Jorge Luis Borges

       Analitinė Johno Wilkinso kalba

       Aš įsitikinau, jog į keturioliktą Encyclopaedia Britannica leidimą nėra įtrauktas straipsnis apie Johną Wilkinsą. Toks aplaidumas pateisinamas prisiminus, kaip nuobodžiai buvo parašytas straipsnis (dvidešimt sausų biografinių eilučių: Wilkinsas gimė 1614 m., Wilkinsas mirė 1672 m., Wilkinsas buvo Karlo Liudviko, Pfalco kurfiursto¹, kapelionas; Wilkinsas buvo paskirtas vieno iš Oksfordo koledžo rektoriumi, Wilkinsas buvo pirmasis Londono Karališkosios draugijos sekretorius ir t.t.), tačiau nusikalstamas atsižvelgus į spekuliatyviąją Wilkinso kūrybą. Kokių tik laimingų įvairenybių joje nėra: jį domino teologija, kriptografija, muzika, permatomų avilių kūrimas, neregimosios planetos judėjimas, kelionės į mėnulį galimybė, pasaulinės kalbos galimybė ir pagrindai. Šiai paskutinei problemai jis paskyrė knygą An Essay towards a Real Character and a Philosophical Language² (600 puslapių foliantas in quarto formatu, 1668). Mūsų Nacionalinė biblioteka šios knygos neturi; rašydamas esė aš naudojausi P. A. Wright Hendersono The Life and Times of John Wilkins³ (1910); Fritzo Mauthnerio Woerterbuch der Philosophie⁴ (1924); E. Sylvijos Pankhurst Delphos⁵ (1935); Lanceloto Hogbeno Dangerous Thoughts⁶ (1939) knygomis.
       Visiems mums kada nors teko iškęsti tas neišvengiamas diskusijas, kuriose kokia nors viena dama, žarstydama jaustukus ir anakolutus⁷, prisiekia, kad žodis luna yra daugiau (ar mažiau) ekspresyvus negu žodis moon.⁸ Be savaime akivaizdžios pastabos, kad vienskiemenis moon turbūt geriau tinka labai paprastam objektui apibūdinti negu dviskiemenė luna, daugiau nėra ko pridurti; išskyrus sudėtinius žodžius ir vedinius, visos pasaulio kalbos (tarp jų ir Johanno Martino Schleyer⁹ volapiukas bei romantiška Peano¹⁰ interlingva) yra vienodai neekspresyvios. Nėra nė vieno Karališkosios akademijos gramatikos leidimo, kuris neliaupsintų „pavydėtino turtingiausios ispanų kalbos vaizdingų, taiklių ir ekspresyvių žodžių lobyno“, tačiau tai grynų gryniausias gyrimasis be jokio pagrindo. Ir kol kas ta pati Karališkoji akademija kas kelerius metus rengia žodyną, apibūdinantį ispanų žodžių reikšmę... O štai Wilkinso XVII amžiuje sugalvotoje visuotinėje kalboje kiekvienas žodis apibrėžia pats save. Descartesas dar 1629 m. lapkričio mėnesiu datuotame laiške¹¹ rašė, kad dešimtaine skaičiavimo sistema mes galime per dieną išmokti visus dydžius iki begalybės ir užrašyti juos nauja kalba, skaitmenų kalba*; jis taip pat pagal analogiją pasiūlė sukurti visuotinę kalbą, kuri organizuotų ir aprėptų visas žmonių mintis. 1664 m. Johnas Wilkinsas ėmėsi šio darbo.
       Visą pasaulį jis suskirstė į keturiasdešimt kategorijų ar giminių, toliau dalijamas į skyrius (diferencias), kurie savo ruožtu skirstomi į rūšis. Kiekvienai giminei jis priskyrė dviejų raidžių skiemenį, kiekvienam skyriui – priebalsę, kiekvienai rūšiai – balsę. Pavyzdžiui: de reiškia pradą; deb – pirmąjį pradą – ugnį; deba – ugnies prado dalį, liepsną. Analogiškoje Letellier¹² kalboje (1850) a reiškia gyvūną; ab – žinduolį; abo – mėsėdį; aboj – kačių šeimą; aboje – katę; abi – žolėdį; abiv – arklių šeimą ir t.t. Bonifacio Sotoso Ochando¹³ kalboje (1845) imaba reiškia pastatą; imaca – haremą; imafe – ligoninę; imafo – izoliatorių; imari – namą; imaru – vilą; imedo – stulpą; imede – koloną; imego – grindis; imela – stogą; imogo – langą; bire – knygrišį; birer – įrišti knygą. (Už paskutinį sąrašą esu dėkingas 1886 m. Buenos Airėse išleistai knygai: daktaro Pedro Mata Visuotinės kalbos kursas.)
       Johno Wilkinso analitinės kalbos žodžiai nėra atsitiktiniai sustabarėję ženklai; kiekviena iš žodį raidžių turi savo reikšmę, lygiai taip kaip Šventojo Rašto raidės kabalistams. Mauthneris pažymi, kad vaikai galėtų mokytis šios kalbos nenutuokdami, kad ji yra dirbtinė, ir tik baigę mokyklą sužinotų, kai ji taip pat yra visraktis ir slapta enciklopedija.
       Apibūdinus Wilkinso metodą, dar teks ištirti problemą, kurios neįmanoma ar sunku apeiti: ko verta keturiasdešimties kategorijų sistema, sudaranti jo kalbos pamatą. Panagrinėkime aštuntąją kategoriją – akmenų kategoriją. Wilkinsas juos skirsto į paprastus (titnagas, žvirgždas, skalūnas), pusiau brangius (marmuras, gintaras, koralas), brangakmenius (perlas, opalas), skaidrius (ametistas, safyras) ir netirpius (akmens anglis, kreida, arsenas). Kaip ir aštuntoji, tokia pat stebinanti yra ir devintoji kategorija. Pastaroji mums atskleidžia, kad metalai gali būti netobuli (cinoberis, gyvsidabris), dirbtiniai (bronza, žalvaris), šalutiniai (drožlės, rūdys) ir natūralūs (auksas, alavas, varis). Tikru grožiu švyti šešioliktoji kategorija – tai gyvavedė, pailga žuvis. Šios dviprasmybės, daugiažodiškumas ir trūkumai primena tuos, kuriuos daktaras Franzas Kuhnas¹⁴ priskiria vienai kinų enciklopedijai pavadinimu Dangiškasis labdaringojo mokslo emporijus. Jos senoviniuose puslapiuose parašyta, kad gyvūnai skirstomi į a) priklausančius Imperatoriui, b) balzamuotus, c) prijaukintus, d) žinduklius, e)sirenas, f) mitinius, g) benamius šunis, h) įtrauktus į šią klasifikaciją, i) siautulingus, j) nesuskaitomus, k) nupieštus ploniausiu kupranugario vilnos teptuku, l) visus kitus, m) ką tik sudaužiusius vazą, n) iš toli panašius į muses. Briuselio bibliografiniame institute taip pat karaliauja chaosas: visas pasaulis yra suskirstytas į 1000 poskyrių, iš kurių 262 skirtas popiežiui; 282 – Romos katalikų bažnyčiai; 263 – Devintinėms; 268 – dominikonų bažnyčioms; 298 – mormonams; 294 – brahmanizmui, budizmui, sintoizmui ir daosizmui. Neatsisakoma ir nevienalyčių poskyrių, pavyzdžiui, 179: „Žiaurus elgesys su gyvūnais. Dvikova ir savižudybė moralės požiūriu. Ydos ir įvairūs trūkumai. Dorybės ir įvairios teigiamybės“.
       Aš užfiksavau Wilkinso, nežinomo (ar apokrifinio) kinų enciklopedisto ir Briuselio bibliografinio instituto klasifikacijų savivalę; savaime aišku, kad nėra tokios klasifikacijos pasaulyje, kuri nebūtų savavališka ir hipotetinė, dėl visai paprastos priežasties: mes nežinome, kas yra pasaulis. „Pasaulis, – rašo Davidas Hume'as, – tai, ko gero, pirminis eskizas kažkokio vaikiško dievo, kuris įpusėjęs metė darbą, nes susigėdo galimos nesėkmės; tai antraeilio dievo kūrybos vaisius, iš kurio šaiposi aukštesnieji dievai; tai chaotiškas nukaršusio Dievo, kuris atsistatydino ir jau seniai mirė, kūrinys“ (Dialogues concerning natural religion¹⁵, V, 1779). Galima pasakyti dar daugiau; galima įtarti, kad pasaulio organine, vienijančia prasme, pretenzinga šio žodžio prasme, nėra. O jeigu jis yra, apie jo tikslą galima tik spėti; galima spėti tik apie slėpiningo Dievo žodyno žodžius, apibrėžimus, etimologijas ir sinonimus.
       Negalėjimas perprasti dieviškąjį pasaulio planą vis dėlto negali mūsų kurti žmogiškų projektų, nors mums ir aišku, kad jie yra laikini. Analitinė Wilkinso kalba toli gražu nėra prasčiausia iš tokių projektų. Jos giminės ir rūšys – prieštaringos ir miglotos; užtat išmonė raidėmis apibūdinti skyrius ir poskyrius, be abejo, išradinga. Žodis lašiša mums nieko nesako; žodis zana savo ruožtu apibūdina (žmogui, įsisavinusiam keturiasdešimt kategorijų ir šių kategorijų gimines) žvynuotą, upinę žuvį, kurios mėsa – rausva. (Teoriškai galima įsivaizduoti kalbą, kurioje kiekvienos būtybės pavadinimas nurodytų visas jos likimo praeityje ir ateityje detales).
       Bet savo lūkesčius ir utopijas palikime nuošalyje. Ko gero, blaiviausiai apie kalbą yra išsireiškęs Chestertonas. Jis rašė taip: „Žmogus žino, kad jo siela savyje slepia pustonius, kurie yra tokie pribloškiantys, įvairialypiai ir nebylūs, kad jiems neprilygsta jokios rudeninio miško spalvos... Visgi jis tiki, kad šiuos pustonius, su visais jų atspalviais ir virsmais, galima tiksliai atvaizduoti sutartine kriuksėjimų ir cyptelėjimų sistema. Jis tiki, kad iš civilizuoto maklerio esybės iš tiesų sklinda garsai, išreiškiantys visas atminties paslaptis ir visas troškimo kančias.“ (G.F.Watts¹⁶, 1904, p.88)

       Vertė Linas Rybelis

____________
       ¹ Kurfiurstas – Šv. Romos imperijos pasaulietinis ar bažnytinis feodalas, turėjęs teisę kurfiurstų kolegijoje rinkti imperatorių. (Atgal>>>)
       ² Esė apie tikruosius ženklus ir filosofinę kalbą (angl.). (Atgal>>>)
       ³ Johno Wilkinso gyvenimu ir laikais (angl.) Patrick Arkley Wright Henderson (1841–1922) – anglų istorikas, monografijų apie Johną Wilkinsą ir Oksfordą autorius. (Atgal>>>)
       ⁴ Filosofijos žodynu (vok.). Fritz Mauthner (1849–1923) – žydų kilmės vokiečių filosofas, rašytojas, kritikas. Pamatiniame veikale Kalbos kritikos klausimu (Beiträge zu einer Kritik der Sprache, 1901/1902) laikėsi nuostatos, abejojančios kalbos kaip pažinimo priemonės verte. (Atgal>>>)
       ⁵ Delfas (angl.) Estelle Sylvia Pankhurst (1882–1960) – žurnalistė, feministė, sufražistė (kovotoja už moterų lygiateisiškumą), socialistė. Borgesas turi omenyje jos knygą Delfas, arba tarptautinės kalbos ateitis (Delphos, or the future of International Language, 1928), kurioje jis propagavo dirbtinę kalbą – interlingvą. (Atgal>>>)
       ⁶ Pavojingomis mintimis (angl.). Thomas Lancelot Hogben (1895–1975) – anglų zoologas ir genetikas, pradėjęs taikyti matematinės statistikos principus genetikoje. Jį ypač išgarsino veikalas Matematika milijonams (Mathematics for the Millions, 1933). (Atgal>>>)
       ⁷ Anakolutas – stilistinė figūra: sintaksiškai ar logiškai netaisyklingas žodžių derinimas. (Atgal>>>)
       ⁸ Mėnulis (angl.) (Atgal>>>)
       ⁹ Johann Martin Schleyer (1831–1912) – vokiečių pastorius, sugalvojęs dirbtinę kalbą – volapük (kas reiškia „pasaulinė kalba“). (Atgal>>>)
       ¹⁰ Giuseppe Peano (1858–1932) – italų matematikas ir logikas, 1903 m. pasiūlęs dirbtinės tarptautinės kalbos projektą – interlingvą arba, kaip jis pats ją pavadino latino sine flexione, t.y. supaprastinta lotynų kalba be galūnių. (Atgal>>>)
       ¹¹ Turimas omenyje Descarteso laiškas savo artimam draugui – prancūzų filosofui ir matematikui Marinui Mersenne'ui (1588–1648). (Atgal>>>)
       * Teoriškai skaičiavimo sistemų skaičius yra neribotas. Pati sudėtingiausia (tinkama dievams ir angelams) apimtų begalė ženklų, po vieną kiekvienam atskiram skaičiui; pačiai paprasčiausiai reikia tik dviejų. Nulis žymimas kaip 0, vienas – 1, du – 10, trys – 11, keturi – 100, penki – 101, šeši – 110, septyni – 111, aštuoni – 1000... Tai yra Leibnizo išradimas, kurį (regis) į tai pastūmėjo paslaptingos I Ching heksagramos (aut. past.) (Atgal>>>)
       ¹² Charles Louis Augustin Letellier (1801–?) – prancūzų kalbininkas. (Atgal>>>)
       ¹³ Bonifacio Sotos Ochando (1785–1869) – ispanų kalbininkas, parengęs Visuotinės ir filosofinės kalbos planą ir etiudą (Proyecto y ensayo de una lengua universal y filosofica, 1851) ir Visuotinės kalbos žodyną (Diccionario de lengua universal, 1862). (Atgal>>>)
       ¹⁴ Franz Kuhn (1884–1961) – vokiečių sinologas. Tačiau jam priskiriamas enciklopedijos pavadinimas tikriausiai yra paties Borgeso literatūrinė mistifikacija. (Atgal>>>)
       ¹⁵ Dialogai apie prigimtinę religiją (angl.). (Atgal>>>)
       ¹⁶ George Frederick Watts (1817–1904) – anglų dailininkas ir skulptorius. Labiausiai išgarsėjo menininkų portretais ir alegorinių paveikslų ciklais. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt