Italo Calvino

       MARKOVALDAS PARDUOTUVĖJE

       Šeštą valandą vakaro miestą užplūsdavo vartotojai. Visą dieną jie gamino visokius plataus vartojimo reikmenis. Bet vienu metu, tartum spustelėjus mygtuką, gamyba sustodavo, ir visi aliai vieno bėgdavo apsipirkti. Kasdien, vos skaisčiomis spalvomis nudažytose vitrinose sutvaskėdavo visokiausių spalvų prekės – kabančios raudonos dešros, iki lubų kylančios porcelianinių lėkščių piramidės, riogsantys galais į priekį tarytum povo uodegos margų audinių rietimai, ir štai vartotojų minios, užplūdusios parduotuves, viską verčia aukštyn kojom, griauna, čiupinėja, grobia. Begaliniai žmonių srautai plūsta šaligatviais ir galerijomis, plaukia pro stiklines duris į parduotuves, kunkuliuoja prie visų prekystalių; ir ši minia varosi į priekį be paliovos darbuodamasi alkūnėmis it garo mašinos stūmokliais.
       Vartokite! Ir jie čiupinėja prekes, deda atgal ir vėl ima, sunkiai plėšia patys sau iš rankų; vartokite! – ir jie verčia išblyškusias pardavėjas krauti ant prekystalių baltinių kalnus; vartokite!– ir spalvotos virvutės kamuoliai sukasi kaip vilkučiai, o gėlėto popieriaus lapai kilnojasi kaip plazdantys sparnai, vyniodami pirkinius į mažyčius paketėlius, į paketus, o paketus į didelius pakus, ir kiekvienas paketas dailiai perrištas kaspinu. Ir štai paketėliai, paketai ir dideli pakai, maži ir dideli krepšiai jau plaukia sūkuriu prie kasos, rankos grabaliojasi rankinukuose, ieškodamos piniginės, pirštai naršo piniginėse, ieškodami smulkių, o kažkur apačioje, tarp daugybės svetimų kojų, tarp svetimų paltų skvernų verkia vaikai, kurie tuojau pat pasiklysta, vos tėvai paleidžia juos iš rankų.
       Vieną iš tokių vakarų Markovaldas išėjo su savo šeima pasivaikščioti. Neturėdami pinigų jie vaikščiojo ir žiūrinėjo, ką kiti perka; juk visi žino – juo daugiau išleidžiama pinigų, juo daugiau viliasi tas, kuris jų neturi: „Anksčiau ar vėliau šis tas ir man nubyrės“. Tačiau Markovaldui nieko nenubyrėjo. Jo atlyginimas buvo mažas, o šeima didelė, be to, turėjo mokėti skolas ir vis įnešti pinigų už išsimokėtinai paimtus daiktus, – ir atlyginimas išeidavo vos tik spėdavo jį gauti. Bet kad ir kaip ten būtų, visada malonu pasižiūrėti, kaip žmonės leidžia pinigus, ypač kai vaikštai didžiulėje parduotuvėje, vadinamojoje „supermarketu“.
       Parduotuvėje buvo savitarna. Čia kiekvienas klientas gaudavo mažą vežimėlį – vielinį krepšį su ratukais, – ir stumdavo jį priešais save, kraudamas visokiausias dievo gėrybes. Markovaldas įėjo ir taip pat pasiėmė vežimėlį, o paskui jį paėmė po vežimėlį žmona ir visi keturi vaikai. Jie ėmė vaikštinėti vienas paskui kitą, kiekvienas stumdamasis su vežimėliu tarp prekystalių, užverstų kalnais visokio maisto. Rodydami viens kitam dešras ar sūrius, jie garsiai sakė jų pavadinimus, tarsi būtų sutikę minioje draugų arba bent pažįstamų.
       – Tėte, ar galima paimti štai šitą? – vis klausė vaikai.
       – Ne, nieko nelieskite rankomis, tai draudžiama, – atsakinėjo Markovaldas, atsiminęs, kad gale salės, kurioje jie sukinėjasi, jų laukia kasininkė, pasirengusi viską suskaičiuoti.
       – O kodėl ima toji teta? – neatstojo vaikai, žiūrėdami į visas tas doras moterėles, kurios, užėjusios į parduotuvę nusipirkti tik porą morkų ir gniūžtelę krapų, negalėjo atsispirti prieš skardinių piramidę ir – plumpt! plumpt! plumpt! – mostelėjusios ranka, lyg susitaikiusios su likimu, mėtė į vežimėlį skardžiai atsitrenkiančias į metalinį krepšio dugną nuluptų pomidorų, persikų su sirupu ir marinuoto česnako skardines.
       Vienu žodžiu, jeigu tavo vežimėlis tuščias, o kitų pilnas, galima susilaikyti, bet iki tam tikros ribos: paskui tave apima pavydas, širdgėla, ir tu nebegali susivaldyti! Ir štai Markovaldas, dar sykį paprašęs žmoną ir vaikus nieko neliesti, greitai pasuko tarp prekystalių ir, pasislėpęs nuo savo šeimos, griebė nuo lentynos datulių skardinę ir padėjo ją į vežimėlį. Jis norėjo tiktai pasimėgauti, pavežioti ją valandėlę, pasipuikuoti kaip ir kiti savo pirkiniu, o paskui vėl padėti į vietą. Šitą skardinę, taip pat raudoną aštraus padažo butelį, kavos maišelį ir melsvą makaronų paketą... Markovaldas buvo tikras, kad, būdamas atsargus, mažiausiai ketvirtį valandos pasidžiaugs kaip žmogus, kuris gali rinktis visa, ko tik širdis geidžia, ir žino, kad nereikės mokėti nė skatiko. Bet neduok dieve, jeigu pamatys vaikai! Tada jie tuojau ims jį mėgdžioti, ir kas žino, kuo viskas baigsis!
       Markovaldas stengėsi mėtyti pėdas, eidamas vingiais per parduotuvės skyrius, slėpdamasis už nugaros čia skubančioms jaunoms tarnaitėms, čia kailiais apsitaisiusioms ponioms. Ir vos tik viena ar kita ištiesdavo ranką paimti geltono kvapnaus moliūgo ar skardinės su trikampiais lydytais sūreliais, jis tuojau imdavo jas mėgdžioti. Iš garsiakalbių sklido linksma muzika: pirkėjai eidavo ir sustodavo pagal ritmą, o kur reikėjo, tiesė ranką, ėmė kokią nors prekę ir dėjo į savo krepšį – taip pat pagal muziką.
       Markovaldo vežimėlis jau lūžo nuo visokių prekių. Kojos jį nešė vis tolyn ir tolyn į tuos skyrius, kur buvo nedaug lankytojų; prekių pavadinimus vis sunkiau buvo perskaityti, jos buvo skardinėse su piešiniais, iš kurių nelabai galėjai suprasti, kas tai: ar salotų trąšos, ar salotų sėklos, ar pačios salotos, ar nuodai vikšrams, naikinantiems salotas, ar lesalas privilioti paukščiams, kurie lesa šiuos vikšrus, ar prieskoniai salotoms, ar keptiems paukščiams... Vis dėlto Markovaldas paėmė dvi ar tris tokias skardines.
       Taip jis ėjo tarp dviejų aukštų lyg tvora prekystalių. Staiga praėjimas baigėsi, ir priešais atsiskleidė plati tuščia vieta, nutvieksta neoninės šviesos, kuri atsispindėjo sienų plytelėse.
       Ir šio tuščio ploto viduryje stovėjo Markovaldas, vienas su savo vežimėliu, prikrautu visokių gėrybių, o gale buvo išėjimas ir prie jo – kasa.
       Pirmoji Markovaldo mintis buvo bėgti nuleidus galvą, stumiant vežimėlį prieš save tarytum tanką, sprukti iš supermarketo su grobiu, kol kasininkė duos pavojaus signalą. Bet tuo pat metu šalia jo iš kito praėjimo pasirodė vežimėlis, dar labiau prikrautas negu jo, ir kas, manote, jį stūmė? Jo žmona Domitila! O iš kitos pusės išniro dar vienas vežimėlis, iš visų jėgų Filipeto stumiamas. Šioje vietoje susiliejo praėjimai iš daugelio skyrių, ir iš visų praėjimų vienas po kito lindo Markovaldo vaikai, ir visi jie stūmė triračius vežimėlius tarsi kokių prekių prigrūstus prekybinius laivus. Kiekvienam iš jų kilo ta pati mintis, ir dabar, susiėję krūvon, jie pamatė, kad surinko visą kolekciją – visų prekių, kokios tik buvo parduotuvėje, pavyzdžius.
       – Tėte, tai mes dabar turtingi? – paklausė Mikelinas. – Mums užteks maisto visiems metams!
       – Atgal! Greičiau! Toliau nuo kasos! – sušuko Markovaldas, apsisukdamas ir slėpdamasis su savo gėrybėmis už prekystalių; paskui jis leidosi į kojas, susilenkęs vos ne prie žemės, tarytum patekęs į priešo ugnį, skubėdamas vėl pasislėpti parduotuvės skyriuose. Jam už nugaros dundėjo ir girgždėjo; atsigręžęs pamatė visą šeimyną, kuri, stumdama prieš save vežimėlius kaip vagonus paskui traukinį, bėgo pasišokinėdama jam iš paskos.
       – Greičiau, nes iš mūsų išplėš visą milijoną!
       Supermarketas buvo didelis ir painus kaip labirintas: jame buvo galima vaikščioti ištisas valandas. Su tokiomis maisto atsargomis Markovaldas ir jo šeima galėtų niekur neišėję iš parduotuvės praleisti visą žiemą. Bet garsiakalbiai, jau baigę transliuoti linksmą muziką, sududeno:
       – Dėmesio! Po penkiolikos minučių parduotuvė uždaroma! Prašom pirkėjus skubėti prie kasos!
       Atėjo laikas atsikratyti krovinio – dabar arba niekada. Vos pasigirdo garsiakalbio raginimas, pirkėjų minia ėmė karštligiškai skubėti, tarsi tai būtų paskutinės paskutinio supermarketo žemėje minutės. Žmonės per skubėjimą jau nesuprato, ar jiems reikia griebti visa, kas yra parduotuvėje, ar viską palikti; vienu žodžiu, prie prekystalių kilo baisi spūstis, ir Markovaldas su Domitila ir vaikai, tuo pasinaudoję, ėmė dėti paimtas prekes atgal ant prekystalių arba slapčia mėtyti į kitų pirkėjų vežimėlius. Tačiau jie dėjo atgal kaip pakliuvo: musgaudį – ant kumpių prekystalio, o kopūsto galvą – tarp tortų. Nepamatę, kad kažkokia ponia stumia ne parduotuvės, o vaikišką vežimėlį, kyštelėjo į jį didelę raudoną vyno krežinę...
       Netekti šių skanumynų, jų net neparagavus, buvo skaudu nors verk. Todėl, jeigu tuo metu, kai jie dėjo atgal kokį nors mažytį majonezo stiklainį, jiems po ranka patekdavo bananų kekė, jie paimdavo ją; arba, padėję nailoninį šepetį, čiupdavo keptą vištą. Taip jų vežimėliai čia tuštėjo, čia lygiai taip pat greitai pilnėjo.
       Markovaldo šeimyna su visomis savo atsargomis kilo ir leidosi eskalatoriumi, ir kiekvienam aukšte, kur lik pažvelgsi, gale praėjimų, be kurių nebuvo kito kelio, tartum sargybinis sėdėjo kasininkė, atsukusi tarškančią kaip kulkosvaidis kasą į visus, kas rengėsi išeiti. Juo greičiau Markovaldas ir jo šeima lakstė po parduotuvę, juo daugiau jie panėšėjo į žvėris narve arba į kalinius šviesiame kalėjime spalvotų plytelių sienomis.
       Vienoje sienos vietoje koklinės plytelės buvo išluptos, ir pro angą galėjai matyti iš lauko pusės pristatytas kopėčias; šalia gulėjo plaktukai ir įvairūs dailidžių ir mūrininkų įrankiai. Kažkokia statybos firma plėtė supermarketą. Darbo diena baigėsi, ir statybininkai išėjo viską palikę. Markovaldas, stumdamas prieš save vežimėlį su produktais, žengė pro angą sienoje. Anapus buvo tamsu, bet jis ėjo toliau, o paskui jį traukė visa šeimyna su savo vežimėliais.
       Guminiai vežimėlių ratai ėmė šokinėti tartum negrįstoje gatvėje, riedėdami žeme, smėlio kauburėliais, paskui linkstančių lentų tilteliu. Markovaldas, sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą, ėjo siaura lenta, kiti sekė iš paskos. Staiga jie pamatė toli prieš save ir užpakaly, viršuje ir apačioje daugybę žiburių, o aplink – tuštumą.
       Jie ėjo pastolių tilteliais, sulig septyniaaukščių pastatų stogais. Miestas dunksojo po jų kojom, žėrėdamas šviečiančiais langais, švytinčiomis iškabomis ir tramvajų lankų blyksniais, o viršuje, virš jų galvų plytėjo dangus, nusėtas žėrinčiomis žvaigždėmis ir raudonomis radijo stiebų bokštų lemputėmis. Pastolių lentos linko slegiamos prekėmis prikrautų vežimėlių, ir rodėsi, visi jie tuoj tuoj nukris.
       Mikelinas tarė:
       – Aš bijau!
       Tamsoje staiga išniro šešėlis. Tai buvo milžiniški bedančiai nasrai, kurie lėtai žiojosi, laikomi ilgo metalinio kaklo. Keliamasis kranas! Jis nusileido kažkur iš viršaus ir sustojo jų aukštyje, apatinė jo žiauna buvo kaip tik prie tiltelio galo, kur jie stovėjo. Markovaldas palenkė vežimėlį, išvertė prekes į pražiotus geležinius nasrus ir žengė pirmyn. Domitila padarė tą patį. Vaikai pasekė tėvų pavyzdžiu. Kranas užčiaupė nasrus su visu grobiu, paimtu iš supermarketo, dusliai sugirgždėjęs pasuko kaklą ir nušliaužė į šalį. O apačioje žiebėsi, mirgėjo ir geso įvairiaspalvės švytinčios reklamos, kurios kvietė pirkti prekes tiktai šitoje parduotuvėje.

       Vertė A. Vaišnoras
       Versta iš: „I racconti“, 1958

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt