Jorge Luis Borges

       LOTERIJA BABILONE

       Buvau prokonsulas, kaip visi babiloniečiai, ir kaip visi – vergas. Pažinau valdžios galybę, gėdą, kalėjimą. Žiūrėkite: dešinei rankai trūksta smiliaus. Žiūrėkite: pro apsiausto skylę matyti ant pilvo tatuiruotė; tai kitas simbolis: Beta. Ši raidė naktį pilnaties metu duoda man valdžią žmonėms, turintiems Gimelio ženklą, bet klauso tų, pas kuriuos matyti Alefas; pastarieji tamsiomis naktimis privalo klausyti žmonių su Gimelio ženklu. Apyaušrio prieblandoje, rūsiuose, prieš juodąjį akmenį esu pjaustęs arterijas šventiesiems jaučiams ant kaklų. Vienais mėnulio metais buvau paskelbtas nematomas: šaukdavau, ir niekas neatsiliepdavo, vogdavau duoną, ir manęs nesivydavo. Pažinau graikams nežinomą netikrumo jausmą. Bronzinėje menėje, išvydus švelnią smaugėjo juostą, neapleido manęs viltis, o malonumų upėje – nerimas. Heraklitas Pontiškis pasakoja stebėdamasis, jog Pitagoras prisiminęs buvęs kitados Pironu, o anksčiau Euforbu, o dar anksčiau kažkokiu kitu mirtinguoju; minint tokias likimo išdaigas, man nevalia kalbėti apie mirtį nei apsišaukti kuo kitu.
       Tą nuostabią savybę turiu nuo instituto loterijos – tas institutas nežinomas kitose respublikose – gal veikia slapta ir netobulai. Neklausinėjau žmonių jos istorijos; žinau, kad magai dėl jos nesutaria; žinau apie jų didžius sumanymus tiek, kiek astrologijos neišmanantis žmogus gali žinoti apie mėnulį. Esu kilęs iš įstabios šalies, kurioje loterija sudaro esminę tikrovės dalį; iki šios dienos ne per daugiausia apie ją mąstydavau; tiek pat nedaug, kaip ir apie nepažinių dievų elgesį ar apie savo širdį. Dabar, toli nuo Babilono ir jo mėgstamų tradicijų, stebėdamasis mąstau apie loteriją ir šventvagiškus spėjimus, apie kuriuos vakarais šnibždasi žmonės uždangstytais veidais.
       Pasakojo tėvas, jog seniau (prieš metus, šimtmečius?) loterija buvusi plebėjų lošimas. Pasakojo (nežinau, ar galima juo tikėti), jog barzdaskučiai pardavinėję už kelis variokus kaulo arba pergamento ketvirtainius, padabintus simboliniais ženklais. Burtai būdavę traukiami dienos aky: laimingieji gaudavę – be papildomo burtų traukimo – sidabrinių monetų. Procedūra, kaip matote, buvo be galo paprasta.
       Aišku, tos „loterijos“ gėdingai žlugo. Nedavė jokio dvasinio peno žmogui. Nežadino visų jo jausmų – nebent viltį. Nuslūgus susidomėjimui, loterijos pasidarė nebenaudingos pirkliams, rengiantiems jas pelno sumetimais. Kažkam kilo mintis jas patobulinti: prie laimingų burtų pridėti keletą nelaimingų. Po to žmonės, pirkdami numeruotus ketvirtainius, rizikavo dvigubai: arba laimi tam tikrą sumą, arba moki baudą – kartais gana didelę. Tas nežymus pavojus (iš trisdešimties laimingų bilietų vienas nelaimingas), aišku savaime, patraukė žmones, Babiloniečiai įsižaidė. Kas nepirkdavo bilietų, būdavo laikomas bailiu arba menkadvasiu. Ilgainiui ta teisinga panieka didėjo. Niekinta tuos, kurie nelošdavo, bet niekinta ir tuos, kurie mokėdavo baudą. Draugija (taip ji tuomet pradėta vadinti) turėjo ginti interesus tų laimėtojų, kurie negauna pinigų, jei pralaimėję neįmoka baudų. Pralaimėjusiems buvo iškelta byla: teisėjo nuosprendžiu jie turėjo sumokėti baudą ir atlyginti teismo išlaidas arba atsėdėti keletą dienų kalėjime. Visi pasirinko kalėjimą, šitaip tikėdamiesi apgauti Draugiją. Taip keliems gudruoliams pašmaikštavus, radosi Draugijos galia, jos religinė, metafizinė reikšmė.
       Po kurio laiko imta nebeskelbti baudų, tiktai kalėjimo dienos – atitinkamai kiekvienam nelaimingam numeriui. Tas minties glaustumas, tuo metu beveik nepastebėtas, turėjo esminę reikšmę. Mat loterijoje pirmąsyk pasireiškė elementai, nesusiję su pinigais. Pasisekimas buvo nepaprastas. Žaidėjų pageidavimu Draugija padidino nelaimingų bilietų skaičių.
       Kaip visiems žinoma, babiloniečiams įgimtas logikos, o ypač simetrijos jausmas. Atrodė nenuoseklu, jog laimingus numerius atitinka tam tikras apskritų monetų kiekis, o nelaimingus – dienos ir naktys kalėjime. Kai kurie moralistai suprato, kad ne visada laimė turėti monetų ir kad esama kitokių, gal intymesnių laimės formų.
       Kitokio pobūdžio neramumai tvenkėsi varguolių kvartaluose. Šventikų kolegijos nariai išpirkdavo bilietus ir patirdavo gamą įvairiausių jausmų – nuo baimės iki vilties; varguoliai (žiūrėdami į juos su savaime suprantamu arba neišvengiamu pavydu) suvokė, kad jiems neprieinamas tas įstabių, prieštaringų pojūčių šaltinis. Pašokus teisėtam norui visiems – varguoliams ir turčiams – dalyvauti loterijoje, prasidėjo bruzdėjimai ir net prieita iki riaušių. Metai neišdildė jų iš atminties. Kai kurie užsispyrę žmonės nesuprato (ar dėjosi nesuprantą), jog tokia nauja tvarka, paskutinis etapas istorijos kelyje... Vienas vergas pavogė raudoną bilietą, o burtai lėmė jam išdeginti liežuvį. Ta pati bausmė buvo numatyta kodekse už bilietų vogimą. Kai kurie babiloniečiai reikalavo nubausti jį karšta geležimi kaip vagį; kiti, tauresni, buvo tos nuomonės, jog dera atiduoti jį budeliui į rankas pagal loterijos sprendimą... Prieita iki riaušių ir siaubingo kraujo praliejimo; tačiau babiloniečiai galų gale įveikė turčių priešinimąsi ir laimėjo pergalę. Jų kilnūs siekiai buvo įgyvendinti. Visų pirma, Draugija pagaliau sutiko paimti valdžią visose srityse. (Iškilus begalei naujų, sudėtingų uždavinių, būtina įvesti vieną valdžią.) Antra, loterija pasidarė slapta, nemokama ir visuotinė. Bilietų prekyba buvo panaikinta. Kiekvienas laisvas žmogus, įšventintas į Belos ritualą, turėjo teisę dalyvauti šventajame tiraže, kuris vykdavo kas šešiasdešimt naktų dievo labirintuose ir spręsdavo loterijos likimą iki ateinančio karto. Burtai lemdavo viską. Laimingas bilietas suteikdavo teisę dalyvauti magų susirinkime arba įkalinti asmeninį ar visuomenės priešą, arba net netrikdomoje kambario prieblandoje susitikti geidžiamą moterį ar tą, kurios jau nesitikėjome pamatyti; nelaimingas atnešdavo luošumą, gėdą, nešlovę, mirtį. Kartais koks įvykis – baisingas piliečio C nužudymas, mįslinga apoteozė B – būdavo genialus trisdešimties ar keturiasdešimties tiražų padarinys. Sunku numatyti, ką lems burtai, bet vis dėlto nedera pamiršti, jog Draugijos pareigūnai buvo (ir tebėra) visagaliai ir vylingi. Dažnai laimė atrodytų menka, jei žinotum, kad ji pasitaikė netyčia; kad to nebūtų, Draugijos agentai naudodavosi įtaiga ir magija. Jų darbai, jų žygiai būdavo slapti. Baikščiausioms viltims ir menkiausiems nuogąstavimams sužinoti jie turėjo savo astrologų ir šnipų. Susisiekti su Draugija, anot gandų, galėjai per kai kuriuos akmeninius liūtus, šventąją išvietę, vadinamą Kafka, plyšius senajame akveduke; pavydo arba gerų norų skatinami žmonės tose vietose palikdavo skundus. Tos žinios, daugiau ar mažiau teisingos, būdavo kaupiamos abėcėliniame archyve.
       Sunku patikėti, bet netrūko nepatenkintų balsų. Draugija, kaip paprastai, tiesioginio atsako nedavė. Bet užtat kaukių fabriko griuvėsiuose pabrėžė keletą rišlių teiginių – dabar jie sudaro dalį šventųjų raštų. Tas filosofinis tekstas skelbė, jog loterija įteisina atsitiktinumo egzistavimą pasaulio tvarkoje ir jog galimos klaidos anaiptol ne ginčija esant atsitiktinumą, o priešingai – jį patvirtina. Be to, skelbė, jog liūtais bei šventaisiais indais – nors Draugija jų neatsisakė (kaip ir teisės jais naudotis) – vis dėlto nedera kliautis be išlygų.
       Šie teiginiai išsklaidė žmonių nerimą. Vis dėlto jie turėjo ir tokių padarinių, kokių gal nebuvo numatę autoriai. Iš esmės pakeitė Draugijos pobūdį ir veiklą. Laiko liko ne per daugiausia, ką tiktai mums pranešė, jog laivas netrukus pakels inkarą, bet pasistengsiu šį bei tą paaiškinti.
       Neįtikėtina, bet vis dėlto niekas iki šiol nesigilino į bendrą žaidimų teoriją. Babiloniečiai retai domisi abstrakcijomis. Priima likimo paliepimus, atiduoda jam gyvenimą, viltį, panišką baimę, bet niekada neužsimano tirti jo painius dėsnius ar sekti jį apreiškiančių sferų sukimąsi. Ir vis dėlto minėti teiginiai sukėlė nemaža teisinio matematinio pobūdžio ginčų. Viename jų gimė tokia prielaida: jei loterija padidina atsitiktinumo reikšmę, įgalina chaosą sistemingai smelktis į pasaulio tvarką, ar nebūtų geistina leisti atsitiktinumui veikti visuose tiražo etapuose, ne tik viename? Argi ne juokinga, kad atsitiktinumas lemia kieno nors mirtį, o tos mirties aplinkybės – slaptumas, viešumas, ištiks ji po valandos ar po šimto metų, – neatsitiktinės? Abejonės buvo pagrįstos, todėl pagaliau padaryta toli siekianti reforma, tokia sudėtinga (ir dar labiau susikomplikavusi per ilgus gyvavimo amžius), jog tapo suprantama tik vienam kitam specialistui. Vis dėlto pasistengsiu trumpai, kad ir simboliškai, nusakyti jos esmę.
       Įsivaizduokime pirmą tiražą, nulemiantį žmogui mirtį. Nuosprendžiui įvykdyti reikią kito tiražo, ir tas išaiškina (tarkim) devynis galimus nuosprendžio vykdytojus. Iš jų keturi gali dalyvauti trečiame tiraže, išaiškinančiame konkretaus vykdytojo vardą; du turės teisę nelaimingą bilietą pakeisti laimingu (pavyzdžiui, lobio radimas); kitas patikslins mirtį (tai yra pavers ją gėdinga arba kankinančia); kiti vėl galės atšaukti sprendimo vykdymą... Taip atrodytų simbolinė schema. Iš tikrųjų tiražų skaičius yra begalinis. Kiekvienas sprendimas – negalutinis, visi jie šakojasi. Nemokšos tvirtina, jog begaliniam tiražų skaičiui reikia begalinio laiko; iš tiesų pakanka skaidyti laiką be galo, kaip moko garsi alegorija apie vėžlį. Ta Begalybė stebėtinai atitinka Atsitiktinumo skaitmenis, taipogi Dangiškąjį Loterijos Archetipą, kuriam ištikimi Platono pasekėjai... Mūsų ritualų iškreiptas aidas, regis, pasiekė Tibro krantus: Elas Lampridijas „Heliogabalo gyvenime“ pasakoja, jog tenykštis valdovas paprastai užrašydavęs ant kriauklių ženklus, atitinkančius dovanas, kuriomis ketindavęs apdalyti savo svečius; tad vienas gaudavęs dešimt svarų aukso, kitas – dešimt musių, dešimt atarų, dešimt lokių. Prisiminkime, jog Heliogabalas mokėsi Mažojoje Azijoje pas šventikus, tarnaujančius dievui, kurio vardu pats pasivadino.
       Esti ir beasmenių, neapibrėžtų tiražų; gali būti nuspręsta įmesti į Eufrato vandenis Taprobanos safyrą arba nuo bokšto viršūnės paleisti laisvėn paukštį, arba kiekvieną šimtmetį pajūryje paimti (ar padėti) po vieną smiltelę. Padariniai kartais būna siaubingi.
       Teigiamai veikiant Draugijai, mūsų papročiuose padidėjo rizikos laipsnis. Pirklys, pirkdamas dvylika amforų Damasko vyno, nenustemba vienoje aptikęs talismaną ar gyvatę; notaras, rašydamas kokią sutartį, neapsieina neįterpęs kad ir menkos klaidelės; juk ir aš, paskubomis rašydamas šį dokumentą, pridėjau kai kurių netikrų grožybių, netikrų baisybių, o gal ir kokią slaptą monotoniją įpyniau... Mūsų istorikai, patys įžvalgiausi pasaulyje, išrado metodą atsitiktinumui koreguoti; regis, dauguma atvejų galima remtis šiuo metodu; savaime suprantama, jis skelbiamas su tam tikra doze apgaulės. Beje, nėra kito dalyko, taip išniekinto prasimanymais, kaip Draugijos Istorija... Paleografinis dokumentas, iškastas šventykloje, gali būti vakar ar prieš šimtmetį įvykusio loterijos tiražo rezultatas. Neišeina nė viena knyga, kurios du egzemplioriai būtų tapatūs. Valstybės raštininkai slapta prisiekia būtinai ką nors praleisti, Įterpti, pakeisti. Taipjau netiesiogiai meluojama.
       Kuklumu prilygdama dievams, Draugija vengia bet kokio pasigarsinimo. Jos agentai (aišku savaime) slapti; be paliovos (gal ir be galvos) leidžiami jos potvarkiai niekuo nesiskiria nuo potvarkių, leidžiamų kokios gaujos apgavikų. O kas ims didžiuotis, esąs apgavikas? Girtuoklis, apsvaigimo valandėlę skelbiąs kokį paiką norą, miegantis žmogus, kuris, ūmai pakirdęs, smaugia šalimais gulinčią moterį, – gal jie vykdo slaptą Draugijos įsakymą? Tas slėpiningas veikimo būdas, prilyginamas nebent dievo apvaizdai, sudaro palankią dirvą gimti įvairiausioms prielaidoms. Viena jų perša nedorą mintį, jog Draugijos jau kadai nebėra, o dieviškoji netvarka, rikiuojanti mūsų gyvenimą, – lyg koks paveldas, tradicija; kita prielaida skelbia, kad Ji amžina, ir moko, jog Ji viešpatausianti ligi paskutinės nakties, kai paskutinis dievas sunaikinsiąs žemę. Kita teigia, jog Draugija visagalė, bet galią turinti vien menkiems dalykams: paukščio klyksmui, rūdžių ir dulkių atspalviams, paryčio sapnams. Kita, skelbiama užsidangsčiusių eretikų lūpomis, sako, jog Draugijos niekada nebuvę ir niekada nebūsią. Kita, ne mažiau nedora, įrodinėja, kad bergždžia tvirtinti ar neigti, jog esama kažkokios neaiškios bendrijos, jei pats Babilonas – tai ne kas kita, kaip begalinis atsitiktinumų žaismas.

       Vertė Valdas Petrauskas
       Versta iš: „Ficciones“, 1956

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt