinio monologo
forma (Atgal>>>)
7 Baimės ir dvejonės (angl.) (Atgal>>>)
8 Léon Marie Bloy (1846–1917) – prancūzų katalikų
rašytojas, žurnalistas. Griežtai kritikavo materializmą, natūralizmą, gynė
simbolizmą. Romanuose Vilties netekęs (Le Désespéré, 1886), Vargšė
moteris (La pauvre femme, 1897), apsakymuose Nemalonios istorijos (Histoires
désobligeantes, 1894) ir kt. Vaizdavo bohemos, miesto varguomenės gyvenimą.
(Atgal>>>)
9 Nemalonių istorijų (pranc.) Borgesas turi omenyje
vieną iš šio rinkinio apsakymų – Lonžiumo belaisviai (Les Captifs de
Longjumeau, 1893). (Atgal>>>)
10 Edward John Moreton Drax Plunkett, Lord Dunsany (1878–1957)
– anglų rašytojas, fantastinių romanų, pjesių, novelių autorius. Borgeso
cituojamas apsakymas Karkasonas (Carcassonne) yra iš rinkinio Svajotojo
pasakojimai (A Dreamer's Tales, 1910). (Atgal>>>)
** Žr. T. S. Eliot: Points of View (1941), p. 25–26.
(Aut. past.) (Atgal>>>)
11 Samprotavimo (vok.) Samprotavimas (Betrachtung,
1913) yra pirmasis Kafkos prozos rinkinys. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|