|
<< Atgal
Jorge Luis Borges
LIAUPSĖ TAMSAI
Senatvė (kaip ją vadina kiti)
tikriausiai pats geriausias gyvenimo metas.
Žvėris jau numiręs arba beveik miręs.
Žmogus ir jo siela išliko.
Gyvenu tarp vaiduoklių ryškių arba apmiglojusių,
tačiau jokiu būdu ne tamsoj.
Buenos Airės.
anksčiau sudraskytos į priemiesčius
ligi pat bekraštės lygumos,
vėl pavirto į Recoletą, Retiro,
labirintą aplink Onse aikštę
ir keliolika senų vasarnamių,
kuriuos vis dar vadiname Pietūs.
Pasaulis visad man rodės pernelyg smulkus,
Demokritas iš Abderos apakino mane, kad
atsiduočiau minčiai;
laikas tapo mano Demokritu.
Mano patamsiai neskausmingi, nespartūs,
slenka žulsniai į nuokalnę
ir panašūs į amžinybę.
Draugų veidai jau ištežę.
moterys tos pačios, kokios buvo kadaise,
o kavinėj, tikriausiai, jau kitos,
knygų puslapiuos nė raidytės.
Ką nors, ko gero, gąsdina tokie dalykai,
betgi man tai švelnumas ir sugrįžimas.
Iš visų mane iki šiol pasiekusių tekstų
aš įstengiu perskaityt tik nedaugelį:
vien tik tai, ką skaitau mintyse,
skaitydamas ir pakeisdamas.
Iš Pietų, Vakarų, iš Šiaurės ir iš Rytų
susibėga keliai, stumdami mane
į sakralinį centrą.
Šitie keliai atgarsiai ir atspaudai,
moterys ir vyrai, mirtys ir prisikėlimai,
naktys ir dienos,
budėjimai ir košmarai,
kiekvienas tavo išgyvenimo mirksnis
o ir viso to, ką išgyvenusi žemė,
nesulaužomas danų kardas, arabų mėnulis,
mirusiųjų darbai,
tarpusavio laimė, atrasti žodžiai,
Emersonas, sniegas ir tiek visko pasauly!
Dabar juos galima ir užmiršti.
Aš einu linkui savojo lizdo,
į galutinę formulę,
raktą ir veidrodį.
Greit patirsiu, kas aš esu.
Vertė Sigitas Geda
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|