Dino Buzzati
       Tarakonas

       Vėlai sugrįžęs namo sutraiškiau tarakoną, kuris koridoriuje spruko man pro kojas (ten, ant plytelės, liko juodulys), tada įėjau į kambarį. Ji miegojo. Atsiguliau šalia, išjungiau šviesą, pro atvirą langą mačiau sienos ir dangaus kraštą. Buvo karšta, negalėjau miegoti, manyje atgimdavo seni įvykiai, abejonės ir miglotas netikrumas dėl rytdienos. Ji negarsiai sudejavo.
       – Kas yra? – paklausiau.
       Ji atmerkė didelę akį, kuri manęs nematė, ir sumurmėjo:
       – Bijau.
       – Ko bijai? – paklausiau.
       – Bijau mirti.
       – Bijai mirti? Kodėl?
       Ji pratarė:
       – Sapnavau...
       Pasislinko šiek tiek arčiau.
       – Ką tu sapnavai?
       – Sapnavau, kad buvau kaime, sėdėjau ant upės kranto ir girdėjau tolimus riksmus... ir aš turėjau mirti.
       – Ant upės kranto?
       – Taip, – pasakė ji, – girdėjau varles, jos kvarkė.
       – Kelinta buvo valanda?
       – Buvo vakaras, ir aš girdėjau šaukiant.
       – Na, miegok, dabar beveik dvi valandos nakties.
       – Dvi valandos?
       Bet ji neįstengė suvokti, ją vėl apėmė miegas.
       Išjungiau šviesą ir išgirdau, kad kažkas mindžikuoja žemai kieme. Paskui pasigirdo šuns balsas, veriantis ir pratisas – atrodė, lyg jis skųstųsi. Balsas pakilo aukštai, pasiekė langą ir išsisklaidė kaitrioje naktyje. Vėliau atsidarė langinė (ar užsidarė?). Toli, labai toli, nors gal ir klydau, pravirko vaikas. Paskui – vėl šuns kaukimas, dar pratisesnis nei anksčiau. Aš nepajėgiau miegoti.
       Žmonių balsai sklido pro kažkurį kitą langą. Jie buvo prislopinti, tarsi murmėjimas snūduriuojant.
       – Čip čip čirip, – išgirdau garsus žemiau esančiame balkone ir tarytum plasnojimą sparnais.
       – Florijau! – netikėtai pasigirdo kvietimas, turbūt už dviejų ar trijų namų nuo čia.
       – Florijau! – atrodė, kad kviečia moteris, sunerimusi moteris, kuri neranda sūnaus.
       Bet kodėl kanarėlė apačioje pabudo? Kas čia vyko? Kažkas, nenorintis, kad jį išgirstų, tarsi stumtelėjo duris – atsargiai, gailiai girgžtelėjusios, šios atsidarė kažkurioje namo dalyje. Kiek žmonių atsibunda tokiu metu, pamaniau. Keista, tokiu metu.
       – Bijau, bijau, – dejavo ji, ranka ieškodama manęs.
       – Na, Marija, – paklausiau jos, – kas yra?
       Ji atsiliepė silpnu balsu:
       – Bijau mirti.
       – Vėl sapnavai?
       Ji lengvai linktelėjo galva.
       – Tie patys riksmai?
       Ji linktelėjo galva.
       – Ir turėjai mirti?
       – Taip, taip, – linksėjo ji, stengdamasi pažvelgti į mane pro vokus, apsunkusius nuo miego.
       Čia kažkas yra, pamaniau: ji sapnuoja, šuo loja, kanarėlė atsibudo, žmonės atsikėlė ir kalba, ji sapnuoja mirtį, tarsi visi būtų pajutę tą patį buvimą. Ech, neįstengiau užmigti, o žvaigždės plaukė. Aiškiai išgirdau kieme įžiebiamo degtuko čirkštelėjimą. Kodėl kažkas sumanė užsirūkyti trečią nakties? Tuomet pajutęs troškulį atsikėliau ir išėjau iš kambario atsinešti vandens. Įjungęs graudžią lempelę koridoriuje ant plytelės įžiūrėjau juodą dėmę ir išsigandęs sustojau. Mačiau – juodoji dėmė judėjo. Ar veikiau judėjo jos dalelė (ji sapnuoja, kad miršta, loja šuo, kanarėlė atsibunda, atsikelia žmonės, mama šaukia sūnų, durys girgžda, kažkas užsirūko ir galbūt pasigirsta vaiko verksmas).
       Ant grindų pamačiau sutraiškytą juodą padarėlį, krutinantį galūnę. Ji priklausė dešiniajai pusei. Likusioji dalis buvo nejudri; rašalo dėmė, palikta numirti. Bet kojelė apgailėtinai yrėsi, tarsi vėl kažkuo kiltų aukštyn, gal tamsybių upe. Vis dar tikėjosi?
       Naktį dvi su puse valandos – mane nupurtė šiurpas – bjaurus vabzdys, prilipęs prie plytelės savo vidurių gleivėmis, dvi su puse valandos merdėjo, ir tai dar nesibaigė. Stebuklingai toliau merdėjo, kreipdamasis paskutine galūne. Bet kas galėjo jį pakelti trečią nakties nežinomo pensiono koridoriaus tamsoje? Dvi su puse valandos – mąsčiau – nepaliaujamai aukštyn ir žemyn, paskutinis gyvybės likutis, spurdantis išlikusioje galūnėje, kad pareikalautų teisingumo. Vieną dieną perskaičiau: vaiko maldavimas - užteks nuodyti pasaulį. Visagalis Dievas širdies gilumoje norėtų, kad kai kurių dalykų nenutiktų, bet negali tam sutrukdyti, nes jis pats taip nusprendė. Bet tuomet šešėlis krinta ant mūsų. Sutraiškiau vabzdį šlepete ir braukdamas per grindis jį sutryniau į ilgą pilką dryžį.
       Tada pagaliau nutilo šuo, ji nurimo sapne ir atrodė kone besišypsanti, balsai dingo, nutilo motina, neliko nė ženklo kanarėlės neramumo, naktis vėl ėmė slinkti virš pavargusio namo, o mirtis persikėlė į kitas pasaulio vietas, kad užtvindytų savo nerimu.

       Vertė Rasa Ramonaitė

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt