Jorge Luis Borges

       PASCALIO SFERA

       Galbūt pasaulio istorija tėra kelių metaforų istorija. Mano apybraižos tikslas – trumpai apžvelgti šios istorijos skyrių.
       Šeštajame amžiuje prieš krikščionišką erą rapsodas Ksenofanas Kolofonietis¹, pavargęs nuo Homero eilių, kurias giedojo keliaudamas iš miesto į miestą, išpeikė poetus, priskyrusius dievams antropomorfines savybes ir pasiūlė graikams amžiną rutulio formos Dievą. Platono Timajuje² skaitome, jog sfera yra tobuliausia ir paprasčiausia figūra, nes visi jo paviršiaus taškai yra vienodai nutolę nuo centro; Olofas Gigonas³ (Ursprung der griechischen Philosophie⁴, 183) mano, kad Ksenofanas mąstė pagal analogiją: Dievas yra rutulio formos (esferoide), nes ši forma yra geriausia ar bent jau mažiausiai netinkama dievybei vaizduoti. Po keturiasdešimties metų Parmenidas⁵ pakartojo šį vaizdinį („Būtis yra panaši į tobulai apvalios sferos masę, kurios jėga yra vienoda bet kuria kryptimi nuo centro“); Calogero⁶ ir Mondolfo⁷ samprotauja, kad jis turėjo omenyje begalinę ar be galo didėjančią sferą ir kad anksčiau pacituoti žodžiai turi dinaminę prasmę (Albertelli⁸, Gli Eleati⁹, 148). Parmenidas mokė Italijoje; praėjus keleriems metams po jo mirties Empedoklas Agrigentietis¹⁰ išplėtojo labai įmantrią kosmogoniją; vieną kartą ji pasiekia tokį etapą, kai žemės, vandens, oro ir ugnies dalelės susijungia į begalinę sferą, „apvalų rutulį (Sfairos), palaimintai rymantį savo apskritoje vienatvėje“.
       Pasaulinė istorija tekėjo savo vaga. Pernelyg žmogiški dievai, kuriuos puolė Ksenofanas, buvo pažeminti iki poetinių išmonių ar demonų, tačiau buvo kalbama, kad vienas iš jų, Hermis Trismegistas, padiktavo kažkiek – skaičiai skiriasi – knygų (42, pasak Klemento Aleksandriečio¹¹; 2000, pasak Jamblicho¹²; 36 525, pasak Toto¹³, tai yra to paties Hermio, žynių), kurių puslapiuose yra užrašyta visa, kas yra. Šios tariamos bibliotekos fragmentai, kompiliuoti ar sufabrikuoti nuo III a. pradžios, sudaro vadinamąjį Corpus Hermeticum¹⁴; viename iš jo traktatų, būtent Asklepijuje, kuris taip pat priskiriamas Trismegistui, prancūzų teologas Alanas Lilietis¹⁵ – Alanus ab Insulis – XII a. pabaigoje aptiko formulę, kurios vėlesni amžiai niekada nepamirš: „Dievas yra inteligibili sfera, kurio centras yra visur, o kraštas – niekur“. Ikisokratikai kalbėjo apie begalinį rutulį; Albertelli (kaip anksčiau Aristotelis) mano, kad toks samprotavimas yra contradictio in adjecto¹⁶, nes subjektas ir predikatas neigia vienas kitą; galbūt tai tiesa, tačiau hermetinių knygų formulė mus skatina intuityviai įsivaizduoti šį rutulį. XIII amžiuje šis vaizdinys vėl pasirodė alegoriniame Roman de la Rose¹⁷, kuriame suvokiamas taip, kaip jį aiškina Platonas ir enciklopedija Speculum Triplex¹⁸; XVI amžiuje paskutiniame paskutinės Pantagriuelio knygos skyriuje yra užsimenama apie „šią intelektualinę sferą, kurios centras visur, o kraštas – niekur ir kurią mes vadiname Dievu“. Viduramžių protui prasmė yra aiški: Dievas yra kiekviename iš savo kūrinių, tačiau nė vienas Jo neaprėpia. „net dangus ir dangaus aukštybės negali Tavęs sutalpinti“, – sakė Saliamonas (1 Kar 8,27); šie žodžiai atrodo būdavo aiškinami geometrinės sferos metafora.
       Dante's poema išsaugojo Ptolemėjaus astronomiją, kuri tūkstantį keturis šimtų metų valdė žmonių vaizduotę. Žemė rymo visatos centre. Ji yra nejudantis rutulys, aplink kurį sukasi devynios koncentrinės sferos. Pirmosios septynios yra planetų dangaus sferos (Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Saulės, Marso, Jupiterio, Saturno sferos); aštuntoji – nejudančių žvaigždžių dangus; devintoji – krištolinis dangus, taip pat vadinamas Pirmuoju Judintoju. Šį dangų supa Empirėjus, dangaus sluoksnis, sklidinas šviesos. Visas šis sudėtingas tuščių, skaidrių ir besisukančių sferų mechanizmas (vienai iš sistemų jų prireikė penkiasdešimt penkių) tapo mąstymo būtinybe; De hypothesibus motuum coelestium commentariolus¹⁹ yra kuklus pavadinimas, kuriuo Kopernikas, Aristotelio neigėjas, įvardijo rankraštį, transformavusį mūsų kosmoso supratimą. Kitam žmogui, Giordanui Bruno, žvaigždėtųjų skliautų suskaldymas buvo tikras išsivadavimas. Pelenų trečiadienio puotoje jis paskelbė, kad pasaulis esąs begalinė begalinės priežasties pasekmė ir kad dievybė esanti arti, „nes ji mumyse dar labiau nei mes patys savyje“. Jis ieškojo žodžių, kad žmonėms pavaizduotų Koperniko erdvę ir viename garsiame puslapyje išspausdino: „Galime užtikrintai teigti, kad visata yra vien centras ar kad visatos centras yra visur, o kraštas – niekur“ (Apie priežastį, pradą ir vienovę, V).
       Tai buvo parašyta džiūgaujant 1584 metais, dar šviesiais Renesanso laikais; po septyniasdešimties metų šio įkarščio neliko nė ženklo, o žmonės pasijuto pamiršti ir vieniši, apleisti laike ir erdvėje. Laike, nes jei ateitis ir praeitis yra begalinės, tai iš tiesų nėra jokio „kada“; erdvėje, nes jei kiekviena būtybė yra vienodai nutolusi nuo be galo didelio ir be galo mažo prado, tuomet nėra ir jokio „kur“. Niekam nėra jokios dienos, jokios vietos; niekas nežino net savo veido matmenų. Renesanso laikais žmonija tikėjo pasiekusi brandos amžių, ir skelbė apie tai Bruno, Campanellos ir Bacono lūpomis. XVII amžiuje ją išgąsdino senatvės pajauta; kad pasiteisintų, ji ekshumavo tikėjimą lėtu ir neišvengiamu visos kūrinijos išsigimimu dėl gimtosios Adomo nuodėmės. (Penktajame Pradžios knygos skyriuje sakoma, kad „iš viso Metušelachas gyveno devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus“; šeštajame, kad „tomis dienomis žemėje pasirodė milžinai“). Anatomy of the World²⁰ „Pirmojoje sukaktyje“ Johnas Donne'as aprauda trumpą šiuolaikinių žmonių gyvenimą ir menką ūgį, nes jie panašūs į fėjas ir pigmėjus; Miltonas, pasak Johnsono²¹ biografijos, baiminosi, kad epo žanras žemėje jau nėra įmanomas; Glanvillis²² manė, kad Adomas, „Dievo paveikslas“ pasižymėjo teleskopiniu ir mikroskopiniu matymu; Robertas Southas²³ nuostabiai parašė: „Aristotelis buvo ne kas kita, o Adomo skeveldros, kaip Atėnai – rojaus liekanos“. Šiame silpnadvasiškame amžiuje absoliuti erdvė, inspiruota Lukrecijaus hegzametrų, absoliuti erdvė, kuri Brunui tapo išsivadavimu, o Pascaliui – labirintu ir bedugne. Jis baisėjosi visata ir norėjo garbinti Dievą, tačiau Dievas jam buvo ne toks realus, kaip jį bauginanti visata. Jį ėmė apmaudas, kad dangaus skliautas negali kalbėti, ir mūsų gyvenimą lygino su nuskendusio laivo keleivių gyvenimu negyvenamoje saloje. Jis nuolat jautė gniuždančią fizinio pasaulio sunkybę, jautė svaigulį, baimę ir vienatvę ir šį jausmą išreiškė tokiais žodžiais: „gamta – tai begalinė sfera, kurios centras – visur, o kraštas – niekur“. Bent toks yra Brunschvicgo²⁴ išspausdintas tekstas, tačiau kritinis Tourneuro²⁵ leidimas (Paryžius, 1941), atkuriantis rankraščio išbraukymus ir dvejojimus, atskleidžia, kad Pascalis buvo pradėjęs rašyti žodį effroyable²⁶: „Bauginanti sfera, kurios centras – visur, o kraštas – niekur“.
       Galbūt pasaulio istorija tėra kelių skirtinga intonacija ištartų metaforų istorija.

       Buenos Airės, 1951

       Vertė Linas Rybelis

____________

¹ Ksenofanas Kolofonietis (apie 570– po 478 pr.m.e.) – graikų poetas ir filosofas. Elėjos mokyklos pirmtakas. Kritikavo politeizmą ir antropomorfizmą, teigė, kad Dievas esąs vienas, neturįs nei žmonių, nei žvėrių pavidalo, visa savo esybe matantis, girdintis ir mąstantis, dvasios jėga valdantis pasaulį. (Atgal>>>)
² Timajas, 33 b–d. (Atgal>>>)
³ Olof Gigon (1912–1998) – vokiečių klasikinės filologijos profesorius, antikinės istorijos tyrinėtojas. (Atgal>>>)
⁴ Graikø filosofijos kilmė (vok.) (Atgal>>>)
⁵ Parmenidas (apie 540–470 pr. m.e.) – graikų filosofas, vienas iš pagrindinių elėjiečių mokyklos atstovų. Pagrindinis veikalas – filosofinė poema „Apie gamtą“, kurios išliko apie 160 eilučių. Jo filosofija išsiskyrė būties samprata (būtį laikė amžina, begaline, viena ir nekintama; teigė būties ir mąstymo tapatumą) ir pažinimo metodų formulavimu. (Atgal>>>)
⁶ Guido Calogero (1904–1986) – italų filosofas, antikinės filosofijos istorikas. (Atgal>>>)
⁷ Rodolfo Mondolfo (1877–1976) – italų filosofas, antikinės filosofijos istorikas. Vienas iš italų socializmo teoretikų. (Atgal>>>)
⁸ Pilo Albertelli (1907–1944) – italų filosofas ir antikinės filosofijos istorikas. Vienas iš italų pasipriešinimo organizatorių per Antrąjį Pasaulinį karą. (Atgal>>>)
⁹ Elėjiečiai (it.) (Atgal>>>)
¹⁰ Empedoklis Akragantietis (490–430 pr. m. e.) – graikų filosofas, gydytojas, poetas ir politinis veikėjas. Teigė, kad daiktų įvairovės pagrindas yra 4 skirtingi pradai (šaknys) – ugnis, oras, vanduo, žemė, o varomosios jėgos – meilė ir neapykanta. Meilė jungianti pradus, o neapykanta skirianti, todėl pasaulis esąs daiktų atsiradimo ir išnykimo procesas. (Atgal>>>)
¹¹ Klemensas Aleksandrietis (tikr. Titus Flavius Clemens, apie 150 – 215 ar 216) – krikščionių filosofas ir teologas, Bažnyčios tėvas. Svarbiausias veikalas – Kilimai (Stromata, 7kn.), kur jis išdėsto krikščionybės doktriną, bet ne kaip tikėjimą, o kaip mokslą. (Atgal>>>)
¹² Jamblichas (apie 250–apie 330) – graikų filosofas, neoplatonizmo Sirijos mokyklos kūrėjas. Traktatų Pitagoro gyvenimas, Apie egiptiečių misterijas, Platono, Aristotelio veikalų komentarų (neišliko) autorius. (Atgal>>>)
¹³ Totas – senovės egiptiečių mėnulio, išminties, mokslo dievas. Rašto, kalendoriaus išradėjas, šventųjų knygų ir magijos globėjas. Vaizduotas ibiu arba žmogumi ibio galva. Graikai tapatino jį su Hermiu. (Atgal>>>)
¹⁴ Hermetinių traktatų sąvadu (lot.) Hermis Trismegistas – t.y. triskart didysis Hermis, senovės graikų dievas, magijos globėjas. Viduramžiais jis buvo laikomas hermetinių platoniškųjų ir pitagoriškųjų traktatų, sukurtų ne anksčiau kaip II–III a., autoriumi. (Atgal>>>)
¹⁵ Alanas Lilietis (lot. Alanus ab Insulis, pranc. Alain de Lille; apie 1120 arba 1128–1203) – filosofas scholastas, teologas, neoplatonikas. Pramintas universaliuoju daktaru (doktor universalis). Labiausiai pagarsėjo alegorine poema Gamtos skundas (De planctu naturae), kur pavaizdavo žmonių ydas. Remdamasis dedukcija įrodinėjo, kad teologiniai teiginiai yra aksiomos. Borgesas cituoja iš Alano Liliečio traktato Šventosios teologijos taisyklės (Regulae de sacra theologia). (Atgal>>>)
¹⁶ Prieštaravimas tarp pažyminio ir pažymimojo žodžio (lot.). (Atgal>>>)
¹⁷ Rožės romanas (Roman de la Rose) – viduramžių prancūzų alegorinė meilės poema. 2 dalių (apie 22 000). Pirmąją dalį (4058 eilutės) parašė Guillaume de Lorris (apie 1237 m.), o antrąją, gerokai ilgesnę – Jean de Meun (apie 1275–1280). Buvo labai populiarus XIV–XVI a. (Atgal>>>)
¹⁸ Trigubas veidrodis (lot.). Tai yra trijų dalių dominikonų vienuolio Vincento de Beauvais (apie 1190–1264) sudaryta enciklopedija. Viduramžiais ji dažniausiai buvo vadinama Speculum majus (Didžiuoju veidrodžiu). (Atgal>>>)
¹⁹ Mažasis komentaras hipotezėms apie dangaus kūnų judėjimą (lot.). (Atgal>>>)
²⁰ Pasaulio anatomijos (angl.) Pasaulio anatomija yra anglų poeto Johno Donne'o (1572–1631) trijų elegijų ciklas. Antroji elegija pavadinimu Pirmosios metinės (1611) yra skirta artimo J. Donne'o draugo ir globėjo sero Roberto Drury pirmosioms mirusios dukros metinėms paminėti. Borgesas cituoja antrosios elegijos 141–143 eilutes. (Atgal>>>)
²¹ Samuelis Johnsonas Miltono biografijoje (Anglų poetų gyvenimai 1779–1781) rašo, kad Miltonas baiminosi, jog jo poema Prarastasis rojus (Paradise Lost, 1667) „parašyta herojinei poezijai pernelyg vėlyvoje epochoje“. (Atgal>>>)
²² Joseph Glanvill (1636–1680) – anglų dvasininkas, filosofas, empiricizmo kritikas, demonologas. Veikale Mokslinis skepsis (Scepsis scientifica, 1665), nusivylęs savo laikmečiu, priešpriešino jam tobulą žmonijos protėvio Adomo pasaulį. (Atgal>>>)
²³ Robert South (1634–1716) – anglų dvasininkas, teologas, garsėjęs savo iškalba ir pamokslais. Citata, paimta iš pamokslo Biblijos Pradžios (1,27) tema: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“. (Atgal>>>)
²⁴ Léon Brunschvicg (1869–1944) – prancūzų filosofas ir filosofijos istorikas, matematiką laikęs tobuliausia žmogaus proto išraiška. Pagrindiniai veikalai – Matematinės filosofijos etapai (Les Étapes de la philosophie mathématique, 1912), Vakarų pasaulio filosofijos sąmonėjimas (Le Progrès de la conscience dans la philosophie occidentale, 2t., 1927) ir kt. (Atgal>>>)
²⁵ Zacharie Tourneur – kritinio Pascalio Minčių teksto redaktorius ir leidėjas. (Atgal>>>)
²⁶ Bauginanti (pranc.) (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt