|
<< Atgal
1984 m. birželio 6 d. Harvardo
universitetas pakvietė Italo Calvino perskaityti Charleso Elioto Nortono paskaitas
apie poeziją (Charles Eliot Norton Poetry Lectures) 1985–1986 metams.
Nortono paskaitos yra šešių paskaitų ciklas, kurioms skaityti vieneriems akademiniams
metams dažniausiai kviečiamas garsus menininkas ar kritikas. Galima paminėti, jog
anksčiau jas skaityti yra tekę, pavyzdžiui, T.S. Eliotui, Leonardui Bernsteinui,
Igoriui Stravinskiui, Jorge Luisui Borgesui, Octavio Pazui, tačiau iš italų rašytojų
Calvino buvo pirmasis. Pavadinime figūruojantis terminas poezija yra traktuojamas
plačiau ir reiškia bet kurį poetinį – literatūrinį, muzikinį, vaizduojamąjį –
kūrinį visiškai laisva tema. Iš pradžių šitokia pasirinkimo laisvė varžė
rašytoją, tačiau vos tik jis aiškiai apsisprendė, jog jo tema bus kardinalios
literatūrinės vertybės ir jų išsaugojimas ateinančiam tūkstantmečiui – su
įkarščiu atsidavė šiam darbui. Iš pradžių I. Calvino planavo parašyti aštuonias
esė, tačiau vėliau šios minties atsisakė. Atėjus laikui vykti į Jungtines
Valstijas, jis buvo spėjęs parašyti penkias. Šeštają, užvardintą Nuoseklumas,
jis rengėsi rašyti Harvarde. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta išsipildyti: 1985 m.
rugsėjo 6 d. rašytoją ištiko insultas. Nuvežtas į Sienos Santa Maria della Scala
ligoninę, jis išgyveno dar dvi savaites ir mirė naktį iš rugsėjo 18 d. į 19 d. po
antrojo insulto. Ant rašomojo stalo liko penkių esė mašinraštis, tvarkingai įdėtas
į aplanką ir paruoštas kelionei į Ameriką. Šeštoji esė taip ir nebuvo pradėta.
Pirmąkart Amerikietiškos paskaitos (Lezioni americane su paantrašte Šeši
pasiūlymai artimiausiajam tūkstantmečiui) išėjo po rašytojo mirties 1988 metais.
Šios esė yra literatūrinis I. Calvino rašytojo
manifestas ir testamentas. Trumpoje pratarmėje pats rašytojas teigia, jog savo paskaitas
skiria nekintančioms literatūros vertybėms ar ypatybėms, kurios yra itin artimos jo
širdžiai ir kurių perspektyvas jis mėgina nuspėti artimiausiame tūkstantmetyje. Jo
nuomone, tokios amžinos ir esminės literatūros vertybės yra lengvumas, greitumas,
tikslumas, vaizdingumas, daugialypumas ir nuoseklumas. Remdamasis savo paties kūryba ir
cituodamas daugybę autorių, jis plėtoja ir gvildena įvairiausius argumentus šiai
teorijai pagrįsti. Kiekviena iš penkių esė yra atskira ir išbaigta bendro sumanymo,
kurio, deja, autoriui nepavyko iki galo įgyvendinti, dalis. Skaitytojai galės patys
įsitikinti Calvino meistriškumu ir virtuoziškumu iš antrosios rinkinio esė Greitumas,
kurią pateikiame su vertėjo komentarais.
Italo Calvino
GREITUMAS
Pradėsiu nuo senovinės legendos.
Susenęs imperatorius Karolis Didysis įsimylėjo
vieną vokietaitę. Rūmų didikai didžiai sunerimo matydami, kad valdovas,
užsiliepsnojęs meile ir pamynęs karališkąjį orumą, užleido karalystės reikalus.
Kai mergina ūmiai mirė, dvariškiai lengviau atsiduso, bet neilgam, nes Karolio
Didžiojo meilė nemirė kartu su ja. Imperatorius liepė išbalzamuotą mylimosios kūną
nunešti į jo menę ir niekaip nenorėjo skirtis su ja. Arkivyskupui Turpinui,
nusigandusiam tokios liguistos aistros, kilo įtarimas ir jis pasišovė apieškoti
kūną. Po numirėlės liežuviu jis rado žiedą su brangakmeniu. Vos tik žiedas pateko
į Turpino rankas, Karolis Didysis įsimylėjo arkivyskupą ir suskubo atsikratyti kūno.
Kad išvengtų šitos nesmagios padėties, Turpinas įmetė žiedą į Konstanco ežerą.
Imperatorius įsimylėjo ežerą ir nė už ką nenorėjo palikti jo krantų.
Šią legendą, „nurašytą iš
vienos knygos apie magiją“, dar glausčiau negu aš savo neskelbtų užrašų
knygutėje atpasakoja prancūzų romantikas Barbey d'Aurevilly1.
Ją galima perskaityti Barbey d'Aurevilly raštų Plejados (Pléiade) bibliotekos
komentaruose (I, p.1315). Nuo tada, kai ją perskaičiau, ji niekaip neina man iš galvos,
tarsi žiedo burtai tebeveiktų mane per pasakojimą.
Pamėginkime išsiaiškinti, kodėl šis pasakojimas
mus taip žavi. Jame mes susiduriame su absoliučiai anomaliais įvykiais, kurie yra
glaudžiai susiję vienas su kitu: senyvo imperatoriaus meilė merginai, nekrofiliška
manija, polinkis į homoseksualumą, o galiausiai viskas nugrimzta į melancholišką
kontempliaciją – senyvas karalius, pagautas ekstazės, žiūri į ežerą. „Charlemagne, la vue attachée sur son lac de Constance, amoureux de
l'abîme caché“2, – rašo Barbey d'Aurevilly viename
romano skirsnyje (Une vielle maîtresse3,
p. 221), kurį jis pakomentuoja atpasakodamas legendą išnašoje.
Šių įvykių grandinei sujungti egzistuoja žodinis
ryšys – žodis „meilė“ arba „aistra“, – užtikrinantis skirtingų potraukio
formų tęstinumą. Taip pat egzistuoja siužetinis ryšys – užburtasis žiedas, –
susiejantis įvairius epizodus loginiu priežasties ir padarinio saitu. Didžiulį norą
įsigyti neegzistuojantį dalyką, niekį arba stoką, kurį simbolizuoja tuščias žiedo
apskritimas, labiau išreiškia legendos ritmas negu pasakojami įvykiai. Kartu visą
pasakojimą persmelkia mirties, kuriai Karolis Didysis atrodo karštligiškai priešinasi
kabindamasis į gyvenimą, dvelksmas, karštligė, kuri numalšta kontempliuojant ežerą.
Vis dėlto tikrasis ir pagrindinis pasakojimo
veikėjas yra užburtasis žiedas, nes tik žiedo veiksmai nulemia veikėjų veiksmus; tik
žiedas susieja juos tarpusavyje. Aplink magiškąjį objektą susiformuoja lyg jėgos
laukas, kaip paties pasakojimo erdvė. Galime sakyti, kad magiškasis objektas yra
atpažinimo ženklas, atskleidžiantis asmenų ir įvykių sąryšį: pasakojimo funkcija,
kurios istoriją galime atsekti skandinavų sagose bei riterių romanuose ir kuri toliau
šmėkščioja Italijos renesansinėse poemose. Ariosto Pašėlusiame
Rolande4 mus užplūsta nepabaigiama vienas kitą
keičiančių kardų, skydų, šalmų, žirgų virtinė, pasižyminti konkrečiomis
savybėmis; taigi siužetą galima apibūdinti kaip tam tikrų objektų, pasižyminčių
tam tikromis galiomis, kurios nulemia kai kurių veikėjų santykius, nuosavybės kaitą.
Realistiniame pasakojime Mambrino šalmas tampa
barzdaskučio dubeniu, tačiau nepraranda svarbos ar reikšmės. Taip pat labai svarbūs
yra visi objektai, kuriuos Robinzonas Kruzas ištraukia iš sudužusio laivo ar pasidaro
pats. Tarkime, kad vos tik pasakojime pasirodo objektas, jam iškart priskiriama ypatinga
galia, ir jis tampa lyg magnetinio lauko ašimi, neregimų saitų rezginio mazgu. Objekto
simbolizmas gali ir nebūti daugmaž akivaizdus, tačiau jis visada yra. Galima sakyti,
kad pasakojime kiekvienas objektas visada yra magiškas.
Grįžus prie Karolio Didžiojo legendos,
paaiškėja, jog italų literatūroje ji egzistuoja nuo seno. Šeimyniniuose Laiškuose
(I, 4) Petrarca pasakoja išgirdęs šią „grakščią pasakaitę“ (fabella non
inamena), kuria jis esą netikįs, prie Karolio Didžiojo kapo Achene. Petrarcos
lotyniškas pasakojimas pateikia gerokai daugiau detalių, jausmų (Kelno vyskupas,
paklusdamas antgamtiniam balsui iš dangaus, grabinėja po šaltu, sustingusiu lavono
liežuviu, sub gelida rigentique lingua) ir moralinių pamokymų, tačiau aš pats
teikiu pirmenybę glaustai santraukai, kuri palieka apsčiai vietos vaizduotei, o sparti
įvykių kaita perteikia neišvengiamos lemties nuojautą.
XVI amžiuje vėl pasirodo įvairių versijų
įmantria italų kalba, kurios itin pabrėžia nekrofilišką legendos aspektą.
Sebastiano Erizzo, novelisto iš Venecijos, versijoje Karolio Didžiojo rauda lovoje
šalia lavono tęsiasi per kelis puslapius. Priešingai, homoseksualus imperatoriaus
meilės arkivyskupui aspektas lieka bemaž nutylėtas ar tiesiog išbrauktas, kaip tai
atsitiko viename iš garsiausių šešioliktojo amžiaus traktatų apie meilę (parašyto
Giuseppe's Betussi'o), kuriame suradus žiedą istorija baigiasi. O finale nei Petrarca,
nei jo itališkieji sekėjai apskritai nekalba apie Konstanco ežerą, nes viskas vyksta
Achene, o legenda siekia paaiškinti imperatoriaus rūmų ir pastatytos bažnyčios
atsiradimo istoriją; žiedas įmetamas į pelkę, kurios dumbliną smarvę imperatorius
uosto lyg kvepalus ir kurios „vandeniu mėgaujasi“ (čia matome ryšį su kitomis
vietinėmis legendomis apie karštųjų versmių kilmę); tai detalės, kurios dar labiau
akcentuoja nekrofilišką visos istorijos pobūdį.
Dar senesnės yra Gastono Paris5 tirtos vokiečių viduramžių tradicijos; jos liudija apie
Karolio Didžiojo meilės mirusiai moteriai variantus, kurie istorijai suteikia visai
kitą atspalvį: dabar mylimoji yra teisėta imperatoriaus žmona, kuriai užburtasis
žiedas yra priemonė laimėti jo ištikimybę; kartais ji yra fėja ar nimfa, mirštanti
numovus jai žiedą; kartais ji yra moteris, kuri atrodo gyva, bet numovus žiedą
paaiškėja, jog ji – atšalęs lavonas. Ko gero, visų šių istorijų pradžia yra
viena skandinavų saga: Norvegijos karalius Haroldas miega su negyva žmona, susupta į
užburtą apsiaustą, kuris sukuria regimybę, jog ji yra gyva.
Žodžiu, Gastono Pariso surinktoms viduramžių
versijoms, trūksta įvykių sekos, o Petrarcos ir Renesanso rašytojų literatūrinėms
versijoms trūksta greičio. Todėl aš teikiu pirmenybę Barbey d'Aurevilly pateiktai,
tegu ir nenugludintai, versijai. Jos paslaptis yra priemonių glaustumas: įvykiai,
nepaisant jų trukmės, tampa tiesėmis sujungtais taškais, kurių zigzaginis raštas
rodo nepaliaujamą judėjimą.
Tuo aš nenoriu pasakyti, jog greitumas yra vertybė
pati savaime: pasakojimo laikas taip pat gali būti sulėtintas, cikliškas ar statiškas.
Šiaip ar taip, pasakojimas yra laiko trukmės operacija, kerai, veikiantys laiko tėkmę
jį sutraukdami ar ištęsdami. Sicilijoje pasakotojai, panūdę praleisti epizodus ar
nurodyti ištisų mėnesių ar metų pertraukas, ištaria vieną šabloninę frazę: „lu
cuntu nun metti tempu“ (pasakai skalsu ant laiko). Sakytinio pasakojimo technika
tautinėje tradicijoje remiasi funkciniais kriterijais: ji atsijoja nereikalingas detales,
tačiau išskiria pasikartojimus, pavyzdžiui, tada, kai pasakos siužetas yra eilė
kliūčių, kurias reikia įveikti. Vaikai mielai klausosi pasakų dar ir dėl to, kad
laukia pasikartojančių dalykų: situacijų, posakių, šablonų. Lygiai kaip
eilėraščiai ir dainos rimais pabrėžia ritmą, taip proza surimuoja įvykius. Legenda
apie Karolį Didįjį yra įtaigus pasakojimas todėl, kad legendoje įvykiai kartojasi
tarsi eilėraščio rimai.
Jeigu tam tikru savo literatūrinės veiklos etapu
aš ir domėjausi liaudies pasakomis ir padavimais, šitai lėmė ne ištikimybė tautinei
tradicijai (turint galvoje, kad mano šaknys glūdi vien šiuolaikinėje ir
kosmopolitiškoje Italijoje) ar vaikystės skaitinių ilgesys (mano šeimoje vaikas
galėjo skaityti tik šviečiamąją, ypač mokslinio pobūdžio literatūrą), o mano
susidomėjimas jų stiliumi ir struktūra, glaustumu, ritmu ir griežta pasakojimo logika.
Perdirbdamas praėjusio amžiaus tyrinėtojų užrašytas italų pasakas, aš patirdavau
ypatingą malonumą, kai originalas būdavo itin lakoniškas ir man tekdavo pasistengti
kuo tiksliau jį atpasakoti išlaikant maksimalų pasakojimo ekspresyvumą ir poetinį
įtaigumą. Pavyzdžiui:
Karalius susirgo.
Susirinkę gydytojai jam tarė: „Jūsų Didenybe, jei norite pasveikti, jums reikia
gauti nors vieną žmogėdros plunksną. Tai bus nelengva padaryti, nes žmogėdra praryja
visus žmones, vos tik juos pamato“.
Karalius visiems paskelbė šią žinią, tačiau
niekas nenorėjo eiti. Tuomet pagalbos jis kreipėsi į vieną savo pavaldinį, labai
ištikimą ir narsų vyrą. Šis tarė: „Eisiu“.
Jam parodė kelią: „Kalno viršūnėje yra septyni
urvai, viename iš jų gyvena žmogėdra“.
Vyras išėjo ir keliavo iki sutemų. Tuomet jis
pasiprašė nakvynės pakelės užeigoje... (Italų pasakos, 57).
Nė vieno žodžio apie tai, kuo serga karalius,
kaip žmogėdra gali turėti plunksnas ar kokie buvo tie urvai. Tačiau visi paminėti
dalykai yra būtini fabulai: būdingiausias liaudies pasakos bruožas yra išraiškos
priemonių taupumas; patys keisčiausi siužeto vingiai pasakojami praleidžiant visas
nereikalingas detales; tai visada kova su laiku, su kliūtimis, kurios trukdo ar atitolina
noro išsipildymą ar prarastų gėrybių atgavimą. Pats laikas gali visiškai sustoti
kaip Miegančiosios gražuolės pilyje, ir tam pavaizduoti Charles Perrault užteko tik
parašyti:
Les broches mêmes qui
étaient au feu toutes pleines de perdrix et de faisans s'endormirent, et le feu aussi.
Tout cela se fit en un moment: les fées n'étaient pas longues à leur besogne.
Nustojo kepti kurapkos
ir fazanai, užmauti ant iešmų, užgeso ir pati ugnis. Tas viskas įvyko akimirksniu:
fėjos juk mėgsta viską greitai daryti.
Laiko reliatyvumas yra kone labiausiai paplitusi
pasakos tema: kelionė į aną pasaulį keleiviui atrodo tarsi truko tik kelias valandas,
tačiau grįžęs jis neatpažįsta gimtųjų vietų, nes prabėgo daugybė metų. Probėgšmais paminėkime, kad ankstyvojoje amerikiečių literatūroje
šis motyvas davė pradžią Washingtono Irvingo6 Ripui van
Vinkliui, tapusiam pamatiniu jūsų7 nuolat kintančios
visuomenės mitu.
Šitą motyvą taip pat galima aiškinti kaip
pasakojimo laiko, nesuderinamo su realiuoju laiku, alegoriją. Tą pačią reikšmę
galima įžvelgti ir atliekant atvirkštinį veiksmą – tempiant laiką vidiniais vienos
istorijos išsišakojimais į kitas istorijas, o tai būdinga rytietiškoms pasakoms.
Šecherezada pasakoja istoriją, kurioje pasakojama istorija, kurioje pasakojama vėl kita
istorija ir taip toliau.
Menas, leidžiantis Šecherezadai išsigelbėti
kiekvieną naktį, yra mokėjimas jungti vieną istoriją su kita ir staiga nutraukti jas
tinkamu metu – du laiko tolydumo ir pertraukiamumo būdai. Tai ritmo paslaptis, laiko
sugavimas, kurį galime atpažinti nuo pat pradžios: epiniame pasakojime – metrinėmis
poezijos priemonėmis, proziniame pasakojime – priemonėmis, kurios palaiko mūsų norą
klausytis toliau.
Visiems žinomas tas nesmagus jausmas, kuomet kažkas
pasišauna papasakoti anekdotą, dorai nemokėdamas to padaryti ir supainioja visus
elementus, tai yra siužetinius ryšius ir ritmą. Šį jausmą atkuria viena iš
Boccaccio novelių (VI, 1), kaip tik skirta pasakojimo menui.
Linksma damų ir riterių draugija, vienos
Florencijos damos svečiai, apsistoję jos užmiesčio rūmuose, po pietų eina
pasivaikščioti, kad praleistų laiką kitoje malonioje apylinkių vietoje. Kad kelionė
būtų lengvesnė, vienas iš jaunikaičių pasisiūlo papasakoti novelę.
„ – Dona Oreta, kad kelias neprailgtų, jeigu norite, aš papasakosiu gražiausią
pasaulyje novelę, ir jums atrodys, kad jojate ant žirgo.
Dama jam atsakė: – Mesere, aš netgi labai jus to
prašau, man bus be galo malonu.
Ponas riteris, kuriam kalavijas prie šono gal tiek
pat menkai tiko kaip ir kalba jo lūpoms, šitokio atsako paskatintas, ėmė regzti
novelę, kuri pati savaime iš tikrųjų buvo nepaprastai graži; bet jis baisiai gadino
ją, tris, keturis ar net šešis sykius kartodamas tuos pat žodžius, čia grįždamas
atgal, čia nuolat sušukdamas: „Ak aš ne taip pasakiau!“ Jis tolydžio painiojo
vardus, vietoj vieno kaišiodamas kitą, ir visiškai nesugebėjo perteikti nei veikėjų
savybių, nei dėstomų įvykių. Doną Oretą, beklausančią jo, dažnai išpildavo
prakaitas, ir taip alpo jai širdis, lyg būtų ligonė ar jau merdėtų. Nebegalėdama
ilgiau kęsti ir suprasdama, kad riteris įsmuko į klampynę ir iš ten neišbris, ji
meiliai tarė:
– Mesere, šis jūsų žirgas per daug kratus,
todėl malonėkite nulaipinti mane žemėn.“8
Novelė yra kaip žirgas: transporto priemonė,
turinti savo žinginę, risčią ar šuolius, nelygu kokį kelią reikia nujoti, tačiau
greitis, apie kurį kalbama, yra mąstymo greitis. Boccaccio išvardytos nerangaus
pasakotojo ydos pirmiausia yra ritmo nukrypimai bei stiliaus klaidos, nes jis vartoja tiek
veikėjams, tiek įvykiams netinkančius posakius. Kitaip tariant, netgi stiliaus
tikslumas yra nuovokos ir prisitaikymo, mąstymo ir išraiškos lankstumo dalykas.
Žirgas kaip greičio, netgi mąstymo greičio
simbolis ženklina visą literatūros istoriją, tiesiog pranašaudamas visą mūsų
technologinio akiračio problematiką. Transporto ar informacijos
greičio amžių atskleidžia viena iš nuostabiausių anglų literatūros esė –
Thomaso de Quincey9 The English Mail-Coach. Jau 1849 m.
jis suvokė visa, ką mes dabar žinome apie motorizuotą autostradų pasaulį,
neišskiriant ir mirtinus susidūrimus didžiuliu greičiu.
De Quincey aprašo naktinę kelionę greitutėlės
pašto karietos pasostėje, šalia kietai įmigusio milžiniško ūgio vežiko. Techninė
vežimo tobulybė ir važnyčiotojo transformacija į aklą bedvasį objektą palieka
keleivį nenumaldomai tikslios mašinos malonei. Opijaus tinktūros
išaštrinta pagava De Quincey suvokia, kad žirgai šuoliuoja trisdešimties mylių per
valandą greičiu dešiniąja10 kelio puse. Tai gresia
tikra katastrofa, bet ne pačiai itin greitai ir tvirtai karietai, o pirmam pasitaikiusiam
vežimui, kuris judėtų priešpriešiais šia kelio puse. Iš tikrųjų tiesios,
medžiais apsodintos alėjos, panašios į katedros navą, gale jis išvysta trapų it
nendrė kabrioletą su jauna porele, artėjantį mylios per valandą greičiu. „Between
them and eternity, to all human calculation, there is a minute and a-half“ (Nuo
amžinybės, žmogiškuoju masteliu matuojant, juos skiria tik pusantros minutės). De
Quincey sušunka: „Mine had been the first step; the second was for the young man; the
third was for God“ (Aš žengiau pirmąjį žingsnį; jaunuolis turėjo žengti
antrąjį; Dievas – trečiąjį).
Glance of eye, thought
of man, wing of angel, which of these had speed enough to sweep between the question and
the answer, and divide one from the other? Light does not tread upon the steps of light
more indivisibly than did our all-conquering arrival upon the escaping efforts of the gig.
Akies žvilgsnis,
žmogaus mintis, angelo sparnas – kas iš visų trijų buvo pakankamai greitas, kad
šmėkšteltų tarp klausimo ir atsakymo ir atskirtų vieną nuo kito? Šviesa nesiveja
šviesos veržliau negu mūsų nesulaikoma karieta kabrioletą, veltui vengiantį
susidūrimo.
De Quincey vykusiai perteikia nepaprastai trumpo
laiko tarpsnio įspūdį, per kurį jis suspėja numatyti tiek techniškai neišvengiamą
susidūrimą, tiek neapčiuopiamą veiksnį – Dievo apvaizdą, dėl kurios abu vežimai
prasilenkia.
Mus dominanti tema yra ne
fizinis greitis, o fizinio greičio ir minties greičio santykis. Šis dalykas taip pat
domino didįjį italų poetą, De Quincey amžininką, Giacomo Leopardį11.
Jaunystėje buvęs tikras namisėda, jis išgyveno vieną iš nedažnų džiaugsmo
akimirkų, kai savo Minčių kratinyje (Zibaldone di pensieri) rašė: „Pavyzdžiui,
žirgų, pavyzdžiui, greitis, regimas ar patiriamas, kai jie neša tave ...pats savaime
yra didžiulis malonumas; toks jis yra dėl savo veržlumo, energijos, jėgos, tokio
jausmo potyrio. Išties toks dalykas sužadina mums amžinybės idėją, pakylėja sielą,
užgrūdina ją...“ (1821 m. spalio 27 d.)
Vėlesnių mėnesių Zibaldone užrašuose
Leopardi plėtoja savo samprotavimus apie greitį ir viename skirsnyje prabyla apie
stilių: „Mums patinka greitas ir glaustas stilius, nes protui jis pateikia visą
kirbinę minčių, egzistuojančių vienu metu ar taip sparčiai keičiančių vieną
kitą, jog jos atrodo vienalaikės, ir užtvindo protą tokia gausybe minčių, vaizdinių
ar dvasingų jausmų, jog šis arba negali iki galo apimti jų visų kartu ir atskirai,
arba neturi laiko dykinėti ir atsipūsti nuo jausmų. Poetinio stiliaus jėga, kuri
daugiausia yra tas pat, kas greitumas, yra maloni tik dėl šių pasekmių ir nieko
daugiau. Vienalaikes idėjas sužadina tiek kiekvienas atskiras, tiesiogine ar perkeltine
prasme pavartotas žodis, tiek žodžių junginys, tiek frazės konstrukcija ar net kitų
žodžių ar frazių nutylėjimas.“ (1821 m. lapkričio 3 d.)
Žirgą kaip minties greičio metaforą, man regis,
pirmasis pavartojo Galileo Galilei. Traktate Saggiatore (Prabuotojas),
polemizuodamas su priešininku, kuris savo teiginius grindė galybe klasikinių citatų,
jis rašė:
Jei kalbėti apie
sudėtingą problemą būtų tarsi nešioti sunkumus, kuomet daug arklių nuneša daugiau
grūdų maišų negu vienas arklys, aš sutikčiau, kad daug kalbų duotų daugiau naudos
negu viena; bet kalbėti (discorrere) yra lyg bėgti (correre), o ne nešti, ir vienas
berberų ristūnas nubėgs greičiau negu šimtas fryzų arklių.“ (45)
„Kalbėjimą“, „kalbą“ Galilei supranta
kaip samprotavimą ir dažnai kaip dedukcinį samprotavimą. Kalbėti yra lyg bėgti: šis
teiginys yra tarytum programinė Galilei nuostata – stilius kaip mąstymo būdas ir kaip
literatūrinis skonis. Samprotavimo greitumas, guvumas, įrodymų taupumas bei pavyzdžių
vaizdingumas Galilei'ui yra esminės teisingo mąstymo savybės.
Čia taip pat pasireiškia
Galilei'o polinkis vartoti su arkliais susijusias metaforas ir Gedanken-Experimenten12: vienoje studijoje apie Galilei'o veikalų metaforas aš
suskaičiavau bent vienuolika reikšmingų pavyzdžių, kuomet jis kalba apie arklius kaip
apie judėjimo simbolį ir todėl kaip apie kinetinių tyrimų įrankį; kaip apie gamtos
formą visu sudėtingumu ir visu gražumu; kaip apie formą, kurį uždega vaizduotę su
prielaida apie arklius, patiriančius neįtikimiausius išbandymus ar pasiekiančius
gigantiškas proporcijas – jau nekalbant apie samprotavimo palyginimą su bėgimu: „kalbėti
yra lyg bėgti“.
Dialoge apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas
minties greitį įkūnija Sagredas, veikėjas, kuris dalyvauja Ptolemajo šalininko
Simplikijo ir Koperniko šalininko Salviačio pokalbyje. Salviatis ir Sagredas atstovauja
dviem skirtingiems Galilei'o charakterio bruožams: Salviatis yra griežtas ir metodiškas
racionalistas, samprotaujantis lėtai ir apdairiai; Sagredas su jam būdinga „nepaprastai
gyva kalbėsena“ ir išlavėjusia vaizduote daro dar neįrodytas išvadas ir kiekvieną
mintį išplėtoja iki kraštutinumų net ir tuomet, kai hipotetiškai svarsto apie tai,
kas galėtų gyventi Mėnulyje ar kas atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis.
Tačiau kaip tik Salviatis apibrėžia vertybių,
kurioms Galilei priskiria mąstymo greitį, skalę: momentinis mąstymas be perėjimų
yra dieviškojo proto, neribotai pranašesnio už žmogiškąjį, mąstymas; vis dėlto
šio proto nereikėtų žeminti ar niekinti, nes jis Dievo sukurtas ir ilgainiui pats
suprato, ištyrė ir atliko nuostabiausius dalykus. Tuomet įsiterpia Sagredas,
liaupsindamas didžiausią žmogaus išradimą – alfabetą:
Bet pranokęs visus
stulbinančius išradimus, kieno protas buvo toks iškilus, kad sugalvotų, kaip perteikti
savo slapčiausias mintis bet kuriam kitam asmeniui, nesvarbu, koks atstumas ar laikas jį
skirtų? Kalbėtis su tais, kurie yra Indijoje, su tais, kurie nėra dar gimę ir nebus
gimę dar tūkstantį ir dešimt tūkstančių metų? Ir kaip? Įvairiausiais
dvidešimties ženkliukų deriniais ant popieriaus (Pirmos dienos pabaiga).
Ankstesnėje savo paskaitoje apie lengvumą aš
citavau Lukrecijų, kuris alfabeto kombinacijas suvokė kaip neapčiuopiamos atominės
struktūros materijos modelį. Dabar aš cituoju Galilei'ų, kuris alfabeto kombinacijas („įvairiausius
dvidešimties ženkliukų derinius ant popieriaus“) suvokė kaip neprilygstamą
bendravimo priemonę. Bendravimo su žmonėmis, nutolusiais erdvėje ir laike, priemonę,
sako Galilei; tačiau taip pat reikia pridurti tiesioginį ryšį, kurį rašymas užmezga
tarp visa, kas egzistuoja ar įmanoma.
Turint galvoje, kad kiekvienoje
iš savo paskaitų aš užsibrėžiau pasiūlyti kitam tūkstantmečiui tam tikrą mano
širdžiai artimą vertybę, vertybė, kurią noriu pasiūlyti šiandien, yra tokia:
amžiuje, kada triumfuoja kitos fantastiškai sparčios ir plačiai paplitusios media13 ir kyla grėsmė visą bendravimą suplokštinti iki vienodo
ir vienalyčio paviršiaus, literatūros funkcija yra susieti dalykus, kurie yra
skirtingi, tiesiog todėl, kad yra skirtingi, ne užglaistyti, o išryškinti jų
skirtumus įsiklausant į tikrąją rašytinės kalbos prigimtį.
Motorizacijos amžius primetė greitį kaip
vertybę-matą, kurios rekordai yra mašinų ir žmonių pažangos istorijos
riboženkliai. Tačiau mąstymo greitis negali būti išmatuotas ir nepripažįsta
palyginimų ar varžybų, kaip ir rezultatai negali būti išdėstyti pagal istorinę
perspektyvą. Mąstymo greitis yra vertybė pati savaime dėl jo teikiamo malonumo tam,
kuris jam jautrus, o ne dėl praktinės naudos, kurį iš jo galima gauti. Greitas
samprotavimas nebūtinai yra geresnis už pasvertą samprotavimą. Anaiptol, bet jis
perteikia kažką ypatinga, o tai būdinga tik guvumui.
Pačioje pradžioje esu sakęs, jog bet kuri
vertybė, kurią pasirenku savo paskaitų tema, turi ir savo priešybę: kaip mano duoklė
lengvumui implikuoja pagarbą sunkiui, taip mano greitumo apologija neturi tikslo paneigti
vėlavimo malonumų. Literatūra išplėtojo įvairias technikas laiko tėkmei sulėtinti:
aš jau minėjau pakartojimą, tad man lieka tarti žodį apie digresiją.
Praktiniame gyvenime laikas yra turtas, kurio
šykštaujame; literatūroje laikas yra turtas, kurį dera leisti maloniai ir
nerūpestingai. Mums nereikia pirmiems pasiekti iš anksto numatyto finišo; priešingai,
laiko taupymas yra geras dalykas, nes kuo daugiau jo sutaupome, tuo daugiau galime jo
prarasti. Stiliaus ir mąstymo greitumas pirmiausia reiškia gyvumą, judrumą, laisvumą,
– žodžiu, savybes, derančias su rašymu, kuriam būdinga nukrypti į šalį,
šokinėti nuo vienos temos prie kitos, šimtąkart pamesti giją ir po šimtų vingių ir
posūkių ją vėl surasti.
Didysis Laurence'o Sterne'o14 atradimas buvo vien iš digresijų nupintas romanas;
pavyzdys, kuriuo netrukus paseks ir Diderot. Nukrypimas, arba digresija, yra strategija
pabaigai atitolinti, laiko dauginimas kūrinio audinyje, nuolatinis bėgimas; bėgimas nuo
ko? Žinoma, nuo mirties, – rašo Tristramo Shandy'o itališko
leidinio pratarmėje Carlo Levi15, italų rašytojas, kurį
vargu ar kas įsivaizduotų kaip Sterne'o gerbėją, tačiau jo paties paslaptis buvo
digresijos dvasia ir beribio laiko pojūčiu persmelktas socialinių problemų
stebėjimas.
Laikrodis yra pirmasis
Shandy'o simbolis, – rašo Carlo Levi. – Jam mušant valandas jis gimsta ir prasideda
jo nelaimės, mat jos ir šitas laiko simbolis yra tas pat. Mirtis slypi laikrodžiuose,
sakydavo Belli; ir asmeninio gyvenimo, šito fragmento, šito padalyto ir
susiskaldžiusio, vientisumo netekusio dalyko nelaimė, yra mirtis, kuri yra laikas,
savastėjimo (individuazione), atskyrimo laikas, abstraktus laikas, riedantis savo
pabaigos link. Tristramas Shandy nenori gimti, nes nenori mirti. Bet kuri priemonė, bet
kuris ginklas tinka gelbėtis nuo mirties ir laiko. Jeigu tiesė yra trumpiausias atstumas
tarp dviejų lemtingų ir neišvengiamų taškų, nukrypimai ją prailgina; o jei šitie
nukrypimai tampa tokie sudėtingi, painūs, vingiuoti, tokie veržlūs, kad nuslėptų
savo pėdsakus, kas žino – gal mirtis neras mūsų, gal laikas pasiklys, ir mes
galėsime likti pasislėpę mūsų kilnojamose slėptuvėse.
Žodžiai, kurie verčia mane susimąstyti, nes
aš nesu nukrypimų šalininkas; sakyčiau, kad man labiau patinka tiesė, mat viliuosi,
kad ji tęsis iki amžinybės ir leis man tapti nepasiekiamam. Man labiau patinka ilgai
skaičiuoti mano bėgimo trajektoriją, nes tikiuosi, jog galėsiu pasileisti lyg strėlė
ir išnykti už horizonto. Arba jei pernelyg daug kliūčių užtveria man kelią, esu
linkęs apskaičiuoti tiesias atkarpas, kurios kuo greičiau išves mane iš labirinto.
Nuo pat jaunystės mano asmeninis moto buvo senas
lotyniškas posakis Festina lente – skubėk lėtai. Turbūt labiau nei žodžiai
ar mintis mane patraukė jo emblemų įtaigumas. Čia galima
prisiminti, kad didysis Venecijos humanistas ir leidėjas Aldus Manutius16
visuose savo tituliniuose lapuose posakį Festina lente vaizdavo inkarą
apsivijusiu delfinu. Šis grakštus grafinis ženklas, kuriam Erazmas Roterdamietis skyrė
kelis įsimintinus puslapius, vaizduoja intelektualinio darbo intensyvumą ir pastovumą. Tiek delfinas, tiek inkaras priklauso tų pačių jūrinių vaizdinių
pasauliui, tačiau man visada labiau patikdavo emblemos, kurios suvienija nesuderinamas ir
paslaptingas figūras, tokias kaip rebusas, kaip peteliškė ir krabas, puošiančias Festina
lente Paolo Giovio17 šešioliktojo amžiaus emblemų
kolekcijoje; tai dvi gyvūnijos formos, abi įmantrios, abi simetriškos, tarp kurių
netikėtai užsimezga harmonija.
Savo, kaip rašytojo, veikla nuo pat pradžių
siekiau susekti žaibišką minčių grandinės, sugaudančios ir susiejančios erdvėje
ir laike nutolusius taškus, eigą. Mėgdamas nuotykių apysakas ir pasakas, aš visada
ieškojau tam tikros vidinės energijos, tam tikro proto judėjimo atitikmens. Aš visada
orientavausi į vaizdinį ir į judesį, natūraliai išplaukiantį iš judesio, vis
dėlto žinodamas, kad negalima kalbėti apie literatūrinį rezultatą, kol šis
vaizduotės srautas netapo žodžiu. Ir poetui, rašančiam
eilėraščius, ir prozininkui sėkmę lemia vykusi žodinė išraiška, kuri kai kada
gali išplaukti iš netikėtai nušvitusios įžvalgos, tačiau ji paprastai ateina po
kantrios mot juste18, po frazės, kurioje kiekvienas
žodis yra nepakeičiamas, po veiksmingiausios ir turiningiausios garsų ir sąvokų
sąjungos paieškos. Esu įsitikinęs, kad prozos rašymas neturėtų skirtis nuo poezijos
rašymo; abiem atvejais tai tik tinkamo posakio, unikalaus, turiningo, glausto ir
įsimintino, paieška.
Nelengva palaikyti tokią įtampą labai ilguose
veikaluose. Kita vertus, iš prigimties aš krypstu į trumpąjį
literatūros žanrą: mano kūrybą daugiausia sudaro short stories19.
Pavyzdžiui, tai, kuo aš eksperimentavau Komiškose kosminėse istorijose (Le
Cosmicomiche) ir T su nuliu (Ti con zero) – suteikti pasakojimo formą
abstrakčioms erdvės ir laiko idėjoms, – galima įkūnyti tik ankštuose novelės
rėmuose. Tačiau apysakoje Nematomi miestai (Le città
invisibili) ir visai neseniai Palomar aprašymuose, aš išmėginau dar
trumpesnius kūrinius, dar glaustesnės apimties pasakojimus, kažką per vidurį tarp
pasakėčios ir petit-poème-en-prose20. Žinoma,
teksto ilgumas ar trumpumas yra tik išoriniai kriterijai, tačiau aš kalbu apie
ypatingą turiningumą, kuris – net jei jo galima pasiekti didesnės apimties
pasakojimuose – vis dėlto deramą mastą įgyja tik viename atskirame puslapyje.
Linkdamas į trumpuosius žanrus aš tik seku
tikruoju italų literatūros pašaukimu, kurioje maža romanistų, tačiau gausu poetų,
kurie net tada, kai rašo prozą, geriausių rezultatų pasiekia tais tekstais, kur
išmonės ir minties kūrybiškumas sutelpa į kelis puslapius. Kaip pavyzdį galima
pateikti kitose literatūrose analogų neturinčią knygą – Leopardi Esės ir
dialogai (Operetti morali).
Amerikos literatūra turi šlovingą ir gyvybingą
novelių tradiciją, ir aš net sakyčiau, jog tarp jų esama neprilygstamų perlų. Tačiau griežtas leidėjų nusistatymas – arba short stories,
arba novel21 – ignoruoja kitas galimas trumpas
formas, kurių pasitaiko didžiųjų Amerikos poetų prozoje, pradedant Walto Whitmano Specimen
Days22 ir baigiant daugeliu Williamo Carloso Williamso23 puslapių. Leidybos rinkos reikalavimas yra fetišas, kuris
neturėtų varžyti eksperimentavimo naujomis formomis. Šičia aš norėčiau pakovoti
už trumpų literatūros formų sodrumą dėl to, ką jos duoda suprasti savo stiliumi ir
turiningumu. Galvoju apie Paulio Valéry24
Monsieur Teste ir daugelį jo esė, apie Franciso Ponge'o25
daiktus-eilėraščius proza, apie Michelio Leiriso26
saviiešką ir savo kalbos tyrinėjimus, apie paslaptingą ir haliucinogeninį Henry
Michaux27 humorą trumputėliuose Plume28
apsakymuose.
Mūsų laikais paskutinis didis naujo literatūros
žanro išradimas priklauso trumpos formos meistrui, Jorgei Luisui Borgesui. Jis sugalvojo save kaip pasakotoją, kaip „Kolumbo kiaušinį“29, leidusį jam įveikti vidinį barjerą, kuris bemaž iki
keturiasdešimtmečio trukdė jam pereiti nuo eseistikos prie grožinės literatūros.
Borgesui toptelėjo mintis apsimesti, kad knygą, kurią jis nori parašyti, jau yra
parašęs kažkoks kitas tariamas autorius – kitos kalbos, kitos kultūros autorius –
ir aprašyti, reziumuoti, recenzuoti tą tariamą knygą. Dalį
Borgeso legendos sudaro anekdotas pasakojantis, jog kai pagal šį sumanymą parašytas
pirmas išskirtinis apsakymas, El acercamiento a Almotásim30,
1940 m. pasirodė žurnale Sur31, visi iš tiesų
patikėjo, jog tai yra indų autoriaus knygos recenzija. Kartu Borgeso kritikai jaučia
pareigą pažymėti, kad bet kuris jo tekstas dvejina ar daugina savo matmenis per kitas
menamai ar realiai bibliotekai priklausančias knygas – klasikines, mokslines ar tiesiog
pramanytas knygas. Pirmiausia, ką aš noriu pabrėžti, yra tai, kaip Borgesas realizuoja
savąjį atsivėrimą amžinybei neperkraudamas teksto, rašydamas skaidriu it krištolas,
blaiviu ir skambiu stiliumi; kaip jo sintetinis ir netiesioginis pasakojimo būdas visur
eina išvien su konkrečia ir tikslia kalba, kurios išradingumą išreiškia ritmų
įvairovė, sintaksės vingrybės, visada netikėti ir pribloškiantys būdvardžiai.
Borgesas davė pradžią literatūrai, pakeltai kvadratu, ir kartu literatūrai, kuri yra
tarsi iš savęs pačios ištraukta kvadratinė šaknis; „potencialiajai literatūrai“,
jei vartosime vėliau Prancūzijoje nukaltą terminą. Pirmieji
pranašiški jos požymiai pasirodė Ficciones32,
užuominose ir formulėse to, kas būtų galėję tapti tariamo autoriaus, vardu Herbertas
Quainas, veikalais.
Glaustumas yra tik vienas temos, kurią norėjau
nagrinėti, aspektų, ir man užteks jums pasakyti, kad aš svajoju apie milžiniškas
kosmologijas, sagas ir epopėjas, suslėgtas iki epigramos. Mūsų laukia dar daugiau
užimti laikai, tad literatūros paskirtis bus siekti maksimalios poezijos ir minties
koncentracijos.
Borgesas ir Bioy Casares33 yra sudarę trumpų ir nepaprastų apsakymų antologiją (Cuentos
breves y extraordinarios, 1955). Aš pats norėčiau parengti rinkinį apsakymų,
susidedančių iš vieno sakinio ar bet vienos eilutės. Kol kas neradau nieko, kas
prilygtų Guatamalos rašytojo Augusto Monterroso parašytajam: „Kai pabudau, dinozauras
dar buvo ten“ (Cuando despertó, el dinosaurio todavía estaba allí).
Suprantu, kad ši paskaita, paremta nematomais
ryšiais, išsišakojo įvairiomis kryptimis ir jai kyla grėsmė išsibarstyti. Tačiau visas šįvakar ir, ko gero, net praėjusį kartą nagrinėtas
temas galbūt vienija tai, kad jos visos yra pavaldžios tam Olimpo dievui, kurį aš
ypač garbinu – Hermiui-Merkurijui, bendravimo ir tarpininkavimo dievui, egiptiečių
Totui, rašto išradėjui, kuris (taip savo alcheminės simbolikos tyrinėjimuose teigia
C.G.Jungas) kaip „Merkurijaus dvasia“ taip pat atstovauja principium
individuationis34.
Merkurijus su sparnuotais koturnais, lengvas ir
gracingas, apsukrus, guvus, lankstus ir nesivaržantis, užmezga ryšius tarp dievų bei
tarp dievų ir žmonių, tarp visuotinių dėsnių ir atskirybių, tarp gamtos jėgų ir
kultūros formų, tarp visų pasaulio objektų ir visų mąstančių subjektų. Kokį dar
geresnį globėją galėčiau išsirinkti savo literatūrinei paskaitai?
Senovės žmonėms, maniusiems, kad mikrokosmoso ir
makrokosmoso ryšį pakartoja psichologijos ir astrologijos, humorų, temperamentų,
planetų ir žvaigždynų sąryšiai, Merkurijaus prigimtis buvo pati neaiškiausia ir
nepastoviausia. Tačiau remiantis labiau paplitusia nuomone, Merkurijaus temperamento,
linkusio į permainas, prekybą ir miklumą, priešybė buvo Saturno temperamentas,
melancholiškas, mąslus ir vienišas. Nuo pat antikos laikų manoma, kad saturniškasis
temperamentas dera dailininkams, poetams, mąstytojams, ir, man regis, toks teiginys
atitinka tiesą. Iš tiesų literatūros niekada nebūtų buvę, jei kai kurie žmonės
nebūtų tvirtai linkę susitelkti savyje, nepasitenkinti aplinkiniu pasauliu, valandų
valandas, dienų dienas užsimiršti ir nukreipti žvilgsnį į nebylių žodžių rimtį.
Iš tiesų mano charakteris atitinka tradicinius gildijos, kuriai priklausau, bruožus.
Aš taip pat visada buvau saturniškas, nors ir užsidėjęs įvairiausias kaukes. Mano
Merkurijaus kultas turbūt yra siekis būti tokiam – aš esu Saturnas, svajojantis būti
Merkurijumi, ir visa mano rašyba išduoda šiuos du stimulus.
Bet jei Saturnas-Kronas šiek tiek valdo mane,
teisybės dėlei turiu pridurti, kad jis niekada nebuvo mano mėgstama dievybė. Aš
niekada nejaučiau jam nieko, išskyrus tik pagarbią baimę. Tačiau esama kito dievo,
susijusio giminystės ryšiais su Saturnu, kuriam aš esu atsidavęs. Tai yra Dievas,
kuris nėra užsitarnavęs tokios pat astrologinės, taigi ir psichologinės pagarbos, nes
antikos žmonės nesuteikė jo vardo kuriai nors vienai iš septynių planetų, bet vis
tiek sulaukęs nemažos literatūrinės šlovės nuo pat Homero laikų; aš kalbu apie
Vulkaną-Hefaistą, dievą, kuris neklajoja po dausas, tačiau slepiasi kraterių dugne
užsidaręs savo kalvėje ir nenuilsdamas kala deivėms ir dievams neregėtai dailius
dirbinius – papuošalus ir ornamentus, ginklus, skydus, tinklus, spąstus. Gracingą
Merkurijaus skrydį Vulkanas atsveria šlubčiojančia eisena ir ritmingais kūjo
dūžiais.
Čionai aš taip pat turiu nurodyti vieną
atsitiktinai skaitytą veikalą – retkarčiais skaitant keistas ir rimtu akademiniu
požiūriu sunkiai klasifikuotinas knygas kyla išganingų minčių. Minėta
knyga, kurią aš skaičiau studijuodamas Taro kortų simbolizmą, yra André Virelio Histoire
de nôtre image35 (Ženeva, 1965). Pasak autoriaus,
kolektyvinės pasąmonės mokyklos – manau, Jungo mokyklos, – mokinio, Merkurijus ir
Vulkanas atstovauja dviem neatskiriamoms ir vieną kitą papildančioms gyvybinėms
funkcijoms: Merkurijus atstovauja sintonijai, arba įsitraukimui į mus supantį
pasaulį; Vulkanas – fokusavimui (focalità), arba kūrybinei koncentracijai.
Abudu – Merkurijus ir Vulkanas – yra Jupiterio sūnūs, o pastarojo amžius yra
individualios ir socialios sąmonės amžius. Tačiau iš motinos pusės Merkurijus
giminiuojasi su Uranu, kurio amžius buvo „ciklofreniškas“ (ciclofrenico)
nediferencijuoto tolydumo laikas. O Vulkanas giminiuojasi su Saturnu, kurio amžius buvo
„šizofreniškas“ egocentrinės vienatvės laikas. Saturnas nuvertė nuo sosto Uraną,
o Jupiteris – Saturną. Galų gale harmoningas ir šviesus Jupiterio, Merkurijaus ir
Vulkano amžius kartu su jais išlaiko gyvą tų tamsių, pirmykščių amžių atminimą,
destruktyvią negalią transformuodamas į teigiamą pradą – sintoniją ir fokusavimą.
Nuo tada, kai perskaičiau šį aiškinimą apie tai,
kaip Merkurijus ir Vulkanas atsveria ir papildo vienas kitą, aš ėmiau suprasti šį
tą, ką lig tol tik miglotai nujaučiau, – šį tą apie save, apie tai, koks esu ir
koks norėčiau būti, kaip rašau ir galėčiau rašyti.
Vulkano koncentracija ir meistriškumas yra būtini
Merkurijaus nuotykiams ir metamorfozėms užfiksuoti. Merkurijaus judrumas ir vikrumas yra
būtini nepaliaujamiems Vulkano darbams įprasminti. Ir iš beformės mineralo uolienos
dievų atributai įgauna savo lyrų ar tridančių, iečių ar diademų formas. Kurdamas
rašytojas turi atsižvelgti į daugelį ritmų: Merkurijaus ir Vulkano ritmą,
betarpiškumo, pasiekto kantriomis ir kruopščiomis pataisomis, įspūdį, momentinę
intuiciją, kuri vos suformuluota, užbaigia tai, kas kitaip nebūtų galėję būti; taip
pat ir į laiką, kuris slenka neturėdamas jokio kito tikslo, kaip leisti jausmams ir
mintims nusistovėti, subręsti, nusimesti bet kokį nekantrumą ir efemerišką
atsitiktinumą.
Pradėjau šią paskaitą legenda, tad leiskite ją
užbaigti kita, šįkart kinų legenda.
Vienas iš daugybės Zhuangzi36 talentų buvo mokėjimas piešti. Karalius liepė jam
nupiešti krabą. Zhuangzi atsakė, kad jam reikia penkerių metų ir dvaro su dvylika
tarnų. Po penkerių metų piešinys dar nebuvo pradėtas. „Man reikia dar penkerių
metų“, – pasakė Zhuangzi. Karalius sutiko. Praėjus dešimčiai metų, Zhuangzi
paėmė plunksną ir akimirksniu, vienu brūkštelėjimu nupiešė krabą, – tobulesnio
už jį niekas nebuvo matęs.
Vertė Linas Rybelis
Versta iš: Italo Calvino. Lezioni
americane. – Milano: Mondadori Editore, 2002
____________
1 Jules Barbey d'Aurevilly (1808–1889) – prancūzų
rašytojas. Pagrindiniai veikalai – Vedęs kunigas (Un Prêtre Marié,
1865), Šėtoniškosios (Les Diaboliques, 1874) ir kt. (Atgal>>>)
2 Karolis Didysis, įsmeigia žvilgsnį į
Konstanco ežerą, įsimylėjęs paslaptingą gelmę (pr.). (Atgal>>>)
3 Sena meilužė (pranc.). (Atgal>>>)
4 Ludovico Ariosto (1474–1533) – italų
poetas, didžiulės epinės poemos „Pašėlęs Rolandas“ (pirmas leid. 1516;
galutinis variantas, 46 giesmės, 1532) autorius. (Atgal>>>)
5 Gaston Paris (1839–1903) – prancūzų
lingvistas, literatūrologas, prancūzų viduramžių literatūros tyrinėtojas. I.
Calvino tikriausiai turi omenyje jo veikalą Viduramžių legendos (Légendes du
Moyen Âge, 1903). (Atgal>>>)
6 Washington Irving (1783–1859) – JAV rašytojas,
istorikas. Išgarsėjo apsakymais Ripas van Vinklis (Rip Van Winkle) ir Legenda
apie Tykųjį klonį (The Legend of Sleepy Hollow) iš apybraižų rinkinio Eskizų
knyga (The Sketch Book, 1819–1820). (Atgal>>>)
7 Paskaita buvo skirta amerikiečių
auditorijai, todėl I.Calvino čia ir kitur rašo jūsų, o ne mūsų. (Atgal>>>)
8 Džovanis Bokačas. Dekameronas. –
Vilnius: Vaga, 1987. – p. 341–342. – Vertė E. Viskanta. (Atgal>>>)
9 Thomas De Quincey (1785–1859) – anglų
rašytojas, eseistas. Išgarsėjo autobiografine knyga Anglų opiomano išpažintis
(Confessions of an English Opium-Eater, 1821, papildytas 1856), kur aprašė
narkotikų sukeltas ekstazės būsenas ir pragariškas kančias. Iš daugybės filosofijos
ir literatūros kritikos darbų paminėtinos burleskinė esė Apie žmogžudystę, kaip
vieną iš vaizduojamojo meno rūšių (On Murder Considered as One of the Fine
Arts, 2 d., 1827–1839) ir subtili psichologinė studija Anglų pašto vežimas
(The English Mail Coach, 1849). (Atgal>>>)
10 D. Britanijoje eismas vyksta kairiąja kelio
puse. (Atgal>>>)
11 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų
poetas romantikas, sukūręs pesimistinę infelicità – pasaulinio blogio,
esančio viso, kas gyva, amžinų kančių šaltiniu, teoriją. Žymiausias kūrinys – Giesmės
(Canti, 1831). Jo poezija – pesimistinė, joje vyrauja gyvenimo tuštybės,
nuobodulio, nevilties ir pasaulio sielvarto motyvai. (Atgal>>>)
12 Minties eksperimentus (vok.).
(Atgal>>>)
13 Visuomenės informavimo priemonės,
žiniasklaida (angl.). (Atgal>>>)
14 Lawrence Sterne (1713–1768) – anglų
rašytojas humoristas. Vienas iš žymiausių literatūrinės krypties – sentimentalizmo
– atstovų. Literatūrinis palikimas nedidelis. Pagrindiniai kūriniai – Tristramo
Šendžio gyvenimas ir mintys“ (The Life and Opinions of Tristram Shandy,
Gentleman, 1759–1767) ir Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją (A
Sentimental Journey through France and Italy, 1768). (Atgal>>>)
15 Carlo Levi (1902–1975) – italų
rašytojas, žurnalistas, dailininkas ir gydytojas. Labiausiai išgarsėjo pirmuoju romanu
Kristus stabtelėjo Ebolyje (Christo si è fermato a Eboli, 1945). (Atgal>>>)
16 Aldus Manutius (1449–1515) – Venecijos
spaustuvininkas ir leidėjas, tapęs klasikinės knygos formos pradininku. (Atgal>>>)
17 Paolo Giovio (1483–1552) – italų
humanistas, istorikas, meno kūrinių kolekcionierius. (Atgal>>>)
18 Tinkamo žodžio (pranc.). (Atgal>>>)
19 Novelės, apsakymai (angl.) (Atgal>>>)
20 Eilėraščio proza (pranc.) (Atgal>>>)
21 Romanas (angl.) (Atgal>>>)
22 Pavyzdinėmis dienomis (angl.)
(Atgal>>>)
23 William Carlos Williams (1883–1963) –
amerikiečių poetas, iš profesijos gydytojas. Labiausiai išgarsėjo milžinišku epu Patersonas
(Paterson, 1963). (Atgal>>>)
24 Paul Valéry (1871–1945) – prancūzų
poetas, eseistas, kritikas. Calvino turi omenyje jo intelektualų romaną Vakaras su
ponu Testu (La Soirée avec Monsieur Teste, 1896). (Atgal>>>)
25 Francis Ponge (1899–1988) – prancūzų
poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė „vizualinio atitikimo“ tarp žodžių ir jais
aprašomo dalyko. Svarbiausi poezijos rinkiniai – Daiktų balsai (Le Parti
pris de choses, 1942), Naujasis rinkinys (Nouveau Recueil, 1967) ir kt.
(Atgal>>>)
26 Michel Leiris (1901–1990) – prancūzų
poetas, eseistas, meno kritikas, etnografas. Svarbiausi veikalai – etnografinė
kelionės studija Vaiduokliškoji Afrika (L'Afrique fantôme, 1934),
autobiografinis romanas Žmogaus amžius (L'Age d'Homme, 1939) ir keturtomė
autobiografija Žaidimo taisyklė (La Règle du Jeu, 1948–1976). (Atgal>>>)
27 Henri Michaux (1899–1984) – Iš Belgijos
kilęs prancūzų dailininkas, žurnalistas ir poetas. Linko į siurrealistų sąjūdį,
tačiau niekada jam nepriklausė. Siekdamas naujų pažinimo formų, eksperimentavo su
haliucinogeniniais narkotikais, vėliau patirtus įspūdžius aprašęs knygose Apgailėtinas
stebuklas, meskalinas (Misérable Miracle, la Mescaline, 1956), Sūkuriuojanti
begalybė (L'infini turbulent, 1957) ir kt. (Atgal>>>)
28 Pažodžiui – plunksna (pranc.) Tai garsiausios H.
Michaux apybraižų knygos Tūlas Plumas (Un certain Plume, 1930) herojus.
(Atgal>>>)
29 „Kolumbo kiaušiniu“ vadinamas bet kuris paprastas
sprendimas, kuriam reikia šiek tiek vaizduotės ir kūrybinio mąstymo. Posakiui
pradžią davė anekdotas apie Kolumbo sugalvotą būdą, kaip išlaikyti kiaušinį
stačią ant stalo. Jis suplojo kiaušinio apačią, kad šis galėtų stovėti niekieno
nelaikomas. (Atgal>>>)
30 Artinimasis prie Almutasimo (isp.). (Atgal>>>)
31 Pietūs (isp.). (Atgal>>>)
32 Fikcijose (isp.). (Atgal>>>)
33 Adolfo Bioy Casares (1914–1999) – argentiniečių
rašytojas, išgarsėjęs romanu Morelio išradimas (La invención de Morel,
1940), apsakymų rinkiniais Padangių mįslė (La trama celeste, 1948), Skandalingosios
istorijos (Historias desaforadas, 1986) ir kt. Kartu su Borgesu bendru
slapyvardžiu Honorio Bustos Domecq parašė ir išleido penkias knygas. (Atgal>>>)
34 Individuacijos principui (lot.) Individuacijos
principas yra pradas, kurio dėka objektas išsaugo savo individualumą. (Atgal>>>)
35 Mūsų vaizdinio istorija (pranc.). (Atgal>>>)
36 Zhuangzi (369?–268 pr. m.e.) – kinų filosofas,
plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas Zhuangzi yra vienas
svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų. Šiam traktatui
būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija.
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|