|
<< Atgal
Jorge Luis Borges
KIPARISAS, ŽALIASIS MEDIS
Aš turiu priešą. Nežinau, kaip jam pavyko
įsigauti į mano namus. Jam teko įveikti dvejas duris sunkias paradines ir mano
kuklaus buto. Jis įžiebė šviesą ir nutraukė mano košmarą, iš kurio dabar
prisimenu tik sodą. Ramiai, nekeldamas balso, liepė keltis ir apsirengti. Galas buvo jau
nulemtas, bausmės vieta netoliese. Iš baimės paklusau be žodžių. Jis buvo
žemesnio ūgio, tačiau stipresnis už mane, nes neapykanta teikė jam jėgų. Praėjo
daug metų, tačiau jis visai nepasikeitė, tik keletas žilų plaukų slėpėsi tamsiose
garbanose. Trykšte tryško niūriu džiugesiu. Jis visada manęs nekentė ir štai dabar
nužudys. Katinas Bepas spoksojo į mus iš savo amžinybės, tačiau net uodegos
nepajudino, kad mane išgelbėtų. Net nekrustelėjo nei mėlynas glazūruotas tigras
miegamajame, nei burtininkai ir dvasios Tūkstančio ir vienos nakties tomuose.
Nesinorėjo likti visiškai vienam. Paprašiau, kad leistų pasiimti knygą. Biblija,
pamaniau, būtų jau pernelyg. Ranka spėtinai ištraukė vieną iš dvylikos Emersono
tomų. Stengdamiesi nekelti triukšmo nulipome laiptais. Skaičiavau pakopą po pakopos.
Ir pastebėjau, kad jisai vengia prie manęs prisiliesti, tarsi bijotų užkrato.
Už namo, Čarkaso ir Maipu kampe, laukė karieta.
Ceremoningu, tačiau besąlygišku mostu mane pakvietė vidun. Vežėjas jau žinojo, kur
važiuoti, ir tuoj pat sušniojo arkliui. Kelionė buvo ilga ir bežadė. Aš baiminausi
(o gal vyliausi), kad ji niekuomet nesibaigs. Naktis buvo mėnesėta, rami, jokio
vėjelio. Aplink nė gyvos dvasios. Abipus kelio, išilgai prie žemės prigludusių
namukų, tiesėsi krėsta tvora. Jau Pietūs, pamaniau. Aukštai tamsoje
šmėkšojo bokšto laikrodis; ant ciferblato nebuvo nei skaičių, nei rodyklių.
Pastebėjau, kad nekirtome nė vienos gatvės. Prisimindamas neišsenkamus eleatų
pavyzdžius nejaučiau nei baimės, nei bijojimo baimės, nei baimės bijojimo baimės,
bet kai durelės atsidarė, išlipdamas vos neparkritau. Akmeniniais laiptais užlipome
aukštyn. Virš rūpestingai nušienautos vejos tamsavo tanki medžių laja. Jis privedė
mane prie vieno medžio ir liepė gultis ant žolės kniūbsčiomis, kryžiumi atmetus
rankas. Gulėdamas įžvelgiau tolyje Kapitolijaus vilkę ir supratau, kur mes. Kiparisas
man tapo mirties medžiu. Prisiminiau garsiąją eilutę: Quantum lenta solent inter
viburna cupressi. (Žvelk, šermukšnė kokia liauna, kiparisą šakom apsivijusi
lot.)
Prisiminiau, kad žodis lenta čia reiškia
liauna. O mano žaliasis medis neatrodė liaunas: spygliai vienodi, kieti,
žvilgantys, be gyvybės. Ant kiekvieno spygliuko ryškėjo monograma. Man darėsi silpna,
ėmė pykinti. Supratau, kad išsigelbėti pavyks tik sukaupus visas jėgas.
Išsigelbėti, gal net ir jį sunaikinti. Apimtas pykčio, jisai jau nebesidairė nei į
laikrodį, nei į pamėkliškus medžius. Talismanas išslydo man iš rankų, stvėriausi
už žolės. Virš mano galvos sublizgo ašmenys vieną vienintelį kartą. Ir čia
aš pabudau; kairė ranka stvėrėsi kambario sienos.
Keistas košmaras, pamaniau ir vėl
nugrimzdau į sapną.
Rytą aptikau spragą tarp knygų: trūko Emersono
tomelio, kurį sapne pasiėmiau su savimi. Po dešimties dienų sužinojau, kad neseniai
mano draugas naktį išėjo iš namų ir kol kas negrįžo. Ir nesugrįš. Užmūrytas
mano sapne, jis po neregimu mėnuliu pakraupęs atradinės šį miestą, aklą laikrodį,
apgaulingus amžinuosius medžius ir daugybę kitokių niekų, kurių neišvardinsi, nes
neturi jie nei vardų, nei pabaigos.
Vertė Sigita Adomėnaitė
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|