TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       Charles Bukowski
       Eilėraščiai

       Čarlzas Bukovskis (Charles Bukowski) yra vienas žinomiausių šiuolaikinių Amerikos rašytojų, susilaukęs galybės pasekėjų ir mėgdžiotojų. Gimė 1920 m. Vokietijoje, vokietę vedusio Amerikos karininko šeimoje. Į JAV tėvai persikraustė kai Čarlzui tebuvo treji. Užaugo Los Andžele, čia praleido daugiau nei penkis dešimtmečius savo gyvenimo. Pirmąjį apsakymą išspausdino būdamas dvidešimt ketverių, – trisdešimt penkerių pradėjo rašyti eilėraščius. Mirė 1994 m. San Pedro mieste, Kalifornijoje. Per savo gyvenimą parašė beveik penkias dešimtis prozos ir eilėraščių knygų. Didelė dalis jo kūrybos versta daugiau nei į tuziną kalbų ir panašu, kad jo pelnyta pasaulinė šlovė kol kas net nežada blėsti.

Vertėjas      

Nenorėjau
Apsigavimas
keista

tai faktas
buvau jos mylimasis
nudvėsęs šuo
gretimas kambarys
man nereikia Kleopatros
palei jūrą, tą nuostabią jūrą
tai, ko mums reikia

Į viršų

Nenorėjau

Niekad nemokėjau gerai spausdinti ir niekad neįsisavinau rašybos,
nes to ir nenorėjau.

Taip ir neišmokau tinkamai vairuoti, o savo pirmąją mašiną
pirkau
naudotų automobilių turguje už 35 dolerius; įsitaisę joje
kartu su savo pusgirte drauguže pirmajame posūky
mes vos neįsirėžėm į ligoninės sieną.

Nenorėjau mokytis muzikos, nes nemėgau
mokytojos, kuri nešiojo baltą peruką ir nuolat pudruodavosi veidą.

Užstrigau rezervistų rengimo tarnyboj, kadangi visai neketinau
tapti sportininku; tada mane išsiuntė į ginkluotės išmanymo konkursą,
kurio visai nesirengiau laimėti, tačiau laimėjau ir gavau
medalį, kurį išmečiau į kanalizacijos angą.

Nesimokiau muzikos, bet dabar klasikinės
muzikos klausausi daugiau, nei bet kuris iš pirmo šimto
atsitiktinai gatvėj sutiktų praeivių.

Niekinau pinigus, bet mano pirmoji žmona buvo milijonierė;
ji nusikratė manęs ir aš daugiau nė karto nevedžiau.

Nemėgau poetų ir nekenčiau poezijos, bet kartą
pats pradėjau rašyti eilėraščius.
Vieną dieną pakėliau akis ir pamačiau, kad atsidūriau Hamburge,
Vokietijoj; buvau išverstas į pusę tuzino kalbų, o priešais mane
buvo suolus ir praėjimus nusėdusi, kur tik įmanoma
susikorusi tūkstantinė minia.
Skaičiau tiems žmonėms ir jie tikėjo.

Nemėgau skaityti knygų, bet mėginau skaityt didžiuosius poetus
ir prozininkus, kūrinius, per daugelį amžių teikusius įkvėpimą
tūkstančiams žmonių, bet knygos slysdavo man iš rankų
ir aš užmigdavau.

Lankiausi meno muziejuose, mačiau žymiausius paveikslus,
bet man jie kėlė nuobodulį.
Tačiau dėl to neėmiau į galvą, nesijaučiau nepilnavertis,
veikiau atvirkščiai: nepilnaverčiais laikiau juos.

Sunku mane sudominti arba užpykdyti.
Jei dėl kokio nors pažeidimo mane sustabdo policija,
aš tiesiog nugrimztu pasišlykštėjimo vandenynan.
„Ar žinote dėl ko jus sustabdėme, pone?“ – paklausia.
„Man tai neįdomu“ – atsakau.

Panašių rūpesčių turiu ir su moterimis.
Jos nuolat skundžiasi: „Klausyk, tu čia sėdi
ir nė žodžio nepratari; jeigu vien sėdi ir tyli,
matyt, kažkas yra negerai!“
Ištuštinu savo taurę ir užsisakau dar išgerti.
„Klausyk,“ – sako, – „ pasišnekėkim! Išsiaiškinkim
viską!“
„Neketinu nieko aiškintis,“ – atsakau.

Nenoriu netgi rašyti, bet kai rašau dažnai
įveliu neesamų žodžių ir jų netaisau. Arba pridarau
keistų korektūros klaidų, pavyzdžiui, vietoj raidės „g“
paspaudžiu – „h“; jei taip atsitinka rašant žodžio pradžią,
tada sugalvoju ir užrašau žodį, kuris prasideda raide „h“.
Koks skirtumas.

Būna atvejų, kai net ir dėl žirgų lenktynių per daug neimu į galvą.
Kartą iš Los Andželo važiavau į Mechiko Caliente hipodromą
ir, sukorus apie tris ketvirtadalius kelio, į mano mašinos ratą
kažkas įsipainiojo, taigi, automobilį teko išsukti iš kelio ir pastatyti
greta netoli skardžio esančių geležinkelio bėgių.
Išlipau iš mašinos ir atsisėdau ant to skardžio.
Apačioje, už 40 ar net 60 jardų bangavo vandenynas, tačiau
vandenynas manęs niekad nežavėjo; ten sėdėjau paprasčiausiai
todėl, kad į hipodromą manęs jau nebetraukė.
Į galvą nelindo jokia mintis, sėdėjau ir man buvo nei šilta,
nei šalta.
Po kurio laiko pastebėjau tris voveres,
kylančias uola tiesiai link manęs.
Jos artėjo vis labiau ir labiau, tada už kokių poros sprindžių
nuo manęs stabtelėjo, paspoksojo, ir dar labiau prisiartino.
Jos prislinko neįtikėtinai arti, visos trys; jų akys
buvo nuostabios, niekad nebuvau matęs tokių akių, jokia
moteris tokių neturi: jokios klastos. Kaip ten su vyrų akimis, nežinau –
jomis niekada nesidomėjau.
Paskui, visos iškart, jos nuskuodė žemyn, kojytėmis tvirtai
kabindamosios į uolą, nė nemanydamos kristi į vandenį, o aš
susimąsčiau apie save, ir, – kas dar blogiau, – apie save kaip rašytoją.
Maniau, niekad nepajėgsiu to tinkamai aprašyti.

Savo pirmąjį automobilį iš tiesų pirkau už 35 dolerius, pardavėjo
tada klausiau: „Ar mašina užsiveda? Ar turite raktelius?“
Jos amortizatoriai buvo visiškai susidėvėję, neveikė atbulinė pavara,
o norint uždegti priešakinius žibintus reikėdavo užvažiuoti ant
nemenkos duobės, kad mašina kaip reikiant krestelėtų;
statyti ją nuolat prisieidavo nuokalnėse, kad vėliau užvedant nekiltų
nesklandumų. Važinėjau šia mašina du metus ir nė karto neprireikė keisti tepalų,
o kai galiausiai ji nusprogo, palikau ją ant kelio ir nuėjau.
Mano pusgirtė draugužė, kuri buvo kartu per pirmąjį pasivažinėjimą
šalia ligoninės, išgyveno šiek tiek ilgiau, buvo drauge su manimi,
šiek tiek laiko – ir atskirai, bet su manimi ilgiau; ji mirė ir vieną šiltą popietę
aš ją palaidojau šiaurinėje Anahaimo pusėje. Labiausiai joje mane
žavėjo tai, kad ji niekad nebuvo ištarusi: „išsiaiškinkim viską“.
Ji dirbo mašininke centrinėje miesto dalyje, vienoje didelėje
baldų parduotuvėje ir turėjo pačias nuostabiausias
mano kada nors matytas kojas.

Gal man ir derėjo ją mylėti stipriau, bet nenorėjau.

Į viršų

Apsigavimas

kartu gyvenam jau 3 ar
4 metus. už ją esu 23 metais
vyresnis.

ji pasikviečia mane į tualetą ir rodo:
„pažiūrėk. pažiūrėk, kas čia daros.
tu ir vėl prisisiojai ant grindų!“

„na jau, liaukis...“

„pripažink! tu tai padarei...!“

po kurio laiko ji atkiša man
paklodę: „pažiūrėk, matai tą juodą
dėmę? kaip tik šitoj vietoj tu ką tik
sėdėjai. juk tai šūdas! tu ką, užpakalio
nesišluostai?“

„joo...“

„tikrai neatrodo, kad šluostytumeis...“

kai vairuoju automobilį ji dažnai sušunka:
„ką darai! ir vėl pasukai ne į tą pusę!
nenoriu tau nieko sakyti, nes žinau, kaip
tave tai liūdina... tačiau ką tik
važiavai antra pavara, o reikėjo –
pirma! juk tai kenkia mašinai!“

kai vonioje skutuosi arba šiaip
tyrinėju savo veidą, ji ateina, pačiumpa
dezodorantą, pradeda juo trinti mano rankas,
sėdmenis, krūtinę.

„juk norime, kad kvepėtum... pameni,
mačiau, kaip lovoje iš užpakalio tau ritosi
žemės riešutai? kas tai per pokštai?“

„na, bet juk jau viską paaiškinau...“

„ne, ne, brangusis, riešutėliai byrėjo
tau tiesiai iš subinės! ir kaip gi tau pavyksta
subinę paverst riešutmedžiu?“

„nemanau, kad pavyksta...“

„kodėl muilo nepadedi atgal į
muilinę?“

„gerai jau...“

*

kai pirmą kartą ją pamačiau, ji pasakė:
„tu mano legenda!“

bet, kaip jau minėjau, tai buvo prieš
3 ar 4 metus.
visąlaik jai sakydavau:
„aš – ne legenda“.

na, bet dabar viskas stojo į vietas.

Į viršų

keista

keista, kai miršta žymūs žmonės.
ir net nesvarbu, ar jie buvo šaunuoliai, ar
nevidonai.
keista, kai miršta žymūs žmonės
ir nesvarbu, ar mes juos mėgom, ar ne,
jie tarsi seni pastatai, kasdien matomos gatvės,
daiktai ir vietos, prie kurių esame įpratę,
kurias priimame vien todėl, kad jos
tiesiog yra.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasijunti tarsi mirus tėvui, o gal
katei ar šuniui.
keista, kai žymius žmones nužudo
ar, kai nusižudo jie patys.
su žymiais žmonėmis bėda ta, kad juos
reikia kažkuo pakeisti, o jų kažkuo pakeisti
iš tiesų nėra įmanoma, ir tai kelia nepaprastą
sielvartą.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasikeičia šaligatviai, pasikeičia mūsų
vaikai ir mūsų meilužės,
mūsų užuolaidos ir mūsų automobiliai.
keista, kai miršta žymūs žmonės:

mes susirūpiname.

Versta iš: Charles Bukowski. Dargling in the Tournefortia. Black Sparrow Press, Santa Rosa, 2001.
Vertė Gediminas Pulokas

Į viršų

tai faktas

mes ilsimės
sėdėdami krantinėje
kvailių kompanijoj,
mėgaujamės netikusiu maistu,
pigiu gėrimu,
žvalgomės tarp iš pragaro atklydusių
ponų ir ponių.
kvailių kompanijoj
išmetame lauk
savo dienas
tarsi vienkartines servetėles.

mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.

mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.

prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.

telaimina mus
Dievas.

Į viršų

buvau jos mylimasis

dabar mano eilė,
pirmyn per žalias bangas,
kraujo purslus,
mano kūną -
ant kablio;
vardai, miestai, svajonės,
dabar mano eilė,
mačiau visus juos išeinant:
draugus ir mylimąsias,
mačiau, kaip ištuštėjus salei,
užgroja pianistas;
man jau laikas išeit,
visa, kas kyla išsiteks ir antpirštyje,
žemyn,
žemyn
kartu su jais, su ja,
lygiai taip užimti ir palaidoti
miestai;
gyvūnai tarsi kalnai,
o ir patys kalnai,
žaibai, maldos ir
jūra,
užgniaužti mes
esam niekas,
esam niekas, o
pianistas tebegroja,
maži velniūkščiai
sliuogia žemyn baliustrada,
pasineriu į žalias bangas,
kur joks žaibas nebepasieks,
gal išlaikys mane
oras ir vanduo,
gal išlaikys;
ištrinkit balsus
nuo veidų, žiaumojančių sužiedėjusią duoną ir žvyrą,
ištrinkit balsus,
lemenančius vien tik melus,
buvau jos mylimasis, ji buvo gyvenimas,
ji atsuko nugarą ir nuėjo.

Į viršų

nudvėsęs šuo

Laris buvo protiškai atsilikęs. man visąlaik
patikdavo su juo pasišnekučiuoti.

smogo pritvinkusioje
Holivudo gatvėje
stovėdavome
svarstydami
apie šį bei tą.

nemažai mano daliai
protiškai atsilikusiųjų draugija
visad būdavo jauki.

matyt,
mus kažkas siejo.

štai šiandien
jis man pasakė: „mano šunį
nužudė, tai įsitaisiau sau kitą.
senesnio šuns vardas buvo
Laris. tai ir šitą
pavadinau Lariu.“

„gerai, vaiki,“
linktelėjau.

„o kaip jums sekasi?“ -
jis paklausė.

„na, viskas tvarkoj,“
pasakiau.

„TIKRAI?“ -
suklykė jis.

jis dažnai imdavo klykti.
keistas daiktas.
toks pats keistas, kaip ir savo
vardu vadinti šunį.

„na, iš tiesų – nevisai,“
pasakiau. „šuns,
kuris būtų užmuštas, neturėjau,
tačiau pastaruoju metu sekasi nekaip.“

„KAIP TAI?“ -
suklykė jis.

„tai dėl moters, su kuria
gyvenu, Lari. ji iš manęs vagia
pinigus ir dulkinasi su kitais
vyrais.“

„TIKRAI?“

„Lari, tyliau, pusė
mūsų rajono ir taip
tai žino.“

„TURIT GALVOJ TĄ, KUR...“

„Lari, ramiau...“

jis prisislinko arčiau ir
atsargiai paklausė: „turit
galvoj tą, su ilgais rudais plaukais ir
dideliais papais?“

„taip, Lari...“

jis prisislinko dar
arčiau: „kodėl jums ja
neatsikračius?“

„jau linkstu prie to,
Lari...“

„gal norėtumėt pamatyti mano
naująjį šunį?“

„galbūt rytoj, Lari, ačiū,
nusiramink...“

nutariau baigti pasivaikščiojimą
ir pasukau namo. žinojau, -
vos man pravėrus duris,
ji pasakys: „gal eime,
paieškosim kur gauti kokos?“

bet mane pergudravo, paklausė:
„kodėl tu kalbiesi su tuo
supistu šiknium Lariu?“

„jis vienintelis,
kuris mane supranta,“ -
atsakiau.

„puiku,“ – pasakė ji.
„gal eime,
paieškosim kur gauti kokos?“

Į viršų

gretimas kambarys

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas glaudžia prie sienos ausį.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kam įdomu, ką čia darai
be jo.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kam neramu, kad vienumoje jautiesi geriau.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas mano, jog mąstai apie kažką kita
arba, kad tau niekas nerūpi
išskyrus patį save, sėdintį šitam kambary.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas tau rūpi kur kas mažiau, nei
kadaise.

gretimame kambary visad yra kažkas,
kas supyksta, jei kas iškrenta tau iš rankų,
arba susierzina, išgirdęs tavo kosulį.

gretimame kambary visad kažkas apsimeta,
jog skaito knygą.

gretimame kambary visad yra kas nors,
kas valandų valandas kalbasi telefonu.

gretimame kambary visad yra kažkas,
bet nelabai gali prisiminti, kas jis
ir labai nustembi išgirdęs žingsnius
iš kambario į tualetą ar kokį kitą garsą.

nors gal gretimame kambary ir nebūtinai visad
yra kažkas, juk
kartais gretimo kambario paprasčiausiai nėra.
o jei taip,
tai kartais čia ir iš viso nieko
nėra.

Į viršų

man nereikia Kleopatros

aš visada eksponuoju save.
išeinu priešais verandą mūvėdamas trumpikėmis,
pasilenkiu pakelti laikraštį
ir mano kiaušiai išvirsta.

kieme aš deginuosi nuogas,
kartais toks ir vaikštinėju.
„kvaily,“ – sako man draugė, -
„iš už tvoros tave gali pamatyti ponia Catherty!“
„kur ji?“ – paklausiu.
„ana ten, ji laisto savo
rožiakrūmius!“
„aa…“
„pasilenk!“

nuogumą suprantu kaip pokštą.
visai nemanau, kad nuogi žmonės
patrauklūs.
man patinka, kai mano moterys apsirengusios.
man patinka įsivaizduoti, kas
slepiasi po jų rūbais.
tačiau tai kas kita, nei tai,
apie ką jūs dabar pagalvojot.

įsivaizduokit apsinuoginančią moterį,
kurios kūnas panašėja į mažą povandeninį laivą:
periskopas, vandensraigtis, kelios torpedos.

tai būtų mano moteris!
išsyk ją vesčiau
ir ištikimas likčiau iki mirties.

Į viršų

palei jūrą, tą nuostabią jūrą

pasakojom vienas kitam įvairias istorijas
ir štai, mano mieloji mergytė
pasakė, kad kartą buvo toks purpurinis krūmas,
o iš to krūmo augo barzda,
lygiai tokios pat spalvos, kaip šis smėlis:
raudonas ir juodas ir baltas;
tarsi vėliava.
šalia dar augo geltonas krūmas;
ir štai, purpurinis krūmas ėmė brandinti
bananus,
o tai, kad ant krūmo augtų bananai -
nepaprastai retas reiškinys.
tad, geltonam krūmui buvo pavydu
ir šis nusprendė
sudoroti purpurinį.
vis dėlto purpurinis krūmas geltonąjį sudorojo
pirmiau.
tada atklydo lapė snapė,
kuri sprogo iš pavydo
purpuriniam krūmui;
ji ėmė kurstyti miško gyvūnus,
kad šie sudorotų purpurinį krūmą.
tačiau gyvūnai susipainiojo
ir sudorojo vieni kitus,
o purpurinis krūmas ir toliau
augino bananus.
tada staiga viskas sugrįžo į savas vietas,
atgijo miško gyvūnai, atsigavo
net ir geltonasis krūmas,
visi susidraugavo bei,
susėdę aplink,
stebėjo, kaip auga bananai.

žiūrėk, – pasakiau, – matai, ten lėktuvas. kaip žemai
jis skrenda, palei pat vandenį. panašu, kad nukris.

sėdėjome abu ir stebėjome lėktuvą,
kol šis nepradingo už pylimo.

Į viršų

tai, ko mums reikia

tai buvo senas bitnikų poetas,
vis dar besisukinėjantis aplink,
susisukęs į mano pledą,
siurbiantis mano alų

aplink kaklą apsivyniojęs murziną
šaliką

staiga jis nupuolė į mano tualetą,
atsitraukė užtrauktuką,
pamyžo,
nukratė,
užsisegė užtrauktuką

išlėkė vos ne kartu
su rankena

patyrinėjo veidrodyje
savo veidą

tada pasakė:„parašysiu
EILĖRAŠTĮ, žmogau! parodysiu
jiems, koks SUŠIKTAS
šitas pasaulis!“

„viena priežasčių, kodėl pasaulis
toks sušiktas – tai, kad
jame per daug poetų ir
per daug eilėraščių,“ – pasakiau.

jis išsiskėtė, tarsi po kojomis jam būtų
susvyravus žemė,
išsidrėbė į mane, tada nusikeikęs užriko:
„PER DAUG POETŲ? PER DAUG EILĖRAČIŲ?
NE! JŲ PER MAŽAI! REIKIA DAUGIAU POETŲ,
DAUGIAU EILĖRAČIŲ! VISAS PASAULIO GATVES
TURIM UŽTVINDYTI SAVO POEZIJA!“

aiškiai manė, kad pašnekėjo
kaip reikiant ir, kad aš
negalėsiu į tai atsikirsti.

nužingsniavęs prie lango
rūsčiai pažvelgė laukan.
„šūdas, jau du metus
neturėjau bobos!“ – pasakė.

„gurkštelk dar alaus,“ – pasiūliau.

atsisukęs ir dėbtelėjęs į mane
jis sušuko: „ei? kas tau, žmogau?
netekai DRĄSOS?
kur tavo VYRIŠKUMAS?“

nutylėjau.

senas bitnikas ištuštino savo alų,
nežymiai šyptelėjo Brando
šypsena
tada
pasitaisė savo šaliką,

dar kartą nulėkė į tualetą,
atsisegė užtrauktuką,
išsitraukė,
šiek tiek pavarvino,
užsitraukė.
dar kartą veidrodyje
patyrinėjo savo veidą.
tada pareiškė: „ŽMOGAU,
MUMS REIKIA DAUGIAU POETŲ!
PASAULIUI REIKIA DAUGIAU
EILĖRAŠČIŲ!“

pakilau ir nuėjau į virtuvę
atsinešti dar alaus.
šaldytuvas, kai aš jį atvėriau,
buvo mielas ir tylus.
jį uždarant, durys vos
caktelėjo.

atsikimšau butelį ir
gerokai iš jo truktelėjau.
o gretimame kambaryje
vis dar tebepurkštavo senas bitnikas.

Vertė Gediminas Pulokas
Charles Bukowski. Open All Night. Black Sparrow Press, Santa Rosa, 2000.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt