TEKSTAI.LT
<< Atgal


Aleksandras Čakas

Miesto vaikiščias
Kioskai
Mano gyvenamoji vieta
Berniukas ir mėlynė ant skruosto
Agonija
Ką norėjo jis tuo pasakyti?
Latvių merginos daina šauliui
Trys knygos
Vaizduotės veidrodis
Žiedas
Manasis prūsokų ansamblis
Nerimas
Kaktusas
Laiškas vienai mirusiai senutei laikraštininkei
Dujos

Į viršų

MIESTO VAIKIŠČIAS

Jūs, kadais paskui degiąją vaikščioję!
Į pagalbą jums aš ateinu,
Įžūlus ir šiurkštus miesto vaikiščias,
Negalįs pasigirt lėtumu.

Nesutramdomas, neprijaukinamas
Ir su paruoštu nuolat spjūviu.
Nebuvau romybės mokinamas,
Kaip kad jūs – iš laukų ir avių.

Jums – padūsaut po gluosniu nukarusiu,
Dar dūdelę paliurlint paskum,
Man gi – švilpaut ir siausti bulvaruose,
Kaip vežimą gyvenimą stumt.

Vaikas kiemsargio, gatvės augintinis –
–Negi būsiu švelnus lyg boa?
Ne juokai – tėkšti širdį ant grindinio,
Kas, kad veidas banditiškas, bra!

Kaminai ir gotika mokė čia
Dar prieš mirtį į dangų nukakt,
O lemputės, pirktos iš vokiečių,–
Priešgyniauti tamsai pernakt.

Gal kaip kurjeriui stipti per darganą,
Pakol progą likimas atsiųs?
Ak, verčiau už padaužą išgerkime,
Už mane, buvę piemenys... jūs.

Į viršų

KIOSKAI

Ar tai rytas, kai šviesu be žvakių,
Ar naktis ant lempų nusileis,–
Kioskai po tom liepom plačiašakėm
Pūpso lyg po lietsargiais žaliais.

Jų nei vėjas, nei lietus negali
Suvaryt po stogu, į namus.
Net nykiausiam priemiesčio kampely
Visados jie pasitinka mus.

Ramūs kaip šventieji Dalai-Lamos,
Kantrūs kaip asfaltas padarai.
Jų nejaudina nei gražios damos,
Nei kojyčių gundantys kerai.

O kada kvatot ar verkt jų luomui?
Gal kai užrakina, naktimis?
Jie neskaito Sudrabkalnio tomų,
Neina ir į kiną su mumis.

Ir iš kur jų kauluose rimtis ta,
Iš kokios velniaižin praeities!
Bet aš juos pamėgau – kaip vaikystėj
Saldų sūrį be juodos riekės.

Dievaži, kai pažvelgi iš šono
Į stulpus elektros ir kioskus, –
Vienas – Patas, kitas – Patašonas,
Duok tik elegantiškus frakus.

Jeigu norit man malonų daiktą
Dovanoti šventėms, visada
Drąsiai kioską galite įteikti,
Atitempę su visa spauda.

O kai veidu kreidiniu į viršų
Nebegyvas atsigulsiu aš,
Neprašau nei rožių, anei viržių,
Tik norėčiau kioską išsinešt.

Kioskų trūksta rojaus inventoriuj,
Nors kasdien daugėja dausose
Įžymių poetų ir pypkorių, –
Perkrauta darbais šventa dvasia...

Keičiasi policijos tarnyba,
Panaktiniai budi, kol prašvis.
Vien tik kioskai, truputį pakrypę,
Nepažįsta poilsio išvis.

Į viršų

MANO GYVENAMOJI VIETA

Aš gyvenu pačiam centre, tarp mūrų,
kur vietoj sodo –
gėlių vazonas kambary
ir vazoje pernykščių viržių sauja.

Latakai čia upes atstoja,
O ežerus – klanai,
kur, šildant saulei,
braido pusrūsių berniūkščiai.

Visa gamta –
tai apelsino lupena
ant trotuaro
ir ridikėlių lapai atmatų dėžėj.

O naktimis
po langu ne lakštingalos –
tik iškabos nuo vėjo girgžda,
ir katės miauksi ant stogų.

Bet vis tik mielas ir brangus
kaip mylimos artumas
šis centras
ir išklypusios jo gatvės.

Pravėręs langą,
čia galiu lig nuobodumo
žiūrėt į lemputes žvaigždynų vietoj
ir atsiduoti godai
apie žmogų,
kūrėją viso to,
kas tapo mano būtinybe
lyg pulsas,
lyg burėms vėjas,
lyg šturmanas ir sraigtas laivui.

Į viršų

BERNIUKAS IR MĖLYNĖ ANT SKRUOSTO

Prisimenu aš tarsi priekaištą liesą berniuką užmėlusiu
       skruostu – ir viską kaip šiandien matau.

Jo tėvas – galingas kaip jautis, iš triumų iškrovęs
       jau kalnus anglies, begalinis mėgėjas išgerti,
       mėgėjas mergų ir muštynių.

Mama – moterėlė blyški ir trapi kaip ąsotis, kuriuo
       nešina bėga pieno rytais. Kaip lenta jos krūtinė.
       Plaukai kaip šiaudai ir kaip rankenų žalvaris –
       šviesūs, o būdas kaip vaškas.

Gyvena rūsy, kurio laiptai prakvipę parfumais „Pelėsiai
       ir katės“, kur kepa svogūnai ir verda kopūstai,
       kur saulę matysi rečiau, negu aeroplaną, kur
       skalbinius džiausto per kambario plotį.

Prisimenu aš tarsi priekaištą liesą berniuką užmėlusiu
       skruostu – ir viską kaip šiandien matau.

Į viršų

AGONIJA

Ant grindinio prieš restoraną pargriuvo vežiko
       kumelė.

Ant ištrypto purvino sniego gulėjo tarp ienų
       kaip lovoj, su putom geltonom ant snukio – lyg
       būtų alaus atsigėrus.

Įtūžęs vežikas ją keikė ir kadugio botkočiu talžė,
       nes brangia apykakle ponas be galo skubėjo
       į klubą.

Vėluojantis ponas niurnėjo ir sakė mokėsiąs tik
       pusę.

Tačiau ji gulėjo apsunkus, kaip moteris guli po
       meilės, tik šonai alsuojant kilojos liguistai
       ir tankiai kaip žiaunos žuvies, kuri trokšta
       ant kranto.

Vežikas jos uodegą stvėrė ir bandė prikelt kaip už
       rankos.

Minia moteriškių jį barė, ir žviegė iš džiaugsmo
       berniūkščiai, o vyrai pamokymus bėrė.

Bet buvo kumelė išleidus jau dvasią, kuri greit
       įšalo į klaną prie vėstančių šnervių.

Atėjo tvarkos pareigūnas ir liepė verčiau paskubėti
       vežimo pašalinti maitai.

Subliovė tada: „Išsiskirstyt!“ – ir oriai sugrįžo į
       postą.

Ant grindinio prieš restoraną parkrito vežiko
       kumelė.

Į viršų

KĄ NORĖJO JIS TUO PASAKYTI?

Be gailesčio kepino saulė.

Kažkoks nešvarus invalidas gulėjo nuvirtęs ant laiptų,
       kur poniški žmonės gyvena.

Galbūt jis tebuvo nuvargęs? Ne, staigiai ir visiškai
       miręs: jo veidas tarytum ekranas bolavo, ir
       stingo jam plaučiai.

Kaip rąstas gulėjo ant menčių. Ties juosta apsmukusių
       kelnių žioravo nešvankiai sulysęs ir melsvas jo
       pilvas. Į žydrį burna atverta kaip šulnys, kaip
       užgesusio kraterio žiotys, iš kur kas akimirką
       vertės keiksmai tik ir laimės troškimas.

Jo rankos gulėjo ant kūno bejėgės kaip nukirstos virvės,
       o musės po dvokiančius delnus bėgiojo tarytum
       vertelgos. Gal vylėsi rasti santimų, kuriuos jam
       aukojo prieš mirtį?

Smalsuolių minia susirinko, lingavo galvom. Kad greitosios
       reikėtų – užsiminė vienas.– Fui, – piktinos
       moterys,– vežkit į morgą greičiau, tegu skrodžia.
       Tikriausiai baisus užkrėtimas.

– Ką plepat, – nukirto vyriškis, – skurdu mes visi
       apsikrėtę. – Priėjo staiga ir palinko ties
       vystančiu mirusio veidu.

– Tą vyrą pažįstu, – pasakė. – Jis kovės kadais prieš
       Bermontą. Dabar gi svetys nuolatinis nakvynės
       namuos jisai buvo. Senokai ten kiemsargiu dirbu.

Ir, minią praskyręs kaip krūmus, nuėjo ieškot talkininkų
       lavonui nuvežti į morgą. Jį nusekė pulkas
       kaip jis dėvi kepurę ir koks jo nepaprastas
       žingsnis.

O ką gi lavonas? Gulėjo. Tik liesas, suluošintas kojas,
       nurėžtas kaip tik sulig keliais, su odiniais
       dėklais ant strampų, jis buvo iškėlęs į viršų
       prieš minią ir tviskančius langus, tarytum
       patrankų vamzdžius. Ką norėjo jis tuo pasakyti?

Į viršų

LATVIŲ MERGINOS DAINA ŠAULIUI

Ne, geriau eikim
į tavo palėpę palaikę,
kur vištomis kvepia koridoriai.

Ten ant grindų ligi ryto
dviese,
pečius suglaudę, sėdėsim
ant tavo senosios milinės,
kurioje kraujo dėmės pajuodusios ir nebelipnios.

Aš ryšėsiu šilko skarelę geltoną.
Ropos į palovį žvilgantis tarakonas.
Virš mūsų
gailiai zyzens voratinkly mirštanti musė,
sode kaip tešla brinks obuoliai apsunkę.

Sunksis
pro langą vidunakčio mėlis
kaip ežerų vanduo,
pro langą,
kurio plyšius užkamšai tu, kai šalta.

Kad būtų tamsiau,
mes uždengsim lemputę
tavo senu
žalzganu šaulio šalmu.

Ir tu man švelniai papasakosi,
kaip savo vaikystės
popierini laivelį
paleidai į drumzliną nuotaka srovę,
kaip saujon pagaudavai didelę mėlyną musę
nuo sienos, aplipusios cukraus kruopelėm,
ir kad šiąnakt –
šiąnakt mes esame priemiesty,
paskutiniam namo aukšte,
kur ant praviro lango
tupia ramūs balandžiai ir pienių pūkai,
visą dieną čia skridę iš pievų.

O paskui
mes išlįsim pro angą ant stogo.

Mėnesiena
bus prilipusi prie dervos,
kurią saulė per dieną atšildė.

O mėnuo?
Jis rymos ant kamino krašto
ir žiūrės, kaip krosnyje gęsta žarijos.

Sulaikę kvėpavimą,
tyliai klausysimės,
kaip toli miškuose
žvaigždžių spinduliai ištraukia iš žemės grybus,
kaip į purią smėlynę
rausias šaknys tarytum geltoni sliekai,
kaip srovė sugundo krantus
plaukti kartu į jūrą.

Zundas nakty
gulės mums po kojom
lyg pamestas melsvo kartūno kaspinas,
o tolumoj –
sugriauti fabrikai,
ten jauni darbininkai
uždarbiavo prieš karą,
o dabar nušauti
guli žemėj prie Juglos, prie Cėsio,
prie tolimosios Kazanės,
Urale ir Kryme,
o jų sūnūs,
pagimdyti lipšniųjų rusių
prie Volgos, rusvuos kaimeliuos,
gena upėn žąsis,
mokos groti gitarom,
nežino, kas tėvas,
ir nemoka nė žodžio latviškai.

Į viršų

TRYS KNYGOS

Knygą išleidau
gražią
apie meną
       ir amžiną
              būtį.

Išleidau,
bet visi knygynai
kaip vienas
mano knygos
griežtai
atsisakė.

Galvojat, nusiminiau?
Ne!
Antrą išleidau
knygą,
knygą ugningą
apie draugystę,
       brolybę,
              žmonijos ateiti
                     ir jos kultūros taurumą.

Bet veltui
aš jos ieškojau
knygynų vitrinose
tarp daugiatomių romanų,
modernių rašalinių
ir liesų kino gražuolių –
veltui.

O kai aš,
į knygyną užėjęs,
paprašiau savo knygos,
knygos ugningos,
mergelė madonos veidu,
kvepianti
kaip aukščiausios rūšies cigaras,
šypsojosi:
„Pone, čia ne prieglauda
ar gyvulių gelbėjimo draugija“.

Ir tada,
tą rudens ūkanotą vakarą,
kai bulvaruos po liepom
sklido kvapas
ne nuo žiedų,
tik nuo gatvės merginų
ir mašinos lėkė per tamsą
su pora liepsnojančių saulių,
aš,
grįžęs namo,
nusiplėšiau batus, šveičiau juos pro langą,
atidaviau paltą
šeimininkei už nuomą,
sėdau
ir
parašiau veikalą:
„Praktiški patarimai
       valstybės iždo eikvotojams,
       vekselių klastotojams,
       žudikams,
       nevedusiems,
       pradedantiems rašytojams,
       susimovusiems abitūroje,
       automobilių vairuotojams ir nemokantiems šokti.“

Dvidešimt knygų magnatų
dėl rankraščio pešėsi
lyg dėl valstybinės paramos.
O knygai išėjus,
tūkstančiai
spindinčių
spalvotų reklamų
perdavė tautai
jos pavadinimą.

Greta
garsiųjų Dunlopo padangų,
Chlorodonto pastos,
dieviškosios Hubigan pudros
nuo visų stulpų,
iš visų kampų ir vitrinų
tavaravo prieš jus
mano veidas,
siauras ir liesas
nuo bemiegių naktų
ir pietų, tik sapne suvalgytų.

Firmos
pasamdyti šaukliai
šaukė –
tegyvuoja!
Moksleiviai ir valkatos svarstė
ties nepažįstama nuotrauka:
„Gal čia koks jogas –
badavimo naujas rekordininkas?
Ar boksininkas japonas,
būsimasis Dempsio varžovas?
O gal nepagautas žudikas?

Panelės dūsavo:
„Ak, mūsų sielų ganytojau!“

O
vienas žymus
tabako fabrikas
iš pačio blogiausio tabako pradėjo gamybą
savo geriausių cigarų
su mano vardu.

Į viršų

VAIZDUOTĖS VEIDRODIS

Malkos pinga ir pinga kasdien.
Sakykit – ar ne vis vien,
Kur man sėdėti ir gerti selterį?
Veltui
Mane mirtimi bandot pagandint.

Kas, kad aš apiplyšęs bastausi,
O virš manęs apniukus padangė,
Kas, kad vieną varioką menkiausią
Vos randu, kišenes išgrandęs,
Užtat iš delno savom smegenim
Erelius aš pašeriu Anduos.

Aukštyn,
Tik aukštyn
Savo vaizduotės pašliūžom
Virš visko, ko jūs taip geidžiat:
Pinigų ir drabužių,
Ir laiko, kur žmonės bučiuojas.

Tu,
Begalybe,
Mane dabar svaigini
Labiau, nei vaikystėje čiobras.
Tu,
Begalybe,
Savo akis tau siunčiu.

Jaučiu –
Greit nusimesiu paskutinių ląstelių svorį.
Jau dabar, jeigu norit,
Mažesnis už slieką būsiu.
Jau dabar
Pakelsiu kalnagūbrio pusę
Ir petim paremsiu visatą.

Duokit man sniegą visų grenlandijų –
Alsavimu savo bematant
Paversiu atgal į vandenį!
O gal jums avižą įsprausti, ar ką,
Į žvakę vietoj liepsnos?

Tai meilės dėka.
Be meilės
Nebūtų ir šitos dainos.
Nebūtų.
Iš už malkų krūvos, smėlėta pakriūte,
Saulė kaip geltona katė nusileidžia
Ir veidą man laižo.

Guliu aš prie malkų,
Ir ties mano galva
Kaip armonika
Groja telegrafo stulpai.

Į viršų

ŽIEDAS

Ir tada įėjai tu
Elastingu žingsniu kaip gatvės merga,
Kurios glėbys gilesnis už mirtį.

Įėjai tu.

Liepų lapai spindėjo, aptekę pasaulio alsavimu.
Kažkur po žeme,
Rūsiuose,
Cypdamos blaškėsi pelės,
Ir jų kailiukuose
Kaip auksas žibėjo drožlės.

Įėjai tu ir tarei:
„Šįvakar būsiu“.
Skraidė ore šilti tarsi kraujas paukščiai.
Anapus miesto, namų ir garlaivių

Alsavau jūra,
Ant lūpų gulė
Sunki debesų tvankuma,
O tarp dantų grikšėjo
Vėjo atneštas smėlis.

„Šįvakar būsiu“ –
Tie žodžiai
Įsmigo širdin ligi dugno,
Ir virpėjau tarsi rasa.

Vakaras.

Uždengiau langus.
Visus.
Saugodamas nuo tavęs,
Paslėpiau širdį lentynoj
Tarp knygų žilų,
Išgertų stiklinių ir prisiminimų.
Tris ilgas žvakes –
Raudoną, mėlyną, juodą
Aš uždegiau vienu metu.
Uždengiau guolį geltona, papurusia antklode,
Kuri sugeria kaip kempinė
Karštį, vaitojimą, prakaitą,
O greta
Pastačiau suolą –
Numesti tavo plevenantiems rūbams
Ir prislėgti sunkiu vario dubeniu.

Ir tada įėjai tu –
Perverianti kaip skersvėjis,
Kaip kvapas, nustelbiantis viską.

Įėjai tu.
Nuo tavo kaitros
Antklodė, nuslinkusi ant grindų,
Staiga susiraitė kaip tošis.
Išgąsdintos liepsnos nutrūko nuo žvakių
Ir nėrė į tamsą.

Įėjai tu.
Ir, tyliai šypsodama,
Nuo lentynos
Paėmei mano širdį,
Pūstelėjai
Ir užsimovei kaip žiedą ant piršto.

Ant piršto.

Į viršų

MANASIS PRŪSOKŲ ANSAMBLIS

Brangioji,
Dėl tavęs kaip asilas kopčiau Tibeto šlaitu.
O tu?
Tu tik nagą po nago brūžini.
Mano siela – dulkelė ant tavo drabužio.

Varge,
Kaip tik dabar
Podagra mano smegenys serga.
Kas man beliko?
Alaus krautuvėlę įsteigti,
O jei nesisektų,
Pereit prie dar tylesnių dalykų?
Varge!
Norėdamas tau bent kiek įsiteikti,
Nupirkau prūsokų dvylikę.
Jie zuja po kambarį, kanda
Grindims ir tapetams į žandą.
O aš,
Paspjaudęs veidrodžio stiklą,
Šiaip taip grąžinau jam spindėjimą seną
Ir, padedant medui, ant stiklo įkaliau
Prūsokams dvidešimt triukų bei scenų.

Kai liūdesio šmėkla tau apsireikš,
Eikš,
Mieloji,
Eikš pas mane.
Viskas,
Viskas čia po senovei.
Tavo švelnius pečius vakare
Apgobsiu aksomo skara, į kurią
Rožių arbatą dabar suvyniojau.
Sėdėsi raudonam senelio krėsle,
O šalia,
Mėlynoj prieblandoj,
Mano prūsokų komanda
Burkuos
Švelniau už cukrinį balandį.
Ir vienintelė mano višta pro langą
Godžia akimi juos rys.
Kai tau kambarys
Per tamsus pasirodys,
Galvoji, kad aš
Nusiminsiu?
Nėmaž!
Kriaukšlę pyrago, lyg popierius ploną,
Palubėj pakabinsiu
Vietoj plafono.
Daiktai keistai kaip vaiduokliai žibės,
O aš įsitaisęs rakto skylėj,
Užgrosiu fleita, ir garsai nuvirpės
Dygūs ir smulkūs kaip šiurpuliai.

Ir tada,
Mieloji,
Pagal fleitos melodiją
Ant veidrodžio dulsvo
Mano prūsokai –
Tikri savo meno mokovai –
Iškilmingai ir oriai kaip povai
Pradės
„Ozės mirtį“ ar „Vengrų šokį“.

Pasauli, sustoki!

Ir jeigu,
Mieloji,
Iš to bent nusišypsotum,
Mano sieloj pražystų sodai.
Aš ir mano mokintiniai,
Pratybų ilgų iškankinti,
Traukiniu
Į Vokietiją patrauktume.
Tenai,
Hamburgo lėbautojų landynėj,
Kur drėgmė nuolatinė
Kaip kaktusas bado plaučius mirtinai,
Tenai
Šoktų mano prūsokai valsą,
Per nuodėgulį verstųsi iš eilės,
Kaip žiogai skrajotų ir balsiai
Dainuotų angliškas daineles.

Viens kitam iš dantų
Lyg bepročiai
Matrosai pypkes nervingai plėštų,
O aš
Tuo metu
Tau pinigus šluočiau
Į didelę vario lėkštę.
Tačiau
(Ak, mielai aš dainuočiau ką nors idiliškai tyro!)
Mano varžovas – klastingas fakyras
Papirks doriausią viešbučio vyrą.
Ir šis
Vieną rytmetį šiltą,
Kai mano prūsokai miegos,
Įsupti į japonišką šilką,
Užbers ant jų kažką žalio ir mirtino.
Veltui juos trinčiau aliejum ir spiritu:
Skausmo baisiausio varstomi,
Jie mirs.
Prie bendro jų karsto
Stovėsim trise –
Aš ir du treneriai suomiai –
Gedulingi bei romūs,
Su gražiausiom pasaulio žibuoklėm delnuose.
Juos laidosim Hamburgo vabzdžių kapuos.
Bus balandžio mėnuo,
Ir medžiai lapos.
O kaipgi aš?
Gal vilias kas nors
Aptikti mane
Žvejojanti kuojas?
Ne!
Man valgyti noris,
Bet, va, pinigų stokoja.
Dieve, kodėl tu sielą davei man?
Ir štai,
Kad pamirščiau tave,
Brangioji,
Savo meilę ir didžią nelaimę,
Į uostą velkuosi lėtai.
Tenai kaip kieta alyvuota virvė
Lauksiu aš kirvio.
Tegu vieną naktį pusiau mane perkerta.
Perkerta.
Galas.
Rytas.
Kažkas iš dangaus juodą tušą ištraukia gigantišku parkeriu.

Į viršų

NERIMAS

Lapoja liepos,
Žaliais ratilais į padangę stiepias.
Kažin ar aš sulaposiu?

Kaip norėčiau, pirštus lyg šaknis į žemę suvaręs,
Likti čia pat – skveruos, bulvaruos!
Ir gyventi,
Kad aplinkui langai lyg spindintys vėjai pleventų.

Geriu, alsuoju, judu ir ieškau,
Matau kryžius prie Latgalos vieškelių,
Paukščius, kurie skrenda pro Afrikos palmes
Nuo dulkių pabalę,
Jūras, kurių atsivėrusios gelmės
Pilnos koralų.
Bet man neramu.

Ir vakarą žvainą,
Kai briedžiai
Miškuos prie upių gerti ateina,
Kai amžinybė kiekvieną slieką paliečia,
Aš jaučiuos
Lyg aikštės vidury –
                               tamsios
                                          ir tuščios,
Kur kamuolį spardžiau dar vaikiščias
Ir kur anuomet kvepėjo arkliais.
Į mano kaktą atsiremia žvaigždės,
Balandžiai po mano smakru ieško jaukumo,
Dangus mėlynas,
                       mėlynas kaip venos ant kūno,
Tik džiaugsmas širdies neapima.
Girdžiu, kaip įdumba kapinės,
Tilsta latakų vanduo parudęs.
Drėgmė sidabru grindinį krapina.
Vėsa po odą laksto kaip skruzdės.
Bet man neramu.

Ir belieka man eiti,
Eiti
Žalsvu, išvargusiu veidu
Į tarpvarčių tamsą ar dar kur,
Ten, kur svaigulį aitrų parduoda ir perka,
Kur gyvenimą peilio ašmenys tvarko,
Bet man neramu.

Tada, kaklaraištį pasirišęs, kaip dera,
Dar jis mane oresnį padaro, –
Kavos namuose skandinuosi be galo.
Radiju pajuntu: Jokohamoje vyšnios pabalo,
Upėse plauko rožinės žuvys,
O aš sėdžiu,
Selterį aštrų už du geriu vis,
Ir man neramu.
Kavos kvapas, kaip amžinybė
Sunkus ir tirštas,
Kybo,
Nulaša mano pirštais,
Rudai mano smegenis dažo
Ir mano svajas lyg popierių glamžo.
Ir kyla noras
Tarp delnų selterio stiklą sutrėkšti
Ar tėkšti
Į vieno lankytojo galvą,
Bet sėdžiu, lyg būčiau iš alavo,
Sėdžiu,
Ir kažkodėl dar labiau mane kaklaraištis veržia.

Šalta.
Lėtas ir liūdnas tango plaukia prošal,
Visose krištolo vazose
                                gėlės pagelto.
Bet man neramu.
Jaučiu –
Po rūbais moterų įsčios brinksta,
Gėrovai širdį skandina stiklinėj.
Čikagos skveruose
Paskutiniai naktibaldos dingsta,
Ir nuo saulės iečių sacharose
Krūpsi ir kosi smėlynai.

Ir tada aš matau –
Laikrodžių rodyklės išauga lyg bokštai didžiulės
Ir į širdį man duria.

Ir tada aš matau –
Lyg šiurpi uodega
Mano liežuvis
Pakyla ir blaškos
Prie visų žemynų ir durų.
– Kur saulė? – šaukiu,
Šaukiu
Ir šituo šauksmu nykiu
Aš visas išlašu lyg paskutinis lašas.

– Keistuoli, saulė
Kaip griežinėlis citrinos
Šviečia iš jūsų stiklinės,
Priėjus panelė man sako.
Jos nagai ir alsavimas kaip gvazdikai žydi nuo lako,
Lako.

Virš pasaulio ištvinsta ir plakas
Trūnėsių ir kraujo tvaikas. Apmiršta pulsas.
Žvaigždės lyg žemėmis apneštos, dulsvos.
Žmogus nusitaikęs.
Neramu.
Šalta.
Viso pasaulio vazose
                              gėlės pagelto.

Į viršų

KAKTUSAS

Štai tu manęspi ateini
Iš rausvo svaigulio ir garo.
Ir visa, sukaupta many,
Medum bematant pasidaro.

Tu žiedu lyg ugnies grąžtu
Pakampes perveri ir langus.
Taip, mano kaktuse, tai tu –
Lyg pabučiavimas – toks lengvas.

O juodame nakties laike
Tampi – kaip mano aistros – juodu.
Sužimba auksine blake
Žvaigždė – be sąžinės ir proto.

Delnais ilgiuos tamsių darbų,
Nubunda, kas aitru ir tiršta.
Ir begalybei per grubu,
Kada ją liečia žemės pirštai.

Ak, rojaus žiede nuostabus,
Smėlynai tavo pradžią dengia.
Aštriu alsavimu perpus
Kaip dangtį perskelki tu dangų.

Pasaulis kas? Tiktai viršus.
Balandžiai. Bučinys, man duotas.
O hidroplanas panašus
Norėtų būt į mažą uodą.

Mėgina žvaigždę pasigaut
Ir mano langas, ir lentyna.
Ir girioj grybai stengias augt
Ant kambario grindų lentinių.

Karštai man lūpas pabučiuok,
Tegu jos rožių krūmu žydi.
Apgaulė tie žiedai, vienok
Apgaulė ir tėra graži dar.

Į viršų

LAIŠKAS VIENAI MIRUSIAI SENUTEI LAIKRAŠTININKEI

                                              Adresas – Ziepniekų kapinės

Mano laiškas nebus per ilgas,
Ir aš rašysiu didelėm raidėm.
Kažin
Ar ten eidama pasiėmei akinius?
Žmonės tokie jau keistuoliai,
Laidotuvėse verkia
Ir nemato,
Ko mirusiam reikia.

Atleiski,
Kad aš nežinau, kur tavo kapas.
Kai numirei, buvau išvažiavęs,
O kai, grįžęs į Ilgeciemą,
Nuėjau į tavo namus, –
Niekas nieko apie tave nežinojo.
Tavo anūkė
Buvo išvykusi dirbti į kaimą.
Jai gimė vaikas,
Žinai –
Nuo nenaudėlio Juodojo Jankos (močiutė skaitydama atsidūsta).

Tas nuduoda nieko nežinantį,
Po senovei rūko,
Kremta saulėgrąžas
Ir kas vakarą groja mandolina.
Kūdikis labai silpnas.
Geriau jau tu jį pasiimtum.

Tavęs aš nepamiršau.
Visados,
Kai einu pro tą kampą,
Kur sėdėdavai tu, maža ir vešli tarsi krūmas,
Aš prisimenu tavo veidą,
Išvagotą smulkių raukšlelių,
Tavo giedančio balso drebėjimą,
Tavo „dėkui“ ir „padėkdie“,
Pilnus dievo vardų kaip skruzdžių.

Žinau, jau žinau, ko nori paklausti.
Po tavo mirties
Tam name, kur tu gyvenai Ilgecieme,
Viskas taip pat, kaip seniau.
Tik iš lauko
Šeimininkas jį perdažė,
O senoji Ilsterė
Persikėlė pas Kaneniekus.

Prie kampo,
Kur sėdėdavai tu,
Dabar pastatytas rusvas kioskelis –
Visai kaip vaikas.
Jame sėdi mergaitė
Šviesiom spindinčiom garbanom.
Ji moka šypsotis
Ir paduoda laikraštį
Grakščiais ir drėgnais pirštukais
Su švelnia, saulėta oda.
Kioskas prekiauja gerai.
Tik jauni žmonės,
Atėję ko nors nusipirkti,
Užtrunka perdaug ilgai.
O nueina,
Kažkaip keistai pragiedrėję.

Mano bičiuliai poetai,
Apie tavo mirti. išgirdę,
Pasigėrė smuklėje,
Sudaužė indus,
Priplepėjo kvailysčių,
Vadino tave laikraščių močiute,
Tačiau tu nepyk!
O kas jiems beliko daryti?
Eiti bažnyčion,
Padėti vainiką: kur tu sėdėdavai,
Liūdėti?
Jie gi silpni.

Tavo vaistai – žibalas – nuo reumatizmo
Man netinka.
Dešinioji koja per keli vis girgžda,
Lyg viduj ten kažkas tupėtų
Ir karpytųs nagus.
Bet gal apie tai vėliau,
Kai būsiu tenai, pas tave.

Tai nutiks, matyti, netrukus.
Gresia naujas pasaulinis karas.
Aš išeisiu į frontą,
O paskui turbūt pas tave.

Bet nieko čia tokio,
Pakankamai teko kivirčytis,
Bučiuot mergaites,
Būti bailiu ir veidmainiu,
Pakankamai,
Neturiu nieko prieš
Nueiti aukštyn pas tave.

Ten mudu loštume kvailį,
Čiulptume tavo mėgiamus ledinukus,
O jei nusibostų,
Aš dainuočiau tau apie Transvalį
Ir brązginčiau gitara.

Vakarais
Aš atneščiau vandens
Tavo mirtoms ir flioksams palaistyti.
Parašyk,
Ar tau nesudužo ten koks vazonas,
Tuo pačiu ėjimu
Galėčiau atnešti naują.
Tuo ir baigiu.

Jei mano laiško
Negalėtum vis dėlto perskaityt,
Paprašyk Ziemelniekų Janio.
Jis tau padės.
Toks mielas, grakštus jaunikaitis
Juodais akiniais
Ir atsiliepia, šaukiamas poetu.

Į viršų

DUJOS

Ir vėlei vamzdžiais atskubėjo
Nuodai – gyvenimo skelbėjai.

Jie iš plieninių lūpų dvelkia
Aitriau, nei gailių tvaikas pelkėj.

Ateikit, moterys, štai dujos –
Kaip ožį griebkit už ragų jas.

Jas degtuku kaip aukso žiogu
Pačiupkit, kad nesiožiuotų.

Ugnelės mėlyna aguona
Kaip dalgė gels, gaivins kaip duona.

Tiktai neimkite į delnus:
Tenai su dilge tyko velnias.

Statykit katilus ir puodus,
Kad platūs jų žandai šypsotųs.

Nes vėlei vamzdžiais atskubėjo
Nuodai – gyvenimo skelbėjai.

 
Iš latvių kalbos vertė Vladas Šimkus
Rašyba pakoreguota

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]