Jorge Luis Borges

       SIENA IR KNYGOS

       Neseniai skaičiau, kad žmogus, įsakęs pastatyti kone begalinę kinų sieną, buvo tas pats pirmasis imperatorius Shi Huangdi², kuris liepė sudeginti visas iki jo buvusias knygas. Tai, kad abu šie milžiniški darbai – penki ar šeši šimtai akmens lygų³ barbarams atremti ir rūstus istorijos, tai yra praeities sunaikinimas – buvo vykdomi vieno ir to paties žmogaus valia ir net kažkaip tapo jo veiklos simboliais, nelauktai mane pradžiugino ir kartu sukėlė nerimą. Ištirti šio jausmo priežastis ir yra šios apybraižos tikslas.
       Istoriniu požiūriu abi šios priemonės neslepia jokios paslapties. Hanibalo karų amžininkas, Shi Huangdi, Cino valdovas, paveržė šešias karalystes ir panaikino feodalinę sistemą; pastatė sieną, nes sienos užtikrina gynybą; sudegino knygas, nes jo priešininkai griebėsi knygų senovės imperatoriams šlovinti. Deginti knygas ir rengti įtvirtinimus yra įprasta valdovų dalia; išskirtinis buvo tik Shi Huangdi užmojis. Kai kurie sinologai taip ir mano, bet pateikti įvykiai, man regis, liudija kažką daugiau negu banalių įsakymų hiperbolizavimą. Įprastas dalykas aptverti daržą ar sodą, tačiau ne imperiją. Taipogi kvaila teigti, kad viena iš konservatyviausių rasių ima ir atsižada savo atminties apie praeitį, mitinę ar tikrą. Kai Shi Huangdi įsakė pradėti istoriją nuo jo, kinai skaičiavo jau trečiąjį tūkstantmetį (o anais laikais buvo Geltonasis imperatorius ir Chuangzi⁴, Konfucijus⁵ ir Laozi⁶).
       Shi Huangdi ištrėmė savo motiną už paleistuvystę, ir šis griežtas nuosprendis tradicijų puoselėtojams atrodė žiaurus; turbūt Shi Huangdi norėjo pašalinti visas kanonines knygas, nes jose įžvelgė jam skirtus kaltinimus; turbūt Shi Huangdi norėjo sunaikinti visą praeitį, kad atsikratytų vieno atsiminimo – savo motinos nešlovės. (Ar ne toks pat buvo vienas Judėjos karalius⁷ liepęs išžudyti visus kūdikius, kad nužudytų vieną). Šis spėjimas vertas dėmesio, tačiau nieko nesako apie sieną, kitą mito pusę. Pasak istorikų, Shi Huangdi uždraudė minėti mirtį, jis ieškojo nemirtingumo eleksyro ir nusišalino į pasakiškus rūmus, turėjusius tiek menių, kiek metuose – dienų. Šie pasakojimai įteigia mintį, kad siena erdvėje, o gaisras laike buvo magiškos kliūtys apsisaugoti nuo mirties. „Kiekvienas daiktas siekia išsaugoti savo būtį“, rašė Baruchas Spinoza⁸; turbūt imperatorius ir jo burtininkai tikėjo, kad nemirtingumas yra pradas ir kad irimas negali įsiskverbti į uždarą pasaulį. Matyt, imperatorius norėjo atkurti laikų pradžią ir pasivadino Pirmuoju, kad iš tiesų būtų pirmasis, ir pasivadino Huangdi, kad kažkaip taptų Huangdi, legendiniu imperatoriumi, rašto ir kompaso išradėju. Pasak Ritualų knygos, daiktus jis vadino tikraisiais vardais; kartu, kaip liudija likę užrašai, Shi Huangdi gyrėsi, jog jam valdant visi daiktai turi juos atitinkantį vardą. Jis svajojo įkurti nemirtingą dinastiją; įsakė, kad jo įpėdiniai vadintųsi Antruoju imperatoriumi, Trečiuoju imperatoriumi, Ketvirtuoju imperatoriumi ir taip iki begalybės... Aš kalbu apie magišką tikslą; taip pat galima spėti, kad pastatyti sieną ir sudeginti knygas nebuvo vienalaikiai veiksmai. Tai (nelygu, kokios sekos mes laikysimės) mums piešia paveikslą valdovo, kuris pradėjo griovimu, bet vėliau liovėsi ir ėmė saugoti, arba nusivylusio valdovo, kuris griovė tai, ką saugojo anksčiau. Abiem prielaidoms netrūksta dramatizmo, tačiau, kiek žinau, jos istoriškai nepagrįstos. Herbertas Allen Giles⁹ pasakoja, kad žmones, slėpusius knygas, įdaguodavo įkaitinta geležimi ir nuteisdavo iki gyvos galvos statyti milžinišką sieną. Ši žinia teikia pirmenybę kitokiam aiškinimui ar bent nepašalina jo galimybės. Galbūt siena buvo metafora; galbūt Shi Huangdi nuteisė praeities mylėtojus dirbti darbą, tokį pat neaprėpiamą kaip praeitis, tokį pat tuščią ir beprasmį. Galbūt siena buvo iššūkis ir Shi Huangdi mąstė: „Žmonės myli praeitį ir šitai meilei nei aš, nei mano budeliai negali nieko padaryti, tačiau kada nors ateis žmogus, kuris jaus tą patį, ką ir aš, ir jis sunaikins mano sieną, kaip aš sunaikinau knygas, ir ištrins atmintį apie mane, taps mano šešėliu ir pats to nežinodamas taps mano atvaizdu“. Galbūt Shi Huangdi siena apjuosė imperiją suvokęs, kad imperija yra trapi ir naikino knygas supratęs, kad jos šventos ar kad jose slypi visas pasaulis ar kiekvieno žmogaus sąmonė. Galbūt bibliotekų deginimas ir sienos statyba yra veiksmai, slapta naikinantys vieną kitą.
       Tvirta siena, kuri tiek dabar, tiek visada ant žemių, kurių mano akys niekada neregės, kloja savo šešėlių raštą, yra paties Imperatoriaus šešėlis, įsakiusio garbingiausiajai iš tautų sudeginti savo praeitį; tikėtina, jog mus dominanti mintis anaiptol neišplaukia iš galimų prielaidų (gali būti, kad ji yra milžiniško masto kūrimo ir griovimo priešprieša). Apibendrindami šį atvejį, mes galime daryti išvadą, jog visos formos yra prasmingos pačios savaime, o ne kokiame nors menamame „turinyje“. Tai sutampa su Benedetto Croce¹⁰ nuomone; dar Pateris¹¹ 1877 metais teigė, kad visi menai siekia tapti muzika, kuri yra ne kas kita, o forma. Muzika, laimės būsenos, mitologija, laiko paženklinti veidai, o kartais sutemos ir tam tikros vietovės mums nori pasakyti ar sako kažką, ko mes neturime teisės prarasti, ar egzistuoja, kad mums kažką sakytų; ši artėjanti apreiškimo akimirka, kuri taip ir neišsipildo, turbūt ir yra estetinis reiškinys.

       Buenos Airės, 1950

       Vertė Linas Rybelis

____________

¹ Jis, kurio ilga siena sulaiko klajoklius totorius? (angl.) Dunsiada (Dunciad, 1728) – yra komiška anglų klasicistinio poeto Alexander Pope (1688–1744) poema. (Atgal>>>)
² Qin Shi Huangdi (259–210 pr. m.e.) – Cino karalystės Kinijoje valdovas (246–221), imperatorius (221–210). Nukariavo kitas 6 karalystes ir įkūrė centralizuotą Cino imperiją, iš kurios ir kilo Kinijos pavadinimas. Įvedė vienodą matų ir pinigų sistemą, supaprastino ir suvienodino rašybą. Jo įsakymu 215 pradėta statyti Didžioji kinų siena. (Visi kiniškai vardai ir sąvokos vertime pateikiami visuotinai priimta tarptautine kinų kalbos transkripcija (pinyin). (Atgal>>>)
³ Lyga (league) – senovės ilgio matas, apie 4,8 km. (Atgal>>>)
⁴ Chuangzi arba Zhuangzi (369?–268 pr. m.e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas Zhuangzi yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausiø daosizmo filosofijos tekstų. Šiam traktatui būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija. (Atgal>>>)
⁵ Konfucijus (tai lotynizuota Kong Fuzi forma; Kong – vardas, Fu – vietovė, kur gimė, o zi – mokytojas; 551 – 479 pr. m.e. ) – kinų filosofas, valstybės veikėjas. Pasak autoritetingų liudijimų, pats Konfucijus nėra palikęs rašytų tekstų. Autentiškiausiai perteikiančiu Konfucijaus mokslo esmę yra laikomas traktatas Lunyu (Pokalbiai ir apmąstymai), pradėtas kurti netrukus po Konfucijaus mirties. (Atgal>>>)
⁶ Laozi (apie 600/585–500 pr. m. e.) – legendinis kinų filosofas, esą sukūręs garsųjį traktatą Daodejing (Knygą apie dao ir de). Šiuolaikiniai sinologai abejoja Laozi istoriškumu, tačiau vis dėlto jis laikomas daosizmo, kaip filosofinės mokyklos ir religinės doktrinos, pradininku. (Atgal>>>)
⁷ Turimas omenyje Judėjos karalius Erodas Didysis (valdė 37–4 pr. Kr.) (Atgal>>>)
⁸ Žr. Ethica, III, 6^a teorema. (Atgal>>>)
⁹ Herbert Allen Giles (1845–1935) – anglų sinologas. Pagrindiniai veikalai – Kinų-anglų kalbų Žodynas (Chinese-English Dictionary, 1897), Kinijos literatūros istorija (A History of Chinese Literature, 1906), Senosios Kinijos religijos (The Religions of Ancient China, 1915) ir kt. (Atgal>>>)
¹⁰ Benedetto Croce (1866–1932) – italų filosofas, literatūrologas, kritikas, politinis veikėjas. Sekdamas Hėgeliu, kūrė absoliutaus idealizmo filosofiją, kurios principus taikė istorijos, estetikos, logikos, lingvistikos, kultūros ir kitų sričių tyrinėjimuose. (Atgal>>>)
¹¹ Walter Horatio Pater (1839–1894) – anglų rašytojas, meno kritikas. Aukštino antikos ir renesanso kultūrą, propagavo grožio kultą, „meno menui“ principą kaip atsvarą žmogaus gyvenimo tragizmui, mirties neišvengiamybei. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt