TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
Jorge Luis Borges

LIAUPSĖ TAMSAI

Senatvė (kaip ją vadina kiti) –
tikriausiai pats geriausias gyvenimo metas.
Žvėris jau numiręs arba beveik miręs.
Žmogus ir jo siela išliko.
Gyvenu tarp vaiduoklių – ryškių arba apmiglojusių,
tačiau jokiu būdu ne tamsoj.
Buenos Airės.
anksčiau sudraskytos į priemiesčius
ligi pat bekraštės lygumos,
vėl pavirto į Recoletą, Retiro,
labirintą aplink Onse aikštę
ir keliolika senų vasarnamių,
kuriuos vis dar vadiname Pietūs.
Pasaulis visad man rodės pernelyg smulkus,
Demokritas iš Abderos apakino mane, kad
atsiduočiau minčiai;
laikas tapo mano Demokritu.
Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs,
slenka žulsniai į nuokalnę
ir panašūs į amžinybę.
Draugų veidai jau ištežę.
moterys – tos pačios, kokios buvo kadaise,
o kavinėj, tikriausiai, jau kitos,
knygų puslapiuos – nė raidytės.
Ką nors, ko gero, gąsdina tokie dalykai,
betgi man tai – švelnumas ir sugrįžimas.
Iš visų mane iki šiol pasiekusių tekstų
aš įstengiu perskaityt tik nedaugelį:
vien tik tai, ką skaitau mintyse,
skaitydamas ir pakeisdamas.
Iš Pietų, Vakarų, iš Šiaurės ir iš Rytų
susibėga keliai, stumdami mane
į sakralinį centrą.
Šitie keliai – atgarsiai ir atspaudai,
moterys ir vyrai, mirtys ir prisikėlimai,
naktys ir dienos,
budėjimai ir košmarai,
kiekvienas tavo išgyvenimo mirksnis
o ir viso to, ką išgyvenusi žemė, –
nesulaužomas danų kardas, arabų mėnulis,
mirusiųjų darbai,
tarpusavio laimė, atrasti žodžiai,
Emersonas, sniegas ir tiek visko pasauly!
Dabar juos galima ir užmiršti.
Aš einu linkui savojo lizdo,
į galutinę formulę,
raktą ir veidrodį.
Greit patirsiu, kas aš esu.

Vertė Sigitas Geda

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt