|
<< Atgal
Jorge Luis Borges
PIETŪS
Vyriškis, 1871 metais išlipęs iš laivo Buenos
Airėse, buvo evangelikų pastorius, vardu Johanesas Dalmanas; 1939 metais jo anūkas
Chuanas Dalmanas dirbo miesto bibliotekoje Kordobos gatvėje ir jautėsi esąs grynas
argentinietis. Jo senelis iš motinos pusės buvo toksai Fransiskas Floresas, 2 ojo
pėstininkų pulko karys, žuvęs netoli Buenos Airių nuo strėlės, užpuolus Katrielio
indėnams; abi šakos netiko viena prie kitos, todėl Chuanas Dalmanas (galbūt
atsiklausęs vokiško kraujo) pasirinko romantiškąjį protėvį o gal romantišką jo
mirtį. Medalionas su neišraiškaus veido barzdoto vyriškio atvaizdu, sena špaga,
laimė ir drąsa, įkvepiama tam tikro pobūdžio muzikos, įpratimas į Martino
Fjero posmus, bėgantys metai, apatija ir vienatvė išugdė savanorišką, vis dėlto
anaiptol ne parodomąją krašto meilę. Atsisakęs kai kurių malonumų, Dalmanas
išsaugojo Pietuose dalį dvaro, buvusio Floresų giminės lizdo; dažniausiai iškildavo
jo atminty vienas paveikslas: balzaminiai eukaliptai ir ilgas trobesys rausvomis, kitados
tamsiai raudonomis sienomis. Darbas, o gal tingus neryžtingumas neleido jam išvažiuoti
iš miesto. Kasmet, vasarai artėjant, nuramindavo save abstrakčia mintimi apie dvarą,
įsiteigęs, jog namai jo laukia ten pat, lygumoje. 1939 metų vasario pabaigoje jam
nutiko vienas dalykas.
Likimas kartais lyg nepastebi prasižengimų, bet
užtat negailestingai baudžia už menkiausią žioplystę. Vieną popietę Dalmanas gavo
nušiurusį Tūkstančio ir vienos nakties egzempliorių, Veilo leidimą; noras
nedelsiant pasklaidyti tą retenybę buvo toks didelis, jog Dalmanas nelaukė lifto ir
paskubomis žengė į laiptus; tamsoje kažkas kliudė kaktą. Šikšnosparnis, o gal
paukštis? Moteriškė, atidariusi duris, pažvelgė išgąstingomis akimis, o jis, ranka
persibraukęs per kaktą, pamatė kraują. Odą perkirto ką tiktai išdažytos durys
kažkas turbūt pamiršo jas uždaryti. Dalmanas užmigo veikiai, bet vidurnaktį
pasibudo, ir nuo tos valandėlės prasidėjo kraupus gyvenimo tarpsnis. Gulėjo, drugio
krečiamas, o knygos Tūkstantis ir viena naktis pasakos buvo jam lyg slogių sapnų
scenarijus. Draugai ir giminės lankė jį ir, pernelyg plačiai šypsodami, tvirtino, jog
atrodąs kuo puikiausiai. Dalmanas klausėsi it apdujęs ir be galo stebėjosi, kaip jie
nemato, kad jis atsidūręs pragare. Praslinko aštuonios dienos ištisi aštuoni
amžiai. Vieną popietę jo gydytojas pasirodė su nepažįstamu kolega, ir juodu nuvežė
jį sanatorijon Ekvadoro gatvėje peršviesti. Karietoje Dalmanui dingtelėjo, kad gal
kitame, svetimame, kambaryje pagaliau ramiai užmigs. Pasijuto laimingas, panoro
išsikalbėti. Sanatorijoje jį nurengė, nuskuto plaukus, metaliniais gnybtais priveržė
prie gulto, apžilpino stipria šviesa, net galva apsvaigo, apžiūrėjo, ir žmogus su
kauke įsmeigė jam į petį adatą. Pasibudo nykumoje, sutvarstytas, palatoje, panašioje
į šulinį; dienas ir naktis po operacijos stūmė, mąstydamas, jog iki tol buvo
nužengęs ne toliau kaip iki pragaro prieangio. Ledas nėmaž negalėjo atšaldyti
karščiuojančių lūpų. Tomis dienomis Dalmanas ėmė galutinai savęs neapkęsti;
nekentė savo asmens, savo kūno poreikių, savo pažeminimo, šerių, tankiai
sužėlusių ant smakro. Pertvarstomas stoiškai kentė skausmą, tik chirurgui pasakius,
jog per plauką nemirė nuo smegenų uždegimo, Dalmanas apsiverkė susigraudinęs.
Fizinės kančios ir mintys apie atslenkančias nemigo naktis neleido iki tol pagalvoti
apie tokį abstraktų dalyką kaip mirtis. Kartą chirurgas pasakė, jog krizė praėjusi
ir neilgai trukus galėsiąs važiuoti į savo dvarą galutinai atgauti sveikatos.
Nepatikėjo, bet vis dėlto atėjo žadėta diena.
Tikrovei patinka simetrija ir smulkūs anachronizmai.
Karieta pristatė Dalmaną į sanatoriją ir dabar vežė jį Konstitucijos aikštėn. Po
vasaros karščių padvelkus rudens vėsai, Dalmanas matė mirties ir drugio
nusikračiusio likimo simbolį. Septintą ryto miestas dar atrodė kaip apleistas namas,
koks pasidaro nakčiai užslinkus; gatvės panėšėjo į atvirus vartus, aikštės į
kiemus. Dalmanas žiūrėjo į jas laimingas, ir jam kiek svaigo galva; keletą
sekundžių anksčiau, dar jų nematęs, stengėsi prisiminti gatvių kampus, sankryžas,
skelbimų stulpus, įvairius Buenos Airių kvartalų ženklus. Gelsva rytmečio šviesa
pamažu grąžino Dalmanui visa, kas jo buvo prarasta.
Kiekvienas žino, jog Pietūs prasideda kitapus
Rivadavijos gatvės. Dalmanas mėgo dažnai kartoti, kad tai anaiptol ne sutartinis
dalykas, kad kiekvienas, perėjęs tą gatvę, atsiduria senesniame ir patvaresniame
pasaulyje. Iš karietos vis tykojo tarp naujų namų pamatyti čia grotomis apkaltą
langą, čia durų belstuką, čia vartų skliautus, tykų kiemelį.
Stoties laukiamajame sumetė, jog turi dar
pusvalandį laiko. Prisiminė, kad vienoje kavinėje Brazilijos gatvėje (per keletą
žingsnių nuo Irigojeno namo) buvęs didelis katinas, leidęsis glostomas nelyginant
išdidus dievukas. Nuėjo tenai. Katinas gulėjo savo vietoje, snaudė. Dalmanas
užsisakė puodelį kavos, pamažu išmaišė pasisaldinęs, paragavo (ligoninėje
negaudavo to malonumo) ir, glostydamas juodą kailiuką, pagalvojo, kad tas sąlytis
apgaulė, kad juodu tarytum stiklo atskirti vienas nuo kito, nes žmogus gyvena laike,
įvykių sekoje, o tas stebuklingas padaras dabartyje, akimirkos amžinybėje.
Priešpaskutiniame kelyje stovėjo traukinys,
Dalmanas perėjo keletą vagonų, susirado vieną apytuštį. Lagaminą pasidėjo ant
lentynos; traukiniui pajudėjus, atvožė lagaminą ir neryžtingai išsiėmė
Tūkstančio ir vienos nakties tomelį. Kelionė su šia knyga, šitaip susijusia su
jo nelaimės istorija, sakytum patvirtino, jog liga įveikta; tai buvo ir džiugus,
slėpiningas iššūkis nugalėtoms blogio jėgoms.
Abipus traukinio driekėsi priemiesčiai; Dalmanas
žiūrėjo į juos, paskui į sodus ir vilas, pasidėjęs knygą ant kelių. Tiesą
sakant, perskaitė nedaug; magnetinis kalnas ir džinas, prisiekęs užmušti savo
išvaduotoją, kas be ko, kėlė nuostabą, bet ne ką didesnę negu šis rytmetis ir pats
faktas, kad jis gyvas. Laimė nenorėjo dalytis Dalmano dėmesiu su Šeherezada ir jos
beprasmiškais stebuklais; jis užskleidė knygą ir leidosi gyvenimo nešamas.
Pietūs (su sultiniu, įpiltu į blizgantį skardinį
dubenėlį, kaip kitados, tolimais vaikystės metais per atostogas) suteikė jam dar
vieną valandėlę ramios, širdį glostančios palaimos.
Rytoj atsibusiu dvare, mąstė jis ir
jautė, kad jame gyvena drauge du žmonės: vienas, nukeltas į šią rudens dieną ir
savo krašto geografiją, ir kitas, įkalintas ligoninėje ir tolydžio kankinamas. Matė
ilgus, netinkuotus mūrinius namus, amžinai žiūrinčius į traukinius; matė raitelius
dulkėtuose keliuose; matė raguvas, ežerus ir sodybas; matė pailgus šviečiančius
debesis, tarsi iškirstus iš marmuro, ir viskas buvo atsitiktina, kaip lygumos sapnai.
Rodės jam, jog pažįsta medžius ir pasėlius, bet kaip jie vadinasi nebūtų
galėjęs pasakyti, nes kaimo gyvenimą išmanė tik tiek, kiek leido gimtinės ilgesys ir
literatūra.
Vienu tarpu užsnūdo ir sapnavo važiuojąs
traukiniu. Negailestinga balta popiečio saulė gelto, skelbdama artėjant vakarą;
neilgai trukus turėjo parausti. Vagonas irgi buvo kitoks; jau nebe toks, koks buvo
geležinkelio stotyje, išvažiuodamas iš perono: lyguma ir bėgančios valandos
smelkėsi į jį ir mainė jo išvaizdą. Klojamas šalimais traukinio šešėlis tįso
link horizonto. Žemės gaivalams dabar nebetrukdė nei sodybos, nei kiti žmonių
gyvenimo pėdsakai. Viskas buvo erdvu ir drauge ramu, netgi savotiškai slėpininga.
Bekraštėje stepėje kartais matei nebent mažytį jaučio pavidalą. Kraštas atrodė
visiškai tuščias, gal net priešiškas, ir Dalmanui galėjo kilti mintis, kad jis
keliauja į praeitį, ne vien į Pietus. Tuos pasakiškus svaičiojimus nuvaikė
kontrolierius, patikrinęs jo bilietą ir pasakęs, jog traukinys sustos ne toje stotyje,
kaip paprastai, o truputį anksčiau, kitoje, Dalmanui veik negirdėtoje. (Tas žmogus dar
kažką pridūrė aiškindamas, bet Dalmanas neketino nei klausyti, nei suprasti jo
žodžius, nes įvykių sąranga jam nerūpėjo.)
Įsibėgėjęs traukinys vargais negalais sustojo
bemaž gryname lauke. Čia pat šalia sankasos buvo stotis peronas ir palaikis
barakas. Niekas čia nevažinėjo, ir stoties viršininkas pasakė, kad gal sodyboje, koks
kilometras nuo čia, gausiąs brikelį.
Tas pasivaikščiojimas Dalmanui pasirodė kaip
nedidelis nuotykis. Saulė jau leidosi, bet paskutiniai spinduliai įstabiais atšvaitais,
prieš užgulant nakčiai, švietė gyvą, nurimusią lygumą. Ne iš nuovargio, o tiesiog
norėdamas kaip galima ilgiau grožėtis tuo reginiu, Dalmanas ėjo iš lėto, kaip niekad
laimingas, gardžiuodamasis dobilų kvapu.
Sodyba gyvenama troba ir drauge smuklė
kitados buvo skaudžiai raudonos spalvos, tačiau laikas ilgainiui išblukino jos labui
tą ryškumą. Pasižiūrėjęs į varganus trobesius, Dalmanas nejučia prisiminė vieną
graviūrą, ko gero, kokio seno Pauliaus ir Virginijos leidimo iliustraciją. Prie
tvoros trypė keli pririšti arkliai. Įėjus į vidų, šeimininkas pasirodė jam
pažįstamas; paskui susivokė apsipažinęs: mat buvo labai panašus į vieną ligoninės
tarnautoją. Sužinojęs, ko norima, šeimininkas pasakė liepsiąs pakinkyti brikelį;
trokšdamas dar kuo nors paįvairinti tą dieną ir nustumti laiką, Dalmanas užsimanė
smuklėje pavakarieniauti.
Prie vieno, stalo gėrė, valgė ir ūžė keletas
bernų, į kuriuos Dalmanas iš pradžių nekreipė dėmesio. Ant aslos, pečiais
atsikolęs į prekystalį, sėdėjo it negyvas nukaršęs seniokas. Ilgas amžius
sutraukė ir nugludino jo kūną, kaip vanduo kad nugludina akmenį, o žmonių kartos
nudildo kokio posakio šiurkštumą. Smulkus, įjuodęs ir išdžiūvęs jis buvo tarytum
už laiko ribų, lyg perėjęs į amžinybę. Dalmanas patenkintas pamatė plačiakraštę
skrybėlę, gelumbinį pončą, ilgą apsiaustą, aulinius arklio odos batus ir,
prisiminęs beprasmius ginčus su užkietėjusiais pietiečiais bei žmonėmis iš
Tarpupio provincijos, pagalvojo, kad tokių gaučų dabar gali išvysti nebent Pietuose.
Dalmanas atsisėdo prie lango. Sutemos iš lėto
leidosi virš laukų, tačiau jų kvapai ir garsai dar smelkėsi į vidų pro grotomis
apkaltą langą. Šeimininkas atnešė sardinių, paskui kepsnį; Dalmanas užgėrė jį
stikline raudonojo vyno. Aptingęs mėgavosi rūgščiu vynu ir apsnūdusiu žvilgsniu
klaidžiojo po trobą. Ant sijos kabojo žibalinė lempa; prie gretimo stalo sėdėjo trys
vyrai: iš pažiūros du buvo kokio dvaro bernai; trečias, šiurkščių, bemaž
mongoliškų bruožų žmogėnas, gėrė, nenusivožęs skrybėlės. Staiga Dalmanas
pajuto kažką švelniai bakstelint į veidą. Šalia paprastos dulsvo stiklo stiklinės
ant staltiesės ruoželio gulėjo nukritusi kulka, nulipdyta iš duonos minkštimo. Tik
tiek, betgi kažkas turbūt ją metė į jį.
Vyrai prie gretimo stalo atrodė lyg niekuo dėti.
Dalmanas sutrikęs nusprendė apsimesti, jog nieko neatsitiko, ir atsivertė
Tūkstančio ir vienos nakties tomelį, tarsi norėdamas atsitverti nuo tikrovės.
Po kelių minučių jį kliudė kita kulka, šįsyk bernai susijuokė. Dalmanas tarė sau,
jog nebijo, tik jam, neseniai pasikėlusiam iš ligos patalo, neverta nei šiam, nei tam
muštis su nepažįstamais žmonėmis. Nusprendė išeiti; vos atsistojo, prišoko
šeimininkas ir sunerimusiu balsu paprašė:
Pone Dalmanai, neimkit į galvą tų bernų
pokštų, jie truputį padaugino.
Dalmanas nenustebo, jog tas jį pažįsta, bet
pajuto, kad jo žodžiai iš tikrųjų tik pablogino padėtį. Anksčiau bernai kurstė
muštis nežinomą asmenį, kaip ir nieką, o dabar kėsinosi į jį, į jo vardą, ir
kaimynai galėjo sužinoti, kas nutiko. Dalmanas nustūmė šeimininką į šalį,
atsistojo priešais bernus ir paklausė, ko reikia.
Žaliūkas mongolišku veidu svyruodamas pasikėlė
nuo suolo. Stovėjo per žingsnį nuo Dalmano, o plūdo iš visos gerklės, lyg būtų
šaukęs iš tolo. Smagu jam buvo, dėjosi apkaušęs, tuo apsimetimu dangstydamas
žiaurumą ir patyčias. Nešvankiai keikdamasis, išsitraukė ilgą peilį, perleido jį
žvilgsniu, pamėtė ant delno ir iškvietė Dalmaną kautis. Šeimininkas paprieštaravo
drebančiu balsu, girdi, svečias neturįs ginklo. Ir tuo metu įvyko kažkas netikėta.
Kertėje sėdintis senis gaučas, Pietų (tų jo
Pietų) simbolis, Dalmano akimis žiūrint, metė jam po kojų nuogą durklą. Lyg Pietūs
būtų nusprendę, kad Dalmanas turi priimti iššūkį. Dalmanas pasilenkė pakelti
durklo ir tuo metu suprato du dalykus. Pirma, tas bemaž instinktyvus judesys įpareigoja
jį kautis. Antra, durklas silpnoje rankoje jo neapgins, tik pateisins jo nužudymą.
Kadaise, kaip ir visi vyrai, jis mokėsi kautis peiliais, tačiau įsidėjo galvon nebent
pačią abėcėlę: smogti reikia iš apačios į viršų, ašmenis atgręžus į save.
Ligoninėj mane apsaugotų nuo tokių dalykų, pagalvojo.
Eime į kiemą, tarė anas.
Išėjo, ir nors Dalmanas neturėjo nė mažiausios
vilties nugalėti, baimės nejautė. Žengdamas per slenkstį, suvokė, jog mirtis
kautynėse peiliais po grynu dangumi būtų buvusi jam išvadavimas, laimė ir šventė
aną pirmąją naktį sanatorijoje, kai jam įsmeigė adatą. Suvokė, jog tada,
galėdamas pasirinkti ar susapnuoti savo mirtį, būtų ją pasirinkęs ar susapnavęs.
Dalmanas tvirtai gniaužia kumštyje peilį, kuriuo
turbūt nemokės smogti, ir eina į lygumą.
Vertė Valdas Petrauskas
Versta iš: Ficciones, 1956
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|